Gegužės 3-iosios konstituciją parengė iškiliausi Abiejų Tautų Respublikos valstybininkai, išgryninę geriausias respublikoniškas savo šalies tradicijas ir papildę jas naudingiausiais užsienio parlamentinių monarchijų pavyzdžiais bei susieję su Apšvietos epochos politine mintimi. Konstituciją galima teisėtai vadinti pirmąja modernia Konstitucija Europoje. Maža to, ji liudija, kad Lenkijos-Lietuvos Respublika nežlugo dėl savo vidinių silpnybių. Priešingai, gyvybingumas, kuris matyti per jos spartų atsigavimą, tapo pavojingas jos kaimynėms – absoliutinėms monarchijoms – tiek geopolitiškai, tiek ideologiškai, todėl jos ir sunaikino savo varžovę drastiškai pakeisdamos Europos istorijos trajektoriją. Po dviejų šimtų trisdešimties metų ši Konstitucija vis dar gali įkvėpti tuos, kurie myli laisvę.
Nors knyga turėtų kalbėti apie Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, tačiau autorius šį dokumentą išimtinai priskiria tik Lenkijai. Negana to jis mini, kad Lenkija davė valstybei kultūrą, o Lietuva, šiuo atveju, Gediminaičių dinastija, buvo tik "spermos donorai" ir daugiau niekas. Tai labai prolenkiška, šališka, knyga, net kai autorius kalba dokumentiniuose filmuose jis nevartoja ATR pavadinimo, o tik sako- Lenkija. Tai vakarietiškas požiūris įsišaknijęs nuo amžių, kurių lietuvių istorikai pakeisti nesivargina.