What do you think?
Rate this book
Dolce Agonia
Take a drop of existential angst, mix with a group of old friends, stir in the sweet agony of midlife nostalgia, and you have the recipe for the Thanksgiving dinner from hell - especially when it's narrated in part by a mischievous God who pulls their strings and show us the workings.
A group of cosmopolitan friends in midlife gather in New England for a Thanksgiving dinner - and are trapped there when it snows. Sean, the Irish hard-drinking poet is their host, but hasn't told them he's dying of cancer. In fact none of them would be there if they didn't have the kind of dysfunctional lives and problems which prevent them being with their own families.
With the exception of the enigmatic outsider, a new young trophy wife, they all know too much about each other, their weak points and failures. Relationships and histories criss-cross; they have little in common except a mutual past and a search for meaning in the present. And meanwhile they're all at the mercy of fate - both inevitable and surprising, funny and tragic.
A group of cosmopolitan friends in midlife gather in New England for a Thanksgiving dinner - and are trapped there when it snows. Sean, the Irish hard-drinking poet is their host, but hasn't told them he's dying of cancer. In fact none of them would be there if they didn't have the kind of dysfunctional lives and problems which prevent them being with their own families.
With the exception of the enigmatic outsider, a new young trophy wife, they all know too much about each other, their weak points and failures. Relationships and histories criss-cross; they have little in common except a mutual past and a search for meaning in the present. And meanwhile they're all at the mercy of fate - both inevitable and surprising, funny and tragic.
Paperback
First published January 1, 2001
23 people are currently reading
570 people want to read
About the author
Nancy Huston
115 books314 followers(from Wikipedia)
Huston lived in Calgary until age fifteen, at which time her family moved to Wilton, New Hampshire, USA. She studied at Sarah Lawrence College in New York, where she was given the opportunity to spend a year of her studies in Paris. Arriving in Paris in 1973, Huston obtained a Master's Degree from the École des Hautes Études en Sciences Sociales, writing a thesis on swear words under the supervision of Roland Barthes.
(Actes Sud)
Née à Calgary (Canada), Nancy Huston, qui vit à Paris, a publié de nombreux romans et essais chez Actes Sud et chez Leméac, parmi lesquels Instruments des ténèbres (1996, prix Goncourt des lycéens et prix du livre Inter), L'empreinte de l'ange (1998, grand prix des lectrices de ElleJ et Lignes de faille (2006, prix Femina).
Huston lived in Calgary until age fifteen, at which time her family moved to Wilton, New Hampshire, USA. She studied at Sarah Lawrence College in New York, where she was given the opportunity to spend a year of her studies in Paris. Arriving in Paris in 1973, Huston obtained a Master's Degree from the École des Hautes Études en Sciences Sociales, writing a thesis on swear words under the supervision of Roland Barthes.
(Actes Sud)
Née à Calgary (Canada), Nancy Huston, qui vit à Paris, a publié de nombreux romans et essais chez Actes Sud et chez Leméac, parmi lesquels Instruments des ténèbres (1996, prix Goncourt des lycéens et prix du livre Inter), L'empreinte de l'ange (1998, grand prix des lectrices de ElleJ et Lignes de faille (2006, prix Femina).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 72 reviews
August 28, 2022
daha en baştan bu romanı çok beğeneceğimi anlamıştım çünkü nancy huston’ın “fay hatları”nda kurduğu fragmantel yapıya da bayılmıştım. insan ruhunun derinliklerinde dolaşıp hikayeleri birbirine bağlamakta usta bir yazar huston.
ağır ölüm’de daha önsözde tanrı anlatıcı (ama gerçekten tanrı) bizi tavlıyor. gerçi edebiyattan, hikaye anlatmaktan pek anlamadığını, idare etmemiz gerektiğini söylüyor ama tabii ki öyle olmuyor. yazarın eli değdikçe hikayeye değişiyor, dönüşüyor.
şair ve akademisyen sean’ın verdiği şükran günü yemeği söz konusu. roman zaten reel olarak 1 gecede geçiyor. isa’nın son yemeği gibi 13 kişi var yemekte. tanrı daha en başta bize tek tek kimin kim olduğunu söylüyor ve çok işe yarıyor çünkü kadro epey kalabalık.
ben kitabı 3 gecede bitirdim, her gece habire en başa dönüp isimleri bir hatırlamam gerekti.
13.kişi bir bebek. romanın mistik ya da dini bir alegorisi yok, sadece sayılar benzer ve tabii bir de kanser olan sean’ın bunun belki de son yemeği olduğunu düşünmesi.
sean’ın şair arkadaşları, eski sevgilileri, eşler ve bir fırıncı konuklar arasında. şimdi nancy huston müthiş bir beceriyle bu on iki kişinin tüm travmalarını, hikayesini aktarıyor bize.
birinci dünya savaşı öncesi ukrayna’da yahudilere yapılandan güney afrika’da siyahların çektiklerine, vietnam’da savaşandan çocuk yaşta fahişelik yapana, çernobil’in, çernobil sonrası olanlara (yazar kitabın sonunda svetlana aleksiyeviç’e teşekkür ermiş, ateş bana da çok tanıdık gelmişti anlatılanlar), yahudi ana baba problemine, kısırlığa, ölen çocuklara, hapse giren çocuklara, görüşmeyen çocuklara bir ağıt gibi ilerliyor roman.
insanlıktan tiksiniyor muyuz yine? EEEVEEET! sadece satır aralarında geçen korkunç işkence ve tecavüz anıları var mesela. ve bunları karakterler birbirine anlatmıyor. genellikle iç sesle öğreniyoruz. birbirlerine anlattıkları bambaşka şeyler. diyaloglar genellikle kakafoni oluşturuyor çünkü çok kalabalık. aynı gerçek hayatta kimin ne dediğini bir başkasının duymaması gibi.
ve her bölümün sonunda tanrı bu 13 kişinin geleceğini, nasıl öleceğini aktarıyor bize. yani bir okur daha ne ister :) merakımızı da gideriyoruz.
ama beni romanda en çok etkileyen şey anneliğe dair anlattıkları oldu. kısır rachel’in yahudi ebeveyninden çektikleri, oğlunu kaybeden katie’nin dinmeyen acısı -ki romanın parlayan yıldızıydı bence-, siyah bir çocuğu evlat edinmiş ve onun şiddet sorunuyla baş edemeyen beth, doğru annelik yapamadığını düşünen patrizia, yeni bebeğiyle yaşama uyum sağlayamayan chloe… hepsi ama hepsi kadınlığa ve anneliğe dair müthiş karakterlerdi.
erkekler travmaları, şiirleri, anılarıyla oradalar, hatta ev sahibi bir erkek. ama “ağır ölüm” bence kadınlara ve anneliğe dair…
çeviri çok ustalıklı ve epey şiir çevirisi ve gönderme vardı. fakat maalesef kitapta dipnot vs çalışması yapılmamış ve inanılmaz tashih var. en az elli yerde yanlış, eksik yazılmış sözcük buldum.
parçalı roman ve insan hikayeleri sevenler nancy huston’la mutlaka tanışma
ağır ölüm’de daha önsözde tanrı anlatıcı (ama gerçekten tanrı) bizi tavlıyor. gerçi edebiyattan, hikaye anlatmaktan pek anlamadığını, idare etmemiz gerektiğini söylüyor ama tabii ki öyle olmuyor. yazarın eli değdikçe hikayeye değişiyor, dönüşüyor.
şair ve akademisyen sean’ın verdiği şükran günü yemeği söz konusu. roman zaten reel olarak 1 gecede geçiyor. isa’nın son yemeği gibi 13 kişi var yemekte. tanrı daha en başta bize tek tek kimin kim olduğunu söylüyor ve çok işe yarıyor çünkü kadro epey kalabalık.
ben kitabı 3 gecede bitirdim, her gece habire en başa dönüp isimleri bir hatırlamam gerekti.
13.kişi bir bebek. romanın mistik ya da dini bir alegorisi yok, sadece sayılar benzer ve tabii bir de kanser olan sean’ın bunun belki de son yemeği olduğunu düşünmesi.
sean’ın şair arkadaşları, eski sevgilileri, eşler ve bir fırıncı konuklar arasında. şimdi nancy huston müthiş bir beceriyle bu on iki kişinin tüm travmalarını, hikayesini aktarıyor bize.
birinci dünya savaşı öncesi ukrayna’da yahudilere yapılandan güney afrika’da siyahların çektiklerine, vietnam’da savaşandan çocuk yaşta fahişelik yapana, çernobil’in, çernobil sonrası olanlara (yazar kitabın sonunda svetlana aleksiyeviç’e teşekkür ermiş, ateş bana da çok tanıdık gelmişti anlatılanlar), yahudi ana baba problemine, kısırlığa, ölen çocuklara, hapse giren çocuklara, görüşmeyen çocuklara bir ağıt gibi ilerliyor roman.
insanlıktan tiksiniyor muyuz yine? EEEVEEET! sadece satır aralarında geçen korkunç işkence ve tecavüz anıları var mesela. ve bunları karakterler birbirine anlatmıyor. genellikle iç sesle öğreniyoruz. birbirlerine anlattıkları bambaşka şeyler. diyaloglar genellikle kakafoni oluşturuyor çünkü çok kalabalık. aynı gerçek hayatta kimin ne dediğini bir başkasının duymaması gibi.
ve her bölümün sonunda tanrı bu 13 kişinin geleceğini, nasıl öleceğini aktarıyor bize. yani bir okur daha ne ister :) merakımızı da gideriyoruz.
ama beni romanda en çok etkileyen şey anneliğe dair anlattıkları oldu. kısır rachel’in yahudi ebeveyninden çektikleri, oğlunu kaybeden katie’nin dinmeyen acısı -ki romanın parlayan yıldızıydı bence-, siyah bir çocuğu evlat edinmiş ve onun şiddet sorunuyla baş edemeyen beth, doğru annelik yapamadığını düşünen patrizia, yeni bebeğiyle yaşama uyum sağlayamayan chloe… hepsi ama hepsi kadınlığa ve anneliğe dair müthiş karakterlerdi.
erkekler travmaları, şiirleri, anılarıyla oradalar, hatta ev sahibi bir erkek. ama “ağır ölüm” bence kadınlara ve anneliğe dair…
çeviri çok ustalıklı ve epey şiir çevirisi ve gönderme vardı. fakat maalesef kitapta dipnot vs çalışması yapılmamış ve inanılmaz tashih var. en az elli yerde yanlış, eksik yazılmış sözcük buldum.
parçalı roman ve insan hikayeleri sevenler nancy huston’la mutlaka tanışma
November 14, 2018
Duodu, 4, nes tikrai manau, kad 3,6 per žemas įvertinimas šiai knygai.
knyguziurkes.wordpress.com/2018/11/14...
knyguziurkes.wordpress.com/2018/11/14...
January 22, 2019
Tiesiog visko labai daug. Mano skoniui kiek per daug (bet čia tik mano skonis!). Viename puslapyje galime išgirsti kokias tris skirtingas "agonijas" ir dar reikia suspėti pasekti kur baigės viena ir prasidėjo kita.
Daugybė juodulių, gyvenimo fragmentų, kuriuos norėtusi "atmatyti" ir jau tikrai nenorėtum, kad apie juos sužinotų tavo draugai.
Knygos forma įdomi. Daug retrospektyvos. 12 žmonių ir jų (slaptos) istorijos. Užgimstančios dažniausiai tik nebyliai, galvoje per iš pažiūros paprastą Padėkos vakarienę.
Nejučia supranti, kad tavo draugai irgi turi istorijų, kurių tu niekada nesužinosi, o ir nenorėtum :)
Daugybė juodulių, gyvenimo fragmentų, kuriuos norėtusi "atmatyti" ir jau tikrai nenorėtum, kad apie juos sužinotų tavo draugai.
Knygos forma įdomi. Daug retrospektyvos. 12 žmonių ir jų (slaptos) istorijos. Užgimstančios dažniausiai tik nebyliai, galvoje per iš pažiūros paprastą Padėkos vakarienę.
Nejučia supranti, kad tavo draugai irgi turi istorijų, kurių tu niekada nesužinosi, o ir nenorėtum :)
February 20, 2020
Apie senstančių universiteto kolegų susibūrimą per Padėkos dieną. Iš priekio artėjančios mirties dvelksmas ir laikas nuo laiko įsiterpiantis dievo (tokio, kokį įsivaizduoja autorė, todėl rašau iš mažosios raidės) komentaras.
December 15, 2023
Ένα τρελό παρεάκι από upper class κουλτουριάρηδες (αυτούς εδώ ντε: https://www.youtube.com/watch?v=6fTFL...) μαζεύονται για το δείπνο της γιορτής των Ευχαριστιών (φέρτε την και εδώ να τελειώνουμε) στο σπίτι του Σών που δεν τον συμπαθούν όλοι βέβαια αλλά παίζει μάσα και εγκλωβίζονται λόγω χιονοθύελλας και εκεί ξεκινάει ένας συρφετός από σκέψεις, συναισθήματα, διαλόγους, ιστορίες, απόψεις, όνειρα, ελπίδα. Ενδιάμεσα παρεμβάλλεται μια μεταφυσική οντότητα (θεούλης) που υπενθυμίζει στον αναγνώστη ότι παρά τις διαφορές τους ο προορισμός είναι ο ίδιος για όλους. Υπέροχες σκηνές της Νέας Αγγλίας, ρεαλισμός και λίγο συγγραφική υπερβολή στις ιστορίες μερικών αλλά αρκετά απολαυστικό ως ανάγνωσμα, όπως άλλωστε τα υπόλοιπα βιβλία της Χιούστον.
December 12, 2016
Ένα συγκλονιστικό βιβλίο που διαβάζεται απνευστί! Η Χιούστον γράφει γρήγορα και άναρχα, χρησιμοποιώντας μεγάλες προτάσεις και συχνά καταργώντας ακόμα και συντακτικούς κανόνες, κάτι που αναδεικνύει το φουριόζικο και εκρηκτικό της ύφος. Περνά συνεχώς από την πρωτοπρόσωπη στην τριτοπρόσωπη αφήγηση, ακόμα και μέσα στην ίδια παράγραφο, και εισχωρεί διαδοχικά στις βαθύτερες σκέψεις καθενός από τους δώδεκα ήρωές της.
September 3, 2025
Pirmas sakinys: Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus.
Autorė mini, kad romanas parašytas iš išorės į vidų: Padėkos dienos vakarienės su 12+1 svečiu (taip, taip, kaip ir Paskutinė vakarienė), kuri vyksta gražiai ir tvarkingai, o niekuo neypatingos detalės tampa priežastimi papasakoti apie visų 13 veikėjų gyvenimus.
Romanas turi aiškią idėją ir konstrukciją (kad ir tie patys 12+1 svečių), tačiau baltų siūlų nepalikta – autorė rašyti moka: tiesioginis veiksmas ir vidiniai pasakojimai persipina, pateikdamas kiekvieno svečio požiūrį į vakarą.
Patiko kiekvieno skyriaus pradžioje esantis Dievo žodis apie kiekvieno veikėjo likimą. Ši Nancy Huston panaudota "technika sustiprina veikėjų pasisakymų netikrumą ir dažnai ironizuodama apšviečia jų pačių gyvenimo istorijas, pabrėždama jų trapumą." (nupilta iš internetų).
Knygos veiksmas vyksta per Padėkos dieną, tačiau aš ją labiausiai įsivaizduoju skaitomą tarp Šv. Kalėdų ir Trijų Karalių: kai sotu ir šilta, kai dabartis graži ir aplanko nostalgija, kai kyla mintys apie gyvenimo prasmę ir prisimeni memento mori.
P. S.:
Idėja Nr. 1: Labai patiko Pačiulis ("Šūdas, Pačai!", "Nenaudėlis Pačiulis!") – reikia prisitaikyti ir savo gyvenime.
Idėja Nr. 2: Kad susitikimai ir pasisėdėjimai būtų malonūs, kiekvienas turi išsirinkti po vieną žodį, kurį norėtų uždrausti, padaryti tabu – jokių aliuzijų, jokių pokalbių apie tą dalyką. Liuks!
Apie meilę: "Taip, žinoma, – atsakydavo Šonas, – tu mane myli su sąlyga, kad pasiduosiu hipnozei, psichoterapijai, kasdien bėgiosiu ir lankysiuosi sustiprintose feminizmo teorijos paskaitose, kitaip sakant, su sąlyga, kad tapsiu kuo nors kitu." (43 p.).
Anekdotas apie senstančią porą: "O, brangusis, – vieną vakarą sako moteris, guldamasi miegoti, – mes taip seniai mylėjomės, o juk kadaise tu buvai toks aistringas, ar pameni? Kandžiodavai, draskydavai mane..." – "Palik mane ramybėje, aš nusivaręs nuo kojų!" – atšauna vyras. "Na, brangusis, – prašo moteris, – na, maldauju!" – "Ką gi, gerai, – nusileidžia vyras ir giliai atsidūsta. – Paduok man dantis!" (88-89 p.).
Apie rusų kalbą ir kultūrą (romanas prancūziškai pasirodė 2001 m.): "<...> 1933-ųjų vasario popietę, kai nuo jų atvykimo buvo praėję vos pusantrų metų ir juos pasiekė žinia apie naują badmetį Ukrainoje: šis badmetis prasidėjo vien dėl rūpestingo sovietų planavimo. <...> Tada Zabotinskiai nustojo kalbėti rusiškiai net namuose; liovėsi kalbėti ta kalba, kuri Odesos žydams simbolizavo poeziją ir kultūrą. Ukraina buvo žeminama ir marinama badu, tad Pietų Afrikoje Arono motina liovėsi sūnui deklamuoti Puškiną ir Achmatovą. Išsinėrusi iš jaunos, žavingos, romantiškos ir poetiškos žydės odos, ji pavirto agresyvia sioniste ir baltaode kapitaliste." (103-104 p.)
4.8/5✰
Autorė mini, kad romanas parašytas iš išorės į vidų: Padėkos dienos vakarienės su 12+1 svečiu (taip, taip, kaip ir Paskutinė vakarienė), kuri vyksta gražiai ir tvarkingai, o niekuo neypatingos detalės tampa priežastimi papasakoti apie visų 13 veikėjų gyvenimus.
Romanas turi aiškią idėją ir konstrukciją (kad ir tie patys 12+1 svečių), tačiau baltų siūlų nepalikta – autorė rašyti moka: tiesioginis veiksmas ir vidiniai pasakojimai persipina, pateikdamas kiekvieno svečio požiūrį į vakarą.
Patiko kiekvieno skyriaus pradžioje esantis Dievo žodis apie kiekvieno veikėjo likimą. Ši Nancy Huston panaudota "technika sustiprina veikėjų pasisakymų netikrumą ir dažnai ironizuodama apšviečia jų pačių gyvenimo istorijas, pabrėždama jų trapumą." (nupilta iš internetų).
Knygos veiksmas vyksta per Padėkos dieną, tačiau aš ją labiausiai įsivaizduoju skaitomą tarp Šv. Kalėdų ir Trijų Karalių: kai sotu ir šilta, kai dabartis graži ir aplanko nostalgija, kai kyla mintys apie gyvenimo prasmę ir prisimeni memento mori.
P. S.:
Idėja Nr. 1: Labai patiko Pačiulis ("Šūdas, Pačai!", "Nenaudėlis Pačiulis!") – reikia prisitaikyti ir savo gyvenime.
Idėja Nr. 2: Kad susitikimai ir pasisėdėjimai būtų malonūs, kiekvienas turi išsirinkti po vieną žodį, kurį norėtų uždrausti, padaryti tabu – jokių aliuzijų, jokių pokalbių apie tą dalyką. Liuks!
Apie meilę: "Taip, žinoma, – atsakydavo Šonas, – tu mane myli su sąlyga, kad pasiduosiu hipnozei, psichoterapijai, kasdien bėgiosiu ir lankysiuosi sustiprintose feminizmo teorijos paskaitose, kitaip sakant, su sąlyga, kad tapsiu kuo nors kitu." (43 p.).
Anekdotas apie senstančią porą: "O, brangusis, – vieną vakarą sako moteris, guldamasi miegoti, – mes taip seniai mylėjomės, o juk kadaise tu buvai toks aistringas, ar pameni? Kandžiodavai, draskydavai mane..." – "Palik mane ramybėje, aš nusivaręs nuo kojų!" – atšauna vyras. "Na, brangusis, – prašo moteris, – na, maldauju!" – "Ką gi, gerai, – nusileidžia vyras ir giliai atsidūsta. – Paduok man dantis!" (88-89 p.).
Apie rusų kalbą ir kultūrą (romanas prancūziškai pasirodė 2001 m.): "<...> 1933-ųjų vasario popietę, kai nuo jų atvykimo buvo praėję vos pusantrų metų ir juos pasiekė žinia apie naują badmetį Ukrainoje: šis badmetis prasidėjo vien dėl rūpestingo sovietų planavimo. <...> Tada Zabotinskiai nustojo kalbėti rusiškiai net namuose; liovėsi kalbėti ta kalba, kuri Odesos žydams simbolizavo poeziją ir kultūrą. Ukraina buvo žeminama ir marinama badu, tad Pietų Afrikoje Arono motina liovėsi sūnui deklamuoti Puškiną ir Achmatovą. Išsinėrusi iš jaunos, žavingos, romantiškos ir poetiškos žydės odos, ji pavirto agresyvia sioniste ir baltaode kapitaliste." (103-104 p.)
4.8/5✰
January 28, 2019
4* šiek tiek su avansu.
Knygoje pagrindinis siužetas vyksta vienos vakarienės metu, tačiau veikėjų minčių šuoliai sujungia įvairius įvykius iš skirtingų gyvenimo etapų, turėjusius reikšmės jų asmenybių formavimuisi. Knygoje daug dėmesio skiriama jaunystės/brandos/senėjimo temoms, susikurtų lūkesčių neišsipildymui, savęs priėmimui ir susitaikymui su savo netobulumu.
Labai patiko greitas autorės rašymo stilius, meistriškai dėliojant veikėjų minčių šuolius, šiek tiek trūko kažkokio bendro jungiančio paveikslo, visų taškų suvedimo.
Knygoje pagrindinis siužetas vyksta vienos vakarienės metu, tačiau veikėjų minčių šuoliai sujungia įvairius įvykius iš skirtingų gyvenimo etapų, turėjusius reikšmės jų asmenybių formavimuisi. Knygoje daug dėmesio skiriama jaunystės/brandos/senėjimo temoms, susikurtų lūkesčių neišsipildymui, savęs priėmimui ir susitaikymui su savo netobulumu.
Labai patiko greitas autorės rašymo stilius, meistriškai dėliojant veikėjų minčių šuolius, šiek tiek trūko kažkokio bendro jungiančio paveikslo, visų taškų suvedimo.
March 18, 2010
Well now, this book has it all: alcoholism, drug abuse, eating disorders, depression, adultery, cancer, Alzheimer's disease, stroke, rape, incest, murder, suicide, cruelty to animals, the Chernobyl disaster, and even a plane crash. In case you find yourself hoping that life just might get better for these characters, God interjects about every other chapter to tell you how one of them will die. It's a great way to escape...if you're sick of feeling contented with life.
September 27, 2019
Knyga nuo pat pradžių kabino (ypač patiko aukščiausiojo monologų intarpai), bet palaipsniui ėmė varginti į keletą žmonių sutalpintos įvairiausios vėžio formos, netektys, veikėjų vaikus ištikę beveik visi įmanomi pasaulyje nelaimių variantai. Ai, ir dar atminties netekimų keletas vienetų.
Į pabaigą jau buvo nuobodu. Nenumečiau į šalį, nes tikėjausi, kad gal pabaiga bus labai gera, bet nebuvo, deja.
Į pabaigą jau buvo nuobodu. Nenumečiau į šalį, nes tikėjausi, kad gal pabaiga bus labai gera, bet nebuvo, deja.
October 9, 2019
“Juk iš tikrųjų visko, ką darome, tikslas yra baigtis: mes einame į mokyklą, kad nustotume į ją eiti, valgome pietus, kad pavalgytume, gyvename, kad daugiau nebegyventume.”
Istorija apie tai, kai prie vieno stalo susėda ne tik draugai ir artimieji, bet ir XX a. istorija, kuri vienaip ar kitaip telpa kiekviename vakarienėje dalyvaujančiame. O dar ir itin neįprastas viso pasakojimo konstruktas, kuris tarsi užduoda klausimą, o kaipgi reaguotume, jaustume ir priimtume kitą žmogų, jeigu žinotume, kaip jis užbaigs savo žemišką kelionę? Jeigu žinotume daugiau, nei jis žino? Žinotume, kas nutiks, kuomet žmogus mums pasakoja savo istoriją ir planus, žinotume, kad neužilgo tas žmogus jau pats bus istorija? Ar tuomet mes jam būtume geresni ir dėmesingesni? Ar labiau mylėtume ir gerbtume?
Istorija apie tai, kai prie vieno stalo susėda ne tik draugai ir artimieji, bet ir XX a. istorija, kuri vienaip ar kitaip telpa kiekviename vakarienėje dalyvaujančiame. O dar ir itin neįprastas viso pasakojimo konstruktas, kuris tarsi užduoda klausimą, o kaipgi reaguotume, jaustume ir priimtume kitą žmogų, jeigu žinotume, kaip jis užbaigs savo žemišką kelionę? Jeigu žinotume daugiau, nei jis žino? Žinotume, kas nutiks, kuomet žmogus mums pasakoja savo istoriją ir planus, žinotume, kad neužilgo tas žmogus jau pats bus istorija? Ar tuomet mes jam būtume geresni ir dėmesingesni? Ar labiau mylėtume ir gerbtume?
September 29, 2014
Une belle surprise! Un roman avec lequel je ne savais pas trop à quoi m'attendre et qui m'a agréablement surpris. Malgré une intrigue quasi inexistante, c'est un des ces livres que j'appel des récits de vie, ce livre nous fait découvrir un groupe de personnes et nous fait voyager et vivre toute une gamme d'émotions à travers leurs souvenirs et ce qu'ils les attents. Un style d'écriture très intéressant, assez poétique par moment, des scènes vraies et touchantes malgrés les clichés qui y sont parfois présents, car il y en a aussi dans la vraie vie. Une oeuvre fort intéressante qui méritera certainement une deuxième lecture dans quelques années...
December 24, 2025
Hayatım Roman
Ağır Ölüm yazım tarzı açısından son derece özel sıradışı bir roman. Üçüncü tekil anlatıcısında yazı-konuşma dili geçişleri, sık sık parantez açılıp hayat hikayelerinde geri dönüşler yapılması, A karakteriyle başlayıp B karakteriyle bitiyormuş izlenimini veren cümlelerle eylemlerin içiçe metne yedirilerek anlatılması okumada da farklı tecrübeler yaşatıyor. Romanın açılışında tanrının insanları önce övüp sonra dalgaya alması, "hey millet, siz aşağıda ne çırpınıp duruyorsunuz, ipleriniz bende. Zavallılar" dedikten sonra roman boyunca takip ettiğimiz on üç karakterin nasıl bir hayat sürüp de öleceklerini bölüm başlarında tek tek gururla anlatması ve bu karakterler konuşurken biz okurların onun nasıl yaşayıp ne zaman ne şekilde öleceğini bilmemiz, hani sanki "tanrı biz okurlarmışız" gibi tarifi güç keyifli etki yaratıyor. Ağır Ölüm'ün yazım tarzındaki keyfini sürdüğümüz yaratıcılığı içeriğinde bulamadım. Amerika’nın ücra bir kasabasında şiir profesörü Sean Forrell çoğu meslekten arkadaşı on iki kişiye evinde Şükran Yemeği daveti veriyor. Romanın konusu özetle böyle. Tahmin edileceği üzere yemek boyunca sohbet ediyorlar. Anılar anılar anılar... Kim konuşuyorsa araya anlatıcı giriyor ve bir parantez açıp geriye dönüşlerle hayat hikayesini öğreniyoruz. Hepsi birer 'hayatım roman' kıvamında hüzünlü hikayeler. Kar tanelerinin zamanla masumiyetlerinin kaybolup ağırlaşması misali, masumiyet ifadesi olan bu hüzünlü hikayelerin sayfalar ilerledikçe hazmı zorlaşıyor. On üç kişinin tek tek hüznünden bahsediyoruz ve çoluk çocuğu da hesaba katarsak resmen hüzne batıyorsunuz. Arka plan çalışmıyor çünkü. Bu hüzün hikayeleri hangi bağlamda anlatılıyor? Altyapısız yapı kuramazsınız. Ağır Ölüm bu şekliyle hüzünlü hikayeler seçkisi gibi duruyor.
Ağır Ölüm yazım tarzı açısından son derece özel sıradışı bir roman. Üçüncü tekil anlatıcısında yazı-konuşma dili geçişleri, sık sık parantez açılıp hayat hikayelerinde geri dönüşler yapılması, A karakteriyle başlayıp B karakteriyle bitiyormuş izlenimini veren cümlelerle eylemlerin içiçe metne yedirilerek anlatılması okumada da farklı tecrübeler yaşatıyor. Romanın açılışında tanrının insanları önce övüp sonra dalgaya alması, "hey millet, siz aşağıda ne çırpınıp duruyorsunuz, ipleriniz bende. Zavallılar" dedikten sonra roman boyunca takip ettiğimiz on üç karakterin nasıl bir hayat sürüp de öleceklerini bölüm başlarında tek tek gururla anlatması ve bu karakterler konuşurken biz okurların onun nasıl yaşayıp ne zaman ne şekilde öleceğini bilmemiz, hani sanki "tanrı biz okurlarmışız" gibi tarifi güç keyifli etki yaratıyor. Ağır Ölüm'ün yazım tarzındaki keyfini sürdüğümüz yaratıcılığı içeriğinde bulamadım. Amerika’nın ücra bir kasabasında şiir profesörü Sean Forrell çoğu meslekten arkadaşı on iki kişiye evinde Şükran Yemeği daveti veriyor. Romanın konusu özetle böyle. Tahmin edileceği üzere yemek boyunca sohbet ediyorlar. Anılar anılar anılar... Kim konuşuyorsa araya anlatıcı giriyor ve bir parantez açıp geriye dönüşlerle hayat hikayesini öğreniyoruz. Hepsi birer 'hayatım roman' kıvamında hüzünlü hikayeler. Kar tanelerinin zamanla masumiyetlerinin kaybolup ağırlaşması misali, masumiyet ifadesi olan bu hüzünlü hikayelerin sayfalar ilerledikçe hazmı zorlaşıyor. On üç kişinin tek tek hüznünden bahsediyoruz ve çoluk çocuğu da hesaba katarsak resmen hüzne batıyorsunuz. Arka plan çalışmıyor çünkü. Bu hüzün hikayeleri hangi bağlamda anlatılıyor? Altyapısız yapı kuramazsınız. Ağır Ölüm bu şekliyle hüzünlü hikayeler seçkisi gibi duruyor.
May 29, 2021
Loved this book! I found the alternating chapters in the voice of the "creator of the universe" very intriguing. Somehow then when the story resumed I read it with a sense of "I know something you don't know". It made me look at each individual character as a living breathing human being and I was very sympathetic to each of them.
2nd read
A group of long time friends gathers for Thanksgiving dinner. "Over the years they've watched each another develop wrinkles and sags and rings, pockets and pouches and extra chins - but when they look at each other they magnanimously erase them, forget them, go back, get in, under, down to the essence and the soul."
The host and several of the guests are writers. "People's minds are never changed by arguments in conversation, but only in silence and solitude - by reading, mulling over, muddling through. That's why your writing's so important."
2nd read
A group of long time friends gathers for Thanksgiving dinner. "Over the years they've watched each another develop wrinkles and sags and rings, pockets and pouches and extra chins - but when they look at each other they magnanimously erase them, forget them, go back, get in, under, down to the essence and the soul."
The host and several of the guests are writers. "People's minds are never changed by arguments in conversation, but only in silence and solitude - by reading, mulling over, muddling through. That's why your writing's so important."
August 2, 2011
Nancy Huston propose d’aborder toutes les facettes de l’existence. Parmi elles, l’amour, la maternité, la mort et la vieillesse sont abordées avec pertinence et invite à la réflexion. Ainsi, Dolce agonia réunit pour Thanksgiving, des êtres de tous âges (du bébé au vieillard), de tous métiers et de toutes origines. S’alternent dans ce roman, dialogues, pensées intérieures des personnages et apports de la romancière qui va jusqu’à décrire ce que sera la mort de chacune de ces figures imaginaires.
August 11, 2008
This book was amazing in every way. The only problem is, a book should not be able to make you feel the weight of your own mortality at age 20. Morbid, and yet the ending makes me cry with joy every time I read it.
May 13, 2020
Knyga ilgą laiką egzistavusi mano norų sąraše (net gi pamiršau dėl kokios priežasties ji ten atsidūrė (taip taip, būna ir taip 😅)), pagaliau pasiekusi mano namus ir “stačia galva” puolusi į mano rankas.
Tiesa, pirmoji mintis neteikė didelių vilčių. Kodėl? Nes autorė vaidina Dievą, ko aš labai nemėgstu. Žmonės rašantys Dievo vardu, tai vaikštantys labai siauru takeliu virš bedugnės ir neskaičiau dar nieko kas iš ties patiktų tokiame kontekste. Nesinorėjo nusistatyti prieš knygą dar net neįsibėgėjus, tad stengiausi žvelgti į tai objektyviai su viltimi, kad gal būtent šis kūrinys nustebins? 🤔
Nereikėjo ilgai trukti kol supratau, jog tai knyga iš tų kur autorė piešia visus suš… blogus, net ir Dievas, kažkoks psichopatinis sadistas mėgstantis visus nugalabyti pačiais įvairiausiais būdais ir tik dėl smagumo. Su tokia kuriama atmosfera nėra nieko blogo ir mėgstu pasinerti į tokias “tamsumas”, bet tam reikia, jog atitiktų viena paprasta sąlyga – jei jau rašai apie tai kaip visi yra iš prigimties blogi, tai turi bent mokėti tai puikiai perteikti, nes kitu atveju gaunasi kažkas tarp nuobodulio ir paviršutiniškos istorijos.
Deja šį kart negaliu pasakyti, jog autorei pavyko. Bandymas buvo geras, bet manau neišpildė savo minties iki galo. O gal čia man po Philippe Claudel (“Brodeko” ir “Šuns archipelago” autoriaus) turinčio talentą įštraukti į dienos šviesą visą žmonėse tūnantį blogį, ši knyga pasirodė skystoka.
O apie ką pati istorija?
Istorija pasakoja apie 12-os draugų vakarienę, kurie susirenka pas garsų rašytoją švęsti Padėkos dienos. Gal būtų ir nieko, bet visi jau senstantys intelektualai, savo gyvenimo saulėlydyje klaidžiojantys po prisiminimus. Tokia keista kompanija. Skaitai ir net nesitiki, kad jie geri draugai. O kai senas, nuplikęs, pilvotas alkoholikas, kuriam vaidenasi vis dar negali atitraukti žvilgsnio nuo savo buvusios meilužės kojų, tai man visai nesukelia žavėjimosi, o dar labiau netraukia sužinoti kaip kas baigs savo dienas.
Kol draugai vakarieniauja ir klaidžioja savo prisiminimų labirintais, Dievas pasakoja kaip kiekvienas iš svečių baiks savo dienas. Čia turbūt turėjo būti pats įdomumas (kam gi neįdomu kaip kitas mirs? 😅), bet manęs neužkabino. Na nebuvo įdomu kaip kiekvienas iš jų iškeliaus į dausas ir tiek.
Dar vienas nevykęs autorės bandymas priversti sksitytoją susimąstyti egzistenciniais klausimais taip pat nenusisekė. Gal net atvirkščiai? 🙄Ne tik kad nesinori gilintis į tų senių svaičiojimus apie gyvenimą, bet ir kuo greičiau nuo to atsiriboti, nes visi iš jų gyvenine padarė kažką dėl ko gailisi, tad automatiškai neprisiriši nei prie vieno iš veikėjų, o kai nerandi ryšio, tai ir skaitai atitinkamai atsiribojas.
Daug surašiau nepatikusių niuansų, bet buvo vietų, kurios ir patiko 😊 O kas tai – vietomis išlendantis autorės sarkastiškas humoro jausmas. Buvo tarsi saldainiai nepatenkintam vaikui už tai, kad skaito šią istoriną 😅
Dar visai nieko pasirodė pokalbiai apie literatūrą, šias vietas perskaičiau su malonumu.
Apibendrinant man visa ši vakarienė primena tarsi paskutinę vakarienę per kurią reikia išpažinti viso gyvenimo nuodėmes, o po to draugiškai visiems mirti. Tikra Dolcia Agonija. 😅 O tie pokalbiai kai pasakoma tik mažuma to kas galvojama, ir vienų savęs kėlimas į aukštesnes intelektualumo aukštumas.. Bandžiau įsivaizduoti kaip ta vakarienė turėjo atrodyti gyvai ir pripažinsiu man ji atrodo nuobodi ir netikra, tarsi nepažįstamųjų bandymas pasirodyti prieš kitus.
Įvertinimas ⭐2,5. Galvojau įvertinti 2 žvaigždutėmis, bet tie mano minėti pokalbiai apie literatūrą, bei autorės taiklus humoras – datraukė iki 2,5.
Tiesa, pirmoji mintis neteikė didelių vilčių. Kodėl? Nes autorė vaidina Dievą, ko aš labai nemėgstu. Žmonės rašantys Dievo vardu, tai vaikštantys labai siauru takeliu virš bedugnės ir neskaičiau dar nieko kas iš ties patiktų tokiame kontekste. Nesinorėjo nusistatyti prieš knygą dar net neįsibėgėjus, tad stengiausi žvelgti į tai objektyviai su viltimi, kad gal būtent šis kūrinys nustebins? 🤔
Nereikėjo ilgai trukti kol supratau, jog tai knyga iš tų kur autorė piešia visus suš… blogus, net ir Dievas, kažkoks psichopatinis sadistas mėgstantis visus nugalabyti pačiais įvairiausiais būdais ir tik dėl smagumo. Su tokia kuriama atmosfera nėra nieko blogo ir mėgstu pasinerti į tokias “tamsumas”, bet tam reikia, jog atitiktų viena paprasta sąlyga – jei jau rašai apie tai kaip visi yra iš prigimties blogi, tai turi bent mokėti tai puikiai perteikti, nes kitu atveju gaunasi kažkas tarp nuobodulio ir paviršutiniškos istorijos.
Deja šį kart negaliu pasakyti, jog autorei pavyko. Bandymas buvo geras, bet manau neišpildė savo minties iki galo. O gal čia man po Philippe Claudel (“Brodeko” ir “Šuns archipelago” autoriaus) turinčio talentą įštraukti į dienos šviesą visą žmonėse tūnantį blogį, ši knyga pasirodė skystoka.
O apie ką pati istorija?
Istorija pasakoja apie 12-os draugų vakarienę, kurie susirenka pas garsų rašytoją švęsti Padėkos dienos. Gal būtų ir nieko, bet visi jau senstantys intelektualai, savo gyvenimo saulėlydyje klaidžiojantys po prisiminimus. Tokia keista kompanija. Skaitai ir net nesitiki, kad jie geri draugai. O kai senas, nuplikęs, pilvotas alkoholikas, kuriam vaidenasi vis dar negali atitraukti žvilgsnio nuo savo buvusios meilužės kojų, tai man visai nesukelia žavėjimosi, o dar labiau netraukia sužinoti kaip kas baigs savo dienas.
Kol draugai vakarieniauja ir klaidžioja savo prisiminimų labirintais, Dievas pasakoja kaip kiekvienas iš svečių baiks savo dienas. Čia turbūt turėjo būti pats įdomumas (kam gi neįdomu kaip kitas mirs? 😅), bet manęs neužkabino. Na nebuvo įdomu kaip kiekvienas iš jų iškeliaus į dausas ir tiek.
Dar vienas nevykęs autorės bandymas priversti sksitytoją susimąstyti egzistenciniais klausimais taip pat nenusisekė. Gal net atvirkščiai? 🙄Ne tik kad nesinori gilintis į tų senių svaičiojimus apie gyvenimą, bet ir kuo greičiau nuo to atsiriboti, nes visi iš jų gyvenine padarė kažką dėl ko gailisi, tad automatiškai neprisiriši nei prie vieno iš veikėjų, o kai nerandi ryšio, tai ir skaitai atitinkamai atsiribojas.
Daug surašiau nepatikusių niuansų, bet buvo vietų, kurios ir patiko 😊 O kas tai – vietomis išlendantis autorės sarkastiškas humoro jausmas. Buvo tarsi saldainiai nepatenkintam vaikui už tai, kad skaito šią istoriną 😅
Dar visai nieko pasirodė pokalbiai apie literatūrą, šias vietas perskaičiau su malonumu.
Apibendrinant man visa ši vakarienė primena tarsi paskutinę vakarienę per kurią reikia išpažinti viso gyvenimo nuodėmes, o po to draugiškai visiems mirti. Tikra Dolcia Agonija. 😅 O tie pokalbiai kai pasakoma tik mažuma to kas galvojama, ir vienų savęs kėlimas į aukštesnes intelektualumo aukštumas.. Bandžiau įsivaizduoti kaip ta vakarienė turėjo atrodyti gyvai ir pripažinsiu man ji atrodo nuobodi ir netikra, tarsi nepažįstamųjų bandymas pasirodyti prieš kitus.
Įvertinimas ⭐2,5. Galvojau įvertinti 2 žvaigždutėmis, bet tie mano minėti pokalbiai apie literatūrą, bei autorės taiklus humoras – datraukė iki 2,5.
July 30, 2019
Who would have guessed that a story about one Thanksgiving dinner could make a compelling novel? Perhaps it helps when God is the narrator.
Or it could be that a brilliant writer can bring life to anything or anyone. The characters here are dealing with the challenges of aging, relationships, careers, children and other everyday matters like any group gathered at a festive dinner.
Interestingly enough, as our all-knowing narrator informs us, all the men and women gathered at the home of poet and professor Sean Farrell "consider themselves (this is one hilarious specificity of the human race) to be the center of the universe."
The guests are all connected to Sean in one means or another and some know each other better than others. Most are middle-aged, but there is one infant and one elderly man. While we view their interactions during the gathering we also get glimpses of their histories and their thoughts.
And, if that isn't enough to bring these dinner guests to life, our narrator also reveals how and when their lives will end.
One-of-a-kind tale!
Or it could be that a brilliant writer can bring life to anything or anyone. The characters here are dealing with the challenges of aging, relationships, careers, children and other everyday matters like any group gathered at a festive dinner.
Interestingly enough, as our all-knowing narrator informs us, all the men and women gathered at the home of poet and professor Sean Farrell "consider themselves (this is one hilarious specificity of the human race) to be the center of the universe."
The guests are all connected to Sean in one means or another and some know each other better than others. Most are middle-aged, but there is one infant and one elderly man. While we view their interactions during the gathering we also get glimpses of their histories and their thoughts.
And, if that isn't enough to bring these dinner guests to life, our narrator also reveals how and when their lives will end.
One-of-a-kind tale!
March 5, 2021
Un bon roman avec des personnages complexes et des moments d’émotions fortes sans mélodrame.
Une lecture rapide et plaisante avec une fin époustouflante.
Une lecture rapide et plaisante avec une fin époustouflante.
August 19, 2021
Dvylika apaštalų. Paskutinė vakarienė ir Dievas su batuta, diriguojantis jiems. Ar tikrai?
Romanas pasakoja apie dvylika draugų, įstrigusių name per Padėkos dieną. Visus pasikviečia rašytojas Šonas, ir netrukus jo draugai su antrosiomis pusėmis, ir net mažu vaiku, atvyksta. Kas laiku, kas pavėlavę, bet atvyksta. Vakarėlio eigoje pastebima, kad lauke tiek sniego, kad vyrai nė neketina eiti kasti – visi pernakt sėdi ir dalinasi prisiminimais. Tačiau ar nuoširdžiai?
Sugadinsiu tris puslapius malonumo kažkam pasakydama, kad didelė dalis veikėjų susiję. Kas buvęs kieno nors meilužis, kas kažką tebemyli, kiti mokslo draugai, treti – pavydūs konkurentai. Bet vis tiek, veikėjai surišti nematomais likimo mazgeliais, ir didelėje dalyje istorijų vienas ar kitas veikėjas pasimaišo draugų kelyje.
Kai sakiau, kad dalinasi istorijomis, gal kiek melavau. Bet ne ne. Dalinasi ir jomis, pamatysit. Bet daug labiau yra dalinamasi prisiminimais tik su skaitytoju, skliaustuose. O dabar klausimas, ar esate kada nors ką nors padarę gyvenime, kas buvo šlykštu, negera, nedora visomis prasmėmis, apie tai garsiai niekam neprisipažintumėt, nes gėda? Tai nebūtinai turi būti didelis blogas dalykas. Nebūtinai.
Bet ar esate? Aišku, kad taip. Mes juk žmonės. Jei ne iš blogos valios, bent iš smalsumo esame kažką padarę, kas mintyse mus pačius vis sugėdina, tačiau garsiai nepuolame to pasakoti. Taip ir šiame romane – pasakojimų daug. Tiesiog šimtai paviršutiniškų pasakojimų garsiai – o prisiminimai... tie neįgarsinti... ohoo... ir šlykštoka vietomis, ir neteisinga... na visi dalykai, kuriuos minėjau prieš tai. Bet suvokiu, kad vis tik žmogus yra toks padaras. Visi turim tą kruopelę blogio ir visiems ji pasireiškia skirtingai.
Ir pati geriausia knygos dalis. Tikrai, pamatysit – kas antras skyrelis, kai pasakoja ne kas kitas – o Dievas. Po prologo rojuje, tas kas antras skyrelis vis su nauju vardu. Vieno iš užstalėje sėdinčių vakarieniautojų. Ir pasakojama, kaip Dievas juos pasiima. Žinot, šioje situacijoje galėčiau net ir daugiau komentuoti, bet to nedarysiu. Pasakysiu tik tiek, kad tekstai buvo puikūs. O keli iš jų taip prajuokino, kad nepamenu kada paskutinį kartą mirtis atrodė tokia linksma. Skamba žiauriai, bet juokiausi pasikūkčiodama vienoje vietoje. Man tik suteikia vilties, kad kai jau mirsiu kada, ateis manęs veikėjas su geru humoro jausmu.
Daug skaudžių likimų, dar daugiau paslapčių. Gražus, lėtas, poetiškas tekstas. Dar įdomesni Dievo intarpai (aš juokauju ir suprantu, kad knygą Nancy Huston rašė). Knyga tikrai intelektualiam skaitytojui, greitai tokios neįveiksi, nes bent jau aš, kaip labai greitai skaitantis žmogus, turėjau daug ir dažnai grįžti pastraipomis ir skaityti darsyk. Tikrai kitokia knyga.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Romanas pasakoja apie dvylika draugų, įstrigusių name per Padėkos dieną. Visus pasikviečia rašytojas Šonas, ir netrukus jo draugai su antrosiomis pusėmis, ir net mažu vaiku, atvyksta. Kas laiku, kas pavėlavę, bet atvyksta. Vakarėlio eigoje pastebima, kad lauke tiek sniego, kad vyrai nė neketina eiti kasti – visi pernakt sėdi ir dalinasi prisiminimais. Tačiau ar nuoširdžiai?
Sugadinsiu tris puslapius malonumo kažkam pasakydama, kad didelė dalis veikėjų susiję. Kas buvęs kieno nors meilužis, kas kažką tebemyli, kiti mokslo draugai, treti – pavydūs konkurentai. Bet vis tiek, veikėjai surišti nematomais likimo mazgeliais, ir didelėje dalyje istorijų vienas ar kitas veikėjas pasimaišo draugų kelyje.
Kai sakiau, kad dalinasi istorijomis, gal kiek melavau. Bet ne ne. Dalinasi ir jomis, pamatysit. Bet daug labiau yra dalinamasi prisiminimais tik su skaitytoju, skliaustuose. O dabar klausimas, ar esate kada nors ką nors padarę gyvenime, kas buvo šlykštu, negera, nedora visomis prasmėmis, apie tai garsiai niekam neprisipažintumėt, nes gėda? Tai nebūtinai turi būti didelis blogas dalykas. Nebūtinai.
Bet ar esate? Aišku, kad taip. Mes juk žmonės. Jei ne iš blogos valios, bent iš smalsumo esame kažką padarę, kas mintyse mus pačius vis sugėdina, tačiau garsiai nepuolame to pasakoti. Taip ir šiame romane – pasakojimų daug. Tiesiog šimtai paviršutiniškų pasakojimų garsiai – o prisiminimai... tie neįgarsinti... ohoo... ir šlykštoka vietomis, ir neteisinga... na visi dalykai, kuriuos minėjau prieš tai. Bet suvokiu, kad vis tik žmogus yra toks padaras. Visi turim tą kruopelę blogio ir visiems ji pasireiškia skirtingai.
Ir pati geriausia knygos dalis. Tikrai, pamatysit – kas antras skyrelis, kai pasakoja ne kas kitas – o Dievas. Po prologo rojuje, tas kas antras skyrelis vis su nauju vardu. Vieno iš užstalėje sėdinčių vakarieniautojų. Ir pasakojama, kaip Dievas juos pasiima. Žinot, šioje situacijoje galėčiau net ir daugiau komentuoti, bet to nedarysiu. Pasakysiu tik tiek, kad tekstai buvo puikūs. O keli iš jų taip prajuokino, kad nepamenu kada paskutinį kartą mirtis atrodė tokia linksma. Skamba žiauriai, bet juokiausi pasikūkčiodama vienoje vietoje. Man tik suteikia vilties, kad kai jau mirsiu kada, ateis manęs veikėjas su geru humoro jausmu.
Daug skaudžių likimų, dar daugiau paslapčių. Gražus, lėtas, poetiškas tekstas. Dar įdomesni Dievo intarpai (aš juokauju ir suprantu, kad knygą Nancy Huston rašė). Knyga tikrai intelektualiam skaitytojui, greitai tokios neįveiksi, nes bent jau aš, kaip labai greitai skaitantis žmogus, turėjau daug ir dažnai grįžti pastraipomis ir skaityti darsyk. Tikrai kitokia knyga.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
October 23, 2011
i found the characters very pompous but the story behind it very good. God is hilarious. interesting story
April 22, 2020
This book caused me more pain that I thought it would, by proving that my fear of death can and will be put into words.
March 30, 2020
📚 Vienas vakaras, trylika svečių ir Dievas - trys esminiai elementai, aplink kuriuos sukonstruotas šis kanadietės rašytojos Nancy Huston romanas #DolceAgonia.
Padėkos dienos vakarienės į poeto namus renkasi svečiai: draugai, bendraminčiai, jų antrosios pusės, buvę meilužės ir nauji mylimieji. Intelektuali, gyvenimo lepinta ir lamdyta auditorija, trumpam susirinkusi pavakarieniauti ir dėl netikėto snygio įstrigusi šeimininko namuose visai nakčiai.
Šis neplanuotas užsibuvimas (taip pat ir punšas, viskis bei šampanas) pamažu pradeda atskleisti vis daugiau vakarienės dalyvių sielos patamsių. Veriasi seni geiduliai, ilgesiai, nuoskaudos, baimės, nuogąstavimai ir užslopinti jausmai.
Siužetas būtų gal ir standartinis, jei ne kas antras knygos skyrius, kuris skirtas Dievui. O jis su ganėtinai cinišku atsainumu, tačiau tiksliai ir labai detaliai papasakoja, kaip kiekvienas iš vakaro dalyvių... numirs.
Tai kad ir kokie kartais jaučiamės ypatingi savo kompanijose, kad ir kokios auditorijos mūsų klauso, skaito mus, ar mums paklūsta, kad ir kokie svarbūs mūsų įsitikinimai, įvaizdžiai ar gyvenimai, vieną dieną ateis jėga, kuriai pavaldūs tapsim mes. Ir viskas baigsis.
O kol nežinom, kada tai nutiks, geriausias patarimas gyventi hic et nunc :)
Padėkos dienos vakarienės į poeto namus renkasi svečiai: draugai, bendraminčiai, jų antrosios pusės, buvę meilužės ir nauji mylimieji. Intelektuali, gyvenimo lepinta ir lamdyta auditorija, trumpam susirinkusi pavakarieniauti ir dėl netikėto snygio įstrigusi šeimininko namuose visai nakčiai.
Šis neplanuotas užsibuvimas (taip pat ir punšas, viskis bei šampanas) pamažu pradeda atskleisti vis daugiau vakarienės dalyvių sielos patamsių. Veriasi seni geiduliai, ilgesiai, nuoskaudos, baimės, nuogąstavimai ir užslopinti jausmai.
Siužetas būtų gal ir standartinis, jei ne kas antras knygos skyrius, kuris skirtas Dievui. O jis su ganėtinai cinišku atsainumu, tačiau tiksliai ir labai detaliai papasakoja, kaip kiekvienas iš vakaro dalyvių... numirs.
Tai kad ir kokie kartais jaučiamės ypatingi savo kompanijose, kad ir kokios auditorijos mūsų klauso, skaito mus, ar mums paklūsta, kad ir kokie svarbūs mūsų įsitikinimai, įvaizdžiai ar gyvenimai, vieną dieną ateis jėga, kuriai pavaldūs tapsim mes. Ir viskas baigsis.
O kol nežinom, kada tai nutiks, geriausias patarimas gyventi hic et nunc :)
February 27, 2022
Thoroughly enjoyed reading this book. The concept was clever and worked well. Humor arises naturally at unexpected moments which relieves the overall dark theme. The writing - the words themselves - are masterfully employed. Interior monologues ring true, even as they appear suddenly in the middle of outer social conversation, even at the end of the book where dreams of each character overlap each other in a medley of unsupervised human memories and emotion.
A few things did feel contrived and incongruous.
Several times I was brought up sharp by a cooking incongruity: kneading cornbread, slices carved from a turkey's back.
The characters and their extended families are hopelessly typecast.
A few highly unlikely - if not physically impossible - things happen (or, more accurately, a character tells a story in which a thing happens). This derailed my mind as it tried to make sense out of the event as described.
Even as these anomalies caused me some lengthy pauses trying to make sense of what appeared nonsensical, another part of me remembered that this is a story told by a narrator. And the narrator might be the culprit, inventing or elaborating the tale beyond accuracy. Or would that just be too too clever?
A few things did feel contrived and incongruous.
Several times I was brought up sharp by a cooking incongruity: kneading cornbread, slices carved from a turkey's back.
The characters and their extended families are hopelessly typecast.
A few highly unlikely - if not physically impossible - things happen (or, more accurately, a character tells a story in which a thing happens). This derailed my mind as it tried to make sense out of the event as described.
Even as these anomalies caused me some lengthy pauses trying to make sense of what appeared nonsensical, another part of me remembered that this is a story told by a narrator. And the narrator might be the culprit, inventing or elaborating the tale beyond accuracy. Or would that just be too too clever?
June 3, 2022
A book with an interesting concept: Thanksgiving dinner among 12 friends written from the perspective of a god. Not only do we see what is happening during the dinner, but we also get insight into people's past experiences, thoughts, and feelings. At first glance, it seems like it's an ordinary dinner party, nothing special at all. Friends are spending a lovely holiday together. However, the one thing that makes it less celebratory is the agony, pain, and suffering that all of them had to experience in one way or another. Even though they are not talking about it, they all are still shaken by that, that is why they cannot get these negative things out of their heads, even at this party. The contrast between what the group is doing and their thoughts is just startling. Who could have thought that even while they are having fun, drinking, and chatting, a part of them is still focused on their misfortunes?
To be honest, the concept was more interesting than the book itself. Its title is very accurate, however, I thought that there will be at least some hope left for these characters, but there was none. Constant pain, agony, and then inevitable demise. Not a perfect book for someone who is already a bit depressed. I wouldn't recommend it unless you are looking for something that can only bring you down.
To be honest, the concept was more interesting than the book itself. Its title is very accurate, however, I thought that there will be at least some hope left for these characters, but there was none. Constant pain, agony, and then inevitable demise. Not a perfect book for someone who is already a bit depressed. I wouldn't recommend it unless you are looking for something that can only bring you down.
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 5, 2020
Iš šios knygos nesitikėjau nieko ypatingo, tad taip ir buvo, bet man patiko. Gyvenimo ir mirties tema, prisiminimai, iškylantys Padėkos vakarienės metu ir labiausiai patikusi dalis - Dievo monologas apie savo kūrinius ir jų nulemtus gyvenimo įvykius.
Šono namuose susirenka 13 žmonių Padėkos dienos vakarienei. Kol ruošiamas maistas, o svečiai po truputį renkasi, kiekvienas dalyvis pasineria į savo gyvenimo prisiminimus, apmąstymus, o garsiai išsakomi tik banalūs pašnekesiai tarpusavyje. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, skirtingą ir kitokią.
Vakarienei tęsiantis, taip skaitytojas supažindinamas su kiekvienu svečiu, kol užklupęs gausus sniegas, visus priverčia likti Šono namuose, tad tuo pačiu galime įlysti ir į kiekvieno sapną.
Kaip ir minėjau, knyga man gan patiko, bet nepaliko kažkokio didelio įspūdžio. Iš dalies dėl to, jog knyga gan monotoniška ir lėta, veiksmo čia veik nėra. Bet jeigu mėgstate lėtus skaitinius - 'Dolce Agonia' gali būti jūsų pasirinkimas. 🍷
Šono namuose susirenka 13 žmonių Padėkos dienos vakarienei. Kol ruošiamas maistas, o svečiai po truputį renkasi, kiekvienas dalyvis pasineria į savo gyvenimo prisiminimus, apmąstymus, o garsiai išsakomi tik banalūs pašnekesiai tarpusavyje. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, skirtingą ir kitokią.
Vakarienei tęsiantis, taip skaitytojas supažindinamas su kiekvienu svečiu, kol užklupęs gausus sniegas, visus priverčia likti Šono namuose, tad tuo pačiu galime įlysti ir į kiekvieno sapną.
Kaip ir minėjau, knyga man gan patiko, bet nepaliko kažkokio didelio įspūdžio. Iš dalies dėl to, jog knyga gan monotoniška ir lėta, veiksmo čia veik nėra. Bet jeigu mėgstate lėtus skaitinius - 'Dolce Agonia' gali būti jūsų pasirinkimas. 🍷
January 5, 2022
2,5/5 étoiles
Bien écrit
La fluidité avec laquelle la narration change de focalisation pour réveler les pensées intimes de chacun est admirable. Par contre, j'ai de la difficulté à admettre que tous les personnages pensent à tous les moments traumatisants de leur vie leur d'une seule soirée.
Enfin, ce livre est surtout sur des hommes autodestructeurs qui ne comprennent pas les bien-fondés du féminisme et de l'anti-racisme. Je sais bien que nous avons tou·te·s nos lachetés et nos défauts et je n'ai aucune difficulté à croire que ce genre d'homme en particulier existe. Je n'ai simplement pas particulièrement envie de lire des livres sur eux.
Bien écrit
La fluidité avec laquelle la narration change de focalisation pour réveler les pensées intimes de chacun est admirable. Par contre, j'ai de la difficulté à admettre que tous les personnages pensent à tous les moments traumatisants de leur vie leur d'une seule soirée.
Enfin, ce livre est surtout sur des hommes autodestructeurs qui ne comprennent pas les bien-fondés du féminisme et de l'anti-racisme. Je sais bien que nous avons tou·te·s nos lachetés et nos défauts et je n'ai aucune difficulté à croire que ce genre d'homme en particulier existe. Je n'ai simplement pas particulièrement envie de lire des livres sur eux.
May 18, 2025
Kitabın içeriği şahsen bana zerre kadar çekici gelmemiş olabilir ama neredeyse birkaç sayfada bir yahudiye zulüm temalı enjeksiyonlar baya ucuz ve rahatsız ediciydi. Artık yeter! İçerik olmayınca buradan tutunmaya çalışılmasının da bir seviyesi olmalı. bir karaktere bir kere anlattırdınız daha sonra neden aynı kıvamı aynı içeriği faklı ama kesinlikle sıradan bir şekilde tekrarlıyorsunuz? “Yedikleri önlerinde yemedikleri arkalarında” denecek bir ortamda bu neyin kasıntısı bu neyin ızdırabı yeter artık!
April 17, 2022
Un dîner de Thanksgiving entre amis, et Dieu aux manettes de la vie humaine. Un huit clos à l’américaine, comprendre : un melting pot de personnages complexes. Une narration façon flux de conscience(s) dense et crue — humour noir et sarcasme sont au rendez-vous.
Lecture parfois difficile à suivre mais riche en poésie, références historiques et réflexions sur la vie et la mort. Un ensemble très touchant et plutôt réaliste.
Lecture parfois difficile à suivre mais riche en poésie, références historiques et réflexions sur la vie et la mort. Un ensemble très touchant et plutôt réaliste.
April 24, 2018
L'idée du Roman est absolument excellente. Un chapitre sur deux, le narrateur est Dieu, celui-ci nous explique ce qu'il va advenir et de quelle manière chacun des personnages va mourir. Les autres chapitres sont la description de la soirée de Thanksgiving que sont en train de vivre ces personnes.
Mais le trop grand nombre de personnages nous perd vraiment, ce qui explique ma note de 03/05.
Mais le trop grand nombre de personnages nous perd vraiment, ce qui explique ma note de 03/05.
Displaying 1 - 30 of 72 reviews