Izabelė – raudonplaukė rastinukė, kurią likimas blaško iš vienų rankų į kitas. Mergaitė auga apleistuose dvaruose ir sulaukėjusiuose soduose, kalba su vandenimis ir gyvūnais, prieglobstį randa pamirštose kapinėse arba mėnulio pilnaties nušviestuose vandenyse... Ir niekas – nei ją globojantis ir išsimokslinimą suteikiantis dvasininkas, nei pasirodymams išnaudojantis gyvūnėlių cirko šeimininkas, nei jau brandaus amžiaus sulaukęs karalius Žygimantas Augustas, – niekas negali nuraminti jos gaivališkos prigimties.
Šalia Izabelės – nuolat budri Magdalena. Atmintį praradusi buvusi karalienės Bonos globotinė tapo vaistininko padėjėja. Nors protas susidrumstęs, kūno atmintis šviesi. Magdalena geba gydyti. Ir marinti. Su senuoju vaistininku juos sieja ne tik magiškųjų žolelių išmanymas, bet ir tamsiuose rūsiuose nuo svetimų akių slepiama manija, galinti prišaukti didelę bėdą. Arba priešingai. Kai vieną dieną šeimininkas iškeliauja į kitą pasaulį, Magdalena priima sprendimą. Ji išgyvens. Kaip išgyvens ir Izabelė. Nepažįstamoji ugniniais plaukais, kurią – prašoma sunaikinti – Magdalena renkasi gelbėti.
Renata Šerelytė (g. 1970) – prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė, žurnalistė. 1988 m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, metus dirbo mokyklos bibliotekoje. 1994 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“, žurnale „Jaunimo gretos“. Šiuo metu bendradarbiauja „Šiaurės Atėnuose“, internetiniuose dienraščiuose. R. Šerelytė debiutavo 1986 m. žurnale „Moksleivis“. Pirmasis novelių rinkinys – „Žuvies darinėjimas“ (1995). Išleido novelių rinkinius „Balandų ratas“ (1997), „O ji tepasakė miau“ (2001), romanus „Ledynmečio žvaigždės“ (1999), „Vardas tamsoje“ (2004), du nuotykinių istorinių apysakų rinkinius vaikams, eilėraščių rinkinį vaikams, esė rinkinį „Laukiniai mėnesiai“ (2006). Nuotykinių istorinių apysakų rinkinys vaikams „Jundos lemtis“ pažymėtas kaip geriausia 1997 m. lietuvių autoriaus knyga vaikams. Jos pjesė „Stoglangis“ 1999 m. laimėjo II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse. 2000 m. autorė apdovanota Žemaitės premija už romaną „Ledynmečio žvaigždės“. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, R. Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. „ Moteris, kuri nekompleksuoja, kad ji moteris, – retas literatūroje atvejis; pasaulis atsiveria netikėtu rakursu, su švelnia ironija ir simpatija, piešiama viskas – nuo Gagarino iki Donelaičio, nuo Arteko iki psichoanalizės, nuo tautinių televizijų marazmo iki teisinių absurdų“ (Gintaras Beresnevičius).
Lietuvių rašytojos Renatos Šerelytės romanas apie laukine raudonplaukę Izabelę ir jos vaikystės negandas. O greta rašoma ir apie Magdaleną vaistininkę, kuri gydė miestelėnus lavonais ir ne tik. Romano laikotarpis Žygimanto Augusto karaliavimo laikai, tačiau jokių politinių intrigų čia nėra. Abi herojės susitinka pabaigoje, kur išryškėja jas jungianti magija. Romano kalba ir stilistika šiek tiek primena G. VILIŪNĖS romanus, todėl labai įtraukia to meto vaizdinė kalba, praščiokų pasaulėžiūra ar gyvenimo realybė. Knyga kuri kažkuom praturtina, nustebina ar suteikia erdvės pasimėgauti lietuviško žodžio galia.
Ak, kaip man ši knyga patiko - iš pradžių. Pirma pusė knygos pasirodė daug žadanti, viduramžių atmosfera kerėjo, lengvas raganiškumo prieskonis buvo labai skanus, tačiau knygos pabaiga mane nuvylė. Taip labai nuvylė, kad nekyla ranka skirti daugiau žvaigždučių. Atrodė, lyg istorijos išnarpliojimas būtų suregztas paskubomis, tarsi visai nepasistengta išbaigti. O viena pabaigos scena pasirodė perdėm banali ir pritempta, nespoilinsiu, kuri. Gaila, nes pirma pusė knygos pasirodė tikrai stipri.
Izabelė gyvena kažkokiame dvare, bet netikėtai ją išsiveža kažkur ir žuvus naujam šeimininkui ji pabėga į mišką kur ją randa Radoslavas. Iš ten ją pasiima ponas Damianas. Ten ji pradeda mokytis. Tuomet istorija ima pasakoti apie Magdaleną pakliuvusią į seną vaistininko globą.
Knyga tikrai išskirtinė. Autorė labai meniškai pasakoja istoriją, jos palyginimai tikrai žavingi, bet... kažkaip man keistai skaitėsi ši knyga. Magdalena ir jos vaistininkas galbūt itin pakraupti mane privertė. Tokia tamsi atmosfera, creepy, kaip tik rudens vakarams. Jų istorija man patiko labiau nei Izabelės. O ir juodo humoro netrūko tarp jų. Iš tikrųjų nežinau net kaip vertinti... Man knyga nepatiko... deja. Kankintis nesikankinau, nes skaitėsi lengvai, bet nežinau net ką daugiau apie ją pasakyti. Ne mano knyga. Bet manau savo skaitytoją ji ras.
Draugas sakė, jog čia „Raganos širdis“ tęsinys. Bet skaityti pirmos dalies bent jau kol kas nesiruošiu.
Rekomenduoju paskaityti, kas mėgsta tamsius viduramžius ir slogią atmosferą.
Mąsčiau, kad nesidalinsiu knygomis, kurios nepatiko/nesužavėjo/neįtikino ir tuo labiau, kad nesidalinsiu tomis, kurios liko neįveiktos ir greičiausiai taip niekada daugiau ir nebus įveiktos (greičiausiai, nes niekada negali sakyti niekada).
Tai ši- viena iš nedaugelio tų, kurių neįveikiau. Nedaugelio, nes tik visai nesenai pradėjau jaukintis tai, kad knygų ir taip per daug, jog gaiščiau prie to, kas, regis, nėra man skirta.
Kas erzino ir dėl ko liko #dnf ? Knyga nėra kokia nors serijos dalis, tačiau pasijutau taip, lyg būčiau įmesta į kokią antrą, trečią dalį tokios serijos, kurioje viena su kita dalys labai glaudžiai susijusios. O ir tarp sakinių vietomis atrodė, jog kažko trūktų. 🤔
Taip pat labai erzino tokia gausa visokių palyginimų- jau net ir primiršdavau, apie ką ten ėjo kalba. Arba čia tik mano tokia trumpa žuvies atmintis. 🙈 Supratau, jog per daug nervų man kainuoja bandymas išsiaiškinti, kas, kur ir kaip čia viskas vyksta, tad, atleisk, "Izabele", ne šįkart. 🤷♀️
Perskaičiusi tiek daug prastų atsiliepimų išsigandau, kad knyga mane nuvils. Taip ir nutiko. Pati pradžia buvo įdomi ir spalvinga - tiek daug epitetų, palyginimų mirga marga - visai smagiai skaitėsi. Tik maždaug ties 30-uoju puslapiu pasidarė taip nuobodu, jog norėjau užversti knygą. Nepaisant to, skaičiau toliau, kad ir kaip nenorėjau. Nepasigailėjau. Magdalena pasirodė kaip pakankamai įdomi veikėja. Ryjau puslapius akimis, tik vos prasidėjo mirtys ir mumifikavimai, pasidarė gana tamsu ir nejauku. Teko užversti knygą, nes norėjau ramiai naktį miegoti. Visa ta aistra buvo tik blizgutis - pabaigai tai neturėjo jokios prasmės. Paskutiniai puslapiai sukėlė intrigą, tik darėsi bloga dėl tų senių peštynių - meilės trikampių bei keturkampių. Iš pradžių skaitėsi normaliai, o vėliau ėmė erzinti. Nuspėjau, kad šunininkas yra Magdalena ir didelio “plot twist” tai nesukėlė. Pati pabaiga sugadino visą istoriją. Kalbu nuoširdžiai. Pradedant beždžionėlėmis ir baigiantis tuo gaisru vaistinėje. Kokia buvo visos knygos prasmė, jeigu jos ten sudegė? Izabelė mirti galėjo ir nuo ją nunuodyti norėjusio pono rankos. Ir ką ten suprato Magdalena? Skaičiau gana atidžiai, bet, regis, autorė tai nutylėjo. Trumpai tariant, knyga nieko nepamokė, nesupratau jos prasmės. Raganiškumas ir tamsa atskleista puikiai, rašymo stilius stiprus ir sužavėjo, tačiau dėl pačios pabaigos kenčia visa istorija. Norėjosi tokio sprogimo ar ko nors gilaus... Deja, jeigu ten kas nors ir buvo, autorė nusprendė tai nutylėti. O gaila, knyga nuo to būtų tapusi tik dar vertingesnė.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Nežinojau ko tikėtis kai pradėjau. Senokai nebuvau skaičius(o gal ir išvis ne) kaž o panašaus-kokie sakiniai,kiek daug palyginimų...tokios buvo mano mintys pradėjus,toliau skaičiau ir vis mąsčiau "tai apie ką ji?,kur tas raganiškumas,kur magija". Ir bendroj visumoj man ši knyga patiko. O turbūt labiausiai patiko tai kas slėpėsi po nuostabių sakinių sandara... žmogžudystės, paleistuvystės...
Knygos pradžia tikrai įdomesnė, nei knygos pabaiga, tačiau iš esmės istorija visai žavi. Sutikčiau, kad pabaiga truputį banaloka, kažko jai trūksta. Skaitoma gana lengvai, geras rašymo stilius.
Knyga keista, perskaičiau iki pabaigos, nes buvo labai įdomu, mistiška, tačiau taip ir nesupratau, kas norėta ja pasakyti, man pritrūko užbaigtumo ir aiškumo. Man knyga labiau nepatiko, nei patiko.