What do you think?
Rate this book


156 pages, Paperback
First published September 1, 1997
Siekiant pokyčių, idėjos apie pasąmonės ir fiksuotos bei dabartį lemiančios praeities įtaką tampa papildomomis kliūtimis, bet, kita vertus, leidžia išsaugoti dvilypę nuostatą tų pokyčių atžvilgiu ir toliau likti įsitikinus, kad jokio dvilypumo nėra. Taigi galynėdamasis su praeitimi ir savo nuostatomis pasąmonėje, kurią reikia iššifruoti ir interpretuoti, galiu reikšti nepasitenkinimą, piktintis dėl man jos primetamų prieštaravimų bei suvaržymų, o kartu ne tik palaikyti ir pateisinti tą pačią savasties šerdį, bet ir saugoti ją nuo bet kokių naujų, netikėtai atsirasti galinčių potyrių ar įtakų.
Priešingai paplitusiai nuomonei, manau, kad mano klientai kur kas daugiau laimi, kai nemėginu įtikinėjimais, prievarta ar dovanomis keisti dabartinio jų gyvenimo būdo, bet stengiuosi “būti” su jais “tokiais, kokie yra”, ir tyrinėti, kokia gi jų patirtis “būnant tokiems, kokie yra”. Tai kelias, kuriuo einant galbūt gali išryškėti tą gyvenimo būdą palaikančios disocijuotos vertybės ir “sustingę” požiūriai. “Kokiam būti jums leidžia priklausomybė ir koks negalėtumėte būti be jos?”, “Ką jums priklausomybė leidžia daryti, ko be jos negalėtumėte daryti?”, “Kaip, jūsų nuomone, pasikeistų jūsų santykiai su savimi ir kitais, jei nebūtumėte priklausomas?”, “Kai sakote “esu priklausomas”, kokie teiginiai ar vertinimai iš karto seka po šių žodžių?” - tokie ir panašūs tyrinėti skatinantys klausimai ne kartą yra atskleidę svarbių įžvalgų apie kliento gyvenamą prasmių pasaulį ir apie priklausomybę kaip būtiną veikiančią to pasaulio dalį.
Ši ne-žinojimo briauna - t. y. psichoterapeuto suvokimas, kad būti su klientu visada reiškia tam tikrą riziką, - atspindi, mano supratimu, vieną pagrindinių egzistencinės fenomenologinės teorijos prielaidų. Susitinkant su kitu žmogumi visada laukia nežinomybė - galime apsirikti, pasakyti ar padaryti ne tai, ko reikia, gal atsakas bus ne toks, kokio tikimės, o gal būsime nuvilti, apgauti, suklaidinti ar išduoti; lygiai taip pat galime pasielgti ir patys savo ar kitų atžvilgiu. Toks netikrumas, neišvengiamas painumas lemia, kad visus mūsų santykius - su žmonėmis, su savomis vertybėmis ar įsitikinimais - žymi neapibrėžtumas. Gelbėdamiesi nuo jį lydinčio nerimo, kartais stengiamės apsigyventi tokiame pasaulyje, kur reikia kuo mažiau susidurti su kitais žmonėmis. Arba, ko gero, maksimaliai mažindami riziką, dažniau siekiame nustatyti griežtas ribas, kaip, kur ir kada sus jais susitinkame. Turbūt nesunku suvokti, kokią tenka mokėti kainą: gyvenime nebelieka gyvybės, jis netenka pasitenkinimo, tampa siauras ir beveidis - pasak vieno autoriaus, “su juo taikstaisi, kol galų gale tau leidžiama numirti”.