Vilnan pokeri

by Ričardas Gavelis, Urtė Liepuoniūtė (Translator), Per Länsmans (Translator)

Muutama viikko Berliinin muurin murtumisen jälkeen marraskuussa 1989 Liettuan sosialistisessa neuvostotasavallassa julkaistiin kirjallinen pommi: elämää rautaesiripun toisella puolella valottava ja järjestelmää avoimesti kritisoiva romaani Vilnan pokeri. Ričardas Gavelisin teos rikkoi kaikki vakiintuneet liettualaisen kirjallisuuden kriteerit ja standardit.

Vilnan pokeri on postmoderni, älyllinen, psykedeelinen fantasmagoria neuvostoparanoiasta ja sukupolvien identiteettitraumoista, järjestelmän hulluudesta, rinnakkaistodellisuudesta ja epätoivosta. Kirja kuvaa päähenkilö Vytautas Vargalysin elämää ja rakkautta 1970-luvun Neuvosto Liettuassa, vankileirillä vietettyjä vuosia sekä ikuista Vilnaa, kaunista mutta haavoittunutta legendojen kaupunkia.

Romaanin suuri metafora kiteyttää sorto- ja pakkovaltajärjestelmän alla homo lithuanicusin kohtalon: ”Meidän elämämme on loputon Vilnan pokeri, jonka kortteja kuolema sekoittaa ja jakaa pilkallisesti virnistellen.”

Genres: Fiction, Classics, Historical Fiction, Contemporary, Historical, Novels, Unfinished

575 pages, Hardcover

First published January 1, 1989

About the author

Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.

1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).

R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.

R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.

Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.

Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.

R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.

„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.

R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.

Reviews

[Justė · Rating 4 out of 5]

karvelių kerštas

Vienas dalykas tikrai sieja mane su pagrindine šitos knygos ašimi – nepaneigiama neapykanta balandžiams. Visa kita – atvira diskusijoms.

Pusšimtis dienų su šita knyga ir dvi knygos prasiblaškymui pakeliui – šitaip sunkiai paskutinį kartą turbūt iš reikalo skaičiau tik „Tūlą“. Tendencija kaip ir aiški – snobiškos knygos, kuriose psichozių ir Vilniaus daugiau negu galima pavežt yra ne man. Bet šį kartą negaliu pasakyti, kad rezultatas tebuvo kančia.

Pirma dalis, dievaži, buvo kančia. Sunkiai dėliojamos chaotiškos nestabilaus žmogaus mintys, nebesupranti haliucinacijos, sapnai ar realybė čia – buvo akimirkų, kai belikdavo skanuoti tekstą tol, kol vėl rasdavau už kur užsikabinti. Situacija pasikeitė prasidėjus mindfuckui su kitų veikėjų pozicijomis ir visiškai skirtingais jų faktais – užplūdo nenumaldomas noras sužinoti, kokia vis dėl to tiesa. Pasirodo, visai ne ten esmė. Nepagavau aš jos iki galo, ką čia slėpt.

Gerų dalykų net ir pačioje pradžioje radau kitur – mažuose feikiniuose epizoduose, kurie taip aiškiai ir tam tikra prasme gražiai nušviesdavo lietuviškos pokario ir sovietmečio tragedijos niuansus – tremtinių laiškai į niekur, groteskiški „kaip gera žmonėms tarybų sąjungoj“ vaidinimai, vaikai, žinantys Leniną, bet nepažįstantys voverių... Apskritai pasigėrėtina, kaip daug autorius užgriebė beveik apie nieką konkrečiai nekalbėdamas – žaisdamas psichologinius žaidimus, sunarpliodamas viską ir visaip, kartu ir meluodamas, ir sufleruodamas, ir besišaipydamas. Rasti čia galima viską – partizanus ir saugumą, patriotiškumą ir prisitaikymą, disputą su lenkais ir paranoją, poreikį ieškoti visų bėdų priežasčių priežasties. Ir dar viską apgaubiantį patosą Vilniui.

Jeigu taip trumpai – labai pretenzingas ir drąsus romanas. Visiškai nesiekia būti geru skaitytojo draugu ar žaisti pagal taisykles. Rašytojas norėjo pasakyti, ką norėjo, ir pasakė. Visa kita – tavo problemos. Man problemų kilo ir nors negaliu pasakyti, kad įsimylėjau ar net kad tikrai patiko, bet negaliu ir sakyti, kad protarpiais nežavėjo detalės ir nelikau šiaip sužavėta idėja ir gebėjimu šitaip rašyti. Kad ir sunkiai skaitomas, tai vienas tų tikrų lietuviškų romanų, kurie turi kažką savito, unikalaus ir traukiančio žavėtis.

[Game0ftomes · Rating 5 out of 5]

Turiu pripažinti sunki buvo pradžia, bet nuo kokio 150psl užkabino, o dar tokia netikėta pabaiga, plius pagaliau galiu užbaigti užrašą Basanavičiaus gatvėje 😎

[zan · Rating 5 out of 5]

I was afraid I'd have to like this because it was from Lithuania. I'd plow my way through, then give it five stars just because it's Baltic literature. But, hang on, what's this? - it's excellent. And cryptic. And surreal. Elements of Kafka, Joyce, and Pelevin.

At times it felt excessively philosophical for my tastes, but if you're going to be the one book in English to represent Lithuanian literary culture (so far?), you want to be a bit philosophical.

This was one of those books that required a little more effort from me, a bit more concentration, but for which the reward was worth it.

(Now, let's find the Latvian book that will do its country's literary culture this much justice.)

[HajarRead · Rating 5 out of 5]

Mon roman préféré de tous les temps à ce jour.

[Dainius Bučinskas · Rating 5 out of 5]

Ilgai galvojau, 4 ar 5 žvaigždutės.
Kartais užplūsdavo mintys - ką aš čia skaitau? Kodėl pradėjau šią knygą? Čia kažkokia šizofrenija, nieko nesuprantu.

Beeeeeeeet.

Nemoku žaisti pokerio. Tačiau autorius, nori tu to ar nenori, pasodina tave prie stalo, padalina žetonus ir tau lieka tik du variantai: vengti, bėgti, pasiduoti arba žaisti “All in”.

Kankynė, liūdesys, nerimas, šleikštulys. Emocijos keičiasi viena po kitos.
Tik Vilnius, jis visada kartu. Visada su tavimi.

Turbūt viena iš geriausių skaitytų lietuviškų knygų. Pradėję nepasiduokit. Bus sunku, bet žaidimo taisyklės diktuoja, jog gali išeiti kaip laimėtojas.

[Nashelito · Rating 5 out of 5]

Перш ніж взятися за роман, писаний в окупованій совітами Литві "в шухляду" у 70-80 р.р. минулого століття і виданий у 1989 році, вже після падіння Берлінського муру, я всіляко зволікав і тягнув час. Чи то через чималий об'єм книги, чи остерігаючись, що він виявиться заскладним для мене.

Щойно, збираючись з думками щоби написати цей відгук, я прочитав новину про те, що Україна направить в Литву "гуманітарну допомогу" у вигляді колючого дроту, для будівництва так званої Стіни на кордоні з російським Мордором. І це виявилося просто прекрасною ілюстрацією до прочитатого, де однією з ключових метафор є Вселенська Срака, котра уособлює СРСР, а також, що нам в Україні зараз відомо краще за всіх, пекельну спадкоємицю країни рад — огидну ракову пухлину на мапі світу, котра називається РФ.

За словами самого Річардаса Ґавяліса "Вільнюський покер" "не призначений для тих, хто в літературі шукає розваги та приємного відпочинку". І справді, важко назвати розвагою читання детального опису тортур, зґвалтування або розчленування тіл, але попри велику кількість "жестякових" сцен, читати які дуже непросто, я зацитую авторку велетенської післямови Маріанну Кіяновську — "шкода, що ми дізнаємося про цю книгу тільки тепер, а не тридцять років тому".

І, до речі, дуже добре, що така післямова є, адже не кожному читачеві вдасться відчитати у романі приховане та явне цитування Джойса, Пруста, Кафки, Борхеса, Фройда, Лакана, Паскаля, Фуко, де Сада та безлічі інших тих, чия творчість та наукові праці знаходяться в фундаменті не лише сучасної культури, але й всенького відомого нам світу.

Важко окреслити жанр "Вільнюського покера", бо Річардас Ґавяліс грається з жанрами, всіляко їх міксує та імітує — є там і дистопія, і містичний триллер, і мемуари, і любовний роман, і політичне есе, і детектив, і фантасмагорія, і навіть те, що можна назвати порнографією. Так, у цій книзі дуже багато жорстокості, насилля, сексу, тож за наявності особливої чутливості до подібних тем, краще не зачитувати уривки роману вагітним жінкам та дітям.

Кожен з ключових персонажів роману розповідає свою версію подій, свідками яких він чи вона були, і страшно уявити, яким має бути світ, де можуть спокійно та одночасно існувати такі різноманітні і взаємовиключні версії реальності. Додайте до цього купу насилля, дивних смертей, самогубств, зґвалтування, катування, кров, страх, відчай, сморід, повний занепад, повсюдну сірість і непевність життя у окупованому радянськими військами Вільнюсі...

Але стиль, зміст, інтертекстуальність ставлять цю книгу на високу полицю, зовсім поруч з "Уліссом" Джеймса Джойса і я забираю собі останній примірник з книгарні. Тираж майже закінчився, вам лишиться хіба електронка.

"Вільнюський покер" — безумовно переломний і знаковий твір для кожної людини і громадянина, хто вже розуміє, а також для кожного, хто ще досі не второпав, що для всіх країн та людей в околицях російського Мордору існує єдиний можливий шлях до істини, до свободи, до розвитку і — нехай зовсім банально, але — до життя.

Шлях, який лежить через невпинне практичне втілення слів Миколи Хвильового "Геть від Москви!".

[Povilas Vibrantis · Rating 5 out of 5]

One of the favorite books of Lithuanian writers.
A lot of truth spoken, cannot stop wondering how Soviet government let it be published. The book criticise them at a very high level. A lot of insights about Lithuania and our history, even theories about a branch of human race - Homo Lituanicus that I've never thought about before. I believe it's a must-read for every Lithuanian, especially the new generation so they can understand how the things were 20 years ago.
Another thing I really loved about this book is all the small physics' things like "liquid nitrogen running through his veins" and much more that I enjoyed. So it was not a big surprise when I found out that R.Gavelis studied physics.
Don't know how this book is in English and other languages, but I would strongly recommend it to everyone connected to Lithuania and Vilnius especially.

[Eglė Jakaitė · Rating 5 out of 5]

Šią knygą nusipirkau prieš keletą metų Klaipėdos knygų komise už 2€ Pragulėjusi daugiau nei dvejus metus mano lentynoje, ji prašyte prašėsi paimama į rankas.
Vasaros pradžioje išsikėliau sau tikslą - įveikti ,,Vilniaus pokerį" iki rudens pradžios. Tuomet dar nežinojau, jog nuo šio rugsėjo pradėsiu studijuoti lietuvių filologiją. Nežinojau, jog tam, kad perprasčiau ,,pokerį", turėsiu apsigyventi Vilniuje, miegoti su šia knyga, jaustis sekama "Jų", skaityti per pertraukas tarp paskaitų, sekant sakinius pirštu, išgerti dešimt juodosios arbatos puodelių, važiuojant troleibusu ir skaitant praleisti savo stotelę, atsiduriant kitame miesto gale. Nežinojau, kad turėsiu tapti neatskiriama Vilniaus dalimi.
Nuo šiandien pradėsiu žaisti savąjį ,,Vilniaus pokerį".

[Jurgita Videikaitė · Rating 5 out of 5]

Dabar jau supratau, kodėl mokykloje ši knyga buvo tas išimtinis atvejis - mesta šalin nepabaigus. Man rodos 50 puslapių tada užteko mane pribaigti. Tada įsisupau į lengvesnes kalbos ir visai kito kalibro J. Ivanauskaitės tekstus. Juose irgi buvo Vilniaus, nepritapėlių, sistemos, erotikos.

Po daugiau nei dvidešimt metų "Vilniaus Pokerį" pribaigiau aš. Ir dabar vargau dažnai net įkyriuose autoriaus labirintuose, bet šįkart buvo ir nemažai mėgavimosi, savipasitenkinimo identifikavus vietas, istorijos kontekstus ar vieną kitą menką paslaptėlę. Šiai knygai vienareikšmiškai reikia daugiau gyvenimiškos patirties negu jos turėta mokykloje. Ir sau atleidau (vis dar graužiuosi, kai tenka numesti knygą jos nebaigus), kad kažkada jos nebaigiau.

Skaitydama nevalingai lyginau su J. Ivanauskaitės "Ragana ir lietum", bet tik pačiu naratyvu. Mėgavausi žinojimu, kad abu rašytojai bendravo, abu jautėsi krititkų nevertinami (neįvertinti!), abu turėjo SAVO Vilnių ir tą pačią "sistemą" - laimetį, kuris ir smaugė, ir smirdėjo, ir slėpė, ir pats slėpėsi. Net visai galvoju kitomis akimis ir Ivanauskaitę paskaityti, bet po šios knygos, bijau, kad bus per lengva, per paprasta ir nerasiu to "kažko dar", ko visad tikiuosi iš geros literatūros.

Užverčiau "Pokerį", kai Vilniaus rajone brėško rytas. Beveik tas pats metas, kai Gediminas Riauba pasuko link tiesiai į jį atskuodžiančio troleibuso. Akimirką tikrai pažinau jausmą, kai knyga nesiskiria nuo realybės :)

Žinoma į "Vilniaus Pokerio" parodą MO muziejuje nueisiu dar kartą. Dabar ji tikrai bus kitokia ir jau žinau, kad joje stigs kvapo. Vilniaus kvapo.
Ir dar būtinai į unitų bažnyčios kiemą užsuksiu, nes aprašytąją Gedimino džiazo rapsodiją vaizdais mačiau.

Ir Vilnius mano patyrimuose įgavo dar vieną sluoksnį, pro kurį slampinėdama galėsiu į jį žiūrėti.

[Emily]

Although I was engaged and rewarded almost constantly by Ričardas Gavelis's Vilnius Poker (translated by Elizabeth Novickas), I know the book is not for everyone. In particular Vytautas Vargalys, its delusional, pathologically misogynist labor-camp survivor protagonist whose PTSD-spurred paranoia presents him with a nameless group of nameless but italicized Them lurking around every corner, makes a challenging companion throughout the first 300 pages of the book. There is, undeniably, darkness and the grotesque around every corner, in a way genuinely challenging to witness; furthermore, if a reader doesn't connect with Vargalys's voice, those 300 pages will be a hard slog. And yet, the section narrated by Vargalys is the book's backbone, its primary strength; and while the following three narrators all add dimensions to Vargalys's demented, self-centered account of the events leading up to a murder in an overgrown Vilnius garden one autumn twilight, the soul of Vilnius Poker lies with Vargalys.

So too, the very things that make these first 300 pages trying are the things that make them unique, even exhilarating. Vargalys's section, for example, takes the idea of a "circular narration" to new heights: not only does it end in the same place and time it began, ranging far and wide in between (a fairly common narrative technique), but the interim takes the form less of a line and more of a kind of fugue, with a whole host of recurring themes that weave around each other, coming together in different combinations as Vargalys's mind roves over past, present and future. Birds, fog, dead leaves, human shit, disfigured genitalia, stray dogs, eyes and clandestine observation, cockroaches, the river and Them: all weave in and out of each other in Vargalys's mind, forming bridges from one experience to another and one theme to the next. At times one of these notes will sound alone, isolated from the rest; at other times, three or four of them will build on top of each other, marking a particular crescendo in the narrative: fog and stray dogs will come together in a scene of clandestine observation; or rotten leaves and cockroaches will announce Their presence; the birds will be mysteriously absent when the cockroaches conspicuously appear; or a series disfigured sexual organs will become conflated with sinister watching eyes. It is these combinations and recombinations that drive Vargalys's narrative, rather than a separation between "now" and "then" or "dream" and "reality."

I walk slowly through a dream called Vilnius, while the weird sensation that all of this has already been pierces my brain. Once I went down the street in exactly the same way, in exactly the same way I considered what the dream—the yellowish leaves, blown about by the wind, and the old house in the depths of a garden—could mean...The exact same pair of dazed pigeons have already perched by the announcement post. Lolita has already waited for me in the corridor, rocking her waist back and forth in exactly the same way...Everything has already been, everything, everything, has already been. I know it's just déja vu, but all the same a sense of fear stabs right through me. In exactly the same way Stefa's hips sway before my eyes, the hips of all the women in the world, Virgilishly leading me ever closer to the secret...The exact same shabby dog with a huge head and still larger sexual organs and a long body like a rat's sniffs the ground outside the window...The coffee break table seems just as unreal as it has seemed many times before.

As demonstrated in this passage, the free association of themes as an organizing principle means that Vargalys's narrative can flow easily from one time and/or place to another: in this instance, he begins the paragraph walking through the streets of Vilnius, and ends up sitting down to a coffee break with his co-workers. As a reader, I found this a very atmospheric and well-executed experience, and sometimes even darkly funny; as a human whose consciousness actually works this way, however, Vargalys is locked in a kind of nightmare, with little to grab hold of as his life careens by, out of his control.

This feeling of disjointed perception, in which the past is clearer than the present, other people are hazy phantoms, and time and space act unpredictably, goes a long way to fuel Vargalys's compulsion to amass "facts" about Them. It also explains Gavelis's decision to include other perspectives on the story. Vargalys is working so hard to just hold himself together that he barely notices the people around him, and when he does, they appear as sinisterly distorted caricatures. I particularly appreciated the deepening of Stefa's character: appearing in Vargalys's narrative as an annoying sexpot always underfoot, she is presented by the second narrator (their co-worker Martynas) as a devoted helpmeet who takes care of Vargalys's everyday wants and needs. The third narrator is Stefa herself, who discloses still more and greater connections with Vargalys's past, as well as becoming a fleshed-out human in her own right, with her own sets of fears, compulsions, and identity crises. (Although, I was slightly disappointed in Gavelis's decision to render the only female narration in a Molly Bloom-like stream-of-consciousness style; this struck me as crossing the line from "Joycean" to "derivative." Whence this idea that women are innately opposed to punctuation?)

And yet, the multiple narrators confuse each other's accounts as much as they enrich or clarify them. In multiple places, they directly contradict one another in ways that can't be explained by Vargalys's insanity or someone else's mistaken impression. Is Vargalys's ex-wife, for example, a lonely alcoholic caring for her dying mother, as Martynas claims, or remarried to a flashy nouveau-riche businessman, as Stefa says? Which woman was actually present the night that Vargalys and his friend Gediminas brought home the Circe of Old Town? And then there are the multiple, conflicting eyewitness reports from the scene of the crime in the garden: how many people actually were spying on Vargalys and Lolita that night, and what did they really see? These questions are never answered, and the novel seems to imply that in Vilnius, such conflicting reports can somehow coexist, despite being, to all "outside" logic, mutually exclusive. Similarly, the narrator Martynas writes of a seeming contradiction that is actually perfectly consistent:

Once I nearly choked with laughter listening to a Harvard professor on the radio defending this Muscovite psychiatrist. The world accused this psychiatrist of stuffing dissidents into secret nuthouses. That's not true, it can't be, the Harvard professor railed, that Muscovite is a true scholar; he's published serious work. I even fell out of my chair laughing. No Harvard professor would be able to understand that a perfectly serious scholar could, of his own free will, be a complete butcher. No American or Frenchman would understand that the manager of a gas chamber in Hitler's Germany could have played the piano like a virtuoso and worshipped Chopin. No, they won't understand it. Those American and French brains aren't constructed right.

Vilnius Poker consistently asks us to reexamine what constitutes a contradiction. We can probably all conceptualize conflicting value judgments or relative perceptions—one person thinks of an object as "large" whereas someone else finds it "small," for example—without too much mental strain, but there comes a point when differing reports are impossible to reconcile. Or does there? If two people witness the same incident and see a different woman in the lead role, can both, in some way, be correct? If two people witness a murder and see with their own eyes a different perpetrator, is one of them necessarily wrong?

One last note: throughout the novel I struggled with Vargalys's violently distorted view of women and sexuality, and judging from some of the reviews on LibraryThing, I'm not alone. He perceives sexual partners (of both genders, actually, but the majority are women) to be basically predatory; in his mind they are reduced to disembodied parts (eyes, mouths, vaginas) attempting to suck out his humanity. This is genuinely very disturbing to read. However, I do feel that within the greater context of the novel, it is treated as part of Vargalys's pathology, not as Gavelis's own worldview; and furthermore, it's presented as a byproduct of the sexual torture Vargalys himself endured in the Gulag's labor camps. Imprisoned away from women from age 17 to 28, he matures in this cruel and distorted environment. He is released with an intact desire to achieve closeness with other people, but with a severely warped perception of how to go about it and how to read others' signals. It's a sobering reminder that human rights abuses leave a long legacy of trauma on the societies they affect, and that when people are victimized long enough they tend inevitably to victimize others (and themselves) in their turn. A difficult yet haunting read.

[Barbora · Rating 5 out of 5]

Peraugusi savo laiką, makabriškų vaizdų ir kartu tokia melancholijos pilna knyga. Piktas kalbėjimas, skaudžiai besijuokiantis iš visų aplinkui esančių, o labiausiai savęs. Visas tekstas - kritiško mąstymo mokykla, sukonstruotas genijaus, tiesiog besiprašantis analizių, recenzijų, mokslinių tyrinėjimų. Kiek ten dar užkasta, paslėpta, kiek dar daug kartų teks atsiversti ir ieškoti! Be galo džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą būdama dvyliktoje klasėje, dar labiau džiaugiuosi, kad tiek daug Gavelio kūrybos dar laukia priešakyje.
P.S. O 5 žvaigždučių tokiam kūriniui per mažai, bet be įvertinimo palikti negražu.

[Kamile · Rating 5 out of 5]

Kokia knyga! Emiausi jos ne pirma karta, nes jau po pirmu puslapiu vis nuspresdavau, kad dar ne metas. Ir si karta siaip ne taip prasiyriau pro pirmus 150 puslapiu, bet i pabaiga jau taupiau puslapius. Tiesa, pabaigoje praradau kontrole ir paskutinius 100 puslapiu tiesiog prarijau:D tikrai nera lengvas skaitinys, tarpuose skaiciau kazka lengvesnio ir turbut nebenoresiu skaityti jos antra karta, bet wow koki ispudi ji man paliko ❤️

[Gene]

THIS. BOOK.

It's altogether so incredibly frustrating that I'm not sure how to start describing it. And I couldn't possibly give it a rating! God no!

As for plot summary, well, that's impossible. But basically, there's a group of people, some friends in Vilnius in the mid-late Soviet period, working at a library. The most important character among them is a paranoid, delusional gulag survivor. There are a bunch of other tragic genius men and a lot of women who get trampled. Or maybe not; I don't know who was trampling who, except that the book itself trampled me. Let me describe what reading it is like:

This book is abusive. It is full of passages that horrify and disgust you, mostly involving human feces and/or sickeningly lucid descriptions of violence. Then there are the crass sexual parts which come far too often. But all of that is interspersed with passages of incredible beauty and a few cutting metaphors that make you feel you know what it was like to live in Vilnius in the 70s (80s?). And you never know whether the next part of the book will give you something good or bad. You can't trust it. You come to fear it.

And then there's the fact that there are four narrators, all of whom talk about some of the same events, but all of whom are unreliable. The first is bona fide insane (that's the gulag survivor), but the other ones are also only questionably stable. So with each one, your frustration at not being allowed to know what happens, or even to properly consider it, grows.

Of course, frustration, fear, and lack of trust and truth are all themes in the story, so basically, you are made to feel the same way the characters do, and the more those feelings seep into your subconscious, the more you feel like you're going to go crazy.

At least the last narrator is a dog who doesn't care much about finding truth, so seeing his perspective weakens your hideous, masochistic desire to read the whole book again and try to figure out what happened. Because that would be hopeless anyway.


I really don't know whether to recommend this to anyone. If you like physical pain and dark spots at the edges of your sanity, please go ahead and read it!

Too bad I checked it out from the library so I have to return it rather than doing what I want, which is throw it off the balcony of my apartment and watch with pleasure as it drops onto the snowy street below and is subsequently hit by a bus.

/melodrama

[Iryna Chernyshova]

Давно я не читала нічого подібного, а може і ніколи. Дивно, що книга взагалі було видана, бо такої ярої антирадянщини і антиросійщини ще треба пошукати. І все це зараз дуже актуально відчитується. Трохи заздрю литовцям, що в них є такий Великий Роман, бо в нас аналогів не знайду (ну добре, частково Музей покинутих секретів і Амадока). І це не героїчний епос.

Але треба зізнатися, читати важкувато - роман напханий алюзіями і ремінісценціями, символами і цитатами донесхочу і навіть більше. Плюс відверті еротичні сцени, копрофагія, згвалтування, вбивство та інші радості життя. І дуже громіздкий, бо писався кілька років.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

Dievas mato, buvo žiauriai nelengva ir dėl to dabar tikiuosi atpildo Dangaus karalystėje:)

Šiaip ne taip įveikiau, po to paskaičiau porą recenzijų ir mane ištiko nirvana. Must kūrinys, norintiems pajusti sovietmečio absurdą, paklaidžioti gaivališkumu alsuojančiomis Vilniaus gatvėmis (tokio Vilniaus jau nelikę) ar tiesiog besiruošiantiems keliauti į režisieriaus Oskaro Koršunovo bei scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtą parodą MO “Vilniaus pokeris”. Leiskite pridurti, kad paroda neperskaičius romano skambės panašiai kaip daržas be krapų. Arba kitais žodžiais tariant, didžioji dalis eksponatų bei užkoduotų ženklų prasprūs pro šalį.

„Vilnius – pati įdomiausia knyga“.

„Neįmanoma suprasti, kas yra Vilnius. Vilniumi gali vien tikėti arba netikėti“.

„...kaip nemylėsi Vilniaus, jis toks didelis ir liūdnas, o kartu toks jaukus...“

„Vilnius skatina svajas ir iššaukia vaiduoklius, jis tave užburia, nuneša į toliausius laikus, į kitus pasaulius…“

„Karveliuose tikrai yra kažkas kanukiška“.

“Suprantama, kiekvieno Vilnius yra vis kitoks“.

[Юра Мельник · Rating 5 out of 5]

Модерністичний твір про один день із життя Вітовта Варґаліса, а заразом і епос про те, як радянська тоталітарна машина нищила особистості і руйнувала усі стовпи існування литовського народу.

[Marius · Rating 5 out of 5]

Dar skaitydamas ją uždaviau sau klausimą, kodėl mokantis gimnazijoje niekas neatkreipė į Ją mano dėmesio! Gal mano jaunystės kelias būtų nuėjęs visai kita linkme. Gal? O gal būčiau jos nesupratęs taip, kaip suprantu dabar?
Niekada nerenku, neišsirašau citatų iš skaitomų knygų. Iš Vilniaus pokerio išrašyta jų daugiau nei 10, tai labai daug ką pasako :)
Ir į savo Vilnių nuo šiol žiūriu pro kiek kitus akinius (nors akinių ir nenešioju). Ir kaip vienas herojų persikūnijęs į liūdno likimo šunį kartais nė nesuprantu - kur sapnas, o kur realybė.
Iš tobulų knygų (jei tokių būna) serijos!

[Vygandas Ostrauskis · Rating 3 out of 5]

Trumpai paaiškinsiu savo vertinimą: yra vietų, kurias norisi vertinti dvejetu, bet yra ir iš gerosios pusės stebėtis verčiančių vietų. Gal todėl tiek daug šios knygos prieštaringų vertinimų. Sąžiningai (ir, be abejo, subjektyviai) išvedžiau savo vidurkį.

[Linas Klimaitis · Rating 5 out of 5]

I'd love to completely forget about it, just so I could reread it again, and again, and again.

[Kristīne Želve]

Spēcīgs, interpretācijām un lasījumiem bagāts teksts, fantasmagorija ar naturālisma elementiem, kustīgs un dzīvs kā Nēres viļņi, brīžam poētisks, nežēlīgs savā godīgumā. Pēc laika tomēr sāka kaut kas traucēt, iespējams, laikam un vietai raksturīgā "normālā mizogīnija".

[Ingrida · Rating 5 out of 5]

Taip ir žinojau, kad balandžiai nieko gero nežada, Gavelis tik patvirtino nuojautas. O jei rimtai -pavojinga knyga. Pavojinga, nes sulaužo įprastus matymo rėmus ir tada jau tenka bandyti naujai į juos talpinti savo pasaulį tarsi semiant jį rieškučiomis į kiaurą indą. Veikia taip, kaip turbūt ir turi veikti gerai sukaltas trauminis pasakojimas.

Skaitymo pradžioje buvau padariusi klaidą ir siaurai susiredukavusi siužetą iki kone vadovėliškai taiklaus psichotinio epizodo pavaizdavimo, bet kuo toliau, tuo labiau stiprėjo pojūtis, kad nesveikoje sistemoje būtų nesveika tikėtis kitokio mąstymo. Nors jau nuo pradžių nesunku suvokti, kad pasakotojas nepatikimas, pirmosios dalies neproporcingas ilgis atlieka savo darbą įtraukdamas į karštligiškas Vargalio klajones ir nerimastingas detektyvines paieškas, beveik leidžia patikėti, kad pavyks kartu atpainioti likimų siūlų galus, kai galiausiai Gavelis pasijuokia, kad “keista žmonių logika reikalauja duoti aiškų atsakymą”. Meistriškai sukuriama paranojiška atmosfera be vienos tiesos privertė patyrimiškai išgyventi tą svaigią būseną, kurioje pinasi laiko plotmės, ir suabejoti savo pačios sveiku protu. Priėjusi Marčio dalį pykau, dūsavau, tačiau ties Stefa jau pavyko susitaikyti su šiuo triuku ir galutinai pasimėgauti likusiu tekstu.

Nepaisant patamsių, kaulus laužančios rudeninės žvarbos ir daugiabučių pilkumos, Gavelio Vilnius baugiai gražus, ypač sustojusio miesto epizodas. Mistiškume yra ir kažko Lynch’iško, ir kažko primenančio Meistro ir Margaritos pasiskraidymus. Nukauna intelektualus žodynas ir kūrinio intertekstualumas, gausybė kultūrinių nuorodų, bet Gavelis ne tik remiasi egzistuojančia mitologija, bet šalia konstruoja ir visaip išvarto savą Vilniaus mitologiją - raganišką, su tuneliais, basilisku, kirkėmis, atminties upe… Nors ir nepatrauklus, bet savas. Pamatai Vilnių taip, kaip ”vaikai randa spalvotų stiklo šukių dvokiančiame savartyne.” Prasiyriau pro šitą tirštą, įtraukiančią, pūvančiais lapais dvokiančią pelkę. Romanas kūniškas, be kitko sočiai pripildytas skausmingų geidulių ir šūdų, prieš kuriuos neretai norisi ir užsimerkti, bet iš visų pojūčių svarbiausias lieka kvapas, kuris kaip žmogaus esmė pabrėžiamas ir reinkarnacijos kontekste. Kadangi atskleidžiama ne viena perspektyva, nelieka iki galo aiški paties rašytojo nuostata apie prigimtinį žmonių blogumą. Man labiau prie širdies naivuolio Marčio teiginys: "Žmogus gimsta doras, teisingas ir natūralus. Visos bjaurastys jį užplūsta vėliau.” Bet daugiau nei aiški Gavelio pozicija orumo atžvilgiu.

Viena iš tų knygų, kuri negalėjo būti neparašyta ir tas jaučiasi kiekviename puslapyje. Neišeina duoti mažiau nei maksimalaus įvertinimo. Priminimas pasitikrinti, ar viduje neiškerojo lagerio tvoros ir paskata susitaikyti, kad “lošti vis vien reikia”.

[Jelena Jonis · Rating 5 out of 5]

"Išties didis tegali tapti, sujungęs savo dangų su savo pragaru"

Ši knyga! Jeigu galėčiau, užmirščiau, ką perskaičiau ir skaityčiau dar sykį. Sukrečianti, įtraukianti, erzinanti, kankinanti ir tokia daugiasluoksnė, kad kiekvienas puslapis galėtų būti skirtas mokyklinėms interpretacijoms. Gavelis man absoliučiai netikėtas atradimas, kuris tikrai, jeigu reikėtų rekomenduoti geriausią lietuvišką knygą užsieniečiams, būtų pasirinkimas Nr. 1! Be išlygų. Tiems, kas ją dar tik skaitys, reikėtų nepamesti knygos po pirmų 50-70 puslapių. Bent man jie buvo žiauriai sunkūs, tačiau persivertus per šią ribą, viskas keičiasi. An absolute must!

[Andrius · Rating 2 out of 5]

I did not enjoy this book by any stretch of the word, but I do think there's something important and meaningful in it. Vilnius Poker is a surrealist postmodern novel about a dehumanised kind of life in Soviet Lithuania that, I am told, manages to capture the absurd and senseless aspects of life in Vilnius at the time quite well. The primary concern of the book, I think, is the decay of meaning and soul in Lithuania under the Soviet system, and Gavelis endeavours (successfully) to evoke similar ugly, disgusting feelings via his writing as well.

First off, this means Vilnius Poker is a difficult book, in several different senses. It is difficult to read because of the chaotic nature of the writing for at least two thirds of the novel; it is difficult to get through because of its utterly bleak and frustrated (or even raging) outlook and its depressing subject matter; it is difficult to stomach because of the abundance of some of the grossest sexual and violent imagery (and a mix of the two) that I've ever seen in a book. The latter especially I can see why someone might find gratuitous, and on some level I did as well, although I do think Gavelis for the most part uses this imagery meaningfully to produce an effect of ugliness and desperation that is appropriate for the novel. Either way, this is something that you read as a difficult and challenging classic (if it is one), not for entertainment.

Also, I already mentioned that the writing is chaotic, but it really, really is a slog for most of the book. That's not the translator's fault; the translation is mostly okay, aside from a few odd word choices bordering on mistranslations. It really is just a rambling, circular mess for a good 300 out of its 500-ish pages, and while that also fits thematically, that doesn't make it any easier to read. For a good while I was wondering if it was an actual problem with Gavelis' writing, but fortunately he cleans it up somewhat (though not entirely) in the final three sections of the book, so the messiness does seem to be deliberate at least to some degree.

Speaking of the final sections, and without going too far into big spoilers, I need to note that the book has a multiple unreliable narrators and conflicting perspectives thing going on, which was both one of my favourite things about the book and also kind of a wasted opportunity. These other narrators brought in new perspectives that were far more interesting than that of the ostensible main character, who takes up the largest part of the book, so it's kind of a shame that they were only used to punctuate or question the preceding narrative rather than as a genuinely symmetrical or equal alternative view. However, one of the biggest issues with this unreliability, and the reason why I call it a waste of potential, is the fact that most of the points of divergence, aside from the main biggest one, between the different narrators were of almost no consequence. To me that seems like a misuse of the technique. And maybe that also fits the theme that Gavelis is going for, but just having a consistent idea does not necessarily make for a good book.

And honestly, I think that's my main gripe with Vilnius Poker. I accept that it is an important book for its concepts and ideas and authentic glimpses into the period, but I can't call it a a good one. It's too rough around the edges, and I find its fundamental idea flawed anyway. Its depressiveness and rage are single-minded almost to the point of blindness; it captures absurdity and senselessness perfectly but it seems to me that the author almost willfully closes his eyes to anything positive.

As a final note, I would be very curious to see how Vilnius Poker might read for someone with no existing knowledge of the historical and cultural context. It feels to me that the book makes quite a few assumptions about the reader's foreknowledge, and the translator makes no attempt to alleviate this.

[Paulius Jonis · Rating 5 out of 5]

Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, skaitau nuo mažų dienų, baigiau filologijos studijas ir dievinu gerą literatūrą (kaip ir dauguma šitam saite besilankančių), tai visiškai nesuprantu, kaip galėjau praleisti šitą knygą ir perskaityti ją tik dabar.
"Vilniaus pokeris" yra pilnas paradoksų: tu negali sustoti jos skaitęs, bet kas 10 puslapių padedi į šalį, tau atrodo, kad jau viskas aišku, bet čia pat supranti, jog nesupratai nė pusės. Autorius sumaniai vedžioja tave Vilniaus ir jame vykstančių veikėjų sąmonės labirintais, skandina Neries prasmių upėje ir sukausto dėmesį trilerio melodija. Pažadu, kad, perskaitę šitą knygą, po Vilnių vaikščiosit kitaip: Kazimiero bažnyčia, Pilies gatvė, Gedimino prospektas ir Neries pakrantė primins jums jau praėjusius, bet dar šiandien vykstančius Vytauto Vargalio gyvenimo kadrus.
Tldr: "Vilniaus pokeris" - tai geriausias lietuvių literatūros kūrinys, kurį man teko skaityti.
Ar skaityti? Jeigu pažįstate raides, vienareikšmiškai taip.

[Viktorija · Rating 5 out of 5]

,,Gal norint iš tiesų gyventi, belieka viena - pražūti?"

[Elina Mäntylammi · Rating 2 out of 5]

Ričardas Gaveliksen Vilnan pokeri on melkoinen sekametelisoppa. Se on samoissa kansissa satiiri ja tragedia neuvosto-Liettuasta. Se on sekä viiltävän älykäs että kuvottavan eritteinen, pahimmillaan pornoon kallellaan oleva ja sovinistinen tuotos. Välillä nauroin ääneen ("Universumin perse" = Vilna), välillä yökkäilin ja inhosin koko kirjaa. Jos kyseessä ei olisi ollut lukupiirikirja, olisin jättänyt kirjan kesken.

Neljän kertojan kautta Vilnan ahdistava neuvostoarki valottuu kaikessa karuudessaan. Ihmiskohtalot ovat julmia, vapaudesta ei ole tietoakaan, keneenkään ei voi luottaa. "He" eli "kanukit" eli neuvostodiktatuurin kätyrit pyrkivät tyhjentämään Liettuan liettualaisista ja alistamaan ihmiset ajatuksineen totalitarismin palvelukseen, eräänlaisiksi koneiksi. Kirjan kertojat ovat koko ajan vaarassa tulla "kanukoiduiksi".

Teoksen päähenkilö Vytautas Vargalis edustaa liettualaista mielen vapautta, miesneroutta ja -sankaruutta, jota hänen lähipiirinsä palvoo. Postmodernin poukkoileva ja epäluotettava kerronta rakentaa Vargaliksen, hänen sukunsa ja lähipiirinsä ympärille absurdia todellisuutta ja syvää kapinaa ja kärsimystä. Silti en millään pysty empatiaan, ja syynä on teoksen naiskuva. Teoksessa miehet esineellistävät naisia siinä missä totalitarismi esineellistää ihmiset ylipäätään. Miehet toteuttavat omaa diktatuuriaan naisiin mitä julmimmilla tavoin, mutta se ei tunnu ahdistavan ketään. Miehiä rääkätään ja kidutetaan heidän rohkeiden ajatustensa takia, naisia rääkätään, koska he ovat naisia ja tuntuvat jotenkin ansaitsevan huonon kohtelun.

Kirjan lopussa on kuitenkin tarjolla yllätys. Teoksen paras ja luotettavin kertoja nimittäin ponnahtaa esiin vasta viimeisenä, ja siksi olen tyytyväinen, että luin kirjan loppuun.

[Otilija · Rating 4 out of 5]

P A G A L I A U, pagaliau, pagaliau. Baigiau skaityti Gavelio Pokerį. Daugiau nei 7 savaitės praleistos su šia knyga. Buvo visko. Patiko iki negaliu, bet buvo, kad negalėjau akių nukreipt į knygą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nepritrūkau ryžto ir jėgų, kad pagaliau (pagaliau, pagaliau, pagaliau) baigiau skaityti šią knygą. Buvo tikrai sunku, bet visos tos mintys. Apie Vilnių, tuos laikus, gyvenimą, mirtį ir pokerį. Labai įsirėžė į atmintį. Radau tiek minčių, kurios taip tinka mano gyvenimui. Kurias galėčiau kartot ir kartot, galėčiau po kiekviena raide pasirašyt. Būtų ir 5 žvaigždutės, bet ta -1 už nepakeliamai sunkų ir ilgą skaitymą.

[Simona Varkalytė · Rating 5 out of 5]

Niekada neskaičiau knygos, kurioje taip vaizdingai aprašomi dalykai, įvykiai. Kartais reikėjo labai pasistengti, kad suprastum apie ką kalba veikėjas... Aprašytas kitoks Vilnius, įdomios, netradicinės žmonių istorijos ir likimai. Tikrai verta dėmesio knyga!

[Olga · Rating 4 out of 5]

Not a very pleasurable read at times, but surreal and strangely mesmerising. It is also very important for understanding the tragedy and the hopelessnes of the oppressed but not conquered nation at the end of the XX century in the middle of Europe. I definitely recommend it.

[Justine Kaufmann · Rating 4 out of 5]

Petersburg, Berlin Alexanderplatz and Vilnius Poker came together for me like a trilogy. Of course, they are not really related, they are more like awkward stepbrothers that I am forcing to line up together and smile for a family photo. They are only brought together because the world is insane, leaving these books no other choice than to be even more insane.

Okay, let me try again. If these books were on a hyper specific Letterboxd list, the title of said list would be something like: Books where the city is the main character and title of the book but there’s also a troubled male protagonist who loses more than just his marbles and practically hallucinates into a whole other dimension.

Vilnius Poker takes place in the Lithuanian Capital under Soviet rule in the 1970s and 1980s. It centers around Vytautas Vargalys, a survivor of the labor camps. I could say that he is paranoid of everyone and everything, but that would be putting it lightly. His Vilnius is a swampland of decay, corruption, and debauchery. It is as funny and feverish as Petersburg and Berlin Alexanderplatz, but it is so much bleaker and grittier, a Boschian hellscape (‘Wouldn't she be frightened, seeing even one of my billions of Bosch-like inner landscapes?’). I highly recommend it, but it is quite the masochistic experience, one that not everyone will be able to stomach.

Vilnius Poker by Ričardas Gavelis (tr. Elizabeth Novickas)

“He has shown how the soul vanishes, how it is no more-- only screeches, screams, insanity, soulless ecstasy, chaos remain-- that's how Gedis imagines the eternal poker game of Vilnius.”

“No one, almost no one draws the obvious conclusion: the battle between light and dark is always won by grayness and twilight. As long as the essential elements, black and white, God and Satan, exist-- all is not yet lost. The end comes when everything mixes into a unbroken sugary fog, when nothing no longer differs from anything.”


4-4.5*