1934 m. kovo mėnesį Zelevičių šeimos jaunėlis Povilas iš atokaus Kancevkos vienkiemio leidžiasi į kelionę, nežinodamas, kur jį nuves likimas. Skirtingų veikėjų pasakojamoje Zelevičių giminės sagoje skleidžiasi sudėtinga XX amžiaus Lietuvos istorija. Viltingas nepriklausomos valstybės kūrimas, gniuždantis Antrasis pasaulinis karas, kaltės jausmu pulsuojantis pokaris ir viską persmelkianti sovietinė ideologija. Tai – romanas apie žlugusias viltis, akistatas su savimi bandant išgyventi ir prisitaikyti, viduje tvyrantį pyktį ir betikslį klaidžiojimą po nežinojimo tamsą.
Įvykių fone tarsi praeities šešėlis tolumoje tvyro raminantis žalsvas girios ošimas. Tai – romanas, kurio veikėjai laukia ateinančio pavasario.
Išgyvenome prakeiktą amžių, Tajau. Karas. Koncentracijos stovyklos. Kankinimo kameros. Išniekinti gatvėse tįsantys kūnai. Sibiro gulagai. Buldozerių nuversti ir betonu užlieti kryžiai. Gyvenimą žudanti rutina. Baimė šnekėti ir baimė dainuoti. Kas toliau, Tajau?
Netikėta, bet labai patiko. Taip, nėra gilių psichologinių portretų, stiprių emocijų, to neįvardijamo "tarp eilučių", savito literatūrinio stiliaus. Bet yra atliktas didelis darbas, aprašant istorinį ir kultūrinį Lietuvos (ypač Kauno) gyvenimą. Skirtingų laikmečių politinė situacija pateikta išsamiai, bet itin diplomatiškai. Pagarba autoriui už tai. Itin gražiai visą knygą lydi žalsva spalva, šmėkšteli mėlyna apyrankė, vis pasirodo, pradingsta ir netikėtai grįžta auksaplaukė mergaitė ir dėdė Kazys.
Patiko labai graži ir vaizdinga kalba. Patiko puikiai perteiktas sovietmiečio siaubas ir niūruma. Nepatiko - sapnai ir vizijos, kuriomis tarsi norėta perteikti platesnį įvykių kontekstą, bet jie nieko nepriduoda pasakojamai istorijai, o nežinant istorinių įvykių, nelabai ką pasako ir skaitytojui.
Vienos šeimos trijų kartų istorija. Knygos veiksmas prasideda tarpukario Lietuvoje atokiame vienkiemyje girios vidury. Iš ten kilęs jaunuolis Povilas atvyksta į Kauną, kur pradeda kurti savo šeimos istoriją. Apie tarpukario Kauną man visad smagu skaityti. Apie jo klestėjimą ir miestelėnų pramogas bei pomėgius. Tačiau prasidėjus Antrajam Pasauliniui karui visas šalies augimas sustojo. O ir pasibaigus karui, laisvės skonio nepajutusi, Lietuva atsidūrė okupantų gniaužtuose. "-Tik...tak...tik...tak...Kai pagalvoji, kokia galėjo būti Lietuva dabar. Jeigu nebūtume sustabdę savo laiko..." Pagrindinis knygos herojus-berniukas Tajus, Povilo anūkas. Tai jis skaitytoją vedžioja knygos puslapiais. Pasakodamas tai apie savo vaikystę Tarybinėje Lietuvoje, ar mintimis nukelia į senelių, išgyvenusių karo siaubą, bei mamos jaunystę. Kūrinys yra įkvėptas autoriaus ir jo šeimos asmeninės istorijos. Knyga man patiko. Buvo labai įdomu skaityti. Ypač apie iki absurdo vedančią sovietinę ideologiją. Nors esu tik neženkliai jaunesnė už knygos autorių, mano atmintyje sovietinė santvarka nėra taip ryškiai išlikusi. Knyga turėtų patikti tiek vyresnės kartos žmoniems, tiek jau po nepriklausomybės gimusiems ar tokiems, kaip aš, kurie iš vaikystės ne kažin ką beprisimena. Ir ypač rekomenduoju perskaityti tiems, kas sako jog "prie ruso buvo geriau". Ko gero, jų atmintis sušlubavo, nes tikrai nebuvo geriau…