What do you think?
Rate this book
Karalienė Barbora
Romanas "Karalienė Barbora" - apie žmones, kuriuos aplankė Meilės demonas. Apie paskutinį Jogailaičių dinastijos karalių Žygimantą Augustą ir gražiausią XVI amžiaus Europos moterį lietuvę Barborą Radvilaitę. Tokia XVII amžiuje buvus prancūzė Marisenka Sobieska, tokia XVIII buvus graikė Zofija Vitova-Potocka. Romanas apie karalienę Barborą, kuri mylėjo ir buvo beprotiškai mylima.
422 pages, Hardcover
First published January 1, 2004
11 people are currently reading
150 people want to read
About the author
Edmundas Malūkas
13 books30 followersEdmundas Malūkas gimė 1945 m. balandžio mėn. 15 d. Skuodo rajono Ylakių kaime. Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje. Baigė Veterinarijos akademiją. Dirbo Neringos veterinarijos stoties viršininku. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Zoologijos ir parazitologijos institute. Baigė Maskvos patentologijos institutą.
Edmundas Malūkas rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu. E. Malūko išleisti romanai: Kraujo skonis (1992 m.), Juodieji želmenys (1996 m.), Moters kerštas (1994 m.), Šiukšlyno žmonės (1995 m.), Migla I- II dalys (2001m.), Duženos (2002 m.), apsakymų rinkinys Vilko duona (1998 m.).
Savo knygose Edmundas Malūkas pateikia tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Eilinius žmones Malūko siužetai tiesiog užvaldo. Ir čia nėra nieko keista, turint galvoje, kad rašytojas daugiausia knygų parašė apie nusikalstamą pasaulį. O jis, kaip rodo faktai, žmones domina labiausiai. Malūko knygų herojai, tai žmonės, nepatenkinti savo gyvenimu, ambicingi. Juos valdo beprotiška meilė, arba aistra pinigams. Jie vieniši, užsidarę, užsisklendę nuo aplinkinių.
Mes visi visą gyvenimą ieškome meilės, o neradę mirštame vieniši. Meilės nenusipirksi. – teigia rašytojas.
Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsūs. Tačiau gyvenimas turbūt dėl to jų ir nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. Kai kurie po tokių likimo smūgių sugeba atsitiesti, kai kurie ne. Kaip tikrame gyvenime...
Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to, jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas, galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausomybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Edmundas Malūkas rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu. E. Malūko išleisti romanai: Kraujo skonis (1992 m.), Juodieji želmenys (1996 m.), Moters kerštas (1994 m.), Šiukšlyno žmonės (1995 m.), Migla I- II dalys (2001m.), Duženos (2002 m.), apsakymų rinkinys Vilko duona (1998 m.).
Savo knygose Edmundas Malūkas pateikia tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Eilinius žmones Malūko siužetai tiesiog užvaldo. Ir čia nėra nieko keista, turint galvoje, kad rašytojas daugiausia knygų parašė apie nusikalstamą pasaulį. O jis, kaip rodo faktai, žmones domina labiausiai. Malūko knygų herojai, tai žmonės, nepatenkinti savo gyvenimu, ambicingi. Juos valdo beprotiška meilė, arba aistra pinigams. Jie vieniši, užsidarę, užsisklendę nuo aplinkinių.
Mes visi visą gyvenimą ieškome meilės, o neradę mirštame vieniši. Meilės nenusipirksi. – teigia rašytojas.
Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsūs. Tačiau gyvenimas turbūt dėl to jų ir nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. Kai kurie po tokių likimo smūgių sugeba atsitiesti, kai kurie ne. Kaip tikrame gyvenime...
Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to, jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas, galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausomybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 23 of 23 reviews
July 26, 2023
Linksmoji, optimistiškoji, žavioji ir nepakartojama Barbora Radvilaitė :) sužavėjusi net patį karalių Žygimantą Augustą, kuris visiškai pametė dėl jos galvą. Nuostabi istorija, tikrai labai patiko. Vaizdinga. Pradžioje skaitėsi sunkiai. Prie rašymo stiliaus man reikėjo apsiprasti ir tam prireikė net kelių skyrių. Abipusė meilė ir aistra. Jie buvo tokie laimingi ir taip papildė vienas kitą. Jų juokas ir linksmumas buvo užkrečiamas. Kad ir kaip aplinkiniai prieštaravo jų sąjungai jie nepasidavė, kovojo vienas už kitą. Kaip gaila, kad pabaiga dramatiška.. Įsimintina.
P.s. Viena iš mano mėgstamų kavinių Vilniuje yra "Augustas ir Barbora, Love story." Tai štai ir sužinojau, kokia graži ir tikra jų meilės istorija ❤️
🖋️ Tokią žiemą žmogus apsiraizgo tinginio voratinkliu ir tupi sustingęs, laukdamas šilumos spindulių.
🖋️ ..kai vedybos be meilės, greit atsiranda meilė be vedybų.
🖋️ Beribė laimė erzina žmones.
P.s. Viena iš mano mėgstamų kavinių Vilniuje yra "Augustas ir Barbora, Love story." Tai štai ir sužinojau, kokia graži ir tikra jų meilės istorija ❤️
🖋️ Tokią žiemą žmogus apsiraizgo tinginio voratinkliu ir tupi sustingęs, laukdamas šilumos spindulių.
🖋️ ..kai vedybos be meilės, greit atsiranda meilė be vedybų.
🖋️ Beribė laimė erzina žmones.
March 3, 2017
Dar vienas istorinis romanas, tačiau šis toks ekspresyvus, tiek daug jausmų, gyvumo, jog atrodė, kad skaitant visą knygą lėkiau ant ant žirgo link pabaigos. Net nesutelpa į žodžius tas sukurtas jausmas kiekvieno epizodo, tu mažų žodelių, šauktukų, kas privertė tik skubėti per puslapius.
Kas iš mokyklos laikų nepamena Barboros Radvilaitės? Manau, jog visi pamename, todėl nepaprastai smagu bei įdomu nerti į šį romaną, juolabiau, jog tai nėra sausa istorija, politiniai įvykiai bei istorinės asmenybės, o pavaizduojamos realios, jaučiančios asmenybės, kurios turėjo savo tikslų bei užmačių: galvą dėl merginos pametęs Žygimantas Augustas, kuris ne tik vedė be sutikimo, bet ir kovojo dėl santuokos patvirtinimo; jausminga, koketuojanti, išskirtinė Barbora, kuri visiškai atsidavė savo jausmams karaliui; manipuliatorė karalienė Bona, šiai viskas buvo blogai ir norėjo tik kenkti, net ir pačiais bjauriausiais būdais; strategas Radvila Juodasis norėjo vis didesnės valdžios sau, todėl net nepaisė brolio bei pusbrolio bei rūpestingas brolis Radvila Rudasis, kuris tiek laiko praleido su Barbora, padėjo. Ir daug kitko, ką būtina perskaityti kiekviena.
Nepaprastai daug informacijos apie medžiokles, šventes, papročius bei kitas istoriškai įdomias smulkmenas, todėl gaunamos ne tik istorinės žinios, bet ir sukuriama jausminga meilės istorija (tuneliu naktimis vaikščiojantis įsimylėjėlis), kurioje netrūksta nieko, kas užpildytų skaitytojo poreikius.
Kas iš mokyklos laikų nepamena Barboros Radvilaitės? Manau, jog visi pamename, todėl nepaprastai smagu bei įdomu nerti į šį romaną, juolabiau, jog tai nėra sausa istorija, politiniai įvykiai bei istorinės asmenybės, o pavaizduojamos realios, jaučiančios asmenybės, kurios turėjo savo tikslų bei užmačių: galvą dėl merginos pametęs Žygimantas Augustas, kuris ne tik vedė be sutikimo, bet ir kovojo dėl santuokos patvirtinimo; jausminga, koketuojanti, išskirtinė Barbora, kuri visiškai atsidavė savo jausmams karaliui; manipuliatorė karalienė Bona, šiai viskas buvo blogai ir norėjo tik kenkti, net ir pačiais bjauriausiais būdais; strategas Radvila Juodasis norėjo vis didesnės valdžios sau, todėl net nepaisė brolio bei pusbrolio bei rūpestingas brolis Radvila Rudasis, kuris tiek laiko praleido su Barbora, padėjo. Ir daug kitko, ką būtina perskaityti kiekviena.
Nepaprastai daug informacijos apie medžiokles, šventes, papročius bei kitas istoriškai įdomias smulkmenas, todėl gaunamos ne tik istorinės žinios, bet ir sukuriama jausminga meilės istorija (tuneliu naktimis vaikščiojantis įsimylėjėlis), kurioje netrūksta nieko, kas užpildytų skaitytojo poreikius.
October 8, 2021
3,5/5
Dar viena istorija apie Barborą
Autorius sąžiningas – jau knygos nugarėlėje nurodo, kad jo romanas visai ne istorinis: „Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę“. Taigi, šis kūrinys – vaizduotės ir fantazavimo vaisius. O fantazuoti autorius geba – tai liudija ankstesni jo romanai. Ir vis dėlto šio romano paantraštėje skelbiama „Istorinis romanas“... Tad pristatymas gan prieštaringas. Skaitytojams tenka rinktis: galime sutikti ar nesutikti su tokiu pagrindinių herojų (Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto) traktavimu, kaip juos pateikia autorius. Žygimantas „juodai besirengiantis dabita, įsimylėjęs kvepalus ir vonią. Paklaikęs dėl medžioklių, žirgų ir muzikos. Pabėgęs nuo valstybės reikalų linksmybėse, amžinoje šventėje paskendęs karalius“, Barbora – linksma našlė, kaip teigia paskalos, turėjusi gausybę meilužių. Autorius, vaizduodamas įvykius ir herojų charakterius, ne kartą suabejoja savo teisumu, todėl knygoje tiek daug žodelių „Gal“, neretai rašomų atskiroje eilutėje ir vis kartojamų. Gal taip buvo, o gal ir ne taip...
Muzikos gausos (kaip žadėta) romane nepastebėjau, bet medžioklių tikrai per daug... Kuo iš tikrųjų užsiėmė Lietuvos valdovas nepaprastai įdomiu ir sudėtingu valstybei XVI amžiaus vidurio laikotarpiu, taip ir lieka neaišku.
Šiek tiek nervino manieringumas, kai vis iš naujos eilutės rašomas vienas žodelis:
„Bet.
Bet.
Bet.“
ar net viena raidė
„O.
O.
O“.
Toks dirbtinis ištęstumas ilgainiui pradeda erzinti.
Jeigu ne ta daugybė sakinių, po vieną užpildančių vis naują pastraipą, knyga būtų gerokai suplonėjusi.
Pernelyg patetinis knygos stilius man nepriimtinas, bet neprimetu kitiems skaitytojams savo nuomonės – kai kam gali ir patikti. Neįtikino manęs ir kai kurie epizodai (pvz., Barboros apnuodijimas).
Perskaitęs knygą, pagalvojau: o jei knygos herojų vardai būtų nesutampantys su istoriniais; jei būtų paprastas romanas apie meilę, neapykantą ir pavydą – kaip vertinčiau? Taip ir gimė kompleksinis vertinimas – 3,5. Galima, be abejo, vertinti ir pagal kitus kriterijus – kiekvieno skaitytojo valia...
Dar viena istorija apie Barborą
Autorius sąžiningas – jau knygos nugarėlėje nurodo, kad jo romanas visai ne istorinis: „Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę“. Taigi, šis kūrinys – vaizduotės ir fantazavimo vaisius. O fantazuoti autorius geba – tai liudija ankstesni jo romanai. Ir vis dėlto šio romano paantraštėje skelbiama „Istorinis romanas“... Tad pristatymas gan prieštaringas. Skaitytojams tenka rinktis: galime sutikti ar nesutikti su tokiu pagrindinių herojų (Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto) traktavimu, kaip juos pateikia autorius. Žygimantas „juodai besirengiantis dabita, įsimylėjęs kvepalus ir vonią. Paklaikęs dėl medžioklių, žirgų ir muzikos. Pabėgęs nuo valstybės reikalų linksmybėse, amžinoje šventėje paskendęs karalius“, Barbora – linksma našlė, kaip teigia paskalos, turėjusi gausybę meilužių. Autorius, vaizduodamas įvykius ir herojų charakterius, ne kartą suabejoja savo teisumu, todėl knygoje tiek daug žodelių „Gal“, neretai rašomų atskiroje eilutėje ir vis kartojamų. Gal taip buvo, o gal ir ne taip...
Muzikos gausos (kaip žadėta) romane nepastebėjau, bet medžioklių tikrai per daug... Kuo iš tikrųjų užsiėmė Lietuvos valdovas nepaprastai įdomiu ir sudėtingu valstybei XVI amžiaus vidurio laikotarpiu, taip ir lieka neaišku.
Šiek tiek nervino manieringumas, kai vis iš naujos eilutės rašomas vienas žodelis:
„Bet.
Bet.
Bet.“
ar net viena raidė
„O.
O.
O“.
Toks dirbtinis ištęstumas ilgainiui pradeda erzinti.
Jeigu ne ta daugybė sakinių, po vieną užpildančių vis naują pastraipą, knyga būtų gerokai suplonėjusi.
Pernelyg patetinis knygos stilius man nepriimtinas, bet neprimetu kitiems skaitytojams savo nuomonės – kai kam gali ir patikti. Neįtikino manęs ir kai kurie epizodai (pvz., Barboros apnuodijimas).
Perskaitęs knygą, pagalvojau: o jei knygos herojų vardai būtų nesutampantys su istoriniais; jei būtų paprastas romanas apie meilę, neapykantą ir pavydą – kaip vertinčiau? Taip ir gimė kompleksinis vertinimas – 3,5. Galima, be abejo, vertinti ir pagal kitus kriterijus – kiekvieno skaitytojo valia...
May 14, 2022
eilinis akibrokštas Šekspyrui
Štai atradau dar vieną meilės istoriją, kurios veikėjų vardai daug labiau verti tapti bendriniais už Romeo ir Džujetą. Tiesa, sakyti, kad tik skaitydama Edmundo Malūko ‘Karalienę Barborą’ atradau tragišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją nebūtų labai tikslu, juk ir spektaklį prieš keletą metų teko žiūrėti, bet šis romanas nudažė visą istoriją visai kitomis spalvomis, pavertė ją realia, tikra, ne vien perspaustai išryškintu istoriniu faktu.
Tai viena tų didžių meilės istorijų, į kurias žiūri pro rakto skylutę. Pasakojama fragmentais, kartais kitų žmonių akimis, nuogirdomis, o tiesioginis pasakojimas, kas vyksta tarp dviejų pagrindinių dalyvių, išlįsta tik kartkartėmis. Pasakojimas labai paslaptingas, daug kas nutylima, bet tai labai žavi ir tokiam tekstui pritinka. Meilės istorija, tokia maniera papasakota, įgyja kažkokio juslingumo, tampa net labiau jaudinanti, nei mažiausias smulkmenas atskleidžianti.
Reikia nepamiršti, kad romane nemažai vietos skirta ir politikai, intrigoms, o joms paslaptinga atmosfera taip pat yra būtina. Nors ir džiaugiuosi, kad karalienės Bonos epizodai buvo trumpi, jie buvo būtini tekstui ir jos pyktis, nepasisekus kokiai gudrybei, užliedavo mane didžiule pasitenkinimo banga. Čia nepaprastai žavėjo ir tvirtas, griežtai NE sakantis Žygimantas Augustas, ir netgi Radvila Juodasis savo gudrybe, nors ir sukta, apeliavo į mano simpatijas.
Autorius, rodos, labai gražiai sužaidė istorijos ir romano peripetijomis. Rodosi, kad tekstas istoriškai labai tikslus, bet romanas nebuvo prėskas, jis buvo pilnas gyvybės, jausmų ir polėkio, o tuos dalykus dažnai tikrai nėra lengva suderinti. Ypač sveikintina, kad jis papasakojo Barboros istoriją iki pat pabaigos ir sugebėjo visą tą paslaptingą nežinojimą, kokia gi vis dėl to buvo ankstyvos karalienės mirties priežastis, perteikti į tekstą, pasufleruodamas ne vieną versiją, bet nei vienos neišskirdamas. Prie istorinės romano pusės vertėtų paminėti ir magiškuosius elementus, kurie buvo neįkyrūs, lengvai nurašomi fantazijoms, bet puikiai tiko prie tos vienaip ar kitaip vis dar viduramžiškos aplinkos. Ir, žinoma, medžioklės, kurios taip pat yra itin svarbus pasakojimo tiek apie tų laikų visuomenę, tiek apie patį Žygimantą Augustą, aistringą medžioklės gerbėją, elementas. Pradžioje jos gal ir buvo nuobodokos, bet šiaip nebuvo varginančios, verčiančios puslapius praversti, nes buvo tikrai gerai susietos su asmeninėmis veikėjų gyvenimo peripetijomis, o ir gamtos vaizdai čia gana dinamiškai išryškėjo.
Be siužetinių dalykų, laikmečio atmosferą atskleisti padėjo ir unikalus, toks senovinis kalbos stilius. Ir ne tik įmantrūs kreipiniai ar pagraudenimai, bet žodžių konstrukcijos, patys žodžiai. Visas tekstas be išimties, ne vien tik dialogai buvo perteikti ta senovine kalba ir, nors pradžioje buvo keistoka ir akys kliūdavo, po kurio laiko taip pripratau ir grožėjausi, kad dabar jau bijau ar maža dalelė to nepersiteikė ir į aprašymą ir neliks mano galvoje. Stilistiškai įdomūs buvo ir kai kurių žodžių pakartojimai, išskyrimas DIDŽIOSIOMIS raidėmis. Pagarbą autoriui už šį romaną reiškiu didžiulę.
Visgi visa politika, istorija ir stilistika tebuvo priemonės papasakoti didingą, gaivališkos meilės istoriją tarp karaliaus ir bajoraitės, kuri, anot viso pasaulio, jam netiko. Meilės, kuri ne tik juos, bet ir greta esančius vertė jaustis laimingais. Ir nors jie nespėjo visam pasauliui to įrodyti, o dauguma aukštuomenės manė atvirkščiai, būtent dėl tos savo meilės jie būtų buvę puikūs valdovai. Gaila, bet prie šios istorijos visgi reikia lipdyti ir etiketę tragiška. Kryžiaus kelius teko nueiti karaliui, kol ši meilė nors dalinai buvo pripažinta, bet visgi ne čia visa tragedija, o tai, kad jai tęstis nebuvo lemta. Ši istorija, skirtingai nei Šekspyro savižudžiai, tikrai užgula širdį ir užima kvapą. Negalima nuvertinti ir to, kad tai tikra istorija ir, nors niekada nežinosime kaip viskas tiksliai buvo iš tikrųjų, žinome, jog kad ir kokia beprotiškai stipri ir aistringa meilė juos siejo, tai nėra tik autoriaus fantazijos ir neišsipildžiusių svajų vaisius. Ir turbūt todėl romano pabaigoje net ir žinodama, kaip viskas baigsis, jaučiau nerimą ir galiausiai likau kiek pašiurpusi. Ypatingai sukrėtė scena, kur Žygimantas Augustas liepia į velionę Barborą panašiai meilužei pasidabinti jos rūbais, papuošalais, kaip ji pasileisti plaukus... Ši meilė tapo lemtinga ne tik Žygimantui Augustui, bet turbūt ir Lietuvai.
Edmundo Malūko ‘Karalienė Barbora’– stiprus, stilingas, originalus romanas, tikrai suteikiantis tokį malonų svaigulį, kaip tikisi ir autorius, naujai atskleidžiantis, rodos, iki skausmo žinomą istoriją. O ir skaityti nuostabų leidimą, su storais, slidžiais lapais, pagražintomis pirmosiomis skyrių raidėmis nuostabiai smagu!
Štai atradau dar vieną meilės istoriją, kurios veikėjų vardai daug labiau verti tapti bendriniais už Romeo ir Džujetą. Tiesa, sakyti, kad tik skaitydama Edmundo Malūko ‘Karalienę Barborą’ atradau tragišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją nebūtų labai tikslu, juk ir spektaklį prieš keletą metų teko žiūrėti, bet šis romanas nudažė visą istoriją visai kitomis spalvomis, pavertė ją realia, tikra, ne vien perspaustai išryškintu istoriniu faktu.
Tai viena tų didžių meilės istorijų, į kurias žiūri pro rakto skylutę. Pasakojama fragmentais, kartais kitų žmonių akimis, nuogirdomis, o tiesioginis pasakojimas, kas vyksta tarp dviejų pagrindinių dalyvių, išlįsta tik kartkartėmis. Pasakojimas labai paslaptingas, daug kas nutylima, bet tai labai žavi ir tokiam tekstui pritinka. Meilės istorija, tokia maniera papasakota, įgyja kažkokio juslingumo, tampa net labiau jaudinanti, nei mažiausias smulkmenas atskleidžianti.
Reikia nepamiršti, kad romane nemažai vietos skirta ir politikai, intrigoms, o joms paslaptinga atmosfera taip pat yra būtina. Nors ir džiaugiuosi, kad karalienės Bonos epizodai buvo trumpi, jie buvo būtini tekstui ir jos pyktis, nepasisekus kokiai gudrybei, užliedavo mane didžiule pasitenkinimo banga. Čia nepaprastai žavėjo ir tvirtas, griežtai NE sakantis Žygimantas Augustas, ir netgi Radvila Juodasis savo gudrybe, nors ir sukta, apeliavo į mano simpatijas.
Autorius, rodos, labai gražiai sužaidė istorijos ir romano peripetijomis. Rodosi, kad tekstas istoriškai labai tikslus, bet romanas nebuvo prėskas, jis buvo pilnas gyvybės, jausmų ir polėkio, o tuos dalykus dažnai tikrai nėra lengva suderinti. Ypač sveikintina, kad jis papasakojo Barboros istoriją iki pat pabaigos ir sugebėjo visą tą paslaptingą nežinojimą, kokia gi vis dėl to buvo ankstyvos karalienės mirties priežastis, perteikti į tekstą, pasufleruodamas ne vieną versiją, bet nei vienos neišskirdamas. Prie istorinės romano pusės vertėtų paminėti ir magiškuosius elementus, kurie buvo neįkyrūs, lengvai nurašomi fantazijoms, bet puikiai tiko prie tos vienaip ar kitaip vis dar viduramžiškos aplinkos. Ir, žinoma, medžioklės, kurios taip pat yra itin svarbus pasakojimo tiek apie tų laikų visuomenę, tiek apie patį Žygimantą Augustą, aistringą medžioklės gerbėją, elementas. Pradžioje jos gal ir buvo nuobodokos, bet šiaip nebuvo varginančios, verčiančios puslapius praversti, nes buvo tikrai gerai susietos su asmeninėmis veikėjų gyvenimo peripetijomis, o ir gamtos vaizdai čia gana dinamiškai išryškėjo.
Be siužetinių dalykų, laikmečio atmosferą atskleisti padėjo ir unikalus, toks senovinis kalbos stilius. Ir ne tik įmantrūs kreipiniai ar pagraudenimai, bet žodžių konstrukcijos, patys žodžiai. Visas tekstas be išimties, ne vien tik dialogai buvo perteikti ta senovine kalba ir, nors pradžioje buvo keistoka ir akys kliūdavo, po kurio laiko taip pripratau ir grožėjausi, kad dabar jau bijau ar maža dalelė to nepersiteikė ir į aprašymą ir neliks mano galvoje. Stilistiškai įdomūs buvo ir kai kurių žodžių pakartojimai, išskyrimas DIDŽIOSIOMIS raidėmis. Pagarbą autoriui už šį romaną reiškiu didžiulę.
Visgi visa politika, istorija ir stilistika tebuvo priemonės papasakoti didingą, gaivališkos meilės istoriją tarp karaliaus ir bajoraitės, kuri, anot viso pasaulio, jam netiko. Meilės, kuri ne tik juos, bet ir greta esančius vertė jaustis laimingais. Ir nors jie nespėjo visam pasauliui to įrodyti, o dauguma aukštuomenės manė atvirkščiai, būtent dėl tos savo meilės jie būtų buvę puikūs valdovai. Gaila, bet prie šios istorijos visgi reikia lipdyti ir etiketę tragiška. Kryžiaus kelius teko nueiti karaliui, kol ši meilė nors dalinai buvo pripažinta, bet visgi ne čia visa tragedija, o tai, kad jai tęstis nebuvo lemta. Ši istorija, skirtingai nei Šekspyro savižudžiai, tikrai užgula širdį ir užima kvapą. Negalima nuvertinti ir to, kad tai tikra istorija ir, nors niekada nežinosime kaip viskas tiksliai buvo iš tikrųjų, žinome, jog kad ir kokia beprotiškai stipri ir aistringa meilė juos siejo, tai nėra tik autoriaus fantazijos ir neišsipildžiusių svajų vaisius. Ir turbūt todėl romano pabaigoje net ir žinodama, kaip viskas baigsis, jaučiau nerimą ir galiausiai likau kiek pašiurpusi. Ypatingai sukrėtė scena, kur Žygimantas Augustas liepia į velionę Barborą panašiai meilužei pasidabinti jos rūbais, papuošalais, kaip ji pasileisti plaukus... Ši meilė tapo lemtinga ne tik Žygimantui Augustui, bet turbūt ir Lietuvai.
Edmundo Malūko ‘Karalienė Barbora’– stiprus, stilingas, originalus romanas, tikrai suteikiantis tokį malonų svaigulį, kaip tikisi ir autorius, naujai atskleidžiantis, rodos, iki skausmo žinomą istoriją. O ir skaityti nuostabų leidimą, su storais, slidžiais lapais, pagražintomis pirmosiomis skyrių raidėmis nuostabiai smagu!
September 16, 2018
Gyvas, greitai besiskaitantis, keisto stiliaus, prie kurio priprantama, istorinis romanas. Puiki meilės istorija, patiko plačiai atskleidžiami Radvilų charakteriai, nors pats Žygimantas Augustas ne toks charakteringas, jo charakteris labiau atsiskleidžia per poelgius. Vėjo nupučiamas berniokas, išskyrus meilės reikalus.
Istoriniuose romanuose dievinu istorinius faktus, tad liūdina, kad Bona Sforza piešiama kaip nužudymo užsakovė, nors dabartiniai Barboros liekanų tyrėjai teigia, kad ji nebuvo apnuodyta, o mirė greičiausiai nuo vėžio.
Skaityti verta.
Istoriniuose romanuose dievinu istorinius faktus, tad liūdina, kad Bona Sforza piešiama kaip nužudymo užsakovė, nors dabartiniai Barboros liekanų tyrėjai teigia, kad ji nebuvo apnuodyta, o mirė greičiausiai nuo vėžio.
Skaityti verta.
November 1, 2025
Lietuviškasis Romeo ir Džiuljeta kūrinys. Visoje Europoje nuskambėjusi graudžiausia ir romantiškiausia Lietuvos meilės istorija...
Pirmas trečdalis/pusė knygos sunkiai skaitėsi dėl labai neįprasto rašymo stiliaus. Vieno sakinio gale panaudotų žodžių pakartojimai sekančiame sakinyje gal ir žavūs pirmuosiuose puslapiuose, tačiau vėliau jiems toliau besitęsiant, tie stilistiniai pakartojimai pradėjo erzinti ir knygos tonas atrodė netikroviškas, net vietomis juokingas. (Pvz.: ,,...karalius vis dar laiko Barboros ranką, bet jau pernelyg daug ponių ir ponų viską mato. Mato!"). Tačiau ties maždaug puse knygos, veiksmas, intrigos ir dramatizmas taip stipriai įsivažiuoja, kad kitokios stilistikos nei nebeįsivaizduoji ir atrodo niekas kitas nebepritiktų.
Knygoje vartojama daug įvairių vaizdingų palyginimų, ekspresyvių žodžių junginių (pvz.: ,,kietais sparnais plakanti varvaseilius gerbėjus" ar ,,švėplą reikia brukt namo", ar ,,likimas plūkia kasdienius įvykius į gilią ateities vagą"), taip pat senovinių (man negirdėtų) žodžių (pvz.: ogulniau, dyvinai, bravada, šalūniškas, zovada, išmara, sutuskina, paistena, užganėdintas, išranga, činčas, alisi, spėra, vižlai ir daugybė kitų) - ne visi senoviniai žodeliai paaiškinti dabartiniam žmogui, tačiau prideda savotiško prieskonio, o kai kuriems žodžiams besikartojant, pradedi suprasti juos iš konteksto. Labai patiko ši vaizdinga kalba.
Žinoma, kartais reikėjo pasigilinti į sakinį ar kelias pastraipas, kadangi ir įvykių kaita ne visada buvo aiškiai apibrėžta. Stilistika kartais panašėjo į sapną - nesupranti ar vis dar medžioklėj esi, ar toje pačioje pastraipoje jau puotoj po nežinia kiek laiko. Tačiau pasikartosiu - jei pradžioje tai atrodo sudėtinga, tai vėliau net negali įsivaizduot, kad būtų parašyta kitaip.
Kitaip sakant - pamilsti knygą palaipsniui.
Šioje istorijoje palaikoma įtampa apipinta tuometinėmis intrigomis apie elitui priklausančius Lietuvos ir Lenkijos žmones LDK valdymo laikais, drąsiai reiškiamos emocijos, susipina meilė, pavydas ir valdžia. Įvykiai rutuliojasi Lietuvos apylinkėse, Vilniuje, taip pat Krokuvoje ir kituose Lenkijos miestuose. Išties buvo labai įdomu skaityti. Niekada per daug nesidomėjau istorija, tačiau per tokius romanus nori nenori pradedi ,,googlint" kaip kas buvo ir tikrai gerokai labiau sudomina nei mokykloje. O Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės linija nuostabiai nupasakota - be galo liūdna ir tragiška, be galo saldi ir karšta, įtraukianti ir nepaleidžianti.
Pirmoje knygos pusėje veiksmas daugiausiai aprašomas iš aplinkinių perspektyvos. Barboros ir Žygimanto Augusto tiesioginių išgyvenimų nedaug, bet juos jauti net per aplinkui, kai vaizdas susidaro iš paskalų, apkalbų, pavydo, pagiežos, keršto troškimo, todėl tai dar labiau sustiprina jų meilės įspūdį.
Vėliau knygoje daugiau atsiranda jų jausmų iš jų pačių lūpų.
Kiek Barboros Radvilaitės būdas yra užkrečiantis linksmumu ir žavingu vėjavaikiškumu, tiek Žygimanto Augusto meilė - beribė, o gedulas - širdį veriantis knygos pabaigoje.
Knygoje labai nepatiko per detaliai aprašytos medžioklės istorijos. Ypatingai toji, kai karalius nušovė briedžiuką, o mama briedė bandė jį judint, kad keltųsi. Man asmeniškai atrodo, kad jokioj knygoj neturėtų būti tokie vaizdai aprašomi, kad ir kaip norima sustiprinti emocinį efektą. Tą galima padaryti kitais būdais, ne tik vaizdžiai žudant gyvūnus. Žmonės ir taip pakankamai žiaurūs gamtai ir jos gyventojams, todėl nėra būtina kas antram skyriuj to priminti. Tai atrodo tiesiog nereikalinga. Net jei medžioklė ir buvo pagrindinis tų laikų užsiėmimas...
Na bet čia tik mano nuomonė. Tikiu, kad rašytojai ir kiti skaitytojai turi prieštaraujančių argumentų. Dėl to 4 ⭐️, o ne 5.
Pirmas trečdalis/pusė knygos sunkiai skaitėsi dėl labai neįprasto rašymo stiliaus. Vieno sakinio gale panaudotų žodžių pakartojimai sekančiame sakinyje gal ir žavūs pirmuosiuose puslapiuose, tačiau vėliau jiems toliau besitęsiant, tie stilistiniai pakartojimai pradėjo erzinti ir knygos tonas atrodė netikroviškas, net vietomis juokingas. (Pvz.: ,,...karalius vis dar laiko Barboros ranką, bet jau pernelyg daug ponių ir ponų viską mato. Mato!"). Tačiau ties maždaug puse knygos, veiksmas, intrigos ir dramatizmas taip stipriai įsivažiuoja, kad kitokios stilistikos nei nebeįsivaizduoji ir atrodo niekas kitas nebepritiktų.
Knygoje vartojama daug įvairių vaizdingų palyginimų, ekspresyvių žodžių junginių (pvz.: ,,kietais sparnais plakanti varvaseilius gerbėjus" ar ,,švėplą reikia brukt namo", ar ,,likimas plūkia kasdienius įvykius į gilią ateities vagą"), taip pat senovinių (man negirdėtų) žodžių (pvz.: ogulniau, dyvinai, bravada, šalūniškas, zovada, išmara, sutuskina, paistena, užganėdintas, išranga, činčas, alisi, spėra, vižlai ir daugybė kitų) - ne visi senoviniai žodeliai paaiškinti dabartiniam žmogui, tačiau prideda savotiško prieskonio, o kai kuriems žodžiams besikartojant, pradedi suprasti juos iš konteksto. Labai patiko ši vaizdinga kalba.
Žinoma, kartais reikėjo pasigilinti į sakinį ar kelias pastraipas, kadangi ir įvykių kaita ne visada buvo aiškiai apibrėžta. Stilistika kartais panašėjo į sapną - nesupranti ar vis dar medžioklėj esi, ar toje pačioje pastraipoje jau puotoj po nežinia kiek laiko. Tačiau pasikartosiu - jei pradžioje tai atrodo sudėtinga, tai vėliau net negali įsivaizduot, kad būtų parašyta kitaip.
Kitaip sakant - pamilsti knygą palaipsniui.
Šioje istorijoje palaikoma įtampa apipinta tuometinėmis intrigomis apie elitui priklausančius Lietuvos ir Lenkijos žmones LDK valdymo laikais, drąsiai reiškiamos emocijos, susipina meilė, pavydas ir valdžia. Įvykiai rutuliojasi Lietuvos apylinkėse, Vilniuje, taip pat Krokuvoje ir kituose Lenkijos miestuose. Išties buvo labai įdomu skaityti. Niekada per daug nesidomėjau istorija, tačiau per tokius romanus nori nenori pradedi ,,googlint" kaip kas buvo ir tikrai gerokai labiau sudomina nei mokykloje. O Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės linija nuostabiai nupasakota - be galo liūdna ir tragiška, be galo saldi ir karšta, įtraukianti ir nepaleidžianti.
Pirmoje knygos pusėje veiksmas daugiausiai aprašomas iš aplinkinių perspektyvos. Barboros ir Žygimanto Augusto tiesioginių išgyvenimų nedaug, bet juos jauti net per aplinkui, kai vaizdas susidaro iš paskalų, apkalbų, pavydo, pagiežos, keršto troškimo, todėl tai dar labiau sustiprina jų meilės įspūdį.
Vėliau knygoje daugiau atsiranda jų jausmų iš jų pačių lūpų.
Kiek Barboros Radvilaitės būdas yra užkrečiantis linksmumu ir žavingu vėjavaikiškumu, tiek Žygimanto Augusto meilė - beribė, o gedulas - širdį veriantis knygos pabaigoje.
Knygoje labai nepatiko per detaliai aprašytos medžioklės istorijos. Ypatingai toji, kai karalius nušovė briedžiuką, o mama briedė bandė jį judint, kad keltųsi. Man asmeniškai atrodo, kad jokioj knygoj neturėtų būti tokie vaizdai aprašomi, kad ir kaip norima sustiprinti emocinį efektą. Tą galima padaryti kitais būdais, ne tik vaizdžiai žudant gyvūnus. Žmonės ir taip pakankamai žiaurūs gamtai ir jos gyventojams, todėl nėra būtina kas antram skyriuj to priminti. Tai atrodo tiesiog nereikalinga. Net jei medžioklė ir buvo pagrindinis tų laikų užsiėmimas...
Na bet čia tik mano nuomonė. Tikiu, kad rašytojai ir kiti skaitytojai turi prieštaraujančių argumentų. Dėl to 4 ⭐️, o ne 5.
December 26, 2016
3,5*
Nežinau, ar šią knygą tikrai galima vadinti istoriniu romanu. Taip - mėtomasi istoriniais vardais ir minimos ATR vietovės, daugiau ar mažiau pataikoma į laikmetį ir, tiesą sakant, visai gaudomasi sudėtingose didikų genealogijos vingrybėse. Tačiau tuo pačiu metu knyga kupina spėjimų ir pritempimų, kurie kartais mane vertė abejoti...
Tiesa, viską užgožia kalba. Poetiška - gal kiek saldoka - tačiau gaivališka, įtraukianti, prikaustanti dėmesį. Kalba pynėsi su laikmečio detalėmis ir tinkamai parinktomis renesanso peripetijomis - teatru, medžiokle, humanistinėmis idėjomis bei individo laisvės ir pareigos klausimu (kalbant atvirai, daugiau laisvės nei pareigos). "Karalienę Barborą" verta skaityti vien dėl Malūko stiliaus. Gaila, kad politinėse intrigose ir istorijos vingrybėse pranyko patys charakteriai - dauguma jų man pasirodė šaržuoti ir paviršutiniški, nors malonumo skaityti tai nesumažino.
Nežinau, ar šią knygą tikrai galima vadinti istoriniu romanu. Taip - mėtomasi istoriniais vardais ir minimos ATR vietovės, daugiau ar mažiau pataikoma į laikmetį ir, tiesą sakant, visai gaudomasi sudėtingose didikų genealogijos vingrybėse. Tačiau tuo pačiu metu knyga kupina spėjimų ir pritempimų, kurie kartais mane vertė abejoti...
Tiesa, viską užgožia kalba. Poetiška - gal kiek saldoka - tačiau gaivališka, įtraukianti, prikaustanti dėmesį. Kalba pynėsi su laikmečio detalėmis ir tinkamai parinktomis renesanso peripetijomis - teatru, medžiokle, humanistinėmis idėjomis bei individo laisvės ir pareigos klausimu (kalbant atvirai, daugiau laisvės nei pareigos). "Karalienę Barborą" verta skaityti vien dėl Malūko stiliaus. Gaila, kad politinėse intrigose ir istorijos vingrybėse pranyko patys charakteriai - dauguma jų man pasirodė šaržuoti ir paviršutiniški, nors malonumo skaityti tai nesumažino.
March 14, 2022
Arba esu "sugadintas" Sabaliauskaitės arba likau neįtikintas rašytojo.
Nors skaitosi pakankamai lengvai, kai kurios rašytojo stilistikos detalės mane tiesiog vesdavo iš kantrybės, pvz. Tris kartus :
Gal.
Gal.
Gal.
Kai kurios istorijos ar personažų savybės irgi pasirodė neįtikinančios.
Nors skaitosi pakankamai lengvai, kai kurios rašytojo stilistikos detalės mane tiesiog vesdavo iš kantrybės, pvz. Tris kartus :
Gal.
Gal.
Gal.
Kai kurios istorijos ar personažų savybės irgi pasirodė neįtikinančios.
March 12, 2020
Vos pradėjus skaityti knygą kilo klausimas, kodėl negalim istorijos mokytis per tokią literatūrą? Arba vasaros skaitymo užduotyse turėtų nugulti tokios knygos. Užtikrintas integruotas ugdymas - istorija, lietuvių kalba, geografija, socialinis brandumas, biologija, emocinio intelekto lavinimas, ekonomika, asmenybės formavimas.
February 15, 2018
Labai įdomi istorinę asmenybę vaizduojanti knyga pasirodžiusi kaip tik tada kai jau buvau imanti nusivilti Malūko knygomis ( po puikaus starto 'Šiukšlyno žmonės ' ; 'Juodieji želmenys' į mano rankas pakliuvusios ' Moters kerštas' ir kelios kitos nuvylė ) .
Vaizdžiai ir tikroviškai perteikta tikra meilės istorija , įdomiai aprašytos to meto vietovės , žmonių gyvenimo būdas , papročiai , patiekalai , drabužiai .
Aukščiausi balai autoriui už faktų surinkimą ir puikų jų sudėliojimą į įtraukiantį pasakojimą , rekomenduoju visiems kam patinka P.Gregory , V.Bennet ir panačios istorinės biografinės ( dar vadinamos išgalvotos biografijos žanru ) knygos .
Vaizdžiai ir tikroviškai perteikta tikra meilės istorija , įdomiai aprašytos to meto vietovės , žmonių gyvenimo būdas , papročiai , patiekalai , drabužiai .
Aukščiausi balai autoriui už faktų surinkimą ir puikų jų sudėliojimą į įtraukiantį pasakojimą , rekomenduoju visiems kam patinka P.Gregory , V.Bennet ir panačios istorinės biografinės ( dar vadinamos išgalvotos biografijos žanru ) knygos .
September 9, 2018
Visada man įdomu skaityti istorinius romanus, ir ši knyga yra viena gražiausių, šilčiausių ir žmogiškiausių šios rūšies knygų. Ji atverčia žinomą istorijos puslapį atvirai ir žmogiškai, per jausmų, istorinių charakterių prizmę, suteikdama jiems gyvumą ir artumą skaitytojui. Tai viena gražiausių meilės linijų žmonijis istorijoje.
February 2, 2023
Kiek labai istorinis romanas - nesu tikra. Ir su kaip skaitesi. Kartais teko grįžti keletas puslapių atgal. Bet labai Grazi meilės istorija. Apie pačios Barbora Radvilaitė. Kokia ji buvo. Kaip mylėjo. Ir svarbiausia kokia buvo mylima Z. Augusto.
January 27, 2020
Kiek šis romanas yra istorinis - sunku pasakyt, bet,kad meilės istorija graži tai faktas. Gaila tik, kad nuo pradžių žinai, kad baigsis blogai:(
Rašymo stilius truputį paklaikęs. Tarpais net erzina.
Rašymo stilius truputį paklaikęs. Tarpais net erzina.
August 4, 2020
Labai geras istorinis meilės romanas
November 24, 2020
Skaitėsi šiek tiek sunkiau, nei paprastas romanas, tačiau paliko didžiulį įspūdį. Rašymo stilius sunkokas, tai kartais reikėdavo grįžti ir perskaityti dar kartą pastraipą.
April 26, 2022
Skystoka,per daug medžioklių aprašymų
This entire review has been hidden because of spoilers.
August 30, 2023
Istorinis romanas su raganų užkeikimu apie Karalienę Barborą ir jos trumpą laimę su karaliumi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 21, 2025
Tarsi kelionė laiku. Mistiška ir realu -tuo pačiu. Ačiū. :)
December 24, 2014
I just loved this book! It was very interesting, romantic and exciting! I saw a whole new Barbora Radvilaitė, compared to other works that featured her. This novel is also one of the most historically accurate ones, so it was even more enjoyable to read it. I love finding out new things about Lithuanian historical figures.
So if you like anything mentioned above, I do recommend reading this book. At least I liked reading it to my heart content! Great book! :)
So if you like anything mentioned above, I do recommend reading this book. At least I liked reading it to my heart content! Great book! :)
July 23, 2017
Pradėta skaityti prisiklausius atgarsių, kad labai sunkiai skaitosi, daug būtojo laiko aprašymo būsimioju laiku? ... kaip čia taip..? bet man tai taip patiko, norėjosi skaityt garsiai, nenorėjau susoti, ir gailiusi, kad baigėsi. liūdžiu..kartu su Augustu. gražiai aprašyta maloningiausiai maloninga meilės istorija. jaučiuosi praturtėjusi..
January 21, 2013
10/10
February 18, 2020
Graži knyga apie meilę, kuri, kaip priklauso, nugali visas negandas. Gal tai nėra lengviausiai skaitoma knyga, bet užsikabinau ir perskaičiau per savaitę.
Displaying 1 - 23 of 23 reviews