“Pakalnučių metai” yra pati pirmoji Jurgos Ivanauskaitės debiutinė knyga, rasyta 1980-1983 metais, o išleista 1985 metais. Ją sudaro 12 novelių:
* Kada ateis Godo?
* Koncertas Nr.1
* Pasiaiškinimas
* Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
* Apie tai, kaip…
* Ar pas jus atėjo Naujieji Metai?
* Namas užmiestyje
* Regėjimai geltonoje šviesoje
* Dvi pasakos apie savižudžius
* Labai nemalonus atsitikimas
* Diena, kurios nebuvo
* Pakalnučių metai
Toks jausmas, lyg važiuotum pašėlusiu greičiu geltonai juoda riedlente (šios dvi spalvos banguoja visose novelėse “Pakalnučių metai”) per kalnus, kalnelius, ir klonius, per astfaltą, tada žvyrkelį, tada per balas taškytumeis (apsitėkšdamas baltai baltą naujut naują madingą skater’ių džemperį) ir vėl kiltum į kalną, nuo kalno. O viduje, (gal) skrandis tiesiog juoktųsi, kvatotų, verktų, šnekėtų, pasakotų siaubo istorijas arba fantastinius tekstus, lyriškai dėstytų Kafką, Keruaką, arba giedotų baritonu “O sole mio”.
Toks jausmas, kad esi netoli išsiveržiančio vulkano ir matai pamažu srovenančią lavą, tąsiai užliejančią visa, kas užstoja jai kelią. Stebi tą raudonai oranžinį karštą degų deginantį skystį, ir suvoki gamtos, žemės gelmių jėgą. Smegenys dar kurį laiką negali perprasti programos, kas čia vyksta.
Toks jausmas, kad esi magas ir burtų lazdele sumanei sukurti laiko mašiną, ir gali keliauti po tolimiausius žemės rutulio ir kitų planetų polius, tapti bet kuo, matyti ir girdėti viską. Net ir klampiausioje tamsoje, net ir aštriausioje šviesoje. Ten garsai ir vaizdai sutirštėję: net ir skruzdėlės žingsnius išgirsti it diplodokas ar triceratopsas bėgtų maratoną; drugelio spalvingus sparnus regi kaip iš paletės, prie palikto molberto su drobe, tystančius aliejinių dažų srautus, persimaišančius ir srovenančius taisyklingomis apvaliomis linijomis. Fantazija išsilieja kaip potvynis pavasarį. Tačiau ir tai sunku žodžiais išreikšti, kokią savijautą sukuria Jurgos Ivanauskaitės trumposios novelės “Pakalnučių metai.” Tokios nenuspėjamos, tokios su paslėpta mintim, realybė surišta su mistika, kad kiekvienas, iš savo išminties ir matymo kampo suvoks vis kitą išvadą. Wow! Skaitymo patirtis tokia mistiška, ir jautiesi lyg pats būtum it Schimmel, Fazioli ar Steinway fortepiono klavišai ir kažkas nuolat grotų besikaitaliojančios tonacijos, mažoriniais ir minoriniais kvintakordais. Nenori sustoti skaityti. Bet, norėdamas geriau suprasti ir išjausti kiekvienos novelės mintį geriau skaityti po kelias, o ne viską iškart (nors ir sakau- sunku padėti knygą į šalį.) Vis pagauni save su nuostaba, kad KĄ????? Kas čia vyksta??? Kaip? Kodėl? Aaa ir tas “todėl” kiekvienam skaitytojui jau būna savitas. Kai pagalvoji, kad noveles Jurga Ivanauskaitė rašė-sukūrė būdama 20-23 metų tai yra visiškas WOW! Suvoki, o kartu su pagarba ir dėkingumu lauki, kada pasiimsi į rankas ir kitą šios talentingos rašytojos, menininkės kūrinį. Išties. Įstabu.
Man labiausiai patikusios šios novelės: “Apie tai, kaip...”, “Regėjimai geltonoje šviesoje”, “Ar pas mus atėjo Naujieji Metai?”, “Kada ateis Godo?”,
Pora novelių man nesuskambėjo kažkaip, bet ir jose atradau gerų sakinių, palyginimų, samprotavimų.
Novelės apglėbia nemenką diapazoną temų su itin ryškia siurealizmo nata, avangardiškumu: meilė, nemeilė, laukimas, ieškojimas, karas, kančia, mirtis, tyla, triukšmas, mintys, tiesa, negebėjimas gyventi tiesoje su savimi ar pasauliu, laisvė, prisirišimas, priklausomybė, nuolatinis kvestionavimas to, kas, neva savaime suprantama ar YRA. O gal visgi neateina Naujieji Metai? Arba gal kažkokios dienos tiesiog nebūna (arba norime, kad ji dingtų)? Arba matome tai, ką norime matyti, bet ko išties nėra arba yra kitaip?
Knyga yra wow.
Ši novelių rinkinių knyga yra it žiūrėtum į garsaus belgų siurrealisto René Magritte paveikslą, ir konkrečiai matytum virtuoziškai Jurgos Ivanauskaitės žodžių dėliojamas mintis tose baltose atkarpose palei laikraštį, išnykusi bet matomą, aiškų, bet baltą, nesamą, bet esamą, įžiūrimą, bet nepamatytą- tokį mistinį ir reikšmingai prikaustantį žvilgsnį. Nes žiūrėti dar nereiškia matyti. Ir kartu žiūrėk taip, kad ne tik žiūrėtum, bet ir pamatytum.
Panašiai mintį išdėstė Anne Umland, tapybos ir skulptūros kuratorė Museum of Modern Art, New York, kalbėdama apie René Magritte kūrybą ir žmones su skrybelėmis-katiliukais: “Tokiu būdu kaip jis kuria išskirtinai aiškius paveikslus, su neaiškiomis reikšmėmis.” Taip ir aš galiu pasakyti apie šias Jurgos Ivanauskaitės noveles- jos taip išskirtinai aiškiai, nuostabia proza parašytos, puikia žodžių simbolika, laviravimu, ir nutapytais žodžiais- vaizdais, bet yra giliai stipriai užkoduotos kiekvienam skaitytojo supratimui asmeniškai. Čia yra MENAS. Aukščiausia pavara.
Ir dar- esu įkvėpta paskaityti Džeko Kerouako (The Beat Generation besigilinančio i dzenbudizmą) ir Dostojevskio kūrybą, nes asmeniškai mano nuomone tikiu, kad nemaža dalimi jie taip pat įkvėpė ir autorę šioje knygoje.
Kiek žiūrime, bet nematome, kiek klausome, bet negirdime, kiek uodžiame, bet neužuodžiame, kiek kalbame, bet nepasakome, kiek jaučiame, bet neužjaučiame, kiek veikiame, bet nepadarome, kiek skubame, bet neateiname, kiek esame, bet nebūname.
Tad linkiu visiems žmonėms, tiek ir sau, pamatyti, išgirsti, užuosti, pasakyti, užjausti, padaryti, ateiti, būti.
Kiek laukiame to, ko nėra, arba to, kas JAU yra.