"Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu." – Leonidas Donskis
Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.
Leonido Donskio mirtis sukrėtė – staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia... Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis labai daug dirbo, tarsi skubėjo pasakyti ir parašyti kuo daugiau. Jo tekstų, komentarų ir įžvalgų buvo ir televizijoje, ir spaudoje, ir portaluose. Jau seniai svarsčiau, kad plačiai išsibarsčiusią to meto publicistiką verta sudėti į knygą, nes ji ne tik byloja apie tai, dėl ko skaudėjo Leonidui, bet ir yra mūsų laiko liudytoja, aktuali ir šiandien, tarsi brandžios pamokos – išskaudėtos, paremtos gilia patirtimi, paženklintos žaižaruojančia erudicija.
Birutė Garbaravičienė – žinoma žurnalistė, filologė, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, buvusi LRT laidos „Be pykčio“ redaktorė, knygų „Pokalbiai be pykčio“, „Leonidas Donskis: Man skauda“ sudarytoja.
Parašyti, kad patiko - turbūt nieko neparašyti. Pasakysiu tik tiek, kad tokio žmogaus labai trūksta mūsų viešojoje erdvėje, ir nėra kuo jo pakeisti. Norėčiau paskaityti jo įžvalgas apie šiandienos aktualijas, NATO viršūnių susitikimą, Navalno vagonėlį Europos aikštėje ir callrussia akciją, prigožino žygį ir dabartinę rusijos opoziciją (jei tokia dar egzistuoja), "Šeimų maršo" judėjimą ir švilpimą S13 minėjimo metu, Lietuvos - Taivanio poziciją, Kauno merą ir jo verslą dabartiniame įvykių kontekste ir begalę kitų dalykų. Gili, jautri, pilna išminties ir tolerancijos knyga, kai kuriuos straipsnius skaitant sunku patikėti, kad jie parašyti prieš dešimtmetį - jie visiškai neprarado aktualumo laikui bėgant, o galbūt jo įgyjo dar daugiau. Įvykiai kiti, bet dėsniai nesikeičia.
Paėmiau į rankas ir jau nebegalėjau atidėti į šoną. Galėčiau cituoti be galo, bet dalinuosi tik keliomis įstrigusiomis mintinis.
Apie žmogaus teises: "Žmogaus teisė nėra tai, ką mes turime išmaldauti iš valstybės. Pati demokratinė valstybė tuo ir yra ypatinga, kad nesiskelbia ir nelaiko savęs aukštesne kategorija už individą. Pavienis individas neturi būti paaukotas nei privilegijuotam kolektyvui, nei valstybei- priešingai besielgianti valstybė netrunka prarasti demokratinę-politinę ir moralinę- legitimaciją. p.32
Apie atvirą visuomenę: "Pats sunkiausias atvirumo egzaminas- nesupykti ir neįsižeisti ant saviškio ar bičiulio už kritiką ir kitokią nuomonę. Jį išlaiko itin negausi ir trapi mažuma. Ypač pas mus, deja, nes mes vis dar tikime, jog mūsų grupės niekšai ir kvailiai yra tiesiog pagal apibrėžimą geresni ir artimesni už mums oponuojančios grupės mąstančius ir padorius žmones. p.46
Kodėl nusiviliame politikais? Lietuvoje tebesiblaškoma tarp idealizuoto ir visiškai sumenkinto politikos veikėjų ir procesų suvokimo: arba dalis politikų (ir ypač partijų vadai, su kuriais jos tapatinamos) laikomi jei ir ne šventaisiais, tai bent jau pasitikėjimo vertais žaidėjais, kurie yra tokie turtingi ir sėkmingi, kad tiesiog negali turėti žmogiškų silpnybių ir patirti silpnumo akimirkų; arba visi laikomi vagimis, menkystomis ir niekšais, kol neįrodyta priešingai. p.259
Ketinau paskaityti ilgesnį laiką mažais gabaliukais, bet buvo taip įdomu, kad negalėjau sustoti.
Šių publicistinių tekstų tematika plati, analitika gili, o palyginimų iš teatro, kino, literatūros, politikos, istorijos gausu. Gal ne su viskuo sutiktum, bet taip gerai, įdomiai parašytais tekstais negali nesižavėti. Man buvo nereikalingi tie du paskutiniai tekstai apie futbolą, bet gal kokiam nors futbolo mylėtojui tai tikra sielos atgaiva po politinių ir visuomeninių analizių.
"Lipdome savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mus sukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirtis. Ir pasijuntame liepteliu tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos."
"Demokratija yra tokia politinė santvarka ir valdymo forma, kuri palieka itin mažai vietos politikai ir politikams idealizuoti. Rinkėjai įgyja teisę sužinoti visą tiesą apie renkamuosius. Maža to - jie žino renkantys netobulus ir klystančius žmones. Demokratija ir skiriasi nuo autoritarizmo tuo, kad pastarasis siekia įpiršti nuomonę visuomenei, jog vienas ar kitas politikas gali būti tobulas, neklystantis ir nepakeičiamas."
"Todėl lieka tik toks paprastas kelias - nieko nesistengti įtikinti ir nekovoti dėl nuomonės ar interpretacijos, o geriau suprasti, kad kitam žmogui skauda. Laimėta diskusija ir savo oponento surietimas į ožio ragą juk yra etiškai bevertis. Kas čia ką laimi, išskyrus patenkintą tuštybę ar noro dominuoti patenkinimą?"
Skaitant vis galvojau, kad nors ši publicistika jau skaičiuoja beveik dešimtmetį, bet temos aktualios ir šiandien. Vis dar rezonuoja mintys apie karą Ukrainoj, žodžio laisvę, neteisybę aukščiausiuose postuose, nesaugumą ir terorizmą… Knyga užbaigiama žodžiais, kad Leonido Donskio vietos taip niekas ir neužpildė. Ir tikrai. Šito šviesaus proto ir jo įžvalgų šiandien labai, labai trūksta 🙏
Perskaičius L. Donskio knygą „Man skauda“ turbūt daugelis pasakytų, kaip jo balso trūksta viešojoje erdvėje šiandien. Politikos grietinėlei, užuot atstovaujant visuomenės interesus, užsiimant bado žaidynėmis, melu, kiršinimu, provokacijomis, žiniasklaidos laisvės varžymais, o prezidentui iš autoriteto, politinio lyderio perėmus tylos karaliaus vaidmenį. Jo balsas taip pat nepelnytai pamirštas netgi viename iš paskutinių universitetų, kuriame jam teko dėstyti: čia vietoje pastangų paliesti ir gvildenti opius visuomenei klausimus be pykčio, tačiau išlaikant akylą kritinį žvilgsnį, skatinama „dialogo kultūra“, kurioje vietos turi atsirasti visiems, netgi anti-vakarietiškos, anti-demokratiškų pažiūrų atstovams. Deja, bet matydamas šiuos virsmus, norisi tikėti, kad L. Donskis jau seniai būtų išėjęs iš tokio poakademinio, arba kitaip tariant, vadybininkų universiteto. Neslėpiu emocijų – tiesa, bet ir nesiruošiu jų glaistyti, nes magistro studijose teko laimė, bent trumpai klausytis jo paskaitų, ir įsisąmoninti, kad inteligencija, racionalumas ir išmintis nėra priešpriešoje su jausmu, empatija ir atvirumu kitam. Bet sugrįžkime prie knygos, kurioje surinktos profesoriaus rašytos esė, straipsniai iš IQ žurnalo, „15min“ straipsnių ir autorinių tekstų, rašytų 2014-2016 metų. Taigi praėjus dešimt metų, dešimt... O kai kurie dalykai nepasikeitė, kai kurios geopolitinės grėsmės, dėl kurių profesorius, drįsčiau sakyti, buvo pernelyg optimistiškas, tik paaštrėjo. Viena vertus, jo tikėjimas, kad Ukrainos laisvės dvasios niekam neišeis pavergti – gyvas, Ukraina vis dar laikosi. Nors kova bus sunki ir ilga kaip (2015 m. Spalį) rašo jis: „Korupcijos krečiamos ir oligarchų valdomos Ukrainos laukia dar mažiausiai dviejų kartų kova už kitokią savo šalį – reformuotą, skaidrą ir vakarietišką. Bet jau dabar aišku, kad Ukraina nėra ir nebus tylus ir bejėgiškas Rusijos Federacijos geopolitinių manevrų įkaitas. (...) Tad laukia daug sunkaus gyvenimo metų, o gal ir dešimtmečių. (...) laisvės iš Ukrainos (...) Rusija nabeatims. Nuodys gyvenimą, trukdys ir destabilizuos – bet į laisvę ir orumą kėsintis nebepajėgs“ (227 p.). Knygoje esama politinių portretų, tarp kurių negaliu nepaminėti minčių apie D. Trumpą. Aišku, reikia turėti omenyje, kad jos rašytos prieš dešimt metų, dar gerokai prieš destabilizuojant pasaulio saugumo architektūrą. Nors tuomet profesorius svarstė, kad su galimu Trumpo atėjimu į valdžią „gandai apie JAV pabaigą ir Vakarų mirtį yra gerokai perdėti“, tačiau pripažįsta, kad tokio „antipolitiko (...) nominavimas kelia klausimą, ar kas nors nėra supuvę (...) Respublikonų partijoje“ (290 p.). Visgi pažvelgikime į keletą jo charakterio eskizų, kurie šiandien matosi visu gražumu: „Turčius ir elito įsikūnijimas, kuriam nereikia jokios politikos – ją keičia šou, komendija ir spektaklis. Nes Trumpas neturi pažiūrų – jis bus toks, kokio jo reikės sėkmės scenarijui“ (291 p.). Ir būtent į šį sėkmės faktorių verta atkreipti dėmesį. Nes ją greičiausiai turėtume sieti su profesioriaus įvardinta kraštutinės dešinės pozicija – „Amerika pirmiausia!“. Su visomis iš šios pozicijos išplaukiančiomis pasekmėmis susiduriame šiandien, kuomet politinė lyderystė virsta galios demonstravimu, ten kur pirmiausiai naudinga JAV interesams. Verta paminėti, kad šiame publicistikos rinkinyje geopolitinės temos ir portretai, persipina su filosofiniais apmąstymais apie visuomenę, viešumo tironiją, didįjį ir mažąjį blogį, orumą, kuris miršta paskutinis, aukštojo mokslo reformą ir poakademinį universitetą, lietuvišką modernybę. Tad įvairių perspektyvų su kaupu, o beveik 400 psl. skaitosi smalsiai ir greitai. Pabaigai palinkėjimas nuo profesioriaus mums: „Nelaukime karo. Baikime tą neurolingvistinį saviprogramavimą. Kalbėkime apie gynybą, kūrybą, patriotizmą ir atvirą Lietuvą. (...) Užuot giedoję laidotuvių giesmę sau ir Europai, ruoškimės tam, kad bus daug sunkių problemų, kurias reikės spręsti“ (228 p.). Tad drįskime įvardinti problemas ir jas spręsti. Skaitantiems daugiau > „Leonidas Donskis: Man skauda“, sudarė B. Garbaravičienė, „Tyto Alba“, 2025.
Man atrodo, čia išgyvenimo vadovėlis gyvenant 2024 metais, ką? Nors rašytos 2015-2016 metais, Donskio esės visiškai aktualios ir šiandien, jos įžemina, primena žmogiškumo abecėlę ir kartais, tiesiog, nuramina. Gal ne visi, kurie šviesūs, vaikšto gatvėmis, bet tereikia žinoti, kurią knygą atsiversti.
Perskaitęs įsitikini - mums vis dar trūksta Leonido viešojoje erdvėje, jo gilių įžvalgų su taikliomis literatūros bei kino citatomis ir jo "aristokratiška" laikysena diskutuojant su kitaminčiais ("Aristokratiškai kalbėti <...> - niekada negąsdinti žmonių, nieko nekarikatūrinti ir nepašiepti, išskyrus savo ydas").
Skaitydamas knygą galvojau, kaip L. Donskis būtų reagavęs į 2017-2023 m. realijas - Trumpo prezidentavimą, vis dėlto įvykusį Brexit, gaivališką "Šeimų maršo" judėjimą ir jų švilpimus per sausio 13-osios minėjimą, Prezidento tylą vidaus politikoje, kai kurių iškilių politikų labai neiškilią poziciją santykių su Kinija ir Taivano klausimu (L. Donskis buvo kinų disidentų ir tibetiečių bičiulis), Lukašenkos užčiauptus baltarusius, išrinktus prorusiškus merus tiek jo gimtajame, tiek dvasiškai artimiausiame Lietuvos mieste bei galų gale atvirą Rusijos agresiją prieš visą Ukrainą ir nebylų didesnės dalies rusų pritarimą karui Ukrainoje. L. Donskis buvo jautrus ir skaudžiai išgyveno blogio banalumą, jam ypač skaudėjo dėl Lietuvos ir Vakarų klystkelių. Dėl Putino sprendimo nustebęs būtų mažiausiai - dar po 2014 m. rašė, kad "putinizmas - tai banditų valdžia". Kita vertus, jis iškeliavo nesulaukęs laikų, kai Lietuvoje beveik dings anoniminiai komentarai, nors juos keis netikros paskyros ir neišgyvendintas komentarų vertimas į kloaką, kai Lietuva taps baltarusių politinių išveivių telkimosi vieta, Berlynas (kurio prezidentas - dar visai neseniai iš aukšto į Baltijos šalis ir Lenkiją žvelgęs šrioderistas), Paryžius ir Vilnius prabils unisonu Rusijos klausimu, Lietuvos užsienio politika bus Vakarų kolegų giriama už principingumą ir drąsą, bus pripažinta, kad Rusijos kaimynės buvo teisios nuolat įspėdamos dėl Rusijos grėsmingumo, kai Lietuva ekonominiais rodikliais beveik prisivys ES vidurkį, kai Vilniuje vyks NATO viršūnių susitikimas ir daug kitų priežasčių dėl ko pasaulį galime matyti ne vien pilkomis spalvomis. Taigi gaila, kad nesulaukė.
Kas man buvo šiek tiek ar net labai naujo - L. Donskis labai kritikavo besielę aukštųjų mokyklų reformą (nors tuo metu pats studijavau ir taip pat neigiamai vertinau universitetų krepšelizaciją ir sutankinimą, tai kažkaip praleidau pro ausis. Matyt, jo pozicija, deja, tuometės valdžios buvo ignoruojama). Visiškai nežinojau apie L. Donskio aistrą futbolui - čia jis grynas Albero Kamiu sielos bičiulis! Atskirų ovacijų nusipelno meistriškai aprašyti devynių politikų portretai.
Tuoj bus septyneri metai, kai tarp mūsų nebėra Donskio. Ir jo vis trūksta. Ir trūksta tiek dėl to, kad suprastum, jog ir jam skauda dėl niekšybės triumfo, tiek dėl to, kad tokios asmenybės Lietuvos padangėje pasirodo labai retai. Belieka pasidžiaugti, kad dažnam XXI a. lietuviui jį pavyko vienaip ar kitaip pažinti.
Pabaigai - aktuali nūdienoms citata apie blogį: "Optimizmas <...> yra tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi - tai neilgam)". Tik dėl to mažiau neskaudės.
Turbūt pati liūdniausia, gal net labiau beviltiškiausia L. Donskio knyga. Nesu tikra, kad ją po filosofo ir aktyvaus visuomenės stebėtojo mirties apskritai vertėjo sudaryti. Kai knygos tekstai spausdinami pabirai, kas savaitę ar dar ilgesniais laiko tarpais, nėra bendro nevilties įspūdžio. L. Donskis nebuvo beviltiškas pesimistas, ankstesnės jo knygos traukia erudicija, įžvalgumu, plačiu žvilgsniu. Šioje knygoje taip pat netrūksta gylio ir pločio, bet ji sudaryta taip, kad daugiausiai dėmesio skiriama visuomeniniams reiškiniams ir šiuolaikinei politikai, todėl bent jau man labiausiai įsimena ne minties skaidrumas ar L. Donskiui būdinga tolerancija, o būtent liūdesys, nusiminimas, gilinimasis į negatyvius visuomenės procesas. Tikrasis L. Donskis ne toks. Ne apie tokius minties akcentus norėtųsi galvoti prisimenant šį mąstytoją.
Tikrai verta susipažinti, nors man strigo keliose vietose įžvalgos apie moteris, dar visiškai atsitiktinai užmačiau, kad būta klaidos lyginant Bolonijos universiteto ir Juodkalnijos nacionalinį biudžetus ir vietomis pasirodė gerokai per daug patoso, bet šiaip neįtikėtinai įdomi knyga ir tas žmogaus gebėjimas mąstyti apie galybę temų tokiu lygiu negali nežavėti, jo tekstai praplečia akiratį 120% ir vos nepamiršau empatijos, bent jau bandymo suprasti kitus kitokius, žodžiu, mano nuomone, puiki
Aš myliu L. Donskį, vis dar nėra jam lygių savo erudicija. Man rodos, kad mes visi truputį esam tamsoj, o jis buvo toliau nuo mūsų nuėjęs į priekį ir matė daugiau šviesos. Jis gražiai raštu išdėsto, ką aš pati galvoju. O "Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu" apskritai yra vienas iš kertinių mano gyvenimo motto.
Filosofo ir liberalių pažiūrų politiko straipsnių rinktinė apie gerus ir radikalius Europos, JAV politikus, pamąstymai apie nacionalinių, radikalių idėjų atsiradimą, patirtis Europos parlamente. Verta skirti laiko skaitymui, apmąstynui kaip filosofiškai su tolerancija galima pažvelgti į visuomenės, politikos keitimąsi.
Ypač įdomi knyga tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo susipažinęs su Leonidu. Skaitant supranti ir įsitikini, kodėl jis buvo ir yra tokia didelė asmenybė.
Prisipažinsiu, užsinorėjo paskaityti daugiau jo darbų, taip pat knygoje minimų tekstų bei filmų.
Visada patinka skaityti Donskį - straipsniai aktualūs iki šiol, jaučiasi autoriaus erudicija, gilus žvilgsnis į mus supantį pasaulį, politiką. Tikras pasimėgavimas skaitytojui.
Ir pasiliko tokia tuštuma. Kaip būtų gerai, jei kas nors šiandien ją galėtų užpildyti. Pakviečiant į diskusiją. Šiek tiek nuraminant. Labai maloni pažintis.