Baigtinės mirties šešėlis Vandos Juknaitės Šermenyse, užgoždamas laikinosios mirties formas, liudydamas amžinąją tamsą ir tylą, visgi nepasiglemžia šviesos, kurią romane įkūnija naujos gyvybės, vaiko gimimo stebuklas, kuris ir stebuklingas tuo, kad atsiranda iš nevilties, skausmo, savotiško pasmerktumo. Šis aspektas jungia „Šermenis“ su apysaka „Stiklo šalis“. Jeigu gyvybės metafora „Šermenyse“ yra iki skaudumo žalia žolė, jos kvapas, vilnijimas vėjyje, nepaprastas gyvybingumas, „Stiklo šalyje“ žolę keičia užšalęs vanduo, ledas. Tai dvi viena kitai priešingos ir kartu artimos žmogiškosios būties paralelės. „Šermenys“, savo sodria kalbėsena, tapybiškumu, tirštais gamtos vaizdais yra nors ir žeidžiamos, paniekinamos, bet visgi kunkuliuojančios, verdančios gyvybės pusėje. „Stiklo šalis“ – griežtas, lakoniškas, primenantis juodai baltą grafiką, ledo ir stiklo įvaizdžių rėminamas, kaustomas kūrinys. Sustingusi gyvybės akimirka, gyvybė žiemos metu, kuriai tarsi ir nelemta atšilti, atitirpti, išsiskleisti. Ši apysaka, ko gero, yra vienas talpiausių ir koncentruočiausių tekstų pastarojo dešimtmečio lietuvių prozoje, taupiomis ir negailestingomis detalėmis atskleidžiantis moters dramą, jos pasirinkimo galimybes.
Vanda Juknaitė – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, eseistė.
1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.).
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Savo darbuose aprašo socialines problemas, kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų“, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Šį kūrinį paskutinį kartą skaičiau 2009 metais, per Lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. Perskaičiau iš naujo jį dabar, būdama 28 metų. Tai yra vienas iš kūrinių, kuris skaitosi tarp eilučių. Per meistriškai aprašomas detales, jauti visas emocijas. Labai jutau tą kūrinį būdama 19os ir dabar, po 9 metų, pajaučiau jį dar jautriau.
Nebūtų sunku pastatyti gerą filmą, Juknaitės stilius labai kinematografiškas, viskas suverta iš vaizdinių karoliukų. Parašydavo kūrinį, o po to braukydavo pusę metų. Sako, sunku būdavo leidėjams laukti „Knygų mugės“, nes nežinojo – spės ar nespės išleisti Juknaitės knygą, tiek jau ten braukydavo. „Tu tik visko neišbraukyk, neturėsim ką leisti“. Likdavo toks haiku – kiekvienas sakinys svarus, net ir išimtas iš konteksto.
Filmo „Stiklo šalis“ kūrėjams per daug ir nereikėjo stengtis, praktiškai fabula paruošta įvaizdinimui. Pasirinko vieną iš apysakos dėmenų ir apie jį pastatė filmą. Rezultatas toks, kad apysakos „Stiklo šalis“ reikšmių laukas smarkiai sutrumpėjo, liko tik plokščiasnukis šuo, makaluojantis įsivaizduojamą uodegą. Filmas apie pogimdyvinę depresiją, o apysaka „Stiklo šalis“ apie moters tapatybę, vyro-moters santykius ir jų pasaulių skirtumus, apie meilę ir savęs kaip subjekto redukcija, kai susiduriama su motinos vaidmenimi. Ir ta pogimdyvine depresija serga turbūt visi filmo veikėjai, nes niekad nemačiau, kad vaikai susidurtų su mirtimi plokščiu veidu. Apysakoj tokių nesąmonių nėra. Pažiūrėkit Herzo Franko filmą „Ten minutes older“ – tikrai geresnė interpretacija.