Augau teatre

by Dovilė Zelčiūtė

Kai užaugsiu ir jausiuos nesaugiai, pakaks vienos minutės, tos tamsos prieš pačią spektaklio pradžią, kol atsivers uždanga arba įsišvies pirmoji spektaklio scena, tos vienos akimirkos, kad aš vėl pasijusčiau esanti namie. Ir tada man vėl, anot tėčio, „viskas bus gerai“.
/Dovilė Zelčiūtė/


Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ – literatūrinė autobiografija, šypsninga pirmosios meilės istorija, autorės intelektualinio, dvasinio brendimo ištakos. Galima skaityti ir kaip tam tikros epochos metraštį, ir kaip romaną, ir netgi kaip atskiras išbaigtas, jaukias noveles. Gyvenimas regimas kaip teatras, teatras – kaip ribinės situacijos erdvė su savo karaliais, pranašais, pajacais ir varguoliais – tam tikro laikotarpio Kauno dramos teatro aktoriais, jų šeimomis. Pasaulis teatro artistų vaiko, gavusio „kitos realybės skiepą“, akimis. Rašyta su meile ir pagarba, į praeitį pažvelgta brandaus žmogaus žvilgsniu, o tai, kas paauglei atrodė pasaulio pabaiga, dabar dažnai kelia šypseną. Tiesa, motiniškai jautrią, atsargią, tekste apskritai gausu gero humoro. Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ tiesiog įdomu skaityti, o tai reta, vadinasi, gerai parašyta, meistro darbas.
/Donaldas Kajokas/

240 pages, Hardcover

First published June 29, 2022

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 3 out of 5]

3/5

Viena tų knygų, kurias skaitant užplūsta dviprasmiškos emocijos. Viena vertus – įdomus, gyvas tekstas, daug bohemos ir teatro užkulisių, nėra slepiami nei vardai, nei pavardės, visi kaip ant delno, su visokiais anekdotais, keistumais ir savitumais. Kita vertus, autorė pasakoja taip, lyg būtų laiko mašina sugrįžusi į tas dienas, apie kurias kalba. Kaip dvylikametė, penkiolikmetė, septyniolikmetė. Tai prisideda prie teksto gyvumo ir atrodo, kad tikrai skaitai lyg kokį dienoraštį, net nekyla minčių netikėti tuo, kas sakoma. Kita vertus, kai kalbama apie santykį su jos tėvo amžiaus vyru, kuris akivaizdžiai groomina jauną merginą ir su ja leidžia laiką, kai ir turi žmoną, ir yra nusigėręs, ir ten ją visaip bučiuoja ir vaikštinėja naktimis, tai norisi kažkokio vertinimo, kritikos, galiausiai – bent jau išvadų iš dabartinės perspektyvos. Gal ir žavus būtų „buvo kaip buvo“ nusiteikimas, jei nebūtų buvę tokio rimto reikalo – na, tikrai jokiai trylikametei neturi rūpėti, ar kažkoks diedas nusižudys, ar prasigers, ar slampinės nelaimingas.

Todėl visą laiką skaitant negalėjau atsipalaiduoti, vis laukiau kažkokio pareiškimo, sprendimo, gal net kokio pabaigos žodžio, autorės žodžio, bet neradau nieko ir jokio. Žavu, kad autorė tokia atvira – tiek dėl savo kovos su antsvoriu, tiek dėl emocijų, kūrybinių kančių, santykio su žmonėmis (seserimi ir kitais), bet tas atvirumas visgi ir išlieka toks paaugliškai naivus, bet niekur nevedantis. Jei tokia idėja – tebūnie, bet visgi man norisi požiūrio iš dabarties taško. Ypač, pabrėžiu, kai kalba eina apie ant MeToo ribos laviruojančias situacijas, apie kurias žinojo ir tėvai, ir aplinkiniai, bet kažkodėl nieko nedarė. Todėl nublanksta ir ta meilė tėveliams, kaip juos meiliai autorė vadina – man atrodo, kad yra kažkokių neišspręstų problemų, kurių tikrai nenoriu diagnozuoti, bet kurios kišo koją skaitymo malonumui.

[Aušra · Rating 5 out of 5]

Tiesiog sukausi skaitymo malonumo verpetuose. Taip jautru, taip atvira, tikra.. gyva.. apie teatro vaiko gyvenimą. Apie kovą su savimi, pasauliu ir visais, kurie atima tavo mylimiausių žmonių dėmesį. Apie Kauno dramos teatrą, aktorius, jų kasdienybę, gyvenimą ir vidinę kovą sovietiniais laikais.

Ploju atsistojus!

[Lina · Rating 4 out of 5]

4++

[cypt · Rating 2 out of 5]

TL;DR: DAVATKAI SUNKU SKAITYT APIE BOHEMĄ

Įdomi knyga: tarsi garsių aktorių Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės dukters autobiografija, tarsi brendimo istorija (pasakojami atsiminimai nuo kūdikystės iki brandos, 17 metų). Centrinė jos ašis - teatras, spektaklių kūrimas, gastrolės; tiksliau už pavadinimą ir nepasakysi - "augimas teatre". Aktoriai visur veždavosi vaikus, vaikai teatre buvo savi, galėjo bet kada ateiti, išeiti, dirbti, žiūrėti visus spektaklius ir repeticijas (bent jau taip atrodo iš prisiminimų). Tame kontekste augo mergaitė, nuo mažens mokiusis ne tik vaidinti ir vertinti, suprasti spektaklį (to daug kas ir visą gyvenimą neišmoksta), bet nuo, jei gerai supratau, kokių 10 ar panašiai metų rašiusi poeziją, skaičiusi ir mintinai deklamavusi poeziją bent 2 kalbomis, mintinai mokiusis kultūrspaudėje publikuojamą poeziją, teatro scenarijus, visa kita... taip pat kūrusi dainas - tekstus ir melodijas fortepijonu. Iš tiesų skaitant apie tokią brandą ir kultūrinį gyvenimą kyla tik nepaliekantis wow jausmas.

Kitas jausmas susijęs su tuo, kad nors memuarai rašomi jau įžengus į antrą pusę gyvenimo apie pirmą pusę gyvenimo, nesijaučia visai jokios distancijos, atrodo, kad taip tarsi pūkštelima į visas vaikystės ir paauglystės patirtis, ir ne tik patirtis - taip pat ir mintis! Ir tu net pamiršti, kad čia tau pasakoja ne paauglė. Tai man paliko ir gerą, ir blogą įspūdį.

MINTYS

1. Kur datos??? Nuolatos bandžiau suprasti, apie kuriuos metus kalbama, kai statomas tas ar kitas spektaklis, vykstama į tą ar kitą vietą atostogauti, kai gatvė vadinasi Raudonosios Armijos, o mergaitė įsimyli savo tėvo kursioką. Kur datos? Nepadoru nedėti datų, kai rašai nors ir jausmingą, bet vis dėlto istoriją.

2. Įdomi knygos gija - augimas su labai garsiais tėvais ir tam tikra prasme juose. Gal dėl to visą laiką nebuvo aišku, ar tai yra Zelčiūtės, ar Zelčiaus ir Juronytės istorija. Aišku, vaikas neturi savo istorijos atskirai nuo tėvų, bet vis dėlto šioji istorija rašoma praėjus +- 50 metų nuo aprašomų įvykių, jau nugyvenus ir labai daug savo pačios gyvenimo. Bet gal tas vaikas ir dabar vis dar gyvena su savo tėvais, jiems jau mirus?

3. Labai prustiškas (nors Proustas vis dėlto romaną, o ne memuarus rašė) ketveriais metais vyresnės sesers buvimas knygoje. Prustiškas ta prasme, kad visus pradinius Prarasto laiko beieškant tomus skaitom apie pasakotojo vienatvę, skausmą laukiant mamos, išskirtinumą, tokią tarsi žmogų gaubusią tylą, o kažkuriam iš paskutinių tomų pyst ai tai aš visą laiką dar turėjau brolį, anksčiau kažkaip nepaminėjau. Zelčiūtės memuaruose sesuo minima nuo pat pradžių (nors kartais taip savotiškai, pvz "Naktis, grįžtame su mama iš gastrolių. Turbūt kartu važiavo ir sesuo", p. 99), bet labai dažnai - veikiau kaip savęs negatyvą: sesuo plona, aš stora, seseriai mama turbūt gražesnį megztinį numezgė, nors jau neatsimenu, sesuo žiauriai gražiai piešė, aš ne. Nesudėtingas sibling rivalry atvejis, bet vėlgi - labai keistas jis atrodo, kai supranti, kad kalbama iš distancijos be distancijos. Ypač dviejuose baigiamuosiuose skyriuose TĖTIS ir MAMA, kur pasakotoja jau ištekėjusi, o tėvai - gyvenimo pabaigoje, pasakotoja aiškina, kaip rūpinosi paskutinius mėnesius mama, kaip bendravo su tėvais, o sesuo atrodo tame visai nedalyvauja. (tik išvežė mamą į ligoninę, kai pasakotojos visa šeima susirgo gripu ir mama irgi užsikrėtė) Nedalyvauja nei pati sesuo, nei jos šeima, vaikai? Gal tokių nėra? Bent jau knygoje tarp daugelio nuotraukų nė vienos nuotraukos su suaugusia seserimi ar jos šeima - nėra.
Suprantu, šeimos, ypač suaugę vaikai, ne visada bendrauja ir tam yra įvairių priežasčių, ir nebūtinai jos blogos, gal kartais kaip tik geros, bent jau reikalingos. Bet skaitant tos baltos dėmės labai šviečia ir kaip tik darosi smalsu galvoti apie tai, kas nepasako(ja)ma.

4. Labai fainas sovietmečio paveikslas visai neegzotizuojant sovietmečio, troleibusai, kavinės, restoranai, menininkų namai... labai gražus ir gyvas sovietinio Kauno vaizdas. Biški keista, kai pasakojama, kad "gyvenome skurdžiai", o vis dėlto nuolat turėjo aukles, dešimties metų pirmąkart skrido lėktuvu - į Palangą, paskui jau visur važinėja su taksais, namo su taksu, iki miesto su taksu. Gal visi pinigai išėjo taksui?? Bet rimtai kalbant tai va tokiose vietose ypač reikia datų, kad matytum, jog gal apie skurdą kalbama vienais metais, o su taksu važinėjama kitais.

5. Pati nejaukiausia knygos vieta buvo kokią pusę jos užimantis pasakojimas apie "romaną", trukusį nuo kokių pasakotojos 12 metų (nėra datų, sunku orientuotis) iki 17-kos, su Kauno dramteatrio aktoriumi Kęstučiu Geniu, tėvo kursioku ir už pasakotoją vyresniu 31 metais. Visa ta istorija vėlgi pasakojama su nuliu distancijos, nuliu apmąstymų "iš šiandienos", atrodo, viskas nurašyta tiesiai iš paauglės dienoraščio. Pvz:

Sykį ateinu į teatrą apie pusė šeštos vakaro. Pusę aštuntos prasidės "Barbora Radvilaitė". Tarnybiniame praėjime manęs nestabdo, visi savi, pažįsta. Pasikabinu paltuką aktorių drabužinėje. Tarp kelių ten kabančių apsiaustų iškart atpažįstu ir mano karaliaus. Prieinu, nustumiu kabykloje kitus į šoną, kad jo būtų nuo visų atskirtas. Nenoriu, kad svetimi liestųsi. [...] Lipu į trečią aukštą. Jis atėjęs labai anksti, ruošiasi. Praviros grimo kambario durys. Tyliai prieinu ir sustoju, nežengdama vidun. Veidrodyje, kuriame šviečia Žygimanto akys, mes susiduriame žvilgsniais. Tame pačiame veidrodyje regiu, kaip mano draugo kaktą išmuša prakaito lašai. Turbūt išgąsdinau? Pakyla. Einam vienas prie kito. Apsikabinam ir stovim tylėdami. Žinau, kad prieš "Barborą" negalima nei kalbinti, nei ką nors sakyti. Padedu ant grimo staliuko keletą savo mašinėle atspaustų eilėraščių. "Čia - vėliau, viskas neskubu." - "Ar būsi šįvakar?" - klausia. Tylom linkteliu, apsisuku ir skubu išlėkti, kol dar ne vėlu. (p. 148)

Mūsų palydos vis dar nesibaigė. Praėjome jo namus. Pamačiau, jog visi langai šviečia, namuose mano draugo seniai laukia. Bet jis negalėjo manęs palikti vienos tuščioje stotelėje vidurnakty. Stovėjome, į tamsą kilo dūmų kamuoliai, draugas rūkė, kosėjo ir juokėsi, kosėjo ir juokėsi. Pabučiavo man kaktą. Tada pirštu atsargiai ir švelniai nubraukė nuo vieno ir antro mano akių voko mėlynų "šešėlių" perteklių, lyg juokais pasakęs, kad aš šviečiu iš vidaus ir nieko nebūtina dar ryškinti. Jei tai būtų buvęs mamos gestas, žinoma, supykčiau ir įsižeisčiau. O dabar tik kiek susigėdau. "Ar prižadate nepasiduoti?" - jausdama kažkokią slaptą galią reikliai paklausiau. "Prižadu. Būk atsargi, tamsu ir vėlu. Dėkui, kad esi." Aš nuvažiavau, jis nuėjo į namus. Laukiau prispaudusi savo krepšį prie krūtinės, kad širdis neiššoktų. Ji daužėsi it pelė spąstuose. Tačiau dabar jau norėjau gyventi. Tik dar reikės pasiaiškinti tėvams, kur naktimis mane velnias nešioja. (p. 156)

Ar dauguma mūsų nerašėme panašiai į dienoraštį, nes tą jausmų perteklių tiesiog reikėdavo kam nors papasakoti? Ar nepasakojom atrinktos ir nufiltruotos informacijos draugėms ir gal draugams, nes taip, kieno nors išgirsta, ji tarsi įgydavo daugiau tikrumo? Oi taip. Bet ar tą dienoraštį po 50 metų publikuotume? Oi ne. Nors aš kažkaip suprantu tą jausmą - baisų nerimą - kai labai norisi papasakoti ir atrodo, kad kitaip viskas tarsi išnyks.
Skaitydama tą istoriją galvojau apie keletą dalykų:
- Kaip vienos šalies literatūra turi Springora Abipusiu sutikimu, o kitos šalies - "Augau teatre", ir nors Zelčiūtė nepatyrė lygiai to paties ką Springora (bent sprendžiant iš šių atsiminimų), bet jų istorijoje bendrų taškų daugiau nei daug: paauglė mergina, suaugęs intelektualus vyras, merginos talentų iškėlimas, jos jaukinimasis, nevengimas viešumos ir netgi aplinkinių intelektualų ir bendraamžių palaikymas ir šypsenos... Ir tėvų tyla. Zelčiūtės istorijoje tėvai tarsi nelabai žinojo apie bendravimo mastą ir labai pasitikėjo savo draugu, ir turbūt ne be reikalo, bet abi istorijos kalba apie tą patį - kaip lengva yra pasinaudoti patikliu ir emociškai paveikiamu vaiku. Springora mato tai kaip skriaudą. Zelčiūtės knygoje apie tai tiesiai nekalbama, bet "romanas" ją paskatina rašyti poeziją, be to, Genys visada labai žavisi jos eilėraščiais, prašo paskaityt, - taigi apskritai ta istorija turbūt tampa įkvėpimu ir pirmu žingsniu kūrybos kelyje? Bet atsiminimai rodo ką kita: vaikščiodama su girtu Geniu, paauglė Dovilė nenueina į įskaitą (paskui lygtai tėvų dėka gauna šansą perlaikyti), negali susikaupti mokytis, galiausiai išeina iš vidurinės ir iškrenta iš konservatorijos, taigi turi baigti vakarinę mokyklą. Taigi ir čia, be abejo, skriauda. Ok, iš prisiminimų atrodo, kad romanas taip ir liko platoniškas (nors pasakotoja prisipažįsta, kad jau pasvajodavo apie neleistinus dalykus, o pvz gastrolėse "draugas" atėjo jai parodyti nuogų moterų paveiksliukų iš Gauguino biografijos), tai "įprastos" prievartos tarsi nebuvo. Bet kiek kartų paauglė tempė namo girtą "draugą", kiek tikėjosi, kad jis neprisigers, nenusižudys, kiek bandė išlaviruoti su tais girtumais, jo dėmesiu, bandymu nuslėpti viską nuo aplinkinių, tėvų... čia tai yra prievarta, net jei ne seksualinė.
- Kaip tai yra jau kaip minimum trečia istorija, kurią aš žinau, kai smarkiai vyresnis Kauno poetas mėgaujasi smarkiai jaunesnės jaunosios poetės dėmesiu, nors turi šeimą, žmoną, gyvenimą, o ta jaunoji poetė tiesiog kenčia. Galbūt kenčia ir žmona (kur yra žmonų istorijos?). Jei ne tik Kauno ir ne tik poetas, tai istorija minimum ketvirta - o kiek jų nežinau, nes nesu nei iš bohemos, nei iš jų draugų? Vienintelis, kas tose istorijoe nesikankina, tai tas babnikas menininkas. Ar "taip jau būdavo"? Ar čia buvo normalu? Gal ir dabar normalu? Ar nėra taip, kad kai su tavim susidraugauja vaikas, tu esi atsakingas už tą draugystę ir tai, kad tam vaikui nepakenktum, neišsekintum ir nesusuktum dar mažos galvos? Nes vaikas juk neabejoja savo galvos dydžiu. Ar nėra taip, kad kai matai, jog tavo vaikui jau visai blogai (o Zelčiūtės tėvai, bent mama, matė), turėtum dėti didžiulį baną ir traukti tą vaiką, kaip trauktum iš narkotikų platintojų tinklo? Persikraustytum, gydytum, ieškotum išeičių. Suprantu, kad dažnai taip nėra - ir kad lengva kalbėti, su tokia situacija nesusidūrus. Bet tikiuosi, kad bent jau toks išnaudojimas per dėmesį jau nebėra norma. Gerai, kad mes jau gyvenam po MeToo.
- Vis dėlto ir prisiminimuose iškyla kiti, tarsi pašaliniai suaugėliai, kurie stengėsi pakontroliuoti suaugusio žmogaus vaikščiojimą su paaugle - ir kažkoks "kolega" iš teatro, nuo kurio jie bėgo, ir poetas Vladas (Baltuškevičius? nežinau tų poetų), jiems nuėjus į palėpę ir jau susiglaudus veidais atsibeldęs ir užrikęs Geniui baigti "bledstvas". Tai kažkaip viltingai nuteikia.
- Kad jei aš būčiau Kęstučio Genio dukra, anūkė, dukterėčia ar dar kas nors, man būtų nepakeliama skaityti šituos atsiminimus ir aš pykčiau ant jau seniai numirusio giminaičio, bet taip pat ir ant prisiminimų autorės, kuriai buvo viskas ok rašyti vardus, pavardes, intymius dalykus, ir sykiu nepateikti jokios refleksijos, jokio vertinimo "po penkiasdešimties metų" ar pan - tiesiog turime šitą negražią istoriją kaip ant delno, ir tarsi mūsų atsakomybė ją įvertinti, kažką teisti. Taip, šiandien vertinam kitaip, nei žmonės vertino prieš 50 metų, vaidinam hiperjautruolių moralės policiją, o gal ja ir esam.

Tam tikra prasme ši knyga yra sykiu ir veidrodis - ne tik pasakotojos, bet ir mūsų, ją skaitančių, gal dėl to vietom taip erzina ir taip nejauku.

Už tą paskutinį reikalą ir daviau 2 žvaigždutes, nors šiaip smagi ir labai gyvai parašyta knyga - tas distancijos nebuvimas iš tiesų panardina į bijančio, nuolatinį nerimą jaučiančio, besiblaškančio ir labai dažnai verkiančio vaiko galvą. Reikia pagaliau paskaityti Zelčiūtės poezijos, o tai visai viską praleidau, net tą Maironiu premijuotąją, gėda. O tas tėvų gyvumas, ypač mamos - be galo žavus, toks naujos kartos ir naujo registro Sename dvare - nors esu per jauna ir nei Zelčiaus, nei Juronytės scenoje nemačiau, bet perskaičius knygą toks jausmas, kad niekada jų nepamiršiu. Kaip ir tas pasakojantis vaikas.

Nereali ir gal mano mėgstamiausia knygos vieta, balsu juokiausi ir galvojau, kad norėčiau būti Kristina:

Tėvelis ūžavo kiaurą naktį, net su radiju "Spidola" virtuvėje lenkiškai kalbėjosi. [...] Tą siaubingą naktį tėtis iš virtuvės neviltingai šūktelėjo, taip, kad išgirdome visos: "Mūsų namai - kurvų lizdas!" Mama net naktį ėmė juoktis, aš sustingau, o sesuo atsikėlusi nuėjo į virtuvę ir įsmeigusi savo dideles rudas akis į tėtį grėsmingai ištarė: "Kaip jūs čia pasakėt? Pakartokit!" Tėtis pakartojo. Ir dar pridūrė: "Gali užrašyt!" O sesuo taip ir padarė - užrašė. Ir pakišo tėčiui pasirašyti. Tėtis pasirašė ir pagaliau nuėjo miegoti. Kitą rytą pamatęs ir prisiminęs, ką padarė, labai gailėjosi. "Aš nenorėjau... - teisinosi prieš mamą, močiutę ir Kristiną. - Aš atsiprašau!" (p. 175-176)

[Judy · Rating 5 out of 5]

Pagaulu, tikra, nuoširdu, artima, nuoga iki pat pašaknų. Jaučiuosi dėkinga, kad turėjau galimybę "prisiliesti".

[Tomas Didzbalis · Rating 4 out of 5]

I really enjoyed Irena Želčiūtė’s book "I Grew Up in the Theatre" because it opens up a unique and unfamiliar world to me – the life of actors during the Soviet era. The book offers insight into the everyday lives of actors, their tours, their work in the theatre, and the challenges they faced. It was especially interesting to learn about the children of actors – how they too grew up in the theatre and learned the craft from an early age.

The book also subtly touches upon Lithuania's resistance, particularly how the theatre and actors played a role in the struggle for independence. The fact that actors not only studied in Vilnius but also in Moscow and other cities of the former Soviet Union shows how deeply embedded they were in the Soviet cultural system. Despite this, their respect for Lithuania and love for their homeland remained, and this sentiment was expressed both through theatre and their everyday lives.

Another significant theme in the book is the importance of family – how the ability to support one another during various moments in life was crucial. The respect for parents and the strong family bonds are central to the narrative. It shows how family, love, and mutual support shaped the lives of the actors and their children, even in the midst of a challenging political and cultural environment.

This book is easy to read, yet fascinating and full of profound meaning. One of its most striking features is its sincere language and authentic narrative, which allows the reader to better understand the world of theatre and its significance not only to the arts but also to national identity, family life, and the fight for independence.

I would recommend this book to anyone who is interested in theatre or simply curious about a different part of the world that exists behind the scenes, a world shaped by its unique history, challenges, and the bonds of family.

___


Man patiko Irenos Želčiūtės knyga „Augau teatre“, nes ji atveria unikalų ir man nepažįstamą pasaulį – aktorių gyvenimą sovietmečiu. Knygoje autorius pasakoja apie aktorių kasdienybę, jų gastroles, darbą teatre ir gyvenimo iššūkius. Ypač įdomu sužinoti apie aktorių vaikus – kaip jie taip pat užaugo teatre ir mokėsi šio amato nuo mažų dienų.

Knygoje subtiliai paliesta ir Lietuvos rezistencija, ypač kaip teatras ir aktoriai buvo svarbūs kovojant už nepriklausomybę. Tai, kad aktoriai ne tik mokėsi Vilniuje, bet ir Maskvoje bei kitose buvusios Sovietų Sąjungos miestuose, rodo, kaip plačiai jie buvo įtraukti į sovietinį kultūrinį gyvenimą. Nepaisant to, pagarba Lietuvai ir tėvynės meilė išliko, ir ši jausena buvo perteikiama tiek per teatrą, tiek per kasdienį aktorių gyvenimą.

Kita reikšminga knygos tema – šeimos svarba, kaip gebėjimas palaikyti vieni kitus įvairiais gyvenimo momentais buvo labai svarbus. Pagarba tėvams ir stiprūs šeimos ryšiai yra pagrindiniai šios knygos elementai. Knygoje atsiskleidžia, kaip šeima, meilė ir tarpusavio palaikymas formavo aktorių ir jų vaikų gyvenimus, net ir sudėtingoje politinėje bei kultūrinėje aplinkoje.

Ši knyga yra lengvai skaitoma, tačiau tuo pačiu labai įdomi ir kupina gilios prasmės. Vienas iš jos išskirtinių bruožų – nuoširdi kalba ir autentiškas pasakojimas, leidžiantis geriau suprasti teatro pasaulį ir jo reikšmę ne tik menui, bet ir tautos identitetui, šeimos gyvenimui bei kovai už nepriklausomybę.

Rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie domisi teatru arba tiesiog nori pažinti kitą pasaulio dalį, kuri egzistuoja už scenos, pasaulį, formuojamą savo unikalaus istorinio konteksto, iššūkių ir šeimos ryšių.

[Asta Šarlauskė · Rating 3 out of 5]

Labai norėjosi paskaityti apie teatrą, jo užkulisius, apie žinomis Kauno dramos teatro (ir ne tik) aktorius. Knygą pradėjau su užsidegimu, tačiau vėliau išsikvėpiau, negaliu net pasakyti, kodėl, gal dėl teksto, rašymo stiliaus, nes kartais atrodo, kas mintys autorei kilo greičiau, nei rašėsi raidės :) šiaip istorija graži, labai gražiai parodytas šeimos santykis, vaikų ir tėvų artumas. Paskaičiusi supratau, kad aktorių gyvenimas nebuvo labai lengvas, ypač, kai yra šeima, kad vaikai iš tiesų auga teatre... įdomi, tačiau man kažko pritrūkusi istorija.

[Vilmute Kocak · Rating 4 out of 5]

Nepasakyčiau,kad skaitėsi,kaip romanas,bet autobiografija tai tikrai arba tiesiog tėvų darbas ir gyvenymas teatre vaiko akimis užaugus.Paprastai graži,nuoširdi ir kažkiek jautri knyga. Man patiko.