Aš augau kieme. Nedidelio miesto kieme su broliais, jų draugais ir geriausia drauge. Karstėmės medžiais, plaukiojom ant ledo lyčių, čiuoždavom pačiūžom ant užšalusios upės, statėmės būstines, parūkydavom "kancarų", gauja eidavom maudytis, kai vienam ar keliem vasarą pavykdavo iš namų pavogti rankšluostį, dar vogdavom braškes, persikus, obuolius, žirnius. Mūsų mieste net buvo mokykla, kurią lyg niekur nieko vadindavom "Gudručių". Tokie buvo laikai. Ir tas kiemas ir ta gauja tuo metu man buvo viskas. Laukiniai vakarai. Bet mano laukiniai vakarai. Ir juose vyko rimčiausių dalykų! Ir viskas buvo priimama už gryniausią pinigą, ir ten būdavo didelių dramų ir intrigų.
Aš turėjau namus, tėvus, brolius, draugus, visada turėjau kas mane gina ir saugo. Ir išvengiau daugelio pavojų. Bet knygą ir jos veikėjus tiesiog mačiau prieš save. Gyvus, realius, sužalotus, bandančius išgyventi, kuriančius keistus, bet jiems veikiančius santykius. Ir skaityti man vietomis tiesiog fiziškai skaudėjo iš nevilties. Iš negalėjimo tų vaikų apginti ir apsaugoti. Ir norėjosi verkti kartu su pgrindine veikėja ant suolo tarp medžių dėl tos bejėgystės.
Ne kartą esu sakius, kad skriaudžiami vaikai man tiesiog yra tema virš visko. Kai jie nebeturi vaikystės, o yra prievarta įmetami į suaugusių gyvenimą, į kovą už būvį. Kai iš jų atimama ne tik vaikystė, bet ir tyrumas, nekaltumas.
Šia knyga aš patikėjau, todėl gniauždama kumščius vietomis skaičiau ir liejau apmaudą. Nes taip neturėtų būti. Bet esu 100% tikra, kad būna. 💔
Iš kitos pusės, toje sumaištyje buvo galima įžvelgti tiek daug vilties, tiek tikėjimo kažkuo šviesesniu ateityje, tiek to vaikiško optimizmo ir tyro gerumo. Ir draugystės. Keistai besiklostančios, ne visad paaiškinamos, bet draugystės ir ryšio vienas su kitu. Nes kitas yra viskas, ką tu turi. Ir tai buvo gražu, bet kartu ir daužė širdį.
Ir nors anotacijoj sakoma, kad tai įdomi pažintis su ne paradiniu Sakartvelu, ši tema man liko antroje vietoje. Nes pirmoje atsidūrė žmonės. Vaikai ir jų gyvenimai.
Labai tikra, skaudi ir paveiki.
Savus vaikus po jos noris tik glaust ir glaust. Nieko daugiau.
"Tiesa ta, kad kriaušių laukas visada apsemtas vandens. Niekas tiksliai nežino, ar vanduo plūsta iš kažkur trūkusio vamzdžio, ar kyla iš po žemės"
"...o kriaušių laukas kelia jai siaubą. Eidama juo baiminasi, kad nugrims, kad kriaušių šakos ją sučiups ir prispaus prie žemės, įstumdamos gilyn į minkštą drėgną žemę, kad šaknys apsiraizgys aplink jos kūną ir amžiams įsiurbs į pragarmę."