Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija

by Regimantas Dima

Jei tektų rinkti įtakingiausią XX a. lietuvių kilmės asmenį, išmanančiam žmogui pasirinkimas būtų lengvas – Juzefas Pilsudskis. Šio žmogaus biografija daugeliui lietuvių iki šiol menkai pažįstama. Dažnam lietuviui jis – šunsnukis, klastingai atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos, o lenkams – valstybės atkūrėjas, pusdievis. Bet ne kiekvienas žino apie žemaitišką giminės kilmę.

Žvelgiant objektyviai, J. Pilsudskis labiausiai nusipelnė Europai bolševikinio raudonojo maro sustabdymu 1920 m., kai Budiono raiteliai, traukdami revoliucines dainas, jojo į Berlyną kelti pasaulinės revoliucijos. Šiuo metu mėginant sustabdyti Rusijos imperializmą, J. Pilsudskio idėjos kaip niekad aktualios. Taip, šis žmogus jau prieš šimtą metų žinojo ir darė tai, ką dabar su dideliu vargu sužino Vakarai ir daro Ukraina.

Paskaitykite šio „žavingojo šunsnukio" lietuviškąją biografiją – akys atsivers.

Genres: History

192 pages

Published January 1, 2022

Reviews

[knygugriauzike_gabriele · Rating 3 out of 5]

Kalbėdami apie XX a. Lietuvos istoriją, ypač tarpukarį, negalime nepaminėti vieno žmogaus, kuris atplėšė Vilnių nuo Lietuvos, turėdamas lietuviškas (žemaitiškas) šaknis - tai J. Pilsudskis. Mums jis šunsnukis, išardęs tėvynės teritorinį vientisumą, o lenkams - valstybės atkūrėjas. Tiesa, J. Pilsudskio asmenybė vienu bruožu žavi tiek lietuvius, tiek lenkus - šis asmuo visada drąsiai kovojo su imperialistiniais Rusijos troškimais.

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nežinotų, kas toks yra XX a. politinis veikėjas Juzefas Pilsudskis. Galima teigti, kad visi, nesvarbu ar mokykloje turėjo glaudų santykį su istorijos mokomuoju dalyku, ar ne, jį žino, yra kažką girdėję, arba šį vyrą pažintų, išvydę nuotrauką, kurioje rūsčiu žvilgsniu į objektyvą žvelgia ūsuotas vyras. Kas žino, jei J. Pilsudskis po 1926 m. perversmo nebūtų atėjęs į valdžią Lenkijoje, kaip galėjo pakrypti valstybės raida ir valdymas tarpukariu, kokią tai įtaką būtų turėję ne tik jos vidaus ir užsienio politikai, diplomatiniams santykiams su Lietuva, bet taip pat ir, pavyzdžiui, II Pasauliniam karui, jo eigai. To jau niekas nesužinos, tačiau nenumaldomas mūsų, lietuvių, nuoskaudos jausmas šiam istorijos veikėjui, pasirodo, turėtų būti persipynęs su pagarba dėl aiškios, tvirtos ir pastovios pozicijos Rusijos atžvilgiu, kuri dabar - kaip niekada svarbi.

J. Pilsudskis visada atvirai sakė, ką galvoja apie šią valstybę, jos valdymą (rėžimą, diktatorius), ideologiją ir tarptautinį įvaizdį, veiksmus, nukreiptus prieš suvenerias šalis. Per šimtą metų iš esmės nepasikeitė ne tik pastarieji dalykai, tačiau ir J. Pilsudskio minčių tiesa. Išsamiau pasidomėjus, buvęs Lenkijos ministras pirmininkas jau XX a. įrodinėjo tai, ką nuo vasario 24 d. visam pasauliui bando garsiai pasakyti Ukraina, ką pamažu, nors ir gana lėtai, pradeda įsisavinti didžioji dalis Vakarų politikų ir gyventojų. Viena vertus, J. Pilsudskio nuomonė, pagrįstos baimės dėl Lenkijos - tik dar vienas įrodymas, kas iš tiesų jau devynis mėnesius sako tiesą. Antra vertus, apmaudu, kad pasaulis jau šimtą metų yra bejėgis sustabdyti istorijos nepertraukiamą, chronologišką polinkį kartotis.

Ką mes žinome apie J. Pilsudskį, apart to, kad tarpukariu jis vadovavo mums iki šiol artimai valstybei - Lenkijai, kad grobuoniškai atėmė Vilnių? Spėju, nedaug. Gal dar vieną kitą gandą, tačiau pastarieji du faktai - pagrindiniai, visur akcentuojami, jų pagalba kuriamas J. Pilsudskio portretas, ypač mokykliniame istorijos kurse. Asmeniškai aš, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad „žavingasis šunsnukis“ - lietuvis. Išgirdus tokį dalyką, pirma mintis - ne, to negali būti. Ar galėjo J. Pilsudskis atimti iš savo tėvynės tokį svarbų istoriškai reikšmingą dalyką - sostinę? Pasirodo, kad ir kaip liūdna, bet galėjo. Kas liečia asmeninį J. Pilsudskio gyvenimą, moterų jame netrūko. Nors buvo vedęs vieną, iki mirties išlikusią jo sutuoktine, svetimų moterų ten taip pat nestigo. Kitaip tariant, knygoje aptariami ne tik politikos etiudai, bet ir privatus gyvenimas.

R. Dima yra parašęs ne vieną istorinį romaną, tačiau apie J. Pilsudskį buvo pirmasis, kurį man teko skaityti. Pripažinsiu, buvau nustebinta nuo pat pirmojo puslapio, tik ilgai nežinojau, ar gerąja prasme. Iš pradžių kiek suglumino keblus, keistas rašymo stilius - tikrai ne toks, kokiu rašomos biografijos (pastarasis labai oficialus, regis, dažnai suvaržytas etiketo taisyklių, vartojami profesiniai terminai, netrūksta datų). Knyga parašyta tokiu stiliumi, kurį išdrįsčiau pavadinti autoriaus monologu - jis tarsi diskutuoja (bet negauna grįžtamojo ryšio), nevengia kandžių replikų tiek aptariamam herojui, tiek sau pačiam, moka ironizuoti ir priimtinose etikos normose pašiepti, o tai daro taip skoningai, kad dėl kai kurių frazių šypsena skaitytojo veidą aplanko.

Jei juokeliai ir juodas humoras jums ne prie širdies (ypač tokio pobūdžio knygose), gali būti, kad liks ir nesuprastų dalykų, kuriems rašytojas suteikė simbolinį, metaforišką rūbą, o analizėje paliko vietos skaitytojo interpretacijoms. Man pačiai tekstą prisijaukinti buvo sunku (lyg kokį laukinį žvėrelį), kadangi norėjau truputį didesnio tikslumo, nuoseklumo, aiškaus ir vientiso siužeto, o gavau - lengvą chaosą. Tai nėra blogai, anaiptol - skaitytojų yra visokių, tad tiek knygų, tiek jų stiliaus įvairovė - tik į naudą. Esu linkusi tikėti, kad toks rašymo stilius gali atrasti savo gerbėjų stovyklą, o manančius, kad knygose trūksta juoko, suprasti, jog kūrinių pasirinkimas nūdienoje toks platus, todėl kiekvienas gali rasti patinkančią. Perskaityti kitą autoriaus knygą norėčiau, kadangi nežinia, kuo R. Dima dar gali nustebinti. Kad gali - neabejoju.

„Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“ - asmens, turėjusio žemaitiškas šaknis, bet pačių lietuvių vertinto dviprasmiškai, biografija, parašyta šmaikščiai, su ryškiu ironijos cinkeliu. Yra sakoma, kad žemaičiai - užsispyrę žmonės. Remiantis J. Pilsudskio asmenybe, tuo galima įsitikinti. Kūrinys dalis Lietuvos istorijos, kurią privalu žinoti, antraip kai kuriuos faktus visą gyvenimą interpretuosime ne taip, kaip reikia. Išskirtiniais bruožais parašyta J. Pilsudskio biografija leis geriau suprasti ir nūdienos karą. Be abejo, niekas iš mūsų asmeniškai nepažinojo J. Pilsudskio, bet, mano nuomone, autorius sukūrė tokį žmogišką pastarojo portretą, kad galime suvokti jo žemiškumą, panašumą į kiekvieną lenką, lietuvį ar ukrainietį.

Rekomenduoju, jeigu mėgstate knygas, kuriose į žmogų, matytą viename kontekste (šiuo atveju - istoriniame, politiniame), galima žvilgtelėti per asmeninio gyvenimo prizmę, padėsiančią suprasti idėjas, kurias jis stengėsi įgyvendinti, požiūrį, kuriuo jis vadovavosi visą laiką, būdamas politikoje, valdžioje. Siūlau, jeigu savo malonumui laisvalaikiu domitės Lietuvos istorijos detalėmis - tokiu atveju tikrai pravartu daugiau sužinoti apie J. Pilsudskį, jo gyvenimą, kadangi subtilybių jame esti. Rekomenduoju net ir biografinių knygų skaityti nemėgstantiems, bet norintiems palaikyti lietuvių rašytoją, kadangi R. Dima, pasitelkdamas ironiją ir itin šmaikščią išmonę, sukūrė tarsi smagią istoriją, kuri faktų gausa nepasižymi, neapkrauna ir nevargina, o skaityti - paprasta ir lengva, panašu į sarkastišką pasakojimą.

3/5⭐

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Žiūrėjusiems "Neišspręstus istorijos ginčus" (LRT) 2025 m. rugsėjo 16 d. daug naujo knygoje nebus, bet perskaityti verta, nes pagaliau galima išsivaduoti iš amžinos ir ne veltui sovietų eskaluoto (skaldyk ir valdyk) lietuvių ir lenkų konflikto stigmos. Tik būdami atviri ir žinodami tiesą sugebėsime toliau judėti į priekį.

[Sofija Kryž · Rating 4 out of 5]

Labai įdomi ir labai reikalinga knyga. Tokia terapinė, sakyčiau.

Lietuvos ir Lenkijos istorija persipynusios glaudžiau nei bet kieno kito. O lenkus visai ignoruojam. Tiek žiniasklaida, tiek politika. Nepaisant to, kad būdami slavais jie, mūsų adoptive broliai, mums artimesni nei genetiniai broliai latviai.

Tos terapijos, ypač šių laikų geopolitiniam kontekste reikia. Žiauriai. Ir mums, ir jiems.

Pildsudskis - labai įdomi istorinė asmenybė. Ir svarbi. Mums irgi. Arba net ypač. Ir vis tik - mūsų savicenzūra šitą istorijos dalį ištrynė velniop.

Klausiau išsižiojusi, labai patiko. Daug man naujos, dalykus įkontekstinančios informacijos. Stiprus, geras, research. Lietuva figūruoja stipriai, Vilnius - ypač.

Kas kai kam gal strigs - pasirinktas labai specifinis stilius ir priėjimas prie istorinės asmenybės. Toks asmeniškas ir daugiau gal literatūrinis emocinis. Pirmąsyk su tokiu susidūriau skaitydama vieno didžiųjų biologų - Yersin'o - biografiją. Tai man šįkart šoko nebuvo; konservatyvesnių pažiūrų pop istorijos gerbėjui - gali. Bet turinys dėl to ne prastesnis.

Kas strigo man - norėjosi čiut daugiau gylio. Kokia ta tuometinė Lenkija? Kaip jinai veikė? Kokie buvo jos žmonės? Už lyderio, kad ir koks jis stiprus, paprastai būna struktūros struktūros struktūros. Dabar prašuoliavom paviršiukais. Tiek, kad man tie paviršiukai nepažįstami ir įdomūs.

Manau, kad labai neblogas įvadas į mūsų krašto istorijai labai svarbų asmenį. Tiek, kad po įvado norėčiau ir daugiau.

[Daiva Skirkevičienė · Rating 4 out of 5]

Smagiai, su gera doze sveikos ironijos parašyta knyga. Be pavardės, daugiau beveik nieko nežinojau apie Pilsudskį. O dabar žinau. Įdomi knyga. Ją “skaičiau” ausimis — įgarsintą Jokūbo Bareikio, labai patiko.

[Vaiva · Rating 2 out of 5]

...Labai jau dviprasmiškai...

Jo protėviai per kartų kartas yra žemaičių bajorai. Jis labai daug pakenkė Lietuvai, todėl ne visi lietuviai mėgsta šį iškilų lietuvį.

[Justinas Žilinskas · Rating 4 out of 5]

Pradėkime nuo gero: Regimantas grįžo prie to, ką sugeba geriausiai: stebėti ir komentuoti. Tik šįsyk jis stebi ne gyvenimą, o Juzefą Pilsudskį. Bet stebi taip, kaip stebi gyvenimą: fragmentuotai, kandžiai, jausmingai, tai susitapatindamas, tai vėl atitoldamas, tai filosofuodamas, tai faktografuodamas. Plėšia kartu traukinį, svajoja kartu su juo apie Intermarium, dalinasi jo moterimis. Ir jam tai sekasi - didžioji dalis knygos skaitoma lengvai, maloniai, net smagiai, tarsi dviračiu riedėtum naujais Vilniaus dviračių takais. Autorius skaitytojo neapkrauna sunkiais datų, vietų, vardų nešuliais - jie švilpia pro šalį tarsi medžiai, pasodinti naujose skiriamosiose juostose. Toks rašytojas Dima, kokį mes mėgstame ir gerbiame.

Prastesnioji dalis - į antrą knygos pusę ne tik fragmentacija, tarsi nesibaigiančios vairuotojų raudos dėl susiaurintų gatvių ima erzinti, bet ir tai, kad autorius pamiršta, jog apie tai jau rašė, sakė, ir mes tai jau žinom! O kai kur, kur galėtų būti tikrai įdomu (pvz., literatūrinė Pilsudskio ir Tuchačevskio dvikova) apsiriboja vos keliais puslapiais. Tad antroji knygos dalis kiek subyra, tarsi nuošliaužos ristųsi nuo Gedemino kalno. Vis dėlto, skyrelis apie perversmą (vėlgi atmetus pasikartojimus) yra įspūdingas - ir įspūdingas būtent pasakojimo būdu, ir jausena, kurią pavyksta puikiai perteikti: senatvės, klampumo.

Blogiausia dalis - Briedis ir jo maketas. Negalima taip. Regimantai, tu juk vyras - didelis, stiprus, beveik kaip Pilsudskis, ne koks tįsena humanitaras ačkarikas, reikėjo trenkti kumščiu į stalą taip, kad visi briedžiai išsilakstytų ir pasakyti: psiakrew, čia jums kas, k-rwa, vaikų darželis, padarykit taip, kaip maršalas nusipelnė! Redaktorius, geras, kruopštus redaktorius taip pat knygai būtų labai padėjęs.

Apibendrinu: man patiko, nuoširdžiai. Tiesa, taip pat kilo noras, kad tokią biografiją parašytų, pvz., Robertas Petrauskas. Nuoseklią, išsamią, su daugiau detalių, nes yra įspūdžio, kad atėjo žavi moteris, pašvytravo dailiomis kojomis, pamojavo sijono klostėmis, gal net oro bučinį pasiuntė, ir išėjo. O visos didesnės, detalesnės paslaptys liko kažkur kitur.

Tad - keturi iš penkių. Su trupučiu avanso.

[Marius · Rating 1 out of 5]

Kai autorius nėra nei istorikas, nei atlieka jokių tyrimų, bet bando prakišti savo šališką nuomonę ir išteisinti okupantą - atrodo labai keistai. Dima seniai turi prastą reputaciją dėl savo rašliavos ir pasisakymų. Ginti asmenį, kuris atplėšė ir okupavo dalį mūsų šalies, leido bei skatino lenkus išvežti mūsų meno vertybes ir neigė mūsų valstybingumą bei perrašė istoriją, tai tas pats kaip pasakyti, jog Polpotas išvadavo Kambodžą iš korupcijos. Be to, autorius didžiuojasi, kad Druskinikuose pastatytas pilsudskio suoliukas. Lietuva vienintelė pasauly šalis, kurios sostinėje vis dar yra okupantų vado kapas. Įsivaizduokite jei Budapešte stovėtų Suleimano Didžiojo mauzoliejus, o Delyje - Roberto Klive kapas. Tai tik rodo, kaip lietuviai nesuvokia istorijos ir leidžiasi mulkinami tokių "ale-rašytojų" makulatūros. Jau ne vienoje knygoje šis autorius išgalvoja faktus ir tuo mėgaujasi, bet lietuviai tai dievina.

[Odeta Jonykiene · Rating 3 out of 5]

Neįprastas rašymo stilius, šokinėjimas nuo vienos minties prie kitos, tačiau gera sarkazmo dozė, pateikti nežinomi faktai

[Mantas Arbanevičius · Rating 5 out of 5]

Šunsnukiai du. Pilsudskis ir Dima. Apie vieną aprašo knygoje, kitas rašydamas prideda daug istorinių asmenybių apie kurias reik atskirų knygų. Ir taip, visi mes Prometėjo nariai.

[Inga Narijauskienė]

Buvo įdomu perskaityti.
Per mažai išmanau istoriją, kad galėčiau vertinti. Bet čia atradau naujos informacijos - ir apie Pilsudskį, ir bendrai apie mūsų istoriją :)

* Pilsudskio revuliucingumas paprastas kaip dvi Lenkijos vėliavos spalvos. Raudonumo yra, bet tik tiek, kiek dera su balta spalva Lenkijos vėliavoje.

* Tokios tos revoliucijos. Revoliucijų vadai sukasi, kaip išmano, kad tik liktų viršuje. Kas lieka apačioje, tas lavonas ar geriausiu atveju papuvęs smirdantis išdavikas. Kapanotis viršuje, net ir revoliucinio teroro sąlygomis, smagiau.

* Negalime laimėti kovoje kaip liūtai. Pabandykime kaip lapės.

* Pilsudskis, įsikalęs sau į smegenis tikslą, - tai ekspreso greičiu lekiantis įniršęs hipopotamas. Jam nėra kliūčių.

* Bet toks negeras lengvo įtarimo šešėliukas prabėga man lyginant Lenino mintis apie Lenkiją ir Pilsudskio mintis, kur šlietis Lietuvai. Bendrumo jausmelis. Didieji broliai apkabina draugiškai mažuosius. Mažieji broliai surakinti meškos glėbyje. Meška džiugiai riaumoja nuo broliškujų jausmų pertekliaus, bet iš pravertų meškos nasrų sklinda nemalonus ankstesnių aukų kraujo kvapas...

* Koks trapus ir subtilus revoliucionieriaus kelias. Atrodo, vyksta įprasta partinė konferencija, joje verda ginčai dėl kokio kablelio ar taško rezoliucijoje ir nuo toje konferencijoje tavo pasirinkto taško ar kablelio gyvenimo keliai nuveda į keisčiausias vietas toli nuo tėvynės ar net revoliucinį čekisto šūvį tau į pakaušį.

* Mes visada labai susiję su Europa, jų karai dažnai yra mūsų karai. Mūsų karai... Šioje vietoje padėjau daugtaškį. Mūsų karai ne visada aniems reikalingi ar suprantami.

* Jei lenkas gali nepadaryti, tai nepadarys.

* Pastatė namelį žaibiškai. Taip žaibiškai, kad remontuoti namelį teko jau po dviejų metų.

* Nepratusiam prie demokratinio gyvenimo labai sunkumpriimti į šordį naujųjų Seimo narių vinklumą ir vingrumą. Šnekų - kaip vandens upėse pavasarį. O reikalai kaip stovi, taip stovi gelžbetoniniu mūru.

* Kaip žinomos ir garbingos žemaičių giminės atstovas, kaip ramaus šveicariško gyvenimo būdo žinovas Gabrielius Narutavičius priprašomas į Lenkijos prezidentus, išrenkamas ir beveik iš karto nušaunamas bepročio. (...) Jei Lenkiją būtų valdęs Lauryno Ivinskio mokinys, Vasario 16-osios akto signataro brolis Gabrielius Narutavičius, kalbėjęs lietuviškai, ar istorija būtų pasisukusi kitaip? Galbūt. Kas žino.

* Pralaimėjimo tėvas visada vienas, o pergalės tėvų daug.

* "Nesvarbu kokia Rusijoje valdžia, Rusija visada yra nuožmiai imperialistinė." (J.Pilsudskis)

* Diktatoriams grandiozinės statybos tinka prie veido. Ir kartais tos grandiozinės statybos net pavyksta. Yra kažkoks slaptas diktatorizmo ir statybos dvasinis ryšys.

* Man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali kuistis tame intrigų, dokumentų taisymo ir amžino taikymosi įkąsti vienas kitam avilyje (Seime). Tikrai stebina, kaip normalūs žmonės ten atlaiko kelias kadencijas. Ypatingos smegenų sąrangos reikia.

* Pilsudskis buvo pašėlęs vyras Jis svajojo apie didžiulę federacija nuo jūros iki jūros. Federaciją sudarytų Lenkija, Lietuva, Gudija, Ukraina. Gal net ir Latvija. Tik tokia politinė jėga galėjo tvirtai jaustis tarp dviejų didžiulių geopolitinių monstrų - Rusijos ir Vokietijos. Jis planavo teisingai. Reikia sukurti galingą federaciją, kitaip po vieną šios valstybės neišsilaikys. Bet Pilsudskis pasirinko visiškai banditiškus metodus federacijai sukurti. Užgrobti Vilnių kaip užstatą, kad Lietuva įstotų i federaciją. Karas ir ankstesnė teroristinė veikla Pilsudskį visiškai atpratino nuo subtilesnių
metodų.

* Pilsudskis buvo veiklos žmogus. Jo nepavykęs federacijos projektas su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija buvo skausmingai muręs gimdant kūdikis.

* Gente Lithuanus, natione Polonus. Verčiame iš lotynų kalbos taip: lietuvių kilmės, lenkų tautybės.

* Raudonosios gaujos kaip užgriuvo, taip ir bėgo revoliuciniu ūdu. Uuuura - į priekį! Gelbėkitės, kas galit, - atgal!

* Mintys apie tautas, besiverčiančias ant žemėlapių lyg lava iš vulkanų, veržia galvą.

* Gerai užtaikytas kumštis ištiesina per daug vingiuotas smegenis

[Vytautas · Rating 3 out of 5]

Seku ir skaitau autorių dar nuo šlovingų Gyvenimo Stebėtojo ir Aurelijaus laikų internetuose.
Gerai: įdomus subjektas, negirdėti faktai, gyvas, aistringas, nuoširdus ir įtraukiantis pasakojimas su subjektyvumu, humoru, asmeniškumais ir savitu stiliumi. Tikrai malonu skaityti.
Blogai: tragiška redaktūra, o panašiau, jos nebuvimas. Pasikartojimai (po du, o vietomis net tris, kartus jau ima erzinti), stiliaus ir kalbos klaidos (trys kartuvės? Gdynia?), kai kurie nuklydimai toli į lankas, ir klaikus viršelis, įskaitant šriftus, vertus akių iš(si)badymo, nedaro nei garbės autoriui ir leidėjams, anei rodo pagarbą skaitytojams 🫤