Superficie

by Olivier Norek

Per il direttore della polizia giudiziaria di Parigi la capitana della squadra antidroga Noémie Chastain è diventata un vistoso, scomodo ingombro. Il suo volto sfregiato da un colpo di fucile durante un blitz è un richiamo inquietante ai rischi del mestiere, nocivo per il morale dei colleghi. Così, senza tante cerimonie viene spedita in via provvisoria ad Avalone, nell’Aveyron: sulla carta, un’opportunità per rimettersi in sesto tra colline e campi disseminati di fattorie nella campagna occitana; di fatto, un trasferimento strategico per dare modo e tempo a chi di dovere di inchiodarla a una scrivania, abbastanza lontano dagli sguardi altrui. Nella sonnolenta cittadina, poco distante da un lago artificiale, il compito di Noémie è valutare la possibile dismissione del commissariato locale, istituzione forse poco utile in quel luogo tranquillo. I giorni si trascinano con la lentezza di un continente alla deriva, fino a quando le acque del lago restituiscono alla superficie un fusto di plastica con dentro un cadavere. Parigi ha tradito Noémie Chastain, e ora, in questa lontana provincia, lei trova la forza e la determinazione di affrontare una nuova indagine fitta di segreti gravi e antichi. Anche se le risposte sembrano svanite nelle pieghe del tempo, irrimediabilmente erose dall’acqua, ormai inghiottite dai profondi silenzi custoditi con ostinazione dagli abitanti di Avalone.

Genres: Thriller, Crime, France, Roman, Mystery, Fiction, Detective

336 pages, Kindle Edition

First published January 1, 2019

About the author

Olivier Norek, né en 1975 à Toulouse, est un écrivain et scénariste français, lieutenant à la Police Judiciaire du 93.

Reviews

[Peiman · Rating 4 out of 5]

سطح کتابی در ژانر پلیسی و معمایی از الیویه نورک است. الیویه نورک که خودش از پلیس‌های آگاهی بوده، با تجاربی که در این شغل به دست آورده و تسلط بر موضوع و همچنین استعدادی که در نویسندگی داشته، موفق شده داستانی عالی در این ژانر خلق کنه. داستان با یک اتفاق دردناک شروع میشه، سروان نوئمی رئیس بخش مبارزه با مواد مخدر پاریس در جریان یک عملیات با شلیک یک گلوله به صورتش مواجه میشه و این اتفاق زندگی اون رو در تمام زمینه‌ها دچار تغییر می‌کنه و به جز این به خاطر آثار وخیم جراحت روی صورت مشکلات روحی هم به سراغ اون میاد. نوئمی دوست داره به محل کارش برگرده اما رئیس آگاهی به هر طریقی که هست اون رو به روستایی آروم در جنوب فرانسه منتقل می‌کنه به بهانه‌ی استراحت تا از شرش خلاص بشه اما زندگی نوئمی در اون روستای ساکت چندان ساکت نیست...
داستان واقعا روان و جذاب نوشته شده و برام عجیبه که شهرت چندانی در ایران نداره در حالی که به نظرم از بسیاری از کتاب‌های جنایی مشهور حال حاضر قوی‌تره. روایت کاملا چارچوب داره و جوری پیش میره که ضمن حفظ جذابیت از لو رفتن داستان جلوگیری میشه. در مجموع برای این ژانر یکی از بهترین کتاب‌های موجود هست از نظر من.ه

[Kristina Dauksiene · Rating 4 out of 5]

Po kelių paskutinių nesėkmingų detektyvų,"Paviršių" skaičiau su pasimėgavimu. Buvo kilusi mintis, o kiek gi galima ištraukti iš istorijos apie praeities skeletus, visgi pasirodo pataikyta į dešimtuką!
Tvirtas ir įtikinantis pagrindinės herojės paveikslas, įvykių grandinė lukštenama skaniai, su įtampa, nepasimetant žonglieriškuose apmąstymuose, ir paliekant netikėtumo skraistę iki paskutinių puslapių.

[Gretos knygos · Rating 5 out of 5]

Nerealiai geri įvertinimai Goodreads man kaip visada žadėjo knygą, kuri mane nustebins. Na, kad bus vienas iš dviejų - arba labai patiks, arba liksiu nesupratus, kodėl taip patiko kitiems. Tai šįkart man patiko. Greitas, lengvai skaitomas ir ne vieną kartą nustebinęs romanas.

Pagrindinė veikėja - Noemė - puiki detektyvė, gerai tvarkosi su jai pavestomis užduotimis, kolegos ją gerbia. Tačiau vieną dieną vykdant misiją moteriai nepasiseka - nusikaltėlio paleista kulka sudarko jai pusę veido ir ji vos išgyvena. Visų nuostabai, Noemė yra pasiryžusi grįžti į darbą, tačiau jos vadovybė turi kiek kitokių minčių ir subjauroto veido detektyvę išsiunčia iš Paryžiaus į kaimą. Neva, kad netrikdytų darbo ir kolegų. Tačiau tikėdamasi ramybės ir pabėgimo nuo nusikaltimų, Noemė to nesulaukia. Netrukus po to, kai ji atvyksta, į paviršių iškyla statinė su vaiko palaikais.

Visų pirma, tai baisu. Baisėjausi žmonių, artimų žmonių reakcijomis į Noemės nelaimę. Jos, mano nuomone, buvo siaubingos. Lyg pačiam traumuotam žmogui nepakaktų fakto, jog savęs nebeatpažįsta veidrodyje, tai dar ir artimi žmonės nusisuka. Žmogiškimas kažkur nutekėjo, pasislėpė giliai ir net nežadėjo pasirodyti.

Labai greitai lėkiau puslapiais. Skaitėsi įdomiai ir nebuvo itin painu - tai didelis pliusas detektyvui. Intriga išlaikoma iki pačios pabaigos (aš asmeniškai neatspėjau nei kas, nei kodėl žudė) ir ta veikėjų gausa čia netrukdė, kažkaip logiškai suvesti visi galai.

Be to, skaitydama gana gerai įsivaizdavau tą mažą Prancūzijos kaimuką, kuriame visi vieni kitus pažįsta, kur pletkai nukeliauja kone tokiu pačiu greičiau kaip ir įvyksta patys įvykiai, tad likau nustebinta, kai tokios didelės paslaptys į paviršių neiškilo tiek daug metų.

Vis tik, čia detektyvas, labai kažko neatkapstysi ir nepripasakosi. Bet man labai patiko. Greitas, su nemažai humoro (ir to tamsesnio, kaip aš mėgstu), o ir nusikaltimai gana įdomūs, tokie, kuriems ir senaties terminai tarsi negalioja. Ir, žinoma, Noemė - labai patiko pagrindinė veikėja, vien dėl jos verta perskaityti romaną.

[mnemosineirknygos · Rating 5 out of 5]

Net neprisimenu, kokią buvau prieš gaudama šitą mėsos gabalą vietoj veido."

Istorija. Nelaimė, pakeitusi gyvenimą ir požiūrį į save. Kai aplinkiniai į tave žiūri su gailesčiu.

"Žvilgsnyje, kuriuo į mus žiūri kiti, visada glūdi kančia. Kaip nuosprendis. Žvilgsnyje, kuris mus tiria, kuris mum trukdo žengti pirmyn, mus stabdo, kuris skaudina, priverčia mylėti arba neapkęsti."

Ir tada netikėtai gauni galimybę pradėti viską iš naujo. Iš didmiesčio patekdamas į kaimą. Palengva įsilieti į kasdienybę ir išmokti susigyventi su savimi.

"Velkam paskui save žaizdas, paslaptis, kompleksus ir visa tai mums neleidžia būti savim, būti nuostabiems."

Įtraukia nuo pradžių iki pabaigos. Netikėtai iškilę praeities vaiduokliai nepaliks abejingų. Man labai patiko 🤗

👮‍♀️4.5👮‍♀️

[littleprettybooks · Rating 4 out of 5]

17/20

Olivier Norek a su me faire réaliser que je pouvais aimer les romans policier. J’ai dévoré ce page-turner, j’ai adoré cette enquête et le personnage de Noémie. Ce fut une lecture captivante que je n’ai pas réussi à reposer une fois commencée !

Ma chronique : https://myprettybooks.wordpress.com/2...

[Gabrielė|Kartu su knyga · Rating 5 out of 5]

Senokai buvau pastebėjusi šį trilerį. Daugybė puikių atsiliepimų dar labiau masino perskaityti šią knygą. Mainų dėka ši knyga atkeliavo į mano namus, tad nieko nelaukdama čiupau ją skaityti.

Policijos pareigūnė Noemė Šastan sunkiai sužeidžiama darbo metu. Jai buvo šauta iš medžioklinio šautuvo tiesiai į veidą.. Sužalojimai buvo be galo sunkūs, tačiau moteris išsikapstė ir liko gyva. Naujoji išvaizda neprimena nei kiek senosios Noemės.. Moteris sau primena pabaisą su kuria jai reikės gyventi visą likusį gyvenimą.. Kriminalinėje policijoje komisaras mąsto panašiai ir nori, jog Noemės veidas būtų matomas kuo mažiau. Jis nusprendžia ją išsiųsti į atokų Prancūzijos kaimelį.
Ten atvykusi Noemė supranta, jog niekas čia nevyksta, nusikaltimų rodiklis be galo žemas, tad jai paprasčiausiai nebus ką čia veikti. Vieną ankstyvą rytą ežero paviršiuje iškyla plastikinė statinė, kurioje net 25 metus slėpti šiurpaus nusikaltimo įkalčiai. Noemė supranta, jog pamažu grįžta noras dirbti tai, ką ji sugeba geriausiai.

Paskutiniu metu trileriams mane gana nelengva nustebinti. Ir labai geras jausmas aplanko, kuomet pavyksta rasti tokį, kuris pateisina mano lūkesčius. Ši knyga būtent tokia ir buvo. Pirmiausia mane šioje istorijoje įtikino veikėjai. Noemė labai žmogiška bei jautri asmenybė, kuriai teko išgyventi tikrai nemažai. Stebėjausi jos kolegų empatijos trūkumu. Tikiu, jog nelengva susitaikyti su visiškai kitokia žmogaus išvaizda po tokios siaubingos nelaimės, tačiau pačiai Noemei tai buvo tiesiog nepakeliama. Galų gale net jos mylimasis nusigręžė nuo jos...
Pati istorija skaitėsi be galo įtraukiančiai, nepritrūko logikos tiek pačiame pasakojime, tiek ir veikėjų veiksmuose. Jau kuris laikas neskaičiau taip gerai sukalto trilerio. Man tikrai patiko!
Jautėsi skaitant, jog rašytojas pats buvęs policijos pareigūnas ir žino kaip kas vyksta. Jeigu ieškote trilerio su netikėtais siužeto vingiais, įdomiais personažais bei intriguojančia atomazga - rekomenduoju "Paviršių".

[Ugnė | pilna_lentyna · Rating 4 out of 5]

Pirmoji, šiemet perskaityta knyga, ne tik nenuvylė, bet ir smagiai nustebino. ⠀
⠀
Noėmė - policijos pareigūnė, vykdydama misiją, pašaunama tiesiai į veidą. Įvykis moterį "apdovanoja" išoriniais ir vidiniais randais. Netrukus ją palieka mylimasis, nerandantis jėgų susitaikyti su naująja Noemės išvaizda. Nugarą atsuka ir policijos viršininkas - išsiunčia ją į atokų Prancūzijos miestelį. Kraujas verda vos pradėjus skaityti. Vakar, Noemė buvo daug pasiekusi policininkė, šiandien - kliūtis, gadinanti tobulą policijos veidą. O kliūčių, juk reikia atsikratyti? 🙄⠀
⠀
Nors pasitikėjimas savimi, kritęs žemiau plintuso, Noemė palengva bando surinkti save iš naujo ir įsilieja į Avalono gyvenimą. Miestelis visiškai ramus, nusikaltimų beveik neįvyksta, todėl ruošiamąsi policijos skyrių uždaryti. Surprise surprise - į ežero paviršių iškyla sena statinė su palaikais ir ilgai slėptos miestelio paslaptys.⠀
⠀
Nors miestelio atmosfera užliūliavo ir nuteikė eiliniam, lėtam ir klasikiam detektyvui, autorius paruošė gerokai daugiau. Labai patiko skyriai, kuriose pasakojama apie ežero tyrinėjimus sonaro pagalba, narų darbo specifiką - niekada neskaičiau nieko panašaus. ⠀
⠀
Noemės personažas puikus - jokios, traumuotų personažų taip mėgstamos savigraužos. Šaltas protas, racionalumas, šiukštokas humoro jausmas. Būtent taip, kaip man patinka labiausiai 😀⠀
⠀
Paknibinėtas ir amžinas klausimas - ar išvaizda tikrai nėra svarbi? Ar netekus "prekinės" išvaizdos, iškart nubraukiami profesiniai laimėjimai ir kelis metus puoselėti jausmai?⠀
⠀
Labai kokybiškas ir išskirtinis detektyvas. Nesupykčiau, jei autorius sugalvotų pratęsti No istoriją 👌⠀

[Etienne · Rating 5 out of 5]

Mon deuxième livre de cet auteur et un deuxième succès! Un talent d’écriture certain pour Olivier Norek, mais surtout, j’aime la façon dont il aborde le genre, il joue un peu avec la structure, et offre une trame narrative différente et originale. J’ai adoré ce roman du début à la fin. Que ce soit, comme je l’ai dit, par sa forme, son originalité, ses personnages, les thèmes abordés, l’environnement où se passe l’intrigue, tout est bien fait, réaliste et divertissant. La fin apporte un bon dénouement à l’intrigue et une bonne conclusion concernant les personnages. J’ai adoré et je le recommanderais sans hésiter!

[Justina Neliubšienė · Rating 5 out of 5]

Man tikrai labai patiko šis detektyas, įtraukė nuo pirmų puslapių, netikėtas ir labai intriguojantis. 🤗🤩

[Jurgita · Rating 5 out of 5]

Baigiau 3.30, nes negalėjau atsitraukti. Įtraukiantis, greitas veiksmas, ryškūs veikėjai, netikėta pabaiga. Viskas, ko reikia tikrai geram detektyvui.
10/10

[Kristina · Rating 5 out of 5]

Puikus detektyvas, lengvai skaitėsi. ❤️

[Vilma · Rating 5 out of 5]

Man labai patinka prancuziski detektyiniai filmai, nes juose yra visko, ypac jei veiksmas vyksta mazam miestelyje, kur visi mini kitus pazysta, kur plaulioja paslaptys ir praeities vaiduokliai, kur seimos is kartos I karta per duoda pykti, kersta, nesikalbejima...
Tai si knyga turejo viska, super geras detektyvas.

[Marie-Eve Anctil · Rating 5 out of 5]

Du grand Olivier Norek comme j’aime c’était un excellant livre ♥️♥️♥️♥️👍👍👍

[Eglė Eglė · Rating 4 out of 5]

Lengvas, įtraukiantis ir užvaldantis. Taip keliais žodžiais geriausiai apibūdinti šį detektyvą. Noemė - išskirtinė asmenybė, kurią pamilau iš karto. Ji žavėjo ne tik savo drąsa, ryžtu, užsispyrimu, bet ir nepalaužiamu sarkastišku humoro jausmu. Ji nebijojo pasijuokti iš savęs, kai kiti jos vietoje būtų dėję į kojas ir amžiais pasislėpę po devyniais savigailos užraktais. Deja, bet ne viskas buvo taip gerai. Manęs visiškai neįtikino Adrijelio poelgis. Niekaip negaliu patikėti, kad po dviejų kartu praleistų metų, jis taip pradingtų nei žodžio nepasakęs. Taip pat jos santykiai su Hiugu prasidėjo lyg iš niekur. Kažkaip man pritrūko įvado 🙂 nors siužetui ir visai tyrimo eigai priekaištų neturiu, bet pabaiga taip pat manęs neįtikino. Ši knyga iš tų, kur pliusai ženkliai nusveria minusus,  tad bendrai paėmus - tikrai geras detektyvas!

[Gabrielle Blin ( book reviewer) · Rating 1 out of 5]

Sincèrement ce livre a été une déception de bout en bout, j’attendais beaucoup de « Surface », j’en ai entendu tellement parler, il a reçu de nombreux prix bref il a semblé être une valeurs sûre…

A part le personnage principal Noémie qui a elle seule porte le roman il n’y a rien que j’ai trouvé vraiment intéressant, je ne renie pas le temps d’Olivier Norek mais on ne peut pas tout aimer et  » Surface » n’a pas su me séduire.

Je l’ai trouvé très lent et je suis persuadée que je si je l’avais lu et non écoute, je l’aurai abandonné.

Après une arrestation qui tourne mal Noémie est défigurée, elle est éloignée de son équipe et part enquêter dans une petite ville sur un cold case.

Noémie je l’ai vraiment trouvé attachante, mélange de force et fragilité cette femme âbimée physiquement et moralement va se surpasser pour son travail et rien que pour ce personnage je remercie l’auteur d’avoir écrit ce roman.

Pour le reste…bof bof…je ne comprends pour le coup pas du tout l’engouement autour de ce roman, j’ai lu tant d’auteurs qui ont écrit de bien meilleurs romans cette année et qui s’efforcent chaque jour de faire connaître leurs écrits.Si vous recherchez le frisson lisez par exemple Catherine Lang ou Christian Guillerme et tant d’autres que j’ai pu chroniquer cette année mais je ne recommande pas ce roman même si je respecte Olivier Norek, son travail colossal, son imagination…peut être que dans quelques années je relirai ce roman et que mon opinion changera mais là pour le coup je suis restée de marbre.

[Carlo Hublet · Rating 5 out of 5]

Plus je découvre les romans d'Olivier Norek, et plus je savoure son oeuvre. Pas figé dans un personnage. Polarman haletant. Témoin social de la cruauté absolue (Entre deux mondes). Ici, un mélange, deux romans en un. La flique flinguée. Héroïne gênante à regarder, des blessures terribles. Qui va tenter sa reconstruction. Comme le fait Philippe Lançon (Le lambeau), journaliste de Charlie, flingué par des débiles manipulés, sans la moindre personnalité, sauf que, là, en plus, c'est du vécu par Lançon, du survécu. Portrait de femme d'une sensibilité... quasi féminine de cet ancien flic baroudeur. L'autre roman du deux-en-un: une enquête policière. Plus classique: ombres, non-dits, rebondissements, haletant, les personnages les plus secondaires irradient d'une humanité grossière, complexe, méprisante, touchante, simple ou séduisante... Un coup de feu claque. Et initie un récit sans repos jusqu'au point final.

[Vaida Book lover❤️ · Rating 5 out of 5]

Tai visiškai kitoks trileris nei esu įpratusi skaityti. Kitoks, gerąją prasme.
Įtraukė jau nuo pirmųjų eilučių. Lengvas, įdomus, intriguojantis. Rašytojas stebina nuolatos. Ir tai taip gerai!
Ir viršelis, ir istorija.. Galėčiau vardinti ir vardinti, kas šioje knygoje man patiko.
Bet gal jūs paskaitykit patys ir pamatysit.
Tikrai labai rekomenduoju. Subtilus humoras, kieta kapitonė.
Viskas sukalta iš geriausių dalelyčių. Net ir pavadinimas pateisinamas. Ploju atsistojus.
Nauji metai, ko gero, negalėjo prasidėti geriau. Knyga labai užkėlė kartelę.
Neviskas ką matome, ar girdime yra taip kaip atrodo.
Labai stipri rekomendacija visiems gerų trilerių mėgėjams 📚🖤🔥

[Aude Bouquine Lagandre · Rating 4 out of 5]

Lors d’une intervention de police, Noémie prend une balle de fusil en pleine tête qui lui détruit tout le côté droit du visage. Marquée à jamais, par sa cicatrice, et par le regard des autres, elle est progressivement lâchée par l’homme qui partage sa vie, mais aussi par sa hiérarchie qui décide de l’éloigner de son service en l’envoyant au fin fond de l’Aveyron. Loin de Paris et de ses tumultes, affiliée à une mission de placard, elle doit réapprendre à vivre et tenter de s’approprier une nouvelle équipe. Contre toute attente, son arrivée va faire ressurgir le passé de cette petite ville qui relâche un corps âgé de plus de 20 ans….

Que se cache sous la surface d’un être humain ? Lorsque l’on enlève le physique, la beauté d’un sourire, le charme d’un regard, que reste-t-il ? Lorsque la confiance en soi disparaît, que le visage amoché brise également sa personnalité, comment se relever ?

Olivier Norek dresse ici un magnifique portrait de femme avec une dextérité surprenante. Dans une scène d’entrée hyper réaliste, il place le lecteur dans la ligne de tir du fusil qui pulvérise le visage d’un être humain. Je me suis surprise à toucher mon propre visage, détaillant les lignes frappées du bout des doigts pour sentir l’étendue des dégâts. La blessure est colossale, impossible à ignorer, encore moins à oublier. L’aspect psychologique d’une telle déflagration n’est pas négligé : c’est à la façon d’un psy que l’auteur explore les conséquences psychiques d’un tel trauma. Le regard de l’autre accentue l’envergure de ce terrible constat : sans visage, on n’est plus rien. Apparaît alors cet incommensurable désamour de soi, le vide, l’absence d’émotions positives pour laisser place à un puits de colère sans fond.

Et pourtant, il faut bien vivre. Pour ce faire, l’humour cynique est une formidable arme dont Olivier Norek se sert habilement pour donner de la lumière à son personnage phare. Pour pallier aux remarques blessantes, rien de tel que l’attaque et Noémie va s’en servir à foison pour compenser son état de détresse intérieure. Cette forme de dissociation de la personnalité, la Noémie qui n’existe plus et la No avec sa gueule cassée apporte un côté solaire à cette femme qui sombre psychologiquement. Elle m’a fait sourire malgré sa situation désespérée et franchement rire grâce aux diatribes verbales qu’elle envoie pour se prémunir de toute attaque. Il faut bien se protéger un minimum. Son humour, délicieusement sarcastique, sans gêne, mettant volontairement les autres mal à l’aise a déclenché une vraie tendresse et une réelle empathie pour cette femme plus forte qu’il n’y paraît.

Olivier Norek en profite pour évoquer les réactions de l’entourage, et il n’y va pas avec le dos de la cuillère pour expliciter la méchanceté humaine et l’intolérance de ses confrères. Devenue gênante, parce que renvoyant à l’échec d’une opération dont ses collègues n’ont pas su la prémunir, il cloue au pilori une hiérarchie qui ne s’assume pas. Et pourtant, on sent son attachement pour le monde de la police à chaque page, même s’il reste lucide sur un mode de fonctionnement parfois archaïque. La lâcheté professionnelle fait écho à la trahison personnelle, quand abandonnée de tous côtés, Noémie doit se reconstruire.

Ne nous trompons pas, ce roman est bien un polar, pas un livre de psychologie. Quoi de mieux pour guérir que de se plonger dans une enquête dont les ficelles se trouvent dans un passé dont elle ignore tout ? Le travail peut être un exutoire, une renaissance, un moyen de s’oublier. Une chance également de clouer le bec à tous ceux qui l’ont écartée de son groupe. C’est dans un village englouti sous les eaux, justement sous la surface, que l’enquête de Noémie va résonner avec son histoire personnelle. Il lui faudra assécher un lac pour découvrir la vérité et assécher son cœur pour renaître, « réparer des dégâts invisibles. »

Il est vrai que l’enquête en elle-même m’a moins passionnée que l’évolution de Noémie. Mais l’un ne va pas sans l’autre. C’est elle qui porte le livre, avec ses forces et ses faiblesses et qui lui donne une profondeur singulière. D’autres personnages méritent tout l’intérêt du lecteur, comme celui de Marguerite Saulnier qui évoque à lui tout seul le traitement particulier que chacun peut faire de la mémoire, ou Romain Valant qui voit au-delà des apparences.

L’émotion est pour moi indispensable à la lecture d’un roman. Tout comme le style. Ici, les dialogues sont ciselés, les mots précis, le phrasé adéquat. On y retrouve quelques clins d’œil pour ses collègues écrivains, une amitié certaine et une fidélité indéniable.

J’ai rencontré Olivier Norek aux Quais du polar. C’était la première fois. C’est un homme qui dégage une certaine aura et surtout, énormément de tendresse. Son sourire est presque une caresse et, dans ses yeux, on peut lire une grande émotivité. Son livre lui ressemble, fort et fragile à la fois, compatissant et éprouvant. Je ne suis pas mécontente qu’il ait délaissé le capitaine Coste pour créer un personnage qui révèle sa partie plus féminine et qu’il laisse ainsi entrevoir une certaine fragilité. Pour un flic, cela ne doit pas être chose aisée, mais ce qui fait la beauté d’un être humain.

[Magnus Iskander Reim · Rating 4 out of 5]

3.5 stars

RTC

[ilariasbooks · Rating 4 out of 5]

Ho conosciuto Olivier Norek proprio dal suo primo romanzo approdato in Italia, Tra due mondi, ed ho scoperto un autore sapiente, dalla scrittura adrenalinica ed incisiva con protagonisti feriti ma dalla forza indomita.
Così come la capitana Noémie Chastain colpita ferocemente al volto, un assalto che le ha provocato indicibili ferite anche nell’anima, nella sua sicurezza di essere donna e poliziotto.
Comincia per lei un difficile percorso di presa di coscienza della nuova Noémie e degli altri, come il suo compagno e collega Adriel che sparisce senza un chiarimento.
Anche al lavoro i suoi capi non la vogliono perché le sue ferite creano disagio e consapevolezza del pericolo che un poliziotto può correre sulle strade di Parigi.
Così la inviano ad Avalone, lontano dagli occhi di tutti.
Ma proprio qui, nelle campagne dell’Aveyron, sul lago artificiale che nasconde la vecchia Avalone, Noémie scoprirà il vaso di Pandora.
Un cold case che le fa sentire di nuovo il brivido e la forza di essere ancora la vecchia Noémie, di saper fare bene il suo lavoro e che la porterà a conoscere segreti, bugie, personaggi insospettabili ed anche Hugo che riesce a donarle fiducia e affetto.
Un noir davvero ben costruito sin dal titolo: Superficie … perché fa riferimento al volto di Noémie e al tempo stesso a quello del lago, così calmo e silenzioso ma che cela dentro di sé, nelle sue profondità una storia oscura e terrificante.
Fin dove ci si può spingere per difendere i propri interessi, il proprio nome e la propria famiglia?
Sarà la nostra capitana, con le sue scelte, la sua forza interiore, la sua passione a sciogliere i nodi di una vicenda lontana nel tempo e che ci dà speranza per il futuro.
"La foresta scomparve lentamente. Mentre costeggia a il lago a secco per lasciare la vecchia Avalone, vi scorse due bambini che si rincorrevano nelle vie deserte, tra le case crollate. Si toccò il viso e sorrise. Era di nuovo Noémie".

[Kate File · Rating 5 out of 5]

On ne s'ennuie pas dans cette histoire. Il s'agit bien d'un polar mais dès les premières pages le lecteur est plongé dans un rythme soutenu. L'auteur nous embarque avec son personnage Noémie Chastain dans une histoire Aveyronnaise où les dialogues sont truculents et le scénario bien ficelé.

[Cindy Landes · Rating 5 out of 5]

Très agréable lecture! Un roman policier comme je l’aime: le personnage principal de l’enquêtrice est passionnant en soi , et l’enquête est palpitante également! Ce qui fait un super beau divertissement, de la page 1 à la dernière page 😍

[Kulvinskaitė Virginija]

Romaną vertinčiau trejetu su dideliu pliusu arba ketvertu su minusu (penkiabalėje sistemoje). Gerai sukaltas, logiškas ir pakankamai subtilus detektyvas. Man labai patiko, kad nėra šiandieniniams trileriams ir detektyvams būdingų perspaudimų, šokiruoti, šiurpinti turinčių totalaus blogio scenarijų, a la exnaciai įsteigia organų transplantacijos kliniką, o donorais tampa pagrobti emigrantų vaikai, ar pan.
"Paviršiaus" nusikaltimas, jo motyvai ir nusikaltėliai yra mažo miestelio žmonės. Tokie, kaip mes. Blogio ir gėrio, nusikaltėlio ir aukos ribos brėžiamos gana jautriai, subtiliai. Niuansuotai.
Labai dirbtinė, tarsi iš niekur ištraukta - detektyvės ir naro romantinė linija.
Bet didysis blogis yra itin prastas vertimas/redagavimas. Leidinio kaip tokio kokybė apgailėtina. Vertėja prastai moka lietuvių kalbą, arba beatodairiškai skubėjo versti ir net nepasivargino, o gal tiesiog nesugebėjo savo juodraštinio vertimo susiredaguoti. Nespėliosiu, kiek kruopščiai dirbo redaktorė (gal neredaguotas variantas buvo išvis nepaskaitomas), bet romane daugybė epizodų, frazių, dialogų, kurių prasmę tarsi detektyvė turėjau rekonstruoti pati. Ypač nepaskaitomi dialogai, tyrėja Noemė yra ironiška, kandi, bet ir jos, ir kitų frazės skamba kaip pamišusio roboto sugeneruotos.
Keli pavyzdžiai iš gausybės. "Ir apsisukusi nuėjo palikdama jį kaip įbestą virškinti smūgį kabliu, kurį ką tik paleido."; "Taip, galiu patvirtinti, kad mano dėdei buvo kitas reikalas." (turima galvoje - dėdė buvo sužalotas daug stipriau); "ežeras yra žmogaus kūrinys - milžiniškas statinys elektrai gaminti" (ne ežeras, o užtvanka); "Veidas absoliučiai skirtas kitam. Tai taip pat vienintelė vieta, naudojanti penkis pojūčius."; "Šiurkščia žole apaugusioje žemės spalvos kalvoje"; "Bet jeigu jie turės kokių nors pėdsakų, nepamatysim, kaip byla bus nušvilpta mums iš panosės." "Veidas, išsitaškantis gabalėliais lyg deginamas popierius." "Nelabai nesuprantu, bet gana panašu į jus." "(jie) turėjo žinoti bylą kaip savo kišenę.", "Romenas skrupulingai tikrino to laikotarpio procedūras" (tikrino tyrimo medžiagą) ir t. t. ir t. t.
Nuoširdžiai gaila autoriaus dėl šitaip išdarkyto jo kūrinio.

[Emilija || knygu_grauzike · Rating 4 out of 5]

2023 || #42
4⭐️

Tai - intriguojantis, puikiai "suregztas" detektyvas apie tamsią paslaptį, po 25-erių metų netikėtai iškilusią iš ežero gelmių 🤍

Šūvis vykdant misiją bjauriai sužaloja pusę pareigūnės Noemės veido. Nauja išvaizda šiurpina ne tik pačią pareigūnę, bet ir jos kolegas, tad komisaras išsiunčia ją į atokų Prancūzijos miestelį. Noemė nori ten ramiai praleisti paskirtą laiką ir kuo greičiau sugrįžti atgal į Paryžių. Visgi, netikėtai į ežero paviršių iškilusi statinė su palaikais, užmena mįslę apie nusikaltimą ir priverčia Noemę pradėti tyrimą...

Pastaruoju metu detektyvai ar trileriai į mano rankas pakliūna retokai. Taip nutinka natūraliai - šio žanro tikrai nevengiu, o kaip tik kartais net pasiilgstu. Šis detektyvas, jau ilgokai dulkėjęs mano lentynoje, buvo puiki proga trumpam pabėgti nuo romanų. Visur mačiau tik puikius atsiliepimus, tad tikėjausi kažko tokio, kas ypatingai nustebintų. Taip nenutiko, bet tikrai patiko!

Susiskaitė ypač lengvai, labai sužavėjo pagrindinė veikėja: stipraus charakterio, nepalaužiama, tvirta bei puikų (ir tamosoką) humoro jausmą turinti moteris. Patiko ir tai, jog detektyvas "susuktas" tikrai labai neblogai! Spėliojau daug, bet taip iki galo visko numatyti ir nepavyko. Taigi, galiu sakyti, jog tikrai nenuvylė!

Rekomenduoju ieškantiems kokybiško, painaus detektyvo su puikia atomazga bei įdomiais veikėjais ✨️

"Kai kurie žmonės yra labai gražūs ir vis dėlto - nelaimingi, o kiti - niekuo neišsiskiriantys, bet išsiskleidę kaip gražiausios gėlės. Mes visi turėtume jaustis nuostabūs. Turėtume mylėti save nelaukdami, kol kiti mus mylės."

[Schubi · Rating 4 out of 5]

Der Aufhänger ist ein alter Hut (Polizistin wird wegversetzt nach Verletzung im Dienst, auf dem Land ist alles anders, neue Liebe Blabla). Die Kriminalgeschichte an sich ist aber toll erzählt, spannend ohne hektisch zu wirken, und hatte bis zuletzt mehrere Wendungen, die ich nicht so voraussehen konnte. Sehr schön!

[Eglė · Rating 3 out of 5]

3.5

[Maryse · Rating 5 out of 5]

Je ne connaissais pas Olivier Norek (je sais, honte à moi!). C’est grâce à Babelio, à quelques critiques faites par les abonnés et à une quatrième de couverture assez aguichante que j’aie ajouté ce livre à ma liste de livres à lire. Je n’avais pas vraiment d’attente sinon celle de passer un moment de lecture … correct.

Et bien non! Cela fut un coup de foudre incroyable! Dès le premier paragraphe, l’action démarre sur des chapeaux de roues et ralentit seulement vers la fin. Et que dire de la capitaine Chastain et des autres personnages… on les aime ou on les déteste tout de suite!

Olivier Norek m’a conquise avec son sens incroyable du rythme et ses dialogues savoureux… J’ai essayé de lire Surface comme on déguste un plat savoureux : lentement pour faire durer le plaisir. J’ai tenu cinq jours, mais je me suis empiffré des cent-cinquante dernières pages en une demi-journée.

J’ai adoré ma lecture et je recommande ce roman à tous les passionnés de romans policiers.

[Val - My Little Library · Rating 1 out of 5]

Si je n’avais noté que l’intrigue, j’aurais mis une bien meilleure note mais c’était sans compter sur la scène de viol à la fin du chap 39 qui banalise complètement les violences sexuelles commises par des femmes. Si ça avait été dénoncé à la limite. Mais là, c’est un événement cathartique pour l’héroïne, qui s’émancipe de sa relation en violant son ancien conjoint. Mon premier Olivier Norek et mon dernier.

[Pierre Fortier · Rating 3 out of 5]

Faudra que quelqu'un m'explique, mais je ne comprends pas le buzz autour de ce roman. Trop de couleuvres à avaler; tellement tirer par les cheveux que cela en est ridicule. Preuve qu'un bon enquêteur dans la vraie vie ne fait pas nécessairement un bon auteur dans la vraie vie. Mon dernier Norek.

[Fares BEN SOUILAH · Rating 5 out of 5]

Un roman bouleversant et un polar humaniste ... Bravo Olivier Norek !!!