What do you think?
Rate this book
Frieden oder Krieg
Ein einzigartiger Austausch über ein fremdes nahes LandGibt es Anlass, Moskau zu fürchten? Hat womöglich Russland Grund, dem Westen zu misstrauen? Wodurch werden die Spannungen zwischen Ost und West befeuert? Und lassen sie sich lösen?Der langjährige ARD-Korrespondent Fritz Pleitgen und der vielfach ausgezeichnete Schriftsteller Michail Schischkin erzählen von ihren Erfahrungen mit Russland und dem Westen und den Gegensätzen und Spannungen, die sich seit einigen Jahren wieder verschä Zwei profunde Kenner, die erkunden, wie es nach der Ära der Entspannungspolitik und dem vermeintlichen Ende der Ost-West-Konfrontation zu der angespannten aktuellen Lage kommen konnte. Beide eint ihre Liebe zu Russland – doch in ihrer Einschätzung der Wurzeln des Konflikts sind sie Michail Schischkin kritisiert scharf Putins autoritäre Herrschaft und die Politik des Kreml. Für Fritz Pleitgen ist das Verhalten des Westens selbstgerecht und geschichtslos. Persönliche Einblicke, hellsichtige politische Analysen, historische Einsichten – ein notwendiges Buch in schwieriger Zeit.
- GenresNonfictionPoliticsRussia
Paperback
15 people are currently reading
137 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
October 28, 2023
Kokia taikli! Viena geriausių, ką teko skaityti pastaruoju metu.
October 24, 2023
"Diktatoriškoji Vokietija nutraukė diktatūros ir vergų mentaliteto ratą, - kodėl jo neįveikė Rusija? Vokiečiai puikiai išmoko temą "praeities įveika" ir "kaltės įsisąmoninimas", tad galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Tačiau nacijos atgimimas įvykus patyrus totalų pralaimėjimą kare. Ir Rusijai reikia šios nulinės valandos. Be atgailos ir nacionalinės kaltės pripažinimo Rusijoje negalima nauja pradžia."
"Rusijoje nebuvo destalinizacijos, komunistų partijai nebuvo surengtas Niurnbergo procesas. Dabar Rusijos likimą lems deputinizacija. "Nieko nežinantiems" Vokietijos gyventojams 1946-aisiais parodė koncentracijos stovyklas, lygiai taip ir "nieko nežinantiems" rusams privalu parodyti sugriautus Ukrainos miestus ir vaikų lavonus."
"Rusijoje valstybė suprantama visai kitais: tai valdžia ir teritorija. Abi yra šventos. Vakaruose pilietis yra valstybės bendrasavininkas, o Rusijoje jis - valstybės baudžiauninkas nepriklausomai nuo to, kokią iškabą valstybė pasikabina ant savo vartų."
"Turbūt didžiausias Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjimas kyla iš to, kad demokratinės sąvokos Rusijoje tėra tušti žodžiai, nesukeliantys jokio poveikio <... > Rusija gyveno ir tebegyvena pagal vieną įstatymą - pagal neribotos Kremliaus valdžios nuožiūrą."
"Aleksandras Gercenas yra pasakęs: "Rašytojai nėra gydytojai. Jie yra skausmas." Ir nustatė pribloškiančią rusų gyvenimo diagnozę: "Valstybė Rusijoje elgiasi kaip okupantas."
"Kai Europoje žmogaus dvasią gaivino Renesansas ir Reformacija, Rytuose kilo karinga imperija, piktnaudžiaujanti savo tauta kaip armija. Nuo tol patvaldystė ir viena nuomonė yra rusų gyvenimo koordinatės. Vienintelis tikslas - nugalėti priešus. Kare su visu pasauliu ekspansija yra geriausia gynyba. Pagal šį valstybės principą, individo gyvenimo prasmė yra tarnauti Rusijos imperijai. Didžiausia laimė - mirti už tėvynę. Vadai nerenkami. Įsakymai nesvarstomi. Kiekvienas asmeninės iniciatyvos blyksnis, kiekviena laisvos minties kibirkštis tolygi maištui. Kiekvienas, net visiškai teisėtas, nepasitenkinimas prilygsta išdavystei. Žmonės skirstomi į savus (naši) ir svetimus. Svetimieji nekenčia mūsų, rusų, tardami, kad jų gyvenimo tikslas - sugriauti Rusiją. O Dievas tra tik vienas - rusiškas."
"Uluse iš principo negali būti privačios nuosavybės. Ji kertasi su valdžios sritimi. Tai, kad atskiras individas valdo savo privačią nuosavybę, neišvengiamai sueina į konfliktą su vienintele aukščiausia valdžia. "Privati nuosavybė" uluse yra ne tikra nuosavybė, o tik atlygis už lojalumą. Kas praranda vadovo pasitikėjimą, tas netenka ir nuosavybės, kuri suprantama kaip laikina panauda."
"Stalinas yra pasakęs: "Svarbu ne kaip balsuoja, o kas balsus skaičiuoja." Tas pats pasakytina ir apie visus kitus šalyje rengiamus rinkimus. Tariami rinkėjai dalyvauja tariamuose rinkimuose į tariamą dūmą. Iš esmės dūmos ir vietiniai rinkimai Rusijoje neturi jokios prasmės, jie tiesiog atspindi vidaus politiką, kurią sudaro galingųjų peštynės dėl pyrago kąsnio."
"Mentaliteto požiūriu dauguma rusų gyvena Viduramžių epochoje, tiki zombių dėže (televizija, kuri žmones paverčia zombiais), tvirtinančia, kad šalis apsupta priešų."
"Mūsų akyse Rusija emigravo iš XXI amžiaus į Viduramžius. Kai žmogus gimsta ir užauga pataisos darbų kolonijoje, dygliuota viela lieka jo sieloje. Maža gauti iš aukštai kaip dovaną laisvę, reikia iš sielos pašalinti dygliuotą vielą."
"Du trečdaliai rusų dar dabar neturi kelioninio paso, trys ketvirtadaliai niekada nebuvo išvykę už buvusios TSRS sienų. Tai verta atminti apmąstant Alexanderio von Humbolto žodžius: "Pati pavojingiausia iš visų pasaulėvokų yra pasaulėvoka žmonių, kurie niekada nematė pasaulio."
"Protas, žinios, kultūra, intelektas, nuovoka Rusijoje žmones daro nelaimingus."
"Michailas Žvaneckis pateikė tokį naujosios rusų ideologijos apibrėžimą: "Patriotizmas yra aiškus, suprantamas ir gerai pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes privalome gyventi blogiau už kitus."
"Režimui nereikia pasiturinčių, sąmoningų žmonių, priešingai, geriausi pavaldiniai yra elgetos ir skurdžiai, visiškai priklausomi nuo valstybinių išmaldų, duodamų kaip skurdus darbo užmokestis. Šiandien šie žmonės sudaro daugumą Rusijos rinkėjų ir klusniai eina į oficialius valdiško patriotizmo renginius, kuriose privalo dalyvauti valstybinių ir komunalinių įmonių darbuotojai, kaip tik ir užtikrinantys didelį rinkėjų dalyvavimą rinkimuose."
"Volodymyras Vynyčenka, vienas nepriklausomos Ukrainos kūrėjų, 1919 m. pasakė įsimintinus žodžius: "Rusų demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas."
"Rusijoje nebuvo destalinizacijos, komunistų partijai nebuvo surengtas Niurnbergo procesas. Dabar Rusijos likimą lems deputinizacija. "Nieko nežinantiems" Vokietijos gyventojams 1946-aisiais parodė koncentracijos stovyklas, lygiai taip ir "nieko nežinantiems" rusams privalu parodyti sugriautus Ukrainos miestus ir vaikų lavonus."
"Rusijoje valstybė suprantama visai kitais: tai valdžia ir teritorija. Abi yra šventos. Vakaruose pilietis yra valstybės bendrasavininkas, o Rusijoje jis - valstybės baudžiauninkas nepriklausomai nuo to, kokią iškabą valstybė pasikabina ant savo vartų."
"Turbūt didžiausias Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjimas kyla iš to, kad demokratinės sąvokos Rusijoje tėra tušti žodžiai, nesukeliantys jokio poveikio <... > Rusija gyveno ir tebegyvena pagal vieną įstatymą - pagal neribotos Kremliaus valdžios nuožiūrą."
"Aleksandras Gercenas yra pasakęs: "Rašytojai nėra gydytojai. Jie yra skausmas." Ir nustatė pribloškiančią rusų gyvenimo diagnozę: "Valstybė Rusijoje elgiasi kaip okupantas."
"Kai Europoje žmogaus dvasią gaivino Renesansas ir Reformacija, Rytuose kilo karinga imperija, piktnaudžiaujanti savo tauta kaip armija. Nuo tol patvaldystė ir viena nuomonė yra rusų gyvenimo koordinatės. Vienintelis tikslas - nugalėti priešus. Kare su visu pasauliu ekspansija yra geriausia gynyba. Pagal šį valstybės principą, individo gyvenimo prasmė yra tarnauti Rusijos imperijai. Didžiausia laimė - mirti už tėvynę. Vadai nerenkami. Įsakymai nesvarstomi. Kiekvienas asmeninės iniciatyvos blyksnis, kiekviena laisvos minties kibirkštis tolygi maištui. Kiekvienas, net visiškai teisėtas, nepasitenkinimas prilygsta išdavystei. Žmonės skirstomi į savus (naši) ir svetimus. Svetimieji nekenčia mūsų, rusų, tardami, kad jų gyvenimo tikslas - sugriauti Rusiją. O Dievas tra tik vienas - rusiškas."
"Uluse iš principo negali būti privačios nuosavybės. Ji kertasi su valdžios sritimi. Tai, kad atskiras individas valdo savo privačią nuosavybę, neišvengiamai sueina į konfliktą su vienintele aukščiausia valdžia. "Privati nuosavybė" uluse yra ne tikra nuosavybė, o tik atlygis už lojalumą. Kas praranda vadovo pasitikėjimą, tas netenka ir nuosavybės, kuri suprantama kaip laikina panauda."
"Stalinas yra pasakęs: "Svarbu ne kaip balsuoja, o kas balsus skaičiuoja." Tas pats pasakytina ir apie visus kitus šalyje rengiamus rinkimus. Tariami rinkėjai dalyvauja tariamuose rinkimuose į tariamą dūmą. Iš esmės dūmos ir vietiniai rinkimai Rusijoje neturi jokios prasmės, jie tiesiog atspindi vidaus politiką, kurią sudaro galingųjų peštynės dėl pyrago kąsnio."
"Mentaliteto požiūriu dauguma rusų gyvena Viduramžių epochoje, tiki zombių dėže (televizija, kuri žmones paverčia zombiais), tvirtinančia, kad šalis apsupta priešų."
"Mūsų akyse Rusija emigravo iš XXI amžiaus į Viduramžius. Kai žmogus gimsta ir užauga pataisos darbų kolonijoje, dygliuota viela lieka jo sieloje. Maža gauti iš aukštai kaip dovaną laisvę, reikia iš sielos pašalinti dygliuotą vielą."
"Du trečdaliai rusų dar dabar neturi kelioninio paso, trys ketvirtadaliai niekada nebuvo išvykę už buvusios TSRS sienų. Tai verta atminti apmąstant Alexanderio von Humbolto žodžius: "Pati pavojingiausia iš visų pasaulėvokų yra pasaulėvoka žmonių, kurie niekada nematė pasaulio."
"Protas, žinios, kultūra, intelektas, nuovoka Rusijoje žmones daro nelaimingus."
"Michailas Žvaneckis pateikė tokį naujosios rusų ideologijos apibrėžimą: "Patriotizmas yra aiškus, suprantamas ir gerai pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes privalome gyventi blogiau už kitus."
"Režimui nereikia pasiturinčių, sąmoningų žmonių, priešingai, geriausi pavaldiniai yra elgetos ir skurdžiai, visiškai priklausomi nuo valstybinių išmaldų, duodamų kaip skurdus darbo užmokestis. Šiandien šie žmonės sudaro daugumą Rusijos rinkėjų ir klusniai eina į oficialius valdiško patriotizmo renginius, kuriose privalo dalyvauti valstybinių ir komunalinių įmonių darbuotojai, kaip tik ir užtikrinantys didelį rinkėjų dalyvavimą rinkimuose."
"Volodymyras Vynyčenka, vienas nepriklausomos Ukrainos kūrėjų, 1919 m. pasakė įsimintinus žodžius: "Rusų demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas."
October 22, 2023
Ingen lätt bok, ingen upplyftande bok, men en viktig bok
April 14, 2023
This book must be mandatory to read for wester politics.
February 20, 2024
Nereali knyga apie russkij mir. Rekomenduoju!
March 29, 2024
Rusai yra rusai, nors tu ką
April 9, 2022
Die Mischung aus vordringlich persönlicher Perspektive mit eher im Hintergrund historischer Perspektive hat mir nicht gefallen.
July 5, 2023
Nors pastaruoju metu pasirodė tikrai nemažai knygų, kurios leidžia pažinti rusiją ir jos prezidentą Vladimirą Putiną, tačiau iš visų norėčiau išskirti pačių rusų rašytojo Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“. Šiuo metu Šveicarijoje gyvenančio rašytojo knygą manau turėtų perskaityti kiekvienas, kuris nori suvokti svarbiausius su rusija susijusius atsakymus.
Rašytojas, knygą pradeda žodžiais „skaudu būti rusu“ (rašytojo tėvas rusas, o mama ukrainietė) ir mėgina tyrinėti rusijos problemų ištakas – siekia slavų vagystes iš Kijevo Rusios, per skausmingus etapus, kaip psichologinį mongolų antpuolio palikimą, kuris suformavo Maskvos ulusą, vėliau paslaugiai išplėtota mesianistinė ideologija – Maskva virto Trečiąja Roma. Carai Maskvos ulusą pavertė milžiniška imperija, tapo „tautų kalėjimu“. rusijoje gyventojai visada trokšta stiprios rankos, ten niekas nenori silpno caro, nori tirono.
Įdomiausia, kad Michailas Šiškinas kelia mintį, kad yra dvi rusijos: „[...] pavertė naciją Siamo dvyniu, tyrinčiu vieną kūną, bet dvi galvas, nesuprantančias viena kitos. Nuo tol rusijoje susiklostė savotiška situacija. Toje pačioje teritorijoje gyveno dvasiškai ir kultūriškai visiškai skirtingos nacijos. Ir viena, ir kita buvo rusai, kalbantys ta pačia kalba, bet visiškai skirtingi mąstymo požiūriu“ (p. 36).
Viena galva, „puoselėja tradicinę pasaulio sampratą: šventoji rusia yra sala, iš visų pusių apsupta priešiško vandenyno, ir tik Kremliuje sėdintis tėvas gali išgelbėti šią šalį, jos liaudį ir savo geležine ranka palaikyti tvarką rusijoje“. Bolševikams 1917 m. užgrobus valdžią, jie aklai pasinaudojo istorija atkurdami Maskvos ulusą. Vienos diktatūros idėja visiškai sutapo su didžiojo chano idėjomis ir metodais. „Prėjus trims savaitėms po valdžios užgrobimo buvo įkurta slaptoji policija, mirties mašina ČK (vėliau GPU, NKVD, KGB, FSB). Partija virto bažnyčios pakaitalu. Atkurtosios imperijos uždavinys iš religinio virto „socialistiniu“. Trečiasis internacionalas kuo puikiausiai derėjo su Trečiąja Roma“ (p. 42). Ar dar vėliau po 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo buvusi partinė nomenklatūra virto naująja kapitalistine nomenklatūra: „nomenklatūra tapo „naujųjų turtuolių“, didikų, sluoksniu, disponuojaniu žemės ūkio bendrovėmis (buvusiais kolūkiais), įmonėmis, naudingųjų iškasenų ištekliais su visais valstiečių kolektyvais ir darbininkais“, „tariamo socializmo vietą užėmė tariama demokratija. Ištikimi, nesavanaudiški komunistai staiga virto įspūdingais bankininkais, užkietėję ateistai atsivertė ir pamaldžius tikinčiuosius. Komunistinis melas virto demokratiniu melu. Dabar žmonės buvo plėšiami prisidengiant demokratiniais šūkiais“ (p. 70-71). „Valdžios piramidė dabartinėje rusijoje atrodo taip: pačiame viršuje viskas aišku. Laipteliu žemiau įsikūrę vadinamieji silovikai (nuo rusų k. žodžio „sila“ – jėga, galia), aukštesnieji slaptųjų tarnybų pareigūnai ir karinė vaodvybė. Jų valdžia neribota, jie prižiūri tvarką imperijoje. Dar žemiau yra klusnūs oligarchai, po jų parlamentarai ir tarnautojai, sudarantys į armiją panašią valstybinę struktūrą. Tada paprasti žmonės. Visą konstrukciją sujungia išbandyta ir nepriekaištingai veikianti priemonė – baimė“ (p. 85). Ši tūkstantmetė tikrovė sukūrė rusų sielos slėpinį. Kai kurie šauktiniai pirmą kartą gyvenime pamato klozetą, dantų šepetėlį ir tris kartus per dieną gauna pavalgyti...
Tačiau buvo ir yra kita Rusija – prisiminkime Nobelio premijos laureatus Borisą Pasternaką, Aleksandrą Solženyciną ir Josifą Brodskį, fiziką ir disidentą Aleksandrą Sacharovą, baleto solistus Rudolfą Nurijevą ir Michailą Baryšnikovą, violončelės virtuozą Mstislavą Rostopovičių ir operos solistę Galiną Višnevskają, Tagankos teatro režisierių Jurijų Liubimovą ir kino režisierių Andrejų Tarkovskį. Ilgai uštruktų, kol tarp rusų kultūros elito atstovų išvardytume visus „tėvynės išdavikus“ (p. 164). „Gana vieno vardo, kad būtų aišku, kas yra braindrain ir rusijos: Sergejus Brinas, Google įkūrėjas, yra gimęs Maskvoje“ (p. 186). Knyga baigiasi M. Šiškino laišku europiečiams. Žinau, kad daug kam gali nepatikti, bet sutikčiau su autoriumi, kad ne visi rusai yra vienodi...
Rašytojas, knygą pradeda žodžiais „skaudu būti rusu“ (rašytojo tėvas rusas, o mama ukrainietė) ir mėgina tyrinėti rusijos problemų ištakas – siekia slavų vagystes iš Kijevo Rusios, per skausmingus etapus, kaip psichologinį mongolų antpuolio palikimą, kuris suformavo Maskvos ulusą, vėliau paslaugiai išplėtota mesianistinė ideologija – Maskva virto Trečiąja Roma. Carai Maskvos ulusą pavertė milžiniška imperija, tapo „tautų kalėjimu“. rusijoje gyventojai visada trokšta stiprios rankos, ten niekas nenori silpno caro, nori tirono.
Įdomiausia, kad Michailas Šiškinas kelia mintį, kad yra dvi rusijos: „[...] pavertė naciją Siamo dvyniu, tyrinčiu vieną kūną, bet dvi galvas, nesuprantančias viena kitos. Nuo tol rusijoje susiklostė savotiška situacija. Toje pačioje teritorijoje gyveno dvasiškai ir kultūriškai visiškai skirtingos nacijos. Ir viena, ir kita buvo rusai, kalbantys ta pačia kalba, bet visiškai skirtingi mąstymo požiūriu“ (p. 36).
Viena galva, „puoselėja tradicinę pasaulio sampratą: šventoji rusia yra sala, iš visų pusių apsupta priešiško vandenyno, ir tik Kremliuje sėdintis tėvas gali išgelbėti šią šalį, jos liaudį ir savo geležine ranka palaikyti tvarką rusijoje“. Bolševikams 1917 m. užgrobus valdžią, jie aklai pasinaudojo istorija atkurdami Maskvos ulusą. Vienos diktatūros idėja visiškai sutapo su didžiojo chano idėjomis ir metodais. „Prėjus trims savaitėms po valdžios užgrobimo buvo įkurta slaptoji policija, mirties mašina ČK (vėliau GPU, NKVD, KGB, FSB). Partija virto bažnyčios pakaitalu. Atkurtosios imperijos uždavinys iš religinio virto „socialistiniu“. Trečiasis internacionalas kuo puikiausiai derėjo su Trečiąja Roma“ (p. 42). Ar dar vėliau po 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo buvusi partinė nomenklatūra virto naująja kapitalistine nomenklatūra: „nomenklatūra tapo „naujųjų turtuolių“, didikų, sluoksniu, disponuojaniu žemės ūkio bendrovėmis (buvusiais kolūkiais), įmonėmis, naudingųjų iškasenų ištekliais su visais valstiečių kolektyvais ir darbininkais“, „tariamo socializmo vietą užėmė tariama demokratija. Ištikimi, nesavanaudiški komunistai staiga virto įspūdingais bankininkais, užkietėję ateistai atsivertė ir pamaldžius tikinčiuosius. Komunistinis melas virto demokratiniu melu. Dabar žmonės buvo plėšiami prisidengiant demokratiniais šūkiais“ (p. 70-71). „Valdžios piramidė dabartinėje rusijoje atrodo taip: pačiame viršuje viskas aišku. Laipteliu žemiau įsikūrę vadinamieji silovikai (nuo rusų k. žodžio „sila“ – jėga, galia), aukštesnieji slaptųjų tarnybų pareigūnai ir karinė vaodvybė. Jų valdžia neribota, jie prižiūri tvarką imperijoje. Dar žemiau yra klusnūs oligarchai, po jų parlamentarai ir tarnautojai, sudarantys į armiją panašią valstybinę struktūrą. Tada paprasti žmonės. Visą konstrukciją sujungia išbandyta ir nepriekaištingai veikianti priemonė – baimė“ (p. 85). Ši tūkstantmetė tikrovė sukūrė rusų sielos slėpinį. Kai kurie šauktiniai pirmą kartą gyvenime pamato klozetą, dantų šepetėlį ir tris kartus per dieną gauna pavalgyti...
Tačiau buvo ir yra kita Rusija – prisiminkime Nobelio premijos laureatus Borisą Pasternaką, Aleksandrą Solženyciną ir Josifą Brodskį, fiziką ir disidentą Aleksandrą Sacharovą, baleto solistus Rudolfą Nurijevą ir Michailą Baryšnikovą, violončelės virtuozą Mstislavą Rostopovičių ir operos solistę Galiną Višnevskają, Tagankos teatro režisierių Jurijų Liubimovą ir kino režisierių Andrejų Tarkovskį. Ilgai uštruktų, kol tarp rusų kultūros elito atstovų išvardytume visus „tėvynės išdavikus“ (p. 164). „Gana vieno vardo, kad būtų aišku, kas yra braindrain ir rusijos: Sergejus Brinas, Google įkūrėjas, yra gimęs Maskvoje“ (p. 186). Knyga baigiasi M. Šiškino laišku europiečiams. Žinau, kad daug kam gali nepatikti, bet sutikčiau su autoriumi, kad ne visi rusai yra vienodi...
June 7, 2025
Mikhail Shishkin und Fritz Pleitgen haben gemeinsam ein Buch über Russland geschrieben, wobei eigentlich nur das Grundthema die Gemeinsamkeit ist, denn die einzelnen Textpassagen haben sie jeweils selbst und völlig unabhängig voneinander verfasst und erzählen andere Geschichten und Erfahrungen aus ihren jeweiligen Leben in Russland und was sie über das Land und die Gesellschaft meinen, denken, hoffen. Während Fritz Pleitgen vorrangig über seine Zeit als ARD Korrespondent in Moskau und Begegnungen mit den großen Apparatschiks und Oppositionellen gleichermaßen schreibt und dabei stets einen wohlwollenden, versöhnlichen und der Zukunft eher optimistisch gestimmten Ton anstimmt, auch wenn er viele Strapazen in der Sowjetunion über sich ergehen lassen musste, schlägt Shishkin in eine andere Kerbe und beschreibt gnadenlos, wie Russland immer noch nicht die mongolische Herrschaftsphase überwunden und das Stammesdenken des Moskauer Ulus bis ins 21. Jahrhundert konserviert hat, mit allem was dazugehört. Allen voran die Sklavenmentalität des russischen Volkes beschreibt er sehr gut. Generell hat er wenig Hoffnung, dass aus seiner Heimat noch was wird, auch wenn er hervorhebt, dass eine Demokratie in Russland kein Ding der Unmöglichkeit sei, was viele Russland-Kritiker oft behaupten. Da dieses Buch 2021, vor dem Beginn der Vollinvasion Russlands in der Ukraine veröffentlicht wurde, lesen sich vor allem die Passagen Pleitgens als zu optimistisch, gerade gegen Ende des Buches, wo er auch ordentlich gegen den Westen austeilt und die üblichen Kalauer mit Nato-Osterweiterung und co. bringt, was heute keiner mehr hören kann, weil es so oft durchgekaut wurde in den letzten Jahren. Letztendlich gab er im Nachhinein kurz vor seinem Tod in Gesprächen mit Shishkin zu, dass er sich in manchen Dingen geirrt habe und Shishkin recht hatte, jetzt wo Russland entgültig mit dem Westen gebrochen und mehr mit Nordkorea gemeinsam hat, als mit Westeuropa. Wenn man ehrlich zu sich selbst ist, spricht Pleitgen aber für viele von uns Deutschen, die oft viel zu optimistisch und verständnisvoll im Blick auf Russland waren und oft eine viel zu romantisierte Idee von Russland hatten, während unsere Nachbarn längst alle Illusionen abgelegt haben. Insgesamt ein sehr interessantes Buch über zwei gänzlich unterschiedliche Lebensgeschichten in Russland/späte Sowjetunion.
October 26, 2025
Pagarba autoriui už drąsą ir taiklumą.
Read
June 28, 2025Veldig interessant bok. Strekt preget av forfatterens egne erfaringer og perspektiver, men det er også å forvente. Dessuten han har inkludert mye fra andre der det er relevant. En god samling, med andre ord.
April 21, 2023
Skremmende men lærerik bok fra en russisk forfatter. Skremmende innsikt i russisk patriotisme gjennom flere hundre år frem til dagens Putin.
Må leses.
Må leses.
June 7, 2023
Interessante essays om Russlands sosiopolitiske og kulturelle historie.
Displaying 1 - 14 of 14 reviews