Po ūkanotu nežinios dangum: Poezija, proza, laiškai

by Vytautas Mačernis

V.Mačernis (1921-1944) - savitas, įdomus poetas, kurio kūryba paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Knyga apima visą ligi šiol žinomą V.Mačernio palikimą: eilėraščius, poezijos vertimus, prozą, kritiką, laiškus.

Genres: Poetry

495 pages, Hardcover

First published January 1, 1990

About the author

Vytautas Mačernis was a Lithuanian poet existentialist. Mačernis studied English language and literature in Kaunas and philosophy at the University of Vilnius. The poet had died on October 7, 1944 in Žemaičių Kalvarija hit by a stray bullet.
Mačernis dedicated his short life for searching the purpose of human's life. The first poem of Vytautas was published in 1936, the last one – in October 1944. He had been writing sonnets, visions, triolets, songs and short aphoristic poems.
Since he was a sensitive person, Mačernis was affected by such disasters as World War II, the Soviet and Nazi occupations. His poems became full of blackness, dark colours.

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

TL; DR: KAŽKAIP TAVE PRISIMINIAU, BUVAI VISAI NUTOLUS.


Kitąmet - šimtmetis! Tai atsišviežinau Mačernį. Paraleliai skaičiau Ruseckaitės Dūžtančias formas, buvo įdomus stereo efektas.

Ir kaip skirtingai jis skaitėsi negu mokykloj / univere! Ir kaip vis dėlto nustebino. Ir kiek visko atradau.

Atradimai:

1. Anksčiau niekad nebuvau įvertinus, kokio populiarumo ir pasklidimo yra tas Mačernis. Skaičiau ir atpažindavau, kiek jo frazių esu mačius: išrašyta mokyklose ant sienų (kur kabėdavo tie tokie lozungai), prirašyta vadovėliuose kaip paantraštės / epigrafai / pamokymai, nekrologuose, palinkėjimuose, atminimuose, atvirukuose... viskas nuo "kiekvienas nešam sielą lyg žibintą" per "kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?", "mano siela šiandien sunkiai serga" iki "ar liūdnesnio kas būti galėtų / už likimą žmogaus šioj nakty", "aš laimingas esu, laimingesnio pasauly nėra, netikėkite mano skausmu...". Dar iki tol, kol mokykloj ar univere jį iš tiesų analizavom, Mačernio exposure (apšvitinimas?) buvo l. didelio masto.

Skaitydama viską iš naujo supratau, kad jis - literatūrinis Mamontovas: egzistencinis, kenčiantis, užnešantis, visiškai egocentrinis ir išsipūtęs sulig pasaulio dydžiu. Turbūt jaunystė. Turbūt dėl to jis taip veža, jei pataikai tinkamu metu, - net ir aš pati daug metų buvau visiškai pamiršus, bet dabar skaitydama atradau ištisus posmus, kur rašydavau draugėms į atminimus. Apie kažkokias misijas :)) Dabar juokinga, o atrodė taip teisinga!

Nu o kuo čia ne "Pėdos ant drėgno akmens", ar bent iš albumo "Kai perplauksi upę":

Kaip alchemikas viduramžių metu
Nuo pasaulio užsidaręs savyje,
Ieškau amžinos jaunystės paslapčių
Ir gyvybės eliksyro būtyje.
(p. 66)

Šitas žiauriai mielas (priskirčiau albumui "1982"), nurašau visą:

ŽIEMOS SONETAI. 4

Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.

Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.

Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu...
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.

[Šarnelė, 1943.XII.15]
(p. 79)

2a. Nors jam buvo tik keliolika metų, kai pradėjo rašyti "Vizijas", o mes jas analizavom visur po 102 kartus, aš tik šįkart supratau, koks tai nuostabus kūrinys. Ir kad VM, deja, nieko geriau už jas ir neparašė. (Bent iš to, kas mums išliko, bet matyt išliko geriausi dalykai, nes visus nusisekusius jis siuntinėdavo visiems laiškais, skaitydavo vakaruose, duodavo nusirašyti.) Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kaip būtų buvę, jei būtų gyvenęs bent iki 50-ties. Ar būtų parašęs antras vizijas? Ar būtų likęs vieno didžiojo ciklo poetu?

Čia nurašiau Trečiąją; nesitikėjau, bet net ašarėlę nubraukiau - gal net ne nuo paties turinio, o nuo to, kaip jis grūda ir grūda žodžius į eilutę, skaitydama/s net pritrūksti oro, tarsi jis skubėtų viską pasakyt, kol ta vizija neišsisklaidė, - ir kaip tas rezonuoja su senolės atsiminimu, vis išgyvenama netektimi.

TREČIOJI

Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.

Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno...
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.

Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.

Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.

Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai, -
Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.
Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta, -
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj pirštų.

[Šarnelė, 1940]
(p. 27-28)

2b. "Songs of Myself" - koks be galo gražus ciklas, visiškai buvo prasprūdęs prieš akis. Ta pati ilga eilutė, tas pats nei tai kaimas, nei tai pamąstymai ir prisiminimai, - labai patiko. Visai mažai to AŠ - kaip ir "Vizijose".

IV

Aš dažnai einu ant kalno ir, stovėdamas ten atsišliejęs medžio, ilgas valandas stebiu, kaip žmonės dirba laukuose.
Šiemet laukuose žmonių matytis maža.
Dirba jie lėtai judėdami.
Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo grįžtančius sutikęs.
Ir mes kalbamės apie lietingas liepos mėnesio dienas.
"Vasaros nebus", – man sako jie.
(p. 145)


VII

Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas.
Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavime žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.
Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.
Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas apie spalvotų lapų šlamesį alėjose.
(p. 146)

3. Nežinojau, kad jis taip nuostabiai vertė. Pasirodo, ir Keistuolių dainuojamas Eldorado - verstas Mačernio. Bet kaip jis išvertė Milašių... Atrodo, abu buvo kažko panašaus apsėsti - regėjimų, vizijų, nežinau, kratė šiurpas skaitant. Kaip gaila, kad tiek nedaug spėjo.

4. Tas merginos / mergaitės vaizdinys tai..... nelabai koks :D Merginų klausimu tai atrodo, lyg VTF maestro eiliuotų:

Aš prisimenu: buvai paika mergaitė,
Bet turėjai gražų, linksmą veidą,
Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė,
Išdykavimus visi atleido.
(p. 72)


Mergaitės, savo kūnais puoškite jam taką,
Nuo žvilgsnio jo pamišę, sukitės linksmai [...]
(p. 81)


ŽIEMOS SONETAI. 42

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Šarnelė, 1944.V.13
(p. 117)


Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis...
(p. 151)

Šitas yra OSOM:
(Mačerniui čia 16 metų)

DAMAI "PAR EXCELLENCE"

Kažkaip tave prisiminiau,
Nors tu esi nutolus.
Gyvenome kadais kaip giminės,
Kaip seserys ir broliai.
Miškan uogauti ėjome,
Prie ežero taškytis.
Šiandien, girdžiu, alėjomis
Eini, kur skamba litas.
Nors tu buvai nuskurusi
Ir paprasta mergaitė,
Bet mes šiandien salionų durėse:
Dama "par excellence" skaitom.
Dabar žiedai auksiniai rankose,
Visa balta nuo grimo.
Greit būsi, sese, susilenkusi,
Kaip senė prieš mirimą...
Greit bus duslu krūtinėje
Nuo dūmų ir cigaro.
Nebežavės kitų nei linijos,
Kai šauksies "juodo dvaro".
Aš nežinau, nei kam tu tikusi,
Jau greit, jau greit palūši.
Ir tavo dienos tuščios likusios,
Ir tu pati be dūšios.
Mes taip toli palikome,
Ir tu tokia išbalus.
Tu nesikelsi su Velykomis -
Šiandien viskam jau galas.

1937
(p. 185)

5. Knygoj, be Mačernio poezijos ir vertimų, spausdinama ir jo proza (bloga), rašinėliai (labai liūdinantys savo hermetiškumu - karas, žūva žmonės, Mačernis studina Vilniuj, kur jau veikia žydų getas, miestas iššluotas nuo didžiosios dalies gyventojų, - o Mačernis rašo apie tai, kad žydų tauta apdovanota protu, nes lavina savo vaikus nuo pats mažumės... ir panašiai) ir laiškai.
Iš Ruseckaitės knygos sužinojau, kad Mačernio sužadėtinė labai ilgai neatidavė tyrėjams jo laiškų (nu ir kaklaraiščio + rankšluosčių :D ) - juos perskaičius gana aišku, kodėl. Juose - visiškai high-school drama (paraleliai skaitau Normal People - panašu): Mačernis kaltina Bronę, kad ji susitikinėja su kitais (jam taip sakė draugas Juozas), kad pasityčiojo iš jo jausmų, kad žino, jog ji jo nemyli taip Giliai, jog ji gali jį apgauti, - jis nebetiki jos "absoliutiniu ištikimumu" (p. 395). Į Bronės / moterų temą:

Tada Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas ir Tu įsigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meilės, svetimos avantiūros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip liūdna jausti, kad visa tai negali eiti priekaištu, nes tai mergaitės esmės dalis, tai mergaitės privalumas, ir kartais net jos žavumas. (p. 395)

Biški susišaukia su "Dama 'Par excellence'" - bet tą Mačernis rašė šešiolikos, iki sutiks Bronę - turės praeiti dar 4 metai. O atrodo, kad varo visur tą patį. Sad...

6. Bet vis dėlto kartais jis tiesiog labai gražus - su visomis mergaitėmis, su ego, su viskuo. Čia ilgo eilėraščio per 2 psl - "Laiškas mirusiam draugui" - pabaiga, tokia labai niliūniška:

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
(p. 216)


RONDO

Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Negaila to, bet kai kada,
Iškilę į paviršių,

Prisiminimai drumsčias širdyje
Ir plūsta bangomis per viršų...
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.

Belieka tik refrenas dainoje -
- Bet jo aš nepamiršiu -
Kaip vėjas vandenų paviršių
Palies švelniai tave:
Tu pamiršai mane.

1943.XII.6
(p. 225)

Nu ir all time favoritas, kurio nesugadina net užuomina laiškuose, kad Mačernis galimai čia rašė apie save :D -

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty".

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Šarnelė, 1942.VII.3
(p. 201)

[Ugne Diliunaite · Rating 4 out of 5]

“Aš visada, kai sėdžiu žmonių draugijoje, žiūriu per jų galvas tolyn, kai skaitau knygą, visados domiuos sekančiu puslapiu, ne skaitomu, gerdamas vandenį, užmirštu troškulio pasitenkinimą, bet galvoju apie būsimą troškulį. Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui”

[Robertas · Rating 5 out of 5]

Kaip gera kartais pabėgti nuo skubančio ir lekiančio pasaulio į poezijos gilumą. Vytautas Mačernis iš tiesų man padėjo pagydyti sielos žaizdas ir nugalėti kartais išlendantį liūdesį. Jo poezija tokia paprasta, bet tokia gili ir prasminga, o dar šilčiausi laiškai bendraminčiams... Kaip gera perskaityti tokį nuoširdžias mintis. Tik gaila, kad šiais laikais mažai kas propaguoja tokį šiltą bendravimą, juk jo vertė tokia didelė!..

Man patiko viena Vytauto Mačernio užrašyta mintis: „Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. <...> Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esam šviesa, mes patys esam saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą.“ Tad linkiu visiems kitą kartą pragiedrėjus juodai dienai būti ta šviesa aplinkinių akyse.

[Danielė · Rating 4 out of 5]

apsiverkiau Antakalnio poliklinikos koridoriuje, nes šeštoji vizija man tiesiog tokia ypatingai graži

[Auksė · Rating 5 out of 5]

Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu
Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo
Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių.

Ir jos įsčius, juodas, supelijęs, išdraskytas,
Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu;
O paskui ateina šiltas, ūkanotas rytas,
Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų

Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas:
Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų.

Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią,
Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią,
Naktimis nupuldami iš debesų juodų.

,,Pavasario sonetai‘‘
Šarnelė, 1944.IV.14

[Ieva Pa · Rating 5 out of 5]

Vytauto Mačernio poezija man labai artima. Labiausiai šioje knygoje sužavėjo laiškai draugams ir mylimajai. Kiek daug juose atvirumo, meilės, kuri persipinusi su liūdesiu, nuolatinio blaškymosi ir noro būti priimtu. Mane žavi jo gebėjimas išrašyti žodžiais jausmus ir nebijoti jausti visokias emocijas. Būti visoks.
Nors jam buvo tik 23 metai, kai jis tragiškai žuvo..., jo išminties ir pasaulio matymo turėtų ne vienas pasimokyti.

Ištrauka iš laiško mylimajai nuo kurios tuo metu jautė šaltį:
/Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė./

Vytautas 🖤.

[Marta Hojirat · Rating 5 out of 5]

Kas jaučia nors šiokią tokią simpatiją Mačerniui ir jo kūrybai, privalo perskaityti jo laiškus mylimajai, atrodo iš karto jautiesi labiau artimas pačiam rašytojui.