What do you think?
Rate this book
Silva rerum #1
Silva Rerum
Silva Rerum – lotyniskai „daiktu miskas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, is kartos i karta perduodama Lietuvos bajoru „seimos knyga“, kur, be tokiu reiksmingu gyvenimo ivykiu kaip gimimo, vestuviu ir mirties datos, budavo irasomos ir ivairiausios sentencijos, eilerasciai, patarles, per iskilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaisa kiekviena karta, kai atsivercia seimos silva ir ima plunksna i rankas? Kristina Sabaliauskaite, atgaivindama istorinio romano zanra Lietuvoje, skaitytoja talentingai perkelia tiesiai i LDK XVII a. vidurio bajoriska atmosfera – su autentiskomis audiniu fakturomis, spalvomis, brangakmeniu zerejimu, patiekalu skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikra kelione laike. Net ir abejingi istorijai neturetu likti abejingi siai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo isiveles i gatves mustynes, norejo pasiusti viska ir visus po velniu ar tiesiog bijojo buti prarytas kasdienybes liuno; kiekvienam, kuris kada nors bande zvelgti baimei tiesiai i akis, buvo isgasdintas netiketai issipildziusios slapciausios svajones ar abejojo savimi. Uzverte sios knygos paskutini puslapi jus visiskai kitomis akimis zvelgsite i Zemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai cirskiancius zvirblius. O galbut net pradesite kiseneje prietaringai nesiotis mazyti veidrodeli – del visa pikta… Jusu rankose – pirmasis zinomos zurnalistes, menotyrininkes, dr. Kristinos Sabaliauskaites romanas. Studijuodama Baroko dailes istorija Kristina Sabaliauskaite nemazai laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII amziaus istoriniu saltiniu – laisku, memuaru, testamentu, rastu, aprasu, is kuriu, pasak jos, „tiesiog verzesi ano meto aistros, konfliktai, likimai ir istorijos, kuriu nesugalvotu ne lakiausia fantazija.“ Visa tai ji supina i magiska, itraukianti, trilerio tempo Silva Rerum pasakojima, kuriame fataliska meiles istorij
286 pages, Hardcover
First published January 1, 2008
195 people are currently reading
3435 people want to read
About the author
Kristina Sabaliauskaitė
10 books749 followersDailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 292 reviews
January 7, 2023
5/5
Tikrai labai, LABAI geros knygos, mano manymu, turi atlaikyti atminties išbandymą. Daug perskaitau tokių, kurias greit pamirštu – fainos tam kartui, tiek žinių. Tačiau Silva Rerum, paskutinį kartą skaityta turbūt prieš dešimtmetį, vis dar mano galvoje buvo ryški ne tik siužetu, bet ir smulkmenomis, net vardais ir dialogais. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė tokį ryškų, tokį intriguojantį paveikslą, tokius nepamirštamus veikėjus, pradedant Uršulės kelione į šventumą, baigiant faunišku Jonu Kirdėjumi Birontu, kad paleisti juos, knygai pasibaigus, buvo tarsi paleisti artimus draugus – kaip būčiau norėjusi dar pamatyti ir kaip jie kartu gyvena, kaip toji meilė, nepažadėtoji, išblėsta ar nebūtinai, kaip mielai būčiau su jais išbuvusi iki pat jų dienų galo. Mėgavausi ir tuo, kaip tobulai visi veikėjai susirišo į mazgą, kaip nei vienas siūlo galas neliko palaidas, kaip skaudėjo dėl visų ir kiekvieno, neužsimerkiant prieš veikėjų kliaudas, kartais net jomis susižavint labiau, nei kad teigiamais, aukštintinais aspektais.
O Sabaliauskaitės stilius neabejotinai nuo pat pirmosios knygos įrašė ją į literatūros istoriją – ne tik Lietuvoje, neabejoju. Jis toks ryškus, toks įsimintinas, toks neabejotinai JOS, man šitoks savas humoro ir ironijos deriniu, kad net nenoriu daryti pertraukos tarp pirmosios ir antrosios dalies. Sabaliauskaitė yra absoliuti žvaigždė ir ikona. Pelnyti visi tiražai ir visos pagyros. Tegyvuoja ir terašo ji dar ilgai.
Tikrai labai, LABAI geros knygos, mano manymu, turi atlaikyti atminties išbandymą. Daug perskaitau tokių, kurias greit pamirštu – fainos tam kartui, tiek žinių. Tačiau Silva Rerum, paskutinį kartą skaityta turbūt prieš dešimtmetį, vis dar mano galvoje buvo ryški ne tik siužetu, bet ir smulkmenomis, net vardais ir dialogais. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė tokį ryškų, tokį intriguojantį paveikslą, tokius nepamirštamus veikėjus, pradedant Uršulės kelione į šventumą, baigiant faunišku Jonu Kirdėjumi Birontu, kad paleisti juos, knygai pasibaigus, buvo tarsi paleisti artimus draugus – kaip būčiau norėjusi dar pamatyti ir kaip jie kartu gyvena, kaip toji meilė, nepažadėtoji, išblėsta ar nebūtinai, kaip mielai būčiau su jais išbuvusi iki pat jų dienų galo. Mėgavausi ir tuo, kaip tobulai visi veikėjai susirišo į mazgą, kaip nei vienas siūlo galas neliko palaidas, kaip skaudėjo dėl visų ir kiekvieno, neužsimerkiant prieš veikėjų kliaudas, kartais net jomis susižavint labiau, nei kad teigiamais, aukštintinais aspektais.
O Sabaliauskaitės stilius neabejotinai nuo pat pirmosios knygos įrašė ją į literatūros istoriją – ne tik Lietuvoje, neabejoju. Jis toks ryškus, toks įsimintinas, toks neabejotinai JOS, man šitoks savas humoro ir ironijos deriniu, kad net nenoriu daryti pertraukos tarp pirmosios ir antrosios dalies. Sabaliauskaitė yra absoliuti žvaigždė ir ikona. Pelnyti visi tiražai ir visos pagyros. Tegyvuoja ir terašo ji dar ilgai.
September 29, 2015
"Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit". Tokia būtų pirma mintis perskaičius "Silva Rerum". Nes šita knyga tikrai verta ir būti perskaityta, ir būti permanyta, ir tiesiog būti.
Kol dar nebuvau jos skaitęs, o tik mačiau recenzijas, girdėjau atsiliepimus, vis pastoviai užkliūdavo akis už žodžių "istorinis romanas". Nežinau, kodėl čia dauguma tų garbiųjų recenzentų užsiciklino ant to "istorinio", nes šitu žanru čia net nekvepia. Taip, veiksmas vyksta XVII amžiuje, LDK, so what? Jei to fakto, kad romano siužetas vystomas ne knygos parašymo metu, pakanka paskelbti kūrinį istoriniu, tai soriukas, bet ir "Plėšikas Hocenplocas" tada atitinka istorinio romano kriterijus. Žodžiu, svarbiausia nepasimauti ant deklaratyvių tiesų, kurios nelabai ką tepasako. Aš gi jums pasakysiu, kad žanras čia ne istorinis, ne love story, ne detektyvas ir jau tikrai nieko magiško, ką bando skelbti įvairios anotacijos. Čia - tiesiog paprasčiausias romanas, elementari grožinė literatūra, ir tai yra taip gerai, kaip tik gali būti.
Galima būtų daug išsiplėsti apie tai, kas gerai, bet gal pirmiausiai pažiūrėkime, kas buvo blogai. O blogai buvo... niekas. Iš tikro, šita knyga man taip prilipo, kad tie bruožai, kuriuos aš paprastai priskiriu minusams, kaip kad per mažas/per didelis kiekis dialogų (kurių čia išvis nebuvo), per ilgi/per trumpi sakiniai (kurie šitoj knygoj, būna, ir per pusantro puslapio prasitęsia), per daug dėmesio smulkioms detalėms (jų čia netrūksta), šioje knygoje tampa pliusais, nes jie tobulai išpildyti ir idealiai dera tiek su pačiu pasakojimo stilium, tiek su aprašomais įvykiais. Netgi daugumą žmonių gąsdinantis tiesioginės kalbos nebuvimas šioje knygoje yra pozityvus, nes suteikia jausmą, kad tiesiog klausaisi kažkieno tau pasakojamos istorijos ir tai visai netrukdo autorei vystyti siužetą bei puikiai perpasakoti pokalbius.
Na, ok, jei jau labai labai norėčiau rasti rimtesnių minusų, kabinčiausi prie nepakankamo antraeilių personažų išplėtojimo, ypač Jonelio, kuris pirmuose poroje skyrių yra vienas iš trijų pagrindinių veikėjų, o po to tik spragt pirštais, ir jam išvis nebelieka vietos visoje knygoje. Tą patį galima būtų pasakyti dar apie porą personažų, bet realiai tik tiek tos kritikos ir galiu sugalvoti.
Iš pozityvų.. Na, pati knyga jau yra pozityvas. Turint omeny tradicinius lietuviškos literatūros bruožus bei tradicinius žanrus, tai šita knyga, kartu su Tapino steampunk'u yra tiesiog gaivaus oro gūsis priplėkusioje, šimtą metų nevėdintoje palėpėje. Puikiai parašyti, išsamūs, išplėtoti personažai, dailūs, smulkūs, bet nepertekliniai aprašymai, įtraukiantis, nors ir ne baisiai originalus siužetas, laikmetį atitinkanti kalba ir netgi aiškus, paprastas, bet visai neprastas simbolizmas, kad ir bazilisko analogija, pvz. Superinė knyga, viskas tuo ir pasakyta.
Ir dar, vos nepamiršau - skaitydamas kitas apžvalgas, review, anotacijas ir pan., karts nuo karto susidurdavau su tokiais pasisakymais kaip "itin atviros sekso scenos", "daug tiesmukos erotikos" ir mano personal favorite - "Atviros nešvankybės". Teisingai buvo parašyta kitoje, beje, labai geroje, apžvalgoje - Lietuva vis dar išlikusi davatkų šalimi. Labai persiprašau, bet žmonės, šioje knygoje sugebėję rasti atvirų sekso scenų ir netgi nešvankybių... Na, net nežinau kaip čia pasakyt. Matyt ir pačiam reikia persijungt į vulgaris rėžimą, o tada paaiškint, kad tiems, kam tos paprastutės, skoningai, be jokio perdėto detalizavimo aprašytos, lengvą erotizmą turinčios meilės scenos pasirodė pigios, atviros ar nešvankios, tai... Jie patys, matyt, tik tamsoj, tik po kaldra, tik misionierium ir tik vaikams pradėt, kito paaiškinimo neturiu.
O dabar duokit man antrą dalį.
Kol dar nebuvau jos skaitęs, o tik mačiau recenzijas, girdėjau atsiliepimus, vis pastoviai užkliūdavo akis už žodžių "istorinis romanas". Nežinau, kodėl čia dauguma tų garbiųjų recenzentų užsiciklino ant to "istorinio", nes šitu žanru čia net nekvepia. Taip, veiksmas vyksta XVII amžiuje, LDK, so what? Jei to fakto, kad romano siužetas vystomas ne knygos parašymo metu, pakanka paskelbti kūrinį istoriniu, tai soriukas, bet ir "Plėšikas Hocenplocas" tada atitinka istorinio romano kriterijus. Žodžiu, svarbiausia nepasimauti ant deklaratyvių tiesų, kurios nelabai ką tepasako. Aš gi jums pasakysiu, kad žanras čia ne istorinis, ne love story, ne detektyvas ir jau tikrai nieko magiško, ką bando skelbti įvairios anotacijos. Čia - tiesiog paprasčiausias romanas, elementari grožinė literatūra, ir tai yra taip gerai, kaip tik gali būti.
Galima būtų daug išsiplėsti apie tai, kas gerai, bet gal pirmiausiai pažiūrėkime, kas buvo blogai. O blogai buvo... niekas. Iš tikro, šita knyga man taip prilipo, kad tie bruožai, kuriuos aš paprastai priskiriu minusams, kaip kad per mažas/per didelis kiekis dialogų (kurių čia išvis nebuvo), per ilgi/per trumpi sakiniai (kurie šitoj knygoj, būna, ir per pusantro puslapio prasitęsia), per daug dėmesio smulkioms detalėms (jų čia netrūksta), šioje knygoje tampa pliusais, nes jie tobulai išpildyti ir idealiai dera tiek su pačiu pasakojimo stilium, tiek su aprašomais įvykiais. Netgi daugumą žmonių gąsdinantis tiesioginės kalbos nebuvimas šioje knygoje yra pozityvus, nes suteikia jausmą, kad tiesiog klausaisi kažkieno tau pasakojamos istorijos ir tai visai netrukdo autorei vystyti siužetą bei puikiai perpasakoti pokalbius.
Na, ok, jei jau labai labai norėčiau rasti rimtesnių minusų, kabinčiausi prie nepakankamo antraeilių personažų išplėtojimo, ypač Jonelio, kuris pirmuose poroje skyrių yra vienas iš trijų pagrindinių veikėjų, o po to tik spragt pirštais, ir jam išvis nebelieka vietos visoje knygoje. Tą patį galima būtų pasakyti dar apie porą personažų, bet realiai tik tiek tos kritikos ir galiu sugalvoti.
Iš pozityvų.. Na, pati knyga jau yra pozityvas. Turint omeny tradicinius lietuviškos literatūros bruožus bei tradicinius žanrus, tai šita knyga, kartu su Tapino steampunk'u yra tiesiog gaivaus oro gūsis priplėkusioje, šimtą metų nevėdintoje palėpėje. Puikiai parašyti, išsamūs, išplėtoti personažai, dailūs, smulkūs, bet nepertekliniai aprašymai, įtraukiantis, nors ir ne baisiai originalus siužetas, laikmetį atitinkanti kalba ir netgi aiškus, paprastas, bet visai neprastas simbolizmas, kad ir bazilisko analogija, pvz. Superinė knyga, viskas tuo ir pasakyta.
Ir dar, vos nepamiršau - skaitydamas kitas apžvalgas, review, anotacijas ir pan., karts nuo karto susidurdavau su tokiais pasisakymais kaip "itin atviros sekso scenos", "daug tiesmukos erotikos" ir mano personal favorite - "Atviros nešvankybės". Teisingai buvo parašyta kitoje, beje, labai geroje, apžvalgoje - Lietuva vis dar išlikusi davatkų šalimi. Labai persiprašau, bet žmonės, šioje knygoje sugebėję rasti atvirų sekso scenų ir netgi nešvankybių... Na, net nežinau kaip čia pasakyt. Matyt ir pačiam reikia persijungt į vulgaris rėžimą, o tada paaiškint, kad tiems, kam tos paprastutės, skoningai, be jokio perdėto detalizavimo aprašytos, lengvą erotizmą turinčios meilės scenos pasirodė pigios, atviros ar nešvankios, tai... Jie patys, matyt, tik tamsoj, tik po kaldra, tik misionierium ir tik vaikams pradėt, kito paaiškinimo neturiu.
O dabar duokit man antrą dalį.
October 12, 2019
Tagad liekas tik stulbi, ka šai grāmatai manā plaktā bija jānostāv vairākus gadus, pirms es to pieķēros izlasīt. Un izlasīju 3 dienās.
Sāku saprast tos mūsdienu literatūrā vīlušos lasītājus, kam grūti atrast kaut ko nesen uzrakstītu, kas patiesi pārsteigtu ar formu, ar saturu, ar kvalitāti. Šī grāmata uzrakstīta pirms 11 gadiem. Nav gluži vakar, un es sen nebiju lasījusi kaut ko tādu,tādu, ko pat grūti aprakstīt! Pēc šiem lappusi garajiem, bagātīgi un jēgpilni izcakinātajiem teikumiem jūties kā muļķis, mēģinot atdarināt šo brīnišķīgo valodas plūdumu.
Es pieņemu, ka tas bija rakstnieces un tulkotājas kopējais, harmoniskais veikums, kas ļāva šo grāmatu izbaudīt, un man ne mirkli nebija grūti lasīt, drīzāk garie, paplašinātie teikumi paši krita galvā, vārdi kā akmens no slavenās dziesmas, ripoja lejā no kalna, iekšā manā lasītāja kešatmiņā.
Tagad bail ņemt rokā pārējās daļas, jo ir dzirdēts, ka tik labi vairs nav... Nu ko, to pašu es saku savam dēlam, tik labi kā tagad, zem 1 gada, viņam vairs dzīvē nebūs nekad.
Sāku saprast tos mūsdienu literatūrā vīlušos lasītājus, kam grūti atrast kaut ko nesen uzrakstītu, kas patiesi pārsteigtu ar formu, ar saturu, ar kvalitāti. Šī grāmata uzrakstīta pirms 11 gadiem. Nav gluži vakar, un es sen nebiju lasījusi kaut ko tādu,tādu, ko pat grūti aprakstīt! Pēc šiem lappusi garajiem, bagātīgi un jēgpilni izcakinātajiem teikumiem jūties kā muļķis, mēģinot atdarināt šo brīnišķīgo valodas plūdumu.
Es pieņemu, ka tas bija rakstnieces un tulkotājas kopējais, harmoniskais veikums, kas ļāva šo grāmatu izbaudīt, un man ne mirkli nebija grūti lasīt, drīzāk garie, paplašinātie teikumi paši krita galvā, vārdi kā akmens no slavenās dziesmas, ripoja lejā no kalna, iekšā manā lasītāja kešatmiņā.
Tagad bail ņemt rokā pārējās daļas, jo ir dzirdēts, ka tik labi vairs nav... Nu ko, to pašu es saku savam dēlam, tik labi kā tagad, zem 1 gada, viņam vairs dzīvē nebūs nekad.
June 5, 2012
"Meilė – tai laimiangiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas."
June 24, 2023
Prireikė šiek tiek laiko įsijausti į autorės pateikiamą istoriją bei pasirinktą rašymo stilių, bet knygai artėjant link pabaigos aplankė džiugesys, jog lentynoje jau laukia likusios 3 dalys. Puikiai pristatyta aplinka, veikėjai bei jų patirtys privertė prie viso to prisirišti.
March 18, 2023
"Silva Rerum" četru grāmatu sēriju par Norvaišu ģimenes likteni kopš 1659.gada skaitu pie labākajiem vēsturiskajiem romāniem, ko jebkad esmu lasījusi. Varbūt pat par vislabāko.
Kad lasīju pirmo reizi, ilgi nevarētu attapties no transa, kurā mani noveda valodas ritms un 30+ rindiņas teikumi bez dialogiem. Pirms "Silva Rerum" neticēju, ka man jebkad varētu patikt šāds emocionāli atsvešināts stāstījums un lapaspuses bez neviena punkta. Bet patīk, un kā vēl! Jo neitrālais tonis atklāj pilnasinīgus varoņus, nesteidzīgi apraksta detaļas, sadzīvisko notikumu politisko fonu, Lietuvas vēstures peripetiju ietekmi uz konkrētiem cilvēkiem. Laikmeta tēlojums ir tik spilgts, ka teksts veidojas vairāk kā apziņas plūdums, skatoties uz tā laika pasauli un piefiksējot visu, kas iekrīt acīs - Milkantu muižas jaunos spoguļus, Viļņas netīrās ielas. Personāžu apraksti vispār kosmoss. Nu kaut vai te par pusaudzi Uršuli: "Uršule bija kā flāmu mēbeļmeistara darināts skapītis, kura virsma - gluda kā spogulis, darināta no silta sarkankoka, inkrustēta ar maigi mirdzošu sudrabu un sārtenu perlamutru, bet tam iekšienē - atvilkņu, atvilknīšu un slepenu nodalījumu labirints. Zem gludenās un spožās virspuses Uršules dvēseles atvilknēs ložņāja neizpaužamu dusmu tarakāni, lepnības blaktis, plašumā pletās pusaudzīga nīgruma pelējums un mieru nedeva bezmērķīgas cietsirdības ķirmji, kas pārtika no izlutušas bērnības muļķības, bet zem tā visa vēl slēpās dubultais dibens, zem kura noglabāts bija Urušules lielākais noslēpums". Līdz šemuļiem izcili.
Un vēl mani sajūsmina Viļņas apraksti. Nevis vienkārši arhitektūras vai pilsētvides ainas, bet emocijas, ko šī pilsēta izsauc grāmatas varoņos: "Viņš juta, ka kādreizējās Francijas viņā atliek arvien mazāk, bet tās vietu pamazām aizņem savāda un neizskaidrojama mīlestība pret šo skarbo, kara sapostīto nomaļo pasaules nostūra pilsētu, kura mieralaikos tik tikko šļaugani vilka dzīvību, pārklājusies ar savu iemītnieku slinkuma plēvēm un paviršības ielāpiem, bet tagad, itin kā gribēdama dusmīgi iespītēt saviem postītājiem, sāka slieties no krāsmatām, greznoties, rāpties augšup pa sastatnēm un, kad sastatnes tika novāktas, pārsteigt visus ar savu atzimušo, atturīgo skaistumu /../". Pirms īsām brīvdienām Viļņā speciāli pārlasīju, lai būtu vēl intresantāk iet pa Stiklu ielu vai garām Viļņas Universitātei un Svētā Erceņģeļa Miķeļa baznīcai.
Sižetā var atrast gan ģimenes sāgas līniju, gan romantiku un atriebību, gan trilleri un vardarbīgu sāncensību, gan kara šausmas, gan vēsturisku intrigu. Vietas un personāži savijas, Uršule nonāk tajā pašā klosterī, kas atstājis neizdzēšamas pēdas viņas mātes dzīvē, atklāti noslēpumi glābj un pazudina. Vienvārdsakot, krāšņš, episks, inteliģents darbs, kur vienlaikus ir gan apbrīnojamas detaļas, gan plašs vēriens. Ja kāds vēl nav lasījis - ko, pie velna, Jūs gaidāt?!
"/../ laimēt mīlestību ir viena lieta, bet iemācīties ar to sadzīvot - pavisam cita /../."
Kad lasīju pirmo reizi, ilgi nevarētu attapties no transa, kurā mani noveda valodas ritms un 30+ rindiņas teikumi bez dialogiem. Pirms "Silva Rerum" neticēju, ka man jebkad varētu patikt šāds emocionāli atsvešināts stāstījums un lapaspuses bez neviena punkta. Bet patīk, un kā vēl! Jo neitrālais tonis atklāj pilnasinīgus varoņus, nesteidzīgi apraksta detaļas, sadzīvisko notikumu politisko fonu, Lietuvas vēstures peripetiju ietekmi uz konkrētiem cilvēkiem. Laikmeta tēlojums ir tik spilgts, ka teksts veidojas vairāk kā apziņas plūdums, skatoties uz tā laika pasauli un piefiksējot visu, kas iekrīt acīs - Milkantu muižas jaunos spoguļus, Viļņas netīrās ielas. Personāžu apraksti vispār kosmoss. Nu kaut vai te par pusaudzi Uršuli: "Uršule bija kā flāmu mēbeļmeistara darināts skapītis, kura virsma - gluda kā spogulis, darināta no silta sarkankoka, inkrustēta ar maigi mirdzošu sudrabu un sārtenu perlamutru, bet tam iekšienē - atvilkņu, atvilknīšu un slepenu nodalījumu labirints. Zem gludenās un spožās virspuses Uršules dvēseles atvilknēs ložņāja neizpaužamu dusmu tarakāni, lepnības blaktis, plašumā pletās pusaudzīga nīgruma pelējums un mieru nedeva bezmērķīgas cietsirdības ķirmji, kas pārtika no izlutušas bērnības muļķības, bet zem tā visa vēl slēpās dubultais dibens, zem kura noglabāts bija Urušules lielākais noslēpums". Līdz šemuļiem izcili.
Un vēl mani sajūsmina Viļņas apraksti. Nevis vienkārši arhitektūras vai pilsētvides ainas, bet emocijas, ko šī pilsēta izsauc grāmatas varoņos: "Viņš juta, ka kādreizējās Francijas viņā atliek arvien mazāk, bet tās vietu pamazām aizņem savāda un neizskaidrojama mīlestība pret šo skarbo, kara sapostīto nomaļo pasaules nostūra pilsētu, kura mieralaikos tik tikko šļaugani vilka dzīvību, pārklājusies ar savu iemītnieku slinkuma plēvēm un paviršības ielāpiem, bet tagad, itin kā gribēdama dusmīgi iespītēt saviem postītājiem, sāka slieties no krāsmatām, greznoties, rāpties augšup pa sastatnēm un, kad sastatnes tika novāktas, pārsteigt visus ar savu atzimušo, atturīgo skaistumu /../". Pirms īsām brīvdienām Viļņā speciāli pārlasīju, lai būtu vēl intresantāk iet pa Stiklu ielu vai garām Viļņas Universitātei un Svētā Erceņģeļa Miķeļa baznīcai.
Sižetā var atrast gan ģimenes sāgas līniju, gan romantiku un atriebību, gan trilleri un vardarbīgu sāncensību, gan kara šausmas, gan vēsturisku intrigu. Vietas un personāži savijas, Uršule nonāk tajā pašā klosterī, kas atstājis neizdzēšamas pēdas viņas mātes dzīvē, atklāti noslēpumi glābj un pazudina. Vienvārdsakot, krāšņš, episks, inteliģents darbs, kur vienlaikus ir gan apbrīnojamas detaļas, gan plašs vēriens. Ja kāds vēl nav lasījis - ko, pie velna, Jūs gaidāt?!
"/../ laimēt mīlestību ir viena lieta, bet iemācīties ar to sadzīvot - pavisam cita /../."
May 24, 2023
Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum (1 dalis) 🔔
Į savo šeimos “Silva Rerum” Jonas Motiejus užrašo pačius svarbiausius jų gyvenimo įvykius, bet vos plunksnai palietus puslapius, Norvaišų gyvenimuose įvyksta tai, ko Jonas Motiejus nei nori, nei tikisi. Norvaišų gyvenime netrūksta skaudžių įvykių, bet šeima juda tolyn puoselėdami savo gyvenimus ne tik dvare prie Žemaitijos girių, bet ir nukelia skaitytojus į XVII a. vidurio Vilnių. Vienos šeimos gyvenimas apima tiek daug to meto spalvų, kvapų, skonių, gamtos ir aplinkos grožio, kad netrunki įsitraukti ir pasinerti į įvykių sūkurį kartu su veikėjais. Jauti jų jausmus, išgyvenimus, o mistinės detalės ir gal net savotiški mitai taip sudomina, kad norisi ne tik toliau tęsti skaitymą, bet ir niekada nenustoti apie ją galvoti.
Šią knygą įsigijau audio formatu ir negaliu atsidžiaugti! Ne tik, kad įgarsinimas buvo tobulai tinkantis kūriniai, bet dar ir muzikiniai intarpai taip nukeliantys į istoriją, kad visiškai atsipalaiduodavau ir pasinerdavau į vaizduotei kuriamus vaizdus. Visiškai nenuostabu, kodėl šis autorės kūrinys sulaukė tokio susižavėjimo, apdovanojimų ir pagirų! Vietom tikrai įsivaizduodavau, kad visi veikėjai kažkada tikrai gyveno ir kūrė būtent tokią istoriją, pagyvenau jų džiaugsmais ir skausmais, bet pamiršti niekaip negaliu. Ilgai bandžiau sugalvoti, kaip apie ją geriausia būtų parašyti, bet tiesiog trūksta žodžių ir norisi tiesiog rekomenduoti jums be jokių per didelių analizavimų. Jeigu būčiau skaičiusi knygą popieriniu formatu, tai gal šiek tiek būtų buvę sunkiau pasinerti ir taip viską išjausti toje detalių gausumoje ir gilumoje, tad labai džiaugiuos pasirinkusi audio knygos formatą iš @baltoslankos.lt ir dabar vis laukiu, kol ir kitos dalys pasirodys audio formatu! Istorija verta jūsų laiko, o dar ir praturtinsianti vaizduotę ir sielos gelmes. Su mano sielos muzika ši knyga labai susitapatino!
Į savo šeimos “Silva Rerum” Jonas Motiejus užrašo pačius svarbiausius jų gyvenimo įvykius, bet vos plunksnai palietus puslapius, Norvaišų gyvenimuose įvyksta tai, ko Jonas Motiejus nei nori, nei tikisi. Norvaišų gyvenime netrūksta skaudžių įvykių, bet šeima juda tolyn puoselėdami savo gyvenimus ne tik dvare prie Žemaitijos girių, bet ir nukelia skaitytojus į XVII a. vidurio Vilnių. Vienos šeimos gyvenimas apima tiek daug to meto spalvų, kvapų, skonių, gamtos ir aplinkos grožio, kad netrunki įsitraukti ir pasinerti į įvykių sūkurį kartu su veikėjais. Jauti jų jausmus, išgyvenimus, o mistinės detalės ir gal net savotiški mitai taip sudomina, kad norisi ne tik toliau tęsti skaitymą, bet ir niekada nenustoti apie ją galvoti.
Šią knygą įsigijau audio formatu ir negaliu atsidžiaugti! Ne tik, kad įgarsinimas buvo tobulai tinkantis kūriniai, bet dar ir muzikiniai intarpai taip nukeliantys į istoriją, kad visiškai atsipalaiduodavau ir pasinerdavau į vaizduotei kuriamus vaizdus. Visiškai nenuostabu, kodėl šis autorės kūrinys sulaukė tokio susižavėjimo, apdovanojimų ir pagirų! Vietom tikrai įsivaizduodavau, kad visi veikėjai kažkada tikrai gyveno ir kūrė būtent tokią istoriją, pagyvenau jų džiaugsmais ir skausmais, bet pamiršti niekaip negaliu. Ilgai bandžiau sugalvoti, kaip apie ją geriausia būtų parašyti, bet tiesiog trūksta žodžių ir norisi tiesiog rekomenduoti jums be jokių per didelių analizavimų. Jeigu būčiau skaičiusi knygą popieriniu formatu, tai gal šiek tiek būtų buvę sunkiau pasinerti ir taip viską išjausti toje detalių gausumoje ir gilumoje, tad labai džiaugiuos pasirinkusi audio knygos formatą iš @baltoslankos.lt ir dabar vis laukiu, kol ir kitos dalys pasirodys audio formatu! Istorija verta jūsų laiko, o dar ir praturtinsianti vaizduotę ir sielos gelmes. Su mano sielos muzika ši knyga labai susitapatino!
December 9, 2015
Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum“ perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio įspūdžio. Nei gero, nei blogo. Jei kas nors paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, ar ji įdomi, tikrai neturėčiau atsakymo. Ši knyga tokia populiari. Visi tarsi jaučia pareigą ją perskaityti. Todėl atsiliepimų apie ją pilnas internetas. Pasirinkau keletą „Knygų iššūkio" dalyvių minčių ir nusprendžiau jas pakomentuoti pagal savo susidarytą įspūdį.
Štai inga273 rašo: „Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos.” Tikrai pritariu. Tai tiesiog papasakotas vienos šeimos gyvenimo laikotarpis. Bet to ir galima tikėtis, juk „Silva Rerum“ iš tikrųjų egzistuojantis senovinės knygos terminas – tai tarsi šeimos metraščiai. Pati kelis tokius mačiau Palangos gintaro muziejuje senųjų rūmų savininkų knygų lentynoje. Ta pati vartotoja dar prideda ir apie rašymo stilių: „Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant.” O kaip gi nenutruks mintis, kai sakinys užima puslapį ar net daugiau? Šiuo atžvilgiu K. Sabaliauskaitės stilius priminė Romualdo Granausko stilių knygoje „Jaučio aukojimas“, kuris sudarytas iš trijų sakinių – kiekvienas užima beveik 20 puslapių. Skaitydama pastarąją knygą niekaip nesupratau, kokia tokių ilgų sakinių prasmė? Ar nebuvo galima jų parašyti daugiau, bet trumpesnių? Kuo pasikeistų viso kūrinio prasmė dėl tokių pakeitimų? Bet čia „Silva Rerum“ autorę dar galiu truputėlį pateisinti. Kartais ilgi sakiniai yra naudojami aprašymams. O aprašymai kuria tikrai gerą autentišką atmosferą ir praturtina veikėjų aplinką, padeda ją geriau įsivaizduoti.
Goda savo atsiliepime giria knygą ir jos autorę „už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui.” Aš puslapiais šio susižavėjimo neskaičiuočiau, bet perskaičius knygą man labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių ir paklaidžioti po knygoje aprašytas vietas. Įdomu, kiek jų išliko ir kaip jos pasikeitusios.
„Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio” – taip atsiliepia Chamas. Gal tikrai į labai populiarias knygas sudedama per daug vilčių? Arba bijoma pasakyti tikrąją nuomonę, nes kaip gi prieš kitus atrodysi, kai nepatiks tas, kas visuotinai turi šedevro statusą? Aš tokiu bruožu nepasižymiu ir netgi atvirkščiai – man dažniausiai nepatinka tai, kas visiems patinka. Gal dar ir dėl to esu nusiteikusi gana kritiškai šios knygos atžvilgiu?
Zita galvoja taip: „Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių.” Ne, „Silva Rerum“ man nesukėlė galybės minčių (kaip tą daro, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūryba). Turinio detales pamiršau jau kitą dieną ir niekaip negalėčiau plačiau papasakoti apie knygą.
Dalia pastebi, kad „Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra.” Taip, tai Literatūra iš didžiosios raidės. Ne visiems suprantama, šiek tiek kaprizinga, bet verta dėmesio. Literatūra, kuria mėgausis rafinuoti skaitytojai. Literatūra, kurios nekęs moksleiviai ją interpretuodami (nes tikiu, kad ši knyga kada nors bus įtraukta į privalomosios literatūros kursą mokykloje).
Bet vis tik ši knyga turi „kažką tokio“, dėl ko aš ją perskaičiau visą. Galbūt ji žavi savo unikalumu. Netikėtu pasakojimo stiliumi. Galų gale tuo, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ verta perskaityti bent dėl to, kad būtų susipažinta su šiuolaikine populiaria lietuvių literatūra, naujai pažiūrėta į senuosius laikus, į Vilnių ir galbūt pagalvoti, kad visgi kokiais gerais laikais mes dabar gyvename.
Štai inga273 rašo: „Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos.” Tikrai pritariu. Tai tiesiog papasakotas vienos šeimos gyvenimo laikotarpis. Bet to ir galima tikėtis, juk „Silva Rerum“ iš tikrųjų egzistuojantis senovinės knygos terminas – tai tarsi šeimos metraščiai. Pati kelis tokius mačiau Palangos gintaro muziejuje senųjų rūmų savininkų knygų lentynoje. Ta pati vartotoja dar prideda ir apie rašymo stilių: „Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant.” O kaip gi nenutruks mintis, kai sakinys užima puslapį ar net daugiau? Šiuo atžvilgiu K. Sabaliauskaitės stilius priminė Romualdo Granausko stilių knygoje „Jaučio aukojimas“, kuris sudarytas iš trijų sakinių – kiekvienas užima beveik 20 puslapių. Skaitydama pastarąją knygą niekaip nesupratau, kokia tokių ilgų sakinių prasmė? Ar nebuvo galima jų parašyti daugiau, bet trumpesnių? Kuo pasikeistų viso kūrinio prasmė dėl tokių pakeitimų? Bet čia „Silva Rerum“ autorę dar galiu truputėlį pateisinti. Kartais ilgi sakiniai yra naudojami aprašymams. O aprašymai kuria tikrai gerą autentišką atmosferą ir praturtina veikėjų aplinką, padeda ją geriau įsivaizduoti.
Goda savo atsiliepime giria knygą ir jos autorę „už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui.” Aš puslapiais šio susižavėjimo neskaičiuočiau, bet perskaičius knygą man labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių ir paklaidžioti po knygoje aprašytas vietas. Įdomu, kiek jų išliko ir kaip jos pasikeitusios.
„Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio” – taip atsiliepia Chamas. Gal tikrai į labai populiarias knygas sudedama per daug vilčių? Arba bijoma pasakyti tikrąją nuomonę, nes kaip gi prieš kitus atrodysi, kai nepatiks tas, kas visuotinai turi šedevro statusą? Aš tokiu bruožu nepasižymiu ir netgi atvirkščiai – man dažniausiai nepatinka tai, kas visiems patinka. Gal dar ir dėl to esu nusiteikusi gana kritiškai šios knygos atžvilgiu?
Zita galvoja taip: „Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių.” Ne, „Silva Rerum“ man nesukėlė galybės minčių (kaip tą daro, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūryba). Turinio detales pamiršau jau kitą dieną ir niekaip negalėčiau plačiau papasakoti apie knygą.
Dalia pastebi, kad „Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra.” Taip, tai Literatūra iš didžiosios raidės. Ne visiems suprantama, šiek tiek kaprizinga, bet verta dėmesio. Literatūra, kuria mėgausis rafinuoti skaitytojai. Literatūra, kurios nekęs moksleiviai ją interpretuodami (nes tikiu, kad ši knyga kada nors bus įtraukta į privalomosios literatūros kursą mokykloje).
Bet vis tik ši knyga turi „kažką tokio“, dėl ko aš ją perskaičiau visą. Galbūt ji žavi savo unikalumu. Netikėtu pasakojimo stiliumi. Galų gale tuo, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ verta perskaityti bent dėl to, kad būtų susipažinta su šiuolaikine populiaria lietuvių literatūra, naujai pažiūrėta į senuosius laikus, į Vilnių ir galbūt pagalvoti, kad visgi kokiais gerais laikais mes dabar gyvename.
Read
September 26, 2022Nie ma rady, muszę czytać dalej.
Jestem po uszy wkręcona w ten klimat i w to siedemnastowieczne, fascynujące Wilno, więc niecierpliwie wyglądam kuriera z moim drugim tomem tej historii.
Jestem po uszy wkręcona w ten klimat i w to siedemnastowieczne, fascynujące Wilno, więc niecierpliwie wyglądam kuriera z moim drugim tomem tej historii.
August 10, 2019
Suvartojau per 2 dienas. Kaip kokį Aperol Spritzą karštą vasaros dieną. Nedaug yra lietuviškių knygų, kurias rekomenduočiau kiekvienam, bet šita - tikrai bus viena jų.
April 8, 2020
Vēsturiskie romāni nav mans mīļākais žanrs, bet ik pa laikam kādu labprāt izlasu. Šo gan izvēlējos primāri kā lietuviešu literatūras darbu, kuram ir ļoti labas atsauksmes. Jāatzīst, ka sākumā bija nedaudz grūti ielasīties. Varbūt tādēļ, ka notikumu ritējums bija salīdzinoši lēns un vairāk laika tika veltīts vides un situāciju aprakstiem (turklāt ar nebeidzami gariem teikumiem, pie kuru lasīšanas ir jāpierod). Vienā mirklī gan saproti, ka esi stāstā ievilkts un tevi pārstāj pat kaitināt, ka lasīšanas procesā īsti pauzi uztaisīt nevar, ja vien nebeidzas nodaļa (jo viena lappuse ir 2-5 teikumi). Bet uz beigām jau pat grūti atrauties. Viennozīmīgi jāuzteic autore par tā laika dzīves detalizētajiem aprakstiem. It kā kaimiņu valsts, bet liekas kā stipri cita pasaule. Varoņiem arī bija grūti nepieķerties un nejust līdzi. Turklāt tagad vēl gribu zināt, kas notiks tālāk.
November 15, 2019
Published 2009.
Is it one of the best books in Lithuanian literature right now? Yes. Was I blown away? No. Is it interesting? Quite so. Should somebody translate it to English and make a TV show? Sure.
The good news -
I think of "Silva Rerum" as a well written historical fiction. The effort of research and all the interesting details of the period are handled very well. You are not buried under a pile of description or dates of the battles, historical events, dress wearing codes and etc. The fun facts are there and they are not annoying - the drama and the plot gets more attention than the historical facts, but everything has a nice level of subtlety and harmony.
I liked that there is some humor in it. Even sad event have a dash of irony or ridicule. Humor makes all that historical background not so stagnant. It might appeal to school students that are completely disappointed in Lithuanian literature (especially classics). Also, I always secretly judge author on how well they handle sex scenes (or completely avoid them, hahaha) and K. Sabaliauskaitė really does sex justice it deserves.
The bad news -
For me it was hard to grasp who truly the characters were. Uršulė - beautiful but bimbo high society lady? Smart and determined and loving? Drama queen with good heart? Kazimieras - ??? Jonas Kirdėjus - angel but devil? Grand Duchy of Lithuania kind of bachelor? Party animal of 17th century? I noticed that sometimes contradictions of a character were made by author (maybe on purpose) and sometimes I got two different descriptions of character by different circumstances or other characters, but that only made me puzzled. Yes, of course, it might be a way to show that there is never one side or one main characteristic of a person, but for me it lacked some sustainability. Also, disappearance of characters or the decisions they made were quite too sudden for me.
I don't even know how to express it, but I missed some truly "OMG" moments. Something truly shocking and unexpected. The story flows but like straight river - but I rather have had small hills, stormy lakes, shallow seas, nice pink candies with rum, then some bustling forests and calm cities. But maybe that is the way of everyday lives?
The neutral news -
I am still not sure how I feel about super long sentences. Really, I like long sentences when I write something but K. Sabaliauskaitė is a next level master of long sentences - a whole page and more sentence length might leave you a little... High. Sometimes I was left tangled where it all began and what was in the beginning of it but sometimes the super long sentences wrap you like a pink blanket (aka it's warm and fuzzy). I also think it quite a good way to portray the style and the flow of thought.
Will I read #2? I'll do my best.
Is it one of the best books in Lithuanian literature right now? Yes. Was I blown away? No. Is it interesting? Quite so. Should somebody translate it to English and make a TV show? Sure.
The good news -
I think of "Silva Rerum" as a well written historical fiction. The effort of research and all the interesting details of the period are handled very well. You are not buried under a pile of description or dates of the battles, historical events, dress wearing codes and etc. The fun facts are there and they are not annoying - the drama and the plot gets more attention than the historical facts, but everything has a nice level of subtlety and harmony.
I liked that there is some humor in it. Even sad event have a dash of irony or ridicule. Humor makes all that historical background not so stagnant. It might appeal to school students that are completely disappointed in Lithuanian literature (especially classics). Also, I always secretly judge author on how well they handle sex scenes (or completely avoid them, hahaha) and K. Sabaliauskaitė really does sex justice it deserves.
The bad news -
For me it was hard to grasp who truly the characters were. Uršulė - beautiful but bimbo high society lady? Smart and determined and loving? Drama queen with good heart? Kazimieras - ??? Jonas Kirdėjus - angel but devil? Grand Duchy of Lithuania kind of bachelor? Party animal of 17th century? I noticed that sometimes contradictions of a character were made by author (maybe on purpose) and sometimes I got two different descriptions of character by different circumstances or other characters, but that only made me puzzled. Yes, of course, it might be a way to show that there is never one side or one main characteristic of a person, but for me it lacked some sustainability. Also, disappearance of characters or the decisions they made were quite too sudden for me.
I don't even know how to express it, but I missed some truly "OMG" moments. Something truly shocking and unexpected. The story flows but like straight river - but I rather have had small hills, stormy lakes, shallow seas, nice pink candies with rum, then some bustling forests and calm cities. But maybe that is the way of everyday lives?
The neutral news -
I am still not sure how I feel about super long sentences. Really, I like long sentences when I write something but K. Sabaliauskaitė is a next level master of long sentences - a whole page and more sentence length might leave you a little... High. Sometimes I was left tangled where it all began and what was in the beginning of it but sometimes the super long sentences wrap you like a pink blanket (aka it's warm and fuzzy). I also think it quite a good way to portray the style and the flow of thought.
Will I read #2? I'll do my best.
May 14, 2023
Immersive multigenerational saga set in Vilnius in the 17th century, filled with extremely long sentences, beautiful descriptions and language, masterfully crafted metaphors and characters that truly come back to life on its pages. I hope for an English translation soon and for the ones interested I am posting an excerpt:
'On that hot July in the year of Our Lord 1659 Kazimierz and Urszula Narwoysz saw death for the first time. Even though death was all around them, the twins in the tenth year of their lives looked directly into its grey mutable face for the first time and that confrontation which lasted but a few moments, it could be said, decided their fate.
Everything had started several weeks before, when their beloved tabby Maurycy died, a well-fed creature, their companion from the cradle who, keeping his claws retracted, like a Stoic, suffered all their pranks with patience. Even their favourite prank where one of the twins would hold it tight, while the other pulled on its tail. Caught unawares, Maurycy obeyed nature and, forgetting the forgiveness of felines to small children, struggling fiercely, would scratch the one holding it. Most often it was Kazimierz who would feel the brunt, since it was Urszula who had the miraculous ability to put on an angelic face and ambush the cat by pulling on its tail; sometimes, amusing themselves, they would tie something that made a noise to its tail and wrap the unfortunate pet like a babe in swaddling clothes. The last time was when they took things too far: without anyone seeing them and exercising great caution they wrapped Maurycy up and changed their newborn sister lying in her cradle with him. The wet nurse, on seeing the cat wrapped up, began to scream in a voice not her own, while the twins fell around and shrieked with laughter, and later they themselves were screaming in voices not their own while being thrashed, this dangerous prank causing even Jan Maciej Narwoysz to lose his normally unshakeable patience.
One morning Maurycy did not respond with his usual purring to being called and did not slowly emerge from some unexpected corner with his tail raised. The twins, who had spent the better part of half of the day looking for Maurycy all over the estate mansion, finally found their tabby friend behind the kitchen building to where the village elder’s Little Jan or Jonelis, to give him his name in the local tongue, had called them. The three of them crouched down, examined him carefully and prodded Maurycy’s stiff body, locked in death, all hard and unrecognizable, with his mouth slightly agape and in which his sharp teeth were showing eerily. This was not the first time the twins had seen dead animals, not to mention Jonelis, well-known for his loops to catch birds and for all kinds of traps to ensnare small creatures, but it is one thing to see a dead mole or a waxwing which had flown into a window, but it was something else entirely to see dear Maurycy who used to curl up on their blanket to warm their feet, and to see this cold, rigid and unfriendly thing which had come from the world of dead things. From a completely foreign world made up of horrible smells and cold wax-like surfaces, to which belonged the horror-inducing withered finger of an unknown martyr from Jerusalem with a cracked yellow fingernail, kept in a beautiful gilded and glazed reliquary in the home chapel. Even though the acquired holy relic was cloaked in holiness and respect, as soon as Urszula and Kazimierz saw that yellowed and cracked fingernail, a wave of nausea would wrack their bodies, threatening to make them bring up their porridge from breakfast. Now Maurycy also belonged to that world of dead horrors. None of the three children wanted to take Maurycy into their arms so they had to find some suitable rag to wrap the dead cat’s body in. Finally, wrapping him in a remnant of a sack, taking turns, they carried the strangely heavy and rigid creature home, and went directly to the book room, knowing that was where they would find Jan Maciej Narwoysz at this time of day.
The maid, who was sweeping the corners of the antechamber, on seeing the dead cat, predictably began to admonish the children and drive them out, but the voice of their father who had heard the commotion spoke over hers. ‘Come in, you little fools,’ he lovingly invited the despondent trio in and temporarily placed the quill in the ink bottle which stood on the table covered with stacks of ledgers and letters. Listening to the account given by the children, interrupting one another, of the cat’s sad end and the circumstances surrounding his discovery, and stroking his short beard which was becoming white and in the middle of which ran a tuft of dark hair like a badger’s stripe, Jan Maciej Narwoysz paid no attention to a large part of the children’s chattering and looked at the consolation of the sunset of his life—the brown-eyed, full-cheeked prankster twins, healthy and firm like two ripe cherries. Because of their age, they were more suited to be his grandchildren rather than his children, and Jan Maciej Narwoysz would often think that it was only him coming late to fatherhood that had taught him the patience of the old in responding to the endless questions put him by the twins, and his own days that were numbered and dwindling allowed him to find time for the joys and disappointments of childish discoveries.
‘But why is he so hard now?’ persisted little Urszula, in whose face, framed by a bonnet, could be seen how fear and curiosity were battling within her. Jan Maciej Narwoysz explained that Maurycy was locked by the stiffness of death, which in science and in Latin is called rigor mortis. No, that stiffness of death locks without a key, Maurycy is stiff because the blood, which the heart circulates around the body, has stopped flowing through his veins, in the heart there are valves which by opening and closing push the flow of blood in one direction. This is a great scientific mystery, the traces of which were detected by wise men in the East and the existence of which was suspected by a certain Spaniard by the name of Michael Servetus but he was a reprobate heretic and ended his days on a bonfire, and one had to wait another hundred years until the English king’s physician William Harvey who had done research on all living creatures wrote a large treatise and showed how things really were. Jan Maciej Narwoysz himself still remembers how he travelled as a young man to Italy and heard learned men arguing in Padua if the heart could really push and make blood circulate like the bellows of a blacksmith and whether that was the secret of human motion, warmth and life. ‘So perhaps it might somehow be possible for Maurycy’s blood to flow again?’ said Jonelis interrupting Jan Maciej. The father of the twins had to explain that it was one thing to describe the law of life but to change it is something completely different: ‘Even Harvey himself could do nothing when the time came for James, the King of England, to die.’ Besides that, Maurycy’s feline soul had already left his body and nothing could make it return. Urszula was curious to know if life depended on the heart beating or on the fact that a soul resides in the body, while Kazimierz was interested in knowing if Maurycy’s soul had flown up to paradise. The father wriggled out of answering Urszula’s question which also frequently caused him disquiet but confirmed that, bearing in mind how the cat always patiently put up with being handled without pity, he was a real martyr and certainly deserving of paradise. Then the question occurred to Little Jan as to whether Maurycy would be going to the same paradise about which the rector spoke and where all good people end up or whether perhaps cats have their own separate paradise with sun bunnies, newly born hairless mice and featherless baby birds, with cream, the Samogitian sausage skilandis, and hard-boiled eggs, while Kazimierz was interested in knowing if perhaps it might be possible to dissect Maurycy, since he was after all already dead, and see how everything was arranged inside him, how those arteries and the heart looked and where those valves that open and close are.
Jan Maciej Narwoysz, himself consumed by scientific curiosity, not one wit less strong than the thirst for knowledge of a ten-year-old which admitted of no borders, would himself have gladly dissected the cat, but managed to stop himself in time after seeing Urszula’s eyes full of horror and the long face of the Tarwid family’s Jonelis in reaction to his friend Kazimierz’s words. And so, it was finally decided to show all due respect to the remains of the cat and to bury him at the edge of the herb garden by a large raspberry bush. Even though the twin’s mother had indulged them with an old ragged strip of velvet upholstery material for the shroud, only Jan Maciej out of all the adults in the household was invited to the cat’s funeral and it was he who was invited to give the funereal oration. Giving a short but impressive eulogy, in keeping with all the rules of rhetoric, in which he praised Maurycy’s abilities as a mouse catcher, his loyalty and good nature, Jan Maciej, later observing the children, standing by the small hole in the earth, around the wooden box with a sliding lid, in which rested Maurycy, giving their funereal orations one after the other, throwing earth on the hole and decorating it with the wild flowers they had collected, allowed himself some not entirely Christian thoughts that perhaps paradise was only a beautiful invention, intended to hide the ugly truth that the body was only a machine made up of meat, bones and blood, deteriorating and wearing out, as if it were the gears of a mill or something irreparably damaged as a result of some misfortune or illness like an expensive clock that has fallen out of someone’s hands onto a marble floor. Therefore this machine of meat and bones, comprehending the nature of its limits and endurance, is in desperate need of consolation and belief in the eternal soul, paradise and resurrection, so that it would have even the slightest reason to arise every morning and carry out a host of meaningless things that will change nothing, things like, for example, eating, lovemaking, giving birth, sowing and harvest, making war and politicking, felling trees and weaving velvet, writing scholarly treatises, building cities, constructing ships and sailing on them to distant lands . . . There was a desperate need for faith so that all this activity would really have some meaning, which would miraculously become clear when the hour of death comes to end it all, and the clever have thought up all manner of rituals and customs supposedly to convince people that the falling apart of this machine of meat and bones is not the end but on the contrary only the beginning of everything . . . A fairy tale, intended only for people to forget that they are all played out, like those children who were now burying the cat, and would not grieve so greatly for the meaninglessness of their own existence.'
'On that hot July in the year of Our Lord 1659 Kazimierz and Urszula Narwoysz saw death for the first time. Even though death was all around them, the twins in the tenth year of their lives looked directly into its grey mutable face for the first time and that confrontation which lasted but a few moments, it could be said, decided their fate.
Everything had started several weeks before, when their beloved tabby Maurycy died, a well-fed creature, their companion from the cradle who, keeping his claws retracted, like a Stoic, suffered all their pranks with patience. Even their favourite prank where one of the twins would hold it tight, while the other pulled on its tail. Caught unawares, Maurycy obeyed nature and, forgetting the forgiveness of felines to small children, struggling fiercely, would scratch the one holding it. Most often it was Kazimierz who would feel the brunt, since it was Urszula who had the miraculous ability to put on an angelic face and ambush the cat by pulling on its tail; sometimes, amusing themselves, they would tie something that made a noise to its tail and wrap the unfortunate pet like a babe in swaddling clothes. The last time was when they took things too far: without anyone seeing them and exercising great caution they wrapped Maurycy up and changed their newborn sister lying in her cradle with him. The wet nurse, on seeing the cat wrapped up, began to scream in a voice not her own, while the twins fell around and shrieked with laughter, and later they themselves were screaming in voices not their own while being thrashed, this dangerous prank causing even Jan Maciej Narwoysz to lose his normally unshakeable patience.
One morning Maurycy did not respond with his usual purring to being called and did not slowly emerge from some unexpected corner with his tail raised. The twins, who had spent the better part of half of the day looking for Maurycy all over the estate mansion, finally found their tabby friend behind the kitchen building to where the village elder’s Little Jan or Jonelis, to give him his name in the local tongue, had called them. The three of them crouched down, examined him carefully and prodded Maurycy’s stiff body, locked in death, all hard and unrecognizable, with his mouth slightly agape and in which his sharp teeth were showing eerily. This was not the first time the twins had seen dead animals, not to mention Jonelis, well-known for his loops to catch birds and for all kinds of traps to ensnare small creatures, but it is one thing to see a dead mole or a waxwing which had flown into a window, but it was something else entirely to see dear Maurycy who used to curl up on their blanket to warm their feet, and to see this cold, rigid and unfriendly thing which had come from the world of dead things. From a completely foreign world made up of horrible smells and cold wax-like surfaces, to which belonged the horror-inducing withered finger of an unknown martyr from Jerusalem with a cracked yellow fingernail, kept in a beautiful gilded and glazed reliquary in the home chapel. Even though the acquired holy relic was cloaked in holiness and respect, as soon as Urszula and Kazimierz saw that yellowed and cracked fingernail, a wave of nausea would wrack their bodies, threatening to make them bring up their porridge from breakfast. Now Maurycy also belonged to that world of dead horrors. None of the three children wanted to take Maurycy into their arms so they had to find some suitable rag to wrap the dead cat’s body in. Finally, wrapping him in a remnant of a sack, taking turns, they carried the strangely heavy and rigid creature home, and went directly to the book room, knowing that was where they would find Jan Maciej Narwoysz at this time of day.
The maid, who was sweeping the corners of the antechamber, on seeing the dead cat, predictably began to admonish the children and drive them out, but the voice of their father who had heard the commotion spoke over hers. ‘Come in, you little fools,’ he lovingly invited the despondent trio in and temporarily placed the quill in the ink bottle which stood on the table covered with stacks of ledgers and letters. Listening to the account given by the children, interrupting one another, of the cat’s sad end and the circumstances surrounding his discovery, and stroking his short beard which was becoming white and in the middle of which ran a tuft of dark hair like a badger’s stripe, Jan Maciej Narwoysz paid no attention to a large part of the children’s chattering and looked at the consolation of the sunset of his life—the brown-eyed, full-cheeked prankster twins, healthy and firm like two ripe cherries. Because of their age, they were more suited to be his grandchildren rather than his children, and Jan Maciej Narwoysz would often think that it was only him coming late to fatherhood that had taught him the patience of the old in responding to the endless questions put him by the twins, and his own days that were numbered and dwindling allowed him to find time for the joys and disappointments of childish discoveries.
‘But why is he so hard now?’ persisted little Urszula, in whose face, framed by a bonnet, could be seen how fear and curiosity were battling within her. Jan Maciej Narwoysz explained that Maurycy was locked by the stiffness of death, which in science and in Latin is called rigor mortis. No, that stiffness of death locks without a key, Maurycy is stiff because the blood, which the heart circulates around the body, has stopped flowing through his veins, in the heart there are valves which by opening and closing push the flow of blood in one direction. This is a great scientific mystery, the traces of which were detected by wise men in the East and the existence of which was suspected by a certain Spaniard by the name of Michael Servetus but he was a reprobate heretic and ended his days on a bonfire, and one had to wait another hundred years until the English king’s physician William Harvey who had done research on all living creatures wrote a large treatise and showed how things really were. Jan Maciej Narwoysz himself still remembers how he travelled as a young man to Italy and heard learned men arguing in Padua if the heart could really push and make blood circulate like the bellows of a blacksmith and whether that was the secret of human motion, warmth and life. ‘So perhaps it might somehow be possible for Maurycy’s blood to flow again?’ said Jonelis interrupting Jan Maciej. The father of the twins had to explain that it was one thing to describe the law of life but to change it is something completely different: ‘Even Harvey himself could do nothing when the time came for James, the King of England, to die.’ Besides that, Maurycy’s feline soul had already left his body and nothing could make it return. Urszula was curious to know if life depended on the heart beating or on the fact that a soul resides in the body, while Kazimierz was interested in knowing if Maurycy’s soul had flown up to paradise. The father wriggled out of answering Urszula’s question which also frequently caused him disquiet but confirmed that, bearing in mind how the cat always patiently put up with being handled without pity, he was a real martyr and certainly deserving of paradise. Then the question occurred to Little Jan as to whether Maurycy would be going to the same paradise about which the rector spoke and where all good people end up or whether perhaps cats have their own separate paradise with sun bunnies, newly born hairless mice and featherless baby birds, with cream, the Samogitian sausage skilandis, and hard-boiled eggs, while Kazimierz was interested in knowing if perhaps it might be possible to dissect Maurycy, since he was after all already dead, and see how everything was arranged inside him, how those arteries and the heart looked and where those valves that open and close are.
Jan Maciej Narwoysz, himself consumed by scientific curiosity, not one wit less strong than the thirst for knowledge of a ten-year-old which admitted of no borders, would himself have gladly dissected the cat, but managed to stop himself in time after seeing Urszula’s eyes full of horror and the long face of the Tarwid family’s Jonelis in reaction to his friend Kazimierz’s words. And so, it was finally decided to show all due respect to the remains of the cat and to bury him at the edge of the herb garden by a large raspberry bush. Even though the twin’s mother had indulged them with an old ragged strip of velvet upholstery material for the shroud, only Jan Maciej out of all the adults in the household was invited to the cat’s funeral and it was he who was invited to give the funereal oration. Giving a short but impressive eulogy, in keeping with all the rules of rhetoric, in which he praised Maurycy’s abilities as a mouse catcher, his loyalty and good nature, Jan Maciej, later observing the children, standing by the small hole in the earth, around the wooden box with a sliding lid, in which rested Maurycy, giving their funereal orations one after the other, throwing earth on the hole and decorating it with the wild flowers they had collected, allowed himself some not entirely Christian thoughts that perhaps paradise was only a beautiful invention, intended to hide the ugly truth that the body was only a machine made up of meat, bones and blood, deteriorating and wearing out, as if it were the gears of a mill or something irreparably damaged as a result of some misfortune or illness like an expensive clock that has fallen out of someone’s hands onto a marble floor. Therefore this machine of meat and bones, comprehending the nature of its limits and endurance, is in desperate need of consolation and belief in the eternal soul, paradise and resurrection, so that it would have even the slightest reason to arise every morning and carry out a host of meaningless things that will change nothing, things like, for example, eating, lovemaking, giving birth, sowing and harvest, making war and politicking, felling trees and weaving velvet, writing scholarly treatises, building cities, constructing ships and sailing on them to distant lands . . . There was a desperate need for faith so that all this activity would really have some meaning, which would miraculously become clear when the hour of death comes to end it all, and the clever have thought up all manner of rituals and customs supposedly to convince people that the falling apart of this machine of meat and bones is not the end but on the contrary only the beginning of everything . . . A fairy tale, intended only for people to forget that they are all played out, like those children who were now burying the cat, and would not grieve so greatly for the meaninglessness of their own existence.'
November 8, 2021
žodžių miškas
Ilgai besiruošdama skaityti ‘Silva Rerum’ prisiklausiau aplinkinių nuomonių, paskalų ir net ėmiau abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne – jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse – vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.
Knygose realiu laiku vykusi istorija – trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai tankiu įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.
Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.
‘Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas.’
Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai – davatkų tauta, kuriai net ‘Baltoje drobulėje’ buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.
Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas – beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane labiausiai turbūt baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.
Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.
Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas – ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.
Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbas galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.
Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: ‘Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.’ Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.
Ilgai besiruošdama skaityti ‘Silva Rerum’ prisiklausiau aplinkinių nuomonių, paskalų ir net ėmiau abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne – jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse – vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.
Knygose realiu laiku vykusi istorija – trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai tankiu įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.
Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.
‘Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas.’
Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai – davatkų tauta, kuriai net ‘Baltoje drobulėje’ buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.
Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas – beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane labiausiai turbūt baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.
Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.
Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas – ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.
Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbas galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.
Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: ‘Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.’ Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.
March 23, 2019
Nustebino. Pasipylus neįtikėtinai geram šios knygos rezencijų srautui – jau buvau nusiteikus tam, kad man ši knyga tiesiog nepatiks. Fanė knygoje minimo laikotarpio nesu – tad ir galvojau, jog susiskaitys sunkiai, gal net priverstinai. Tačiau knygai einant į pabaigą likau lengvai nustebinta – knyga ne tik, kad patiko, bet tiesiog dievinu jau ją dabar. Labai lengvai įtraukė knygos pradžia, toliau sekė įdomios veikėjų mintys ir jų permainos per visą kūrinio eigą.
+, už kalbą, kuri tiesiog pakerėjo. Šiame kūrinyje labai daug yra vietų, kuriose inteligentiška kalba susimaišo su paprasta, kasdienine kalba – ir tas kalbų miksas nenumenkina šios knygos, o kaip tik padaro ją savotiškai žavia ir patrauklia;
+, už detalumą viskam – istoriniams faktams, aplinkos vaizdams, veikėjų charakterio savybėms. Skaitydama lengvai atseki ką apie vieną ar kitą įvykį galvoja visi pagrindiniai knygoje esantys veikėjai, aplinkos vaizdai ir istoriniai motyvai leidžia tiesiog ryškiai įsivaizduoti tai, ką autorė norėjo perteikti – tai didis meistriškumas;
+, už tuos momentus, kurie tiesiog virpino mano širdį, skaitant šią knygą. Labai didelė romantikė nesu, aplamai, romantinės knygos labai retai skaitant išjudina mano jausmus – tačiau žodžių meistriškumas šioje knygoje, susimaišęs su romantiškumo aura, taip pakerėjo, kad ilgam likau apsvaigus;
+, už patį netikėčiausią plot twist‘ą, kokį tik galėjai gauti kartu su laba gražia knygos pabaiga. Nuoširdžiai mėgavausi knyga – nuo pradžios iki pačios pabaigos, o plot twist‘as ir nuostabi pabaiga – tik iškėlė knygą į neįtikėtinas aukštumas;
+, už tai, kad po ilgo laiko tarpą Lietuva vėl turi kažką, kas lengvai įtraukia, nepaleidžia ir patinka daugumai. Tik laiko klausimas, kada ši knyga pateks į „privalomuosius“ sąrašus ir šis titulas sumenkins kūrinį.
Bijau jau į rankas paimti visas likusias „Silva Rerum“ knygos dalis – nors knyga labai patiko, abejoju, ar verta buvo tą pačią istoriją ištempti į visas kitas dalis (ar jau kitose dalyse pasakojamos kitos istorijos?). Šie tiek knyga primena Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėlius“ – tad, jei šešėliais mėgavotės kaip ir aš, Jums ši knyga turėtų patikti.
+, už kalbą, kuri tiesiog pakerėjo. Šiame kūrinyje labai daug yra vietų, kuriose inteligentiška kalba susimaišo su paprasta, kasdienine kalba – ir tas kalbų miksas nenumenkina šios knygos, o kaip tik padaro ją savotiškai žavia ir patrauklia;
+, už detalumą viskam – istoriniams faktams, aplinkos vaizdams, veikėjų charakterio savybėms. Skaitydama lengvai atseki ką apie vieną ar kitą įvykį galvoja visi pagrindiniai knygoje esantys veikėjai, aplinkos vaizdai ir istoriniai motyvai leidžia tiesiog ryškiai įsivaizduoti tai, ką autorė norėjo perteikti – tai didis meistriškumas;
+, už tuos momentus, kurie tiesiog virpino mano širdį, skaitant šią knygą. Labai didelė romantikė nesu, aplamai, romantinės knygos labai retai skaitant išjudina mano jausmus – tačiau žodžių meistriškumas šioje knygoje, susimaišęs su romantiškumo aura, taip pakerėjo, kad ilgam likau apsvaigus;
+, už patį netikėčiausią plot twist‘ą, kokį tik galėjai gauti kartu su laba gražia knygos pabaiga. Nuoširdžiai mėgavausi knyga – nuo pradžios iki pačios pabaigos, o plot twist‘as ir nuostabi pabaiga – tik iškėlė knygą į neįtikėtinas aukštumas;
+, už tai, kad po ilgo laiko tarpą Lietuva vėl turi kažką, kas lengvai įtraukia, nepaleidžia ir patinka daugumai. Tik laiko klausimas, kada ši knyga pateks į „privalomuosius“ sąrašus ir šis titulas sumenkins kūrinį.
Bijau jau į rankas paimti visas likusias „Silva Rerum“ knygos dalis – nors knyga labai patiko, abejoju, ar verta buvo tą pačią istoriją ištempti į visas kitas dalis (ar jau kitose dalyse pasakojamos kitos istorijos?). Šie tiek knyga primena Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėlius“ – tad, jei šešėliais mėgavotės kaip ir aš, Jums ši knyga turėtų patikti.
September 4, 2018
Kristina Sabaliauskaitė tikriausiai žinomiausia šiuolaikinė lietuvių autorė. Ilgai nesiryžau skaityti jos „Silva Rerum“, nes visi ją tiek gyrė, kad priskyriau ją prie populistinių autorių, na maždaug tokių kaip Paulo Coelho. Neturiu nieko prieš pastarąjį, netgi esu skaičiusi krūva jo knygų, o „Veronika ryžtasi mirti“ vis paskaitinėju ir dabar. Na bet man tai tokia serialų lygio literatūra – smagiai skaitosi, paprasta stilistiškai, neapkrauna smegenų ir neturi per daug išliekamosios vertės. Kaip greitas maistas – tam momentui suteikia pasitenkinimą ir pasotina, bet susitikus draugus kalbam apie brandintą keptą antį, o ne apie Makdonaldo mėsainius. Tai va, klydau ne pirmą kartą. Kai galiausiai gavau dovanų pirmąją „Silva Rerum“ dalį, pradėjau ją skaityti vos ne iš pareigos. Ir visiškai mane pribloškė. Joje telpa viskas, kas man mažiausiai patinka knygose: labai ilgi sakiniai, nėra tiesioginės kalbos, daug aprašymų, romanas remiasi istoriniais įvykiais, veiksme vienaip ar kitaip dalyvauja kažin kiek Radvilų. (Aš mokiausi dar tokiais laikais, kai Lietuvos istorija buvo pasakota kiek kitaip, nei dabar. Tai turiu gilių spragų žiniose apie Lietuvos istoriją.) Nežinau kaip, negaliu paaiškinti kodėl, bet negalėjau atsitraukti nuo šios knygos. Pirmoji ir ketvirtoji dalys man paliko didžiausią ispūdį, mažiausiai patiko trečia. Žinau, kad kažkada vėliau darkart skaitysiu visas dalis. Mes neturime šeimos knygos, geneologinis medis nesiekia labai toli ir ši Sabaliauskaitės knyga man yra mano šeimos knyga. Kai šeima – visa tauta. Labai keistai, bet skaitydama aš ten atrandu save.
February 12, 2017
Nuoširdžiai galiu prisipažinti,jog beveik pusę knygos skaičiau ir klausiau savęs "Ir kas iš to?". Veiksmas taip tekėjo sava vaga, jog ne itin jautėsi koks veiksmas, nors išties pakerėjo kalbos išraiškingumas, kone tūkstantis kartų skaitant tą patį veiksmą kitose knygose autorė sugebėjo nutapyti, apipavidalinti, pateikti kitomis spalvomis, kas susiskaitė taip naujai ir neatrastai, priverčiant stebėtis ir ištarti "wow". Kalba išties kupina spalvingumo, kaip ir aplinkui vyraujantys faktai: visos vietos, detalės, datos bei asmenys. Nepaprastai skanu, o vėliau sukilusio veiksmo tikrai vertėjo laukti, nes ne tik pateikė netikėtus momentus, bet ir sukūrė nemažą intrigą, kad norėtųsi griebti antrą knygą.
January 28, 2021
Ļoti ilgi atliku šīs sērijas sākšanu, jo man bija bail vilties. Bet manas bažas bija veltīgas, jo grāmata patiešām laba un skatos jau nākamo daļu virzienā.
September 3, 2022
3.5 ⭐.
Reikėjo laiko kol įsivažiavau ir pripratau prie rašymo stiliaus, bet žingsnis po žingsnio buvau įtrauktas į XVII a. Vilnių.
Reikėjo laiko kol įsivažiavau ir pripratau prie rašymo stiliaus, bet žingsnis po žingsnio buvau įtrauktas į XVII a. Vilnių.
August 25, 2023
Negaliu skayt, kad niekas man nesakė (matyt tiek sakė, kad atgrasė), bet esu tiesiog apšąlus - kokio kalibro autorė yra Kristina Sabaliauskaitė! Vau, rimtai, vau! Man nutinka, kad knygos būna taip "ant bangos", kad kažkodėl kyla vidinis pasipriešinimas jas skaityt. Bet jei ir jūs, kaip aš, vis aplenkdavot "Silva rerum", didžiausios mano rekomendacijos. Imkit. Imkit. Imkit.
Aš, pamačius @baltoslankos.lt audio knygą, pamaniau, kad imsiu ir pabandysiu pirmą dalį. Visas keturias esam dovanoję anytai, ir, pamaniau sau, jei užsikabinsiu, laisvai galėsiu tęsti. Bet užsikabinsiu čia ne tas žodis! Autorė yra žodžių virtuozė su burtų ladzele! Buvo knygoj vietų, kur garsiai aiktelėjau ar žiobtelėjau! Kur prunkščiau ar šypsojaus! Buvo kelios vietos, kuriose sustabžiau, atsukau ir paleidau vėl dėl tobulai susuktų scenų ir netikėtumo! Dar keliose vietose šiurpai per kūną ėjo ar širdis susilydė! Kaip? Kaip įmanoma šitaip gerai rašyt, jūs man pasakykit? 🥰🥰
Aš, kaip atsilikus atsivertelė, esu sužavėta, visiškai papirkta istorijos, suintriguota tęsti ir norinti dar ir dar! Kyla pasidižiavimas, kokių rašytojų mes, lietuviai, turime. 💛
Aš, pamačius @baltoslankos.lt audio knygą, pamaniau, kad imsiu ir pabandysiu pirmą dalį. Visas keturias esam dovanoję anytai, ir, pamaniau sau, jei užsikabinsiu, laisvai galėsiu tęsti. Bet užsikabinsiu čia ne tas žodis! Autorė yra žodžių virtuozė su burtų ladzele! Buvo knygoj vietų, kur garsiai aiktelėjau ar žiobtelėjau! Kur prunkščiau ar šypsojaus! Buvo kelios vietos, kuriose sustabžiau, atsukau ir paleidau vėl dėl tobulai susuktų scenų ir netikėtumo! Dar keliose vietose šiurpai per kūną ėjo ar širdis susilydė! Kaip? Kaip įmanoma šitaip gerai rašyt, jūs man pasakykit? 🥰🥰
Aš, kaip atsilikus atsivertelė, esu sužavėta, visiškai papirkta istorijos, suintriguota tęsti ir norinti dar ir dar! Kyla pasidižiavimas, kokių rašytojų mes, lietuviai, turime. 💛
April 23, 2015
Skeptiškai buvau nusiteikusi, prieš pradėdama skaityti. Juk tiek šita knyga išgarsinta. Bet reikia pripažinti - it lives up to the hype! Vien jau koks nuostabus rašymo stilius, kokie gyvi veikėjai. Knyga buvo ištisas potyris, į kurį įsitraukiau nuo pat pirmos minutės. Tikrai rekomenduoju visiems.
January 19, 2013
Visi mes turime savąjį baziliską... Tik vieni jį prisijaukina o kiti nešiojasi veidrodžio šukes...
July 15, 2018
Крістіна Сабаляускайте – найпопулярніша сучасна литовська письменниця, що швидко і помітно змінила тамтешній літературний ландшафт (скажімо, започаткувавши нову моду на історичну прозу). Її тетралогія “Сільва Рерум” (“ліс речей” – щось штибу еклектичної хроніки шляхетського роду, куди записували усе, від народжень, смертей і шлюбів до рецептів супу і принагідних спостережень) змальовує чотири покоління шляхетської родини в Литві, приблизно від Хмельниччини (коли наші спалили Вільно) до останнього поділу Речі Посполитої.
Зі сприйняттям своєї історії в Литви десь такі ж колізії, як у нас: вищі прошарки значною мірою інтегрувалися у якусь іншу національну культуру, найцінніші історичні артефакти та книгозбірні порозтягали по музеях інших країн, своє сприймається як провінційне. Сабаляускайте намагається протидіяти такій вихолощеній і цензурованій історичній візії, що сформувалася унаслідок низки колонізацій, аж до радянської включно, й тому зображає давній Вільнюс як підкреслено мультикультурний простір, де французькі дзвонарі зустрічаються із шотландськими солдатами, інтелектуальне життя в університеті суголосне й нерозривно пов’язане із тогочасними віяннями й модами по західніших університетах, у маєтках панує кінематографічний декаданс, загалом, нормальне вибудовування не мартирологічного культурного ДНК. Мене на цьому тлі дуже вкурвлює, щоправда, роль українців. Ясно ж, що історична проза насправді пишеться не про минуле, вона пишеться про те, як ти бачиш майбутнє. І от з одного боку в нас такі мультикультурні й інтегровані в європейський простір литовці – а з іншого різуни українці, яких вона називає москвинами і російськими погромниками, що вже ну-ну, й описані вони в термінах, запозичених просто із пророчих книг (востаннє я таке бачила, ну серйозно, у “Глибокому мулі”, себто тексті 17 ст.). Нафіга її історична візія виглядає саме так – мені неясно, але прикро.
А так – загалом, такий текст, який написаний ніби зумисне так, щоби про нього писали дисертацію чи бодай якийсь лонгрід. За концентрацією моментів, коли авторка спиняється і каже “дивіться, оце от символ, діти” – воно десь як “Бігуни” Токарчук:
* Старше покоління намагається створити свою тепличну аркадію, щеплює різні види рослин штибу “щоб на вербі росли груші” – символ донаціональних гібридних ідентичностей. (Колізію про те, якою мовою говорять всі ці люде, обійшли елеґантно, не подаючи прямої мови взагалі.) Тепличне беззубе старше покоління врешті помирає, передозувавши віагрою, що окремий лол, although not necessarily in good taste.
* Постійний мотив перевдягання як нагадування про мінливість і сконструйованість ідентичностей – починається з того, що один із головних героїв на якийсь зимовий карнавал бриходить у блекфейсі й за це відгрібає, довго рефлексує про те, що досить трохи сажі й лою, аби стати кимось іншим, і щоб тебе почали лупити. Ну й далі у тому ж дусі.
* Непростий інтерфейс науки і віри – вже в першому розділі представник старшого покоління записує у сільва рерум, що, мовляв, “Наука дає відповіді, а віра – сили з ними примиритися”, ну й далі мотив усю дорогу обігрують. Усі харизматики – за розділення держави і церкви, усі мудаки-сифілітики – за нав’язування ксенофобних релігійних доктрин усім іншим, я-то теж по бік світського гуманізму, але тут це зроблено дуже в лоб (харизматичний герой хоче “за свої переступи відповідати перед університетським чи міським судом, а за гріхи перед Богом, а не зграєю психованих сифілітиків, що б’ються з дівками і хибно собі уявляють, наче вони – військо Ісусове”). Ці війни між інтелектуалами й релігійними фанатиками точаться на базі універу, бо, сказано, яким буде університет визначає, яким буде ціле місто, а може, й ціле князівство.
Загалом, якби тексти такого рівня з’явилися в Україні, я б, звичайно, молилася на авторку, воно нам теж потрібне, але сказати, що було прямо захопливо, не можу. Себто трійка не те, щоб за якість тексту, а за те, що мені 2/3 дороги було нестерпно нудно.
Зі сприйняттям своєї історії в Литви десь такі ж колізії, як у нас: вищі прошарки значною мірою інтегрувалися у якусь іншу національну культуру, найцінніші історичні артефакти та книгозбірні порозтягали по музеях інших країн, своє сприймається як провінційне. Сабаляускайте намагається протидіяти такій вихолощеній і цензурованій історичній візії, що сформувалася унаслідок низки колонізацій, аж до радянської включно, й тому зображає давній Вільнюс як підкреслено мультикультурний простір, де французькі дзвонарі зустрічаються із шотландськими солдатами, інтелектуальне життя в університеті суголосне й нерозривно пов’язане із тогочасними віяннями й модами по західніших університетах, у маєтках панує кінематографічний декаданс, загалом, нормальне вибудовування не мартирологічного культурного ДНК. Мене на цьому тлі дуже вкурвлює, щоправда, роль українців. Ясно ж, що історична проза насправді пишеться не про минуле, вона пишеться про те, як ти бачиш майбутнє. І от з одного боку в нас такі мультикультурні й інтегровані в європейський простір литовці – а з іншого різуни українці, яких вона називає москвинами і російськими погромниками, що вже ну-ну, й описані вони в термінах, запозичених просто із пророчих книг (востаннє я таке бачила, ну серйозно, у “Глибокому мулі”, себто тексті 17 ст.). Нафіга її історична візія виглядає саме так – мені неясно, але прикро.
А так – загалом, такий текст, який написаний ніби зумисне так, щоби про нього писали дисертацію чи бодай якийсь лонгрід. За концентрацією моментів, коли авторка спиняється і каже “дивіться, оце от символ, діти” – воно десь як “Бігуни” Токарчук:
* Старше покоління намагається створити свою тепличну аркадію, щеплює різні види рослин штибу “щоб на вербі росли груші” – символ донаціональних гібридних ідентичностей. (Колізію про те, якою мовою говорять всі ці люде, обійшли елеґантно, не подаючи прямої мови взагалі.) Тепличне беззубе старше покоління врешті помирає, передозувавши віагрою, що окремий лол, although not necessarily in good taste.
* Постійний мотив перевдягання як нагадування про мінливість і сконструйованість ідентичностей – починається з того, що один із головних героїв на якийсь зимовий карнавал бриходить у блекфейсі й за це відгрібає, довго рефлексує про те, що досить трохи сажі й лою, аби стати кимось іншим, і щоб тебе почали лупити. Ну й далі у тому ж дусі.
* Непростий інтерфейс науки і віри – вже в першому розділі представник старшого покоління записує у сільва рерум, що, мовляв, “Наука дає відповіді, а віра – сили з ними примиритися”, ну й далі мотив усю дорогу обігрують. Усі харизматики – за розділення держави і церкви, усі мудаки-сифілітики – за нав’язування ксенофобних релігійних доктрин усім іншим, я-то теж по бік світського гуманізму, але тут це зроблено дуже в лоб (харизматичний герой хоче “за свої переступи відповідати перед університетським чи міським судом, а за гріхи перед Богом, а не зграєю психованих сифілітиків, що б’ються з дівками і хибно собі уявляють, наче вони – військо Ісусове”). Ці війни між інтелектуалами й релігійними фанатиками точаться на базі універу, бо, сказано, яким буде університет визначає, яким буде ціле місто, а може, й ціле князівство.
Загалом, якби тексти такого рівня з’явилися в Україні, я б, звичайно, молилася на авторку, воно нам теж потрібне, але сказати, що було прямо захопливо, не можу. Себто трійка не те, щоб за якість тексту, а за те, що мені 2/3 дороги було нестерпно нудно.
October 18, 2024
Keistas jausmas apima skaitant šitą knygą.
Sabaliauskaitė – gerbiama rašytoja, viena žinomiausių šiuolaikinės Lietuvos. „Silva Rerum“ – tam tikru laiku buvo kultinis kūrinys, gavęs apdovanojimų.
Va kažkodėl jis manęs „tais laikais“ nesuviliojo, todėl nusprendžiau, kad turiu būti apsišvietęs.
Taigi, skaitau ir apima dvejopi jausmai. Matau, kad autorė turėjo tiesiog gyventi archyvuose – tik taip ji galėjo surinkti tonas informacijos, be kurios nebūtų sugebėjus nupiešti prieš keturis šimtus metus metų egzistavusios Lietuvos gyvenimą. Darbo įdėta žiauriai daug.
Atėjo laikas žodeliui „bet“. Ir jį reikia rašyti didžiosiomis raidėmis, va taip: „BET“.
Reikalas tame, kad tie ilgieji sakiniai (labai akivaizdžiai matosi, kaip jie ilginami – ten, kur natūraliai prašosi nutūpti taškas, autorė pridėlioja kabliataškių ir jungtukų), kad tas bandymas pasakoti (pa/ne)sąmonės srauto principu, ir visi kiti instrumentai apsunkinantys skaitytojo ir skaitymą, ir galimybes suvokti informaciją – visa tai tiesiog priverčia plauti teksto paviršiumi, nebesurantant pasakojimo esmės.
Va, ką tik parašiau sakinį, iliustruojantį pasakojimo stilių.
Aš perskaitysiu visus keturis tomus.
Pasižiūrėsiu, ar kituose tomuose:
1. Bus nors vienas dialogas (šiame nebuvo);
2. Ilgesni sakinys, nei šiame (44 eilutės ir 448 žodžiai).
2,7
Sabaliauskaitė – gerbiama rašytoja, viena žinomiausių šiuolaikinės Lietuvos. „Silva Rerum“ – tam tikru laiku buvo kultinis kūrinys, gavęs apdovanojimų.
Va kažkodėl jis manęs „tais laikais“ nesuviliojo, todėl nusprendžiau, kad turiu būti apsišvietęs.
Taigi, skaitau ir apima dvejopi jausmai. Matau, kad autorė turėjo tiesiog gyventi archyvuose – tik taip ji galėjo surinkti tonas informacijos, be kurios nebūtų sugebėjus nupiešti prieš keturis šimtus metus metų egzistavusios Lietuvos gyvenimą. Darbo įdėta žiauriai daug.
Atėjo laikas žodeliui „bet“. Ir jį reikia rašyti didžiosiomis raidėmis, va taip: „BET“.
Reikalas tame, kad tie ilgieji sakiniai (labai akivaizdžiai matosi, kaip jie ilginami – ten, kur natūraliai prašosi nutūpti taškas, autorė pridėlioja kabliataškių ir jungtukų), kad tas bandymas pasakoti (pa/ne)sąmonės srauto principu, ir visi kiti instrumentai apsunkinantys skaitytojo ir skaitymą, ir galimybes suvokti informaciją – visa tai tiesiog priverčia plauti teksto paviršiumi, nebesurantant pasakojimo esmės.
Va, ką tik parašiau sakinį, iliustruojantį pasakojimo stilių.
Aš perskaitysiu visus keturis tomus.
Pasižiūrėsiu, ar kituose tomuose:
1. Bus nors vienas dialogas (šiame nebuvo);
2. Ilgesni sakinys, nei šiame (44 eilutės ir 448 žodžiai).
2,7
October 17, 2019
Uf, kiek daug svarbių detalių jau buvau primiršusi. Nuomonė apie knygą nepasikeitė - vis dar nesu skaičiusi geresnio lietuvių autorių istorinio romano. Bravissimo!
"Nėra jokių pikta lemiančių ženklų, yra tik tamsus galvojimas apie juos, kuris - tarsi rūsio tamsoje gyvenantis baziliskas; išvilk jį į šviesą ir pamatysi, kad jis tėra mažas glitus nelaimingas padarėlis, visų nekenčiamas ir nekenčiantis pats savęs, ir grėsmingas tik tada, kai bijai jam pažvelgti į akis, nes jo vardas - savęs paties baimė ir nešvari sąžinė."
"Nėra jokių pikta lemiančių ženklų, yra tik tamsus galvojimas apie juos, kuris - tarsi rūsio tamsoje gyvenantis baziliskas; išvilk jį į šviesą ir pamatysi, kad jis tėra mažas glitus nelaimingas padarėlis, visų nekenčiamas ir nekenčiantis pats savęs, ir grėsmingas tik tada, kai bijai jam pažvelgti į akis, nes jo vardas - savęs paties baimė ir nešvari sąžinė."
May 10, 2020
Lūk, grāmata, kas liek atcelt rīta treniņus, pusdienu pārtraukumu un ieplānotos darbus. Lūk, grāmata, kura lasīt līdz vēram vakaram, jo jāpabeidz, un tad attapties pēc pulksten trijiem dziļi naktī, kad pamalē jau pamazām sārtojas rītausma.
Es apskaužu lietuviešus par šo grāmatu un apskaužu visus tos, kas šo vēl tikai lasīs.
Aizraujoši, filigrāni, meistarīgi “uzglenotas” 17.gs. Lietuvas un Viłņas ainas. Vēsturisks romāns, kura varoņus es atļaušos nosaukt par ārprātā stilīgiem.
Es apskaužu lietuviešus par šo grāmatu un apskaužu visus tos, kas šo vēl tikai lasīs.
Aizraujoši, filigrāni, meistarīgi “uzglenotas” 17.gs. Lietuvas un Viłņas ainas. Vēsturisks romāns, kura varoņus es atļaušos nosaukt par ārprātā stilīgiem.
March 20, 2013
Sižeta un valodas žirgtums, vēstures fakti (man - apjēga par lietuviešiem), lēkšana laikā, kokteilis (Dievs, nāve,attiecības,sekss,krāšņie? viduslaiki). Lubene+detektīvs+ik pa laikama kāds trāpīgs vērjums un izteiciens. Bija jauks lasīšanas laiks. Un paldies Dacei Meierei par tulkojumu;). Iesaku.
February 8, 2020
Pavadinčiau tai išskirtine lietuviška knyga. Labai įdomu buvo sekti šeimos gyvenimą, jų poelgius, sprendimus. Stipri, graži šeima. Kiekvienas personažas išbaigtas, puikiai nupasakotas. Kelios pasakojimo vietos ypač patiko, apie tėvų meilę ir jaunuolių įsimylėjimą. Netrukdė nei ilgi sakiniai, kurie tęsdavos per visą puslapį. Nepatiko smulkmeniškai aprašomi bjaurūs dalykai, muštynės, keiksmažodžiai ir t.t. buvo 'neskanu'. Patiko knygos pabaiga - vieni dalykai baigiaisi, kiti tik prasideda.
Displaying 1 - 30 of 292 reviews