Ne, tai ne matematikos vadovėlis. O ir Ferma išneštas į pavadinimą nepelnytai – šmėkšteli viso labo keliuose puslapiuose, ir tiek. Kiek daugiau yra Blezo Paskalio, bet ir jis – tik epizodinis to meto personažas, kurių knygoje gausu iki negalėjimo. O kaip kitaip – autorius istorikas. Ir tai juntama.
Vėl istorinis detektyvas. Vėl sykiu su Louis Fronsac puolame pagelbėti Mazariniui spręsti iškylančias problemas. Kiek nervuoja, kad pagrindinis antagonistas nuolat tas pats, bet ką jau dabar.
Siužetas sukasi aplink šifruotojų biurą. Kaip drozofilos ilgam užmirštuose vaisiuose jame užsiveisė šnipai. Negana, kad užsiveisė, tai dar ir šifrą, berods, nukosėjo. O tai jau negerai, mat bus perskaitytos visos depešos diplomatams, patekusios į priešo rankas (o tai nesudėtinga, net nereikia hakerių, kurie įsilaužtų į kompiuterį, pakaks kelių samdinių, pasislėpusių krūmynuose šalia kelio, kuriuo skuba kurjeris). Tad Forsacas išeina medžioklėn. O pakeliui dar niekeno neverčiamas sumąsto, kad gerai būtų ir naują, nenulaužiamą šifrą sugalvot – taip romane, o ir ant viršelio, atsiranda Ferma.
Atmosfera, buitis, aplinka – viskas penketui. Kitko iš istoriko ir nesitikėtum. Intriga, veiksmas, irgi yra. Kiek trukdo įsijaust faktas, jog suvoki, kad protagonistas iš bet kokios kebeknės išeis gyvas. Bet visuomet yra viltis, kad nepasiseks kam nors iš artimų draugų. Ne, ne šįsyk.
Apibendrinant – keturi iš penkių. Istorinio detektyvo mėgėjams rekomenduočiau. Viena bėda – į anglų neversta, tad prancūzų nemokant galima rinktis rusų vertimą.