What do you think?
Rate this book
Saulėgrąžų dievas
Visos geros istorijos prasideda nuo to paties klausimo, į kurį ieškoma atsakymo ir šiame kūrinyje. O kas, jeigu? Knygos „Saulėgrąžų dievas“ autorius Liudas Dapkus savęs to paklausė 2022 metų pavasarį, kai Rusijos agresija Ukrainoje plėtėsi kaip vėžio metastazės. Tai – pasakojimas apie pasipriešinimą ir kraujo kerštą. Apie netektis ir pergales. Neapykantą ir meilę.
Paklauskite savęs: o kas, jeigu šis didelis karas Europoje yra didesnės pasaulinės dvikovos dalis? Galbūt mes matome tik raibuliuojantį paviršių, bet gelmėje vykstantys dalykai – daug sudėtingesni, o jų viena ar kita atomazga pakeis visą žmoniją?
Įtempto veiksmo romano veikėjai – paprasti žmonės ir pasaulio galingieji. Tai – kova už išlikimą Saulėgrąžų dievo pasaulyje, kuriame tikslas pateisina visas priemones, o likimai yra persipynę keistomis gijomis. Tai – švelnumo ir smurto, mistikos ir siurrealizmo dažais nutapytas peizažas, kuriame klajoja Šiaurės šalių mitų būtybes primenantys personažai.
Lana – „Azovo“ būrio kovotoja. Kaip ir jos Tėvynė, ji kovoja dėl pergalės ugnimi, plienu ir savo krauju. Nyala – ugningoji kovotoja iš Amerikos, veikianti pagal slaptą planą, kurio tikslas – sustabdyti planetą smaugiančią juodųjų mazgų Imperiją. Kalibanas, žmogus iš Šešėlio, kuris po savęs nepalieka gyvų liudytojų ir paklūsta tik vienam asmeniui Žemėje. Tam pačiam, kuris 2022 metų vasario 24-osios rytą sugriovė senąją pasaulio tvarką.
Tai – knyga visiems, kurie užgniaužę kvapą stebi dramatiškus įvykius Ukrainoje, laukdami šviesos pergalės ir tamsos jėgų sutriuškinimo. Tiems, kurie supranta, kad gyvenimas yra tiek įdomus, kiek įdomūs jų užduodami klausimai. Kas buvo toliau? Kodėl blogis yra blogas? Kas nutinka gėriui po pergalės? Ir svarbiausia: o kas, jeigu?
Paklauskite savęs: o kas, jeigu šis didelis karas Europoje yra didesnės pasaulinės dvikovos dalis? Galbūt mes matome tik raibuliuojantį paviršių, bet gelmėje vykstantys dalykai – daug sudėtingesni, o jų viena ar kita atomazga pakeis visą žmoniją?
Įtempto veiksmo romano veikėjai – paprasti žmonės ir pasaulio galingieji. Tai – kova už išlikimą Saulėgrąžų dievo pasaulyje, kuriame tikslas pateisina visas priemones, o likimai yra persipynę keistomis gijomis. Tai – švelnumo ir smurto, mistikos ir siurrealizmo dažais nutapytas peizažas, kuriame klajoja Šiaurės šalių mitų būtybes primenantys personažai.
Lana – „Azovo“ būrio kovotoja. Kaip ir jos Tėvynė, ji kovoja dėl pergalės ugnimi, plienu ir savo krauju. Nyala – ugningoji kovotoja iš Amerikos, veikianti pagal slaptą planą, kurio tikslas – sustabdyti planetą smaugiančią juodųjų mazgų Imperiją. Kalibanas, žmogus iš Šešėlio, kuris po savęs nepalieka gyvų liudytojų ir paklūsta tik vienam asmeniui Žemėje. Tam pačiam, kuris 2022 metų vasario 24-osios rytą sugriovė senąją pasaulio tvarką.
Tai – knyga visiems, kurie užgniaužę kvapą stebi dramatiškus įvykius Ukrainoje, laukdami šviesos pergalės ir tamsos jėgų sutriuškinimo. Tiems, kurie supranta, kad gyvenimas yra tiek įdomus, kiek įdomūs jų užduodami klausimai. Kas buvo toliau? Kodėl blogis yra blogas? Kas nutinka gėriui po pergalės? Ir svarbiausia: o kas, jeigu?
288 pages, Unknown Binding
5 people are currently reading
175 people want to read
About the author
Liudas Dapkus
2 books49 followersWorld travelled, seasoned storyteller, editor, TV show host, war correspondent...
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
February 4, 2023
Prieštaringų nuojautų apimtas ėmiausi šitos knygos. Iš vienos pusės – geri patikimų žmonių atsiliepimai, iš kitos – sakyčiau, pagrįsta abejonė knygos veiksmo vietos ir laiko pasirinkimu. Slidus reikalas.
Prieštaringi jausmai niekur nedingo ir užvertus paskutinį knygos puslapį. Ne, autoriui pavyko nepaslysti ten, kur nereikia, tad tą abejonę galiu atmesti šalin. Bet yra kitų niuansų.
Apibrėžti žanrą, ko gera, nepavyks. Urban fantasy?.. Yra, yra. Trileris?.. Na, kaip ir trileris, nepasiginčysi. Magiškasis realizmas?.. Galima ir taip traktuoti. Žodžiu, kaip supratote – eklektika visu savo gražumu. Ir nesakau, kad tai blogai.
Gausime porciją naujausiųjų laikų Ukrainos istorijos – smagu, kad tai sugebėta pateikti vykusiai įpinant į pasakojimą. Sutiksime žmones, apdovanotus ypatingomis galiomis (ir, ačiūdie, anaiptol ne supermenus ir net ne supergerles), gavusius dovaną... o gal ir prakeiksmą. Sutiksime ir raganų vulgaris – su visais kaimiškosios magijos ritualais ir viskuo, kas priklauso. Išklausysime ir paskaitėlę iš slavų mitologijos (va, ta vieta buvo arčiausiai infodumpo, ko reikėtų kaip ugnies vengti kiekvienam autoriui. Liudas Dapkus, man regis, išvengė. Bet taip per Marytės plauką. Gausime ir šiek tiek mūšių bei susišaudymų. Romantiškiau nusiteikę suras ir meilės liniją. Gal ne tą, kuria žavėtųsi maršistai, bet kam jų žavėjimasis įdomus?
Žodžiu, daug visko, suplakto į pakankamai patrauklų kokteilį. Ir parašyta gerai, ir kabina. Bėda, kad labai sunku vertinti, nes knyga nutrūksta... Anksčiau apie tokius atvejus sakydavau „panašu, kad autoriui tiesiog baigėsi popieriaus atsargos“. Bet šiais skaitmenos laikais... Finalo, net tarpinio, net tarpinio užuomazgų – nėra. Kaip? O va taip. Nėra nebuvimo būdu. Sako, bus trilogija. Va, tuomet, jau bus galima vertinti.
Girdėjau nuomonių, kad knyga kažkuo panaši į vieno [čia buvo negeras žodis, kurį iškirpo cenzoriai], kurio pavardės net nenoriu minėti „Sargybas“. Kažkuo... Na, taip. Man dar vietomis pleveno Valentinovo „Jėgos akies“ kvapelis. Bet jokių būdu negalima sakyti, kad autorius čia kažką nusižiūrėjęs. Net nesu tikras, ar skaitęs. Tai čia jokiu būdu ne kažkoks minusas ar priekaištas, o tiesiog asmeninės asociacijos.
Lauksim toliau.
Sakiau, kad nevertinsiu? Sakiau. O kas sakė, kad nepamelavau? Aha!
Tegul bus keturi iš penkių. Bet laikinai. Nes reikia sulaukti, kur ponas Dapkus nuvairuos savo istorijos laivą. Linkiu jam gero plaukiojimo.
Prieštaringi jausmai niekur nedingo ir užvertus paskutinį knygos puslapį. Ne, autoriui pavyko nepaslysti ten, kur nereikia, tad tą abejonę galiu atmesti šalin. Bet yra kitų niuansų.
Apibrėžti žanrą, ko gera, nepavyks. Urban fantasy?.. Yra, yra. Trileris?.. Na, kaip ir trileris, nepasiginčysi. Magiškasis realizmas?.. Galima ir taip traktuoti. Žodžiu, kaip supratote – eklektika visu savo gražumu. Ir nesakau, kad tai blogai.
Gausime porciją naujausiųjų laikų Ukrainos istorijos – smagu, kad tai sugebėta pateikti vykusiai įpinant į pasakojimą. Sutiksime žmones, apdovanotus ypatingomis galiomis (ir, ačiūdie, anaiptol ne supermenus ir net ne supergerles), gavusius dovaną... o gal ir prakeiksmą. Sutiksime ir raganų vulgaris – su visais kaimiškosios magijos ritualais ir viskuo, kas priklauso. Išklausysime ir paskaitėlę iš slavų mitologijos (va, ta vieta buvo arčiausiai infodumpo, ko reikėtų kaip ugnies vengti kiekvienam autoriui. Liudas Dapkus, man regis, išvengė. Bet taip per Marytės plauką. Gausime ir šiek tiek mūšių bei susišaudymų. Romantiškiau nusiteikę suras ir meilės liniją. Gal ne tą, kuria žavėtųsi maršistai, bet kam jų žavėjimasis įdomus?
Žodžiu, daug visko, suplakto į pakankamai patrauklų kokteilį. Ir parašyta gerai, ir kabina. Bėda, kad labai sunku vertinti, nes knyga nutrūksta... Anksčiau apie tokius atvejus sakydavau „panašu, kad autoriui tiesiog baigėsi popieriaus atsargos“. Bet šiais skaitmenos laikais... Finalo, net tarpinio, net tarpinio užuomazgų – nėra. Kaip? O va taip. Nėra nebuvimo būdu. Sako, bus trilogija. Va, tuomet, jau bus galima vertinti.
Girdėjau nuomonių, kad knyga kažkuo panaši į vieno [čia buvo negeras žodis, kurį iškirpo cenzoriai], kurio pavardės net nenoriu minėti „Sargybas“. Kažkuo... Na, taip. Man dar vietomis pleveno Valentinovo „Jėgos akies“ kvapelis. Bet jokių būdu negalima sakyti, kad autorius čia kažką nusižiūrėjęs. Net nesu tikras, ar skaitęs. Tai čia jokiu būdu ne kažkoks minusas ar priekaištas, o tiesiog asmeninės asociacijos.
Lauksim toliau.
Sakiau, kad nevertinsiu? Sakiau. O kas sakė, kad nepamelavau? Aha!
Tegul bus keturi iš penkių. Bet laikinai. Nes reikia sulaukti, kur ponas Dapkus nuvairuos savo istorijos laivą. Linkiu jam gero plaukiojimo.
December 10, 2023
Kada jums paskutinį kartą buvo, kad neišsimiegojot, nes skaitėt knygą? Man taip nutinka kokį kartą į dvejus ar trejus metus, bet paskutinįkart nutiko vakar. Kas įdomiausia – net ir nepasakyčiau, kad ta knyga labai jau tobula – realiai pirmas tris dešimtis puslapių „Saulėgrąžų dievo“ įveikiau tik iš trečio karto (t. y. kiekvienąkart skirtingomis dienomis vis pradėdavau iš naujo), nes elementariai užknisdavo. Bet kažkas traukdavo bandyti vėl iš naujo.
Taip pat sunku pasakyti, kokiems žanrams ar settingams priskirti knygą. Viena aišku – trileris. Bet koks trileris? Urban fantasy? Tamsaus magiškojo realizmo? Ar tiesiog kažkoks postmodernistinis romanas su mitologiniais intarpais šalia visokių filosofijų? Ko gero didžiausias knygos gerumas tas, kad kiekvienas gali sau susiformuluoti jam artimiausią apibūdinimą. Nes visko to, kas išvardinta, yra, ir savo eklektiškumu truputį primena Neal Stephensono „Snow Crash“ (nors žinoma, iki „Lavinos“ „Saulėgrąžų dievui“ kaip siemkai iki pilnavertės saulėgrąžos, bent jau sprendžiant iš pirmosios knygos) - ir tai yra gerai!
Žodžiu, turime rytų slavų mitologijos. Ne itin giliu lygmeniu, daugmaž wikipediniu – bet tai gerai. Turime realią Ukrainos istoriją, naujausiųjų laikų – čia irgi labai gerai. Turim daug visokios tamsos ir nemalonių dalykų (smurto, nykios buities, prievartos (taip pat ir seksualinės)) – čia irgi gerai, nes to knygose irgi reikia. Dar turime žodžių ekvilibristikos – vietomis tiek, kad ji užgožia veiksmą ir visokiais žodžių viražais priverčia pamiršti, apie ką čia kalbėta išvis – čia jau ne taip gerai. Na ir turime nepabaigtą istoriją. Kas yra blogai. Bet sako, kad čia yra pirmoji iš trilogijos dalių – tai čia gerai.
Kaip minėjau, bet jau man per pradžią kapstytis sekėsi itin sunkiai. Pirma, bent jau aš nemėgstu, kai esi įmetamas į pasakojimą, ir jau pats aiškinkis, kas čia ir apie ką. Antra, pasakojimo pradžia, prasidedanti nuo erotinių scenų, man visada kelia ironišką šypseną ir įjungia aliarmo signalą. Tinkamai rašyti erotiką, ir pataikyti, kur jos reikia, ir kur ne, IMHO daugiau kam nepavyksta, nei pavyksta (mano minimumas – pati Sapkwoskio „Wiedzmino“ pradžia, ir ne mažiau). Čia nesinorėjo raudonuoti, nesinorėjo vartyti akių, nesinorėjo burbėti apie „vėl tą lietuvišką erotiką“ – bet taip ir nesupratau, kam jos išvis čia reikėjo. Taip, tolesniam siužetui pats sekso faktas istorijoje kaip ir svarbus, bet kam tiek dėmesio jo nušvietimui, taip ir nesupratau. Žinoma, galbūt skonio ir įpročio reikalas.
But good news, ties antruoju knygos trečdaliu viskas įsivažiuoja - ir dar kaip! Taip, kad visą knygą surijau per kokias 3-4 valandas (čia įskaitant pirmo trečdalio vėžliavimą). Taip, toliau jau įsivažiuoja tikras peidžturneris: dinamiškas veiksmas, gyvos (bet nebūtinai gražios ir malonios) spalvos ir atskiriamus bruožus įgavę personažai. Būčiau aš įtakingas redaktorius, mesčiau lauk tą šokinėjimą laike ir sudėliočiau viską chronologiškai nuo A iki Z be jokių didesnių išsidirbinėjimų – ir IMHO būtų dar geresnis peidžturneris :)
Labai gerai, kad pasakojime pridėta visokių realių kultūrinių ir istorinių mikroinkliuzų. Ta pati slaviška mitologija, Kurenivkos purvo lavina (apie šią, beje, buvau negirdėjęs iki šiol) – tai sukuria tai, kas šiais laikais jau skamba kiek banaliai: pridedamąją vertę. Beje, Aidas Puklevičius „Daiktiniuose įrodymuose“ labai gerai pastebėjo: „Saulėgrąžų dievas“ kažkuo tikrai šiek tiek panašus į S. Lukjanenko „Sargybas“ – bet ne blogosiomis, o būtent gerosiomis to ciklo savybėmis. Ne rusofašizmu, aišku, o tikrai talentingu realybės ir fantazijos perpynimu.
Tai žodžiu. Skaityti tikrai verta. Tiesa, gal neiškart – gal verčiau sulaukti antrosios dalies, nes dabar skaitytojas paliekamas su klasikiniu cliffhangeriu, ir bent jau literatūroje aš tame nieko gero nematau. Bet knyga skaitymo tikrai verta.
Tik svarbu išverti neaiškią, chaotišką ir erotišką pradžią :)
Vertinimas: keturios saulėgrąžų sėklos iš penkių.
Ai, disclaimeris: L. Dapkaus nei pažįstu, nei iki šiol esu gyvai jo matęs. Nei išvis jokio kontakto su juo turėjęs.
Taip pat sunku pasakyti, kokiems žanrams ar settingams priskirti knygą. Viena aišku – trileris. Bet koks trileris? Urban fantasy? Tamsaus magiškojo realizmo? Ar tiesiog kažkoks postmodernistinis romanas su mitologiniais intarpais šalia visokių filosofijų? Ko gero didžiausias knygos gerumas tas, kad kiekvienas gali sau susiformuluoti jam artimiausią apibūdinimą. Nes visko to, kas išvardinta, yra, ir savo eklektiškumu truputį primena Neal Stephensono „Snow Crash“ (nors žinoma, iki „Lavinos“ „Saulėgrąžų dievui“ kaip siemkai iki pilnavertės saulėgrąžos, bent jau sprendžiant iš pirmosios knygos) - ir tai yra gerai!
Žodžiu, turime rytų slavų mitologijos. Ne itin giliu lygmeniu, daugmaž wikipediniu – bet tai gerai. Turime realią Ukrainos istoriją, naujausiųjų laikų – čia irgi labai gerai. Turim daug visokios tamsos ir nemalonių dalykų (smurto, nykios buities, prievartos (taip pat ir seksualinės)) – čia irgi gerai, nes to knygose irgi reikia. Dar turime žodžių ekvilibristikos – vietomis tiek, kad ji užgožia veiksmą ir visokiais žodžių viražais priverčia pamiršti, apie ką čia kalbėta išvis – čia jau ne taip gerai. Na ir turime nepabaigtą istoriją. Kas yra blogai. Bet sako, kad čia yra pirmoji iš trilogijos dalių – tai čia gerai.
Kaip minėjau, bet jau man per pradžią kapstytis sekėsi itin sunkiai. Pirma, bent jau aš nemėgstu, kai esi įmetamas į pasakojimą, ir jau pats aiškinkis, kas čia ir apie ką. Antra, pasakojimo pradžia, prasidedanti nuo erotinių scenų, man visada kelia ironišką šypseną ir įjungia aliarmo signalą. Tinkamai rašyti erotiką, ir pataikyti, kur jos reikia, ir kur ne, IMHO daugiau kam nepavyksta, nei pavyksta (mano minimumas – pati Sapkwoskio „Wiedzmino“ pradžia, ir ne mažiau). Čia nesinorėjo raudonuoti, nesinorėjo vartyti akių, nesinorėjo burbėti apie „vėl tą lietuvišką erotiką“ – bet taip ir nesupratau, kam jos išvis čia reikėjo. Taip, tolesniam siužetui pats sekso faktas istorijoje kaip ir svarbus, bet kam tiek dėmesio jo nušvietimui, taip ir nesupratau. Žinoma, galbūt skonio ir įpročio reikalas.
But good news, ties antruoju knygos trečdaliu viskas įsivažiuoja - ir dar kaip! Taip, kad visą knygą surijau per kokias 3-4 valandas (čia įskaitant pirmo trečdalio vėžliavimą). Taip, toliau jau įsivažiuoja tikras peidžturneris: dinamiškas veiksmas, gyvos (bet nebūtinai gražios ir malonios) spalvos ir atskiriamus bruožus įgavę personažai. Būčiau aš įtakingas redaktorius, mesčiau lauk tą šokinėjimą laike ir sudėliočiau viską chronologiškai nuo A iki Z be jokių didesnių išsidirbinėjimų – ir IMHO būtų dar geresnis peidžturneris :)
Labai gerai, kad pasakojime pridėta visokių realių kultūrinių ir istorinių mikroinkliuzų. Ta pati slaviška mitologija, Kurenivkos purvo lavina (apie šią, beje, buvau negirdėjęs iki šiol) – tai sukuria tai, kas šiais laikais jau skamba kiek banaliai: pridedamąją vertę. Beje, Aidas Puklevičius „Daiktiniuose įrodymuose“ labai gerai pastebėjo: „Saulėgrąžų dievas“ kažkuo tikrai šiek tiek panašus į S. Lukjanenko „Sargybas“ – bet ne blogosiomis, o būtent gerosiomis to ciklo savybėmis. Ne rusofašizmu, aišku, o tikrai talentingu realybės ir fantazijos perpynimu.
Tai žodžiu. Skaityti tikrai verta. Tiesa, gal neiškart – gal verčiau sulaukti antrosios dalies, nes dabar skaitytojas paliekamas su klasikiniu cliffhangeriu, ir bent jau literatūroje aš tame nieko gero nematau. Bet knyga skaitymo tikrai verta.
Tik svarbu išverti neaiškią, chaotišką ir erotišką pradžią :)
Vertinimas: keturios saulėgrąžų sėklos iš penkių.
Ai, disclaimeris: L. Dapkaus nei pažįstu, nei iki šiol esu gyvai jo matęs. Nei išvis jokio kontakto su juo turėjęs.
November 30, 2022
Ilgai ieškojau būdvardžio, tinkančio vienu žodžiu apibūdinti šią Liudo Dapkaus knygą. Sunku tokį rasti, net ir tris krūvon sudėjus, trūksta jėgos, tikslumo, gylio.
Nežinau, ir kokiam žanrui ją priskirti, čia yra visko - protu nesuvokiamo realaus karo siaubo, kvapą gniaužiančios mistikos, tamsių detektyvinių labirintų, juodosios magijos užribių, filosofinių panirimų, geidulingų meilės scenų.
Vietomis skaičiau sulaikiusi kvapą, pašiurpusia oda, degančiomis akimis ryte rydama istoriją, o per kai kuriuos puslapius vos paėgiau irtis, taip smarkiai klampino siaubo pelkė.
Bet užvis didžiausią įspūdį padarė kalbos grožis, epitetai, apibūdinimai. Aštrūs kaip peilis. Tikslūs kaip strėlė. Skanūs kaip sunokęs vaisius. Laikui nepavaldi klasika, literatūra, kokios turėtų mokyti mokykloje.
Gal labiausiai šiai knygai tiktų ne būdvardis, o daiktavardis - KOSMOSAS.
Nežinau, ir kokiam žanrui ją priskirti, čia yra visko - protu nesuvokiamo realaus karo siaubo, kvapą gniaužiančios mistikos, tamsių detektyvinių labirintų, juodosios magijos užribių, filosofinių panirimų, geidulingų meilės scenų.
Vietomis skaičiau sulaikiusi kvapą, pašiurpusia oda, degančiomis akimis ryte rydama istoriją, o per kai kuriuos puslapius vos paėgiau irtis, taip smarkiai klampino siaubo pelkė.
Bet užvis didžiausią įspūdį padarė kalbos grožis, epitetai, apibūdinimai. Aštrūs kaip peilis. Tikslūs kaip strėlė. Skanūs kaip sunokęs vaisius. Laikui nepavaldi klasika, literatūra, kokios turėtų mokyti mokykloje.
Gal labiausiai šiai knygai tiktų ne būdvardis, o daiktavardis - KOSMOSAS.
November 14, 2022
Liudas Dapkus „Saulėgrąžų dievas“: jei yra teisingumas, ši knyga taps žvaigžde
https://m.delfi.lt/moterys/is-pirmu-l...
https://m.delfi.lt/moterys/is-pirmu-l...
February 18, 2023
Buvo keista (bet ne tai kad sunku kaip kad kiti rašo :)) skaityti iki tol, kol prasidėjo veiksmas...
O veiksmo daug ir intensyvaus. Man norėjosi lėtesnio tempo, daugiau piešinių, bet istorija sukurta gera ir artima sielai.
Įdomu bus kažkada paskaityti kai nutols įvykiai ir primiršim tuos Telegram kanalus ar YouTube apžvalgas kurias visi kartu skaitom ir klausom dabar ir esame tame pačiame emociniame būvyje.
Kaip visada, ačiū Liudui už istorines ir geografines pamokas, kurių galėjo būti ir daugiau.
Ir bendrai, knyga gera ir verčia norėti daugiau....
O veiksmo daug ir intensyvaus. Man norėjosi lėtesnio tempo, daugiau piešinių, bet istorija sukurta gera ir artima sielai.
Įdomu bus kažkada paskaityti kai nutols įvykiai ir primiršim tuos Telegram kanalus ar YouTube apžvalgas kurias visi kartu skaitom ir klausom dabar ir esame tame pačiame emociniame būvyje.
Kaip visada, ačiū Liudui už istorines ir geografines pamokas, kurių galėjo būti ir daugiau.
Ir bendrai, knyga gera ir verčia norėti daugiau....
January 29, 2023
Keista, (žinant apie ką), bet žodžiai “smagiai susikaitė” visai tinkami. Veiksmo su kaupu, puslapiai noriai verčiasi, o ir fantastinė dedamoji vykusi.
Gal tik kiek per daug literatūriškai kai kurie herojai buityje karts nuo karto prabyla.
Prieš skaitydamas galvojau, kad tokios istorijos turėtų būt rašomos jau kiek nusėdus dulkėms. Iki galo vis dar nesu tikras klydau ar ne, bet pažadėtų kitų dalių lauksiu.
P.s. Viršelis gražus, bet šviesus, minkštas ir su sumuštiniais ar kepta duona nedraugauja.
Gal tik kiek per daug literatūriškai kai kurie herojai buityje karts nuo karto prabyla.
Prieš skaitydamas galvojau, kad tokios istorijos turėtų būt rašomos jau kiek nusėdus dulkėms. Iki galo vis dar nesu tikras klydau ar ne, bet pažadėtų kitų dalių lauksiu.
P.s. Viršelis gražus, bet šviesus, minkštas ir su sumuštiniais ar kepta duona nedraugauja.
June 26, 2023
Pagrindinis romano blogietis yra blogas, nes yra... translytis / apturėjo problemų jaunystėje su hormonais? Rimtai? Daugiau jokios motyvacijos jo blogiui romane neradau. Nelabai skanu.
Nėra, kad autorius nemokėtų rašyti, bet, nu, momentėlių yra ir daugiau.
Nėra, kad autorius nemokėtų rašyti, bet, nu, momentėlių yra ir daugiau.
This entire review has been hidden because of spoilers.
July 26, 2023
Good story idea, but development of it quite weak. Expected more and deeper.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews