Tai ne knyga. Tai yra kažkas, kas išsiveržia iš eilinio supratimo apie knygą. Tai buvo meditacija, malda ir sapnas vienu metu. Kažkas numinozum. Gaižausko knygos visos ypatingos, savos, nes jos apie kelionę, o pasakojimai įtraukūs, paprastakalbiai. Čia buvo kažkas kitokio, negali jos greit "suvartoti", nes siekiant tai daryti knyga pasirodys kaip ištisinis kliedesys. Tuo tarpu leidžiant sau labiau išgyventi, kas yra ta užmarštis, kurią patiria knygos herojus, kas tos dieviškos figūros ir kodėl jos ten, kas yra Marija ir t.t. gali būti, kad užversi paskutinį puslapį pasikeitęs.
Patariu tiems, kas nebijo :)