What do you think?
Rate this book
Neplanuotas gyvenimas: Šeima sovietmečio Lietuvoje
Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Pasitelkdama daugybę dokumentinių šaltinių ir asmeniškų liudijimų autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje. Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.
Tai mokslo studija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.
Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės: autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.
Tai mokslo studija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.
Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės: autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.
296 pages, Paperback
Published January 1, 2022
19 people are currently reading
658 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 29 of 29 reviews
November 14, 2023
Skaičiau iš karto po Oderio, tai kurį laiką buvo tikrai nejauku ir netgi purtė. Paskui pripratau ir apsiraminau.
Knygą norėtųsi pervadinti "Nesuplanuojamas gyvenimas: moteris sovietmečio Lietuvos šeimoje". Nes daugiausia visgi rašyta apie moterų patirtis arba kaip įstatymai, nutarimai, planai atsiliepė moterų buičiai, darbui ir asmeniniam gyvenimui. O kad popieriai sau, o gyvenimas sau, turbūt jau niekam nebenaujiena, bet absurdiškumo visgi pritrenkia kiekvieną kartą.
Nors buvo lengva skaityti, nepavadinčiau knygos įtraukiančia: dauguma "gyvų istorijų" pateiktos apibendrintai, o dauguma nutarimų - gana detaliai. Man atvirkštinis variantas visad priimtinesnis.
Knygą norėtųsi pervadinti "Nesuplanuojamas gyvenimas: moteris sovietmečio Lietuvos šeimoje". Nes daugiausia visgi rašyta apie moterų patirtis arba kaip įstatymai, nutarimai, planai atsiliepė moterų buičiai, darbui ir asmeniniam gyvenimui. O kad popieriai sau, o gyvenimas sau, turbūt jau niekam nebenaujiena, bet absurdiškumo visgi pritrenkia kiekvieną kartą.
Nors buvo lengva skaityti, nepavadinčiau knygos įtraukiančia: dauguma "gyvų istorijų" pateiktos apibendrintai, o dauguma nutarimų - gana detaliai. Man atvirkštinis variantas visad priimtinesnis.
April 25, 2025
Rekomenduoju į privalomų mokykloje perskaityti knygų sąrašą.
Ir šiaip visiems, ypač tiems, kam “prie ruso buvo geriau”.
Daug kas apie vyresnės kartos elgesį, vertybes ir bendrą diskursą stoja į vietas.
Ir šiaip visiems, ypač tiems, kam “prie ruso buvo geriau”.
Daug kas apie vyresnės kartos elgesį, vertybes ir bendrą diskursą stoja į vietas.
Read
May 13, 2023Knyga, kuri padeda suvokti, kodėl mūsų šalyje tiek daug šumo dėl "tradicinės šeimos", vengimo spręsti smurto artimojoje aplinkoje problemą ir priešinimosi tos pačios lyties poroms, tai dar viena sovietinio palikimo šiukšlė, su kuria turime gyventi... Ir kaip skaudu, kad ir naujose kartose yra žmonių, kurie sugeba toliau nešti tą totalitarinio rėžimo atgyvenusį deglą ir norą tęsti tą nevykusį 'trumano šou'. Knyga, kurią rekomenduoju tandeme su D.Gailienės "Ką jie mums padarė".
December 18, 2024
OMG! Kaip patiko! Ir nepatikėsit-tai knyga, kurioje daug pastraipų su skaičiais, pvz., kiek rublių pašalpos gaudavo antro, trečio, ketvirto….aštunto vaiko susilaukusios. Ir t.t. ir pan. Buvo ŽIAURIAI įdomu. Tai buvo lyg klausyti senelių pasakojimo apie jų patirtį, mano priešistorę-mūsų gyvenimą. Kažkaip labai artima. Ir skaudu. Ir graudu. Rekomenduoju visiems!!!
April 4, 2023
"Šeimos politika ir jos propaganda buvo visuotinė, pradedant nuo vaikų auklėjimo ir švietimo ikimokyklinėse ir mokymo įstaigose; neigiant lytinį švietimą; norminant romantinės meilės ir santuokos motyvus; įtvirtinant tradicinius neopatriarchalinius vyrų ir moterų vaidmenis šeimoje; nepripažįstant dvigubos moterų velkamos naštos."
-----
Lengvai skaitoma, įdomių faktų, interviu fragmentų pateikianti knyga. Tačiau, tai nėra grožinės literatūros kūrinys, labiau kaip mokslinis darbas.
Autorė rašo, kad "Kiekvieno kelio pradžia ir pabaiga yra šeima", tai ši knyga padėjo suprasti savos šeimos pradžią. Ypač įdomus skaitinys turėtų būti žmogui, kuris negyveno sovietmetyje ir tik girdėjo padrikas frazes "prie ruso buvo geriau" (Ar tikrai?). Gaila, kad po trisdešimt metų, to laiko atgarsiai vis dar gajūs visuomenėje, tačiau reikia tikėtis, kad nauja karta viską pakeis.
-----
Lengvai skaitoma, įdomių faktų, interviu fragmentų pateikianti knyga. Tačiau, tai nėra grožinės literatūros kūrinys, labiau kaip mokslinis darbas.
Autorė rašo, kad "Kiekvieno kelio pradžia ir pabaiga yra šeima", tai ši knyga padėjo suprasti savos šeimos pradžią. Ypač įdomus skaitinys turėtų būti žmogui, kuris negyveno sovietmetyje ir tik girdėjo padrikas frazes "prie ruso buvo geriau" (Ar tikrai?). Gaila, kad po trisdešimt metų, to laiko atgarsiai vis dar gajūs visuomenėje, tačiau reikia tikėtis, kad nauja karta viską pakeis.
June 23, 2025
Pirmas sakinys: Šios knygos idėja gimė rengiant studiją apie sovietmečio patirtis „Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai: biografiniai Lietuvos moterų interviu“ (2007).
Monografija aktualia tema, tačiau su silpnesniu išpildymu.
Stipri knyga, kai autorė naudoja faktinius duomenis (pavyzdžiui, kada sovietmečiu galutinai buvo išspręsta darželių problema), taip griaudama sovietinius lozungus ir mitus bei parodydama tikrąją moterų realybę: nelygias galimybes, skurdą, išnaudojimą, visuotinį alkoholizmą, smurtą.
Ir silpnesnė, kai autorė daro išvadas iš tyrimui imtų interviu ar nekritiškai naudojamos sovietinės statistikos (labai gera Nerijos Putinaitės apžvalga "Sovietinė lietuviška šeima buvo nelaiminga", "Naujasis Židinys – Aidai", 2023 m., Nr. 7).
Bet kokiu atveju verta skaityti, kad geriau suprastume ir susikalbėtume su kartomis, kurioms teko nelaimė gyventi aprašomu laikotarpiu.
Monografija "Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje" pirma išleista anglų kalba – 2021 m. (lietuviškai – 2022 m.).
3.6/5✰
Monografija aktualia tema, tačiau su silpnesniu išpildymu.
Stipri knyga, kai autorė naudoja faktinius duomenis (pavyzdžiui, kada sovietmečiu galutinai buvo išspręsta darželių problema), taip griaudama sovietinius lozungus ir mitus bei parodydama tikrąją moterų realybę: nelygias galimybes, skurdą, išnaudojimą, visuotinį alkoholizmą, smurtą.
Ir silpnesnė, kai autorė daro išvadas iš tyrimui imtų interviu ar nekritiškai naudojamos sovietinės statistikos (labai gera Nerijos Putinaitės apžvalga "Sovietinė lietuviška šeima buvo nelaiminga", "Naujasis Židinys – Aidai", 2023 m., Nr. 7).
Bet kokiu atveju verta skaityti, kad geriau suprastume ir susikalbėtume su kartomis, kurioms teko nelaimė gyventi aprašomu laikotarpiu.
Monografija "Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje" pirma išleista anglų kalba – 2021 m. (lietuviškai – 2022 m.).
3.6/5✰
January 18, 2025
Klausant šios audio knygos iškilo Noros Ikstenos Motinos pienas. Manau, kad, jei prieš skaitant "Motinos pieną", pirmiau būčiau perskaičiusi šią knygą, būčiau davusi 5* "Motinos pienui". Kadangi to totalitarinio siaubo pilnai nesupratau Ikstenos knygoje arba nurašiau grožiniam žanrui, tai "Neplanuotame gyvenime" per plikus faktus man daug aiškesnis kontekstas, kaip totalitarinis režimas atrodo kasdienybėje (o čia paliesta tik viena gyvenimo sfera - šeima).
March 2, 2025
Bliamba, gera monografija. Manau, kad verčiausia perskaityti milenialsams ir jaunesniems - labai gerai paaiškina, kodėl kartais taip sunku susišnekėti su vyresniais už mus - tėvų ir ypač senelių karta, ypač kultūrinių karų kontekste. Čia labai gerai sudėlioti akcentai, kaip tos jų pažiūros susidėlioję - aiškiau, kokie momentai juos trigerina, kas jiems jautru, ko jie nesupranta ar nenori suprasti ir kodėl.
Kita grupė, kuriai šiaip irgi būtų verta šitai perskaityti - tie patys tėvai ir seneliai. Deja, tikėčiausi, kad iš jų pareitų atmetimo/PTSD arba abejingumo reakcija: "Taigi visi tais laikais taip gyveno!"
Klausiausi audiotekinės versijos. Labai netikėtai prigavo Giedrius Arbačiauskas. Išgirdusi jo balsą automatiškai grįžtu į vaikystę, vasaras savo senelių sode, senelio rankomis statytą kolektyvinio sodo namuką, antrą jo aukštą ir močiutės pilkai dūzgiantį "Šilelį" su antena kaip tarakono ūsai. Beveik užuodžiau medį.
Labai tiko kontekstui. Mano seneliai - būtent tie žmonės, pas kuriuos sovietmetis atėjo būtent jų pačiu formatyviausiu gyvenimo laikotarpiu - vaikystėje, tai jie sugėrę absoliučiai viską, kas surašyta šitoj knygoj.
Visą laiką klausydama mačiau savo senelių, močiutės ir tėvų veidus.
Jie gyveno, kaip visi.
Seneliai, gimę kaimuose dar prie Smetonos, matė kolektyvizaciją. Baisųjį pokarį. Partizanų ir stribų razborkes. Tiek senelio, tiek močiutės šeimų vos neištrėmė. Labai jauni iš kaimo, kartu su kitais septynišimtaitūkstančių, aprašytų monografijoj, pabėgo į miestą.Ten, studijuodami, susitiko ir įsimylėjo. Gyveno pergrūstuose kambariuose bent 6 kambary. Dalyvavo talkose atstatant karo metu apgriautus pastatus. Po studijų abu gavo paskyrimus skirtingose vietose. Laimei, ne per toli. Tik per 60 km vienas nuo kito. Senelis, dėl močiutės pametęs galvą, kai tik būdavo proga, mindavo dviračiu pas ją, tada atgal.
Kažkuriuo metu jie susituokė. Kiek žinau, ne bažnyčioj, ir fone veikė kolūkio pirmininkas.
Kaip padori, čiut ne ideali tarybinė pora, susilaukė, kaip visi, dviejų vaikų. Nes taip reikėjo, o ir the piliulės tais laikais nebuvo. Ką galėjo, tą iš sistemos pasiėmė. Naudojosi blatais kaip visi, susiveikė butą, baldų komplektus, kolektyvinį sodą ir automobilį. Net vairuotoją turėjo. Naudojosi kelialapiais, išmaišė visą vakarų ir pietvakarių SSRS. Močiutė dirbo pamaininį darbą. Vasarą, kaip su šiek tiek nuoskaudos sako mama, "ištremdavo mus su broliu į kaimą. Ir mes ten būdavom." Šventė jubiliejus. Darydavo ir eidavo į balius. Kaip kultūringi žmonės, skaitė ir vaikščiojo į teatrą. Ne todėl, kad patiko. Todėl, kad kiti tą patį darė ir reikėjo neatsilikti. Nes nu kaip čia taip. Senelis kartais, dėl perteklinio streso namie ar darbe, užpildavo. Kaip labai daug vyrų Sąjungoj. Valgyti pasigaminti, be kiaušinienės, nelabai kažką ir moka - jam visą gyvenimą maistą ruošė močiutė. Ši savo ruožtu niekada neišmoko vairuoti - kam? Taigi vyras vairuoja.
Jie abu - tipiniai tarybiniai materialistai. Senelis, laikams pasikeitus, juose labai puikiai susiorientavo. O va močiutė - jau nelabai. Ir tai - dalis šeimos tragedijos.
Jie ilgus metus p*so protą mano mamai, kaip čia tokia balta varna, senmergė. Senelis savavališkai net mamos pavardę pakeitęs į jam priimtinesnę galūnę, nes "jei liktų senmergė, negražiai skambės". Kol ši neatlaikė ir nunavigavo pas mano tėčio nesisteminę, bet ir vis tiek sisteminę šeimą. Kuri mano seneliams visada buvo ir vis dar yra per prasta. Kaip ir, beje, mano mama. Nes ne tokia kaip visi.
I.e. ta j*bana sistema, kurios mano abu tėvai niekada negalėjo pakęsti, užprogramavo šūdinus santykius tarp keliolikos žmonių ir minimum tarp trijų kartų. Aišku, ne be pačių istorijos dalyvių čiūdų, bet kai dalyvių nepakeisi, sveikesnė aplinka galėjo kiek kitaip dalykus sudėlioti. Neprieštaraučiau.
Tėvo šeima - kitas sistemos polius. Kita močiutė su seneliu susipažino dirbdami fabrike viename Lietuvos miestų. Meilė iš pirmo žvilgsnio ir labai karšta. Tėtis turi du brolius ir dvi seseris. Čia - tieji Leinartės aprašyti daugiavaikiai privilegijuotieji, balansavę ant skurdo ribos. Kadangi karjera nė vienam nebuvo prioritetas, bet seneliui ypač, jam mokyklos baigimo diplomą nupirko močiutė. Taip buvo. Jaunai šeimai reikėjo kažkur prisiglausti, glaudėsi tai prie vienų, tai prie kitų tėvų. Močiutės tėvai kažkur šalia išliko visą gyvenimą.
Gimstant mano jauniausiajam dėdei, močiutei išsiskyrė dubens kaulai. Buvo rizika, kad močiutė iš lovos taip niekada ir nepakils.
Senelis išėjo pas kitą.
Negerai gyvenimas jam susiklostė.
Be kitų dalykų, alkoholis.
Tėtis, kaip vyriausiasis vaikas, kol močiutė gijo, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis. Praleidinėjo pamokas mokykloje, eidavo kraut anglių, kad nors kažkiek užsidirbtų. Mokytis sunkiai ėjosi, namie reikėjo rūpintis vaikais.
Močiutė ilgainiui pagijo. Kad išgyventų, kuo tik nesivertė. Namuose burzgė ir mezgimo mašina, kažkada veikė "taškas", iš kurio samanę pirkdavo net milicininkai. Žinojo, kad šitą galima gerti - nenusinuodys.
Reikėjo kažkaip gyventi.
Tėvo vaikystės prisiminimų su broliu visada klausydavomės išsižioję. Ir degantis žiguliukas ar tai moskvičius, ir netyčinis "išsimaudymas" upėj, muštynės su kaimynų vaikais, muštynės su "našlaičiais iš kaimyninės proftechninės - mums į kiemą nuorūkas mėtydavo ir spjaudydavo, tai privertėm sutvarkyti."
Ir stebėtinai daug kultūros. Tiek močiutė, tiek tėvas, tiek mama nuolat mirko filharmonijoj. Interneto tai nebuvo, o "per teliką nebūdavo ką žiūrėt - vien propaganda". Ir močiutė literatūrą baigė - norėjo sudominti mano tėtį mokslu.
Visa šitai tilpo Leinartės monografijoj. Čiut sausiau ir akademiškiau, bet man buvo labai įdomu. Kiek visko paaiškino! Užvis labiausiai, kodėl psichologinis tarpas iki senelių, tų "padoriųjų" toks tolimas. Kodėl senelis vienas turbūt badu mirtų. Kodėl mama turi tiek prisiminimų iš kaimo ir kodėl jos prisiminimai apie jos močiutę šiltesni nei apie jos mamą. Kodėl tėvo tokia sunki vaikystė, bet kodėl iš jos tiek šiltų prisiminimų.
Paliesta daug kas - sovietinės "lygiavos", o realiai - žagrės ir kryžiaus bei kūjo bei pjautuvo santuokos pagimdyto patriarchato įteisinimas. Kaip sujauktas natūraliai susiklostęs šeimos modelis. Kaip nedagalvota miestų plėtra atsiliepė šeimos tarpusavio santykiams. Tiek senelių su jų vaikais, tiek tėvų su mažiausiaisiais. Kaip susiformavo "šeimos tradicijos", siekiančios viso labo gal tik 70-80 m. Kaip ant moterų pečių užsikraustė "antra pamaina", kuri šiaip ir vakarų pasaulyje yra, tiek, kad ten daugiau apie tai šnekama. Kodėl senelių karta tokia savanaudė ir materialistiška (ne visi, bet yra tam tikros tendencijos). Kodėl Lietuvoj tokia fiksacija ant nekilnojamojo turto. Kodėl dauguma šeimų, nors iš išorės ten viskas labai faina, viduj paprastai turi minimum kelis paveldėtus sisteminius skeletus ir kodėl daug problemų būtent su tėvais ir seneliais. Kalbama apie socialinius modelius, finansus, ekonomiką, urbanistiką, šeimą, vaikų priežiūrą, santuokas, skyrybas, smurtą artimoj aplinkoj, negalią - viską.
Man daug kas aiškiau, ypač ta nesveika fiksacija "ką žmonės pagalvos". Šiemet su mama Kalėdų proga juodai susinešiojau ir apsirėkėm... Nes atsisakiau leisti jai lyginti mano drapanas, kuriomis ketinau rengtis į koncertą. Nes, matai, Lietuvoj į filharmoniją be shmancy ir būtinai išlygintos suknios nenueisi, o aš pasakiau, kad man - giliai px.
Sovietmečio paveldas: 1) Kultiūūūra; 2) Mama - namų tarnaitė ir Kultiūūūros/ką žmonės pagalvos vaidilutė.
Yra ką pagalvoti, škias.
Dar patiko pirmas skyrius - apie savanorystės išnaudojimą liaudies pajungimo sovietų propagandai ir diktatūrai tikslams. Radau žiauriai daug paralelių su šiuolaikinėmis savanorystės pagrindu veikiančių NGO veikimu. Ir ten, ir ten daug važiuojama ant neapmokamo (taigi savanorystė!!!) moterų darbo.
Kaip sakiau, yra apie ką pagalvoti.
Aiškiau ir kodėl draugei gydytojai būtent vyresni pacientai p*sa protą skundais. Pasirodo, jų laikais tai buvo vienas tų kelių būdų gauti kažkokią paslaugą.
Daug statistikos, šaltinių, ištraukų iš interviu su mūsų močiutėmis, iš teismo bylų, skundų, prisiminimų. Šitai labai patiko, tikrai iliustratyvu.
Dar apklausos. Nustebau, kad sovietmečiu dar kažkokios apklausos, pasirodo, būdavo. Ir dar paskirtį atitiko.
Trūkumas?
Vyrai pavaizduoti daugiau kaip patriarchalinės sistemos naudos gavėjai, tyčiniai arba netyčiniai išnaudotojai. Ko turbūt tikrai būta ir daug - matosi ir iliustracijose apie mano senelių gyvenimus. Bet yra priežasčių, kodėl tiek tada, kodėl ir dabar vyrai dažniau įjunkę į alkoholizmą, kodėl gyvena trumpiau nei moterys, kaip tas patriarchalizmas jiems backfire'ina (mano nevairuojanti močiutė senelio į ligoninę nenuveš; jei kas nutiktų močiutei, ar jis sugebės pasirūpinti buitim, kai jam visą gyvenimą tiesiogine prasme maistą ant lėkštutės nešiojo prosenelė arba močiutė; kiek sveikatos jam kainavo pastatyti sodo namuką, kuris lygiai taip pat buvo neapmokamas darbas; kad alkoholizmas paprastai ateina dėl to, kad nėra normalios psichologinės sveikatos rūpybos, daug stresorių, susijusių su tuo, kaip vertinama tavo sekmė; atskirtis nuo vaikų skyrybų atveju).
Man tai atrodo ženklus trūkumas - vyrai tos pačios šeimos dalis ir yra tam tikrų sisteminių kaštų, susijusių su tuo, kad esi vyras, turintis šeimą sovietinėj (ar kitoj) santvarkoj. Nesąžininga šito nepastebėti, jei baksnoji kaštus, susijusius su tuo, kad esi moteris. Jie irgi moka, net jei moka kitaip.
Ying ir Yang, etc. etc.
Kitas - norėjosi daugiau komentaro, kada knygoje aprašomi modeliai pasikeitė, kaip greitai ir kodėl. Nes augdama devyniasdešimtaisiais - dutūkstantaisiais mačiau nemažai dalykų, aprašytų knygoj.
Overall, tikrai verta jūsų laiko monografija. Nenuobodi ir informatyvi.
Kita grupė, kuriai šiaip irgi būtų verta šitai perskaityti - tie patys tėvai ir seneliai. Deja, tikėčiausi, kad iš jų pareitų atmetimo/PTSD arba abejingumo reakcija: "Taigi visi tais laikais taip gyveno!"
Klausiausi audiotekinės versijos. Labai netikėtai prigavo Giedrius Arbačiauskas. Išgirdusi jo balsą automatiškai grįžtu į vaikystę, vasaras savo senelių sode, senelio rankomis statytą kolektyvinio sodo namuką, antrą jo aukštą ir močiutės pilkai dūzgiantį "Šilelį" su antena kaip tarakono ūsai. Beveik užuodžiau medį.
Labai tiko kontekstui. Mano seneliai - būtent tie žmonės, pas kuriuos sovietmetis atėjo būtent jų pačiu formatyviausiu gyvenimo laikotarpiu - vaikystėje, tai jie sugėrę absoliučiai viską, kas surašyta šitoj knygoj.
Visą laiką klausydama mačiau savo senelių, močiutės ir tėvų veidus.
Jie gyveno, kaip visi.
Seneliai, gimę kaimuose dar prie Smetonos, matė kolektyvizaciją. Baisųjį pokarį. Partizanų ir stribų razborkes. Tiek senelio, tiek močiutės šeimų vos neištrėmė. Labai jauni iš kaimo, kartu su kitais septynišimtaitūkstančių, aprašytų monografijoj, pabėgo į miestą.Ten, studijuodami, susitiko ir įsimylėjo. Gyveno pergrūstuose kambariuose bent 6 kambary. Dalyvavo talkose atstatant karo metu apgriautus pastatus. Po studijų abu gavo paskyrimus skirtingose vietose. Laimei, ne per toli. Tik per 60 km vienas nuo kito. Senelis, dėl močiutės pametęs galvą, kai tik būdavo proga, mindavo dviračiu pas ją, tada atgal.
Kažkuriuo metu jie susituokė. Kiek žinau, ne bažnyčioj, ir fone veikė kolūkio pirmininkas.
Kaip padori, čiut ne ideali tarybinė pora, susilaukė, kaip visi, dviejų vaikų. Nes taip reikėjo, o ir the piliulės tais laikais nebuvo. Ką galėjo, tą iš sistemos pasiėmė. Naudojosi blatais kaip visi, susiveikė butą, baldų komplektus, kolektyvinį sodą ir automobilį. Net vairuotoją turėjo. Naudojosi kelialapiais, išmaišė visą vakarų ir pietvakarių SSRS. Močiutė dirbo pamaininį darbą. Vasarą, kaip su šiek tiek nuoskaudos sako mama, "ištremdavo mus su broliu į kaimą. Ir mes ten būdavom." Šventė jubiliejus. Darydavo ir eidavo į balius. Kaip kultūringi žmonės, skaitė ir vaikščiojo į teatrą. Ne todėl, kad patiko. Todėl, kad kiti tą patį darė ir reikėjo neatsilikti. Nes nu kaip čia taip. Senelis kartais, dėl perteklinio streso namie ar darbe, užpildavo. Kaip labai daug vyrų Sąjungoj. Valgyti pasigaminti, be kiaušinienės, nelabai kažką ir moka - jam visą gyvenimą maistą ruošė močiutė. Ši savo ruožtu niekada neišmoko vairuoti - kam? Taigi vyras vairuoja.
Jie abu - tipiniai tarybiniai materialistai. Senelis, laikams pasikeitus, juose labai puikiai susiorientavo. O va močiutė - jau nelabai. Ir tai - dalis šeimos tragedijos.
Jie ilgus metus p*so protą mano mamai, kaip čia tokia balta varna, senmergė. Senelis savavališkai net mamos pavardę pakeitęs į jam priimtinesnę galūnę, nes "jei liktų senmergė, negražiai skambės". Kol ši neatlaikė ir nunavigavo pas mano tėčio nesisteminę, bet ir vis tiek sisteminę šeimą. Kuri mano seneliams visada buvo ir vis dar yra per prasta. Kaip ir, beje, mano mama. Nes ne tokia kaip visi.
I.e. ta j*bana sistema, kurios mano abu tėvai niekada negalėjo pakęsti, užprogramavo šūdinus santykius tarp keliolikos žmonių ir minimum tarp trijų kartų. Aišku, ne be pačių istorijos dalyvių čiūdų, bet kai dalyvių nepakeisi, sveikesnė aplinka galėjo kiek kitaip dalykus sudėlioti. Neprieštaraučiau.
Tėvo šeima - kitas sistemos polius. Kita močiutė su seneliu susipažino dirbdami fabrike viename Lietuvos miestų. Meilė iš pirmo žvilgsnio ir labai karšta. Tėtis turi du brolius ir dvi seseris. Čia - tieji Leinartės aprašyti daugiavaikiai privilegijuotieji, balansavę ant skurdo ribos. Kadangi karjera nė vienam nebuvo prioritetas, bet seneliui ypač, jam mokyklos baigimo diplomą nupirko močiutė. Taip buvo. Jaunai šeimai reikėjo kažkur prisiglausti, glaudėsi tai prie vienų, tai prie kitų tėvų. Močiutės tėvai kažkur šalia išliko visą gyvenimą.
Gimstant mano jauniausiajam dėdei, močiutei išsiskyrė dubens kaulai. Buvo rizika, kad močiutė iš lovos taip niekada ir nepakils.
Senelis išėjo pas kitą.
Negerai gyvenimas jam susiklostė.
Be kitų dalykų, alkoholis.
Tėtis, kaip vyriausiasis vaikas, kol močiutė gijo, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis. Praleidinėjo pamokas mokykloje, eidavo kraut anglių, kad nors kažkiek užsidirbtų. Mokytis sunkiai ėjosi, namie reikėjo rūpintis vaikais.
Močiutė ilgainiui pagijo. Kad išgyventų, kuo tik nesivertė. Namuose burzgė ir mezgimo mašina, kažkada veikė "taškas", iš kurio samanę pirkdavo net milicininkai. Žinojo, kad šitą galima gerti - nenusinuodys.
Reikėjo kažkaip gyventi.
Tėvo vaikystės prisiminimų su broliu visada klausydavomės išsižioję. Ir degantis žiguliukas ar tai moskvičius, ir netyčinis "išsimaudymas" upėj, muštynės su kaimynų vaikais, muštynės su "našlaičiais iš kaimyninės proftechninės - mums į kiemą nuorūkas mėtydavo ir spjaudydavo, tai privertėm sutvarkyti."
Ir stebėtinai daug kultūros. Tiek močiutė, tiek tėvas, tiek mama nuolat mirko filharmonijoj. Interneto tai nebuvo, o "per teliką nebūdavo ką žiūrėt - vien propaganda". Ir močiutė literatūrą baigė - norėjo sudominti mano tėtį mokslu.
Visa šitai tilpo Leinartės monografijoj. Čiut sausiau ir akademiškiau, bet man buvo labai įdomu. Kiek visko paaiškino! Užvis labiausiai, kodėl psichologinis tarpas iki senelių, tų "padoriųjų" toks tolimas. Kodėl senelis vienas turbūt badu mirtų. Kodėl mama turi tiek prisiminimų iš kaimo ir kodėl jos prisiminimai apie jos močiutę šiltesni nei apie jos mamą. Kodėl tėvo tokia sunki vaikystė, bet kodėl iš jos tiek šiltų prisiminimų.
Paliesta daug kas - sovietinės "lygiavos", o realiai - žagrės ir kryžiaus bei kūjo bei pjautuvo santuokos pagimdyto patriarchato įteisinimas. Kaip sujauktas natūraliai susiklostęs šeimos modelis. Kaip nedagalvota miestų plėtra atsiliepė šeimos tarpusavio santykiams. Tiek senelių su jų vaikais, tiek tėvų su mažiausiaisiais. Kaip susiformavo "šeimos tradicijos", siekiančios viso labo gal tik 70-80 m. Kaip ant moterų pečių užsikraustė "antra pamaina", kuri šiaip ir vakarų pasaulyje yra, tiek, kad ten daugiau apie tai šnekama. Kodėl senelių karta tokia savanaudė ir materialistiška (ne visi, bet yra tam tikros tendencijos). Kodėl Lietuvoj tokia fiksacija ant nekilnojamojo turto. Kodėl dauguma šeimų, nors iš išorės ten viskas labai faina, viduj paprastai turi minimum kelis paveldėtus sisteminius skeletus ir kodėl daug problemų būtent su tėvais ir seneliais. Kalbama apie socialinius modelius, finansus, ekonomiką, urbanistiką, šeimą, vaikų priežiūrą, santuokas, skyrybas, smurtą artimoj aplinkoj, negalią - viską.
Man daug kas aiškiau, ypač ta nesveika fiksacija "ką žmonės pagalvos". Šiemet su mama Kalėdų proga juodai susinešiojau ir apsirėkėm... Nes atsisakiau leisti jai lyginti mano drapanas, kuriomis ketinau rengtis į koncertą. Nes, matai, Lietuvoj į filharmoniją be shmancy ir būtinai išlygintos suknios nenueisi, o aš pasakiau, kad man - giliai px.
Sovietmečio paveldas: 1) Kultiūūūra; 2) Mama - namų tarnaitė ir Kultiūūūros/ką žmonės pagalvos vaidilutė.
Yra ką pagalvoti, škias.
Dar patiko pirmas skyrius - apie savanorystės išnaudojimą liaudies pajungimo sovietų propagandai ir diktatūrai tikslams. Radau žiauriai daug paralelių su šiuolaikinėmis savanorystės pagrindu veikiančių NGO veikimu. Ir ten, ir ten daug važiuojama ant neapmokamo (taigi savanorystė!!!) moterų darbo.
Kaip sakiau, yra apie ką pagalvoti.
Aiškiau ir kodėl draugei gydytojai būtent vyresni pacientai p*sa protą skundais. Pasirodo, jų laikais tai buvo vienas tų kelių būdų gauti kažkokią paslaugą.
Daug statistikos, šaltinių, ištraukų iš interviu su mūsų močiutėmis, iš teismo bylų, skundų, prisiminimų. Šitai labai patiko, tikrai iliustratyvu.
Dar apklausos. Nustebau, kad sovietmečiu dar kažkokios apklausos, pasirodo, būdavo. Ir dar paskirtį atitiko.
Trūkumas?
Vyrai pavaizduoti daugiau kaip patriarchalinės sistemos naudos gavėjai, tyčiniai arba netyčiniai išnaudotojai. Ko turbūt tikrai būta ir daug - matosi ir iliustracijose apie mano senelių gyvenimus. Bet yra priežasčių, kodėl tiek tada, kodėl ir dabar vyrai dažniau įjunkę į alkoholizmą, kodėl gyvena trumpiau nei moterys, kaip tas patriarchalizmas jiems backfire'ina (mano nevairuojanti močiutė senelio į ligoninę nenuveš; jei kas nutiktų močiutei, ar jis sugebės pasirūpinti buitim, kai jam visą gyvenimą tiesiogine prasme maistą ant lėkštutės nešiojo prosenelė arba močiutė; kiek sveikatos jam kainavo pastatyti sodo namuką, kuris lygiai taip pat buvo neapmokamas darbas; kad alkoholizmas paprastai ateina dėl to, kad nėra normalios psichologinės sveikatos rūpybos, daug stresorių, susijusių su tuo, kaip vertinama tavo sekmė; atskirtis nuo vaikų skyrybų atveju).
Man tai atrodo ženklus trūkumas - vyrai tos pačios šeimos dalis ir yra tam tikrų sisteminių kaštų, susijusių su tuo, kad esi vyras, turintis šeimą sovietinėj (ar kitoj) santvarkoj. Nesąžininga šito nepastebėti, jei baksnoji kaštus, susijusius su tuo, kad esi moteris. Jie irgi moka, net jei moka kitaip.
Ying ir Yang, etc. etc.
Kitas - norėjosi daugiau komentaro, kada knygoje aprašomi modeliai pasikeitė, kaip greitai ir kodėl. Nes augdama devyniasdešimtaisiais - dutūkstantaisiais mačiau nemažai dalykų, aprašytų knygoj.
Overall, tikrai verta jūsų laiko monografija. Nenuobodi ir informatyvi.
September 10, 2025
Seniai norėjau perskaityti. Buvo įdomu sužinoti faktais paremtą informaciją apie šeimą sovietmečiu. Stipriai praplėčiau savo žinias. Ko man norėjosi, tai daugiau interviu apie konkrečių šeimų gyvenimą. Bet kaip supratau apie tai buvo kita autorės knyga.
January 11, 2024
Kiekvieno lietuvio must-read, kad suprasti kodėl mes tokie, kokie esam ir kokiom sąlygom gyveno mūsų tėvai ir seneliai.
May 8, 2023
Knyga, kuriai parašyti, reikėjo ne tik daug mokslinio darbo, laiko prie archyvų, bet ir empatijos bei atjautos. Nors autorė asmeninio vertinimo knygoje vengia, arba jo visai nėra, dėl ko knyga lieka gana moksliška, visgi iš subtilių stilistinių sprendimų justi išgyvenimas ir atodūsis. Knyga laviruoja tarp dokumentikos ir moksliškumo. Ne visada skaityti ją buvo lengva, bet traukė.
December 11, 2023
Knyga, kurią verta skaityti visiems mums. Lengavai skaitosi. Apie šeimą sovietmečiu. Man padėjo atsakyti į nemažai klausimų, na kodėl taip pas mane šeimoj, aplink, many. Tad į sveikatą imkim ir skaitykim.
April 20, 2023
Įdomi knyga apie moterų kasdienybę sovietiniu laikotarpiu. Verta susipažinti ir paaiškina kai kuriuos vis dar gajus stereotipus. Nemažai naujų faktų man.Rekomenduoju visiems
July 9, 2024
Šiuo laikotarpiu ypatingai aktuali knyga, pasakojanti ne tik apie anksčiau vyravusią santvarką Lietuvoje, bet ir padedanti suprasti visuomenę šiuo metu vis dar skaldančius klausimus bei jų šaknis
December 28, 2024
Knyga, paaiškinanti visų tų facebooko piktų bobų, taip vadinamų "bobų klombų" komentarų logiką. Kokia traumuota yra mūsų visuomenė, ir kelių kartų prireiks, kol mes pagysime.
August 29, 2023
TL;DR: NEPLANUOTAI SIURREALU
Nieko nežinau apie istorines knygas, nieko nežinau apie sovietinę šeimą, bandžiau apsišviesti, kažką sužinojau. Pirmi skyriai - teisinės SSRS bazės, susijusios su lyčių vaidmenimis ir svarbiausia visuomenės dalele šeima, pristatymas, toliau pasakojama pagal temas - santuoka, skyrybos, vaikai, namai.
Šiurpiausios man, beveik nebepažįstančiai to sovietmečio savo kailiu, vietos - apie vaikų atidavimą į savaitinius darželius ir internatus; tarsi buvau skaičiusi apie tai Juknaitės prisiminimuose, bet nesuvokiau ir nežinojau, kokia įprasta ar bent jau paplitusi tai buvo praktika. Taip pat buvo labai įdomu skaityti apie kraičio praktikas ir tai, kiek tūkstančių ar nepiniginių gėrybių jaunosios tėvai galėdavo paskirti būsimam žentui už santuoką. Ir apie santuokos sampratą kaip partnerystę, bendrą reikalą ("emociškai artimi šeimos narių santykiai spaudoje ir profesionalioje literatūroje buvo vadinami egoistiškais", p. 91).
Bet jei "vadinimas" yra +- oficiali ideologija, o žmonės, kaip rodo knygoje cituojami interviu ir dokumentai, realiai gyveno visaip, ir vedami emocijų, ir grynai praktinių sumetimų, tai kas galiausiai yra analizuojama šitoj knygoj - tik ideologinis, įstatyminis, oficialusis, plakatinis lygmuo? O kam tada reikalingi interviu su žmonėmis, parodantys, kad įstatymai galėjo kurti, tiksliau - nurodyti tam tikrą vaizdą (PLANUOTI gyvenimą), tačiau tas vaizdas nebūtinai įsikūnydavo tikrovėje? O jei knygoje analizuojamas NEPLANUOTAS gyvenimas, nepaklūstantis įstatymams, tai kodėl čia pat nuolat cituojami atvejai ar bylos, tarsi turinčios pagrįsti, jog taiptaip įstatymai kažkiekten veikė? Aš nieko nesuprantu. Gal čia tik nemoksliški baubai mano galvoj.
Truputį siurrealu, sako dar vienas baubas mano galvoj, skaityti apie 1944 m. šeimos planavimo įstatymus ir jų taikymą ar 1947 m. akcijas atrakcijas daugiavaikėms motinoms pagerbti. Kadangi atminty vis dar labai gyva Sajausko naujausia knyga apie karą ir pokarį, labai sunku toj pačioj galvoj suderinti ir tą žudymo, naikinimo vaizdą, ir tekstą apie tai, kad tuo pat metu galiojo biurokratinė tvarka ir kažkas ją vis dar vykdė ir ją šiandien galima vertinti kaip teisinio valstybės gyvenimo etapą. Baubas galvoj sako: nu bet čia absurdas. Bet aš nesu istorikė ir gal tik mano pačios žinių ir perspektyvos trūkumas kuria tas nesusikertančias plokštumas ir ERROR 404 pranešimą galvoje skaitant. Vis dėlto - siurrealu.
Siurrealu skaityti apie vienišas netekėjusias motinas pokariu ir pamąstymus apie tai, kodėl jų staiga taip smarkokai padaugėjo, gal dėl pašalpų??? Gal dėl to, kad anksčiau jas prasčiau registravo? Gal dar painesnė situacija - "kita vertus, tai galėjo būti netekėjusios moterys, kurios dėl neanuliuotos ankstesnės bažnytinės santuokos negalėjo įteisinti antrosios civilinėje metrikacijoje" (p. 68)?! Aš suprantu, kad nei bylos, nei oficialios statistikos nerodo skaičiaus vaikų, gimusių po karo ir pokario prievartos, bet ar ne apie būtent tokias situacijas reikėtų galvoti knygoje, pavadintoje NEPLANUOTAS gyvenimas? Nes svarstyti apie pašalpinių mentalitetą pokariu tai šiaip reiškia svarstyti apie PLANUOTĄ gyvenimą, dar kitaip vadinamą kombinavimu. Esu mačius kombinavimo atvejų ir ojojoj kiek planavimo į šitai įeina.
Siurrealu skaityti visokius apibendrinimus apie SSRS, cituojamus iš anglakalbių knygų. Jos turbūt teisingos ir turbūt remiamasi žymiausiais sovietmečio tyrinėtojais ir tyrinėtojomis, bet yra ir tokių šaltinių, kaip SSRS apsilankiusi rusų šaknų turinti amerikiečių rašytoja, paskui knygoje tvirtinusi, kad sovietinėse šeimose mažai tebuvo dvasinio ryšio (p. 130). Gal taip ir buvo, kad iš tiesų tas realus sovietmečio šeimos gyvenimas buvo toks nu kaip iš Riazanovo filmų? (nors šiaip juose yra daugiau emocijų ir ironijos, nei rašo amerikiečių mokslininkai) Nesuprantu.
Labai šiurpios dalys apie smurtą ir alkoholizmą, bet vis dėlto siurrealu, kad jie yra pateikiami tik skyrybų kontekste kaip motyvas. O moterų žudymas ar smurtas NE kaip skyrybų motyvas, bet tiesiog kaip toks, kaip nuolatinis šeimos gyvenimo atributas? Prievartinės santuokos? Moterų savižudybės? Turbūt nėra duomenų. Vyrų, vaikų savižudybės? Turbūt dar labiau nėra. Bet tada ima nervint smulkmenos, pvz kai iliustracijoj pateikiama liudijimo apie smurtą faksimilė, joje rašoma "pasivijo gatvėje, sm[u]ogė man tris kartus kai aš pergriuvau, jis nubėgo" (p. 159), bet perrašinėjant ją autorės tekste tie žodžiai kažkodėl virsta "pavijo gatvėje, smaugė, ir kai aš pargriuvau, pabėgo" (p. 162). Smurtas ir ten, ir čia, bet o kodėl nebelieka aukos liudijimo. Nesuprantu.
Siurrealu - būtasis dažninis veiksmažodžio laikas, kai po teiginio "kaip iš padavimo" pateiki tik vieną pavyzdį, pvz: "Net jei žmonai pavykdavo nuslėpti faktą, kad sutuoktinis nėra biologinis jų vaiko tėvas, ilgainiui pačiai moteriai jos apgaulė virsdavo sunkiai pakeliama išdavyste. 1973 m. Rima L. teismui pasakojo, kad prieš keletą metų turėjo nesantuokinį meilės romaną ir tapo nėščia" (p. 170). Arba: "Patriarchalinėje Lietuvos visuomenėje teisėjai tradiciškai ieškodavo kaltojo ir tai nulemdavo bylų eigą" (p. 172) <--- kam tas dažninis laikas, ar čia reikia suprasti, kad dabar taip nebedaro? Nesuprantu.
Siurrealus sakinys knygos išvadose: "Nors totalitarinės sovietinės ideologijos tikslai buvo kitokie nei radikalaus islamo, nacionalfašistų, savo prigimtimi ji nesiskyrė nuo bet kurios kitos totalitarinės indoktrinacijos" (p. 279). Bandau suprast: sovietmetis nesiskyrė nuo bet kurios kitos nei islamas / nacionalfašistai indoktrinacijos? Nuo ko nesiskyrė sovietmetis? Ar sovietmetis tikslais skyrėsi, bet prigimtimi nesiskyrė nuo islamo? Kas yra nacionalfašistai? Italai? Kodėl nemini nacionalsocialistų? Ar nuo jų sovietmetis skyrėsi? Ar nacionalsocialistai ne tokie baisūs kaip radikalus islamas, nacionalfašizmas ir sovietmetis? Ar šių skyrybų pagrindas buvo alkoholis?
Nemokslinės išvados:
1. Ar knygoj bandoma pasakyti, kad sovietmetis šūdas, ar bandoma analizuot konkretybes? Kad šūdas, tai pasakyta, bet sovietmečio konkretybių nesuprantu, gal ten nėra ko suprasti, gal nieks niekada nesuprato. Gal tiesiog nereikia į vieną plotmę dėti sovietmečio įstatymų ir sovietmečio gyvenimo, nes jie nesusiję? Aš nežinau, nesuprantu.
2. Kodėl nieks neverčia Yurchako Everything was Forever, Until it was No More? Man atrodo, ten jis nepainioja nesusijusių dalykų. Nu arba įdomiau painioja.
Nieko nežinau apie istorines knygas, nieko nežinau apie sovietinę šeimą, bandžiau apsišviesti, kažką sužinojau. Pirmi skyriai - teisinės SSRS bazės, susijusios su lyčių vaidmenimis ir svarbiausia visuomenės dalele šeima, pristatymas, toliau pasakojama pagal temas - santuoka, skyrybos, vaikai, namai.
Šiurpiausios man, beveik nebepažįstančiai to sovietmečio savo kailiu, vietos - apie vaikų atidavimą į savaitinius darželius ir internatus; tarsi buvau skaičiusi apie tai Juknaitės prisiminimuose, bet nesuvokiau ir nežinojau, kokia įprasta ar bent jau paplitusi tai buvo praktika. Taip pat buvo labai įdomu skaityti apie kraičio praktikas ir tai, kiek tūkstančių ar nepiniginių gėrybių jaunosios tėvai galėdavo paskirti būsimam žentui už santuoką. Ir apie santuokos sampratą kaip partnerystę, bendrą reikalą ("emociškai artimi šeimos narių santykiai spaudoje ir profesionalioje literatūroje buvo vadinami egoistiškais", p. 91).
Bet jei "vadinimas" yra +- oficiali ideologija, o žmonės, kaip rodo knygoje cituojami interviu ir dokumentai, realiai gyveno visaip, ir vedami emocijų, ir grynai praktinių sumetimų, tai kas galiausiai yra analizuojama šitoj knygoj - tik ideologinis, įstatyminis, oficialusis, plakatinis lygmuo? O kam tada reikalingi interviu su žmonėmis, parodantys, kad įstatymai galėjo kurti, tiksliau - nurodyti tam tikrą vaizdą (PLANUOTI gyvenimą), tačiau tas vaizdas nebūtinai įsikūnydavo tikrovėje? O jei knygoje analizuojamas NEPLANUOTAS gyvenimas, nepaklūstantis įstatymams, tai kodėl čia pat nuolat cituojami atvejai ar bylos, tarsi turinčios pagrįsti, jog taiptaip įstatymai kažkiekten veikė? Aš nieko nesuprantu. Gal čia tik nemoksliški baubai mano galvoj.
Truputį siurrealu, sako dar vienas baubas mano galvoj, skaityti apie 1944 m. šeimos planavimo įstatymus ir jų taikymą ar 1947 m. akcijas atrakcijas daugiavaikėms motinoms pagerbti. Kadangi atminty vis dar labai gyva Sajausko naujausia knyga apie karą ir pokarį, labai sunku toj pačioj galvoj suderinti ir tą žudymo, naikinimo vaizdą, ir tekstą apie tai, kad tuo pat metu galiojo biurokratinė tvarka ir kažkas ją vis dar vykdė ir ją šiandien galima vertinti kaip teisinio valstybės gyvenimo etapą. Baubas galvoj sako: nu bet čia absurdas. Bet aš nesu istorikė ir gal tik mano pačios žinių ir perspektyvos trūkumas kuria tas nesusikertančias plokštumas ir ERROR 404 pranešimą galvoje skaitant. Vis dėlto - siurrealu.
Siurrealu skaityti apie vienišas netekėjusias motinas pokariu ir pamąstymus apie tai, kodėl jų staiga taip smarkokai padaugėjo, gal dėl pašalpų??? Gal dėl to, kad anksčiau jas prasčiau registravo? Gal dar painesnė situacija - "kita vertus, tai galėjo būti netekėjusios moterys, kurios dėl neanuliuotos ankstesnės bažnytinės santuokos negalėjo įteisinti antrosios civilinėje metrikacijoje" (p. 68)?! Aš suprantu, kad nei bylos, nei oficialios statistikos nerodo skaičiaus vaikų, gimusių po karo ir pokario prievartos, bet ar ne apie būtent tokias situacijas reikėtų galvoti knygoje, pavadintoje NEPLANUOTAS gyvenimas? Nes svarstyti apie pašalpinių mentalitetą pokariu tai šiaip reiškia svarstyti apie PLANUOTĄ gyvenimą, dar kitaip vadinamą kombinavimu. Esu mačius kombinavimo atvejų ir ojojoj kiek planavimo į šitai įeina.
Siurrealu skaityti visokius apibendrinimus apie SSRS, cituojamus iš anglakalbių knygų. Jos turbūt teisingos ir turbūt remiamasi žymiausiais sovietmečio tyrinėtojais ir tyrinėtojomis, bet yra ir tokių šaltinių, kaip SSRS apsilankiusi rusų šaknų turinti amerikiečių rašytoja, paskui knygoje tvirtinusi, kad sovietinėse šeimose mažai tebuvo dvasinio ryšio (p. 130). Gal taip ir buvo, kad iš tiesų tas realus sovietmečio šeimos gyvenimas buvo toks nu kaip iš Riazanovo filmų? (nors šiaip juose yra daugiau emocijų ir ironijos, nei rašo amerikiečių mokslininkai) Nesuprantu.
Labai šiurpios dalys apie smurtą ir alkoholizmą, bet vis dėlto siurrealu, kad jie yra pateikiami tik skyrybų kontekste kaip motyvas. O moterų žudymas ar smurtas NE kaip skyrybų motyvas, bet tiesiog kaip toks, kaip nuolatinis šeimos gyvenimo atributas? Prievartinės santuokos? Moterų savižudybės? Turbūt nėra duomenų. Vyrų, vaikų savižudybės? Turbūt dar labiau nėra. Bet tada ima nervint smulkmenos, pvz kai iliustracijoj pateikiama liudijimo apie smurtą faksimilė, joje rašoma "pasivijo gatvėje, sm[u]ogė man tris kartus kai aš pergriuvau, jis nubėgo" (p. 159), bet perrašinėjant ją autorės tekste tie žodžiai kažkodėl virsta "pavijo gatvėje, smaugė, ir kai aš pargriuvau, pabėgo" (p. 162). Smurtas ir ten, ir čia, bet o kodėl nebelieka aukos liudijimo. Nesuprantu.
Siurrealu - būtasis dažninis veiksmažodžio laikas, kai po teiginio "kaip iš padavimo" pateiki tik vieną pavyzdį, pvz: "Net jei žmonai pavykdavo nuslėpti faktą, kad sutuoktinis nėra biologinis jų vaiko tėvas, ilgainiui pačiai moteriai jos apgaulė virsdavo sunkiai pakeliama išdavyste. 1973 m. Rima L. teismui pasakojo, kad prieš keletą metų turėjo nesantuokinį meilės romaną ir tapo nėščia" (p. 170). Arba: "Patriarchalinėje Lietuvos visuomenėje teisėjai tradiciškai ieškodavo kaltojo ir tai nulemdavo bylų eigą" (p. 172) <--- kam tas dažninis laikas, ar čia reikia suprasti, kad dabar taip nebedaro? Nesuprantu.
Siurrealus sakinys knygos išvadose: "Nors totalitarinės sovietinės ideologijos tikslai buvo kitokie nei radikalaus islamo, nacionalfašistų, savo prigimtimi ji nesiskyrė nuo bet kurios kitos totalitarinės indoktrinacijos" (p. 279). Bandau suprast: sovietmetis nesiskyrė nuo bet kurios kitos nei islamas / nacionalfašistai indoktrinacijos? Nuo ko nesiskyrė sovietmetis? Ar sovietmetis tikslais skyrėsi, bet prigimtimi nesiskyrė nuo islamo? Kas yra nacionalfašistai? Italai? Kodėl nemini nacionalsocialistų? Ar nuo jų sovietmetis skyrėsi? Ar nacionalsocialistai ne tokie baisūs kaip radikalus islamas, nacionalfašizmas ir sovietmetis? Ar šių skyrybų pagrindas buvo alkoholis?
Nemokslinės išvados:
1. Ar knygoj bandoma pasakyti, kad sovietmetis šūdas, ar bandoma analizuot konkretybes? Kad šūdas, tai pasakyta, bet sovietmečio konkretybių nesuprantu, gal ten nėra ko suprasti, gal nieks niekada nesuprato. Gal tiesiog nereikia į vieną plotmę dėti sovietmečio įstatymų ir sovietmečio gyvenimo, nes jie nesusiję? Aš nežinau, nesuprantu.
2. Kodėl nieks neverčia Yurchako Everything was Forever, Until it was No More? Man atrodo, ten jis nepainioja nesusijusių dalykų. Nu arba įdomiau painioja.
June 20, 2023
'Prabėgus trisdešimčiai metų po Sovietų sąjungos žlugimo, sovietiniai šeimos stereotipai vis dar veikia dalies lietuvių privatų gyvenimą, o priešprieša tarp egalitarinių demokratinių šeimyninio gyvenimo principų ir sovietmečiu įtvirtintų lyčių vaidmenų yra viena esminių Lietuvos visuomenės susipriešinimo ir konflikto priežasčių.' p.279
'Aš net neįsivaizduoju, kad galėjau pasakyti savo mamai: "Mama, aš noriu, kad tu su manimi lestum laiką." Tai būtų šventvagiška, tai būtų per didelis egoizmas. Tai būtų toks dalykas, kurio apskritai negali norėti. Tai būtų buvę blogiau, nei pareikalauti, pavyzdžiui, nupirkti dviratį.' p. 210
'Aš net neįsivaizduoju, kad galėjau pasakyti savo mamai: "Mama, aš noriu, kad tu su manimi lestum laiką." Tai būtų šventvagiška, tai būtų per didelis egoizmas. Tai būtų toks dalykas, kurio apskritai negali norėti. Tai būtų buvę blogiau, nei pareikalauti, pavyzdžiui, nupirkti dviratį.' p. 210
January 6, 2024
Stipriai prijaučiu „Vaikams su raktu ant kaklo“. Nors pats gimiau nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu jau stipriai po socrealizmo laikų, bet augau aplinkoje kuri išgyveno sovietmečio traumų pasekmes. Taigi ši knygą man rodėsi geras šaltinis apie sąlygas kuriomis formavosi tėvų ir senelių supratimas apie šeimą. Ir kaip netiesiogiai totalitarizmo propaganda paveikė mano dabartinį gyvenimą.
Nuo pirmojo įžangos sakinio aišku, kad nagrinėjama lyčių sociologijos problematika ir pagrindinis dėmesys skiriamas moterų studijų svarbai. Tas jaučiasi skaitant visus tolimesnius skyrius. Pirmieji skyriai duoda susipažinti su sovietmečio pradžia ir kaip dėl visiškai ekonominių/darbo jėgos trūkimo problemų buvo kuriama lyčių lygybės politika. Su kokiomis problemomis susidūrė moterys priverstos rasti savo vietą ne tik šeimos ūkyje, bet ir naujoje darbinėje karjeroje. Informatyviai perteikiama materialinė pokario Lietuvos situacija. Gyvenamojo ploto ir viešųjų paslaugų pereinamumas grindžiamas archyvine sovietine statistika. Likau sužavėtas propagandinių planavimo schemų vizualizacijų tiesmukumu ir visišku prasilenkimu su įgyvendinimo realybe. Nustebino sovietinės valdžios intencijos nuo nulio kurti pagalbos daugiavaikėms šeimoms ir vienišoms mamoms sistemą. Šokiravo kaip nuosekliai buvo kuriama „Tikros sovietinės meilės“ norma. Vis pagalvodavau kaip tai turėtų atrodyti šiuo laikotarpiu. Iki šių laikų galima atsekti ir korupcijos paveldo ištakas. Įvairios neformalios buitinių problemų sprendimų formos kaip „blatas“, skundai protektoriams ir „aukštesnei“ valdžiai, dalis šiuolaikinio „švogerių“ krašto paveldo.
Keliose vietose smalsumas visgi liko nepatenkintas. Dagiausia dėl vyrų pusės problemų palikimo už šeimos domeno borto. Pasikeitusi dinamika, kai moterys tampa priverstos eiti į darbo rinką rodosi stipriai sukrečia tuometinius patriarchalinius stereotipus. Ši pasikeitusi dinamiką turėjo paveikti ir vyrus. Vyliausi rasti detalių kaip „tradicinio vyro“ - šeimos išlaikytojo vaidmens keitimasis vyko arba nevyko. Taip pat visuotinio teroro tematikos elementas nebuvo plačiau paliestas. Rodosi masiniai trėmimai, įvairūs įkalinimai ir gulagai buvo vieną iš baisiausių tuometinių susidorojimo formų ir tai vienaip ar kitaip turėjo paveikti visas šeimas. Taip pat, iš naudotos literatūros sąrašo matosi, kad stipriai remtasi užsienio leidiniais. Norėjosi minimalaus palyginimo su to meto tendencijomis iš už geležinės uždangos. Vietoj to, knygos baigiamajame žodyje atsiranda asociacija su „Islamo Valstybe“. Ką sunku surišti su knygoje aptariamomis temomis.
Knyga dėl panašumo į mokslinio tipo straipsnį lengvai skaitėsi. Iškarpos iš sovietinės spaudos ir žmonių asmeninių archyvų leido įjungti vaizduotę ir skaitant išgyventi istoriją. Nespalvotos nuotraukos su pilkai rožine knygos estetika pridėjo kelionės laiku potyrį.
Nuo pirmojo įžangos sakinio aišku, kad nagrinėjama lyčių sociologijos problematika ir pagrindinis dėmesys skiriamas moterų studijų svarbai. Tas jaučiasi skaitant visus tolimesnius skyrius. Pirmieji skyriai duoda susipažinti su sovietmečio pradžia ir kaip dėl visiškai ekonominių/darbo jėgos trūkimo problemų buvo kuriama lyčių lygybės politika. Su kokiomis problemomis susidūrė moterys priverstos rasti savo vietą ne tik šeimos ūkyje, bet ir naujoje darbinėje karjeroje. Informatyviai perteikiama materialinė pokario Lietuvos situacija. Gyvenamojo ploto ir viešųjų paslaugų pereinamumas grindžiamas archyvine sovietine statistika. Likau sužavėtas propagandinių planavimo schemų vizualizacijų tiesmukumu ir visišku prasilenkimu su įgyvendinimo realybe. Nustebino sovietinės valdžios intencijos nuo nulio kurti pagalbos daugiavaikėms šeimoms ir vienišoms mamoms sistemą. Šokiravo kaip nuosekliai buvo kuriama „Tikros sovietinės meilės“ norma. Vis pagalvodavau kaip tai turėtų atrodyti šiuo laikotarpiu. Iki šių laikų galima atsekti ir korupcijos paveldo ištakas. Įvairios neformalios buitinių problemų sprendimų formos kaip „blatas“, skundai protektoriams ir „aukštesnei“ valdžiai, dalis šiuolaikinio „švogerių“ krašto paveldo.
Keliose vietose smalsumas visgi liko nepatenkintas. Dagiausia dėl vyrų pusės problemų palikimo už šeimos domeno borto. Pasikeitusi dinamika, kai moterys tampa priverstos eiti į darbo rinką rodosi stipriai sukrečia tuometinius patriarchalinius stereotipus. Ši pasikeitusi dinamiką turėjo paveikti ir vyrus. Vyliausi rasti detalių kaip „tradicinio vyro“ - šeimos išlaikytojo vaidmens keitimasis vyko arba nevyko. Taip pat visuotinio teroro tematikos elementas nebuvo plačiau paliestas. Rodosi masiniai trėmimai, įvairūs įkalinimai ir gulagai buvo vieną iš baisiausių tuometinių susidorojimo formų ir tai vienaip ar kitaip turėjo paveikti visas šeimas. Taip pat, iš naudotos literatūros sąrašo matosi, kad stipriai remtasi užsienio leidiniais. Norėjosi minimalaus palyginimo su to meto tendencijomis iš už geležinės uždangos. Vietoj to, knygos baigiamajame žodyje atsiranda asociacija su „Islamo Valstybe“. Ką sunku surišti su knygoje aptariamomis temomis.
Knyga dėl panašumo į mokslinio tipo straipsnį lengvai skaitėsi. Iškarpos iš sovietinės spaudos ir žmonių asmeninių archyvų leido įjungti vaizduotę ir skaitant išgyventi istoriją. Nespalvotos nuotraukos su pilkai rožine knygos estetika pridėjo kelionės laiku potyrį.
April 18, 2025
vidutiniškai įdomi knyga. Per daug parašyta akademiniu stiliumi. Daug pateikiama teisinės ir įstatyminės šeimų politikos SSRS laikotarpiu. Matosi, kad autorė pirma yra istorijos mokslų akademikė ir tik paskui rašytoja. Nors stengtasi pateikti ir paprastų žmonių kasdienio gyvenimo aprašymų. Kažkodėl knyga vadinasi apie šeimas sovietmečiu, bet pagrinde buvo rašoma apie moterų teisinius statusus, jų gyvenimus, vargus ir buitį. Tikėjausi kažko daugiau ir giliau, bet tuo pačiu atradau sau tikrai įdomių faktų ir kažkiek gilesnį supratimą apie gyvenimą sovietizme. Nes pačiam asmeniškai galvojant apie praeitį, apie paties tėvus, senelius vis kyla klausimai, kodėl žmonės taip gyveno, kodėl taip mąstė, taip rinkosi, kodėl tokie užaugo, kodėl tokie visi traumuoti paliko? Tai į kai kuriuos klausimus radau bent kažkokius mini atsakymus.
September 14, 2023
Knyga apie sovietinį absurdą ir jo pasekmes šiandienai. Tikiu, kad daugelis atpažins ne vieną savo, tėvų, šeimos ar giminaičių elgesio modelį, bei papildys tėvų pasakojamus prisiminimus paaiškinimais ir priežastimis, kodėl vis dar turime tiek daug gajų keistų įsitikinimų, liečiančių šeimos politiką ir moters vaidmenį joje.
May 26, 2023
Nustebino ir paaiškino daug kultūrinių normų ir stereotipų, kurie net nemaniau, kad yra kilę iš sovietinės politikos įtakos (pvz. toks fenomenas kaip "moteris visuomenininkė" ir visi su šiuo įvaizdžiu susijusios prielaidos apie moters rolę ir teisingą gyvenimo būdą).
May 30, 2023
Man kaip eilinei skaitytojai gal kažkiek per daug skaičių, statistikos ir teisės aktų citatų, jausmas, kad skaityčiau šeimos teisės istorijos vadovėlį :) Matyt, savo laiku, pakankamai tokio tipo medžiagos prisiskaičiau :)
Šiaip puiki apžvalga, padarytas didelis darbas surenkant tokią medžiagą.
Šiaip puiki apžvalga, padarytas didelis darbas surenkant tokią medžiagą.
June 28, 2023
“Sovietinė šeimos politika, vykdyta Lietuvoje beveik pusšimtį metų, pasiekė tikslus ir sėkmingai įdiegė specifinius tarpasmeninius vyrų ir moterų, vaikų ir tėvų santykius, tam tikras iki šiol sunkiai transformuojamas neopatriarchalines šeiminio gyvenimo normas.”
July 8, 2023
Puiki!
January 8, 2025
Daug statistikos, bet yra ir įdomių sovietmečio šeimų gyvenimo aspektų.
April 9, 2025
Padeda suprasti, kodėl mes vis dar tokie
January 13, 2025
Butu tikrai idomu, jei ne taip sausai parasytu autore. Per daug skaiciu, per daug teisiniu dalyku
March 1, 2024
5/5
Nuostabi, įkvepianti yra Dalia Leinartė, kuria norėjau būt užaugus kai rašiau bakalaurą, jos moksliniais darbais besiremdama. Tai nors akivaizdžiai nepavyko (ja būt, ne bakalaurą parašyt), su malonumu perskaičiau šią mokslo populiarinimo knygą, kurios ištakos – ilgametis, bene nuo 1999 m. trunkantis D. Leinartės įdirbis sovietmečio tyrinėjimo ir feminizmo lauke. Autorė paliečia įdomias temas, kurias galvodami apie sovietmetį nebūtinai iškeliame į pirmą planą – skyrybos ir jų priežastys (kažkaip nestebina, kad tarp vyrų dažnai paplitusi: „nestabili žmonų psichika“ ir „seksualinis palaidumas“), neįgalių vaikų auginimas, pašalpos, vaikai su raktais ant kaklų ir, pavyzdžiui, moterų frigidiškumo gydymas. Aišku, kai kuriais skaičiais galima abejoti (pavyzdžiui, kad stalinmečiu orgazmo nepatyrusių moterų galėjo būti 80%), bet problemų sprendimai nekelia klausimų – nesunku man patikėti, kad frigidiškumą sovietmečiu siūlė gydyti mineralinėmis voniomis.
Kadangi patraukė visokių įdomybių gausa, tai gėriau jas į save pasičepsėdama. Pavyzdžiui, propagandines knygas buvo skatinama skaityti (ypač moterims, gal kad po to nebūtų nestabilios psichikos), bet ir pats jas turėjai nusipirkti, nes o kaip kitaip? Buvo pagarsėjus tokia moteriškė, kuri per 8 mėnesius perskaitė cielas 60 propagandinių knygų. Va čia tai atsidavimas. Patiko ir pasvarstymai apie prostituciją – aišku, kad jei moteriškė užsiėmė tik prostitucija, tai tas buvo laikoma „antivisuomeniška ir parazitiška“ veikla, bet jei su prostitucija tik prisidūrė, didžiąją laiko dalį dirbdama, pavyzdžiui, valstybinį darbą, tai veltėde ir parazite laikoma nebuvo. Ir nors baisybių ir keistenybių knygoje daug, nenoriu sugadint skaitymo malonumo – kas prasibraus pro datų ir pavardžių gausą, tikrai sovietmečiu dar labiau pasibaisės ir apgalvos temas, apie kurias galbūt nebuvo iki šiol susimąstę.
Nuostabi, įkvepianti yra Dalia Leinartė, kuria norėjau būt užaugus kai rašiau bakalaurą, jos moksliniais darbais besiremdama. Tai nors akivaizdžiai nepavyko (ja būt, ne bakalaurą parašyt), su malonumu perskaičiau šią mokslo populiarinimo knygą, kurios ištakos – ilgametis, bene nuo 1999 m. trunkantis D. Leinartės įdirbis sovietmečio tyrinėjimo ir feminizmo lauke. Autorė paliečia įdomias temas, kurias galvodami apie sovietmetį nebūtinai iškeliame į pirmą planą – skyrybos ir jų priežastys (kažkaip nestebina, kad tarp vyrų dažnai paplitusi: „nestabili žmonų psichika“ ir „seksualinis palaidumas“), neįgalių vaikų auginimas, pašalpos, vaikai su raktais ant kaklų ir, pavyzdžiui, moterų frigidiškumo gydymas. Aišku, kai kuriais skaičiais galima abejoti (pavyzdžiui, kad stalinmečiu orgazmo nepatyrusių moterų galėjo būti 80%), bet problemų sprendimai nekelia klausimų – nesunku man patikėti, kad frigidiškumą sovietmečiu siūlė gydyti mineralinėmis voniomis.
Kadangi patraukė visokių įdomybių gausa, tai gėriau jas į save pasičepsėdama. Pavyzdžiui, propagandines knygas buvo skatinama skaityti (ypač moterims, gal kad po to nebūtų nestabilios psichikos), bet ir pats jas turėjai nusipirkti, nes o kaip kitaip? Buvo pagarsėjus tokia moteriškė, kuri per 8 mėnesius perskaitė cielas 60 propagandinių knygų. Va čia tai atsidavimas. Patiko ir pasvarstymai apie prostituciją – aišku, kad jei moteriškė užsiėmė tik prostitucija, tai tas buvo laikoma „antivisuomeniška ir parazitiška“ veikla, bet jei su prostitucija tik prisidūrė, didžiąją laiko dalį dirbdama, pavyzdžiui, valstybinį darbą, tai veltėde ir parazite laikoma nebuvo. Ir nors baisybių ir keistenybių knygoje daug, nenoriu sugadint skaitymo malonumo – kas prasibraus pro datų ir pavardžių gausą, tikrai sovietmečiu dar labiau pasibaisės ir apgalvos temas, apie kurias galbūt nebuvo iki šiol susimąstę.
Displaying 1 - 29 of 29 reviews