Nieko nenustebisnius pasakydama, kad nerimo sutrikimai kamuoja vis jaunesnijus žmones. Įvairiausi sutrikimai: nuo nemigos, baimės, streso, nevalgymo, persivalgymos, liūdesio, pykčio.. galiu vardint ir vardint. Bet man gerai - aš jau suaugusi, galiu atpažinti, pripažinti ir ieškoti pagalbos. Man pasaulis jau labiau pažįstamas. O ką daryt jaunuoliams, kurie nesupranta kas jiems darosi? Galbūt bijo kreiptis pagalbos? Galbūt, nreduok Dieve, galvoja, kad tai normalu ir leidžia jau grimzti į tas tamsybes? Jiems reikia padėti, nukreipti, nensusisukti, stebėti, paaiškinti ir kartu ieškot atsakymų.
Ši knyga būtent apir tai ir kalba. Pija nualpsta mokykloje, prieš eidama sakyti kalbos. Iki to momento jai temo akyse, viskas tai lėtėjo, tai greitėjo, sukosi ir baigėsi alpimu. Jos fizinė sveikata gera, gydytojai nieko neranda, tačiau viduje verda dalykai, kurių plika akimi nematyti.
Visa knyga parašyta labai lengva forma, trumpais skyreliais, iš kurių - kai kurie yra tiesiog viena mintis ar sakinys. Tačiau tai svarbus kūrinys, padėsiantis suvokti, kad panašias būsenas išgyvenantys jaunuoliai suvoktų - jie ne vieni. Ir yra būdų tuos vidinius demonus sudramdyti. Autorė leidžia įlįsti į nerimo sutrikimą turinčios paauglės galvą ir pamatyti jos apsiniaukusį pasaulį, bei šviesą tunelio gale. Žinoma, susuagusiam skaitytojui čia trūks gelmės, tačiau paaugliams tai puikus skaitinys. Vien tam, kad padėtų atpažinti tą klastingą būseną ir paskatintų ieškoti pagalbos.