What do you think?
Rate this book
Pakalnučių metai
Pirmoji Jurgos Ivanauskaitės knyga „Pakalnučių metai“ (1985) – kultinis devintojo dešimtmečio alternatyvaus jaunimo tekstas, sudrumstęs ramius literatūros vandenis, ir iki šiol nepranoktas debiutas.
Novelės:
- Kada ateis Godo?
- Koncertas Nr.1
- Pasiaiškinimas
- Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
- Apie tai, kaip…
- Ar pas jus atėjo Naujieji Metai?
- Namas užmiestyje
- Regėjimai geltonoje šviesoje
- Dvi pasakos apie savižudžius
- Labai nemalonus atsitikimas
- Diena, kurios nebuvo
- Pakalnučių metai
Novelės:
- Kada ateis Godo?
- Koncertas Nr.1
- Pasiaiškinimas
- Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
- Apie tai, kaip…
- Ar pas jus atėjo Naujieji Metai?
- Namas užmiestyje
- Regėjimai geltonoje šviesoje
- Dvi pasakos apie savižudžius
- Labai nemalonus atsitikimas
- Diena, kurios nebuvo
- Pakalnučių metai
169 pages, Hardcover
First published January 1, 1985
18 people are currently reading
458 people want to read
About the author
Jurga Ivanauskaitė
27 books247 followersJurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 48 reviews
August 8, 2019
Jurgos Ivanauskaitės "Pakalnučių metai" - grynų gryniausia literatūrinė magija , dvelkianti pakalnutėmis ir chrizantemomis , išnešanti Tavo protą , sielą ir kūną. Tai dozė egzistencializmo, kafkiškumo , melancholijos , rudens , kurios Tu nori dar ir dar.
Per dvejus metus šią Knygą perskaičiau du kartus ir žinau , kad prie jos dar grįšiu ne viena kartą. Tokį pat magišką jausmą išgyvenau pirmą kart skaitydamas Haruki Murakami, ir iš tiesų Jurga man priminė Murakami tobulai sukurtais veikėjais, vaizdingumu ir kaip virtuoziškai perpina realybę su mistiškumu/fantazija. Ir labiausiai stebina, kad šitas novelių rinkinys buvo literatūrinis Ivanauskaitės debiutas. Ir nepanašu, kad kas nors artimiausiu metu sugebėtų tai pranokti. Tad aš labai džiaugiuosi, kad "Pakalnučių metai" buvo mano pirmoji pažintis su ja. Dar labai pradžiugino, tai, kad šioje Knygoje radau savo mylimiausią rašytoją, nors turiu pripažint, kad manęs nenustebino, kad Ivanauskaitė skaičius Kerouac.
Per dvejus metus šią Knygą perskaičiau du kartus ir žinau , kad prie jos dar grįšiu ne viena kartą. Tokį pat magišką jausmą išgyvenau pirmą kart skaitydamas Haruki Murakami, ir iš tiesų Jurga man priminė Murakami tobulai sukurtais veikėjais, vaizdingumu ir kaip virtuoziškai perpina realybę su mistiškumu/fantazija. Ir labiausiai stebina, kad šitas novelių rinkinys buvo literatūrinis Ivanauskaitės debiutas. Ir nepanašu, kad kas nors artimiausiu metu sugebėtų tai pranokti. Tad aš labai džiaugiuosi, kad "Pakalnučių metai" buvo mano pirmoji pažintis su ja. Dar labai pradžiugino, tai, kad šioje Knygoje radau savo mylimiausią rašytoją, nors turiu pripažint, kad manęs nenustebino, kad Ivanauskaitė skaičius Kerouac.
May 25, 2020
4/5
Jurgos Ivanauskaitės tekstuose telpa visa tai, ko dažniausiai ir ieškau skaitydama – gera dozė makabriškumo ir keistumo, nuogumas be jokio gėdos jausmo, lygiavertis kūrėjo ir skaitytojo apsikeitimas pastangomis, kuomet pirmasis į savo meną įdeda tiek daug, tačiau neplukdo visko paviršiumi, stumtelėdamas antrąjį pasistengti taip pat labai, kaip buvo stengtasi kuriant. „Pakalnučių metai“ – itin nedidelės apimties knygutė, bet joje telpa visa tai ir dar daugiau. Tai melodingi, ryškūs, kvėpuojantys tekstai, kuriuose Jurga keičia veidus – kaip kūrėja, pasakotoja, vizionierė, istorijos vedlė, skaitytojo užkalbėtoja, pranašė ir stebėtoja. Ji drąsiai, nuo pat savo pirmojo literatūrinio debiuto tiesia kelią, kuriuo vėliau bandys eiti kiti. Bet kelias – toli gražu nelengvas. Klaidus, sunkiai apšviestas, nelygus. Ne tik pačiai Jurgai, bet ir jos skaitytojui.
„Pakalnučių metus“ skaityti nelengva. Kaip dažnai ir nutinka su novelėmis, tekstai, nors ir trumpi, yra paveikūs ir keblūs (apart kelių negrabių, kiek paviršutiniškų ir pernelyg pretenzingų atvejų), o ir neišeina prisėdus suskaityti vienu atokvėpiu. Nors ir kvėpuoti nelabai pavyksta – vietomis novelių klampumas įtraukia taip stipriai, kad turi plėšte atsiplėšti nuo gyvenimų, į kuriuos Jurga negailestingai įmeta. Sakyti, kad patyriau „malonumą“ – ne itin tikslu. Visgi, knygoje analizuojamos bendražmogiškos, tačiau sunkios temos – savižudybė, savęs paieškos, nelaiminga meilė, laukimas to, kas niekada negali nutikti, pokalbiai be pradžios ir be pabaigos, varginantys, dusinantys, per kuriuos ištarti žodžiai palieka nemalonų skonį burnoje. Vis dėlto, iš visų dvylikos novelių labiausiai įsiminė „Dvi pasakos apie savižudžius“, „Diena, kurios nebuvo“ ir „Kada ateis Godo?“ – šios kvapą užgniaužė taip, jog esu tikra – kažką panašaus lietuvių literatūros istorijoje esu skaičiusi tik.. Na, tik pas Jurgą.
Vienintelis priekaištas knygai – rusiškų priežodžių, sakinių ir sąvokų nevertimas į lietuvių kalbą. Angliški sakiniai, kaip suprantu, buvo išversti pačios autorės, tačiau rusiški palikti pakankinti visus šios kalbos nemokančius, likę kabėti ne nereikšmingomis užuominomis, o visais sakiniais, kurių suvokimas prideda tekstui nemažą gabalą svorio, prasmės ir esmės. Vis dėlto, greito vertėjo kiek vyresnio artimojo pavidalu paieškos nėra tai, kas sugadino knygą beskaitant patirtą malonumą. Iki šiol sakiusi, kad jokia lietuviška knyga neprivertė susigūžti iš nejaukumo ir siaubo, turiu pripažinti – tą Jurga padarė jau su pirmąja knygos novele „Kada ateis Godo?“ O aš šiuo klausimu mazochistė, todėl dėkoju autorei už šį malonumą.
Jurgos Ivanauskaitės tekstuose telpa visa tai, ko dažniausiai ir ieškau skaitydama – gera dozė makabriškumo ir keistumo, nuogumas be jokio gėdos jausmo, lygiavertis kūrėjo ir skaitytojo apsikeitimas pastangomis, kuomet pirmasis į savo meną įdeda tiek daug, tačiau neplukdo visko paviršiumi, stumtelėdamas antrąjį pasistengti taip pat labai, kaip buvo stengtasi kuriant. „Pakalnučių metai“ – itin nedidelės apimties knygutė, bet joje telpa visa tai ir dar daugiau. Tai melodingi, ryškūs, kvėpuojantys tekstai, kuriuose Jurga keičia veidus – kaip kūrėja, pasakotoja, vizionierė, istorijos vedlė, skaitytojo užkalbėtoja, pranašė ir stebėtoja. Ji drąsiai, nuo pat savo pirmojo literatūrinio debiuto tiesia kelią, kuriuo vėliau bandys eiti kiti. Bet kelias – toli gražu nelengvas. Klaidus, sunkiai apšviestas, nelygus. Ne tik pačiai Jurgai, bet ir jos skaitytojui.
„Pakalnučių metus“ skaityti nelengva. Kaip dažnai ir nutinka su novelėmis, tekstai, nors ir trumpi, yra paveikūs ir keblūs (apart kelių negrabių, kiek paviršutiniškų ir pernelyg pretenzingų atvejų), o ir neišeina prisėdus suskaityti vienu atokvėpiu. Nors ir kvėpuoti nelabai pavyksta – vietomis novelių klampumas įtraukia taip stipriai, kad turi plėšte atsiplėšti nuo gyvenimų, į kuriuos Jurga negailestingai įmeta. Sakyti, kad patyriau „malonumą“ – ne itin tikslu. Visgi, knygoje analizuojamos bendražmogiškos, tačiau sunkios temos – savižudybė, savęs paieškos, nelaiminga meilė, laukimas to, kas niekada negali nutikti, pokalbiai be pradžios ir be pabaigos, varginantys, dusinantys, per kuriuos ištarti žodžiai palieka nemalonų skonį burnoje. Vis dėlto, iš visų dvylikos novelių labiausiai įsiminė „Dvi pasakos apie savižudžius“, „Diena, kurios nebuvo“ ir „Kada ateis Godo?“ – šios kvapą užgniaužė taip, jog esu tikra – kažką panašaus lietuvių literatūros istorijoje esu skaičiusi tik.. Na, tik pas Jurgą.
Vienintelis priekaištas knygai – rusiškų priežodžių, sakinių ir sąvokų nevertimas į lietuvių kalbą. Angliški sakiniai, kaip suprantu, buvo išversti pačios autorės, tačiau rusiški palikti pakankinti visus šios kalbos nemokančius, likę kabėti ne nereikšmingomis užuominomis, o visais sakiniais, kurių suvokimas prideda tekstui nemažą gabalą svorio, prasmės ir esmės. Vis dėlto, greito vertėjo kiek vyresnio artimojo pavidalu paieškos nėra tai, kas sugadino knygą beskaitant patirtą malonumą. Iki šiol sakiusi, kad jokia lietuviška knyga neprivertė susigūžti iš nejaukumo ir siaubo, turiu pripažinti – tą Jurga padarė jau su pirmąja knygos novele „Kada ateis Godo?“ O aš šiuo klausimu mazochistė, todėl dėkoju autorei už šį malonumą.
November 1, 2018
Ši autorė viena mano mėgstamiausių, tad džiaugiuosi, kad šią drąsią keistuolę turime lietuvių literatūroje ir kad man dar liko neskaitytų jos kūrinių - kaskart mielai imuosi naujos istorijos žinodama, kad vėl atsidursiu ten, kur nesapnavau ir nesitikėjau susapnuot. Nokautuoja J. Ivanauskaitės gebėjimas tobulai parinktais žodžiais tapyti tokius ryškius paveikslus, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos. Mylimiausios novelės - "Koncertas Nr. 1" ir "Regėjimai geltonoje šviesoje".
April 30, 2018
Novelės 'Namas užmiestyje' ir 'Dvi pasakos apie savižudžius' antroji dalis šedevrai.
'Pakalnučių metai' novelės žavinga fabula.
'Pakalnučių metai' novelės žavinga fabula.
May 2, 2017
Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai įsijautus – tam, kad pajustum kiekvieną jausmą, kurį perteikia kiekvienas subtilus Ivanauskaitės parašytas žodis. O arbata tam, kad pabaigus skaityti vieną prozos gabalėlių – ramiai atsigertum ir jaustum kaip šiluma išsisklaido kūne taip pat, kaip ir visi ką tik perskaityti žodžiai. Šios knygos nereikia skaityti iš kart, nes kitaip nepastebi viso to grožio, žodžių žaismo, o kas svarbiausia – perteiktų jausmų. Mano nuomone, jie čia svarbiausi. Ivanauskaitė sugebai giliai įsikniaubti į mūsų slapčiausias kerteles, urvelius, kurių mes ne patys nepastebime, kad turime. Tai priverčia susimąstyti, priverčia pergalvoti savo gyvenimą kita linkme.
Perskaičiusi šią knygą – jaučiu keistą ramybę ir šilumą viduje, kuri leidžia pastebėti mažiausias gyvenimo smulkmenėles ir suprasti kokios jos yra vertingos.
Kaip pirmoji Ivanauskaitės knyga – ji tiesiog kerinti.
Perskaičiusi šią knygą – jaučiu keistą ramybę ir šilumą viduje, kuri leidžia pastebėti mažiausias gyvenimo smulkmenėles ir suprasti kokios jos yra vertingos.
Kaip pirmoji Ivanauskaitės knyga – ji tiesiog kerinti.
July 3, 2023
ach, kokia magija kyla iš puslapių!!! Tiek nuostabiai keistų įvykių, persunktų pop (ir klasikinės) kultūros citatų, supintų lengvu vasaros dvelksmu į šį labai nemonolitišką novelių popuri! Taip vientisai sujungtos vakarietiška jaunimo kontrkultūra ir rytietiška amžina dvasia sujaudino iki pat sielos glūdumų ir suformavo tiesiog nepaprastai unikalų, neįkainojamą meno kūrinį.
Literatūrinė knygos dvasia mane sukrėtė ir kardinaliai pakeitė požiūrį į lietuvių literatūros platybes nes ji kone konkuruoja su visuotiniai pripažintais pulitzeriais.
Literatūrinė knygos dvasia mane sukrėtė ir kardinaliai pakeitė požiūrį į lietuvių literatūros platybes nes ji kone konkuruoja su visuotiniai pripažintais pulitzeriais.
March 17, 2021
“Pakalnučių metai” yra pati pirmoji Jurgos Ivanauskaitės debiutinė knyga, rasyta 1980-1983 metais, o išleista 1985 metais. Ją sudaro 12 novelių:
* Kada ateis Godo?
* Koncertas Nr.1
* Pasiaiškinimas
* Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
* Apie tai, kaip…
* Ar pas jus atėjo Naujieji Metai?
* Namas užmiestyje
* Regėjimai geltonoje šviesoje
* Dvi pasakos apie savižudžius
* Labai nemalonus atsitikimas
* Diena, kurios nebuvo
* Pakalnučių metai
Toks jausmas, lyg važiuotum pašėlusiu greičiu geltonai juoda riedlente (šios dvi spalvos banguoja visose novelėse “Pakalnučių metai”) per kalnus, kalnelius, ir klonius, per astfaltą, tada žvyrkelį, tada per balas taškytumeis (apsitėkšdamas baltai baltą naujut naują madingą skater’ių džemperį) ir vėl kiltum į kalną, nuo kalno. O viduje, (gal) skrandis tiesiog juoktųsi, kvatotų, verktų, šnekėtų, pasakotų siaubo istorijas arba fantastinius tekstus, lyriškai dėstytų Kafką, Keruaką, arba giedotų baritonu “O sole mio”.
Toks jausmas, kad esi netoli išsiveržiančio vulkano ir matai pamažu srovenančią lavą, tąsiai užliejančią visa, kas užstoja jai kelią. Stebi tą raudonai oranžinį karštą degų deginantį skystį, ir suvoki gamtos, žemės gelmių jėgą. Smegenys dar kurį laiką negali perprasti programos, kas čia vyksta.
Toks jausmas, kad esi magas ir burtų lazdele sumanei sukurti laiko mašiną, ir gali keliauti po tolimiausius žemės rutulio ir kitų planetų polius, tapti bet kuo, matyti ir girdėti viską. Net ir klampiausioje tamsoje, net ir aštriausioje šviesoje. Ten garsai ir vaizdai sutirštėję: net ir skruzdėlės žingsnius išgirsti it diplodokas ar triceratopsas bėgtų maratoną; drugelio spalvingus sparnus regi kaip iš paletės, prie palikto molberto su drobe, tystančius aliejinių dažų srautus, persimaišančius ir srovenančius taisyklingomis apvaliomis linijomis. Fantazija išsilieja kaip potvynis pavasarį. Tačiau ir tai sunku žodžiais išreikšti, kokią savijautą sukuria Jurgos Ivanauskaitės trumposios novelės “Pakalnučių metai.” Tokios nenuspėjamos, tokios su paslėpta mintim, realybė surišta su mistika, kad kiekvienas, iš savo išminties ir matymo kampo suvoks vis kitą išvadą. Wow! Skaitymo patirtis tokia mistiška, ir jautiesi lyg pats būtum it Schimmel, Fazioli ar Steinway fortepiono klavišai ir kažkas nuolat grotų besikaitaliojančios tonacijos, mažoriniais ir minoriniais kvintakordais. Nenori sustoti skaityti. Bet, norėdamas geriau suprasti ir išjausti kiekvienos novelės mintį geriau skaityti po kelias, o ne viską iškart (nors ir sakau- sunku padėti knygą į šalį.) Vis pagauni save su nuostaba, kad KĄ????? Kas čia vyksta??? Kaip? Kodėl? Aaa ir tas “todėl” kiekvienam skaitytojui jau būna savitas. Kai pagalvoji, kad noveles Jurga Ivanauskaitė rašė-sukūrė būdama 20-23 metų tai yra visiškas WOW! Suvoki, o kartu su pagarba ir dėkingumu lauki, kada pasiimsi į rankas ir kitą šios talentingos rašytojos, menininkės kūrinį. Išties. Įstabu.
Man labiausiai patikusios šios novelės: “Apie tai, kaip...”, “Regėjimai geltonoje šviesoje”, “Ar pas mus atėjo Naujieji Metai?”, “Kada ateis Godo?”,
Pora novelių man nesuskambėjo kažkaip, bet ir jose atradau gerų sakinių, palyginimų, samprotavimų.
Novelės apglėbia nemenką diapazoną temų su itin ryškia siurealizmo nata, avangardiškumu: meilė, nemeilė, laukimas, ieškojimas, karas, kančia, mirtis, tyla, triukšmas, mintys, tiesa, negebėjimas gyventi tiesoje su savimi ar pasauliu, laisvė, prisirišimas, priklausomybė, nuolatinis kvestionavimas to, kas, neva savaime suprantama ar YRA. O gal visgi neateina Naujieji Metai? Arba gal kažkokios dienos tiesiog nebūna (arba norime, kad ji dingtų)? Arba matome tai, ką norime matyti, bet ko išties nėra arba yra kitaip?
Knyga yra wow.
Ši novelių rinkinių knyga yra it žiūrėtum į garsaus belgų siurrealisto René Magritte paveikslą, ir konkrečiai matytum virtuoziškai Jurgos Ivanauskaitės žodžių dėliojamas mintis tose baltose atkarpose palei laikraštį, išnykusi bet matomą, aiškų, bet baltą, nesamą, bet esamą, įžiūrimą, bet nepamatytą- tokį mistinį ir reikšmingai prikaustantį žvilgsnį. Nes žiūrėti dar nereiškia matyti. Ir kartu žiūrėk taip, kad ne tik žiūrėtum, bet ir pamatytum.
Panašiai mintį išdėstė Anne Umland, tapybos ir skulptūros kuratorė Museum of Modern Art, New York, kalbėdama apie René Magritte kūrybą ir žmones su skrybelėmis-katiliukais: “Tokiu būdu kaip jis kuria išskirtinai aiškius paveikslus, su neaiškiomis reikšmėmis.” Taip ir aš galiu pasakyti apie šias Jurgos Ivanauskaitės noveles- jos taip išskirtinai aiškiai, nuostabia proza parašytos, puikia žodžių simbolika, laviravimu, ir nutapytais žodžiais- vaizdais, bet yra giliai stipriai užkoduotos kiekvienam skaitytojo supratimui asmeniškai. Čia yra MENAS. Aukščiausia pavara.
Ir dar- esu įkvėpta paskaityti Džeko Kerouako (The Beat Generation besigilinančio i dzenbudizmą) ir Dostojevskio kūrybą, nes asmeniškai mano nuomone tikiu, kad nemaža dalimi jie taip pat įkvėpė ir autorę šioje knygoje.
Kiek žiūrime, bet nematome, kiek klausome, bet negirdime, kiek uodžiame, bet neužuodžiame, kiek kalbame, bet nepasakome, kiek jaučiame, bet neužjaučiame, kiek veikiame, bet nepadarome, kiek skubame, bet neateiname, kiek esame, bet nebūname.
Tad linkiu visiems žmonėms, tiek ir sau, pamatyti, išgirsti, užuosti, pasakyti, užjausti, padaryti, ateiti, būti.
Kiek laukiame to, ko nėra, arba to, kas JAU yra.
* Kada ateis Godo?
* Koncertas Nr.1
* Pasiaiškinimas
* Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
* Apie tai, kaip…
* Ar pas jus atėjo Naujieji Metai?
* Namas užmiestyje
* Regėjimai geltonoje šviesoje
* Dvi pasakos apie savižudžius
* Labai nemalonus atsitikimas
* Diena, kurios nebuvo
* Pakalnučių metai
Toks jausmas, lyg važiuotum pašėlusiu greičiu geltonai juoda riedlente (šios dvi spalvos banguoja visose novelėse “Pakalnučių metai”) per kalnus, kalnelius, ir klonius, per astfaltą, tada žvyrkelį, tada per balas taškytumeis (apsitėkšdamas baltai baltą naujut naują madingą skater’ių džemperį) ir vėl kiltum į kalną, nuo kalno. O viduje, (gal) skrandis tiesiog juoktųsi, kvatotų, verktų, šnekėtų, pasakotų siaubo istorijas arba fantastinius tekstus, lyriškai dėstytų Kafką, Keruaką, arba giedotų baritonu “O sole mio”.
Toks jausmas, kad esi netoli išsiveržiančio vulkano ir matai pamažu srovenančią lavą, tąsiai užliejančią visa, kas užstoja jai kelią. Stebi tą raudonai oranžinį karštą degų deginantį skystį, ir suvoki gamtos, žemės gelmių jėgą. Smegenys dar kurį laiką negali perprasti programos, kas čia vyksta.
Toks jausmas, kad esi magas ir burtų lazdele sumanei sukurti laiko mašiną, ir gali keliauti po tolimiausius žemės rutulio ir kitų planetų polius, tapti bet kuo, matyti ir girdėti viską. Net ir klampiausioje tamsoje, net ir aštriausioje šviesoje. Ten garsai ir vaizdai sutirštėję: net ir skruzdėlės žingsnius išgirsti it diplodokas ar triceratopsas bėgtų maratoną; drugelio spalvingus sparnus regi kaip iš paletės, prie palikto molberto su drobe, tystančius aliejinių dažų srautus, persimaišančius ir srovenančius taisyklingomis apvaliomis linijomis. Fantazija išsilieja kaip potvynis pavasarį. Tačiau ir tai sunku žodžiais išreikšti, kokią savijautą sukuria Jurgos Ivanauskaitės trumposios novelės “Pakalnučių metai.” Tokios nenuspėjamos, tokios su paslėpta mintim, realybė surišta su mistika, kad kiekvienas, iš savo išminties ir matymo kampo suvoks vis kitą išvadą. Wow! Skaitymo patirtis tokia mistiška, ir jautiesi lyg pats būtum it Schimmel, Fazioli ar Steinway fortepiono klavišai ir kažkas nuolat grotų besikaitaliojančios tonacijos, mažoriniais ir minoriniais kvintakordais. Nenori sustoti skaityti. Bet, norėdamas geriau suprasti ir išjausti kiekvienos novelės mintį geriau skaityti po kelias, o ne viską iškart (nors ir sakau- sunku padėti knygą į šalį.) Vis pagauni save su nuostaba, kad KĄ????? Kas čia vyksta??? Kaip? Kodėl? Aaa ir tas “todėl” kiekvienam skaitytojui jau būna savitas. Kai pagalvoji, kad noveles Jurga Ivanauskaitė rašė-sukūrė būdama 20-23 metų tai yra visiškas WOW! Suvoki, o kartu su pagarba ir dėkingumu lauki, kada pasiimsi į rankas ir kitą šios talentingos rašytojos, menininkės kūrinį. Išties. Įstabu.
Man labiausiai patikusios šios novelės: “Apie tai, kaip...”, “Regėjimai geltonoje šviesoje”, “Ar pas mus atėjo Naujieji Metai?”, “Kada ateis Godo?”,
Pora novelių man nesuskambėjo kažkaip, bet ir jose atradau gerų sakinių, palyginimų, samprotavimų.
Novelės apglėbia nemenką diapazoną temų su itin ryškia siurealizmo nata, avangardiškumu: meilė, nemeilė, laukimas, ieškojimas, karas, kančia, mirtis, tyla, triukšmas, mintys, tiesa, negebėjimas gyventi tiesoje su savimi ar pasauliu, laisvė, prisirišimas, priklausomybė, nuolatinis kvestionavimas to, kas, neva savaime suprantama ar YRA. O gal visgi neateina Naujieji Metai? Arba gal kažkokios dienos tiesiog nebūna (arba norime, kad ji dingtų)? Arba matome tai, ką norime matyti, bet ko išties nėra arba yra kitaip?
Knyga yra wow.
Ši novelių rinkinių knyga yra it žiūrėtum į garsaus belgų siurrealisto René Magritte paveikslą, ir konkrečiai matytum virtuoziškai Jurgos Ivanauskaitės žodžių dėliojamas mintis tose baltose atkarpose palei laikraštį, išnykusi bet matomą, aiškų, bet baltą, nesamą, bet esamą, įžiūrimą, bet nepamatytą- tokį mistinį ir reikšmingai prikaustantį žvilgsnį. Nes žiūrėti dar nereiškia matyti. Ir kartu žiūrėk taip, kad ne tik žiūrėtum, bet ir pamatytum.
Panašiai mintį išdėstė Anne Umland, tapybos ir skulptūros kuratorė Museum of Modern Art, New York, kalbėdama apie René Magritte kūrybą ir žmones su skrybelėmis-katiliukais: “Tokiu būdu kaip jis kuria išskirtinai aiškius paveikslus, su neaiškiomis reikšmėmis.” Taip ir aš galiu pasakyti apie šias Jurgos Ivanauskaitės noveles- jos taip išskirtinai aiškiai, nuostabia proza parašytos, puikia žodžių simbolika, laviravimu, ir nutapytais žodžiais- vaizdais, bet yra giliai stipriai užkoduotos kiekvienam skaitytojo supratimui asmeniškai. Čia yra MENAS. Aukščiausia pavara.
Ir dar- esu įkvėpta paskaityti Džeko Kerouako (The Beat Generation besigilinančio i dzenbudizmą) ir Dostojevskio kūrybą, nes asmeniškai mano nuomone tikiu, kad nemaža dalimi jie taip pat įkvėpė ir autorę šioje knygoje.
Kiek žiūrime, bet nematome, kiek klausome, bet negirdime, kiek uodžiame, bet neužuodžiame, kiek kalbame, bet nepasakome, kiek jaučiame, bet neužjaučiame, kiek veikiame, bet nepadarome, kiek skubame, bet neateiname, kiek esame, bet nebūname.
Tad linkiu visiems žmonėms, tiek ir sau, pamatyti, išgirsti, užuosti, pasakyti, užjausti, padaryti, ateiti, būti.
Kiek laukiame to, ko nėra, arba to, kas JAU yra.
January 29, 2022
30 m/s yra vėtra. Ji gali nunešti stogą.
https://azuoliukas.wordpress.com/2022...
https://azuoliukas.wordpress.com/2022...
April 22, 2023
noriu vėl perskaityt pirmą kartą
October 25, 2019
Absoliučiai nuostabu
July 29, 2023
Nieko nesupratau, bet patiko
April 10, 2023
Gal perskaičiau blogu metu, gal reikėjo paauglystės - 20mečio sandūroje, gal kitokios nuotaikos būsenos esant... Knygą iškentėjau, bet vos vos. Toks jausmas, kad norėta tiesiog perteikti maištą, kitokiškumą, "pochujizmą", modernaus jaunimo pasaulėžiūrą, kas pavyko, bet už to daugiau nieko ir nėra, lyg koks dešimtokas, kuris išgėręs du butelius vyno jaučiasi kietas maištininkas, bet pats nežino, ką tuo norėjo pasiekti. Budizmo idėjų, skambių vardų mėtymas šen bei ten, kur tik pakliuvo, taip, taip, tikim veikėjų išsilavinimu, bet ar būtina taip brukti į akis visą tą kitokiškumą. Buvo įdomių idėjų, dėl to 2 žvaigždutės, o ne 1. Kitaip būtų buvę skaitant paauglystėje (noriu tikėti)
P.S. Mano knygos leidimas 2003 metų, angliški terminai išversti, rusiški - ne, na, kažkaip negražiai žiūrisi.
P.S. Mano knygos leidimas 2003 metų, angliški terminai išversti, rusiški - ne, na, kažkaip negražiai žiūrisi.
August 1, 2009
Pakalnučių metai caught me off guard. I was expecting a naïve debut novel, some short stories and then - wow - comes this book, containing rebellious, but mature thoughts and stories which haunt me till this day.
Jurga Ivanauskaitė has written better books, but has she written anything as ghostly as the story about those lillies?.. I dare say not.
Jurga Ivanauskaitė has written better books, but has she written anything as ghostly as the story about those lillies?.. I dare say not.
May 19, 2015
Galiniame viršelyje rašo, kad tai "iki šiol nepranoktas debiutas", ir su tuo visiškai sutinku - kaip knyga, išleista 1985ais, tikrai išsiskiria savo temomis, novatoriškumu, drąsa ir vaizduotės kiekiu. Tik įpusėjus atrodo, kad tos iššaukiančios temos yra tik tam, kad iššauktų.
June 7, 2021
Aš per sena šitai knygai...
November 2, 2021
Knyga kaip ir muzika, vaizdinys ar kvapas gali nunešti į praeitį. Taip man nutiko skaitant „Pakalnučių Metus“. Jei su šiandieniu protu reikėtų apibūdinti šią knygą, pavadinčiau ją – atmosferinių novelių rinkiniu (pavadinimą pati sugalvojau:D).
Skaitant, lengva pajusti pasigerėjimą rudenišku Vilniumi ir jo pilkai, balos spalvos melancholijai. Lengva prisiminti tas akimirkas gyvenime, kai pasaulis atrodė toks neaprėpiamas ir daug žadantis, o tu jautiesi ir mažas, ir ypatingas viename, nes esi būtent čia, su šiais žmonėmis, būtent šią akimirką… Skaitant „Pakalnučių metus“ kaip niekad lengva prisiminti paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus.:) Ypatingai šis jausmas turėtų atgyti tiems, kurių jaunystė praėjo devinto dešimtmečio metu kaip ir Jurgos. Aš tuo metu dar nebuvau gimusi:).
Visa recenzija: http://minimaliai.lt/pakalnuciu-metai...
Skaitant, lengva pajusti pasigerėjimą rudenišku Vilniumi ir jo pilkai, balos spalvos melancholijai. Lengva prisiminti tas akimirkas gyvenime, kai pasaulis atrodė toks neaprėpiamas ir daug žadantis, o tu jautiesi ir mažas, ir ypatingas viename, nes esi būtent čia, su šiais žmonėmis, būtent šią akimirką… Skaitant „Pakalnučių metus“ kaip niekad lengva prisiminti paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus.:) Ypatingai šis jausmas turėtų atgyti tiems, kurių jaunystė praėjo devinto dešimtmečio metu kaip ir Jurgos. Aš tuo metu dar nebuvau gimusi:).
Visa recenzija: http://minimaliai.lt/pakalnuciu-metai...
December 20, 2023
Siaip visai dziaugiuosi kad pagaliau pabaigiau skaityt. Biski kosmarus jau dvi dienas sapnuoju🫠🫠, buvo visai relateble tokiu abstrakciu bet kaip ir konkreciu egzistenciniu minčių, na tsg faina savo painiu minciu raizgalyneės dalis ar panasias dalis atpazinti kazkieno kuryboje (labai aiskiai parasiau😌).
Gana siurpios istorijos ir labai konkreciai randomines if yk yk😵💫😵💫😵💫🫨🫨
(Cia beje is noveliu sudaryta knygute)
Man labiausiai patiko apie Godo ir apie savižude Danguole🙃
Gana siurpios istorijos ir labai konkreciai randomines if yk yk😵💫😵💫😵💫🫨🫨
(Cia beje is noveliu sudaryta knygute)
Man labiausiai patiko apie Godo ir apie savižude Danguole🙃
June 30, 2018
Jurga buvo nuostabi ir jos palikti kūriniai yra kažkas wow.
Tai puikus debiutas, tik kai skaitai kaip jau vieną iš paskutinių jos knygų - išsikeli didelius lūkesčius ir nori būti dar kartą nustebintas. Tai šįkart man tai neįvyko, reikėjo Pakalnučių metus paimti į rankas kur kas ankščiau.
Tai puikus debiutas, tik kai skaitai kaip jau vieną iš paskutinių jos knygų - išsikeli didelius lūkesčius ir nori būti dar kartą nustebintas. Tai šįkart man tai neįvyko, reikėjo Pakalnučių metus paimti į rankas kur kas ankščiau.
January 7, 2022
Palyginus šią, pirmąją, jos knygą su keliomis vėlesnėmis, įdomu matyti, kad jos talentas randasi, skleidžiasi, kaip tas pakalnutės žiedas
April 15, 2025
Odė jaunatviškai vienatvei…
Vien ta mintis, jog tai Jurgos Ivanauskaitės pirmoji knyga, kelia absoliučią nuostabą.
“Tą valandėlę itin troškau graudžiai paprasto artumo su tais, kurių niekada nesutiksiu”
Vien ta mintis, jog tai Jurgos Ivanauskaitės pirmoji knyga, kelia absoliučią nuostabą.
“Tą valandėlę itin troškau graudžiai paprasto artumo su tais, kurių niekada nesutiksiu”
July 31, 2020
Puiki pažintis su Jurgos Ivanauskaitės kūryba, įkvepianti paskaityti daugiau jos knygų. Gailiuosi, kad šios knygos į rankas nepaėmiau būdama mokykloje.
Ir nors pradžioje atrodė, kad neįtaikiau į nuotaiką, viena po kitos novelės įtraukė ir visiškai apžavėjo.
Ir nors pradžioje atrodė, kad neįtaikiau į nuotaiką, viena po kitos novelės įtraukė ir visiškai apžavėjo.
November 17, 2024
Nu pagaliau baigiau. Knygoj net nėra 200puslapių, skaičiau ilgiau nei 500 puslapių knygą. Nu nzn, gal tsg nepakankamai išsilavinus aš , bet tikrai šizofrenijos knyga. Vienos pasakėlės gale špokas tampa plakatu ir pakabinamas ant lubų. Nu kzn...
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 8, 2020
Ar esate patyrę tą jausmą, kai kalbėdami apie knygą, pritrūkstat žodžių? Man taip yra su šia knyga. Nors gal tiksliau - su visa Ivanauskaitės kūryba.
Jurga man yra absoliutus fenomenas lietuvių literatūros platybėse. Skaitę bent vieną jos knygą, tikiu, man pritars, kad tokios stilistikos rašytojo (-s) Lietuvoje daugiau nėra.
Jeigu man kas nors duotų jos tekstus be autoriaus ir be pavadinimų, ir net jeigu aš jų nebūčiau skaičiusi, vis tiek pasakyčiau, kad jie kurti Jurgos. Taip jau yra. Tokio stiliaus tekstų neįmanoma supainioti su niekuo kitu.
„Pakalnučių metai“ - debiutinė Jurgos Ivanauskaitės knyga (1985 m.), kuri tuo metu supurtė visą lietuvių literatūros pasaulį. Devinto dešimtmečio pabaigoje nebuvo įprasta kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos kalbėjo Jurga savo tekstuose. Ir tai ją išskyrė iš kitų, ir išskiria iki šiol.
Šioje knygoje yra 12 novelių, pasakojančių apie jauno žmogaus gyvenimo būdą, kompleksus, pažiūras ir vertybių krizę.
Labiausiai patikusios man buvo dvi - „Regėjimai geltonoje šviesoje“ ir „Pakalnučių metai“.
Abi nustebino, sukrėtė ir „išnešė“ absoliučiai viską nuo jausmų iki sveiko proto iki ten, kur nieko negalima paaiškinti žodžiais. Siužetų nepasakosiu, nes ne juose esmė, o jausmuose, kuriuos patiri skaitydamas šias noveles.
Jurgos kūryba ypatinga ir tikrai (prisiekiu) suprantama ne kiekvienam. Jeigu skaitydami knygas bandote paaiškinti viską sveiku protu, tai tada Jurgos kūryba tikrai ne jums - nevarkite ir nekankinkite savęs!
Nors „Pakalnučių metai“ man nepatiko taip, kaip kitos autorės novelių knygos, vis tiek rekomenduoju. Literatūrinis malonumas garantuotas!
Tik jei nesate skaitę Jurgos kūrybos, bet norėtumėt su ja susipažinti, visgi nesiūlyčiau pažinties pradėti būtent nuo šios knygos - rinkitės kažką lengvesnio. Jeigu ši bus jums pirmoji, tai vargu ar įveiksite visas noveles iki pabaigos - unikalumo, egzistencinių problemų, liūdesio ir lengvos šizofrenijos dozė gali pasirodyti per didelė.
Jurga man yra absoliutus fenomenas lietuvių literatūros platybėse. Skaitę bent vieną jos knygą, tikiu, man pritars, kad tokios stilistikos rašytojo (-s) Lietuvoje daugiau nėra.
Jeigu man kas nors duotų jos tekstus be autoriaus ir be pavadinimų, ir net jeigu aš jų nebūčiau skaičiusi, vis tiek pasakyčiau, kad jie kurti Jurgos. Taip jau yra. Tokio stiliaus tekstų neįmanoma supainioti su niekuo kitu.
„Pakalnučių metai“ - debiutinė Jurgos Ivanauskaitės knyga (1985 m.), kuri tuo metu supurtė visą lietuvių literatūros pasaulį. Devinto dešimtmečio pabaigoje nebuvo įprasta kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos kalbėjo Jurga savo tekstuose. Ir tai ją išskyrė iš kitų, ir išskiria iki šiol.
Šioje knygoje yra 12 novelių, pasakojančių apie jauno žmogaus gyvenimo būdą, kompleksus, pažiūras ir vertybių krizę.
Labiausiai patikusios man buvo dvi - „Regėjimai geltonoje šviesoje“ ir „Pakalnučių metai“.
Abi nustebino, sukrėtė ir „išnešė“ absoliučiai viską nuo jausmų iki sveiko proto iki ten, kur nieko negalima paaiškinti žodžiais. Siužetų nepasakosiu, nes ne juose esmė, o jausmuose, kuriuos patiri skaitydamas šias noveles.
Jurgos kūryba ypatinga ir tikrai (prisiekiu) suprantama ne kiekvienam. Jeigu skaitydami knygas bandote paaiškinti viską sveiku protu, tai tada Jurgos kūryba tikrai ne jums - nevarkite ir nekankinkite savęs!
Nors „Pakalnučių metai“ man nepatiko taip, kaip kitos autorės novelių knygos, vis tiek rekomenduoju. Literatūrinis malonumas garantuotas!
Tik jei nesate skaitę Jurgos kūrybos, bet norėtumėt su ja susipažinti, visgi nesiūlyčiau pažinties pradėti būtent nuo šios knygos - rinkitės kažką lengvesnio. Jeigu ši bus jums pirmoji, tai vargu ar įveiksite visas noveles iki pabaigos - unikalumo, egzistencinių problemų, liūdesio ir lengvos šizofrenijos dozė gali pasirodyti per didelė.
July 14, 2024
Ivanauskaitė literatūroje man kaip Mamontovas muzikoje - be proto pervertinti, geras skonis juos mėgti (ar teigti, kad mėgsti) ir prastas nemėgti. Pakalnučių metai yra ketvirtas ir, ko gero, paskutinis mano bandymas pamėgti Ivanauskaitę ir jos kūrybą. Bet nelimpa nors tu ką. Per daug pretenzingo rašymo, rytų kultūros priplakimo visur kur reikia ar nereikia, negyvų dialogų, šauktukų. Per mažai įtikinamų personažų ir gilesnės minties. Rinkinio apsakymai įspūdžio nepaliko, nemažai puslapių tiesiog perverčiau. Neabejoju, kad savo laiku Jurga buvo kažkas TOKIO ir laužė standartus; dėl to ją labai gerbiu ir suprantu jos kūrybos mylėtojus. Matyt tiesiog esu ne to laikmečio, ne tokios dvasios žmogus.
August 27, 2019
ivanauskaitės rašymo būdas pilnas būdvardžių ir detalių, kurių dauguma, tikriausiai, neša nutylėtas reikšmes (pasitikslinus pakalnučių simboliką visa istorija ir knyga labiau suvažiuoja į vėžes).
nors ir matosi, kad tai pirmoji jos knyga, palyginimai ir įvairių kultūrų pavyzdžiai neraižo savo gausa. gal todėl, kad daugiau skaitau paprastesne kalba parašytas istorijas, bet ivanauskaitės novelėse norėjosi aiškesnio dialogo, be pompastikos.
kita vertus, visa tai, kas klampu ir liūliuojančio jos kūryboj, yra savita ir parodo žmogaus gyvenimą būtent per tokią prizmę, kokią ivanauskaitė ir norėjo parodyt.
nors ir matosi, kad tai pirmoji jos knyga, palyginimai ir įvairių kultūrų pavyzdžiai neraižo savo gausa. gal todėl, kad daugiau skaitau paprastesne kalba parašytas istorijas, bet ivanauskaitės novelėse norėjosi aiškesnio dialogo, be pompastikos.
kita vertus, visa tai, kas klampu ir liūliuojančio jos kūryboj, yra savita ir parodo žmogaus gyvenimą būtent per tokią prizmę, kokią ivanauskaitė ir norėjo parodyt.
April 10, 2024
Pirmoji ir, mano nuomone, pati geriausia Jurgos Ivanauskaitės knyga. Prieš daugybę metų perskaičiau, bet kartkartėmis ir vėl atsiverčiu ir greitai "suvalgau" kurią nors iš tuo metu akin kritusių novelių.
Kai kas kaltino (gal ir dabar kaltina?) Autorę Markeso įtaka. Galbūt mikroskopą pridėjęs ir rastum kažką tokio. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad šitoje mažos formos Didelių kūrinių knygelėje yra širdim alsuojantis beprotiškai veržlus gyvenimas. Jis braunasi pro visus plyšius ir smelkiasi kaip tos personažo kūnan sudygusios pakalnutės.
Kai kas kaltino (gal ir dabar kaltina?) Autorę Markeso įtaka. Galbūt mikroskopą pridėjęs ir rastum kažką tokio. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad šitoje mažos formos Didelių kūrinių knygelėje yra širdim alsuojantis beprotiškai veržlus gyvenimas. Jis braunasi pro visus plyšius ir smelkiasi kaip tos personažo kūnan sudygusios pakalnutės.
January 27, 2024
Kava. Užpilama kava. Neskani kava. Kava su vynu (?). Dar nikotino dumas. Toks yra skonis burnoje.
Akys mato, regi faktūras, spalvas, šešėlius, emocijas. Tokia yra šviesa akyse.
Pasikartojimai. Neatitikimai. Tyla. Klyksmai. Keisti instrumentai. Tokie dūžiai į ausų būgnelius.
Dar šaltis ir karštis. Dar prisilietimai. Žmogaus ir gamtos elementų. Ir dar mirtis.
Tame sultinyje verda individas.
Akys mato, regi faktūras, spalvas, šešėlius, emocijas. Tokia yra šviesa akyse.
Pasikartojimai. Neatitikimai. Tyla. Klyksmai. Keisti instrumentai. Tokie dūžiai į ausų būgnelius.
Dar šaltis ir karštis. Dar prisilietimai. Žmogaus ir gamtos elementų. Ir dar mirtis.
Tame sultinyje verda individas.
This entire review has been hidden because of spoilers.
June 23, 2018
WOW! Visiškas rokenrolas tie „Pakalnučių metai“! Iš pradžių sunkiai sekėsi „įsivažiuoti“ į Ivanauskaitės stilių, po pirmųjų novelių vis padėjau knygą į šalį. Bet nė velnio! Beveik ją įpusėjus mano meilė Jurgos kūrybai vis labiau tvirtėjo. Na, o dabar laikas keliauti prie kitų Jurgos knygų.
March 27, 2022
Tai pirmoji Ivanauskaitės knyga, kurią skaičiau. Likau sužavėta. Apsakymuose galima atrasti įvairių temų, brautis gilyn ir analizuoti įvairiausias kampais... tačiau visų pirma - tai nuostabios, šiurpą keliančios siaubo istorijos.
November 28, 2023
NU PIZDAUSKAS
Visu pirma kdl nera tokiu knygu literaturos vadovelyje ZR NORECIAU nagrineti kiekviena sakinuka GENIALIOSIOS JURGOS (mano naujos fav rasytojos) ne rimtai gal zinot kur yra kokie knygu klubai?????
Visu pirma kdl nera tokiu knygu literaturos vadovelyje ZR NORECIAU nagrineti kiekviena sakinuka GENIALIOSIOS JURGOS (mano naujos fav rasytojos) ne rimtai gal zinot kur yra kokie knygu klubai?????
Displaying 1 - 30 of 48 reviews