What do you think?
Rate this book
Laiškai iš Niekur
Šioje knygoje spausdinami, Jono Meko Valstiečių laikraščiui rašyti, o prieš išleidžiant atskira knyga – jo paties peržiūrėti, kai kur pataisyti Laiškai iš Niekur.
- GenresNonfiction
142 pages, Paperback
First published January 1, 1997
8 people are currently reading
443 people want to read
About the author
Jonas Mekas
114 books196 followersJonas Mekas is a Lithuanian-American filmmaker, poet and artist who has often been called "the godfather of American avant-garde cinema." His work has been exhibited in museums and festivals world-wide.
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
May 29, 2019
"Bet aš nepakenčiu paplūdimių. Ten visi vaikšto pusplikiai, su kvailiausių spalvų trusikais, gadina mano akis." :)
February 12, 2018
Nors šie laiškai rašyti prieš kiek daugiau nei penktadalį amžiaus, savo aktualumo nepraranda ir dabar. Puikus skaitinys belaukiant valstybės atkūrimo šimtmečio:
„Islandijoje, Reikjavike, aplankiau savo draugą, 25-metį Julių Kempą. [...] Jo filmas „Sienų apmušalas” sumušė visus Islandijos kino publikos rekordus. Filmukas ne šedevras, bet publikai labai patiko. Tai aš jį rekomenduoju ir lietuviškai publikai. Ne tiek dėl jo stiprumo, kiek iš patriotiškumo. Aš šitą filmą išleidau savo kino salėje, Niujorke. Į premjerą atėjo Islandijos konsulas Kornelius Sigmundsson’as. Jis klausė manęs, kodėl aš rodau Kempo filmą. Tai ir pasakiau jam: „Aš noriu padėti jaunam Islandijos kinui. Tai mano atsilyginimas už tai, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos išsilaisvinimą”. Jis man padėkojo ir pasakė: „Mes niekados nepamiršim Landsbergio žodžių, kuriuos jis mums pasakė, kai lankėsi. Jis sakė, kad mes turim būti labai praktiški, kalbėjo apie laisvę. Laisvė yra konkreti. Ir turim ją labai taupiai naudoti. Nes ji svarbesnė užu orą”. Tai išgėrėm vyno užu tuos žodžius.”
(Jonas Mekas, „Laiškai iš Niekur”, p.15)
„Yra labai toks įdomus reiškinys pas lietuvius. Jeigu, sakysim, koks prancūzas ar vokietis atvažiuos į Ameriką ir dirbs Niujorke, o ne Paryžiuje ar Berlyne, - tai kad ir kiek praeitų jau metų, prancūzai juos visados vadins prancūzais ir vokiečiai visados juos vadins vokiečiais. Bet jeigu jau koks lietuvis, sakysim, Zapkus ar Mačiūnas - tai jau rašys, Lietuvoj, kad jie yra Amerikos menininkai, amerikiečiai. Labai įdomus reiškinys, kai pagalvoji. Mažosios tautos daug greičiau atsisako savo vaikų: jos tokios egoistiškos. Jeigu ir mėnesiui išvažiuos, iš pavydo ar pykčio jie tavęs išsižadės. Užuot didžiuodamies, kad Jurgis Mačiūnas yra, buvo ir bus lietuvis, Lietuvos spauda paprastai rašo, kad jis yra „lietuvių kilmės”... Tą patį esu skaitęs daug kartų apie save. Lietuva atiduoda Jurgį ir Zapkų, ir mane, ir daug kitų Amerikai - ir kitiems kraštams - už dyką. Labai labai blogas biznis, pasakyčiau… Bet lietuvis pasiliks lietuviu, kur jis bebūtų - Lietuvoje ir pasaulyje.”
(Jonas Mekas, „Laiškai iš Niekur”, p.98)
„Islandijoje, Reikjavike, aplankiau savo draugą, 25-metį Julių Kempą. [...] Jo filmas „Sienų apmušalas” sumušė visus Islandijos kino publikos rekordus. Filmukas ne šedevras, bet publikai labai patiko. Tai aš jį rekomenduoju ir lietuviškai publikai. Ne tiek dėl jo stiprumo, kiek iš patriotiškumo. Aš šitą filmą išleidau savo kino salėje, Niujorke. Į premjerą atėjo Islandijos konsulas Kornelius Sigmundsson’as. Jis klausė manęs, kodėl aš rodau Kempo filmą. Tai ir pasakiau jam: „Aš noriu padėti jaunam Islandijos kinui. Tai mano atsilyginimas už tai, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos išsilaisvinimą”. Jis man padėkojo ir pasakė: „Mes niekados nepamiršim Landsbergio žodžių, kuriuos jis mums pasakė, kai lankėsi. Jis sakė, kad mes turim būti labai praktiški, kalbėjo apie laisvę. Laisvė yra konkreti. Ir turim ją labai taupiai naudoti. Nes ji svarbesnė užu orą”. Tai išgėrėm vyno užu tuos žodžius.”
(Jonas Mekas, „Laiškai iš Niekur”, p.15)
„Yra labai toks įdomus reiškinys pas lietuvius. Jeigu, sakysim, koks prancūzas ar vokietis atvažiuos į Ameriką ir dirbs Niujorke, o ne Paryžiuje ar Berlyne, - tai kad ir kiek praeitų jau metų, prancūzai juos visados vadins prancūzais ir vokiečiai visados juos vadins vokiečiais. Bet jeigu jau koks lietuvis, sakysim, Zapkus ar Mačiūnas - tai jau rašys, Lietuvoj, kad jie yra Amerikos menininkai, amerikiečiai. Labai įdomus reiškinys, kai pagalvoji. Mažosios tautos daug greičiau atsisako savo vaikų: jos tokios egoistiškos. Jeigu ir mėnesiui išvažiuos, iš pavydo ar pykčio jie tavęs išsižadės. Užuot didžiuodamies, kad Jurgis Mačiūnas yra, buvo ir bus lietuvis, Lietuvos spauda paprastai rašo, kad jis yra „lietuvių kilmės”... Tą patį esu skaitęs daug kartų apie save. Lietuva atiduoda Jurgį ir Zapkų, ir mane, ir daug kitų Amerikai - ir kitiems kraštams - už dyką. Labai labai blogas biznis, pasakyčiau… Bet lietuvis pasiliks lietuviu, kur jis bebūtų - Lietuvoje ir pasaulyje.”
(Jonas Mekas, „Laiškai iš Niekur”, p.98)
April 5, 2021
Meko žodžiai visada priartina prie ištakų ir savos kultūros svarbos. Jis visą laiką laikė save lietuviu, nors spauda ir rašydavo, kad jis ten JAV viso labo lietuvių kilmės menininkas. Toks žemiškas žmogus, nors gal būtų ir Nobelio premiją laimėjęs, jei ne lietuvių tinginystė. Ir visada džiaugdavausi, kad jis toks senas ir gyvas, ir net gyvybingas, nes žmonės-tiltai, kurie išgyvena amžius ir jungia su praeitimi, yra man labai svarbūs suvokiant, kad tam tikrus dalykus gali perskaityti ne tik knygose, bet ir išgirsti iš amžininkų. Gaila, kad tokios plonos jo knygos.
May 1, 2023
Skaitydama Meką patiriu kažkokį literatūrinį katarsį, na, tiesa, su jo poezija nesu labai susidraugavusi. Bet laiškai, dienoraščiai - kažkas ypatingo.
Šioje knygoje eilinį kartą autorius įrodė, kad mažiau yra daugiau, kad paprastumas ir genealumas neatsiejami dalykai. Taupiai apie esminius dalykus: kalbą, istoriją, kultūrą, žmogų. Mekas negaili žodžių Lietuvos autentiškumui pabrėžti, nesvarbu, ar tai būtų kalba, istorija, gamta, kultūra, jis negaili ir aštresnių pasisakymų, kritikuojančių lietuvių mąstymo siaurumą, negebėjimą įvertinti to, ką turime geriausio. Čia daug meilės ir nostalgijos Lietuvai, bet kritinis autoriaus mąstymas padaro šią knygą giliai reflektyvia, o ne romantiniu sentimentalizmu.
Mekas, Mekas, Mekas! 🤍
Šioje knygoje eilinį kartą autorius įrodė, kad mažiau yra daugiau, kad paprastumas ir genealumas neatsiejami dalykai. Taupiai apie esminius dalykus: kalbą, istoriją, kultūrą, žmogų. Mekas negaili žodžių Lietuvos autentiškumui pabrėžti, nesvarbu, ar tai būtų kalba, istorija, gamta, kultūra, jis negaili ir aštresnių pasisakymų, kritikuojančių lietuvių mąstymo siaurumą, negebėjimą įvertinti to, ką turime geriausio. Čia daug meilės ir nostalgijos Lietuvai, bet kritinis autoriaus mąstymas padaro šią knygą giliai reflektyvia, o ne romantiniu sentimentalizmu.
Mekas, Mekas, Mekas! 🤍
January 29, 2022
Jono Meko “Laiškai iš niekur”. 1994-1995m. Valstiečių laikraščiui rašytų laiškų rinkinys. Kodėl kūrėjas rašė ne kultūriniam žurnalui, o kaimo žmonėms skirtam laikraščiui?
“Aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit. Tai tas pats ir su dabartiniais valstiečių vaikais: jie yra tikroji Lietuvos ateitis. Valstiečių vaikai ir žvalesni, ir vikresni, ir gudresni, nes jie savo kojom dar liečia žemę. O žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties. Miestuos per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime.”
J. Meko žodžiuose tiek šviesos, meilės gimtajam kraštui ir pagarbos savoms šaknims. Jis dalinasi prisiminimais apie keliones, brangius draugus, kasdienybės įvykių refleksijomis.
“Laiškai iš niekur” - puikus prologas dienoraščių knygai “Žmogus be vietos”.
“Aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit. Tai tas pats ir su dabartiniais valstiečių vaikais: jie yra tikroji Lietuvos ateitis. Valstiečių vaikai ir žvalesni, ir vikresni, ir gudresni, nes jie savo kojom dar liečia žemę. O žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties. Miestuos per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime.”
J. Meko žodžiuose tiek šviesos, meilės gimtajam kraštui ir pagarbos savoms šaknims. Jis dalinasi prisiminimais apie keliones, brangius draugus, kasdienybės įvykių refleksijomis.
“Laiškai iš niekur” - puikus prologas dienoraščių knygai “Žmogus be vietos”.
April 7, 2022
“mes esam paskenduoliai, paskendę savo praktiškame gyvenime…” (p. 141)
January 29, 2023
Iš pradžių skaičiau manydama, kad tolimas man tas Mekas, bet vis ėjo artyn artyn ir į pabaigą tapo labai savas. Knyga bibliotekos buvo, bet gerai būtų turėt tuos jo laiškus namie - vis atsivertei, vis ką įsidėjai... galvon ar širdin.
July 17, 2019
J. Meko asmenybė yra kai kas nepaprasto.
November 19, 2022
tik 2022m. pradėjau pažindintis su Meko literatūra, užšokau ant šito kartu su sapnais (Mano naktys).
panašus įspūdis - žavėjausi Meku, tačiau sapnuose jis vieningesnis ir nerealesnis, čia įvairesnis ir žemiškesnis. ilgainiui šita jo rubrika Valstiečių laikraščiui irgi tapo beverdanti savo sultyse, tačiau dėkingas bibliotekai už stendą bei rastus perliukus, pvz. kad kultūra yra basose kojose :)
panašus įspūdis - žavėjausi Meku, tačiau sapnuose jis vieningesnis ir nerealesnis, čia įvairesnis ir žemiškesnis. ilgainiui šita jo rubrika Valstiečių laikraščiui irgi tapo beverdanti savo sultyse, tačiau dėkingas bibliotekai už stendą bei rastus perliukus, pvz. kad kultūra yra basose kojose :)
January 7, 2025
Dar viena kelionė ir dar viena knyga. Visiškai užmečiau skaitymą, bet bėgdama į lėktuvą prigriebiau šią nedidelę knygutę, jau kurį laiką gulėjusią šalia mano darbo vietos. Kodėl būtent šią? Nes ji maža, plona, žinojau, kad suskaitysiu ją skrisdama pirmyn/atgal. O dar ir dėl to, kad buvo smalsu. Ją radau šią vasarą šalia kitų mano amžinatilsio tetos daiktų. Žinau, kad ji turėjo šią knygutę su sentimentais ne tik dėl to, kad joje minima jos gimtinė, bet dar ir dėl to, kad Mekas yra tolimas mūsų giminaitis. Pakalbėjau su tėčiu, ką jis atsimena apie Joną, tai minėjo, kad labai gerai sutarė mano tėčio mama su Jono mama. Kad pamena jį kaip pauglį. Keista, bet perskaičiusi šią knygą supratau, kaip skirtingai žmones užaugina pasaulis. Jonas, nors ir kilęs iš to pačio krašto kaip ir mano tėtis, buvo visiškai kitoks - daug platesnių pažiūrų, daug labiau pasaulietiškas. Tiek knygoje minimos fražės, tiek potyriai, kuriuos aprašo Mekas knygoje yra labai skirtingi nuo net sakyčiau visos likusios giminės, kurie liko ir kūrė savo gyvenimus Lietuvoje. Taip, sakytum, gal tai labai individualu, gal Jonas ir likęs lietuvoje būtų buvęs toks pats pasaulietiškas. Bet-o-gal ir ne. Sakyčiau, kad pasaulis tikrai praplatina žmonių akiratį ir pasaulėžiūrą.
Kelios patikusios/įstrigusios ištraukos:
"Tiek, kiek aš išmanau apie gyvenimą, tai žmonės, kurie negalvoja apie tai, ką jie deda į savo pilvą, neturi jokio supratimo apie tai, ką jie deda į savo galvą. Dar blogiau: ką tau duoda įdėt į galvą, šiais laikais, yra taip skysta, kad viskas įeina pro vieną ausį, o pro kitą tuoj vėl išeina.
Tai jau nieko ir nepakenks... O ką jau į pilvą įdedi - tai jau ten ir bus. Ir bus taip, kad net ir galvą pagadins, ne tik pilvą.”
"Bet aš neapkenčiu paplūdimių. Ten visi vaikšto pusplikiai, su kvailiausių spalvų trusikais, gadina mano akis. Guli ištežę smėly kur, pilvai išvirtę, kojos kreivos. Pliažai, mano nuomone, yra galerijos, kuriose išstatyti mūsų baisių kūnų pavyzdžiai."
"Kartais aš pagalvoju, kad mes gal turim kokį tai savęs nevertinimo kompleksą, ar bedą. Viskas, kas gero, tai jau iš kitur. Aš, pavyzdžiui, labai stebėjausi, Vilniuje, ir važiuodamas per Lietuvos miestus ir miestelius, girdėdamas restoranuose ir aludėse tik vis tą pačią „tarptautinę" muziką, pumpujamą per garsiakalbius. O labai norėjau girdėti lietuviškos muzikos. Bet mes neremiam savųjų - mes plaukiam su pasaulio muzikos madom. Jeigu daugiau lietuviškos muzikos būtų duodama restoranuose ir aludėse, tas padetų augti mūsų pačių muzikai. Tas padėtų ir turizmui. Žmonės, kurie atvažiuoja į Lietuvą iš kitų Europos kraštų, ieško ko nors kito, lietuviško. Ir, aišku, neranda...
Išimtį, atrodo, padarom tik lietuviškai degtinei, ir aš tam visai pritariu: ką nors reikia remti. Irgi, pastėbejau, lietuviai, ypač jaunesnioji karta, remia lietuvišką alų. Ir gerai daro, nes Utenos, Širvenos ar Kalnapilio alūs nėra nė kiek blogesni užu importuotus. Gert importuotą alų nėra demokratija: yra mada.”
"Kalbant apie degtinę... Aš pastebėjau, kad degtinė dar vis užsisakoma ne stiklais ar stikliukais, kaip seniau, anais nekaltais laikais, bet „gramais". Toks metrinis, kiekybinis požiūris į gėrimus, paveldėtas iš sovietų, yra labai labai nepoetiškas, biznieriškas, stachanovietiškas. Žmogus geri ne dėl gramų: tu geri dėl draugystės, ar dėl linksmumo, širdis nori bendrauti, dainuoti. Tai užmirškim gramus - išgerkim po stikliuką! Ei, padavėja, ei, Birute - dar po vieną stikliuka! Skaitysit, ką čia parašiau ir pagalvosit: a, tas Jonas Mekas, tai jis jau tik apie degtinę tegalvoja... O mes norime Lietuvą nublaivint!
Aš irgi noriu Lietuvą nublaivint. Bet aš netikiu į kraštutinumus. Normalūs žmonės kartais geria, kartais negeria. Priklauso nuo progos.”
Kelios patikusios/įstrigusios ištraukos:
"Tiek, kiek aš išmanau apie gyvenimą, tai žmonės, kurie negalvoja apie tai, ką jie deda į savo pilvą, neturi jokio supratimo apie tai, ką jie deda į savo galvą. Dar blogiau: ką tau duoda įdėt į galvą, šiais laikais, yra taip skysta, kad viskas įeina pro vieną ausį, o pro kitą tuoj vėl išeina.
Tai jau nieko ir nepakenks... O ką jau į pilvą įdedi - tai jau ten ir bus. Ir bus taip, kad net ir galvą pagadins, ne tik pilvą.”
"Bet aš neapkenčiu paplūdimių. Ten visi vaikšto pusplikiai, su kvailiausių spalvų trusikais, gadina mano akis. Guli ištežę smėly kur, pilvai išvirtę, kojos kreivos. Pliažai, mano nuomone, yra galerijos, kuriose išstatyti mūsų baisių kūnų pavyzdžiai."
"Kartais aš pagalvoju, kad mes gal turim kokį tai savęs nevertinimo kompleksą, ar bedą. Viskas, kas gero, tai jau iš kitur. Aš, pavyzdžiui, labai stebėjausi, Vilniuje, ir važiuodamas per Lietuvos miestus ir miestelius, girdėdamas restoranuose ir aludėse tik vis tą pačią „tarptautinę" muziką, pumpujamą per garsiakalbius. O labai norėjau girdėti lietuviškos muzikos. Bet mes neremiam savųjų - mes plaukiam su pasaulio muzikos madom. Jeigu daugiau lietuviškos muzikos būtų duodama restoranuose ir aludėse, tas padetų augti mūsų pačių muzikai. Tas padėtų ir turizmui. Žmonės, kurie atvažiuoja į Lietuvą iš kitų Europos kraštų, ieško ko nors kito, lietuviško. Ir, aišku, neranda...
Išimtį, atrodo, padarom tik lietuviškai degtinei, ir aš tam visai pritariu: ką nors reikia remti. Irgi, pastėbejau, lietuviai, ypač jaunesnioji karta, remia lietuvišką alų. Ir gerai daro, nes Utenos, Širvenos ar Kalnapilio alūs nėra nė kiek blogesni užu importuotus. Gert importuotą alų nėra demokratija: yra mada.”
"Kalbant apie degtinę... Aš pastebėjau, kad degtinė dar vis užsisakoma ne stiklais ar stikliukais, kaip seniau, anais nekaltais laikais, bet „gramais". Toks metrinis, kiekybinis požiūris į gėrimus, paveldėtas iš sovietų, yra labai labai nepoetiškas, biznieriškas, stachanovietiškas. Žmogus geri ne dėl gramų: tu geri dėl draugystės, ar dėl linksmumo, širdis nori bendrauti, dainuoti. Tai užmirškim gramus - išgerkim po stikliuką! Ei, padavėja, ei, Birute - dar po vieną stikliuka! Skaitysit, ką čia parašiau ir pagalvosit: a, tas Jonas Mekas, tai jis jau tik apie degtinę tegalvoja... O mes norime Lietuvą nublaivint!
Aš irgi noriu Lietuvą nublaivint. Bet aš netikiu į kraštutinumus. Normalūs žmonės kartais geria, kartais negeria. Priklauso nuo progos.”
June 24, 2020
Kažkodėl tokios knygos apie tikrus žmones, kurie išties egzistavo, manęs netraukia, tačiau ši knyga yra privalomųjų knygų sąraše, tad turėjau ją perskaityti. Man patiko egzistencinės, jautrios temos apie religiją, kultūrinį nuosmukį, mirtį ir gyvenimą.
November 3, 2024
Mano pirmas skaitytas Jono Meko kūrinys nenuvylė. Skaičiau porą knygos ištraukų klasėje, tad nusprendžiau perskaityti visą. Autoriaus mintys tuomet yra visiškai aktualios iki šiol. Knygoje viskas aprašyta taip paprastai ir tikrai, nėra jokių mandrų žodžių ar nesuprantamų metaforų, bet kai knygoje slypi tokia išmintis, jų tikrai netrūksta🙂
Read
September 3, 2025Nei patiko, nei nepatiko, bet visgi smagu susipažinti su lietuvių rašytojų kūryba. Pernelyg krikščioniška mano skoniui, bet įdomu buvo paskaityti apie Meko draugą Jurgį ir jo išgyvenimus, apie Lietuvą ir lietuvių kalbą, paprastą, bet kartu ir neįprastą Jono Meko gyvenimą.
June 2, 2024
Ašaros pakibo…kodėl beigėsi, kodėl nebėra:((. Skaitysiu iš naujo dar ne sykelį.
January 24, 2025
kaip laiku ir kaip vietoje man i rankas pakliuvo si knyga. Joje tiek daug gerio, tiek daug gerio.. Aciu, aciu uz siuos zodzius ir sia knyga .
October 5, 2023
“Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika... Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu...”
Displaying 1 - 16 of 16 reviews