Kai tik užtaikau ant prancūzų rašytojų, visada nusiviliu. Prasidėjusi kaip penkių žvaigždučių knyga, greitai "Javos rožė" ėmė nervinti. Istorija klostėsi Tolimuosiuose Rytuose, buvo daug įdomių kultūrinių detalių, personažai atrodė įdomūs ir daug žadantys... bet viskas išsikvėpė. Fatališka moteris tapo tragiška romantiška būtybe, o baisiai erzinantis pagrindinis herojus jaunas prancūzų kareivis taip ir neišaugo iš "gaidžiuko" stadijos. Knygos anotacijoje rašytojas buvo giriamas už gilų psichologizmą, sudėtingus charakterius etc. ir pan., na, nežinau, man jie kaip tik labiau atrodė paviršutiniški ir neišplėtoti, tik itin atkakliai mėgstantys ieškoti savo nuodėmes ir niekšybes pateisinančių priežasčių, atseit susikurti alternatyvų sistemą ir ja vadovautis. Daug kardinalių sprendimų ir viską perverčiančių pokyčių čia įvyko kone "šiaip", nieko per daug ir nebandant pagrįsti, normaliai išsukti. O pabaiga?.. Vėl iš "šiaip" nutiko. Gal ir žavus tas visiškas abejingumas ir momentinis dramos užmiršimas, bet visgi per mažai, kad pabaigą apskritai "užskaityčiau".
Gerai, yra šis tas gero - knygos pliusas tas, kad iš teksto galima sužinoti daug įvairių kultūrinių, socialinių to meto aspektų, kas visai pagauna. Aišku, klausimas atviras, ar dėl to reikėtų skaityti visą knygą :) Ji nėra bloga, bet tikrai nėra kažkuo išskirtinė. Kaip neapsiplunksnavęs prancūzų kareivukas po dienos kitos pamirš dėl jo mirusią metisę (o tuo labiau kokią nors graužatį), taip ir aš per ilgai negalvosiu apie šitą knygą :)