Kadangi esu visiška Apple produktų gerbėja, fanė ir ištikima vartototoja be visisškai jokios “atsivertimo” į Microsoft ar Android galimybės, pamačiau šią knygą ir iškart puoliau skaityti. Daugybė man nežinomų faktų, technologijų kūrimo ypatybių, bendradarbiavimo, veiklos organizavimo, bei pačios asmenybės išskirtinių bruožų atskleidė knyga. Labai labai patiko, bet gal todėl, kad viskas, kas susiję su Apple man patinka.
Kelios įsimintiniausios knygos vietos:
"Svarbiausias dalykas, kurį padarė Jobsas, tai radikalus produktų gamybos linijos supaprastinimas. Kukliame kabinete, įrengtame šalia bendrovės valdybos (Steve’as nekentė Amelio išgražintų kabinetų ir ne už ką nenorėjo juose dirbti), ant baltos lentos Jobsas nupiešė labai paprastą dviejų dalių lentelę. Viršuje parašė: Vartotojai ir Profesionalai. Šone parašė pavadinimus: Nešiojamasis ir Stalo kompiuteris. Tai ir buvo visa naujų Apple produktų strategija. Tik keturi nauji kompiuteriai: du nešiojamieji ir du stalo, skirti eiliniam vartotojui arba profesionalams.
Šitoks gamybos linijų apkarpymas buvo labai drąsus žingsnis. Reikėjo pasiryžti daugiamilijoninę apyvartą turinčią kompaniją mažinti iš pagrindų. Atsisakyti visų gaminių tik dėl keturių rūšių kompiuterių buvo tikrai radikalus sprendimas. Kai kurie galvojo, kad tai beprotiškas, netgi savižudiškas žingsnis.
Mums net žandikauliai atkaro, kai išgirdome, – buvęs Apple valdybos pirmininkas Edgaras Woolardas jaunesnysis pasakojo Business Week žurnalui. – Tačiau idėja buvo nuostabi.”
“Kai Jobsas perėmė valdymą, Apple prekiavo maždaug keturiasdešimčia skirtingų produktų, pradedant rašaliniais spausdintuvais ir baigiant Newton delninukais. Keletas produktų buvo rinkos lyderiai. Kompiuterių asortimentas atrodė labai trikdantis. Galima buvo išskirti kelias pagrindines linijas – Quadra, Power Mac, Performa ir PowerBook – kiekvienoje jų dar dešimtys skirtingų modelių. Tačiau vargiai galėjai įžvelgti skirtumus tarp šių modelių, išskyrus jų pavadinimus, kurie išties nebuvo itin aiškūs – Performa 5200CD, Performa 5210CD, Performa 5215CD ir Performa 5220CD.”
„Mūsų gaminamų kompiuterių mygtukai ant ekrano tokie viliojantys, kad norisi juos palaižyti.“ Steve’as Jobsas apie Mac OS X vartotojo aplinką, Fortune žurnalui, 2000m.”
"Mene ir technologijose kūryba yra vieno individo išraiška. Kaip dailininkas negali nupiešti paveikslo, subūręs kūrybinę grupę, taip ir Jobsas nieko panašaus nedarė. Jis negalėjo sukurti naujų dalykų klausdamas kūrybinės grupės narių, ko jie norėtų – žmonės patys nežino, ko jie norėtų. Henris Fordas kartą yra pasakęs: „Jei būčiau klausęs savo klientų, ko jie norėtų, šie būtų atsakę, jog nori greitesnio arklio.“ Žmonės negali jums pasakyti, ko jie nori. Jūs turite stebėti juos ir nustatyti, ko jiems reikėtų.“
Šiuo metu kaip tik rinkausi namo konstruktorių, turėjau vidinių diskusijų – pasirinkti architekto ar „iš šalies“, kad užtikrintų kliento interesus, o ne įmantrias architekto užgaidas. Sudėtingas procesas ir dabar kaip tik skaitau Apple istoriją. Dabar dar aiškiau, kad, ieškant tobulumo, būtinai turi būti sinchronas – 100 % susidirbimas tarp skirtingų komandų. Radau patvirtinimą ir savo sprendimui – architektas ir konstruktorius tai lyg kino filmo režisierius ir patikima komanda, kuri užtikrina, kad viskas, VISKAS, visiškai VISKAS bus įgyvendinta būtent taip, kaip nori režisierius (čia paralelė iš mano vyro darbo kino industrijoje). Na ir va, ta citata, kuri tai patvirtina: "Siekdamas rasti kuo daugiau galimybių, Jobsas iš visų jėgų vengia tvarkingo, žingsnis po žingsnio suplanuoto dizaino kūrimo, kai produktai perduodami iš vienos komandos kitai, o tarp skyrių beveik nėra jokio bendravimo. Taip įvyksta kitose kompanijose. Jobsas yra pasakęs, jog panašiai nutinka, kai mašinų parodoje pamatai puikiausią automobilio modelį, tačiau po ketverių metų, kai automobilis pagaminamas, jis tampa visiškas šlamštas. „Ir kas gi nutiko? Juk, rodės, jiems pasisekė! Jau turėjo sučiupę sėkmę už uodegos! Kas nutiko paskui, kai dizaineriai pasiūlė tokią šaunią idėją? Jie perdavė tą idėją inžinieriams, o inžinieriai užsivedė: „Ne, mes taip negalime. Tai neįmanoma.“ Taip idėja suprastėjo. Paskui produktas nukeliavo pas gamintojus, ir tie ėmė varyti savo: „Negalime šito pagaminti!“ Ir produktas tapo žymiai blogesnis.“ Tai dabar supratau, kad ne visi konstruktoriai gali įgyvendinti architekto „užgaidą“ turėti „stogo sumuštinį“ nei daugiau, nei mažiau, o būtent, BŪTENT! 80 cm! Vieniems tai yra vizija, stilius, dizainas, kitiems tai yra misija neįmanoma, o patikimai ir susidirbusiai komandai – tai tik reikalavimas, kurį tiesiog reikia įgyvendinti. „Duodamas interviu Ive’as visada mini glaudų bendradarbiavimą, keitimąsi nuomonėmis ir lygiagretų inžinierių darbą. Apple gaminami produktai neperduodami iš vienos komandos kitai: iš dizainerių inžinieriams, o paskui programuotojams ir galiausiai prekybininkams. Dizaino procesas nėra linijinis. Produktus tobulina visos šios grupės tuo pačiu metu ir peržiūri ne vieną kartą.“
“Apple kompanijoje susitikimai su Jobsu neretai baigiasi ginčais – ilgomis, karingomis diskusijomis. Jobsas su pasimėgavimu dalyvauja intelektualiuose ginčuose. Jam patinka ilgi debatai – netgi pikta žodžių kova, nes tai pats efektyviausias būdas visapusiškai išanalizuoti problemą. Priimdamas į darbą pačius talentingiausius žmones, Jobsas taip pat leidžiasi į kuo karštesnį ginčą.”
"Pepsi reklamos atrodė tarsi trumpi filmukai, susukti pagal aukščiausius Holivudo gamintojų standartus. Kai kitos kompanijos reklamos kūrimui išleisdavo apie 15 000 dolerių, Pepsi vienam vaizdeliui sukurti skirdavo nuo 200 000 iki 300 000 dolerių. Lygiai taip pat dabar elgiasi ir Jobsas Apple. Ši kompanija pagarsėjo dėl gyvenimo būdo reklamavimo. Apple reklamose niekada nekalbama apie naujos įrangos techninius duomenis, greitį, funkcijas ar kitas ypatybes, kaip daro visos kitos bendrovės. Užuot šitaip elgęsi, Apple reklamuoja gyvenimo būdą. Parodo jaunimą, gyvenantį pavydėtinai puikiai, o tas gyvenimo stilius pasiekiamas tik su Apple produktais. Didžiule sėkme besidžiaugiančio iPod’o reklaminė kampanija rodo jaunus žmones, tiesiog paskendusius muzikoje, sklindančioje iš ausinių. Niekur neužsimenama apie iPod’o standžiojo disko talpą.”
“iPhone’o pasirodymas 2007-ųjų sausio mėnesį buvo vienas iš didžiausių to meto įvykių. Užlipęs ant scenos San Fransiske, Jobsas vienu rankos mostu užtemdė tuo pačiu metu vykusį daug svarbesnį įvykį – plataus vartojimo elektronikos prekių parodą Las Vegase.”
“Harvardo verslo mokyklos profesorius Davidas Yoffie paskaičiavo, kad iPhone apipynusių gandų ir po jo išleidimo pasirodžiusių reportažų vertė būtų siekusi apie 400 milijonų dolerių, jei būtų bandyta tokį pat efektą pasiekti tiesiogine reklama. „Jokia kita kompanija iki šiol nėra sulaukusi tokio dėmesio naujo produkto išleidimo proga, – teigia Yoffie. – Tai beprecedentis atvejis. <…> Reklaminė akcija buvo tokia sėkminga, kad iki iPhone’o pasirodymo Apple neišleido nė skatiko jam papildomai reklamuoti. „Mūsų slapta iPhone rinkodaros programa buvo... paprasčiausiai jokia, – Jobsas pareiškė Apple darbuotojams. – Nieko tokio nepadarėme.“ Žinoma, tokio dėmesio nebūtų sulaukta, jei būtų iš anksto žinoma apie planuojamą produktą. Visa gudrybė – išlaikyti paslaptį, o tai padaryti stengiamasi iš visų jėgų.”
“Jobso vadovaujama Apple kompanija beveik maniakiškai laikosi slaptumo. Beveik taip pat kaip kokia nors slapta vyriausybės agentūra. Kaip CŽV agentai, Apple darbuotojai nekalba apie savo darbą net su artimiausiais žmonėmis: žmonomis, draugais, tėvais. Darbas visiškai neaptarinėjamas su pašaliniais. Daugelis net nemini firmos, kurioje dirba, pavadinimo. Kaip prietaringi teatralai, Makbetą vadinantys „škotiška pjese“, kai kurie Apple darbuotojai savo darbovietę vadina „vaisių kompanija“. Programuotojai kuria programas įrenginiams, kurių nė akyse nėra matę. Grupė inžinierių kuria naujo produkto maitinimo šaltinį, kita grupė – ekraną. Nė viena jų nemato galutinio produkto dizaino. Kompanija sudaryta iš atskirų segmentų, kiekviena grupė dirba visiškai izoliuotai nuo kitų, panašiai kaip žvalgybos ar teroristinės organizacijos.”
“Anksčiau informacija iš Apple nutekėdavo taip greitai, <…> Visi, pradedant inžinieriais ir baigiant vadybininkais, žiniasklaidai teikdavo informaciją. Grįžus Jobsui, 21 000 Apple darbuotojų ir šimtai rėmėjų yra visiškai užklijuotomis burnomis.”
“Apple yra veikiau reiškinys, o ne bendrovė. Hewlett-Packard niekuomet neturės tokio kerinčio žavesio, nes ji paprasčiausiai neturi savo veido. Tas pats nutiko ir Apple, kai 1985-aisiais šią kompaniją paliko Jobsas. „Kai Steve’as išėjo, Apple vėl tapo tik kompanija, – teigė Bergeris. – Reklamos buvo geros, tačiau tikrai nebe tokios kerinčios. Tai jau nebebuvo ta pati bendrovė, nebe reiškinys. Neliko jokio revoliucingumo. Tik bandymas stabilizuoti padėtį.“
“Kelis mėnesius Jobsas bandė suvilioti pasiūlymu pereiti į Apple Johną Sculley, tuometinį Pepsi prezidentą. Sculley dvejojo: ar būtų išmintinga tapti tokios didžiulės ir rizikingos kompanijos, kurios veiklą pradėjo pora hipių vaikinų, vadovu. Vis dėlto pasiūlymas buvo viliojantis. Asmeniniams kompiuteriams priklausė ateitis. Jobsas kelis kartus susitiko su Sculley Silicio slėnyje ir Niujorke. Pagaliau, vieną vakarą, kai juodu sėdėjo Jobso apartamentuose San Reme ir iš balkono gėrėjosi centrinio parko vaizdais, Steve’as atsisuko į Johną, beje, gerokai už jį vyresnį, ir metė šiam iššūkį: „Ar norite visą likusį gyvenimą pardavinėti saldų vandenuką, ar imsitės keisti pasaulį?“ Tai turbūt pats žymiausias iššūkis šiuolaikinio verslo pasaulyje: tai ir įžeidimas, ir komplimentas, ir sielos šauksmas, ir filosofinis klausimas – viskas viename. Žinoma, klausimas pataikė Sculley tiesiai į širdį.”
„Naujovės neturi nieko bendra su tuo, kiek dolerių išleidžiate moksliniams tyrimams. Kai Apple sukūrė Mac’ą, IBM tuo metu skyrė moksliniams tyrimams bent šimtą kartų daugiau pinigų nei Apple. Pinigai čia niekuo dėti. Svarbu, su kokiais žmonėmis dirbate, kaip vadovaujama ir kiek sugebate iš to išpešti.“ Steve’as Jobsas, Fortune, 1998 m.”
“Taip pat buvo sukurti MagSafe įtampos keitikliai, kurie dėl magnetų laikėsi numatytoje vietoje. Jie taip pagaminti, kad maitinimo laidas labai lengvai išsitraukia ir apsaugo kompiuterį nuo kritimo ant žemės, jei užkliudytumėte laidą. Šią mintį Apple pasiskolino iš Japonijos ryžių virėjų, kurie jau kelerius metus naudojosi magnetiniais įtampos keitikliais dėl tos pačios priežasties – norint apsisaugoti, kad po visą virtuvę nepasilietų verdantis vanduo, jei vaikas netyčia patrauktų maitinimo laidą.”
“Toks centras, Chieco nuomone, būtų panašus į kosminį laivą. Galima jį palikti mažesniu laivu, atsiskiriančiu nuo pagrindinio, tačiau atsiskyręs mažasis erdvėlaivis (angl. pod) turi grįžti atgal pasipildyti degalų ir maisto. Paskui Chiecui pademonstravo iPod’o prototipą iš spindinčio balto plastiko. „Vos tik išvydęs baltą iPod’ą – prisiminiau filmą „2001-ųjų kosminę odisėją“, – pasakojo Chieco. – „Halai, atidaryk erdvėlaivio duris!“ Paskui teliko pridėti prie pavadinimo „i“ raidę, kaip ir iMacui. Kai 1999 metais Apple pirmą kartą panaudojo šią raidę pavadinimo priekyje – iMac – buvo aiškinama, kad ta „i“ reiškia internetą. Tačiau dabar daugybė produktų pavadinimų turi šią raidę – pradedant iPhone ir baigiant iMovie programine įranga – tad sąsaja su internetu nutrūko. Kai kas sako, jog ta raidė „i“ demonstruoja žmogišką Apple produktų prigimtį (angl. I – aš).”
“„Visada norėjau kontroliuoti visus vykstančius procesus ir kuriamas technologijas.“ - Steve’as Jobsas. 1984 metais pirmasis Steve’o Jobso kūdikis – Macintosh kompiuteris – buvo išleistas į gamybą be išorinio vėdinimo įrenginio. Ventiliatoriaus garsas erzino Jobsą, tad jis reikalavo, kad Macas neturėtų ventiliatoriaus, nepaisant aršaus inžinierių pasipriešinimo (jie netgi, nežinant Jobsui, vėlesniuose modeliuose slapta įtaisė vėdinimo sistemas). Norėdami apsaugoti kompiuterį nuo perkaitimo, vartotojai turėjo pirkti „Mac kaminus“ – kartoninius cilindrus, laikomus ant kompiuterio korpuso viršaus ir konvekcijos būdu išspinduliuojančius šilumą aukštyn. „Kaminas“ atrodė absurdiškai – kaip kvailio skrybėlė, tačiau saugojo mašiną, kad perkaitusi neištirptų. <…> Galbūt kai kas gali pamanyti, jog Jobso noro valdyti kitus priežasties reikia ieškoti vaikystėje – jis buvo įvaikintas. Toks valdingumas yra reakcija į bejėgiškumo jausmą, apėmusį, kai jį paliko tikrieji tėvai."