Martina – gera mergaitė. Ji trokšta būti geriausia gimnaste pasaulyje. Bet to paties nori ir kiekviena kita jos pažįstama sportininkė, kiekviena kita gera mergaitė, žinanti pergalės kainą. Geros mergaitės badauja ir nerimauja, ginčijasi ir nemiega, maniakiškai seka kiekvieną konkurenčių judesį. Kiekvieną traumą. Kiekvieną mirtį.
Per intensyvias, savaitę trunkančias varžybas atšiaurioje Rumunijoje Martina ir jos komandos draugės turi atsilaikyti prieš sunkiausius išbandymus, o bet koks silpnybės požymis gali kaipmat prišaukti pabaigą. Tačiau prie išbandymų jos įpratusios: metų metus tebesitęsianti artimiausių žmonių apatija, negyjančios mėlynės, amžinas skausmas, nesitraukiantis alkis – jos gali pakelti viską. Jos – geros mergaitės.
Savaitės gale viena iš gimnasčių bus negyva. Kiekviena gera mergaitė žino, ką gali dėl jos mirties prarasti. Bet geriau žino, ką gali laimėti.
Ilaria Bernardini ha scritto romanzi (Non è niente, I supereroi, Corpo libero, Domenica) e raccolte di racconti (La fine dell’amore, L’inizio di tutte le cose). Il suo ultimo libro è Faremo foresta (Mondadori, 2018). Scrive anche per i giornali, la televisione e il cinema.
Knyga kaip akmuo po kaklu, kaip pagalvė ant veido, kaip šlapi drabužiai, traukiantys prie ežero dugno, kaip sunkūs nešuliai kopiant į kalną, kaip jausmas, kuomet vienu kokteiliu ar viena taure buvo per daug – ir pykina, ir mėto į šalis, ir žinai, kad ryt bus blogai. Gal net poryt. Nereikia skaityti šios knygos, kad žinotum, jog kelias į profesionalaus sporto olimpą – stiklo šukėmis ir teroru klotas, bet skaityti vis tiek reikalinga, nes neabejoju, kad tokių istorijų kaip šita – gausu ir mūsų kasdienybėje. Tik ar klausėmės? Ar klausėme? O jei sakė, ko ėmėmės? O įgarsinta šioji puikiai, paveikiai, labai skausmingai, tačiau žinant, ką darai – jokia detalė ne veltui, joks pasikartojimas ar užtrauktuko trūktelėjimas ne be reikalo. Ne šiaip sau autorė ir Stregai nominuota, ir Paolo Sorrentino pastebėta.
Nors knyga pasakoja apie paaugles, pabuvimas jų galvose – ne pasivaikščiojimas parke. Ir tikrai ne YA čia reikalas, nesusimaišykit – čia klampu, čia tamsu, čia baisu ir labai simboliška. Nutylėjimuose ir akių nusukimuose čia baimė, teroras ir siaubas – tarsi trileriškas, bet iš tiesų gilesnis, įsišaknijęs, persipynęs, įtikinamas. Nebūtina būti sportavus, kad visu kūnu jaustum aprašomą skausmą, nebūtina turėti paauglę dukrą ar gimnastę šalimais, kad būtų sunku kvėpuoti. Vienas tų atvejų, kai knygos taupumas ir trumpumas tik į naudą, o kiekvienas žodis – tiek pat pamatuotas, kiek judesys ant buomo. Pirma perskaičius atrodė, kad turiu menkų priekaištų, bet su kiekviena diena jų mažėja, o įspūdis auga. Tai su avansu kalu 5* ir žinau, kad nesigailėsiu. Šita knyga turi būti pastebėta.
This book broke me. I doubt I'll stop thinking about it for many days to come.
At surface level it's a novel about the world of gymnastics, the harsh training, the body model, the focus and the pursuit of greatness.
What its actually about is a world in which adults fail children over and over again until these young women don't know left from right, damaged forever by a childhood that never was.
It is an unbelievably emotional narrative, unrelenting in its reality, its young protagonist Martina all sharp edges and contradictions. The writing is sublime, immersing you into this world, utterly gripping leaving you unable to look away no matter how much you wish you could.
This story, of how vulnerable these athletes are to more than one form of abuse, is so so sad and as the nature of the beast leads you towards a catastrophic, horrific tragedy you'll be utterly living it with every passing word.
A superb book. Ripped straight from the headlines and into the readers psyche, taking its inspiration from the real life stories of many, if you only read one book this year make it this one.
Martina už viską labiausiai tetrokšta tik vieno dalyko. Ji nori būti pačia geriausia gimnaste pasaulyje. Nuolatinės treniruotės reikalauja daug įdirbio bei jėgų. Akivaizdu, jog to paties tetrokšta ir jos komandos draugės. Mergaitės atiduoda visas jėgas treniruotėms. Paaiškėja, jog pastangos veltui vis dėlto nenuėjo ir visas jų kolektyvas išvyksta į varžybas Rumunijoje. O čia laukia dar didesnis krūvis, kiekvienas maisto kąsnis bei papildomas priaugtas gramas yra suskaičiuojamas. Varžybų maratonui artėjant prie pabaigos, viena iš gimnasčių randama negyva. Klausimas toks.. Ar tai praradimas? O galbūt dar vienas žingsnis arčiau pergalės?
Tokia plona bei mažytė knygelė, kuri savy talpina tiek daug. Mane sukrėtė šioje knygoje trenerių bei kito aptarnaujančio personalo elgesys. Tačiau tikriausiai dar labiau nustebino tėvų apatiškumas. Sunkiai protu suvokiama, jog galima užmerkti akis lyg niekur nieko ir leisti tokiems dalykams vykti. Tėvai turėtų būti tas saugus uostas, kuriame žinai, jog visuomet sulauksi pagalbos bei užtarimo. Deja, bet realybė čia yra kiek kitokia.. O baisiausia yra tai, jog net neabejoju, kad tokie dalykai pasaulyje tikrai tikrai vyksta. Šokiruojanti, klampi bei bauginanti istorija, kuri puikiai atskleidžia sportinininkų kasdienybę. Gimnastika nėra tiesiog talentas, o tai sunkus bei kruvinas darbas, kurio "dėka" vaikai net nebeturi paprasčiausios vaikystės. Be galo liūdna. Jeigu nebijote tokių nepatogių bei nepagražintų istorijų skaitykite "Geras mergaites" , nes tokiomis temomis reikia kalbėti bei apie jas žinoti.
„Geros mergaitės“ teoriškai – romanas, bet man prilygo psichologiniam trileriui ar net siaubo romanui.
Visą skaitymo laikotarpį lydėjo nejauka ir baimė. Ir nors tragedija čia įvyksta pabaigoje, visgi visų šios knygos mergaičių gimnasčių gyvenimai yra ne kas kita, o tikrų tikriausia tragedija.
Siaubingai baisu, kokios jos apleistos ir vienišos, nors, rodos, niekada nebūna vienos ir jas supa krūva jomis „besirūpinančių“ suaugusiųjų („Rachelės mokinės laimėjo daugiau aukso medalių nei bet kurios kitós šios šalies trenerės. Kiek iš tų mokinių norėjo numirti – to niekada nesužinosime“).
Kokios jos neprižiūrėtos, nors teoriškai – po didinamuoju stiklu, ant visų akių. O baisiausia, kad mergaitės ne tyli skriaudžiamos – jos prašosi pagalbos, bet... jų niekas negirdi. Net tėvai. Tad kiekviena priversta susikurt savus apsauginius mechanizmus – kas užsisklendžia ir atsiriboja, o kas kaip tik griebiasi patyčių – ir labai žiaurių.
Man čia buvo labai stiprus romanas – toks trumpas, bet stipriai smogiantis, net sukrečiantis. Labai rekomenduoju, bet nusiteikit ultra toksiškai aplinkai.
Viena geriausių šiemet skaitytų. Kai forma nenusileidžia turiniui, o tas turinys daugiasluoksnis. Ir nežinau, kodėl, bet tie paukštukai ant lietuviško leidimo viršelio tokie iliustratyvūs ir nusakantys knygos atmosferą.
**Thank you to Harlequin Australia for sending me a free copy of this novel; published 3 August 2022**
A dangerous obsession; Martina wants to be the best gymnast in the world. But so does everyone around her. A suffocating tournament; during one week of intense competition, Martina and her teammates are tested to the point, and any sign of weakness can quickly end the spell. A murder in the night; by the end of the week, one of the gymnasts will be dead. Every girl will do anything to win... but at what cost?
I have to be honest and say I didn't really enjoy this novel much which was disappointing as I thought the synopsis was quite interesting. I did think that it realistically depicted the pressure on young gymnasts, and the cutthroat environment that they endure to do a sport they love. It also showcased the trauma and abuse they can experience in this industry. I just found I couldn't connect with the narrator, Martina, and at times some descriptions of activities felt repetitive. The murder that is referenced on the front cover does not occur until the very end of the novel, and I didn't find the reasoning around it very satisfactory. Overall: This is a dark story that could be triggering for some readers in some respects, and while I didn't really like it, it does have many positive reviews so is worth a read if the synopsis interests you.
Leidyklos "Svajonių knygos" Indigo serija yra ypatinga, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia ir kaip smarkiai knyga palies skaitytoją. Romanas "Geros mergaitės" nėra išimtis. Tai buvo puiki istorija apie tamsą, visišką juodą tamsą, kuri apglėbusi laikė jaunas merginas, trokštančias pasiekti sportines aukštumas. Knyga persunkta pavydu, konkurencija, žiaurumu ir šlykštumu. Tai, kokia virtuvė verda tarp sportininkų, santykiai su savimi, kolegomis, treneriais ir tėvais.
Negana to, kad knyga plonytė, jos nepavyks skaityti greitai. Norisi įsijausti į kiekvieną sakinį, suvokti koks žiaurumas gali slypėti jauno žmogaus galvoje ir ką padaro nuolatinis spaudimas. Trenerių, aplinkos, o svarbiausia tėvų. Aplinkos požiūris į prievartą - visomis formomis, kurios norėtųsi, kad niekas nepatirtų, o labiausiai vaikai. Apie sugadintą vaikystę, kurioje nėra laiko būti vaiku - nebent tik tol, kol tai susiję su išvaizda.
Skaitant šią knygą, mane visą laiką slėgė nepaaiškinamas jausmas, liūdesys ir įtampa, bet ją pabaigus, galiu tik paploti autorei, o ir žinoma, vertėjai. Neįtikėtinai paveiki kalba, įtraukianti į savo klampią tamsą ir išlaikanti atmosferą nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių. Tokios knygos ir yra geriausios - priverčiančios jausti, mąstyti, pakraupti ir nenorėti padėti į šoną, nors su kiekvienu puslapiu žengi vis gilyn į tamsius vandenis. Rekomenduoju!
Emociškai sunki knyga. Manęs nesuklaidino nei rožinis knygos viršelis, nei leidyklos pavadinimas. Mane vilioja Stregos premijos nominantės užrašas tūkstantį kartų labiau negu New York Times bestseleris. Tačiau niekas neperspėjo kad tokia tamsi, niūri ir klampi megaičių istorija už to rožinio viršelio. Kad ne viskas sklandu sporto o ypač už olimpinių žaidynių užkulisiuose, tą jau seniai įtariau. Bet kad šitaip... Seksualinė prievarta, emocinis smurtas, patyčios- viskas tarp jaunų mergaičių, kitaip sakant vaikų. Protu nesuvokiama, net jeigu viskas išgalvota, vis tiek šiaušėsi pasturgalio plaukai. Po tokios gniuždančios knygos norisi romaniūkščio Turtuolio ir varguolės tokio saldumo kad net viena vieta suliptų.
Knyga, kurioje aprašoma mirtis toli gražu nėra kraupiausia ar labiausiai šokiruojanti pasakojimo dalis. Nėriau į „Geras mergaites“ žinodama, kad tai bus emociškai sunki istorija, bet net ir tai man nepadėjo pilnai pasiruošti tam, ką gavau. Šalia siaubingų gimnastikos užkulisių, kurie, net ir žinant apie juos, smogia iš naujo, čia stoja dar vienas įrodymas, kad jaunos mergaitės dažnai gali tapti didesni monstrai nei jauni berniukai. Romanas puikiai parodo, ką emocinis ir fizinis smurtas gali padaryti jauno žmogaus smegenims ir kaip būtent moterys, dažnai anksčiau bepradedančios susigaudyti savo emocijose, išmoksta naudotis tiek jausmais, tiek žodžiais kaip didžiausiu ginklu. O gal tiesiog kaip apsauginiu skydu.
Šiek tiek užtrukau mėgindama prisijaukinti kūrinio stilių, nes jis čia gana specifiškas – kapoti sakiniai, kiek kitokia jų struktūra, tarsi mėginant atkartoti mergaičių vidinį monologą ir taip suteikiant pasakojimui dar kitokių atspalvių. Bet apsipratus knyga smogė stipriai – manau, sunku jai likti abejingai, o trumpa apimtis neleidžia atbukti nuo viso siaubo ir skausmo, kurio patiri tik dalelę, palyginus su istorijos veikėjomis. Itin ryškūs ir labai tragiški personažai, kuriuos autorė kuria taip meistriškai, kad atsitraukti nuo kūrinio galiausiai pasidarė beveik neįmanoma. O ir giriu už apimtį – retas autorius šiais laikais sugeba neišsiplėsti ir tuo pat metu į trumpą istoriją sudėti viską, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju, manau, pavyko puikiai.
Jaučiu bus dar viena knyga, kuri išliks atmintyje, nes sukrėtė labai, vis dar negaliu atsigauti nuo to, ką teko perskaityti. "Geros mergaitės" jums papasakos apie tai, koks žiaurus yra gimnastikos pasaulis,apie to pasaulio užkulisius, griežtas treniruotes, konkurenciją , smurtą , patyčias , kūno ir formų kultą, o visų skaudžiausia - seksualinę prievartą. Tėvų ir trenerių abejingumas vaikų tiesai ir kančioms tiesiog nesuvokiamas, na kaip galima negirdėti tai, kas yra sakoma,o tuo labiau nepadėti... Iš jų tik reikalaujama vieno - būti geromis mergaitėmis, ir tylėti, kai jos turi ką pasakyti. "Kodėl nesiklausė? Kodėl nepadarė nieko, kad neleistų palūžti mūsų kūnams ir protams? Mūsų pilvus irgi ėdė vilkai. Jau nuo senų seniausiai... Visa tai jų kaltė". Verta būti perskaityta.
Romanas trumpas, bet paveikus – apie ploną ribą, skiriančią meilę nuo apsėdimo, apie žiaurų pasaulį, kurį suaugę sukuria vaikams. Autorė puikiai kuria atmosferą, jautiesi lyg atsidūręs ankštame, tvankiame kambaryje. Gniuždantis, įkalinantis sportas pagrindinei veikėjai – tai bilietas į laisvę, į platesnį ir erdvesnį pasaulį, ir dėl jo ji pasiryžusi daug ką iškęsti. Gimnastikos užkulisiai nešokiravo – tik pasidarė liūdna, kad patirtys, su kuriomis susiduria jaunos sportininkės, tokios universalios ir atsikartojančios visur ir visada. Gerai, kad autorė apie tai kalba, gerai, kad kalba atvirai, ir dar geriau, kad kalba negailėdama prie to prisidedančių suaugusiųjų.
Rausvas knygos viršelis ir nedidelė knygos apimtis gali apgauti. Ne, tai ne saldus romaniukas, o kūrinys, kuris smogs iš visų jėgų. Bernardini nevynioja nieko į vatą, pasakoja istoriją, kuri dažniausiai taip ir lieka už kadro. Nors veikėjos dar tik paauglės, bet sporto pasaulis jas gerokai užgrūdinęs.
Martina yra gimnastė, kuri stropiai treniruojasi, dalyvauja varžybose ir siekia nugalėti.Na, ir, žinoma, būna gera mergaite, kuri neišsišoka. Martinai penkiolika, bet ji matė turbūt daugiau už trisdešimtmetį. Jis gyvenimas susideda iš traumų, didžiulių reikalavimų, seksualinio priekabiavimo, komandos draugių užgauliojimo... Ir visa tai darosi tokio gražaus sporto, kaip gimnastika, užkulisiuose.
Rašytoja pasirenka labai jautrią temą apie tai, kiek mes paliekame vaikams vaikystės leisdami į profesionalų sportą. Kokios žiaurios taisyklės galioja ir kaip svarbu tėvams domėtis, kas iš tiesų vyksta sporto salėje. Nuoširdžiai buvo gaila visų mergaičių - ir Martinos komandos draugių, ir priešininkių.
Kviečiu skaityti visas mamas ir paaugles, kurios sportuoja - pasvarstykite, kur yra sveikata ir grožis, o kur jau yra prievarta ir beprotybė.
Nors niekada neketinau, nesvajojau ir neplanavau tapti profesionalia sportininke, šis toli gražu ne visų mylimas dalykas mano gyvenime yra gana reikšmingas. Nes patinka, nes padeda gyventi ir kartais išgyventi - tiek fiziškai, tiek protiškai.
Todėl ir istorijos apie tikruosius sportininkus visada atrodė įdomu. Istorijos apie tikruosius sportininkus, niekada nepasirodė perspaustos ar neįtikinamos, nes teko tikrų, profesionalių sportininkų pažinoti ar bent jau gerai žinoti - ir jokia paslaptis, kad už jų karjeros (ar siekiamybės) slepiasi tai jau tikrai kad ne sveikata, kaip galėtų ir turėtų atrodyti. Turbūt kiekviena sporto šaka turi savas taisykles, savas „panetkes“ ir savo kainą. O apie gimnastų gyvenimą teko girdėti tik viena ausim, todėl buvo beprotiškai įdomu įsijausti į šios sportos šakos kasdienybę.
Turbūt labiausiai ir užliūliavo, įtikino ir įtraukė - kasdienybė, mergaitės, savo gyvenimą aukojančios sporto karjerai. (O gal tiksliau mergaitė pati buvo paaukota savo tėvų?) Aš visiškai įsitraukiau į komandos gyvenimą, ryškiai mačiau veikėjų veidus, kūnus, jas supančią aplinką, atrodė net kvapus, temperatūrą galima pajausti. Viskas buvo taip įtikinama, kad labiausiai nuvylė dramatiška pabaiga, kūrinys buvo toks stiprus eigoje, kad man pasirodė, jog visiškai nebuvo reikalinga bandyti sukelti šoko istorijos kulminacijoje. Ir nors tai kiek pagadino mano skonio arbatos puodelį, vis tiek negaliu sakyti, jog kažkas negerai - knyga, istorija puiki!
Vaiko perspektyva pasirenkantis autorius, mano nuomone, stipriai rizikuoja. Parašyti taip, kaip mąsto ir mato vaikas (kai autorius juk pats toks jau nebėra) - gali būti sudėtinga; paslysti galima per daug nusaldinant, per stipriai įvelkant personažus į naivumo rūbą, sukuriant per didelį ir netvirtą tarpą, tarp tikrojo autoriaus amžiaus ir to būtojo, kažkada augant, bręstant. Bet Ilaria Bernardini susitvarkė nepriekaištingai, todėl tik dar kartą ploju ir rekomenduoju nepraleisti šio po apgaulingai rausvu viršeliu besislepiančio skausmingo, prasmingo, įtraukiančio turinio!
/ „Gal nesėkmės baimė tėra kvailystė, gal pažadai niekados ilgai neišsilaiko, o viskas, kas iš tiesų svarbu, yra tai, ką sugebame padaryti.“ /
Jau nuo pirmo knygos sakinio tampa aišku, kad istorija lengva nebus. Ir išties – visą laiką skaitytoją lydi be galo sunki, slegianti, liūdesio, nerimo ir įtampos kupina emocija.
Kad ir kaip norėtųsi rasti čia bent kruopelytę šviesos ar džiugesio, deja, daugiausiai ką pavyks įžvelgti tai vieną kitą mažos vilties žybsnį.
Žiaurūs gimnastikos užkulisiai, matyt, jau daugelio tikrai nenustebins, bet visgi net ir apie tai žinant, net nusiteikus blogiausiam scenarijui, vis tiek skaityti viską taip smulkmeniškai aprašytą ne tik kraupu, bet ir skaudu, nes skausmas smogia iki pat širdies gelmių. Kiekvienos merginos skausmas neabejotinai paliečia ir skaitytoją. Neveltui ir knygoje nuolat kartojama, kad jei skauda vienai gimnastei, tai skauda ir visai komandai. Vienas už visus ir visi už vieną.
Rašymo stilius čia taip pat nelengvas – per visą knygą jo taip ir neprisijaukinau. Bet būtent tie sunkūs, slegiantys, kapoti sakiniai ir sukuria visą pasakojimo nuotaiką. Autorė čia išties meistriškai padirbėjo, kad iš tokių grubių, nevaizdingų sakinių ir tokios trumpos apimties teksto sugebėjo sukurti ypač paveikią istoriją, kuri, esu įsitikinusi, abejingų tikrai nepaliks.
Ir visgi labiausiai „per jausmus kerta“ ne ta siaubinga gimnastikos realybė, ne tie žiaurūs trenerių ir pagalbinio personalo nusikaltimai prieš bejėges mergaites ir net ne mirtys, o tas suvokimas, kaip stipriai visos merginos yra sužalotos psichiškai. Ir net jei tai tik jų gynybos, bandymo apsisaugoti nuo žiauraus pasaulio išraiška, man be galo sunku suvokti, kokius (patyčių) monstrus pagimdo šis sportas.
Sunku rekomenduoti knygą, kuri žinau, kad bet kuriam iš skaitytojų tikrai nepadovanos džiugesio pilnų emocijų. Bet visgi tokios knygos reikalingos, kad ir kaip būtų sunku patikėti tokia realybe. Bet tai vyksta. Gal ne visada šalia mūsų, bet kažkur tikrai vyksta. Tad rekomenduoju paskaityti ir susipažinti su nepagražinta realybe, net jei emociškai knyga tikrai prislėgs. Bet ji verta kiekvieno skaitytojo!
Visiškai ištaškanti istorija. Praėjo jau geras mėnuo, o knyga vis grįžta ir grįžta į mano mintis įvairiausiais pavidalais: žodžiais, vaizdiniais, jausmais. Tai įtemptas ir bauginantis pasakojimas apie paaugles, kurios nieko kito taip netroško, kaip tik tapti geromis gimnastėmis.
Knygoje pasakojama apie italių merginų gimnasčių komandą, kuri išvyksta varžytis į Rumuniją. Visų jų tikslas vienas - nugalėti. Dėl pergalės jos aukoja savo sveikatą, jaunystę, psichologinę ir emocinę gerovę.
Atskleidžiamuose gimnasčių gyvenimo užkulisiuose badaujama, meldžiama dievų, kad tik nepaaugtų, nesubręstų, neprasidėtų mėnesinės ar neduok die, neprasikaltų krūtys. Jos geriau mirs ant lygiagrečių ar bus suluošintos, bet atitiks geriausioms sportininkėms keliamus reikalavimus. Nenuostabu, kad tokia įtampa ir stresas veda prie beprotybės. Tad jau pirmuose knygos puslapiuose paaiškėja, kad savaitės gale viena iš gimnasčių mirs. Merginos žino, ką gali dėl jos mirties prarasti, bet ši mirtis gali būti ir didžiausias laimėjimas.
Tačiau istorija daug gilesnė. Mane labiausiai sujaudino suaugusių žmonių abejingumas vaikų kančioms. Martina ir kitos mergaitės buvo paliktos vienos, apleistos, ignoruojamos. Man sunku suvokti, kaip patys artimiausi žmonės gali pro pirštus žvelgti į smurtą, seksualinį išnaudojimą, žalojamą emocinę ir fizinę sveikatą. Ne tai, kad jie nežino, bet jiems tai nelabai ir rūpi.
Visas tekstas pateikiamas koncentruota, lakoniška kalba. Tamsą ir klampumą sustiprina sarkazmas, ironijos užuomazga. Nenuostabu, kad pasirinkta tokia keista ir mistiška gimnastės mirtis, juk visa tai vyksta Drakulos tėvynėje ir dar gilią žiemą, kai per sniego kalnus nematyti saulės šviesos.
Romanas man labai patiko, vertinu 5/5. Ir naiviai, naiviai tikiuosi, kad tai tik trupinėlis tiesos tame, kas vyksta profesionalių sportininkų.
Tai yra ta knyga, kurią rekomenduoju perskaityti visiems!
Jos- geros mergaitės. Laikosi režimo, mažai valgo, siekia tikslų... Jos 5 yra vienas kūnas. Jos jaučia viena kitą. Jos- gražuolės gimnastės, mirusios viduje taip, kaip ir tos gėlės nuotraukoje ar tas paukštis ant knygos viršelio.
Istorija perteikiama vienos geros mergaitės akimis. Martina yra ta tarpinė grandis jų grupelėje. Ji nei ta populiarioji, nei atstumtoji. Jos pasiekimai vidutiniški, bet siekiai dideli. Ji dar nepraradusi žmogiškumo, bet jos mintyse nuolat ateina mintys apie kitų asmenų mirtį. Aš jaučiausi taip, lyg gyvenčiau jos galvoje. Labai įtaigiai viskas perduota.
Beskaitydama knygą, aš visą laiką norėjau, kad tai tebūtų fantazija ir lengvosios atletikos merginos iš tiesų to nepatiria, bet... Neapleido mintis, kad tai realybė. O gal tik maža dalelė jos...Ir čia tebuvo aprašyta tik viena savaitė. Tik vienerios varžybos...
Vos pradėjusi ją skaityti, supratau, kodėl ši knyga priklauso Indigo serijai. Ji nepatogi. Ji kitokia. Nėra lengva. Bet siunčia svarbią žinutę. Beskaitant ją, viduje virė tiek daug emocijų... Pyktis, gailestis, liūdesys, pasibjaurėjimas... Čia tiek daug temų paliesta. Ir vie išumas, ir draugystė, ir santykiai su artimaisiais, seksualinis bei psichologinis smurtas... Labai reikalinga knyga, kuri apaigyvena viduje ir nepaleidžia. Ši istorija gal ir gali nepatikti (o tikiu, kad tikrai ne vienam ir bus priimtina), bet abejingų nepalieka.
Paprastai kiek privengiu tokių emociškai žlugdančių knygų, bet pritraukė viršelis, o ir žadėta žmogžudystė leido pagalvoti, kad gal bus kažkokios atsvaros tam dusinančiam psichologiniam smurtui, apie kurį teks skaityti. Tai nebuvo, bet kadangi knyga trumputė - ištvėriau ir net galima sakyti surijau.
Knyga tamsi, sunki ir žiauri kiekviename puslapyje, bene kiekviename sakinyje, net pasakotojos svajonės spinduliuoja neišsemiamą liūdesį. Bet papasakota tuo tokiu gal vaikišku, paprastu stiliumi, kuris leidžia tekstui lengvai lietis ir suteikė tam tikrą papildomą emocinį sluoksnį. Man slogumo pridavė ir esamasis laikas. Nors ir sunku, nesinori patikėti, kad gali būti taip blogai, tie klaikūs gimnastikos sporto užkulisiai įtikina.
Knyga trumputė ir aš pastaruoju metu pastebiu, kad man labai patinka trumpos, koncentruotos knygos, kai atrodo visi šiandien stengiasi rašyti ilgas, nors ir ne visada turi ką tiek pasakyti. Bet nors ir trumpa, skaitant jausmas, kad vietomis kažkas kartojasi neapleido. ’Geros mergaitės’ labai koncentruojasi į emocinį būvį, bjaurius dialogus ir šiaip kala į galvą epizodus apie toksišką trenerę, komandos pažibą ir šiaip bendrą atmosferą ir knygą įpusėjus jau norisi išrėkti, kad gana, supratom, pasakok ką nors daugiau. Ir ne tik dėl to, kad sunku visą tai tverti, tiesiog jau tikrai gana ir norėtųsi gal pasižiūrėti į viską iš kokio kito kampo, gal daugiau detalių apie turnyrą, sportą ir kitus gimnastus. Bet siužetas, nors ir paprastas, buvo ir kažkaip mane įtraukė, norėjosi pažiūrėti, kaipgi visi ten tie jų santykiai išsirutulios.
Visgi aš suprantu, kodėl autorė priėmė būtent tokius sprendimus, nors man gal kartais ir norėjosi, kad knyga būtų kiek kitokia. Anotacijos pažadas, kad bus žmogžudystė kiek klaidinantis, nors iš tiesų tai matyti, kad paskaičius ją atidžiau ji sako visišką tiesą. Lavonas tikrai yra, bet jo buvimas toks gana antiklimaksiškas, tiesiog dar viena harmoninga paveikslo dalis. O tai jau daug pasako apie knygą, jos nuotaiką ir temą.
Senza infamia e senza lode. È una cronaca dettagliata sui retroscena della ginnastica artistica.
A fine libro, il risultato è garantito. Guarderete con più benevolenza la vostra cellulite, e alle prossime Olimpiadi, saprete che dietro quei body colorati e quei corpicini deliziosi, si nasconde in una scala crescente di orrore misto a disgusto:
-la speranza di rimanere nane, e non perdere la leggiadria dovuta alla minuscola taglia. -la speranza che il ciclo venga il più tardi possibile per paura che spuntino le poppe. -il segreto compiacimento nel vedere accentuarsi la lordosi che regala quel fantastico sederino sporgente. -il terrore perenne che i calli sulle mani si aprano mentre si sta per afferrare la trave. -la certezza di avere l’osteoporosi a trent’anni. -la segreta speranza che se durante una gara l’avversaria si spezza il collo cadendo durante un Tsukahara teso avvitato, a ragion di statistica elimina la possibilità che per quella volta capiti a chi ci sta facendo sopra i calcoli.
E così via… il libro poteva anche chiamarsi “Piccoli bonsai crescono” viste le privazioni innaturali a cui sono costrette le atlete che scelgono questa disciplina.
Eh, insomma la vecchia locuzione “Est modus in rebus” vale per tutte le cose a ben vedere.
“Avrei aggiunto che tanti anni prima avevo sentito il vecchio coach parlare alla nuova coach e quello che avevo origliato la diceva lunga su di noi e su cosa pensavamo di sperare.[…] -Ora quando alleno, prego sempre di non incontrare talenti- le aveva detto. -Non credi di esagerare?- Aveva chiesto la coach. -Non voglio più incontrare un campione in vita mia. Che vita orribile. Mi fanno pena.-“
Giusto poi per calcare la mano e rovinarvi un bel ricordo.. Ve lo ricordate il cartone di "Hilary, la regina della ginnastica ritmica"? Bene, dopo questo libro lo odierete. Contenti? :D
Savaitė gimnasčių pasaulyje, jų mažose susipainiojusiose galvelėse, jų karštose sudaužytose širdelėse. Šių trylikamečių mergaičių pasauliai sklidini skausmo, traumų, tiek fizinių, tiek psichologinių, aistros varžytis ir nugalėti, mirties. Nesuskaičiuojamą kiekį kartų, šioje plonoje rožinėje knygelėje buvo bijoma mirties ir linkima mirties. Puiki paralelė su vilkais, kurie gyvena ne tik Rumunijos miškuose, bet ir kiekvienoje iš tų mažų gerų mergaičių, tik kurį vilką jos pasirinks maitinti, bet pala, jos gi pačios veik nieko nevalgo, gal todėl taip sužvėrėja tie vilkai jose. Mano aplinkoje nemažai mamų gyvena tą gimnasčių dukrų gyvenimą, gal tos mamos būdamos greta apsaugo savo dukras bent nuo psichologinio smurto ir seksualinio išnaudojimo ? Bet man sunku tuo patikėti. Jūs, mamos, bent perskaitykite šią knygą, o man dar trauma likus iš vaikystės po filmo peržiūros kino teatre kokiais 90aisiai sukurtą tos šalies, kurios vardo dabar šiukštu negalima minėti, berods vadinosi Lėlytė.Yra serialas pagal šią knygą, žiūrėsiu. Mano nuomone tai luošinantis visom prasmėm ir sadistinis sportas, ant kurio adatos vaikai pasodinami nuo mažumės, kaip ir ant kokio kito profesionalaus sporto. O ar žinote, kad toms mažoms lanksčioms lėlytėms jau išsivysčiusi osteoporozė? "Nė vienos mūsų čia niekas nelaiko jėga. Šeimos nariai mūsų neverčia sportuoti. Juk nesame kokie futbolininkai, kuriuos dėl didelių pinigų išnaudoja šeimos. Be to, juk mūsų tėvai iš tiesų nė neturi kaip mūsų prižiūrėti ar apsaugoti, kai šitiek daug laiko praleidžiame toli nuo jų." Saugokime savo vaikus, kol galime.
This book is beautifully written, depicting the horrors of competitive gymnastics in the forms of ocd, eating disorders, several types of abuse and the extreme pressure the girls face. It’s graphic and triggering but a brilliant exploration of what it is to be trapped in a cycle of abuse in the name of sport. I really loved following Martina’s inner thoughts and thought it was cleverly written. At the core, it’s about how adults continuously fail these girls to the point that they break. It’s gut wrenching and sad and horrific, but a really incredible read that filled me with so many emotions. Take care if you plan to read this book as it does come with a lot of trigger warnings!!
"Vienu metu jaustis vargšui ir piktam turėtų būti uždrausta."
Susiviliojau knygos apimtimi, nes plona. Bet likau šiek tiek apgauta 😅 jau ne pirmą kartą plonos knygos būna sudėtingesnio turinio. Taip nutiko ir su šia. Tačiau istorija labai patiko. Įtaigi, viliojanti ir reikalaujanti daug pasiaukojimo iš mergaičių, kurios yra gimnastės. Jos geros mergaitės, nes žino pergalės kaina: badavimas, nerimas, ginčai, nemiga ir kunkurenčių sekimas. Nes bet koks silpnybės požymis gali prišaukti pabaigą.
"Mes esame gimnastės. Tokioms sportininkėms didžiulis privalumas būti šitokioms žemoms, kaip mes, ir užsiauginti kojų raumenis! Mes nenorime krūtų! Nenorime mėnesinių! Nieko keista, jeigu būnant trylikos mums išsivysto osteoporozė, mums nesinori užaugti aukštoms! Svarbiausias dalykas yra nugalėti ir kad šitas kūnas būtų stiprus, o ne dailus pažiūrėti, kol lūkuriuojame eilėje!"
// good girls are just bad girls that never get caught
Knyga, kurios neprisijaukinau. O gal tiesiog nesupratau? Taip, tema neišlengvųjų, ir taip - apie tai privaloma garsiai kalbėti! Bet … neįtikino. Istorija tikrai kraupi, ir joje slypi daug skaudžių temų, bet mane skaitant ėmė tik pyktis. Pykau ant autorės ir vertėjos tuo pačiu kartu. Sakiniai tokie sunkūs, kad nu skaitai po kelis kartus ir bandai suvokti, kad tą patį jau skaitei 3 puslapius atgal?!? Knygos viršelis ir aprašymas 100’tą kartų įdomesnis, nei visa istorija. Intrigos nėra, tiesiog vientisa linija. Ar rekomenduočiaubtau ją perskaityti? Kodėl gi ne, o gal tau kaip tik ji bus naujas atradimas!
The Girls Are Good is a psychological thriller set in the world of professional gymnastics. Having done gymnastics when I was younger (definitely not at professional level😂), I was so interested in reading this. It’s such an unsettling and harrowing read about the vulnerability of young gymnasts. Written from the perspective of Martina, the story follows an Italian female team competing at a competition, providing an insight into the challenges they are all facing, including sexual assault, eating disorders, compulsions and ways to deal with their trauma. Martina clearly portrays bitterness, jealousy and rivalry towards her team mates and other competitors as she tried to succeed in the competition.
Covering physical, emotional and psychological damage and abuse, it is such an impactful read and I ended up reading it in two sittings because once I’d gotten into it I just couldn’t stop. It’s just over 200 pages so good if you’re looking for a quick read! It definitely isn’t an easy read, but it’s completely embers immersive and will keep you hooked!
If you enjoyed My Dark Vanessa then I would recommend this one!!🤍
This book goes through what a group of young girls endure in order to succeed in gymnastics. It’s not a secret that young girls and boys suffer so much to become successful in this profession, so when I saw the synopsis for this one and saw we also have a murder thrown in the mix I wanted to read it instantly!
I felt like most of the book was just going over the girls training, sleeping, eating, training, being bitches, training, repeat again. The murder part of the book was underwhelming at best, and you had to get through 75% of the book to even get there.
In conclusion, I have no idea what the hype is around this book.
I did not care much for this. I found it to be terribly dark and disturbing, but also strange and not making a lot of sense. I thought I’d like the whole gymnastics element, but there was nothing enjoyable about it. The characters were horrible and I never really connected to the story.
Many thanks to Netgalley, Edelweiss, Harper Collins and Ilaria Bernardini for my complimentary e-copy ARC in exchange for an honest review. All opinions are my own.
Įsivaizduoju namą miesto centre. Neaptvertą, tad visiems praeiviams puikiai matomą. Nediduką, dailų, prižiūrėtą, su vijokliu pašonėj – lyg kviestų užeiti.
Įeinu į vidų, o ten svaidosi apšnerkšti skudurai. Užuolaidos, baldai persisunkę pageltusiu skysčiu, užuodžiu grynų gryniausią smarvę. Prarandu žadą.
Taip jaučiausi skaitydama šią knygą.
Tema nišinė – gimnastika. Vien už tai dedu riebų pliusą. Nors retsykiais esu naivoka, iliuzijų pasauly negyvenu – nutuokiu, koks sunkus gali būti daug pasiekti norinčiųjų kelias. Vis tik pasakojimas mane stebino.
Kalba koncentruota – idealiai tinka klampiai, skaudžiai skaitymo patirčiai sukurti. Tas kalbos trumpumas man siejasi su sunkiomis temomis. Juk gumului stringant gerklėj paprastai išlemenam vos porą žodžių, tiesa?
Dar netrūko sarkazmo. Kaip „Dievų miške“, taip ir čia ironija suveikė kaip tiksliai apskaičiuotas susidorojimo su žiauria realybe mechanizmas. Autorei pavyko.
Taigi ši knyga – nepatogus pabuvimas gimnastų pasauly. Vos viena konkurencija persisunkusi savaitė.
Skaitant norėsis muistytis, kasytis, o perskaičius visa neigiamybė taip lengvai nepaliks.
Galvoju, kad būtent dėl to sveika perskaityt kiekvienam. Apimtis neišvargins, o turinys supurtys. Nepabijokit.
This one is a sure fire way to take your own breath away.
Just the title alone had my blood rushing.
When I was younger I was heavily involved in elite cheerleading and gymnastics so after reading the synopsis I knew instantly this book would be right up my alley. The accuracy and references to the world that once consumed me was incredibly accurate.
Girls are scary, helicopter parents are even scarier lol.
This book right here is jam packed with twists, turns, and immeasurable amounts of deceit . If you are looking for a suspenseful book that will keep you on the edge of your seat and swiftly turning (or swiping) pages, then The Girls Are Good, is perfect for you.
Teaser :
In the tradition of My Dark Vanessa and The Divines, a bold coming-of-age novel set in the competitive, high stakes and controversial world of elite gymnastics
Martina wants to be the best gymnast in the world. But so does everyone around her.
During one week of intense competition, Martina and her teammates are tested to the limit. Any sign of weakness can quickly spell the end. And within seven days, an intense obsession will lead to murder.
Every girl will do anything to win… but at what cost?
The Girls are Good is the harrowing story of what young gymnasts must endure in order to succeed. The book follows a team of Italian girls at a gymnastics competition over the course of a week and discusses raw and potent issues including sexual assault, compulsions, disordered eating and trauma. Bernardini creates an addictive read laced with beautiful poetic moments. The protagonist’s narrative (Martina) was unrelentingly raw, emotional and so very thought-provoking. This impactful story has etched a lasting mark on me and I couldn’t recommend it enough. Thank you NetGalley and HarperCollins UK for providing an eARC in exchange for my honest review! :)