What do you think?
Rate this book
Pagrobta savo noru
Tikra lietuvės istorija Kaire. Patikėjusi meile, išvykusi į egzotišką šalį, užrakinta ir kankinta, bet – nepasidavusi.
Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.
Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama.
Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms.
Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.
Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.
Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama.
Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms.
Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.
368 pages, Hardcover
Published December 19, 2022
4 people are currently reading
180 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
April 8, 2023
Hm. Labai nemėgstu to sakyti, nes tikiu, kad kol pati nesusiduri su tokiom situacijom, nežinai kaip pati elgtumeisi, bet vis tiek dėl šitokių istorijų susijųsi su Musulmonais, atsiprašau, bet nesuprantu ant kiek naivios turi būti moterys… aš suprantu, kad jie gali susukti galvas savo gražiais žodžiais ir panašiai, bet tai ką patyrė ši moteris tik susitikus pirmą kartą, jau turėjo pajusti “raudonas vėliavas” ir bėgti kuo tolyn…aišku, suprantu, kad tikrai ne visi tokie yra ir nuostabių žmonių, bet reikia nepamiršti, kad yra ir tokių. na bet gavosi, kaip gavosi. Reikia tik džiaugtis, kad galiausiai viskas baigėsi laimingai. Pati istorija tikrai skaudi, žiauri, ir gale net įtampa atsirado, kai skaitai ir galvoji “duok dieve” kad tik viskas gerai pasibaigtų. Na ir kitas dalykas, tai gerai, kad yra tokios knygos rašomos ir šitos istorijos yra papasakojamos, gal kitoms skaitant tai tik padės pamatyti, ir ne vien apie Musulmonus kalbu, bet visiškai apie viso pasaulio žmones, kad reikia labai atkreipti dėmesį į visus ženklus, kurie pranašauja, kad laukia ne rožėm ir svajonėm klotas kelias, o tikras pragaras, nes jei nesiskaito su tavim žmogus, tu jo tikrai nepakeisi…
July 1, 2023
Ko gero, tai vienas sunkiausių atsiliepimų, kuriuos bandau parašyti užvertusi šią knygą. Taip ir skaičiau - sunkiai, po keliasdešimt puslapių, nes emocijos šokinėjo tarp pykčio, pasibjaurėjimo, gailesčio, liūdesio ir galiausiai suvokimo, kad vis tik jau pabaiga.
Ir būtų galima čia prirašyti daug, bet stabteliu ir susimąstau. Juk ir be manęs dešimtys kaltino tiek šią, tiek panašių likimų moteris už neapdairumą, už per dideles svajones, už jausmų vedamą tikėjimą, kol visos durys užsitrenkia ir meilę pakeičia baimė. Neverta viso to kartoti. Verčiau pasidžiaugsiu netikėtu faktu, kad jai padėjo ne kas kita, o lietuviai. Štai ir paneigtas daugelio mėgstamas mitas, kad lietuviai užsienyje vieni kitų nemėgsta ir bėdoje padės kas tik nori, o ne tautiečiai. Neabejoju, kad visiems yra tekę tai girdėti.
Palengvėjo, kad autorė suvokė ir pabrėžė, kad ne visi egiptiečiai tokie, nes šios istorijos svarba ir yra tokia, kad ne tautybėje esmė. Pabaisų yra visur - JAV, Egiptas, Kolumbija ar Lietuva. Tokie vyrai egzistuoja ir aš labai džiaugiuosi, kad ši knyga buvo parašyta. Nes galbūt ji kažkam padės atpažinti pirmuosius toksiškų santykių ženklus ir neleis nueiti tiek toli, kiek teko šiai moteriai.
Nepaisant to, skaityti šią istoriją nelengva. Bet reikia. Reikia tam, kad atpažintume, kai kenčia mūsų pažįstamos, draugės, kolegės. Tokiose ir panašiose šeimose kankinasi daugybė moterų, kurios visuomenėje apsimeta, nedrįsta pasisakyti. O dauguma aplinkinių nemoka atpažinti.
Palinkėsiu sukąsti dantis ir perskaityti. Nesakyti apie tai, ką galėjo padaryti ši moteris, ko nepadarė laiku ir panašiai. Priimti šią knygą, kaip galimybę mokytis. Mokytis atpažinti tuos, kam reikia pagalbos, mokytis būti draugu tautiečiams užsienyje, mokytis to, kaip neturi atrodyti jokie santykiai.
Ačiū knygos autorei už šią skausmingą išpažintį. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsote ja pasidalinti ir tuo, kad galiausiai teisybė triumfavo.
Ir būtų galima čia prirašyti daug, bet stabteliu ir susimąstau. Juk ir be manęs dešimtys kaltino tiek šią, tiek panašių likimų moteris už neapdairumą, už per dideles svajones, už jausmų vedamą tikėjimą, kol visos durys užsitrenkia ir meilę pakeičia baimė. Neverta viso to kartoti. Verčiau pasidžiaugsiu netikėtu faktu, kad jai padėjo ne kas kita, o lietuviai. Štai ir paneigtas daugelio mėgstamas mitas, kad lietuviai užsienyje vieni kitų nemėgsta ir bėdoje padės kas tik nori, o ne tautiečiai. Neabejoju, kad visiems yra tekę tai girdėti.
Palengvėjo, kad autorė suvokė ir pabrėžė, kad ne visi egiptiečiai tokie, nes šios istorijos svarba ir yra tokia, kad ne tautybėje esmė. Pabaisų yra visur - JAV, Egiptas, Kolumbija ar Lietuva. Tokie vyrai egzistuoja ir aš labai džiaugiuosi, kad ši knyga buvo parašyta. Nes galbūt ji kažkam padės atpažinti pirmuosius toksiškų santykių ženklus ir neleis nueiti tiek toli, kiek teko šiai moteriai.
Nepaisant to, skaityti šią istoriją nelengva. Bet reikia. Reikia tam, kad atpažintume, kai kenčia mūsų pažįstamos, draugės, kolegės. Tokiose ir panašiose šeimose kankinasi daugybė moterų, kurios visuomenėje apsimeta, nedrįsta pasisakyti. O dauguma aplinkinių nemoka atpažinti.
Palinkėsiu sukąsti dantis ir perskaityti. Nesakyti apie tai, ką galėjo padaryti ši moteris, ko nepadarė laiku ir panašiai. Priimti šią knygą, kaip galimybę mokytis. Mokytis atpažinti tuos, kam reikia pagalbos, mokytis būti draugu tautiečiams užsienyje, mokytis to, kaip neturi atrodyti jokie santykiai.
Ačiū knygos autorei už šią skausmingą išpažintį. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsote ja pasidalinti ir tuo, kad galiausiai teisybė triumfavo.
November 1, 2023
Labai įdomus autorės psichologinis portretas. Toks savidestrukcinis elgesys, ieškant vaikystėje nepatirtos meilės, ko gero, man atrodytų neįtikėtinas ir perdėtas, jei ne pavyzdžiai, kuriuos žinau ir savo aplinkoje, kai neegzistuoja jokios ribos, kai žmonės savo noru ir savo sveikatos sąskaita murkdosi toksiškoje santykių priklausomybėje ir manipuliacijose.
Na o kultūriniai aspektai, kurie veriasi knygos pasakojime tiesiog stulbinamai pasibjaurėtini, primityvūs, neproduktyvūs, nehigieniški, nenuoširdūs ir barbariški - gal aš turiu savyje rasizmo?!
Knyga tik įtvirtina mano nuostatą, kad ten kur yra religinis aspektas yra dažnai reikalaujama priimti ir gerbti jų nuostatas basąlygiškai, tuo tarpu iš kitos pusės nė kiek nesistengiama priimti tavo požiūrį, poreikius ar papročius.
Na o kultūriniai aspektai, kurie veriasi knygos pasakojime tiesiog stulbinamai pasibjaurėtini, primityvūs, neproduktyvūs, nehigieniški, nenuoširdūs ir barbariški - gal aš turiu savyje rasizmo?!
Knyga tik įtvirtina mano nuostatą, kad ten kur yra religinis aspektas yra dažnai reikalaujama priimti ir gerbti jų nuostatas basąlygiškai, tuo tarpu iš kitos pusės nė kiek nesistengiama priimti tavo požiūrį, poreikius ar papročius.
September 7, 2025
Viena aišku, ši knyga galėtų ir turėtų eiti kartu su rekomendacijomis "Moterys, kurios myli per stipriai". Tik jei pastaroji daugiau teorinė, ten daugiau aiškinimų, ši - labai raiškus praktinis pavyzdys. Max viskas, kas gali nutikti blogo, visos smurto rūšys ir dar daugiau: seksualinis, ekonominis, emocinis, psichologinis ir be abejo fizinis. Kartais gyvenime patiriam mažiau, bet tai VIS VIENA yra ta vieta, iš kurios reikia bėgti (kartais ar ne tos, kurios labiausiai piktinasi šia knyga pačios nėra santykiuose, kur esama vienpusiškumo, pernelyg daug prisitaikymo vs priėmimo, izoliacijos ar pan? Aš pernelyg daug matau tokių atvejų, kad sakyčiau, jog tai reta). Bet taip, kaip Anna nepabėgo anksčiau, taip nebando išsilaisvinti ir kitos, nepriklausomai, kokio sunkumo padėtyje būtų.
Tas meilės painiojimas su trauminiu ryšiu... Ir išties liūdna, kaip nebūdami nei kiek sąmoningi ir nekonfrontuodami to primityvaus impulso, patiriame traumos pasikartojimus, kas mus traumuoja vėl ir vėl iš naujo. Šioje istorijoje matyti, jog Anna, nepatyrusi meilės iš mamos, neturėjusi palaikančio tėčio, nesąmoningai bando surasti ir mamą ir tėtį egiptiečio vyro asmenyje, kartu bandydama jį pakeisti, kompulsyviai tikėdamasi taip pakeisti, išrišti ir savo patirtį.
Įdomu (o gal ir savaime suprantama), kad labiausiai iš šio košmaro pabudino ne tiek vaikas (kas, tiesa, turėjo įtakos), bet įsitikinimas apie vyro neištikimybę. Šalyje, kur legali daugpatystė, šis faktas mažiausiai turėtų stebinti, bet Annos atveju viskas kitaip, nes ji galėjo atlaikyti bet kokį elgesį, kol jautėsi esanti vienintelė. Kaip nori būti vienintelis ir ypatingas kiekvienas vaikas savo tėvams.
Tai Mėlynbarzdiško brutalumo istorija. Kaip ir pasakoje, taip ir šioje istorijoje, mergelė išsivaduoja. Kaip ir pasakoje - reikia atrasti agresorių savyje, nes antraip teks likti aukoje iki dienų pabaigos. Laimės ir ramybės jai.
Tas meilės painiojimas su trauminiu ryšiu... Ir išties liūdna, kaip nebūdami nei kiek sąmoningi ir nekonfrontuodami to primityvaus impulso, patiriame traumos pasikartojimus, kas mus traumuoja vėl ir vėl iš naujo. Šioje istorijoje matyti, jog Anna, nepatyrusi meilės iš mamos, neturėjusi palaikančio tėčio, nesąmoningai bando surasti ir mamą ir tėtį egiptiečio vyro asmenyje, kartu bandydama jį pakeisti, kompulsyviai tikėdamasi taip pakeisti, išrišti ir savo patirtį.
Įdomu (o gal ir savaime suprantama), kad labiausiai iš šio košmaro pabudino ne tiek vaikas (kas, tiesa, turėjo įtakos), bet įsitikinimas apie vyro neištikimybę. Šalyje, kur legali daugpatystė, šis faktas mažiausiai turėtų stebinti, bet Annos atveju viskas kitaip, nes ji galėjo atlaikyti bet kokį elgesį, kol jautėsi esanti vienintelė. Kaip nori būti vienintelis ir ypatingas kiekvienas vaikas savo tėvams.
Tai Mėlynbarzdiško brutalumo istorija. Kaip ir pasakoje, taip ir šioje istorijoje, mergelė išsivaduoja. Kaip ir pasakoje - reikia atrasti agresorių savyje, nes antraip teks likti aukoje iki dienų pabaigos. Laimės ir ramybės jai.
October 24, 2023
Jūs man pasakykite, kokiame amžiuje mes gyvename, ir kaip kai kurios moterys gali būti ant tiek NAIVIOS ir KVAILOS, kad leistų save pagrobti savo noru!!! Suprasčiau jauna mergina, niolikinė, dar galima prikabinti makaronų ir uždėti rožinius akinius, apipilti komplimentais ir prisiekti amžiną meilę, nu bet ne moteriai, arti 40m., kur tavo protas???
Jau po pirmo realaus susitikimo, būčiau bėgusi kuo toliau, neatsigręždama,nuo tokio, net vyru nepavadinsi . Tai ne, viską "sutvarkau", kaip Anna ir lekiu nežinia kur, ir neaišku kaip bus toliau,gyvensiu tokį gyvenimą, apie kokį tik galiu "pasvajoti".
Kelis kartus norėjau padėti knygą, ir neskaityti, na bet jei jau pradėjau, tai reik prisiversti perskaityti iki paskutinio puslapio. Vietomis skaičiau ir negalėjau patikėti, kaip Moteris gali leisti, kad su ja taip elgtųsi, kaip su skuduru kokiu, moterie, kur tavo savigarba, kur tavo meilė sau, kodėl tau tiek raudonų pavojaus signalų, o tu dar duodi šansą ir tikiesi, kad žmogus pasikeis??? Na nesikeičia jie, buvo kartas, bus ir kitas.
Juk dabar ne tie laikai, tokių "istorijų" pilna internete, tai ne, reik surizikuot, man tai jau taip tikrai nenutiks, kaip tom kitom.
Dar gerai, kad su happy end, ir sakykim pavyko pabėgti, o jei ne, kas tada???
Straipsnis žurnale gal ir neblogas būtų, bet sorry ne tavo istorija išlieta knygoje, nes tikrai tikiu yra daug geresnių, kurias galima parašyti ir išleisti, ir nuo kurių būtų neįmanoma atsiplėšti, bet ne su šita.
Sorry, čia tik mano asmeninė nuomonė.
Jau po pirmo realaus susitikimo, būčiau bėgusi kuo toliau, neatsigręždama,nuo tokio, net vyru nepavadinsi . Tai ne, viską "sutvarkau", kaip Anna ir lekiu nežinia kur, ir neaišku kaip bus toliau,gyvensiu tokį gyvenimą, apie kokį tik galiu "pasvajoti".
Kelis kartus norėjau padėti knygą, ir neskaityti, na bet jei jau pradėjau, tai reik prisiversti perskaityti iki paskutinio puslapio. Vietomis skaičiau ir negalėjau patikėti, kaip Moteris gali leisti, kad su ja taip elgtųsi, kaip su skuduru kokiu, moterie, kur tavo savigarba, kur tavo meilė sau, kodėl tau tiek raudonų pavojaus signalų, o tu dar duodi šansą ir tikiesi, kad žmogus pasikeis??? Na nesikeičia jie, buvo kartas, bus ir kitas.
Juk dabar ne tie laikai, tokių "istorijų" pilna internete, tai ne, reik surizikuot, man tai jau taip tikrai nenutiks, kaip tom kitom.
Dar gerai, kad su happy end, ir sakykim pavyko pabėgti, o jei ne, kas tada???
Straipsnis žurnale gal ir neblogas būtų, bet sorry ne tavo istorija išlieta knygoje, nes tikrai tikiu yra daug geresnių, kurias galima parašyti ir išleisti, ir nuo kurių būtų neįmanoma atsiplėšti, bet ne su šita.
Sorry, čia tik mano asmeninė nuomonė.
August 31, 2023
Imdama šią knygą tikėjausi, kad bus kažkas panašaus kaip kūrinyje "Tik su dukra". Bet pradėjus skaityti susižavėjau, tokiu taikliu knygos pavadinimu, kuris parodo visą knygos esmę. Laisvė apribota, bet ne tokia beviltiška, nes pavyko ištrūkti iš savojo kalėjimo į kurį pakliuvo savo noru.
Jausmų patyriau įvairių. Juos dar labiau sustiprino puikus knygos apipavidalinimas ir kelios fotografijos. Sukūrė dar tikroviškesnę būseną. Man, kaip nemėgstančiai prieblandos kambaryje, kuri kartais būna dėl per didelių karščių, tikrai sujaudino Annos ištvermė gyventi tokiomis sąlygomis.
Tikrai puiki knyga, ypač džiugino, kad geradarių yra visur, nepriklausomai nuo jų tautybės ir religijos.
P.S. Iškart Fb ieškojau ar bus kokių Annos Moon sukurtų profilių ir pasidžiaugiau, kad vis tik viena yra sukurta. Ji tikrai turi talentą fotografijai. 😊
Jausmų patyriau įvairių. Juos dar labiau sustiprino puikus knygos apipavidalinimas ir kelios fotografijos. Sukūrė dar tikroviškesnę būseną. Man, kaip nemėgstančiai prieblandos kambaryje, kuri kartais būna dėl per didelių karščių, tikrai sujaudino Annos ištvermė gyventi tokiomis sąlygomis.
Tikrai puiki knyga, ypač džiugino, kad geradarių yra visur, nepriklausomai nuo jų tautybės ir religijos.
P.S. Iškart Fb ieškojau ar bus kokių Annos Moon sukurtų profilių ir pasidžiaugiau, kad vis tik viena yra sukurta. Ji tikrai turi talentą fotografijai. 😊
May 22, 2023
// Hardest choices require the strongest wills
Nepaprasta istorija, nepamenu kada skaitant taip bijojau, laikiau kumščius, kad viskas pasisektu gerai. Sukrečianti iki širdies gelmių istorija.
Atrodo, tokia ji naivi, kad nesitiki, jog tai tikra isrorija. Bet iš dalies, gal kai užsidedi rožinius akinius nebematai kas blogai, kada tavim manipuliuoja ir prireikia daug laiko tai suprasti. O kai atrodo visa tai supranti- bijai paleisti, kažka keisti. Manau, kad knygos tikslas ne sukelti gailestį ar pamokyti. Aš asmeniškai perskaičiusi knygą pajutau begalinį dėkingumą už tai kur esu ir ką turiu. Dar stipriau myliu savo šeimą.
Ačiū už šiuos jausmus. Ir eilinį kartą nustebina komentarai - kodėl toks noras iškart smerkti, moralizuoti ar kvailinti ? Gal laikas pažvelgti giliau ir pabandyti suprasti tokio elgesio priežastis.
Nepaprasta istorija, nepamenu kada skaitant taip bijojau, laikiau kumščius, kad viskas pasisektu gerai. Sukrečianti iki širdies gelmių istorija.
Atrodo, tokia ji naivi, kad nesitiki, jog tai tikra isrorija. Bet iš dalies, gal kai užsidedi rožinius akinius nebematai kas blogai, kada tavim manipuliuoja ir prireikia daug laiko tai suprasti. O kai atrodo visa tai supranti- bijai paleisti, kažka keisti. Manau, kad knygos tikslas ne sukelti gailestį ar pamokyti. Aš asmeniškai perskaičiusi knygą pajutau begalinį dėkingumą už tai kur esu ir ką turiu. Dar stipriau myliu savo šeimą.
Ačiū už šiuos jausmus. Ir eilinį kartą nustebina komentarai - kodėl toks noras iškart smerkti, moralizuoti ar kvailinti ? Gal laikas pažvelgti giliau ir pabandyti suprasti tokio elgesio priežastis.
March 28, 2024
Žiauru, kaip moteris leidžiasi būti žeminama…
July 22, 2025
Šią knygą išklausiau Audiotekoje, ir galiu pasakyti atvirai – tai viena iš tų istorijų, kurios palieka gilų emocinį pėdsaką. Klausydama nejaučiau, kad tai tiesiog pasakojimas – tai buvo išgyvenimas kartu su autore.
Tai tikra lietuvės Anos istorija, prasidėjusi nuo svajonės apie meilę, o pasibaigusi gyvenimu lyg kalėjime – Kairo uždarame, bauginančiame pasaulyje. Didesnio pragaro, nei tą, kurį išgyveno Dalia, aš turbūt net negalėčiau įsivaizduoti. Knygoje atsiskleidžia, kaip mylintis žmogus gali būti palaužtas manipuliacijų, izoliacijos, kultūrinių skirtumų ir emocinės prievartos.
Vis dėlto – aš neteisiu autorės. Niekas iš mūsų negali pasakyti, kaip būtume pasielgę jos vietoje. Lengva komentuoti iš šono, bet kai esi įklimpęs į emocinį ryšį, kai aplinka svetima, o saugumo nėra – pasirinkimai tampa ne tokie aiškūs.
Pagrobta savo noru – tai knyga ne apie silpnumą, o apie žmogišką trapumą. Apie tai, kaip svarbu suprasti, atjausti, o ne smerkti. Tai stiprus liudijimas ir kartu – perspėjimas. Rekomenduoju kiekvienam, kuris domisi tikromis istorijomis, psichologija, tarpkultūriniais santykiais, ir tiesiog – gyvenimo realybe be pagražinimų.
Tai tikra lietuvės Anos istorija, prasidėjusi nuo svajonės apie meilę, o pasibaigusi gyvenimu lyg kalėjime – Kairo uždarame, bauginančiame pasaulyje. Didesnio pragaro, nei tą, kurį išgyveno Dalia, aš turbūt net negalėčiau įsivaizduoti. Knygoje atsiskleidžia, kaip mylintis žmogus gali būti palaužtas manipuliacijų, izoliacijos, kultūrinių skirtumų ir emocinės prievartos.
Vis dėlto – aš neteisiu autorės. Niekas iš mūsų negali pasakyti, kaip būtume pasielgę jos vietoje. Lengva komentuoti iš šono, bet kai esi įklimpęs į emocinį ryšį, kai aplinka svetima, o saugumo nėra – pasirinkimai tampa ne tokie aiškūs.
Pagrobta savo noru – tai knyga ne apie silpnumą, o apie žmogišką trapumą. Apie tai, kaip svarbu suprasti, atjausti, o ne smerkti. Tai stiprus liudijimas ir kartu – perspėjimas. Rekomenduoju kiekvienam, kuris domisi tikromis istorijomis, psichologija, tarpkultūriniais santykiais, ir tiesiog – gyvenimo realybe be pagražinimų.
September 4, 2025
Pradžioje net pykau ant autorės, tiesiog.. na kaip taip galima.. paskui suvokiau, kad aš tiesiog ne toje situacijoje ir nežinau, kas būtų, jei joje būčiau. knygoje daug išgyvenimų, suvokimo, kad svetimoje šalyje visgi esi niekas, o be kalbos iš vis daug bėdų.. bet turi suvokti, jog pagalbos paprašyti nėra gėda.. visur yra gerų ir blogų žmonių ir nesvarbu iš kokios dalies ar religijos jie yra.. tai irgi gražiai perteikiama..
April 5, 2023
2,5⭐️
Anna – šviesiaplaukė, tatuiruotes mėgstanti lietuvė, kurios gyvenimo pirmuosius kelis dešimtmečius žymi vaikystė be tėčio, nuo alkoholio priklausomi kiti šeimos nariai, mylimojo netektis laukiniais 90-aisiais, dvi iširusios santuokos, ankstyva motinystė, emigracija į UK. Ir, lyg negandų dar būtų maža, siaubingas gyvenimas Egipte.
Liūdnai, tačiau lengvai atpažįstamas lietuviško emigranto paveikslėlis. Dar liūdniau tai, kad žinant moters gyvenimo kontekstą, jos itin destruktyvūs pasirinkimai net nekelia nuostabos. Nepaisant jau gana brandaus amžiaus, Annos elgesys prilygsta įsimylėjusiai paauglei. Bet amžius – tik skaičius. Jei gyvenime nebuvo autoritetų ir sektinų pavyzdžių, įsivaizduoju, kaip sunku suprasti, kad galima gyventi ir geriau.
Iš dalies galiu suprasti ir jos nemokėjimą pasakyti „ne“. Ko gero, tai irgi tipinis lietuviškas bruožas – ginkdie nepasirodyk nemandagus, jokiais būdais nebūk nepatogus kitam žmogui, geriau nuneik save, ir susitaikyk su viskuo. Na, bet kiek gi galima ryškių raudonų vėliavų praleisti pro akis? Taip norėjosi, kad ji net nebūtų išskridusi pas vos pažįstamą neaiškų tipelį į svetimą šalį.
Knyga skaitosi lengvai, istorija liūdna ir nepatogi, bet gana įdomi. Tekstas gausus kasdieniškos leksikos, kuri truputį supaprastina bendrą įspūdį (erm... kaip ir knygos viršelis).
Rekomenduoju tikrų istorijų mėgėjams. Jei ieškote romantikos – ši knyga turbūt nelabai nepatiks.
Anna – šviesiaplaukė, tatuiruotes mėgstanti lietuvė, kurios gyvenimo pirmuosius kelis dešimtmečius žymi vaikystė be tėčio, nuo alkoholio priklausomi kiti šeimos nariai, mylimojo netektis laukiniais 90-aisiais, dvi iširusios santuokos, ankstyva motinystė, emigracija į UK. Ir, lyg negandų dar būtų maža, siaubingas gyvenimas Egipte.
Liūdnai, tačiau lengvai atpažįstamas lietuviško emigranto paveikslėlis. Dar liūdniau tai, kad žinant moters gyvenimo kontekstą, jos itin destruktyvūs pasirinkimai net nekelia nuostabos. Nepaisant jau gana brandaus amžiaus, Annos elgesys prilygsta įsimylėjusiai paauglei. Bet amžius – tik skaičius. Jei gyvenime nebuvo autoritetų ir sektinų pavyzdžių, įsivaizduoju, kaip sunku suprasti, kad galima gyventi ir geriau.
Iš dalies galiu suprasti ir jos nemokėjimą pasakyti „ne“. Ko gero, tai irgi tipinis lietuviškas bruožas – ginkdie nepasirodyk nemandagus, jokiais būdais nebūk nepatogus kitam žmogui, geriau nuneik save, ir susitaikyk su viskuo. Na, bet kiek gi galima ryškių raudonų vėliavų praleisti pro akis? Taip norėjosi, kad ji net nebūtų išskridusi pas vos pažįstamą neaiškų tipelį į svetimą šalį.
Knyga skaitosi lengvai, istorija liūdna ir nepatogi, bet gana įdomi. Tekstas gausus kasdieniškos leksikos, kuri truputį supaprastina bendrą įspūdį (erm... kaip ir knygos viršelis).
Rekomenduoju tikrų istorijų mėgėjams. Jei ieškote romantikos – ši knyga turbūt nelabai nepatiks.
February 27, 2023
Lengvai skaitosi, bet istorija neįpatinga.
November 5, 2024
Ačiū autorei, kad nepasiant daug žmonių smerkimo, kad “pati kalta” pasidalino šia istorija. Gal ji padės tiems kurie neišsipajnioja iš sidėtingų toksiškų santykių, gal padės mamoms, kurių dukros įsivėlė į bet kokią bjaurią istoriją jas palaikyti ir padėti, o ne smerkti, gal kritikuojantiems visus už kvailumą, padės plačiau pažiūrėti į pasaulį, kad nesame vienodi, kad kiekvienas atsinešame savo “kvailumo” bagažą, ir priklausomai nuo stipribės viduje, sugebame jį per gyvenimą iškraustyti. Kaip gera kad yra žmonių, kurie ištiesia tau ranką, net jei tavęs nepažįsta.
Read
January 10, 2024Knyga, kurios nesinori vertinti žvaigždutėmis. Nes kaip gali vertinti kito žmogaus išgyvento siaubo istoriją?
February 7, 2024
Nėra žodžiu apibudinti moters kvailumui, ir negali patikėti kad tokią naivi gali būti suaugus moteris.....
February 2, 2024
💔Dalia Musteikytė & Anna Moon - Pagrobta savo noru💔
4⭐️ iš 5⭐️❗️
Man LABAI patinka tikros istorijos!😍
Jose niekas nepridėta, neprikurta, o parašyta taip, kaip buvo, nenuslepiant svarbių detalių.
Šioje knygoje pasakojama apie moters norą turėti gražų gyvenimą, šeimą, bet netinkamą vyro pasirinkimą...🧠
Anna išvyksta į Kairą pas mylimą vyrą, tačiau atranda ne keliones, egzotišką kraštą ir pagarbų mylimąjį, o kalėjimą...
Atrodo, jau kiek kartų girdėta, kad naivios moterys užkimba už musulmonų meilės kabliuko. Tačiau, kol pati su tuo nesusiduri, niekada nežinai, kaip reaguotum į meilės prisipažinimus ir siūlomą kardinalų gyvenimo pasikeitimą.👸
Knygą "ryte praryjau", bet emocijos sklandė visokios: nuo erzinančio naivumo iki pykčio ant vyro, toksiškų santykių baisybių ir smurto scenų...
Labai džiaugiuosi faktu, kad knygos autorei užsienyje padėjo ne kas kitas, o lietuviai! Nors dažnokai girdime kalbas, kad tautiečiai saviems tik kenkti moka...🇱🇹
Tad rekomenduoju perskaityti ,,Pagrobta savo noru" ir pasimokyti iš kitų žmonių klaidų bei įgyti tolerancijos ir suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia!
O gal jūs jau skaitėte Anna Moon istoriją? Kokios jūsų emocijos?🤔
4⭐️ iš 5⭐️❗️
Man LABAI patinka tikros istorijos!😍
Jose niekas nepridėta, neprikurta, o parašyta taip, kaip buvo, nenuslepiant svarbių detalių.
Šioje knygoje pasakojama apie moters norą turėti gražų gyvenimą, šeimą, bet netinkamą vyro pasirinkimą...🧠
Anna išvyksta į Kairą pas mylimą vyrą, tačiau atranda ne keliones, egzotišką kraštą ir pagarbų mylimąjį, o kalėjimą...
Atrodo, jau kiek kartų girdėta, kad naivios moterys užkimba už musulmonų meilės kabliuko. Tačiau, kol pati su tuo nesusiduri, niekada nežinai, kaip reaguotum į meilės prisipažinimus ir siūlomą kardinalų gyvenimo pasikeitimą.👸
Knygą "ryte praryjau", bet emocijos sklandė visokios: nuo erzinančio naivumo iki pykčio ant vyro, toksiškų santykių baisybių ir smurto scenų...
Labai džiaugiuosi faktu, kad knygos autorei užsienyje padėjo ne kas kitas, o lietuviai! Nors dažnokai girdime kalbas, kad tautiečiai saviems tik kenkti moka...🇱🇹
Tad rekomenduoju perskaityti ,,Pagrobta savo noru" ir pasimokyti iš kitų žmonių klaidų bei įgyti tolerancijos ir suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia!
O gal jūs jau skaitėte Anna Moon istoriją? Kokios jūsų emocijos?🤔
July 13, 2024
Kiekviena tokia istorija yra ypatinga, nors daugybę kartų, regis, girdėta, bet niekada nepatirta. Todėl skaityti knygos vertinimo komentarus, rėkiančius “ką tu sau galvojai, kaip galėjai taip nusižeminti???” ne tik gėda, bet ir beveik koktu. Senas geras victim blaming. Kada gi mes išmoksim pirmiausiai atsisukti į skriaudėją ar į tuos, kurie elgėsi taip pat, tik vadinosi kitaip, pavyzdžiui, mama, brolis, kaimynas ar darbdavys?
Išgyventi šią istoriją buvo viena, o viską patirti dar kartą ją pasakojant - kita. Sava kalba prisiminimus sudėti į žodžius, o po to dar skaityti kaip tave vadina durne už tai, kad tiesiog gyvenai yra beprotiškai drąsus, herojiškas poelgis ir aš linkiu Annai, kad nuo šiol jai gyvenime tik sektųsi.
*Mano įvertinimas ne istorijai, o rašymo stiliui - pasikartojančiam, perpildytam nereikalingų epitetų ir pokalbių, kurių nebuvo.
Išgyventi šią istoriją buvo viena, o viską patirti dar kartą ją pasakojant - kita. Sava kalba prisiminimus sudėti į žodžius, o po to dar skaityti kaip tave vadina durne už tai, kad tiesiog gyvenai yra beprotiškai drąsus, herojiškas poelgis ir aš linkiu Annai, kad nuo šiol jai gyvenime tik sektųsi.
*Mano įvertinimas ne istorijai, o rašymo stiliui - pasikartojančiam, perpildytam nereikalingų epitetų ir pokalbių, kurių nebuvo.
February 11, 2025
Įtrauki istorija. Kažkas tarp grožinės literatūros ir dienoraščio, kaip prisiminimai su savianalize. Tema žinoma ir nuspėjama, bet, vistiek, kelia visą puokštę emocijų - buvo ir gailesčio ir pasibjaurėjimo ir pykčio ir nevilties. Džiaugiuosi, kad autorei viskas baigėsi gerai, ir, kad ji išdrįso pasidalinti šia istorija, nors tikrai žinojo, kad sulauks kaltinimu “pati durna”. Jeigu ši istorija nors vienai merginai/moteriai padės susivokti ir nepakliūti ar, bent jau, pakliuvus - išeiti iš toksiškų santykiu, tai - jau pasiekimas ir knyga atliko savo svarbiausią misiją. Ir visai nesvarbu kokios tautybės, kokios lyties ar kokio amžiaus yra kenkėjas. Egiptas čia labiau kaip pavyzdys nei kaip blogio šaltinis.
December 17, 2024
Žiauri lietuvės istorija
February 23, 2025
Kelis kartus norėjosi mesti skaityti. Kažkoks nepateisinamas kvailumas. Ant kiek savęs reikia nemylėti, kad leisti šlapintis ant savęs ir paskui tikėtis, kad žmogus pasikeis.
February 18, 2024
Kokia skaudi ir nepaprastai liūdna istorija. Ramina tik tai, kad ji turi laimingą pabaigą (jeigu ją įmanoma pavadinti išties laiminga, prisiminus visas patirtas pagrindinės herojės kančias). Skaitydama tekstą ne kartą jau norėjau jį padėtį į šalį, nes to siaubo ir kančios išties jame buvo be galo daug. Tai nėra grožinė literatūra, tai savotiški atsiminimai, lyg ir dienoraštis, kurį rekomenduočiau perskaityti visoms jaunoms (ir ne tik) merginoms kaip prevencinį skaitinį prieš susižavint „princais“ iš egzotiškų šalių. Žinoma, istorijos herojė stebino savo patiklumu, bet tie rožiniai akiniai ant nosies netikėtai gali pakibti kiekvienam iš mūsų, net nespėsim susigauti, o jau žiūrėk ir matom pasaulį kitomis spalvomis… Juk kiekvienas žmogus nori būti laimingas, mylimas, saugus, reikalingas, o kai pajuntamas šių dalykų trūkumas, skubame griebtis net ir šiaudo. Skaudžiausia man buvo ne tiek pati tokia atvira ir skausmingai apnuoginta kančios išsekintos moters istorija, bet kai kurių skaičiusiųjų šį tekstą reakcijos. Kaip galima sau leisti menkinti ir žeminti kitą dėl jo gyvenimo pasirinkimų, stipriausia yra tai, kad moteris rado jėgų galų gale ne tik pabėgti, bet ir savo skausmu pasidalinti, juk tik tam, kad kuo mažiau kitų įkliūtų į tokią nepavydėtiną situaciją…
November 20, 2024
Visų pirma, didžiausia pagarba knygos herojai. Nežinau, ar aš pati išdrįsčiau taip laisvai ir atvirai pasakoti tokius išgyvenimus, žinant mūsų - lietuvių - požiūrį į šiuos dalykus. Knyga ne kartą privertė susiraukti, iškeikti jos vyrą, pasišlykštėti ir patirti dar visokių emocijų. Tai tikrai nėra lengvas skaitalas. Tai stiprus išgyvenimas ir kovojimas dėl savo laisvės.
Displaying 1 - 24 of 24 reviews