Skaityti šią knygą man buvo vienas malonumas. Būtent dėl to jai duodu 5-etą. Nors akimirką pagalvojau, kad 5 gauna ir tokios rimtos, vertingos knygos kaip “Druska jūrai“ ir tarsi kažkiek keista, jog ir lengva drama, ir toks svarbus kūrinys gauna vienodą įvertinimą, tačiau noriu pabrėžti, jog “Paskutinis pabėgimas“ aukščiausią įvertinimą gauna ne dėl paties turinio, o dėl malonumo, kurį suteikė skaitymo procesas.
Ko gero tiktų sakyti, jog tokį įvertinimą gauna pati autorė. Tai yra pirmoji mano pažintis su žymiąja D. Chamberlain. Sakyčiau, jog pažintis labai vykusi. Knyga mane tiesiog prikaustė. Skaityti norėjosi kiekvieną laisvą minutę.
Pirmiausia nustebino tai, kad veikėjai pasirodė labai tikroviški, natūralūs, su tikrais jausmais ir išgyvenimais. Vieniems jų buvo labai lengva pajusti palankumą, kitiems – priešiškumą, tretiems – ir tą, ir tą vienu metu. Suzanos jaučiuosi labai pasiilgusi, gaila, kad knyga baigėsi, norėčiau tokio serialo, kad galėčiau su veikėjais “matytis“ nuolat. 🙂
Tema, kurią autorė nagrinėja, taip pat labai svarbi. Kėlė pyktį tai, jog vaiko globą gali nulemti pinigai ir tam tikros ligos. Tailerio mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Ir nors tai buvo būtent dėl potrauminio streso, kurį patyrė po vyro išdavystės, vien pats buvusio, laikino psichikos sutrikimo faktas teismui pasirodo svarbesnis už Suzanos motinystės įgūdžius ir atsidavimą.
Buvo kelios vietos, kurios kėlė klaustukų. Man pasirodė, kad Amerikoje šitaip dingti yra labai paprasta. Pernelyg lengva buvo gauti naujus dokumentus su naujomis pavardėmis, pasisavinti mašinos numerį, dingti visiškai be pėdsakų. Tačiau šie niuansai nebuvo įkyrūs ir mėgautis skaitymu netrukdė. Labai rekomenduoju šią knygą atostogoms, ilgajam savaitgaliui, vasarai ar popietėms, kuomet norisi gero, malonaus, kokybiško laiko su knyga.
Ilgai nelaukusi tikrai imsiu ir kitą D. Chamberlain knygą.