Mėgstu Aikeną. Jis - irgi iš mano favoritų sąrašo. Neretai jį deklamuojuosi gulėdamas aukštielninkas ant savo ortopedinio matraco. Man patinka jo ryšys su senosios poezijos formomis, nors, pasak kritikų, būtent dėl to jis netapo populiarus savo metu. Žavi jo specifinis melodingumas (nors autorius ir nerimuoja). Parklupdo galingos metaforos, kai kuriuos skaitytojus, ieškančius poezijoje švelnios paguodos, varančios, ko gero, į neviltį: "Alone upon the brown sad edge of chaos, / In the wan evening that was evening always". Arba: "The waters of the human soul are deep. / We are the rocks that rot above those waters. / We are the rocks on whom the times have written. / We, the recorded sadness of the world." Bet labai svarbu ir kitkas. Pavyzdžiui, gėriuosi, kaip A. sūpuojasi tarp archetipinių vaizdinių, glūdinčių sąmonėje, ir tarsi konkrečių vaizdų, regimų čia ir dabar, o tu nežinai, kuris yra kuris: "Winter for a moment takes the mind; the snow / Falls past the arclight; icicles guard a wall; /.../ ". O toliau: "Only for a moment; as spring too might engage it, / With a single crocus in the loam, or a pair of birds; /.../ ". Ir dar toliau: "The mind too has its snows, its slippery paths, / Walls bayonetted with ice, leaves ice-encased." O Aikeno metafiziškumas! Kartkarčiais jo eilėraščiuose pasirodo Dievas (labai nepanašus į gerąjį senelį). Bet dažniau (kaip metafizinė jėga) - chaosas. Ir, o stebukle, chaosas ne tik griauna, naikina, bet ir kuria! Negana to - net bemaž miršta, kad rastųsi daiktas: "Then I saw / How order might - if chaos wished - become: / And saw the darkness crush upon itself, / Contracting powerfully; it was if / It killed itself: slowly: and with much pain. / Pain. The scene was pain, and nothing but pain. / What else, when chaos draws all forces inward / To shape a single leaf? . . ." Labai man prie širdies Conradas Aikenas. Deklamuosiuosi jį ir toliau. Žinoma, kol galutinai neišbluks mano atminties raštai...