„Benedikto slenksčiai“ – antrasis rašytojos romanas. Tai skaudi ir viltinga knyga apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis.
Pirmą klasę baigusį Beną mama iš sostinės autobusu atveža į mišką, takeliu per tankmę išveda į slėnį su keliomis sodybomis. Parodo artimiausią trobą tarp kreivų obelų: „Čia gyvena tavo tėvas“, ir paragina jį toliau eiti vieną. Taip prasideda naujas berniuko gyvenimas Vėdrynų kaime.
Toliau matome Beną jau šešiolikmetį aukštesniosios meno mokyklos mokinį. Pirmoji seksualinė patirtis, tragiška draugo žūtis, audringas meilės romanas, santykiai su draugais, mokytojais grūdina ir formuoja jaunąjį herojų, smuiku išgriežiantį savo širdies nerimą bei sopulį.
Aštrus gyvenimo tikrovės pjūvis, įžvalgus psichologizmas, turtinga, poetiška kalba sieja šį nevienadienį romaną su geriausiais lietuvių literatūros klasikos kūriniais.
Laura Sintija Černiauskaitė - a Lithuanian writer, journalist, and playwright - is one of the most promising young authors.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Net nežinau, kodėl į rankas papuolė šita knyga ir ėmiausi ją skaityti, ypač po tik ką buvusio ir dar visiškai šviežio totalaus Sajos Liepsnojanti fiasko. Bet galų gale, buvo pakankamai neblogai. Skaitosi gan lengvai, aplinka, siužetas irgi adekvatūs. Aišku, kaip visada išlenda standartiniai lietuviškai literatūrai būdingi niuansai, kai aprašyti laikmečiai perpinti tiek, kad tu skaitai ir nesupranti, ar čia dar sovietinės Lietuvos 80-ieji, ar jau tūkstantmečio riba. Benas jau toks rimtas ir brandus, kad, fotografijos terminais šnekant, net akis skauda nuo oversaturation'o. Dar įmeskim jam į porą paną, kuri vat būtinai turi būt bipolinė, ir vualia. Dramos ir peripetijos garantuotos. Bet bendrai vertinant - visai padoru ir skaityt galima. Solidžios 3*.
Vienas iš didžiausių nusivylimų mano skaitymo istorijoje. Kadangi knyga pateikiama kaip rekomenduojama skaityti mokiniams, tikėjausi išminties, gero teksto ir pan. Radau beprasmį prašmatnių žodžių srautą, betikslį mėgavimąsi metaforomis ir epitetais ir tik menką užuominą apie tai, kaip bręsta jaunas žmogus. Net sekso scenos per daug atviros, savitikslės ir nieko įdomaus apie personažą nesakančios.
Tai, kad knygyne pirkau šį romaną įkalbėta pardavėjos, kuri pasakė, kad jai "labai patiko", tik dar kartą patvirtina, kokie skirtingi yra žmonių skoniai ir kad bet kokią knygą galima rekomenduoti tik žmogui, kurį pažįsti.
Benedikto slenksčiai - penki žmonės Benuko gyvenime: mama, Sveta, Virgilijus, Vega ir tėvas. Iš kurių, mano nuomone, tikrai reikėjo išmesti Svetą ir Vegą. Gerai, gal Svetą palikti...
Ir to poetiško paauglių sekso aprašymo gal irgi nereikėjo. Ir apskritai ten poezijos buvo daugiau negu prozos ar pasakojimo.
Anot aprašymo, tai skaudi ir viltinga knyga apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis. Gal veikiau vaiko iš Vilniaus išvežto ir palikto pas tėvą Vėdrynuose ir vėliau šešiolikmečio, besimokančio meno mokykloje kažkokiame mistiniame miestelyje netoli pajūrio, išgyvenimai. Tas netgi labai užkliūvo, Vilnius buvo Vilnium, Vėdrynai buvo Vėdrynais, o štai tas miestelis buvo bevardis kaip ir kitos vietos, kurios buvo ne Vilnius, ar ne Vėdrynai.
Žodžiu, paauglys rūkė ir sekiojo paskui liguistai neurotišką paną. Pagrindinis herojus - ganėtinai geras smuikininkas, bet kaip tik jo ryšio su muzika ir smuiku šiek tiek trūko knygoje. Jos viduryje apskritai skaityti nebesinorėjo... Knygą kiek išgelbėjo paskutinis "slenkstis" - tėvas. Puikiai ir jausmingai parašytas.
net nesitikejau, kad bus tokia idomi knyga persiskaite per dvi dienas siltai sedint lovoj ;) Penki slenksciai tai penki pagrindinio veikejo Benedikto gyvenimo tarpsniai. Pasakojimas rutuliojasi nuo vaikystes iki pat pilnametystes. Grudinamas gyvenimo isbandymu, stengiasi atrasti save. Knyga labai net rekomenduoju, kas nori jautraus, bet kartu ir lengvo pasiskaitymo.
Man įstrigo knygos pirmam lape cituojami Br. Radzevičiaus žodžiai iš "Prieaušrio vieškeliai": "Savo vaiką vedu... [...] Rodau jam medžius, gėles, drugelius. Tegu juos myli. Tegu turi savy mažą šventovę. Tegu renčiasi jaukią buveinę kur galėtų bet kada grįžti, pasislėpti, pailsėti. Tegu būna ji iškilminga, tegu ji visuomet ten priima ir nusikaltusį, ir atstumtą, ir tūžmingą, ir kenčiantį. Tegu guodžia, tegu jis žino, kad ten, gilumoj, kažkas visuomet su juo, myli jį, verkia kartu."
„Tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. L. S. Černiauskaitė
Labai įtaigus ir tikroviškas augimo romanas. Penki gyvenimo etapai, kupini įvairiausių išbandymų, per kuriuos skinasi kelią jaunas žmogus. Ir taip Benutis tampa Benediktu.
Labai gera knyga mums pasakojanti ne tik apie paprasto jaunuolio, bet menininko išgyvenimus. Šioje knygoje yra 5 slenksčiai ir kiekvienas savaip svarbus, skaudus. Nuo meilės iki netekties. Nuo džiaugsmo iki liūdesio. Nuo laimės iki neapykantos. Visi šie virsmai vienoje knygoje ir visus padeda išgyventi muzika, menas, smuikas. Benas buvo paliktas mamos, įsimylėjo, neteko draugo, neteko tėvo, melagingai liudijo teisme ir kad ir kaip sunku buvo judėjo pirmyn. Visi sunkumai turi pradžią ir pabaigą, viskas pasibaigia, viską išgyvename, iš visko pasimokome. Taip nutiko ir Benui...
Gal tiksliau kokios 4,5*, bet lietuvių kūrybą reikia remti dosniau. Jei skandinavų literatūra man visada asocijuojasi su šaltumu ir niūrumu, tai lietuviška su melancholija, dažnu liūdesiu. Ši knyga irgi šių savybių turi labai daug. Bet vis tiek skaityti ją buvo išties gera, nes visą laiką žavėjo nepaprasto grožio kalba. Skaičiau ir tiesiog mėgavausi tuo. Širdį ypatingai palietė santūraus, nekalbaus tėvo paveikslas. Gal net kažkuo priminė anapilin iškeliavusį mano tėtį, kuris irgi emocijomis per daug nesidalino, bet tyli meilė ir gerumas visad buvo šalia. Džiaugiuosi aptikus tokį gerą skaitymo malonumą. Linkiu autorei kūrybinės sėkmės
Aš nelabai suprantu, kodėl ši knyga rekomenduojama skaityti mokyklose, ypač kai Benas yra totalus seksistas, neįsivaizduoja, kas yra “personal space”, o romantiški santykiai, vaizduojami šiame kūrinyjė yra žiauriai blogas, toksiškas meilės pavyzdys. Bent jau būtų jie tai patys suvokę ir išsiskyrę prieš pabaigą. Benui ir Vegai aplamai tiesiog norėčiau rekomenduoti psichologinę pagalbą, o Vytalijui - susirasti priežastį, kodėl jis yra homofobas ir kodėl tai yra taip svarbu, kad knygoje autorė turėjo tai paminėti kaskart parašius Vytalijaus vardą.
Nuoširdžiai, Žmogus, kuris buvo priverstas mokykloje perskaityti šią knygą
I liked the overall plot - it was interesting to follow a character going through tough situations. However, the sexual side of things ruined it for me. At first the sex scenes weren't anything a 12 year old woudn't learn in biology classes, but towards the end it got a bit too much for me. Also, I feel like the main romantic relationship in this book was very toxic, I didn't like Vega's personality and the way she behaved and how Ben did what she wanted. I get that they were both unexperienced and stuff like that, but the fact that Ben literally fell in love with her by the end? Considering all he's been through and how much he learned from it, it fits with his character arc, but not with the overall plot and the message of the book, at least not in a way that readers can learn from it.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Skaičiau šį kūrinį, kad padėčiau sesei su kalbėjimu. Ir net purčiausi, kad toks briedas yra privalomų knygų sąraše... Iki klaikos čia dar labai toli.
Skaitant matosi, kad autorė yra senų pažiūrų. Benutis nuo pirmų puslapių yra niekam nereikalingas, močiutės / mamos auginamas aštuoneris metus yra atiduodamas tėvui. Jei motina pagalvotų apie abortą šios knygos ir nebūtų...
Labai daug kalbama mąstoma, bet mažai rodama. Labai daug paliesta temų taip tesmutiškai, bet niekada ir neužbaigiama... Jei būtų vietomis labiau įsigilinta į tuos dalykus, būtų tikrai geriau. O ne rašyti apie dieviškus apalimus, kurie nutiko tik vieną kartą. Aprašinėti klasiokę, kuri neturi jokios esmės kūryniui ir tik užima vietos...
Žmogus dar paspartino žingsnį. Benutis tyliai, stengdamasis nesuerzinti, bidzeno iš paskos ir visas barstėsi, byrėjo lyg miltai pro sietą. .................. Kurį laiką jiedu tylomis žiūrėjo vienas į kitą, romus tėvo apsisprendimas Beną tiesiog pribaigė. - Negaliu tavęs čia palikti. Kaip man jaustis? - susijaudinęs karčiai sumurmėjo jis. Tėvas vėl atidžiai jį nužvelgė. - Savo kaltę gal jau išpirkau... - Kokią dar kaltę? Tėvas kažką tylomis svarstė. - Jau užauginau tave, Benut, - pasakė tyliai, švelniai. - Paleisk jau ir tu mane. Tėvo žodžius, o ypač - neįprastai švelnų toną, ižgniaužęs gerklėje ašaras, Benas išsinešė į kiemą.
Myli supratingai ir atlaidžiai, niekur neskubindamas, taip kaip mokė tėvas.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Šią knygą planavau perskaityti jau kurį laiką, tačiau vis atidėdavau į šalį. Per vienas atostogas pagaliau pasiryžau ją įveikti. Lengvai skaitomas romanas su gana nuspėjama siužeto eiga. Kai kuriais momentais priminė filmą „Pietinio kronikos“ — gal dėl to paties laikmečio ir aplinkos. Nežinau, ar sudomintų jaunąją kartą tų laikų problemos. Skaitant kyla dviprasmiški jausmai, nes anuomet tikrai nebuvo kuo didžiuotis: nuolatinis rūkymas, alkoholio vartojimas ir santykiai su bet kuo, kas tik parodydavo menkiausią dėmesį.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Skaičiau šią knygą, kadangi buvo sąraše. Knyga nenuvylė, padėjo išbristi is “reading slump’o”. Nors ir buvo šiek tiek nereikalingų scenų, knyga turi gražių minčių, apie kurias turėtų susimąstyti kiekvienas paauglys.