Tame name Havajuose gyvena žmonės be sielų. Mėlynas iš išorės, sujauktas iš vidaus, o miegamasis ir vonia – be sienų. Jame aidi lietuviški podcastai, rėkimas be jokio akcento, trinktelinčios durys. Gimdymo sąrėmiai, nerviniai priepuoliai, orgazmai ir serialų įžanginė muzika. Namas – lyg kosmose paklydęs asteroidas, pakibęs Havajų naktyje, jame telpa penkios visatos ir vienas dvigalvis šuva.
Naujausia Vaivos Rykštaitės knyga – autofikcinis romanas apie namų tvarkymo apsėstą mažų vaikų mamą, kamuojamą pogimdyminės depresijos. Havajų sala romane skleidžiasi kaip egzotiškas fonas motinos liūdesiui ir kultūriniams atradimams, o pats namas – kaip savasties archetipas, simbolizuojantis sielos buveinę, taigi mus pačius. Kūrinys persmelktas fantazijų, sapnų, čia nėra aiškių laiko ir herojų linijų, išskyrus pagrindinės veikėjos ir jos šeimos. Drąsus, atviras, nuoširdus ir įtraukiantis.
Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, romanų, kelionių memuarų ir knygų vaikams autorė, tinklaraštininkė, LRT skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ kūrėja ir mentorė, daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau devintus metus namus kurianti Havajuose. Už autofikcinį romaną „Trisdešimt“ pelnė literatūrinę Kazimiero Barėno premiją. Jos kultinė knyga „Pirmąkart mama“ įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų asociacijos rekomenduojamos literatūros sąrašą. Romanas „Lizos butas“ pretendavo į Jurgos Ivanauskaitės premiją, gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, išrinktas į kinematografiškiausių knygų devintuką, taip pat pagal jį vedama ekskursija po Kauno senamiestį. „Mėlynas namas Havajuose“ – dešimtoji autorės knyga.
Dabar bijau ką nors parašyti, nes Vaiva, grįžusi į Lietuvą, niekada nebekvies manęs kavos, bet gal gi atsileis kada, ką? 😂
Man labai patiko šios knygos tekstas. Netašytas, tikroviškas, jausmingas, kartais keliantis susierzinimą “kas tau, ble, su tuo Londonu, Indija ir tuo neįpareigojančiu seksu darosi”, eruditiškas, daug epitetų-komplimentų galėčiau sugalvoti. Vieta apie su batais ant išplautų grindų einantį sutuoktinį - iš viso chrestomatinė. O mėgstamiausias mano gabaliukas vadinasi “Skambutis”.
Tačiau aš neužčiuopiau čia jokio romano. Man čia tamsūs kasdienybės paveikslėliai labiau. Kas tikrai nėr blogai, tik lūkestis buvo kitoks. Bet mano lūkesčiai - mano bėdos, ane?
Kitas dalykas, aš niekaip nesugebėjau atsiriboti nuo to, kad stebiu Vaivą jau daug metų, o jos atvirumas leidžia kasdien įvairiapusiškai patirti jos gyvenimą. Tad vis caksėjau liežuviu ”nu kur tu čia fikciją matai, čia tikrai vien auto, kam tuos vyro ir vaikų vardus keisti reikėjo, būtų daug kredibiliau”. Ir tai tereiškia vieną - va ką padaro socialinė medija. Jei Vaiva būtų paslaptinga namų šeimininkė iš Havajų, tai muset necaksėčiau 🙄🤪
Trečias dalykas - labai svarbus ir jis tikrai nutiks. Šita knyga išlaisvins daug namuose likti pasirinkusių mamų širdžių ir taip pat tų, kurios žino motinystės demonus, ne vien cukruoja ir pudruoja, kad ginkdie kokio stereotipo nepateisins. Vaiva rašo skausmingai, pūlingai ir jei aš asmeniškai esu visiškai dėjusi ant tvarkos ir plintusų neblizginu kasdien (kas Vaivos tekste irgi tik simbolika, šiaip jau), tai tikrai žinau, kada esu pagalvojusi, kad norėčiau negrįžti namo. Tiesiog va taip. Arba norėčiau padegti tas 6 kas vakarą, jau gerą pusmetį, po kelis kartus perskaitomas knygeles, nes man buvo tiesiog sunki diena, kaip jūs nesuprantat.
Į pačią pabaigą jau būčiau kūrybiškai paredaktoriavus, nes gal kiek žanras ir flow pasimetė.
Ši knyga – tarsi varginanti išpažintis – kaip kad dažnai su pastarosiomis nutinka. Ji repetetyvi, skaudi, dažnai ir beviltiška, tarsi bandoma vietomis numoti ranka – per humorą, vulgarius juokelius, seksualines svajones, keiksmažodžius, be kurių sunki kasdienybė neatsiejama. Tiesa, labai norėtųsi, kad kalbos laisvumas pasireikštų ne tik per keiksmažodžius ir žargoną, bet ir per, pvz, tikrų žmonių rašymą jų vardų neverčiant į lietuvių kalbą. Kalbos laisvumui norisi tęstinumo be jokių trukdžių. Pats romanas susišaukia su „Nightbitch“– tiek per naudojamus simbolius (šuns, vilkolakio, išaugančios uodegos), su kuriais siejama motinystė, tiek per Rykštaitės motinystės susiejimą su gamta, sakralumu, o tuo pačiu ir nykia būtimi, kurioje veikėja jaučiasi užstrigusi. Joje vyksta tiek daug procesų, kuriuos tik ir norisi nemokšiškai diagnozuoti – OCD? Pogimdyvinė depresija? Bet kaip ir su visomis išpažintimis būna, labiausiai reikia ne diagnozės ar patarimo, o tiesiog supratingos ausies ir širdies. Net jei nesu mama, veikėjos skausmo neįmanoma nejausti, o jos bejėgiškumas sekina ir vargina. Nepadeda net nuorodos į populiariąją kultūrą, nepadeda ir tie juokeliai. Norisi purtyti ne ją, užstrigusią, o tuos, kurie aplink – vyrą, kuris negirdi, aplinką, kuriai nerūpi, visuomenę, kurioje pervargusios, apie savižudybę svajojančios motinos – norma.
Bet kaip supranta ir pati veikėja, aplinką pakeisti sunku – visai kaip sunku sutvarkyti namus taip, kad per dieną nesusijauktų. Labiausiai norisi veikėją tiesiog pasodinti į terapeuto kėdę – kad tik mylimiems vaikams (iš)liktų mama. Kaip pati užaugusi labai, labai toksiškoje pedantiškoje aplinkoje, kurioje visi buvo tvarkos vergai, be „palauk, tuoj“ ir be laisvadienių, tvarkai esant karaliui, budeliui ir kalėjimo prižiūrėtojui, knygą išjaučiau iš kitos – ne besitvarkančios mamos perspektyvos. Todėl jausmai keliasluoksniai: viena vertus, visuomet gaila ir skaudu skaityti apie kenčiančius. Kita vertus, kaip supranta ir autorė, tvarkos poreikį derindama su gamtos stichijų nenuspėjamumu ir neišvengiamumu, taip norisi linkėti gyventi, ne egzistuoti šioje amžinoje skaistykloje, kalėjimo celėje. Kas, kad Havajuose. Vis tiek celė.
Nelabai net yra ką rašyt. Tokios prastos literatūros pastaruoju metu nebuvau skaičiusi, tai visą skaitymą lydėjo tokia lyg nuostaba: negi tikrai įmanoma vadintis rašytoja (10 knygų autore) šitaip rašant? Bet va įmanoma. O kas blogo? Viskas - knyga neaišku apie ką, personažai be veidų (net ir pagrindinė moteriškė, kurios balsu kalbama), istorijos jokios nėra (tuo tai net stebėtis nereikia), jokio supratimo apie galimus skirtingus, pvz. alternatyvius literatūrinio pasakojimo žanrus, būdus, stilius irgi nėra. Ir svarbiausia, kad nėra nieko, visiškai nieko nei įdomesnio, nei originalesnio, nei keistesnio. Taip lyg kalbėčiausi telefonu su kokia tolima giminaite, su kuria seniai nebebendraujam, niekas nesieja, ir visiškai niekas apie ją neįdomu, jos šeimos nemačiau ir nedegu noru pamatyt. O ji vis "mano vyras", "mano vaikas", "mano vyras", "mano vaikas" ir taip kelias valandas. Manau, kad visi tokią patirtį turi :)
Skaičiau visas autorės knygas, taip pat seku ją socialinėje medijoje ir žinojau, kad ši knyga nebus tokia, kaip ankstesnės. Bet ši knyga nuvylė. Ir ne dėl to, kad "nesupratau", "trūko veiksmo" ar "tikėjausi kažko kito". Skaičiau ją atvira širdimi, bandydama suprasti ir įsigilinti į įvairias reikšmes. Kai kurios dalys patiko, bet bendrai knyga pasirodė išsibarsčiusi. Apie ką ji? Maniau, kad apie depresiją, bet autorė viename interviu pasakė, kad ne apie tai. Gal apie namus? Bet namai čia turi tik simbolinę reikšmę. Apie tvarkymosi maniją? Turbūt. Bet tuomet jaučiuosi apgauta, nes norėjosi, kad ji būtų apie kažką daugiau. Knyga erzino su savo "galėčiau pasakyti, bet nesakysiu" ir "rašau knygą, patarkite apie ką ji turėtų būti". Ši knyga persmelkta neužtrikrintumu, nors autorė nuolat tvirtai dalinasi savo užtikrinta nuomone. Už tai ją ir gerbiu, bet to užtikrintumo knygoje labai trūko.
Būna knygų, kurios kad ir parašytos neblogai, bet tiesiog ne tau (dar ne tau?..). Manau, knyga ras savo skaitytojų ratą tarp nusivylusių ir nelabai nusivylusių namų šeimininkių, užsi*isusių motinų ir žmonų, pedantų/obsesyvių asmenų, tačiau kaip esanti absoliučiai kitoj „pusėj“ nelabai radau kažką artimo. Aišku, galima sakyt, jog tai ateities vizija, tačiau tada brrr ateitis laukia, jeigu jau šitaip bus.
Labai sunku vertinti. Tai pirmoji mano pažintis su Vaiva ir sakyčiau nelabai sėkminga. Suabejojau, kad kitas bandysiu, bet gal kas parekomenduos. Esu daugiavaikė, temą labai suprantu, bet man čia daugiau buvo pakitusios sąmonės motinos rauda, nei kažkoks rimtas, svarus literatūrinis kūrinys. Gali suopti kas tik nori, kad čia brandu, aukšta, Škėma ir t.t. bet tai tikrai ne mano. Tai liūndna, gaili arba įtraukianti šizofrenija, kurios nenori išgyventi, todėl nesusitapatinau ir to vengiau. Dydžiausi pliusai iš manęs, už tai, kad pavyko atskirti save nuo herojės. Visa knyga panaši į išrašymo terapija, kuri gydo tą kuris rašo, bet ne tą, kuris skaito. Sėkmės autorei, labai puiki moteris iš IG paveiksliukų, labai drąsi, tikiu, kad turi kuom pasidalinti, tik ne ne ne nenoriu tos 🤯🤯🤯 būsenos iš Havajų.
Rekomenduoju skaityti mamai su mažais vaikais - kartais viskas taip pažįstama iki kaulų smegenų... Man labai patiko! Manau, ir dėl to, kad seniai seku autorę IG, tad aprašomas gyvenimas nėra naujiena :) Nerekomenduočiau šios knygos pirmai pažinčiai su autore, nes tam, kad šią knygą ,,pajaustum", manau, reikia konteksto. Smagu, kad buvo galima daugiau pažinti ir pačius Havajus! Puikiai praleidau laiką!
Šiaip mėgstu V. Rykštaitės kūrybą, bet Mėlynas namas Havajuose didelio įspūdžio nepaliko. Atsiverčiau, paskaičiau, greičiausiai labai greit pamiršiu.
Knyga pasirodė vienas didelis minčių kratinys (mandriau: sąmonės srautas?) apie nieką. Aišku, galima jungiškai pritempinėt ir pradėt kalbėt apie beprasmybę, pogimdyminę depresiją, prarasto (what if) gyvenimo liūdesį, bet aš tiesiog tingiu. Knyga mane išsekino ir išvargino, visai kaip tą knygoje aprašomą namų šeimininkę nukankino tvarkymasis.
Iš knygos nieko sau neišsinešu, apart fakto, kad Havajuose daug sraigių ir jas reikia naikinti. Daug knygoje aprašomų istorijų nuotrupų/fragmentų jau teko skaityti Vaivos instragrame, tai kažkaip viskas daugiau mažiau kaip ir buvo aišku.
Dar labai cringe buvo visi žemės ir moters palyginimai, kaip kad ,,Paplūdusi iš kraterio, lyg menstruacijų kraujas iš makšties, lava teka laukais, kol pasiekia vandenyną". Atsibodo jau tos makštys, menstruacijos, žemės ir vandenynai. Palikit žemę ramybei ir nebepritempinėkit jus jos prie klyno. Žodžiu, knyga tiesiog nelipo.
Ar toliau skaitysiu V. Rykštaites knygas? Žinoma, kad taip. Ar rekomenduoju kitiems jos kūrybą? Aišku. Viena knyga tikrai neperteikia visos autorės/autoriaus kūrybos. Galbūt kažkas šitoje knygoje ras sau kažką prasmingo - aš deja neradau. Pasaulis nuo to nesugriuvo. Moving on. Sėkmės autorei kuriant toliau ir laukiam jau vienuoliktos knygos.
tl;dr (pirmos dvi raidės puikiai tiktų ir knygai apibūdinti): patiko 30 puslapių (skyriai apie kalėjimą, šiaurės korėją ir savižudiškas mintis); privertė susimąstyti, ar noriu vaikų; grakštus detalių kratinys.
norėčiau šitą knygą suporuot su cicėnaitės žodynu ir parašyt apžvalgą, bet tam reiktų žymiai atidžiau perskaityt, ko niekaip neprisiversiu padaryt. labai jos panašios savo maloniu, akių išsibadyt neverčiančiu stiliumi (retas reiškinys lt literatūroj), kurį mintyse vadinu ‘instagraminiu’, nes labai primena interneto diskursą (gal man reik mažiau skaityt reddito, gal).
nežinau. tas detalių aprašinėjimas tiesiog ne man; aš noriu mėsos, aš noriu, kad skaudėtų, nežinau, koks man skirtumas koks asfaltas tam walmarte ar kur ten; detalės turi būti svarbios, gerose knygose jos būna ne tik fonas, ne tik dekoracijos. yra riba tarp reikšmingos ir nereikšmingos smulkmenos ir ta riba yra fokuso taškas: kas gali ją (smulkmeną, ne ribą) pastebėti. jeigu gali visi – ji yra nereikšminga; jeigu gali tik tu – opa, važiuojam. pasaulio globalumas apsunkina tai. visi dabar gudrūs viską pastebėti.
kas labai nepatiko – tai paratekstai. kai autorius nori iš skaitytojo atimti vieną iš dviejų jo, egzistuojančio santykyje kaip silpnesnė pusė, teisių – suprasti knygą kaip nori (kita teisė – neskaityti knygos), manyje prabunda revoliucionierė, kuri nori eiti daužyti autoriaus langų, nors jau galvojau, kad autorius seniai miręs. bet iš tikrųjų tai mirė tik mano ankstesnio sakinio sintaksė.
apie sapnus: savas sapnas yra įdomus, nesiginčiju. jis įdomus, nes sapnas nėra tik detalių kratinys, sapnas yra ryšių raizgalynė, santykio su pasauliu žemėlapis. ir sapno žavesys yra tas, kad jis yra asmeniškas, prieinamas tik tau vienam. bandyti kitam perteikti sapną be naratyvo yra neįmanoma užduotis. ir, mano nuomone, šiuokart autorei nepavyko to padaryti.
sudomino feisbuke matytas komentaras lyginantis knygą su škėma, tai net pasiėmiau pavartyti tą grandą (mokykloj nepatiko, nes nieko nesupratau). bet šįkart pavarčiusi supratau, kuo skiriasi meno kūrinys nuo pramoginio, laisvalaikio skaitinio. pramoginiame viskas yra vienplaniška ir aišku, meniniame viskas yra daugiaprasmiška ir kalba susuka galvą.
koks iš tiesų košmariškas yra buities sureikšminimas ir ar įmanoma jos nesureikšminti turint vaikų? (asking for a friend)
Tvarka, tvarka ir dar buitekas, tik Havajuose. Čia ką prisimenu po savaitės. Nors iš tikro knyga apie daug daugiau.
Visų pirma nustebino autorės rašymo stilius. Kažkas naujo jos kūrybai. Pasiteisino. Įtraukė ir lyg sąmonės sraute vedė iš paskos. Ir vis neapleido žinomumo jausmas, jau kažkas matyta jos Instagram stories ar įrašuose. Todėl visiškai atsiriboti nuo pačios autorės labai sunku. Kitas klausimas, ar reikia. Jei nieko nežinočiau, būtų ir kita skaitymo patirtis.
Buvo visko. Teko ir balsu juoktis. Norėjosi vyrui cituoti, kad „va, žiūrėk, taip yra šiam motinystės laikotarpy”. Kai kur jau ir pabodo tas pats per tą patį. Lyg ir kartojasi, nejuda į priekį. Bet vėl sugeba įtraukti, užkabinti įterpiant naują motyvą. O jų čia ne vienas.
Autorė linki skaitantiems pažinti būtį, santykį su dievais, egzistencializmą. Taip, buvo ir to. Man tai ne dvasinė knyga, tad ir visas dieviškumas suraibuliavo paviršium. Nors to ir neieškojau.
Galbūt buvo per daug. Viena tema užkabina, o žiūrėk, ji jau pradingo kitame skyriuje. Visgi knygą rekomenduoju visoms užsisukusioms buity. Jei ne sužinoti kažko naujo, tai bent atpažinti save.
Prieš pradėdama skaityti šitą knygą kokių tik komentarų neprisiskaičiau. Tikrai šiek tiek baiminausi pradėti, nes ,,o kas jei nepatiks" ir visgi tai lietuvių autorė, o jas ir taip kartais būna sunku vertinti... Taigi labai trumpai. Ši knyga lyg keistas ir nepastovus minčių kratinys. Ne visos joje rasite save, ne visos ir turite tai padaryti. Tačiau joje paliestos temos apie motinystę, pogimdyvinę depresiją, keistus norus. Net seksualinės fantazijos nėra nuodėmė nors ir esi mama. Labai jau švelnaus ir jaukaus teksto tikrai nesitikėkite. Knyga tokia daugialypė, kad netrūks keiskmažodžių ir vulgarybių. Galėtų jų nebūti? Na... galimai, bet kai ,,čiuožia" stogas gal tai vieninteliai tinkami išsireiškimai. Knygoje tiek daug visko, kad gali atrodyti lyg vienas didelis minčių kratinys, bet nereiktų jos skaityti pažodžiui. Man labai labai patiko ši knyga. Tikrai daug keistai nesuvokiamų momentų atpažinau ir savyje.
Norisi pripažinti, kad motinystė nėra lengva, o bet tačiau knygoje aprašytas (ne)lengvumas nepadarė įspūdžio. Deja, bet norėjosi kuo greičiau baigti skaityti ir imtis kitų įdomesnių knygų. 🙂 O greičiau pabaigti skaityti norėjosi gal dėl perspauso, nenatūralaus rašymo stiliaus, o gal dėl kosminių intarpų apie kažką... Teko skaityti Autorės knygą "Trisdešint", man bent jau tikrai vertesnė dėmesio.
Pirmi knygoje pasitinkantys žodžiai yra: “Norėčiau, kad knygą skaitytoja(s) patirtų kaip sapną, o ne logiškai skaitytų…” Kaip suprantu, man dabar reikia neramiai vartytis lovoj, prakaituot, įsivaizduot, kad krentu, o ryte nieko neatsimint? :(
Smagi ir relatable knyga, labai greit persiskaito, neblogai parašyta. Yra tos desperacijos, gerai pagauta depresijos momentai, bet neužkrauna. Tiesa, atrodo knygai pritrūko dar vieno perrašymo, truputį paskubėta išleisti. Overall man patinka, kad Vaiva Rykštaitė rašo taip, kaip jai patinka. Išlaiko save ir norisi iš jos pasimokyti to užsispyrimo ir tikėjimo savim. you go girl!!! <3
P.S. ALSO. Šitoj knygoj to nėra daug, bet pastebėjau tokį dalyką: man visad taip smagu skaityti tuos “gaivališkus gamtos sumoterinimus”. Kur maždaug iš ugnikalnio lava trykšta it menstruacijų kraujas iš makšties, o štai pritvinkusios pulsuojančios žemės krūtys ten irgi kažką gyvybiškai svarbaus veikia. (čia ne tiksli citata). Man rodos egzistuoja toks “bėgančios su vilkais” moterų tipas, jos pastoviai kalba apie visokias žemės įsčias, siūbuojančius gimdytojos klubus, meilę sau, taro kortas, per žolinių pilnatį moterų ratelyje nuogos maudosi ežere ir namie ant sienos turi paveikslėlį su užrašu “we are the daughters of the witches they couldn't burn” :))) Tokios baltosios instagramo raganos. Ir jos stengiasi iš visų jėgų parodyti, kokios jos LABAI moterys. Lygiai taip pat, kaip nuo neatmenamų laikų vyrai, norėdami parodyt kokie jie LABAI vyrai visur nupiešia b*by. Kokia harmonija vis tik pagaliau vyrauja gamtoj. <3
Negaliu atsakyti, kaip būtų, jei nežiūrėčiau Vaivos storių instagrame, jei neskaityčiau jos įrašų facebooke ir jos straipsnių Lrt portale. Tad, kadangi Vaiva man patinka kaip asmenybė, kadangi visada mielai jos klausau, mielai ją skaitau, ši knyga buvo lyg tęsinys, lyg papildymas to, ką suprantu apie Vaivą, kaip ją matau ir jaučiu. Srauni minčių upė, lyg dienoraštis, lyg išsikalbėjimas visiems ir tuo pačiu niekam. Buvo lengva, įdomu ir malonu skaityti, daug minčių lyg girdėtos, patirtos, artimos, bet tuo pačiu įpinta ir nežinomų faktų apie Havajus. Knyga lyg ir paprasta, bet tuo pačiu kažkokia magiška. Vietomis pakrizendavau, tarpais susimąstydavau, pasigėrėdavau, kaip gražiai dėstomos mintys. Iš tokių knygų, kur galima laikyti asmeninėje knygų lentynoje ir pakartotinai atsiversti, paskaityti atsitiktinį skyrelį, pastraipą ar sakinį. Tik 200 puslapių, tai nepavyko pasitaupyti.
Prisipažinsiu, tai pirmoji Vaivos Rykštaitės knyga, kurią perskaičiau iki galo. Gal dėl to, kad neilga... Bet ir nuo pusės jau norėjau, kad greičiau baigtųsi, vis tikėjausi kažkokios pabaigos (kaip leidėja, ir vyras, draugė, net vaikai siūlė knygai pabaigas). Tikriausiai tai autorės stilius, arba aš neradau, kas man romanuose patinka: pradžia, kulminacija, atomazga, pabaiga, kažkoks virsmas, herojų pasikeitimas, galų gale - istorija. Tiesa, knygoje yra pavienių istorijų: kartais jos juokingos, sensacingos, kartais depresiškos, prasidedančios vidury ir nesibaigiančios (su prierašu "gal vėliau papasakosiu). Džiaugiuosi, kad autorė bent įspėjo knygą priimti kaip sapną. Tokios realybės, kai namas šitokiu būdu įkalina, nu tikrai nelinkėčiau niekam.
Aš nuoširdžiai nesupratau ką perskaičiau, net negaliu sakyti, kad perskaičiau, o permečiau akim. Knygą skaičiau dėl knygų klubo, tai laukiu aptarimo, gal man kas nors paaiškintis kas čia per minčių kratinys sudėtas į puslapius.
Dvi žvaigždutės tik už tai, kad įstengė autorė pasakyti, kad jos vaikai nuostabūs tarp viso kito š ir už tai, kad sukėlė visai kitokį jausmą, nei man įprasta perskaičius knygą, kurį apibūdinčiau wtf 😎
Keistoka knyga. Reali šeima, vaikai, mėlynas sujauktas namas Havajuose. Visas veiksmas sukasi apie tvarkymąsi. Tai lyg manija, kai net negali atsisėsti į fotelį, nes tai reikštų, kad oficialiai ilsiesi. "Viską susitvarkyti reikštų tapti geresniu žmogumi - nebevalgyti čipsų, nerašyti piktų komentarų feisbuke" ir t. t. Visi kiti herojai knygoje lyg netikri, mistiniai, tarsi fonas pagrindiniam paveikslui.
Prisipažinsiu, kad prieš skaitant knygą nelengva buvo atsiriboti nuo socialiniuose tinkluose pastebėto šaršalėlio apie tokį nevienalypį knygos vertinimą, autorės nusivylimą, kad skaitytojos ją skaito kažkaip netaip, perleidžiant per save, susitapatinant arba ne.
Tai ir suintrigavo, ir gal suglumino. Susimąsčiau, kad aš tik taip ir temoku skaityti - perleisdama per save. Ir trilerius (“jėzusmarija, ar būtina tau be ginklo eit dabar prie šito sadisto?? Tikrai neičiau taip!”), ir romanus (“Elizabete, kiek daug tu mane išmokei, net chemija atrodo romantiška tavo dėka!”), ir biografijas (“o, Frida! Būk mano drauge! Ir mesk tą paršą Diego!”) Viskas man yra reikšminga tiek, kiek yra reikšminga BŪTENT MAN. Egoistiška skaitytoja? Jep. Bet nepiktai! Nuoširdžiai egoistiška, kaip vaikas. Kitaip neišeina. BET. Perleisdama per save nepamirštu pasigrožėti (arba pasibaisėti) vertimu, sakinių vingrybėmis, autoriaus meistriškumu valdant plunksną, rašytojo vaizduote, literatūrine kalba ir visais kitais dalykais, kurie knygą daro Knyga.
Vienok. Skaitant Mėlyną namą Havajuose aš išjaučiau kiekvieną žodį. Ir tai, kad man knyga TAIP patiko, neslėpsiu, didele dalimi lėmė būtent faktas, kad joje radau save. Ne “man buvo artima”, ne “panašiai jaučiausi”. R a d a u s a v e. Užaugus dukroms duosiu skaityt ir sakysiu - čia mano dienoraštis, parašytas kitos moters.
Sunku patikėti, kad kažkas irgi turi tokių pat minčių, kaip aš. Skaitant jausmas, lyg kalbiesi su drauge. Ne kalbiesi, o šnabždiesi, kikeni iš “same here!!!” momentų, nes jei kas išgirstų, galvotų - džyzis, nu ir keistuolės.
Knyga lyginama su Škėma. Aš jo nesupratau (skaičiau 10-oj klasėj). Lyg ir žinau protu, kad šedevras. Bet širdim - ne. O Mėlynas namas ir protui, ir širdžiai ir visiems kitiems organams.
Autorės humoro jausmas, vidinio pasaulio įvairialypiškumas ir DRĄSA visa tai šitaip nuogai pateikti skaitytojui, mano galva, yra fenomenalus ir labai retas perlas šiuolaikiniame istorijų vandenyne. Taip pat stebina gebėjimas savo minčių sraute nepasimesti, užrašyti jį taip sklandžiai, taip įtraukiai. Nesyk istorijos paskutinis sakinys versdavo pašiurpti. Teksto struktūra, pastraipų išdėstymas sustiprindavo įspūdį. Anglicizmai, keiksmai - viskas laiku ir vietoje. Net pati užsimaniau rašyti “ala dienoraštį” ne racionaliu protu, o visu (pa)sąmonės srautu. Koks lobis tai būtų mano vaikams, mano anūkams. Terapija mamos praeityje.
Jeigu reiktų knygą apibūdinti vienu, joje parašytu sakiniu, jis būtų šis: “Nu eikit, pažaiskit biški pačios…”. KIEK DAUG telpa šiuose penkiuose žodžiuose ir daugtaškyje. Tik mamos supras. Juose viltis, lūkestis, kaltė, savigrauža, gėda, nuovargis, svajonė, sąmonė ir pasąmonė, pasimetimas, liūdesys, meilė, realybė.
O kaip su tuo tvarkymusi? Ech, tvarka. Ir realybė, ir simbolis. Parodykit man trijų vaikų mamą, kuri neužsiknisus buity. Arba parodykit sielą, kuri nesušoka laimės šokelio ir nekrenta ant ramybės sofos, kai apsidairius po namus juose regisi ne chaosas, o (bent +/-) švara.
Jeigu egzistuoja knyga, verta antro, trečio skaitymo, tai yra “Mėlynas namas Havajuose”. Skirtingame gyvenimo etape, neabejoju, ji suskambės absoliučiai kitaip. Tai yra literatūrinis saldainis. Ir ne kokia bombonkė, o brangus, su kokybišku šokoladu, riešutais, sūdyta karamele.
Vienintelis dalykas, kurį leisiu sau pavadinti minusu yra knygos apimtis. Norėčiau bent 300 puslapyčių. O geriausia - 365 istorijų. Po vieną kiekvienai dienai. Miela Vaiva, Jūs tik rašykit. ❤️
Kokia prabanga nustoti neigti, kad jauti tai, ką jauti, ir leisti sau būti netobulai. Kokia drąsa apie tai parašyti knygą. Šios knygos skaitymas prilygo terapijai. Vaiva legitimavo mano jausmus ir emocijas. Leido pasijausti suprastai, ne vienai. Neturiu priekaištų dėl pasirinkto žanro ir pan., nes man pakako to, jog mano protas perskaitęs šią knygą pagaliau nurimo ir nustojo man kartoti, kad mano mintys ir emocijos yra nepriimtinos ir smerktinos, kadangi nesutampa su tuo idealiu moters/žmonos/mamos/žmogaus paveikslu.
Man pasirodė, kad knyga puikiai atspindi kovą tarp meilės sau ir meilės savo vaikams. Tavo vidinis vaikas nori konkuruoti su Tavo pačios vaikais. Bet ne veltui sakoma, jog tik susilaukus savo vaiko tampi tuo tikruoju suaugusiu, nes nuo Tavęs visiškai priklauso kitas žmogus. Tai egoizmo atsisakymo kelias. Ir koks jis sunkus... Koks skausmingas... Tavo vidinis vaikas trypčioja kojom, reikalauja dėmesio ir meilės, įsikibęs Tau į dūšios atlapus klykia - O kaip aš? Kas dabar bus su mano planais ir svajonėmis? Pamiršai mane? Nepalik manęs! Ir Tau reikia išmokti būti mama visiems vaikams (savo vidiniam vaikui ir Tavo atvestiems į pasaulį vaikams), sugebėti kiekvieną išmyluoti, padalinti savo dėmesį, paguosti, padrąsinti ir t. t.
Todėl, mano akimis, knygoje matomas tas sunkus pokyčių kelias, kai mamos vaidmuo susprogdina Tave į šipulius ir Tu lipdai save iš naujo, įkomponuodama į save naują "mamos" detalę. Iš pradžių bandai sudėlioti viską taip, kaip buvo, bet ta nauja detalė trukdo. Viskas byra iš rankų. Galiausiai, viskas po truputį stojasi į savo naujas vietas. Procesas lėtas, varginantis, bet kas įdomiausia - finale nauja Tu būsi žymiai stipresnė ir atsparesnė, nei ta, kuri sudužo. Stebuklas (?).
Aš šią knygą pasidėjau į savo lentyną. Ji kaip retas brangakmenis tarp standartinių, baltų akmenukų. Sodriai mėlynas, netaisyklingos formos, netašytas, nešlifuotas, neįspraustas į kažkieno sugalvotus rėmus. Primins man apie sunkiausią ir prasmingiausią mano gyvenimo laikotarpį. Kai vaikai išaugs, atsiversiu paskaityti iš naujo.
Nepasakyčiau, kad knyga itin sužavėjo. Duodu keturias žvaigždutes, nors labiau gal tris su puse. Vietomis pasakojimas užliūliuodavo, nuramindavo, padėdavo įsivaizduoti, kad viskas mūsų gyvenimuose kartu ir gražu, spalvinga, nepakartojama, tačiau kartu ir monotoniška, rutiniška, nepakeliama ir skausminga. Sąmonės srauto technika ir minčių lietus suteikia knygai prieskonio ir cinkelio, bet kartais tiesiog nesusigaudydavau, kas, kaip ir kur. Bet bendrai paėmus - neblogas kūrinys, pakankamai tiksliai atvaizduojantis ir perteikiantis moteriškumo, vaidmenų pasiskirstymo šeimoje, atsakomybių joje, tėvynės ilgesio, žmogaus, gamtos, tradicijų ir modernybės persipynimo, santykių kūrimo ir savo vidaus statymo bei perstatymo problemas.
Sapnas, sąmonės srautas, ar mamų kasdienybė? Greičiau mamos realybė. Buitiška, bet teisinga. Atvira ir pažeidžiama. Kol joje gyveni, monotoniška, bet kai pabundi, nostalgiška.
Knyga apie tą patį per tą patį, tarsi sukimasis rate. Mažame pasaulyje, už uždarų durų, tarp žmonių, bet viena. O gal tik atrodo, kad viena, nes kaiminystėje, vos už sienos, gyvena dar viena mama, galiu lažintis, labai panašiame minčių sraute.
Pasakysiu taip - ši, o ne "Pirmąkart mama" turi būti rekomenduojama visoms būsimoms mamoms. Tik šioje knygoje taip iš giliai atskleista pogimdyvinė depresija, OKS (kaip simptomas slopinamų emocijų) ir Savasties paieškos tapatumui iš esmės besikeičiant. Rekomenduoju!
Iš visų skaitytų knygų, šis Vaivos Rykštaitės kūrinys man patiko labiausiai. Kažkuo "ivanauskaitiška". Atrodo, kad parašyta labai lengvai, tėkmėje, nes taip skaitosi. Ir aišku, galvojau apie save. Tik gyvenančią violetiniame name Norvegijoje. Tas pats...kitoje rankoje :)
Perskaičiau, pasakiau "Amen" kaip po išpažinties, išrišimo ir vilties suteikimo mišioms baigiantis, užverčiau knygą ir ... pamiršau :) Taip, aš turiu dabartiniais masteliais daug vaikų, taip, šita knyga buvo tikra terapija nuo išprotėjimo dėl vaikų-riksmų-savęs praradimo-radimo-praradimo ir ieškojimo. Vietomis žvengiau, vietomis nesutikau, vietomis nervino. Skaitant vis neapleido mintis-kaip tą knygą vertinti? Duoti ** už "apie nieką" ar ***** už viską? Neturinčios vaikų moterys turėtų knygą aplenkti. Ir taip gimstamumas drastiškai mažėja, o paskaičius, kad kažką ta motinystė ištinka "va taip" galima ir visai vaikučių nenorėti :)
Oj, kaip ilgai laukiau malonumo skaityti šią knygą... Iš esmės nuo pat tada, kai sužinojau, kad Vaiva Rykštaitė išleis naują knygą. Iki pat tada, kol atsirado vietinėje bibliotekoje. Atsiradus atsiliepimams kilo nerimo, kaip aš pati vertinsiu šią knygą, juk tvarkymąsis nėra tokia jau esminė mano gyvenimo dalis. Visgi esu labai labai patenkinta. Be įprasto malonumo skaitant knygas pasinerti į kitus gyvenimus, kitas patirtis, šioje patyriau ir daugybę įvairiausių emocijų. Sakyčiau, tai buvo kaip psichoterapijos forma, kur galiu atrasti sąsajų su savimi, kažką naujai pamatyti kitu kampu ir pamėginti suprasti. Motinystės, namų šeimininkės, rašytojos, tvarkymosi temos vinguriuoja per visą knygą ir atsiskleidžia įvairiais kampais. Be to, buvo ir tiesiog informacijos, žinių - daug apie Havajus, gyvenimo juose ypatumus ir sunkumus, bet ir šiaip apie pasaulį, netgi žodžiai. Žodžiu, esu labai labai patenkinta ir labai labai rekomenduoju paskaityti.
P.S. Peržvelgusi kitus atsiliepimus, matau komentarų apie depresiją ir niūrumą, sunkumą. Tai bent lyginant su mano patirtimi, čia dar nėra gili sunki depresija. Deja, kartais būna tikrai tikrai blogiau...
Kaip puikiai perteikti jausmai, mintys ir emocijos! Taip taikliai ir jausmingai, graudžiai ir žaismingai, kasdieniškai ir mistiškai, laisvai ir giliai... Man labai patiko.
Nors vaikų neturiu ir Havajuose negyvenu, viską išgyvenau, išjaučiau ir norėjau dar. Pripažinsiu, smagu pacekavoti ir pažvelgti pro rakto skylutę į kitų gyvenimus. O pažvelgus į Mėlyno namo Havajuose herojės gyvenimą pasijaučiau ne viena su savo problemomis, nors ir kitokiomis. O gal tos visos mūsų problemos iš esmės tokios pat? Ypač susitapatinau su emigrantiška patirtimi ir gilaus ryšio ilgesiu. Kokia įtraukianti terapija!
„Sėkminga asmenybe jaučiuosi, kai vaikai pamaitinti, o virtuvės kaitlentė blizga.“
Atrodo, sapnuoju. Glaudžiu glaudžiu, glostau glostau, praeidama tai akį pamerkiu, tai šypteliu. Žinau, ten gyvena mane suprantanti moteris.
Ta visą gyvenimo smagumą temdanti ponia BUITIS. Greičiausia, jog dauguma ją pakankamai neblogai toleruoja. Kaip kokią į vakarėlį nekviestą viešnią: juk gali nusisukti, nematyti, negirdėti, nebendrauti. Sunkiau tokioms kaip aš. Ach negaliu kontroliuoti visko? Ok, kontroliuosiu indus, skalbinius, dulkes, daiktus. Ir čia skaitau: „Kiekvienąsyk prieš kur nors išvažiuodama noriu namus palikti tvarkingus. Racionalaus paaiškinimo tam neturiu. Gal kad užsukę vagys pagalvotų: oho, kokia darbšti bobelė, viską spėja!“ arba „Jausmas, kad netvarkyti namai – lyg nepašertas gyvūnas. Būtinai turiu sugrįžti ir papenėti tvarkos žvėrį, į alkanas burnas sukišti ten priklausančius daiktus.“ Aleliuja, galvoju, aš ne viena! Dar pagalvoju – Vaiva, noriu su tavimi gyventi, nes, koks turėtų būti geras jausmas, kai nebereikia nieko aiškinti – juk savaime suprantama, jog neplautai lėkštei žvaigždės nulėmė – ji turi būti išplauta. Geriausia , dabar pat.
„Kartais dar svajoju apie ligoninę, tik bėda – bijau skausmo, todėl suku galvą, ieškodama nepernelyg dramatiškos (ne vėžys) ir neskausmingos (ne trauma) dingsties ten atsidurti.“ Aha, iki šiol pamenu, kai paguldė dėl neaiškių pilvo skausmų. Ar man rūpėjo diagnozė? Baikit juokus. Skausmui nurimus tyliai džiūgavau – paskaitysiu, pamiegosiu! Gydytojai, nerandate skausmo priežasties? Nieko tokio – esu kantri ir galiu palaukti! Ne ne, savaitgaliui namo neleiskit, o jei bus blogiau?.. „ – Ko tu nori?! – staugiu. Noriu ją užmušti ir dėl to noriu numirti. Ne nusižudyti, ne palikti, ne pabėgti, ne išlaukti, o tiesiog nebebūti savyje, ištikšti į milijardus atomų...“ Kalbama eina apie vaikus. Rimtai nebuvo tokio jausmo? Pavyzdžiu. Čia dar nieko, skyriuje apie kalėjimą buvo stipriau. Turiu pasakyt, sėdėjau ant suolelio kameroj su visom ir linksėjau – ir aš, ir aš taip noriu! Ir trąšas traukt iš spintelės, ožką guldyt į lovą, pasiimt golfo lazdą, tyloje paskaityt...
O ištikrųjų...
„Mano namas būtų baltas, stalčiai tušti, per balkoną matytųsi jūra. Architektui liepčiau statyti namą be virtuvės ir tualeto. Viskas būtų paprasčiau. Paprasta.“
O iš tikrųjų, apie moterį čia, ne apie buitį. Noriu verkt, kaip buvo gerai.
„Namai kaip vaikas - gera prisiminti laikus, kai jų neturėjau, bet kai juos turiu, tai jau nebenoriu atsikratyti.“
„Jausmas, kad netvarkingi namai - lyg nepašertas gyvūnas. Būtinai turiu sugrįžti ir papenėti tvarkos žvėrį, į alkanas burnas sukišti ten priklausančius daiktus. Kojines į stalčių, trupinius į šiukšliadėžę, puodelį į spintelę.“
Įvairių kalbų ir vertinimų sulaukęs Vaivos romanas pakliuvo ir į mano rankas. Autorę seku medijose, todėl kažkiek matau jos kasdienybę. Vertinu ją dėl to, kad nevaizduoja pagražintos realybės. Turiu pagirti autorę už temą - namų šeimininkės gyvenimas dažniausiai yra nuvertinamas, todėl apie tai svarbu kalbėti. Kai pati auginau vaikus ir „sėdėjau namuose“ tikrai dažnai girdėdavau, kad juk „nieko neveikiu, atostogauju“. Deja, namų šeimininkės tikrai turi ką veikti. Šioje knygoje, mano nuomone, autorė vaizduoja santykį su namu, o namas - juk, remiantis Jungo simbolizmu, reiškia žmogaus savastį (knygoje taip pažymima). To santykio su namu vaizdavimo galėjo būti net daugiau ir gal ne tik per tvarkymąsi. Tuomet jis būtų tvirtesnis, apčiuopiamesnis. Pagrindinė veikėja betvarkydama savo namus tvarko ir save, savo mintis, savo emocijas (norėjosi irgi įvairesnės refleksijos). Kaip sapno šios knygos neperskaičiau, nes man atrodo, kad tą sapnišką būseną turėtų perteikti pats tekstas - porą tokių vietų knygoje užčiuopiau ir jeigu jų būtų daugiau, tikai būtų buvęs kitoks skaitymas („Skambutis“, „Advokatas“, „Wanted“). Ar tai yra romanas? Nežinau. Kiekvieną skyrių, išskyrus „Skambutis“ ir „Advokatas“, galima skaityti bet kokia seka, nes nėra įvykių, kurie skyrius jungtų. Knygos pabaiga netikėtumų nesukėlė - Vaivai dar nesibaigė namų šeimininkės etapas, vaikai dar maži, taip ir knygoje. Bet mano patirtis rodo, kad viskas, kas parašyta knygoje yra tik etapas, kuris praeina ir po kurio laiko jo net ilgiesi, nes tame etape lieka ir vaikų mažos rankytės, putlūs žandukai ir kitos mielybės, kurios niekada nebesugrįš.
Knyga apie nieką. Bandyta panaudoti kelis pigius triukus, bet jie tokie atgyvena, kad kyla klausimas, ar autorė pati dar užsilikusi kažkur 2000-aisiais, ar savo knygų skaitytojus laiko tokiais kvailais. Be skaičiaus ir konteksto primesta angliškų žodžių, lyg kokia naujovė lietuviams. Šiaip lietuviai išvis jau mėgsta angliškai skaityt, tai tikrai nestebina randami angliški žodžiai lietuviškam tekste. Kaip ir nešokiruoja keiksmažodžiai. Jie galėjo stebinti Vėlyvio filme "Zero", rodytame 2006 metais, bet tikrai ne po dar 20 metų. Na gal kažkiek pataikyta į šiuos laikus dėl sunkios mamos rolės šiuolaikiniame pasaulyje. Madoj dabar apie tai šnekėt, bet paminėtos Vaivos situacijos, kai vaikai zyzia valgyt, arba sauskelnės pačios nukrenta nuo svorio- tai tiesiog vaikų nepriežiūra. Vis dar nesuprantu, kodėl toks aukštas šios knygos reitingas. Ir kodėl tokiai niekinei knygai parinktas pats kiečiausias viršelis ir storiausi lapai...
Šią knygelę pabaigiau pačiu laiku - per tarptautinę moterų solidarumo dieną. Koks puikus ir labai deramas sutapimas!
Mane asmeniškai, vaivorykšte trykštantis kūrinys, labai sužavėjo.
Ne kartą pagalvojau - kaip taikliai pasakyta! Ne kartą lūpų kampučiai užsirietė į viršų ir tikrai Ne kartą pagalvojau - kokia ta autorė drąsuolė - Kaip nuostabiai pažabojo moters vidinį balsą!