What do you think?
Rate this book
Lažybos prie karsto
Persekiojama praeities šešėlių Emiri Morgan priversta sugrįžti į nostalgiškus vaikystės namus pietvakarių Anglijoje – Sent Mertoną. Deja, miestelis nebe toks mielas, koks buvo kadaise – netikėtai miršta jauna ir graži grafaitė. Nusižudė ar buvo nužudyta? Žavioji detektyvė Emiri Morgan pasiryžusi tai išsiaiškinti.
„Lažybos prie karsto“ – tai nepaprasta galimybė sugrįžti į garsiosios romanistės Džeinės Ostin aprašytą stebuklingą Regentijos eros Angliją. Tik šį kartą kupiną šiurpių paslapčių.
„Lažybos prie karsto“ – tai nepaprasta galimybė sugrįžti į garsiosios romanistės Džeinės Ostin aprašytą stebuklingą Regentijos eros Angliją. Tik šį kartą kupiną šiurpių paslapčių.
204 pages, Paperback
Published January 1, 2022
1 person is currently reading
56 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 15 of 15 reviews
June 20, 2024
Nuoširdžiai nustebino, kad ši knyga - itin jauno žmogaus darbas. Autorius - abiturientas, bet koks! Verčia iš kelių kalbų, filologų konkurse laimėjęs aukso medalį, dar ir bronzos tokį turi už vertimą gavo! Dalyvauja pasaulinėse olimpiadose, kuria verslus. Och! ir kaip nebus įdomu paskaityti tokio jauno ir veiklaus žmogaus kūrinį, o dar kai tema visiškai mano - senas, geras angliško stiliaus detektyvas.
Autorius labai stengėsi sukurti tą Christie fanams pažįstamą atmosferą: Anglijos kaimelis, daug įtariamųjų, daug neiaškumų, daug siužete vis nutinkančių keistenybių ir viena jauna mergina pasiryžusi išspręsti visą kebekenę. Taip, skaitydama jaučiausi kaip namie, nes su tokiom knygom dar paauglystėje augo mano meilė žanrui. Gan stereotipiška, bet tokie dalykai groja prisiekusiems stiliaus fanams. Sugrojo ir man. Tikrai smagiai skaitėsi, nors vietomis gal perspausta buvo su bandymu atvaizduoti laikmetį: keisti žodžiai, kurių nežinau ar tada kas vartojo ir ar dabar vartoja, o vietomis - itin šiuolaikiška kalba. Truputį susimiksavo, bet ai. Man buvo įdomiau kas nužudė ir kodėl!
Ir smagiai išsuko pabaigą rašytojas. Prisipažinsiu, nuspėjau, bet vis tiek buvo malonu pasinerti į tą Christišką akistatą, kur visi įtariamieji susodinti prie stalo ir pagrindinė veikėja demaskuoja dalykus! Tikrai neblogai pavarė Tomas Viliūnas! Esu tikra, tai nėra paskutinė jo knyga ir dar daug iš jo sulauksim. Palaikysiu ir lauksiu.
Autorius labai stengėsi sukurti tą Christie fanams pažįstamą atmosferą: Anglijos kaimelis, daug įtariamųjų, daug neiaškumų, daug siužete vis nutinkančių keistenybių ir viena jauna mergina pasiryžusi išspręsti visą kebekenę. Taip, skaitydama jaučiausi kaip namie, nes su tokiom knygom dar paauglystėje augo mano meilė žanrui. Gan stereotipiška, bet tokie dalykai groja prisiekusiems stiliaus fanams. Sugrojo ir man. Tikrai smagiai skaitėsi, nors vietomis gal perspausta buvo su bandymu atvaizduoti laikmetį: keisti žodžiai, kurių nežinau ar tada kas vartojo ir ar dabar vartoja, o vietomis - itin šiuolaikiška kalba. Truputį susimiksavo, bet ai. Man buvo įdomiau kas nužudė ir kodėl!
Ir smagiai išsuko pabaigą rašytojas. Prisipažinsiu, nuspėjau, bet vis tiek buvo malonu pasinerti į tą Christišką akistatą, kur visi įtariamieji susodinti prie stalo ir pagrindinė veikėja demaskuoja dalykus! Tikrai neblogai pavarė Tomas Viliūnas! Esu tikra, tai nėra paskutinė jo knyga ir dar daug iš jo sulauksim. Palaikysiu ir lauksiu.
May 2, 2024
„Seno gero angliško detektyvo tradicija“ – pasitinka užrašas ant viršelio. Na, kaip seno – lyg ir prieš porą metų parašytas. Su anglišku irgi taip abejotinai. Kažin, jei koks britas rašytų detektyvus, kurių veiksmas rutuliojasi Bezdonyse, jau būtų galima juos vadinti lietuviškais? Lieka „gero“ – su tuo pabandysim išsiaiškinti.
Prasideda viskas nuo Emiri Abrams užgriūvančių nelaimių – miršta mama, mirties patale prisipažįstanti nužudžiusi savo vyrą, Emiri tėva (Nebijokit, ne spoileris – ne šitą nusikaltimą aiškinsis mūsų herojė), pačios Emiri vyras prasilošia, sulenda į skolas ir atsiduria skolininkų kalėjime. Tad jauna moteris nusprendžia grįžti pas tetulę į provinciją. Ir pirmas dalykas, ką pamato Sent Mertone – laidotuvių procesija. Į paskutinį kelią palydima nusižudžiusi grafaitė Anson. Tokia oficiali versija, kuria Emiri suabejoja. Na, ir pasineria į tos savižudybės-žmogžudystės tyrimą.
Kažkaip prašmėkščiojo mano informaciniam lauke šios knygos reklama. Vienoje apie ypatingą literatūriškumą kalbama, o „Pajūrio naujienos“ žengė dar toliau: „O skaičiusieji Tomo knygą negaili gerų atsiliepimų. „Tikrai Agatos Kristi lygio detektyvas!“ – skamba ir tokių įvertinimų.“
Taip, kaip sako pats autorius, „pavyko tapti galbūt jauniausiu publikuotu rašytoju Lietuvoje“ – ir tai, atleiskite, jaučiasi. Ir tame nebūtų nieko bloga, jei ne tos nepelnytos liaupsės, kurios tiek pačiam autoriui gali meškos paslaugą padaryt, tiek skaitytojui pažada nei daug, nei mažai – „Agatos Kristi lygio“ detektyvą. Kada jau leidėjai supras, kad visi tie lyginimai su Kingu, Kristi, etc. – tik didina skaitytojo, nepateisinusio sukeltų lūkesčių, nusivylimą.
Pačiai detektyvinei linijai didelių priekaištų neturiu. Nors ne, meluoju – turiu. Yra panaudoti mažiausiai du triukai, kuriuos aš turiu slaptam sąraše „Mano NE detektyvuose“. Ne slaptos durelės, ne veikėjas – kinas, ko taip ragino vengti savo dešimt detektyvo įsakymų kadaise suformulavęs Ronaldas Knoxas, bet, sakyčiau, iš tos operos. Bet į tai aš galėčiau užsimerkti ir atleisti. Blogiausia buvo tai, kad viso romano skaitymo metu buvau Stanislavskis. „Netikiu!“ – norėjosi rėkti nuolat. Ir deja, tas jausmas lydėjo nuo pirmo puslapio iki paskutinio.
Vis tik, kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas. Bet ir tobulėti (net ne iki Kristi lygio) dar yra ir yra kur.
Trys iš penkių. Truputį avansu.
Prasideda viskas nuo Emiri Abrams užgriūvančių nelaimių – miršta mama, mirties patale prisipažįstanti nužudžiusi savo vyrą, Emiri tėva (Nebijokit, ne spoileris – ne šitą nusikaltimą aiškinsis mūsų herojė), pačios Emiri vyras prasilošia, sulenda į skolas ir atsiduria skolininkų kalėjime. Tad jauna moteris nusprendžia grįžti pas tetulę į provinciją. Ir pirmas dalykas, ką pamato Sent Mertone – laidotuvių procesija. Į paskutinį kelią palydima nusižudžiusi grafaitė Anson. Tokia oficiali versija, kuria Emiri suabejoja. Na, ir pasineria į tos savižudybės-žmogžudystės tyrimą.
Kažkaip prašmėkščiojo mano informaciniam lauke šios knygos reklama. Vienoje apie ypatingą literatūriškumą kalbama, o „Pajūrio naujienos“ žengė dar toliau: „O skaičiusieji Tomo knygą negaili gerų atsiliepimų. „Tikrai Agatos Kristi lygio detektyvas!“ – skamba ir tokių įvertinimų.“
Taip, kaip sako pats autorius, „pavyko tapti galbūt jauniausiu publikuotu rašytoju Lietuvoje“ – ir tai, atleiskite, jaučiasi. Ir tame nebūtų nieko bloga, jei ne tos nepelnytos liaupsės, kurios tiek pačiam autoriui gali meškos paslaugą padaryt, tiek skaitytojui pažada nei daug, nei mažai – „Agatos Kristi lygio“ detektyvą. Kada jau leidėjai supras, kad visi tie lyginimai su Kingu, Kristi, etc. – tik didina skaitytojo, nepateisinusio sukeltų lūkesčių, nusivylimą.
Pačiai detektyvinei linijai didelių priekaištų neturiu. Nors ne, meluoju – turiu. Yra panaudoti mažiausiai du triukai, kuriuos aš turiu slaptam sąraše „Mano NE detektyvuose“. Ne slaptos durelės, ne veikėjas – kinas, ko taip ragino vengti savo dešimt detektyvo įsakymų kadaise suformulavęs Ronaldas Knoxas, bet, sakyčiau, iš tos operos. Bet į tai aš galėčiau užsimerkti ir atleisti. Blogiausia buvo tai, kad viso romano skaitymo metu buvau Stanislavskis. „Netikiu!“ – norėjosi rėkti nuolat. Ir deja, tas jausmas lydėjo nuo pirmo puslapio iki paskutinio.
Vis tik, kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas. Bet ir tobulėti (net ne iki Kristi lygio) dar yra ir yra kur.
Trys iš penkių. Truputį avansu.
August 2, 2024
Ir dar kartą pasakysiu tą patį- vau, Tomai! Koks tu kietas!
May 28, 2023
4.5⭐
Pradžioje buvo sunku įsijausti į pirmojo asmens vartojimą. Vis norėjosi viską versti trečiojo asmens įvardžiu.Taip pat turiu pastabų dėl dialogų. Man kaip perskaičiusiai nemažai aprašyto laikmečio knygų, jautėsi, kad kalba yra "modernesnė", ne tokia aristokratiška. Taip pat jautėsi kai kur kaip "copy paste" atmosfera, bet perdaug nesigilinau.
O daugiau priekabių neturiu. Jaunajam rašytojui tikrai pavyko perteikti to laiko dvasią. Literatūrinė kalba tikrai vaizdinga, nenuobodi ir ne sausa. Kai kurie pasakymai ir šypseną sukėlė.
O dėl kulminacijos, tai buvo labai silpni įtarimai kas ir kodėl, bet atomazga tikrai pakėlė antakius iki pat viršaus. Labai patiko tokia logiška ir išbaigta pabaiga. Tikrai net ir labiau patyrusiems rašytojams, tai ne visada pavyksta. Gal mėgstantiems šiuolaikines brutalias žudynes dabartiniuose aprašytuose detektyvuose, toks veikalas keltų žiovulį, bet man toks švelnesnis variantas buvo pats tas.
Žodžiu man patiko. Smagiai praleidau laiką su Emiri. Ir noriu palinkėti jaunajam talentui toliau kūrybinių įdėjų, nes potencialo tikrai yra.
Dar priduriu, kad patiko knygos formatas. Patogesnis, nei kad būna mažesnės, bet storesnės.
Pradžioje buvo sunku įsijausti į pirmojo asmens vartojimą. Vis norėjosi viską versti trečiojo asmens įvardžiu.Taip pat turiu pastabų dėl dialogų. Man kaip perskaičiusiai nemažai aprašyto laikmečio knygų, jautėsi, kad kalba yra "modernesnė", ne tokia aristokratiška. Taip pat jautėsi kai kur kaip "copy paste" atmosfera, bet perdaug nesigilinau.
O daugiau priekabių neturiu. Jaunajam rašytojui tikrai pavyko perteikti to laiko dvasią. Literatūrinė kalba tikrai vaizdinga, nenuobodi ir ne sausa. Kai kurie pasakymai ir šypseną sukėlė.
O dėl kulminacijos, tai buvo labai silpni įtarimai kas ir kodėl, bet atomazga tikrai pakėlė antakius iki pat viršaus. Labai patiko tokia logiška ir išbaigta pabaiga. Tikrai net ir labiau patyrusiems rašytojams, tai ne visada pavyksta. Gal mėgstantiems šiuolaikines brutalias žudynes dabartiniuose aprašytuose detektyvuose, toks veikalas keltų žiovulį, bet man toks švelnesnis variantas buvo pats tas.
Žodžiu man patiko. Smagiai praleidau laiką su Emiri. Ir noriu palinkėti jaunajam talentui toliau kūrybinių įdėjų, nes potencialo tikrai yra.
Dar priduriu, kad patiko knygos formatas. Patogesnis, nei kad būna mažesnės, bet storesnės.
June 19, 2024
Su avansu 4⭐️, viskas gal ir atitiko , bet viršelis siūlo daug , viduj to trūko, bet žinant ,kad 1 romanas,tai geras.
March 1, 2023
Jei nežinočiau, niekaip nepatikėčiau, kad knygą parašė jaunas vaikinas, bet tai ir smagus faktas, įrodantis, kokia gera karta užauga.
Labai patiko pasirinkta kūrinio atmosfera, čia nenueita banaliu keliu ir nerašyta apie kokį prasigėrusį kriminalistą arba perdėtai stengtasi priartinti knygą prie Lietuvos. Ne, autorius drąsiai ima Angliją ir kuria paslaptingą, drėgną, rūko persmelktą senovę, kurioje gimsta mįslė. Būtent atmosferą būtų galima lyginti su knyga "Lėlių fabrikas". Tokių kūrinių nėra daug, jie ne visiems, bet išskirtinumas atperka.
Sklandus tekstas, lengvai dėliojami sakiniai, trumpi, dažnai intriga pasibaigiantys skyriai - viskas, ko galima norėti iš bet kokio populiariosios literatūros kūrinio. Ir ko dažnai juose nebūna.
Man šiuo metu, kai dėl darbų skaitau labai nedaug, knyga buvo geras atradimas ir puikus atokvėpis nuo pabodusių žanrų. Neseniai vienoje grupėje skaitytojai kalbėjosi, kad lietuvių rašytojai niekada nepriartės prie užsieniečių. Iš dalies sutinku, tačiau kai kurie turi potencialo, jiems tik reikia suteikti šansą, nepabijoti perskaityti jų kūrinius, o leidykloms dažniau patikėti kitokiais žanrais, suteikiant šanso jaunimui, nežinomoms pavardėms, tiems, paskui kuriuos dar neseka jokia auditorija. Jie ją susirinks. Tereikia galimybės.
Rekomenduoju senovinių detektyvų gerbėjams, A.Christie, Doyle, Wentworth kūrinius skaitantiems žmonėms ir visiems, kurie ieško ne banalaus, įdomiai parašyto kūrinio be įprastų klišių ir tiems, kurie pavargo nuo modernių, vienas į kitą panašių trilerių.
Labai patiko pasirinkta kūrinio atmosfera, čia nenueita banaliu keliu ir nerašyta apie kokį prasigėrusį kriminalistą arba perdėtai stengtasi priartinti knygą prie Lietuvos. Ne, autorius drąsiai ima Angliją ir kuria paslaptingą, drėgną, rūko persmelktą senovę, kurioje gimsta mįslė. Būtent atmosferą būtų galima lyginti su knyga "Lėlių fabrikas". Tokių kūrinių nėra daug, jie ne visiems, bet išskirtinumas atperka.
Sklandus tekstas, lengvai dėliojami sakiniai, trumpi, dažnai intriga pasibaigiantys skyriai - viskas, ko galima norėti iš bet kokio populiariosios literatūros kūrinio. Ir ko dažnai juose nebūna.
Man šiuo metu, kai dėl darbų skaitau labai nedaug, knyga buvo geras atradimas ir puikus atokvėpis nuo pabodusių žanrų. Neseniai vienoje grupėje skaitytojai kalbėjosi, kad lietuvių rašytojai niekada nepriartės prie užsieniečių. Iš dalies sutinku, tačiau kai kurie turi potencialo, jiems tik reikia suteikti šansą, nepabijoti perskaityti jų kūrinius, o leidykloms dažniau patikėti kitokiais žanrais, suteikiant šanso jaunimui, nežinomoms pavardėms, tiems, paskui kuriuos dar neseka jokia auditorija. Jie ją susirinks. Tereikia galimybės.
Rekomenduoju senovinių detektyvų gerbėjams, A.Christie, Doyle, Wentworth kūrinius skaitantiems žmonėms ir visiems, kurie ieško ne banalaus, įdomiai parašyto kūrinio be įprastų klišių ir tiems, kurie pavargo nuo modernių, vienas į kitą panašių trilerių.
June 6, 2024
4/5
Nesu nei klasikinių, nei šiaip detektyvų gerbėja, tokius reikalus, kaip ši knyga, mieliau vartoju filmų pavidalu, bet labai norėjosi palaikyti abituriento debiutą, kad ir ką jis pasirinko rašyti. Ir akivaizdu, jog čia – Tomo tema. Sukūrė ir atmosferą, ir pateikė tekstą kinematografiškai, ir pamėtė visokių istorinių, vietos nuorodų – nė akimirkai nepagalvojau, kad jis nežino, apie ką kalba. Todėl ir nesuabejojau nei geografinėmis žiniomis, nei apskritai pasirinkimu rašyti ne apie Lietuvą ir ne apie lietuvius. Veiksmas vyniojasi greitai, veikėjų nemažai, bet tarpusavy nesimaišo, pagrindinė neerzina, nors gal jos priešistorės ir paties charakterio norėjosi kiek daugiau. Milžiniškas pliusas, kad autorius neįpina nereikalingos meilės istorijos, tik pamėto į ją užuominas – veikėja yra ir gali būti įdomi ir be vyro šalia. Be to, tekstas gyvas, beveik visada ne šiuolaikiškas – dialogams norėjosi daugiau autentikos, bet jie buvo pakankamai tikroviški.
Pagrindinis mane nervinęs dalykas, nesusijęs su siužetu: man labai, labai kliuvo žodžių tvarka. Ji kai kur rodėsi nenatūrali, nelietuviška, keistai dedanti akcentus ir todėl tekstas vietomis neplaukė taip, kad negalvočiau ir neužsiimčiau perdėliojimu. O bendrai, nors žanras ir ne mano, bet tiems, kurie šiaip mėgsta ale Agatiškus detektyvus – imkit, skaitykit, palaikykit ir kažkaip nemanau, kad nusivilsit. Neabejoju, kad apie autorių dar išgirsim, kaip ir neabejoju, kad su patirtim jis rašys taip, kad tik pavydas ir susižavėjimas kirbės. Žodžiu, sveikinimai Tomui ir nuoširdus linkėjimas nesustoti!
Nesu nei klasikinių, nei šiaip detektyvų gerbėja, tokius reikalus, kaip ši knyga, mieliau vartoju filmų pavidalu, bet labai norėjosi palaikyti abituriento debiutą, kad ir ką jis pasirinko rašyti. Ir akivaizdu, jog čia – Tomo tema. Sukūrė ir atmosferą, ir pateikė tekstą kinematografiškai, ir pamėtė visokių istorinių, vietos nuorodų – nė akimirkai nepagalvojau, kad jis nežino, apie ką kalba. Todėl ir nesuabejojau nei geografinėmis žiniomis, nei apskritai pasirinkimu rašyti ne apie Lietuvą ir ne apie lietuvius. Veiksmas vyniojasi greitai, veikėjų nemažai, bet tarpusavy nesimaišo, pagrindinė neerzina, nors gal jos priešistorės ir paties charakterio norėjosi kiek daugiau. Milžiniškas pliusas, kad autorius neįpina nereikalingos meilės istorijos, tik pamėto į ją užuominas – veikėja yra ir gali būti įdomi ir be vyro šalia. Be to, tekstas gyvas, beveik visada ne šiuolaikiškas – dialogams norėjosi daugiau autentikos, bet jie buvo pakankamai tikroviški.
Pagrindinis mane nervinęs dalykas, nesusijęs su siužetu: man labai, labai kliuvo žodžių tvarka. Ji kai kur rodėsi nenatūrali, nelietuviška, keistai dedanti akcentus ir todėl tekstas vietomis neplaukė taip, kad negalvočiau ir neužsiimčiau perdėliojimu. O bendrai, nors žanras ir ne mano, bet tiems, kurie šiaip mėgsta ale Agatiškus detektyvus – imkit, skaitykit, palaikykit ir kažkaip nemanau, kad nusivilsit. Neabejoju, kad apie autorių dar išgirsim, kaip ir neabejoju, kad su patirtim jis rašys taip, kad tik pavydas ir susižavėjimas kirbės. Žodžiu, sveikinimai Tomui ir nuoširdus linkėjimas nesustoti!
April 1, 2023
Pirmasis Tomo detektyvas, kurį nuskilo perskaityti wattpad‘e. Būdamas vienuoliktokas išleido knygą, prikausčiusią dėmesį nuo pirmųjų skyrių. Labai smagu, kad užauga tokia gabi karta.
Emiri Morgan, netekus šeimos, grįžta į gimtąjį miestelį Sent Mertoną. Apsigyvenus pas tetą, sužino, kad mirė jaunoji grafaitė. Gydytojas nustato, kad ji nusižudė, tik Emiri tuo netiki ir pasiruošusi išsiaiškinti tiesą apie grafaitės mirtį pastačius viską ką turi ant lažybų stalo.
Kūrinys sklandus, tekstas skaitėsi lengvai, paskutiniai skyriai kabino ir vertė versti dar vieną puslapį. Knygos atmosfera paslaptinga, tamsi, o aprašomos vietovės ir orai sudaro įspūdį, jog esi nebe namuose, o niūrioje Anglijoje. Jei pabodo vienodi, banalūs trileriai šis istorinis detektyvas pats tas.
Emiri Morgan, netekus šeimos, grįžta į gimtąjį miestelį Sent Mertoną. Apsigyvenus pas tetą, sužino, kad mirė jaunoji grafaitė. Gydytojas nustato, kad ji nusižudė, tik Emiri tuo netiki ir pasiruošusi išsiaiškinti tiesą apie grafaitės mirtį pastačius viską ką turi ant lažybų stalo.
Kūrinys sklandus, tekstas skaitėsi lengvai, paskutiniai skyriai kabino ir vertė versti dar vieną puslapį. Knygos atmosfera paslaptinga, tamsi, o aprašomos vietovės ir orai sudaro įspūdį, jog esi nebe namuose, o niūrioje Anglijoje. Jei pabodo vienodi, banalūs trileriai šis istorinis detektyvas pats tas.
March 6, 2025
Daug kas pagerėtų, jei būtų mažiau autoriaus aprašymo, kaip kas vyksta ar kaip kas jaučiasi, ar kaip kas atrodo, o tai būtų perduota veikėjų dialogais ir monologais - čia, žinoma, meistrai yra rusų ir prancūzų rašytojai, kurie nesako, kad kas nors nudžiugo ar nuliūdo, o padeda skaitytojui suprasti iš būtent veikėjų veiksmų ar žodžių. Pačiam siužetui gylio suteiktų organiškesnis veikėjų pristatymas. Dabar sutikus kiekvieną veikėją, jo rolė aiški nuo pirmos pastraipos ir jie nelabai turi savo "character arc“.
Apibendrinant - startas, Tomai, labai aiškus ir stabilia koja :). Konstruktyvi kritika yra viena, heiteriai yra kita. Ženk pirmyn!
Apibendrinant - startas, Tomai, labai aiškus ir stabilia koja :). Konstruktyvi kritika yra viena, heiteriai yra kita. Ženk pirmyn!
Read
November 29, 2024Lengvai ir greitai perskaičiau, atomazga, nors ir nujaučiau šį tą, nustebino, viskas buvo šauniai supinkliota. Pradžia kiek prailgo – bet suprantu, kad šitaip autorius apsidraudė, jei rašytų tęsinį ir prireiktų daugiau išplėtoti Emiri, gal net prieiti iki jos tėvo žūties. Šioje knygoje ji pasirodė truputį blanki, o kaskart perskaičiusi, kaip ją šaukia pavarde, pagalvodavau apie Rihanną :)
Labiausiai kliuvo nuolatiniai priminimai, kad veiksmas vyksta Anglijoje – užuot panardinę į atmosferą, jie ištraukdavo. Atrodė, kad pagrindinė veikėja ne pasakoja, ką mato, bet veda ekskursiją.
Labiausiai kliuvo nuolatiniai priminimai, kad veiksmas vyksta Anglijoje – užuot panardinę į atmosferą, jie ištraukdavo. Atrodė, kad pagrindinė veikėja ne pasakoja, ką mato, bet veda ekskursiją.
July 14, 2024
Puikus, gaivus kūrinys! Įtraukia nuo pradžios iki paskutinių puslapių. Rekomenduoju! ☺️
November 22, 2024
Suvalgiau per dieną, Emiri įsimylėjau be galo, be krašto.
January 31, 2025
Apie, tai, kad kiekvienas turim paslapčių. Apie tikslo siekimą, bet kokia kaina.
October 10, 2024
Tačiau ar žmonės gimsta blogi? Ne, juos tokiais padaro kiti.
Mano meilė nuo paauglystės – Agathos Christie detektyvai. Negalėjau atsispirti viršeliui, žadančiam detektyvų karalienės stiliaus istoriją. Ir nuoširdžiai patiko! Aplodismentai jaunajam autoriui – maloniai nustebino, jog knyga parašyta abituriento.
Veiksmas vyksta karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, tai man didelis pliusas, nes į lietuviškoje aplinkoje vykstančias dramas ir detektyvus kažkodėl sunkiai įsijaučiu. Jaunutė Emiri neseniai tapo našlaite, jos vyras atsidūrė skolininkų kalėjime, o ji pati neturi kur eiti, išskyrus mylimos tetos namus Sent Mertono miestelyje. O ten netikėtai atsiduria įvykių sūkuryje, susilažinusi su senuoju grafu, kad išsiaiškins neseniai palaidotos grafaitės mirties aplinkybes – nusižudė, o gal buvo nužudyta, ir kodėl?
Džiugu, kad autorius stengėsi laikytis senųjų angliškų detektyvų stiliaus, nešykštėdamas detalių apie to meto aplinką ir papročius. Mano skoniui jų galėjo būti dar daugiau, nes žavesio tokio tipo knygoms ir prideda smulkmeniškai aprašomos popiečio arbatėlės ir panašūs ritualai. Kai kurių portretų ir elgesio motyvų, kad ir grafaitės ar miestelio raganos, norėjosi išraiškingesnių, dabar gi tą patį vaidmenį knygoje – ar aukos, ar blogiečio – galėtų užimti bet kuris ir nebūtų didelio skirtumo. Ir pačios Emiri tėvų istorija, apie kurią tebuvo užsiminta keliais sakiniais, man čia rodėsi arba nereikalinga, arba per mažai išvystyta, kad suteiktų papildomų spalvų. Atomazga klasikinė, kai siaurame įtariamųjų rate pasakotoja atskleidžia susirinkusiems ir knygos skaitytojams – kas yra tikrasis piktadarys. Įtarimų turėjau, tačiau tų kelių užuominų, autoriaus pamėtėtų prieš tai, man nepakako motyvams nuspėti. Užtat buvo smagu pasukti galvą! 😊
Knygos pabaiga atvira ir gal net leidžia tikėtis naujos bylos su ta pačia pasakotoja? Neįsivaizduoju, ar autorius turi panašių užmojų, tačiau tęsinį mielai paskaityčiau!
Mano meilė nuo paauglystės – Agathos Christie detektyvai. Negalėjau atsispirti viršeliui, žadančiam detektyvų karalienės stiliaus istoriją. Ir nuoširdžiai patiko! Aplodismentai jaunajam autoriui – maloniai nustebino, jog knyga parašyta abituriento.
Veiksmas vyksta karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, tai man didelis pliusas, nes į lietuviškoje aplinkoje vykstančias dramas ir detektyvus kažkodėl sunkiai įsijaučiu. Jaunutė Emiri neseniai tapo našlaite, jos vyras atsidūrė skolininkų kalėjime, o ji pati neturi kur eiti, išskyrus mylimos tetos namus Sent Mertono miestelyje. O ten netikėtai atsiduria įvykių sūkuryje, susilažinusi su senuoju grafu, kad išsiaiškins neseniai palaidotos grafaitės mirties aplinkybes – nusižudė, o gal buvo nužudyta, ir kodėl?
Džiugu, kad autorius stengėsi laikytis senųjų angliškų detektyvų stiliaus, nešykštėdamas detalių apie to meto aplinką ir papročius. Mano skoniui jų galėjo būti dar daugiau, nes žavesio tokio tipo knygoms ir prideda smulkmeniškai aprašomos popiečio arbatėlės ir panašūs ritualai. Kai kurių portretų ir elgesio motyvų, kad ir grafaitės ar miestelio raganos, norėjosi išraiškingesnių, dabar gi tą patį vaidmenį knygoje – ar aukos, ar blogiečio – galėtų užimti bet kuris ir nebūtų didelio skirtumo. Ir pačios Emiri tėvų istorija, apie kurią tebuvo užsiminta keliais sakiniais, man čia rodėsi arba nereikalinga, arba per mažai išvystyta, kad suteiktų papildomų spalvų. Atomazga klasikinė, kai siaurame įtariamųjų rate pasakotoja atskleidžia susirinkusiems ir knygos skaitytojams – kas yra tikrasis piktadarys. Įtarimų turėjau, tačiau tų kelių užuominų, autoriaus pamėtėtų prieš tai, man nepakako motyvams nuspėti. Užtat buvo smagu pasukti galvą! 😊
Knygos pabaiga atvira ir gal net leidžia tikėtis naujos bylos su ta pačia pasakotoja? Neįsivaizduoju, ar autorius turi panašių užmojų, tačiau tęsinį mielai paskaityčiau!
Displaying 1 - 15 of 15 reviews