What do you think?
Rate this book
Keturi
Virginijos Kulvinskaitės apsakymų rinkinys „Keturi“ yra trečioji rašytojos knyga: 2017 m. pasirodė jos poezijos knyga „Antrininkė“, 2019 m. išleistas romanas „kai aš buvau malalietka“.
Šįkart V. Kulvinskaitė rašo nebe apie gimtąjį Vilnių, o apie fikcinį uostamiestį. Neriama giliau į personažų psichologiją, paliekant nuošalėje žaidimą su grynąja forma. Keturiuose apsakymuose pasakojamos keturių veikėjų – vyrų ir moterų, – marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijos. Be lietuvių prozoje jau chrestomatiniais tapusių visuomenės paraščių personažų, ribinių situacijų, socialinės atskirties temų, disfunkcinių porų santykių ir kopriklausomybės, šioje knygoje atsiveria ir visai naujos, galima sakyti, šiandienos aktualijos. Rašytoja vaizduoja ir, pvz., uždarus literatūros vakarus rengiančias, meną ir menininkus „vartojančias“ ekscentriškas turtingas aukštuomenės ponias, geba kurti teksto įtampą parodydama skirtingų visuomenės sluoksnių sankirtos nepatogumą, apmąstydama tuo pat metu ir pritapti, ir nepritapti siekiančio individo būsenas. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame pamatome jo istoriją ir charakterį. Tokiu būdu sukuriama knygos visuma. Kūriniams būdingi skvarbūs psichologiniai portretai ir netikėtos pabaigos, makabriškas tamsus humoras
Apsakymuose įdėmiai tyrinėjami atstumti ir visuomenės „nurašyti“, su savo problemomis negebantys susitvarkyti žmonės. Ar jie tikrai visuomet „patys kalti“? Autorė parodo tokių žmonių vidinį pasaulį, jų pasirinkimus remiantį mąstymo būdą. Keturi apsakymai išsiskiria savo literatūrine raiška, pavyzdžiui, pamažu auginama įtampa, nenuspėjamomis atomazgomis, bet ir gali padėti atskleisti skaitytojams jų pačių problemas, pamatyti save tarsi veidrodyje. Impulsyvumas, negebėjimas mylėti, įvairiausios priklausomybės – universalios temos, neatsiejamos net ir nuo „normalių“ gyvenimų.
Šįkart V. Kulvinskaitė rašo nebe apie gimtąjį Vilnių, o apie fikcinį uostamiestį. Neriama giliau į personažų psichologiją, paliekant nuošalėje žaidimą su grynąja forma. Keturiuose apsakymuose pasakojamos keturių veikėjų – vyrų ir moterų, – marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijos. Be lietuvių prozoje jau chrestomatiniais tapusių visuomenės paraščių personažų, ribinių situacijų, socialinės atskirties temų, disfunkcinių porų santykių ir kopriklausomybės, šioje knygoje atsiveria ir visai naujos, galima sakyti, šiandienos aktualijos. Rašytoja vaizduoja ir, pvz., uždarus literatūros vakarus rengiančias, meną ir menininkus „vartojančias“ ekscentriškas turtingas aukštuomenės ponias, geba kurti teksto įtampą parodydama skirtingų visuomenės sluoksnių sankirtos nepatogumą, apmąstydama tuo pat metu ir pritapti, ir nepritapti siekiančio individo būsenas. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame pamatome jo istoriją ir charakterį. Tokiu būdu sukuriama knygos visuma. Kūriniams būdingi skvarbūs psichologiniai portretai ir netikėtos pabaigos, makabriškas tamsus humoras
Apsakymuose įdėmiai tyrinėjami atstumti ir visuomenės „nurašyti“, su savo problemomis negebantys susitvarkyti žmonės. Ar jie tikrai visuomet „patys kalti“? Autorė parodo tokių žmonių vidinį pasaulį, jų pasirinkimus remiantį mąstymo būdą. Keturi apsakymai išsiskiria savo literatūrine raiška, pavyzdžiui, pamažu auginama įtampa, nenuspėjamomis atomazgomis, bet ir gali padėti atskleisti skaitytojams jų pačių problemas, pamatyti save tarsi veidrodyje. Impulsyvumas, negebėjimas mylėti, įvairiausios priklausomybės – universalios temos, neatsiejamos net ir nuo „normalių“ gyvenimų.
- GenresShort Stories
112 pages, Paperback
First published February 27, 2023
1 person is currently reading
211 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 43 reviews
March 13, 2023
Kodėl Kulvinskaitė taip daro? Parašo knygą beveik 100 puslapių, tu ją suryji per valandą, o tada jai visiškai nusišvilpt, kad tu rėki, jog nori dar dar dar dar dar!111!1!!1!!!
September 29, 2023
"Keturis" skaityti vis atidėliojau, nors nusipirkau vos tik pasirodė. Prisiskaičiau, kad čia černucha, ir labai bijojau, kad nepatiks, galvojau, reik sulaukt Nuotaikos... Nuotaikos nesulaukiau, tekstas neslydo taip lengvai ir mielai kaip malalietka, bet galiausiai pasirodė labai geras. Nors antrą kartą neskaityčiau, biški prislėgė, ir galvoju, kad jei būtų ilgesnis, kaip daugeliui apžvalginink(i)ų norėjosi, būtų buvę daug sunkiau skaityt. Gal keturi susidėsto į kokį nors kvadratą? Kitokią išbaigtą struktūrą? Šiuo atveju daugiau man būtų buvę per daug.
Keturi žmonės iš uostamiesčio (arba jame atsiduriantys) - iš skirtingų aplinkų, tačiau kiekvienas su vis kita juoduma, ar tai aklumas, kai pateisini savo narkomaną draugą, tempi už ausų iš kiekvienos balos, nors visiems aplinkui jau atrodai beviltiška, ar tai iš fizinio ir turbūt emocinio alkio užsidaranti vienas smegenų dalis po kitos, kol galiausiai tampi puikiu žudiku. Vat bandau aprašyti ir pas mane jau daugiau Dramos ir Neteisibės ir Skausmo nei Kulvinskaitės knygoje - ji nė kiek nedramatizuoja, ir man turbūt tas buvo įspūdingiausia knygos vieta. Be to, kad nėra dramos, nėra ir jokių kalbos ornamentacijų (kaip buvo pvz Frank novelėse - niūrus ir tuščias gyvenimas ir išdailinta kalba, tokia tarsi atsvara, bet gal jos nebūtinai reikia?). Tas gražu, nors vietomis man vis tiek tekstas atrodė perdėm sušukuotas (UAB'as tvarkingai su apostrofu, Povkė ne su f) - norėjosi malalietkinio netvarkingumo. Nors gal ir tai jau būtų egzotika, o ne fast-foodiška nykuma, kurios yra daug.
Labai patiko, kaip šiandieniškai perrašoma klasika. Kaip rašė pelekas, labai graži yra "Kliudžiau" parafrazė ir labai šiuolaikiška, kad tu skaitydama vėl pyksti ant situacijos, bet ne ant smurtautojo - smurtautojas atrodo neturėjęs išeities. Ir vis dėlto jis nėra nei romantizuojamas, nei perdėm suvargšinamas, nesinori perskaičius knygą raudoti ir bėgti aukoti skurdo mažinimo programoms. (ta prasme aukoti tai reikia, tiesiog knyga tuo nemanipuliuoja) Bet dar labiau man patiko "Baltos drobulės" parafrazės - ir rašytoju Garšva iš pirmos novelės, kuris grįžęs iš emigracijos neranda vietos, toks jau net nebe Škėma, o 21 a. Sruoga, tik jo "darbo stovykla" - nebe mirtininkų. Ir paskutiniais ketvirtos novelės ir visos knygos žodžiais:
Po šitos pabaigos aš jau nebegalėjau galvot apie ją kaip apie Norą ir visą laiką mintyse vadinau Elena. Gal čia ir yra viena iš 21 a. išprotėjimo formų - nebe tada, kai matai užzombintą karo, mechaniško darbo, svetimos aplinkos palaužiamą tau artimą žmogų (kaip Elena "Drobulėje"), arba pati tokia esi (kaip Garšva "Drobulės" gale), bet kai matai šiandieninį užsizombinimą, nusinarkašinimą, nusigėrimą, susinaikinimą, ir vis dėlto negali nei su tuo kovoti, nei "perlipti per save", nei būti kažkokia super sąmoninga - tiesiog įstringi būvyje, kurį bent savo galvoj pasidarai gerą ir įmanoma gyventi. Sunku skaityti, priešingai nei Škėmą, ir galvoju - gal dėl to, kad Škėma - jau egzotika, jau pačios nesame bėgusios nuo karo, mūsų nėra užgriuvę dangoraižiai, svetimų kalbų mišinys ir kiti nesuvokiamo dydžio dalykai. Mūsų matomas už(si)zombinimas tarsi banalesnis, tarsi mažiau "teisingas", todėl tarsi mažiau vertas "kančios", bet va tuo ir nejaukus, todėl ir nesinori jo matyti ar apie jį skaityti.
Žodžiu, labai patiko knyga - taip savotiškai, kiek galima sakyti "patiko" apie provincijos miestelį lietingą lapkritį ištrupėjusiom plytelėm ir grotuotom vitrinom, toli nuo Vilniaus ar bet kokio kito senamiesčio, puse uždarytų įstaigėlių ir žmonėm, pavieniui einančiais iš vietinio ikiuko. Nejauku, norisi grįžti į savo erdvę, kur išdaužyti apleisto namo langai tarsi kažkaip savesni ir tarsi ne iš skurdo, taip reikia, viskas tvarkoj. Bet kai pabūni tame neaiškiam miestelyje toli nuo savų erdvių, vis tiek paskui nebesi tas hipsteris miesto gyventojas su daugkartiniu kavos puodeliu, nu arba sunkiau į tas vėžes sugrįžti. Patiko, kad, kitaip nei Frank arba Motiejūnaitės novelėse (apie tas knygas vis galvojau skaitydama), čia nėra nei kalbinės ornamentikos, nei paaiškinimų, išplėtimų ar užsukamų motyvacijų, neišnaudojamos jokios keistenybės ar paradoksiukai, net ir hiperrealizmo nėra - kaip, pasirodo, visi tie "papildymai" nuvargina ir kaip tikra, kai jų nėr. Šiaip būčiau davusi 4*, nes vis dėlto tas nejaukumas skaitant permušė, bet Škėmos aidas paskutiniuose sakiniuose nuvedė į visus pamąstymus apie šiandienos beprotybę ir mirtį dar nemirus, tai visiškai ir užjuodino, ir pagerino patirtį. Must read (bet tik kartą :D )
BONUS +: mačiau apžvalgoje, Kristinai patiko, kad personažai gavę algą iškart eina baliavoti. O man patiko, kad personažai girdi skambant telefoną, bet nekelia! Kartu ir nepatiko, tam juk yra išjungtas garsas, alio, negi sunku susiprasti. Bet už sentimentą high-five.
BONUS -: man atrodė, kad kepenų neskauda? Inga iš antros novelės nuolat jaučia, kaip jas maudžia. Kaip rašoma dievo įkvėptoje knygoje apie kepenis.... šiaip nieko neatsimenu kas ten rašoma, bet gal vis dėlto Ingai paskutinės stadijos vėžys ir ta mergaitė novelės pabaigoj, kuri paima už rankos ir viskas užtemsta, ten ne be reikalo.
Keturi žmonės iš uostamiesčio (arba jame atsiduriantys) - iš skirtingų aplinkų, tačiau kiekvienas su vis kita juoduma, ar tai aklumas, kai pateisini savo narkomaną draugą, tempi už ausų iš kiekvienos balos, nors visiems aplinkui jau atrodai beviltiška, ar tai iš fizinio ir turbūt emocinio alkio užsidaranti vienas smegenų dalis po kitos, kol galiausiai tampi puikiu žudiku. Vat bandau aprašyti ir pas mane jau daugiau Dramos ir Neteisibės ir Skausmo nei Kulvinskaitės knygoje - ji nė kiek nedramatizuoja, ir man turbūt tas buvo įspūdingiausia knygos vieta. Be to, kad nėra dramos, nėra ir jokių kalbos ornamentacijų (kaip buvo pvz Frank novelėse - niūrus ir tuščias gyvenimas ir išdailinta kalba, tokia tarsi atsvara, bet gal jos nebūtinai reikia?). Tas gražu, nors vietomis man vis tiek tekstas atrodė perdėm sušukuotas (UAB'as tvarkingai su apostrofu, Povkė ne su f) - norėjosi malalietkinio netvarkingumo. Nors gal ir tai jau būtų egzotika, o ne fast-foodiška nykuma, kurios yra daug.
Labai patiko, kaip šiandieniškai perrašoma klasika. Kaip rašė pelekas, labai graži yra "Kliudžiau" parafrazė ir labai šiuolaikiška, kad tu skaitydama vėl pyksti ant situacijos, bet ne ant smurtautojo - smurtautojas atrodo neturėjęs išeities. Ir vis dėlto jis nėra nei romantizuojamas, nei perdėm suvargšinamas, nesinori perskaičius knygą raudoti ir bėgti aukoti skurdo mažinimo programoms. (ta prasme aukoti tai reikia, tiesiog knyga tuo nemanipuliuoja) Bet dar labiau man patiko "Baltos drobulės" parafrazės - ir rašytoju Garšva iš pirmos novelės, kuris grįžęs iš emigracijos neranda vietos, toks jau net nebe Škėma, o 21 a. Sruoga, tik jo "darbo stovykla" - nebe mirtininkų. Ir paskutiniais ketvirtos novelės ir visos knygos žodžiais:
Bet Nora to nemato. Nes tai tik viena pusė. Nora renkasi kitą. Klūpėdama ant šlapių šaltų grindų glaudžia Denį ir verkia iš džiaugsmo. Denis neišeis. Niekada jos nebepaliks. Nebeišduos, neįskaudins. Nora šypsosi saldžiai. (p. 111)
Po šitos pabaigos aš jau nebegalėjau galvot apie ją kaip apie Norą ir visą laiką mintyse vadinau Elena. Gal čia ir yra viena iš 21 a. išprotėjimo formų - nebe tada, kai matai užzombintą karo, mechaniško darbo, svetimos aplinkos palaužiamą tau artimą žmogų (kaip Elena "Drobulėje"), arba pati tokia esi (kaip Garšva "Drobulės" gale), bet kai matai šiandieninį užsizombinimą, nusinarkašinimą, nusigėrimą, susinaikinimą, ir vis dėlto negali nei su tuo kovoti, nei "perlipti per save", nei būti kažkokia super sąmoninga - tiesiog įstringi būvyje, kurį bent savo galvoj pasidarai gerą ir įmanoma gyventi. Sunku skaityti, priešingai nei Škėmą, ir galvoju - gal dėl to, kad Škėma - jau egzotika, jau pačios nesame bėgusios nuo karo, mūsų nėra užgriuvę dangoraižiai, svetimų kalbų mišinys ir kiti nesuvokiamo dydžio dalykai. Mūsų matomas už(si)zombinimas tarsi banalesnis, tarsi mažiau "teisingas", todėl tarsi mažiau vertas "kančios", bet va tuo ir nejaukus, todėl ir nesinori jo matyti ar apie jį skaityti.
Žodžiu, labai patiko knyga - taip savotiškai, kiek galima sakyti "patiko" apie provincijos miestelį lietingą lapkritį ištrupėjusiom plytelėm ir grotuotom vitrinom, toli nuo Vilniaus ar bet kokio kito senamiesčio, puse uždarytų įstaigėlių ir žmonėm, pavieniui einančiais iš vietinio ikiuko. Nejauku, norisi grįžti į savo erdvę, kur išdaužyti apleisto namo langai tarsi kažkaip savesni ir tarsi ne iš skurdo, taip reikia, viskas tvarkoj. Bet kai pabūni tame neaiškiam miestelyje toli nuo savų erdvių, vis tiek paskui nebesi tas hipsteris miesto gyventojas su daugkartiniu kavos puodeliu, nu arba sunkiau į tas vėžes sugrįžti. Patiko, kad, kitaip nei Frank arba Motiejūnaitės novelėse (apie tas knygas vis galvojau skaitydama), čia nėra nei kalbinės ornamentikos, nei paaiškinimų, išplėtimų ar užsukamų motyvacijų, neišnaudojamos jokios keistenybės ar paradoksiukai, net ir hiperrealizmo nėra - kaip, pasirodo, visi tie "papildymai" nuvargina ir kaip tikra, kai jų nėr. Šiaip būčiau davusi 4*, nes vis dėlto tas nejaukumas skaitant permušė, bet Škėmos aidas paskutiniuose sakiniuose nuvedė į visus pamąstymus apie šiandienos beprotybę ir mirtį dar nemirus, tai visiškai ir užjuodino, ir pagerino patirtį. Must read (bet tik kartą :D )
BONUS +: mačiau apžvalgoje, Kristinai patiko, kad personažai gavę algą iškart eina baliavoti. O man patiko, kad personažai girdi skambant telefoną, bet nekelia! Kartu ir nepatiko, tam juk yra išjungtas garsas, alio, negi sunku susiprasti. Bet už sentimentą high-five.
BONUS -: man atrodė, kad kepenų neskauda? Inga iš antros novelės nuolat jaučia, kaip jas maudžia. Kaip rašoma dievo įkvėptoje knygoje apie kepenis.... šiaip nieko neatsimenu kas ten rašoma, bet gal vis dėlto Ingai paskutinės stadijos vėžys ir ta mergaitė novelės pabaigoj, kuri paima už rankos ir viskas užtemsta, ten ne be reikalo.
March 22, 2023
Štai knyga, kurią labai nekantravau skaityti, labai greitai perskaičiau, o dabar noriu, kad kas nors parašytų kokią gilesnę knygos analizę, kurią irgi galėčiau perskaityti.
Knygon įvedė nuoroda į „Malalietką“ ir truputį išgąsdino, kad bus pasakojama apie „tokius kaip mes“, jaunus šio to pasiekusius žmones, besisukančius literatūros, disertacijų, intervų pasaulyje. Bet ne - pirmasis pasakotojas išvyksta į uostamiestį, o knyga jame ir pasilieka.
Visi gyrė atmosferą: realybė atvaizduota itin apšiurusi, sutrūkinėjusi, šiurpumas atsiranda ne iš antgamtinių veiksnių, o priešingai – iš kasdienybės pertekliaus, kur ji tarsi ryja save, atverdama plyšius, į kuriuos ir sukrenta knygos personažai. Jie – lyg vieniši, lyg kažko laukiantys, bet neišskirtiniai. O kas juos pastebės, jei visi kiti – irgi plyšiuose? Kita vertus, nėra spaudimo ir ant traumos / nelaimės – priešingai, personažai atrodo netgi savotiškai laimingi savo tuštumose. Kaip ir skaitytojas, jie irgi nujaučia grėsmę, bet jai nesipriešina, gal netgi laukia.
Daug klausimų: kodėl būtent keturi? Kodėl TIK keturi (atrodo, kad ir goodreadsuose knyga kelissyk už „tik keturis“ gavo „tik keturias“ žvaigždutes)?
Apsakymuose atsikartoja meilės / neapykantos įtampos tarp brandesnių moterų ir mažiau brandžių (amžiumi, emociškai...) vyrų. Ar tai – atsvara „Malalietkai“? Ar laikmečio bruožas? Kokio laikmečio?
Kodėl būtent šie personažai? Ar keleto apsakymus apjungiančių gijų užtenka paaiškinti personažų konsteliaciją? O gal yra daugiau tų gijų, požeminių?
Tai va, parašykite kas nors, prašau, analizę, o jei ne, tai aš pati paklausiu Virginijos per šios knygos pristatymą:) Man smalsu, o jei ir jums smalsu, pakviesiu ateiti!
Knygon įvedė nuoroda į „Malalietką“ ir truputį išgąsdino, kad bus pasakojama apie „tokius kaip mes“, jaunus šio to pasiekusius žmones, besisukančius literatūros, disertacijų, intervų pasaulyje. Bet ne - pirmasis pasakotojas išvyksta į uostamiestį, o knyga jame ir pasilieka.
Visi gyrė atmosferą: realybė atvaizduota itin apšiurusi, sutrūkinėjusi, šiurpumas atsiranda ne iš antgamtinių veiksnių, o priešingai – iš kasdienybės pertekliaus, kur ji tarsi ryja save, atverdama plyšius, į kuriuos ir sukrenta knygos personažai. Jie – lyg vieniši, lyg kažko laukiantys, bet neišskirtiniai. O kas juos pastebės, jei visi kiti – irgi plyšiuose? Kita vertus, nėra spaudimo ir ant traumos / nelaimės – priešingai, personažai atrodo netgi savotiškai laimingi savo tuštumose. Kaip ir skaitytojas, jie irgi nujaučia grėsmę, bet jai nesipriešina, gal netgi laukia.
Daug klausimų: kodėl būtent keturi? Kodėl TIK keturi (atrodo, kad ir goodreadsuose knyga kelissyk už „tik keturis“ gavo „tik keturias“ žvaigždutes)?
Apsakymuose atsikartoja meilės / neapykantos įtampos tarp brandesnių moterų ir mažiau brandžių (amžiumi, emociškai...) vyrų. Ar tai – atsvara „Malalietkai“? Ar laikmečio bruožas? Kokio laikmečio?
Kodėl būtent šie personažai? Ar keleto apsakymus apjungiančių gijų užtenka paaiškinti personažų konsteliaciją? O gal yra daugiau tų gijų, požeminių?
Tai va, parašykite kas nors, prašau, analizę, o jei ne, tai aš pati paklausiu Virginijos per šios knygos pristatymą:) Man smalsu, o jei ir jums smalsu, pakviesiu ateiti!
April 18, 2023
Nedidukė Virginijos Kulvinskaitės knyga buvo tiesiog per trumpa. Niekas juk nevalgo keturių sušių, nes juk net po visos porcijos, aštuonių gabalėlių, išeini alkanas. Knygos viršelis - puikus, tekstai - lengvai skaitomi, lengvai įsimenami, įsivaizduojami. Labai patiko, kad visuose keturiuose tekstuose sušmėžuoja tie patys veikėjai - skaitai apie vieną, bet pamatai ir kitą, apie kurį ką tik skaitei, personažą.
Tik gaila, kad visiems be išimties veikėjams būdingas lietuviškasis vienišumas, pasimetimas, nuolatinės gyvenimo tamsybės. Jeigu knyga būtų be autoriaus, pirmas spėjimas būtų buvęs, kad tai – lietuvių autoriaus tekstas.
Tik gaila, kad visiems be išimties veikėjams būdingas lietuviškasis vienišumas, pasimetimas, nuolatinės gyvenimo tamsybės. Jeigu knyga būtų be autoriaus, pirmas spėjimas būtų buvęs, kad tai – lietuvių autoriaus tekstas.
December 7, 2023
Galvoju, ką čia padarius, kad Lietuvos rašytojai ir rašytojos nebepainiotų žuvėdros su kiru.
Žuvėdra klykteli dabar jau visai šalia. Neseniai viena tokia milžinė nutūpė ant balkono turėklo.
Žuvėdra kurį laiką vėpsojo pro stiklą, tada klestelėjo ant palangės ir pradėjo knebinėti nuorūkas apmusijusioje peleninėje.
Žuvėdra stypsojo baloje, vandenyje atsispindi apsunkę debesys.
Maža, grakšti, trumpakojė ir žmogaus kaimynystėje retai pasirodanti žuvėdra už šitai galėtų ir įsižeisti :)
Žuvėdra klykteli dabar jau visai šalia. Neseniai viena tokia milžinė nutūpė ant balkono turėklo.
Žuvėdra kurį laiką vėpsojo pro stiklą, tada klestelėjo ant palangės ir pradėjo knebinėti nuorūkas apmusijusioje peleninėje.
Žuvėdra stypsojo baloje, vandenyje atsispindi apsunkę debesys.
Maža, grakšti, trumpakojė ir žmogaus kaimynystėje retai pasirodanti žuvėdra už šitai galėtų ir įsižeisti :)
March 4, 2023
šiek tiek nuvylė pati pabaiga, norėjosi daugiau subtilumo, bet šiaip tai stiprūs apsakymai, virga moka puikiai pasakoti, nustebino, kokia stipri bendra rinkinio atmosfera, nuolat jaučiau kažkokį nejaukumą, pavojų, buvo neramu, kaip tam nesaugiam, keistam pasauly gyvena žmonės, ypač vaikai (turbūt dėl to labiausiai palietė trečias apsakymas, kur apie septintokus). sužavėjo ryškios detalės - tiesiog mačiau tuos apleistus laivus, nors aprašymų tekste beveik nėra. įtariu, kad to nejaukumo pridėjo atpažįstamos smulkmenos, kurias prisiminiau iš vaikystės laikų, nuspardytos mokyklos sienos, tie trilitriakai ant palangių su gelsvu vandeniu, primyžti liftai dvylikaaukščiuose... vaiduokliškas jausmas. ir dar keista - nors apsakymai niūrūs ir veikėjai, rodos, neturi jokio išėjimo, norėjosi skaityti dar, turbūt dėl to, kad visos istorijos pasakojamos trečiu asmeniu ir ta visa-reginti-akis ir yra šios knygos vilties šaltinis.
ai, ir kaip fainai perrašė biliūno "kliudžiau"! virgos variante veikėjas nesigaili, o skaitytojui gaila būtent jo.
ai, ir kaip fainai perrašė biliūno "kliudžiau"! virgos variante veikėjas nesigaili, o skaitytojui gaila būtent jo.
June 18, 2023
Rašant apsakymus, man atrodo, dažnai sunku išlaikyti tą pusiausvyrą tarp visiško pasakojimo išpildymo ir atvirų galų palikimo. V. Kulvinskaitei čia tą padaryti sekasi tikrai gerai – viena vertus, baigus skaityti lyg ir kirba noras sužinoti daugiau apie aprašomus veikėjus, pratęsti jų istorijas, bet, kita vertus – tų istorijų tamsa, nenugludintas paviršius ir apskritai kylančios tragedijos tarsi ir sulaiko nuo noro nerti giliau, mat baisu, ką ten gali rasti.
Iš bendro konteksto man šiek tiek iškrito pirmasis apsakymas, nes nors iš pirmo žvilgsnio galbūt turėjau su juo tapatintis labiausiai (panašus veikėjo amžius, pomėgiai), bet kažko man jam pritrūko, ypač lyginant su kitomis istorijomis. O šios pasirodė itin stiprios – visos savaip melancholiškos, kai kurios graudžios, kitos net kiek šiurpinančios, paliekančios daug klausimų, bet juos atsakinėti sau visai įdomu, o aptarinėti su kitais skaičiusiais, tikiu, dar geriau. Patiko, kad autorė nemoralizuoja, bet ir visiškai purve nenardina – tam padeda puikus stilius, nedaugžodžiavimas ir neužsibuvimas ties detalėmis, kuris kartais galėtų varginti. Visi veikėjai savaip ryškūs, visi jie, rodos, turi bendrų gijų, bet yra ir atskiros asmenybės. Skirtingos istorijos padeda pažinti ir skirtingas autorės puses, ji būna ir labiau lyriška, ir lakoniškesnė, susikoncentruoja tai į žmogaus vidų, tai į jį supančią aplinką. Šviesos čia gal ir nedaug, bet dėl trumpos apimties kūrinys nepradeda nepakeliamai slėgti – atvirkščiai, aprašomi veikėjai ima rūpėti, nesinori jų paleisti, norisi padėti ar bent sužinoti, kaip jiems sekasi.
Patiko kur kas labiau nei „Malalietka“ ir neabejoju, kad skaitysiu tolesnę autorės kūrybą – džiaugtis lietuvių talentu visada kažkaip smagiau.
Iš bendro konteksto man šiek tiek iškrito pirmasis apsakymas, nes nors iš pirmo žvilgsnio galbūt turėjau su juo tapatintis labiausiai (panašus veikėjo amžius, pomėgiai), bet kažko man jam pritrūko, ypač lyginant su kitomis istorijomis. O šios pasirodė itin stiprios – visos savaip melancholiškos, kai kurios graudžios, kitos net kiek šiurpinančios, paliekančios daug klausimų, bet juos atsakinėti sau visai įdomu, o aptarinėti su kitais skaičiusiais, tikiu, dar geriau. Patiko, kad autorė nemoralizuoja, bet ir visiškai purve nenardina – tam padeda puikus stilius, nedaugžodžiavimas ir neužsibuvimas ties detalėmis, kuris kartais galėtų varginti. Visi veikėjai savaip ryškūs, visi jie, rodos, turi bendrų gijų, bet yra ir atskiros asmenybės. Skirtingos istorijos padeda pažinti ir skirtingas autorės puses, ji būna ir labiau lyriška, ir lakoniškesnė, susikoncentruoja tai į žmogaus vidų, tai į jį supančią aplinką. Šviesos čia gal ir nedaug, bet dėl trumpos apimties kūrinys nepradeda nepakeliamai slėgti – atvirkščiai, aprašomi veikėjai ima rūpėti, nesinori jų paleisti, norisi padėti ar bent sužinoti, kaip jiems sekasi.
Patiko kur kas labiau nei „Malalietka“ ir neabejoju, kad skaitysiu tolesnę autorės kūrybą – džiaugtis lietuvių talentu visada kažkaip smagiau.
August 25, 2023
Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį? Galima būtų taip pasakyti, jei dailininkas būtų labai prastai atlikęs savo darbą. Na o šįkart čia viskas pavaizduota labai tiksliai - keturi gyvenimai, kupini vienatvės, buities nykumo, svetimumo, žiaurumo ir psichologinių traumų. Man patiko kaip kuriama atmosfera, iš detalių tokių kasdienių, bet tokių metaforiškų, jeigu jas akcentuotum. Ta aplinka, kuri supa veikėjus tarsi ėda juos iš išorės, tarsi nuodija. Vertinau 3* tik dėl subjektyvių priežasčių - visgi trumpi apsakymai man nelabai tinka, kita vertus, gerai, kad šįkart jie trumpi - tie keturi gyvenimai tokie slegiantys.
July 14, 2024
Juodi viršeliai, juodokas turinys, bet gal kiek apgaulingai, nes daug sarkastiško humoro prieskonių. Nors geografiškai figūruoja “uostamiestis” ir “sostinė”, tačiau nuo lietuviškumo atriboti tekstų neišeina, o galbūt ir nereikia. Prie laiko tekstai pririšti mažiau akivaizdžiai, galbūt labiau pirmasis kūrinys. Apsakymai neilgi, tačiau plėtojami neskubriai, patiko toks tempas. Intertekstualu, personažai savaip pažįstami, Kulvinskaitė įtikinamai pavaizduoja tiek piktą paauglį, tiek kopriklausomą moterį. Nesitikėjau, kad personažų istorijos susisies, bet pamažu gijos iš toliau ar arčiau apsijungė tarpusavyje. Pirmame apsakyme įžvelgiau ir Fowles’o “Magas” nuotaikų. Paskutiniame kūrinyje pasirodė padauginta melodramatiškos ironijos, kas jau protarpiais pradėjo skambėti nuvertinančiai veikėjos atžvilgiu. Pažįstamiausias ir kažkuo artimiausias iš personažų pasirodė Marius. Gražiai susivedė viskas į A. A. atsiliepime išsakytą mintį apie kito nepažinumą, o šiuo atveju tas galioja ir veikėjams, ir autorei. Maksimaliai kiek išeina pasičiupinėji ir susikuri iliuziją, kad supratai motyvacijas ir dabar jau žinai, pažįsti, nors išties per daug tų klodų ir užkaborių sieloje, kad galėtum išties padėti tašką. Bet iš autorės tono ir nesijaučia to visažiniško taško padėjimo. Buvo įdomu, mielai paskaityčiau darkart, tebūnie tas simbolinis 4 iš 5 knygai ”Keturi”.
April 5, 2023
Neslėpsiu, praeityje ši knyga man būtų patikusi labiau. Buvo metas, kai mėgdavau skaityti apie atskalūnus, vienišus, prie pasaulio nepritampančius žmones. Dabar, rodos, šią temą palikau praeity. Visgi, knyga „Keturi“ man išties patiko, nes supurtė ir pakėlė iš patogios realybės. Bittersweet jausmas apėmė skaitant apie sudėtingus ir visiškai nepanašius į mano veikėjų gyvenimus. Jei atvirai, užvertusi paskutinį lapą, džiaugiausi, kad apsilankiau, bet nepasilikau tame lietingame ir slogiame mieste. Ypatingas BRAVO autorės stiliaus kinematografiškumui ir dėmesiui detalėms, kurios skaitant atidžiai, apie herojus atskleidžia labai daug. Man patiko netgi lakoniškos ir nevienareikšmiškos pabaigos su daug vietos interpretacijai.
Visos mintys apie knygą: https://minimaliai.lt/keturi-virginij...
Visos mintys apie knygą: https://minimaliai.lt/keturi-virginij...
July 16, 2024
3.5 Patiko bibliotekoje prirūgęs stiklainis. Kvepėjo autentiškai.
May 11, 2023
Kaip ‘90s kiddo negaliu nepaminėti: džiugina širdį, kad tokia artima nykuma surankiota, kad įšaldyta. Kad nepamesta.
Ir jei kas manęs klaustų (haha), tai knyga labiausiai apie patyrimą. Tiesiog įsileisti po oda ir laukti kol kraujagysles užlies tuštuma, kurios buvo pripildytas bene kiekvienas butas.
Autorė akivaizdžiai yra perkandusi teksto konstruktą, todėl skaityti vienas malonumas. Tačiau, man atrodo, kad po tuo patogumu gerai rašyti ji slepia savo sielą. Viskas sudėta išmoningai, žodžiai plaukia, visi papildomi teksto mechanizmai ten kur jų reikia - nuasmeninta.
Ir tai ne kritika, tai veikiau mano sielos noras susijungti su autorės, tik tos gelmės užrakintos.
Bent čia, bet šiandiena. Todėl sakau, kad labai patiko (4*).
Tačiau geros naujienos tiems, kurie sako, kad nuo lietuvių literatūros jiems paskausta galvą. Prašom, imkite ir skaitykite, viena kokybė ir savotiškas lengvumas. Skaitant net galvojau, kad nežinodama sakyciau - amerikiečių autoriaus darbas. Vienas tų bestselerių, kur klampu, bet vis tik labiausiai skaitytojui, jo pramogai. It keturi Pinterest paveiksliukai tavo mood board’ui.
Ir jei kas manęs klaustų (haha), tai knyga labiausiai apie patyrimą. Tiesiog įsileisti po oda ir laukti kol kraujagysles užlies tuštuma, kurios buvo pripildytas bene kiekvienas butas.
Autorė akivaizdžiai yra perkandusi teksto konstruktą, todėl skaityti vienas malonumas. Tačiau, man atrodo, kad po tuo patogumu gerai rašyti ji slepia savo sielą. Viskas sudėta išmoningai, žodžiai plaukia, visi papildomi teksto mechanizmai ten kur jų reikia - nuasmeninta.
Ir tai ne kritika, tai veikiau mano sielos noras susijungti su autorės, tik tos gelmės užrakintos.
Bent čia, bet šiandiena. Todėl sakau, kad labai patiko (4*).
Tačiau geros naujienos tiems, kurie sako, kad nuo lietuvių literatūros jiems paskausta galvą. Prašom, imkite ir skaitykite, viena kokybė ir savotiškas lengvumas. Skaitant net galvojau, kad nežinodama sakyciau - amerikiečių autoriaus darbas. Vienas tų bestselerių, kur klampu, bet vis tik labiausiai skaitytojui, jo pramogai. It keturi Pinterest paveiksliukai tavo mood board’ui.
April 8, 2023
Kai kurie sako, kad norėjosi daugiau, kad per greit susiskaitė, bet man atrodo, kad užteko. Kartais mažiau yra daugiau ir šiuo atveju tai pasiteisino.
Atrodo, jauti kaip kiekvienas veikėjas vis tamsėja, liūdnėja, niaukiasi, istorijų pabaigos lyg ir neišduoda visos tiesos, bet tarp eilučių palikta tiek, kad net ir nebūtina pabaigti tiesiai šviesiai.
Kad ir kokie tie veikėjai nutolę nuo manęs pačios, bet kiekviename pamatai kažką universalaus, kažką kas bent truputį pažįstama.
Knyga kelias dienas lydėjo pakeliui į darbą ir namo. Dažniausiai tenka važiuot tais senais troleibusais, pro kurių stogą laša ant galvos, kai stipriai lyja, kurie sustoja vidury gatvės, bet vis tiek važiuoja toliau. Kasdien, nustatytais maršrutais, neatsiejama miesto dalis. Ir tie knygos veikėjai kažkuo priminė troleibusus. Jiems nepadeda virš miesto išraizgytais laidais tekanti elektra, bet jie vis tiek eina į priekį, kartais stabteli. Dažniausiai be aiškaus tikslo. Ir supranti, kad tokie žmonės arti, jie irgi miesto dalis.
Atrodo, jauti kaip kiekvienas veikėjas vis tamsėja, liūdnėja, niaukiasi, istorijų pabaigos lyg ir neišduoda visos tiesos, bet tarp eilučių palikta tiek, kad net ir nebūtina pabaigti tiesiai šviesiai.
Kad ir kokie tie veikėjai nutolę nuo manęs pačios, bet kiekviename pamatai kažką universalaus, kažką kas bent truputį pažįstama.
Knyga kelias dienas lydėjo pakeliui į darbą ir namo. Dažniausiai tenka važiuot tais senais troleibusais, pro kurių stogą laša ant galvos, kai stipriai lyja, kurie sustoja vidury gatvės, bet vis tiek važiuoja toliau. Kasdien, nustatytais maršrutais, neatsiejama miesto dalis. Ir tie knygos veikėjai kažkuo priminė troleibusus. Jiems nepadeda virš miesto išraizgytais laidais tekanti elektra, bet jie vis tiek eina į priekį, kartais stabteli. Dažniausiai be aiškaus tikslo. Ir supranti, kad tokie žmonės arti, jie irgi miesto dalis.
January 21, 2024
Malalietka man kažkaip buvo ne prie širdies. Šita nuėjo žymiai geriau, ⭐️4+.
Įdomios, gerai sukaltos istorijos, labai stipri pabaiga. Manau, kad dar kurį laiką gyvens many.
Įdomios, gerai sukaltos istorijos, labai stipri pabaiga. Manau, kad dar kurį laiką gyvens many.
July 20, 2023
Autorė tikrai sugeba pasakoti istoriją, kurti psichologinius veikėjų portretus, pasirinkti įdomų žiūros kampą, kažkur radau parašyta, kad pasakojimui būdingas kinematografiškumas, ir tam visiškai pritariu, kai kuriose vietose net sustodavau pagalvojusi, kaip gerai, smulkmeniškai, natūraliai perteikiamas vaizdas. Labai apgalvotos detalės. Tačiau šie tekstai praėjo pro mane ,,nepalikdami pėdų".
October 13, 2024
Patiko stilius, personažų portetai, sąsajos tarp istorijų. Puikūs pasakojimai su tamsa, nejauka, bet ir kažkuo šviesiu.
December 13, 2023
Nors ir visų garbinama, man pasirodė ne tokia gera, kokios, galbūt, tikėjausi. Istorijos labai trumpos, pasakoja apie keturių žmonių gyvenimus, kurių istorijos pinasi tarpusavyje. Tai tiesiog įprasti ir gyvenimo traumų kupini žmonės kaip ir daugelis. Manęs nelabai paveikė. Vietomis kažkokie keisti žodžiai, kurie skaitant verčia susimąstyti kodėl būtent čia jie panaudoti. Galbūt, tiesiog, knyga ne man.
July 22, 2023
Prisidėsiu prie visų ir padejuosiu, kad tik keturi apsakymai. Labai skaniai parašyti, norisi daugiau, dar apetito turime. Tačiau geriau baigti valgyti, kai dar esi alkanas, negu persivalgęs - taip skaniau.
Paprastai man trumpi pasakojimai nepatinka. Neįsijaučiu, nepriprantu, pritrūksta laiko. Tačiau šitie patiko net labai. Nesakysiu, kad gyvenimiški, nes visai neatspindi mano matytų ar gyventų gyvenimų. Tačiau natūralūs. Skaitau apie tuos gyvenimus ir matau save pačią kaip trečią veikėją, sėdinčią ant taburetės ir stebinčią. Istorijų balansas nuostabus. Net iš prigimties baisios situacijos jaučiamos kaip žmogiškos, paveiktos mūsų nuotaikos ir emocijų, kurios keičiasi kasdien. Tai - tik gyvenimas, sukurptas iš daugybės mažų pasirinkimų. Niekas mums neprimesta, ir todėl net beviltiškos situacijos nėra beviltiškos, nes veikėjai laisvi rinktis, matantys toliau savo baimių ir nuomonių. Jie pasirinko šiuos gyvenimus ir dėl to yra laimingi, ne dėl to, kad įtelpa į laimingo gyvenimo sausainių formelę, bet tiesiog, iš savęs. Bravo.
Du dalykai, kurie privertė nusišypsoti, tai kad visose istorijose veikėjai rūko, ir kad gavę algą tą pačią dieną švenčia. Nes atlyginimą gavo, tai galima pagyventi linksmiau. Tas labai priminė 90s narratives, kai žmonės dar bandė priprasti prie pinigų vertės gyvenime, ir kai rūkymas visur ir visada buvo labiau norma. Dabar natūraliau atrodytų apsakymai su matcha lattes ir pension funds. Bet čia gal jau kitai kartai...
Paprastai man trumpi pasakojimai nepatinka. Neįsijaučiu, nepriprantu, pritrūksta laiko. Tačiau šitie patiko net labai. Nesakysiu, kad gyvenimiški, nes visai neatspindi mano matytų ar gyventų gyvenimų. Tačiau natūralūs. Skaitau apie tuos gyvenimus ir matau save pačią kaip trečią veikėją, sėdinčią ant taburetės ir stebinčią. Istorijų balansas nuostabus. Net iš prigimties baisios situacijos jaučiamos kaip žmogiškos, paveiktos mūsų nuotaikos ir emocijų, kurios keičiasi kasdien. Tai - tik gyvenimas, sukurptas iš daugybės mažų pasirinkimų. Niekas mums neprimesta, ir todėl net beviltiškos situacijos nėra beviltiškos, nes veikėjai laisvi rinktis, matantys toliau savo baimių ir nuomonių. Jie pasirinko šiuos gyvenimus ir dėl to yra laimingi, ne dėl to, kad įtelpa į laimingo gyvenimo sausainių formelę, bet tiesiog, iš savęs. Bravo.
Du dalykai, kurie privertė nusišypsoti, tai kad visose istorijose veikėjai rūko, ir kad gavę algą tą pačią dieną švenčia. Nes atlyginimą gavo, tai galima pagyventi linksmiau. Tas labai priminė 90s narratives, kai žmonės dar bandė priprasti prie pinigų vertės gyvenime, ir kai rūkymas visur ir visada buvo labiau norma. Dabar natūraliau atrodytų apsakymai su matcha lattes ir pension funds. Bet čia gal jau kitai kartai...
May 15, 2024
3.5-4 / 5
Įdomiai aprašyta aplinka ir patys veikėjai, visų keturių istorijų metu seka nevilties, "nepagerės, ane?" jausmas, bet manau, kad visos knygos esmės pilnai nesupratau
Įdomiai aprašyta aplinka ir patys veikėjai, visų keturių istorijų metu seka nevilties, "nepagerės, ane?" jausmas, bet manau, kad visos knygos esmės pilnai nesupratau
May 18, 2023
Nu puikiai: įdomi, tokia lietuviškai melancholiška, vietom kaip ir norėtųsi daugiau detalių žinot, nei vaizdą dėliotis iš nuotrupų.
Tai va, apsidžiaugiau, kad knyga tokia plona, bet užvertusi paskutinį puslapį būtent dėl jos plonumo ir jaučiu kartėlį… užkabino ir pffff, nutrūko istorijos siūlas…
Tiesa, paskutinis apsakymas būtent taip ir baigėsi- mirtimi, o po mirties juk nieko nėra, yra gyvenimo pabaiga ir viskas!
Tai todėl ir ⭐️ tik 4, už tą nieko, kai dar TIEK buvo galima papasakot!
Tai va, apsidžiaugiau, kad knyga tokia plona, bet užvertusi paskutinį puslapį būtent dėl jos plonumo ir jaučiu kartėlį… užkabino ir pffff, nutrūko istorijos siūlas…
Tiesa, paskutinis apsakymas būtent taip ir baigėsi- mirtimi, o po mirties juk nieko nėra, yra gyvenimo pabaiga ir viskas!
Tai todėl ir ⭐️ tik 4, už tą nieko, kai dar TIEK buvo galima papasakot!
March 4, 2024
Ar lengva rašyti atsiliepimus apie draugų knygas? Jo, kai jie rašo taip gerai kaip V. K.
Atsiribodama nuo kaltinimo neobjektyvumu, galiu pridurti, kad daugumoje atvejų to daryti tiesiog negaliu – nes mano aplinkoje žymiai daugiau fainų rašančių žmonių nei gerai rašančių fainų žmonių.
Labai bijojau skaityti „Keturis“. Dėl to, kad jie pasirodys mažiau geri nei „Malalietka“, dar dėl to, kad jie išvis nebus geri ir dėl to, kad negalėsiu atsiriboti nuo Virginijos – žmogaus, persikūnijančios į Kulvinskaitės protagonistus. Todėl knyga ilgai gulėjo šalia mano lovos neskaitoma, o tada pasiėmiau ją į kelionę, kur žinojau: arba turėsiu 3,5 val. bendrauti su mažai pažįstamais died..., arba skaityti „Keturis“.
Nei viena iš mano baimių nepasiteisino. „Keturi“ yra tiesiog kitokie nei „Malalietka“, matau juose Kulvinskaitės – kaip rašytojos – brandą. Virginiją atpažįstu, bet kitame personaže nei galbūt ji buvo sumaniusi. Bet atpažinumas netrikdo, lygiai kaip netrikdė ir „Malalietkoje“.
Visiškai išnešė Inga, Luke man trūko šalutinių moterų veikėjų išplėtojimo (nes kam tada joms vardai), Marius yra mažas filmo scenarijus, Nora man labiausiai nepatiko, bet gal dėl to, kad Kulvinskaitė aprašo mano amžiaus moterį ir priimu tai perdėm asmeniškai=tipo aš geriau žinau, kad taip (ne)būna:) Bet atsiribodama nuo asmeniškumų, kurie yra laikomi GR geru tonu, o aš vis dėlto mėgstu daryti atvirkščiai, reziumuoju, kad summa summarum, knyga yra jėga.
„Keturis“ matau kaip profesionalų sparingą prieš ateity (sic!) pasirodysiantį Virginijos romaną.
Beje, „Keturi“ nedovanotinai nepateko į Instituto kūrybiškiausią 12 ir į Metų knygos 5. Pf.
Atsiribodama nuo kaltinimo neobjektyvumu, galiu pridurti, kad daugumoje atvejų to daryti tiesiog negaliu – nes mano aplinkoje žymiai daugiau fainų rašančių žmonių nei gerai rašančių fainų žmonių.
Labai bijojau skaityti „Keturis“. Dėl to, kad jie pasirodys mažiau geri nei „Malalietka“, dar dėl to, kad jie išvis nebus geri ir dėl to, kad negalėsiu atsiriboti nuo Virginijos – žmogaus, persikūnijančios į Kulvinskaitės protagonistus. Todėl knyga ilgai gulėjo šalia mano lovos neskaitoma, o tada pasiėmiau ją į kelionę, kur žinojau: arba turėsiu 3,5 val. bendrauti su mažai pažįstamais died..., arba skaityti „Keturis“.
Nei viena iš mano baimių nepasiteisino. „Keturi“ yra tiesiog kitokie nei „Malalietka“, matau juose Kulvinskaitės – kaip rašytojos – brandą. Virginiją atpažįstu, bet kitame personaže nei galbūt ji buvo sumaniusi. Bet atpažinumas netrikdo, lygiai kaip netrikdė ir „Malalietkoje“.
Visiškai išnešė Inga, Luke man trūko šalutinių moterų veikėjų išplėtojimo (nes kam tada joms vardai), Marius yra mažas filmo scenarijus, Nora man labiausiai nepatiko, bet gal dėl to, kad Kulvinskaitė aprašo mano amžiaus moterį ir priimu tai perdėm asmeniškai=tipo aš geriau žinau, kad taip (ne)būna:) Bet atsiribodama nuo asmeniškumų, kurie yra laikomi GR geru tonu, o aš vis dėlto mėgstu daryti atvirkščiai, reziumuoju, kad summa summarum, knyga yra jėga.
„Keturis“ matau kaip profesionalų sparingą prieš ateity (sic!) pasirodysiantį Virginijos romaną.
Beje, „Keturi“ nedovanotinai nepateko į Instituto kūrybiškiausią 12 ir į Metų knygos 5. Pf.
Read
August 4, 2024Atmosferiškų, gana slogių, gal net truputį sapniškų apsakymų rinkinys. Atrodo, tokie trumpi, o puikiai panardinantys, atspindintys ne visada malonią tikrovę. Nors proza taupi, prie veikėjų nesunkiai ir tarytum nejučia prisirišau, ypač paskesniuose apsakymuose.
January 5, 2025
Keturi apsakymai apie nelaimingus žmones. Keturios, keliais elementais ir viena vietove susijusios istorijos. Niūrūs ir ribiniai, save niokojantys herojai. Skamba neitin patraukliai, bet skaitosi laba, netgi, neblogai.
March 18, 2023
kiek sunkiai įsibėgėjau, bet galiausiai įgavau pagreitį. tamsios vinjetės, puikiai sukaltos, pašiurpino, bet kažkaip greit ir išblėso
January 3, 2025
Beviltiška 5/5
Displaying 1 - 30 of 43 reviews