Septintoji serijos knyga ir pirmas toks nusivylimas. Ne, kartelė savo vietoj – Rowland nešoka aukščiau, bet ir nenusirita smarkiai žemyn. Tačiau su detektyvine dedamąja – bėdos. Negalima taip. Kol Sano ir jo žmona klaidžioja patamsiuose ir užsidirbinėja guzą po guzo, vis atsitrenkdami į kokią kliūtį, mes drybsom ant sofos seniausiai žinodami ir kas kaltas, ir ką daryti, ir netgi kas nužudė siogūno giminaitį. Kažkokių smulkesnių mįslių yra, bet pagrindinė mums jau atskleista. Ok, galima ir šitaip. Bet tuomet autorius turi parodyti mums tyrimo eigą, genialų seklio proto darbą, kaip jis deda dėlionės detales vieną prie kitos, kol susideda paveiksliukas. O ką turim čia? Gal tai padarė Petraitis? – mąsto genialus detektyvas. Apklausia Petraitį, o tas dievagojasi, kad ne jis, bet va, Jonaitis tai tikrai galėjo. Detektyvas sutrikęs. Arba Jonaitis kaltas, arba Petraitis čia gudriai suka uodegą ir pakišinėja kitą. Tada apklausia Jonaitį. Ne aš, dievagojasi tas, bet va, Antanaitis – tai galėjo... Galiausiai, kai tyrimas pasiekia visišką aklavietę, pats apsireiškia liudininkas ir sako nuo pat pradžių žinojęs, kas galėjo, bet va, tylėjo, nes... Nei mums įdomu, kodėl tylėjo, nei ką. Bet bent jau žudiką pagaliau sučiups ir teisybė triumfuos. Tik va, kuo čia seklys dėtas?
Žodžiu, tyrimas – šuniui po uodega. Visas dėmesys dvaro intrigoms, personažų priešpriešai ir ne visada logiškam vidiniam psichologiniam blaškymuisi.
Vos trys iš penkių. Nes tikrai gali geriau. Bet kol kas seriją atidedu. Nes va taip, iš karto, rizikuoti su kitu Sano nuotykiu – nedrįstu.