XIX a. pirmos pusės Vilnius buvo kupinas prieštaravimų, kaip ir tuo laiku dar tik beužgimstantis neurologijos mokslas. Vilniaus universiteto medicinos tyrimai išgyveno aukso amžių, bet sunegalavę miestiečiai mieliau kreipdavosi ne į gydytojus, o į būrėjas ar barzdaskučius-chirurgus. Ir nors naujausi ligų diagnostikos bei gydymo metodai pasiekdavo sostinę, toliau tvirtai tikėta, jog „pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“, o kaltūnas yra „nacionalinė rykštė“.
Medicinos istorijos monografijoje neurologė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė kviečia pažvelgti, ką reiškė to meto Vilniuje gydyti „sielos buveinės“ bei „visų kančių kamieno“ ligas. Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, ji supažindina skaitytojus su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.
"Žemaūgių ir turinčių trumpą kaklą kraujas iš širdies greičiau patenka į galvą ir sukelia galvos smegenų ligas" - va ir paaiškinta mano silpnaprotystė.
Pasidarė labai įdomu, kaip po kokio 100 metų žmonės žiūrės į mūsų dabartinius gydymo būdus. :))) Iš esmės tikrai puikus veikalas, 3 žvaigždutės labai subjektyviai, nes tikriausiai neturiu pakankamo medicininio išsilavinimo, kad iki galo pasimėgaučiau, vietom buvo sunkoka skaityti. Bet tikrai labai kietai čia viskas!
Daktarinė disertacija - atitinkamai ir sunkiau skaitosi. Bet galima ir papildyti savo žinias apie XIX a., supratimą apie mediciną, gydymą, jo metodus.
"Esminė proto savybė - tai gebėjimas tiesą skirti nuo klaidingumo."
"nesaikingi lytiniai santykiai, pasirodo, gali būti itin žalingi ligonio sveikatai: Gausi sėklos skysčio gamyba ir praradimas išsekina kraują, gyvybinę materiją visiškai nukreipia į save, su nuostoliu visiems kitiems organinės gamybos procesams. Iš čia [atsiranda] atsidavusių gašlumui ir paleistuvystei asmenų kūno ir proto silpnumas, su laiku - blogas virškinimas, raumenų išsekimas"