Paskutinioji Ričardo Gavelio knyga – romanas „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ – išvydo dienos šviesą netrukus po autoriaus mirties 2002 m. rugpjūčio 18 dieną. Kritikai knygą pavadino R. Gavelio kūrybinio kelio kulminacija, po kurios autoriui, regis, jau nebebūtų ką pasakyti, nes čia mėginama suvesti visas sąskaitas su gyvenimo neteisybėmis, aprašyti visuomenės ir kosminio blogio fenomenologiją.
Bevardis pagrindinis romano herojus, vaikystėje turėjęs gabumų kone visose veiklos srityse, o brandos amžiaus atsidūręs Lietuvos valdžios olimpe, stoja į žūtbūtinį karą su pasaulio blogiu, kuriam įveikti gėrio jėgos esančios per silpnos. Herojus susitapatina su kinų filosofu ir karvedžiu Sun-Tzu, perėmęs iš jo mokymo priesaką, jog kariui svarbiausia pažinti priešą pačiam neišsiduodant ir maskuojantis blogio pavidalais. Kaip aiškino pats romano autorius, „kai blogis ir gėris susikryžiuoja vieno žmogaus širdyje – lauk klaikių rezultatų“. Iš savo požeminės buveinės valkata milijonierius puldinėja nenaudėlius, tikėdamas, kad šitaip jis naikina pasaulio rauges ir prisideda prie Visatos pertvarkos. Tačiau pasaulio tvarkos determinizmo šarvai lieka neįveikiami ir liguistų vaizdinių apsėstas herojus pralaimi savo donkichotišką kovą, kuri tik prisideda prie pasaulio chaoso didėjimo.
Romano pasakojimas nesilaiko chronologinės tvarkos, pakankamai savarankiški epizodai (neretai primenantys sarkastiškus esė) susiejami vidinio sąryšingumo principu, kai paskutinis skyriaus motyvas tampa naujo skyriaus pirmuoju motyvu. Nuoseklus temos plėtojimas kuria argumentuoto dėstymo įspūdį ir romanas suvoktinas kaip racionali parabolė, kuriami istorinio laiko parametrai tampa apokaliptinio pasaulio ženklais. Intelektualinė teksto agresija siekia paveikti skaitytojo vertybines nuostatas, tačiau nesiūloma jokia prasmingesnio gyvenimo perspektyva.
Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
I am very fond of Vilnius Poker, but this is crap. His intentions might be political, but he delivers only an awful mingle of sexual and irrational scenes. What a slog.
Į savo vietą sudėliojus gaveliškus šokiravimus, kuo toliau į tekstą pamatai, kad pamišėliškas požemių, žemiškų raugių, Karoliniškių, išsigimėlių preparavimas yra ir nepatogiai šizoidiniai, o kartu realiai skausmi gi visuomenės, vaginų ir vagių dekonstravimai. Gaveliškai dvokiantys autentiška kūno, sociumo ir beprotybės neuroze.
doesnt do much in the way of explaining the historical backdrop of the plot but i dont think it was written for someone like me who isnt knowledgeable about lithuanian politics at all.
its a brand of weird and perversion that i almost love but a slog to start with cause i didnt really know what was going on
Vertinimas gana šališkas, mat ši knyga paauglystėje buvo tiltas iš įprastos jaunimo literatūros į kitą pasaulį. Dabar, po daugiau nei 10 metų, atsivertus šią knygą galiu tik dūsaut. Siurrealistinis, ekpleksio pojūtis, šlykštumas ir, tuo pačiu, personažo jausmų supratimas, augant tuose nelemtuose koraluose. Vien žo - myliu Gavelį visa širdim. Bet vulgaroka visomis prasmėmis.