5/5
Kas yra šokoladas? Čia jis daugiau nei saldumynas. Daugiau nei greita nuodėmė. Tai vaistas sužeistoms sieloms ir sužeistoms širdims, o svarbiausia – tai būdas matyti praeitį, matyti ateitį. Net matyti dabartį – nes ją mato toli gražu ne visi, kurie žiūri. Šokoladas padeda matyti žmogų – kas tūno giliai, kas slepiama taip stipriai, taip laikantis įsikibus į savas ir svetimas paslaptis – laikomas iš gėdos, iš kaltės, o dažniausiai tiesiog iš meilės. Meilės, kuri čia dažnai pridengiama dievobaimingumu, tačiau įrodanti, kad nėra nieko dieviškesnio nei tiesiog mylėti ne tik tą, kuris šalia, bet ir tai, kuo esi. Ir ko nori.
Šokoladui reikia ne tik tinkamos aplinkos, tinkamos temperatūros ir tinkamo recepto. Jam reikia tiek tinkamo ragautojo, tiek tinkamo šefo. Tokio, kaip Vijana Roše. Šokolado alchemikė, pranašė, bėganti nuo to, ką mato ateityje – kaip bėgo jos mama ir mamos mama. Nes kartais bėgimas irgi yra recepto dalis. Kartais šokoladui reikia net papildomo kartumo. Tokio, kurio prideda kunigas Fransis Reno. Nusidėjėlių kolekcionierius, kantriai laukiantis dar vienos paklydusios sielos, kurią galėtų priimti į mylinčias rankas, krikščioniškai kukliai nuleista galva. Bet rankos, nors ir mylinčios, myli ne besąlygiškai. Tik pritaikant griežtas atrankos ir patikros taisykles – dar griežtesnes nei gaminant patį sudėtingiausią patiekalą. Myli tik po pažadų, priesaikų, visą gyvenimą trunkančių įsipareigojimų ir dviveidiškų maldų Damoklo kardu virš galvos.
Šokoladas čia ir maišto įrankis. Prieš save patį, savo nelaimes, religiją – dažniausiai svetimą, brėžiant ribą tarp savų ir svetimų, mūsų ir jų. Prieš religiją, kuri čia daugiau įprotis ir pareiga, nei kad širdies tiesa. Šokoladas - maištas prieš tėvą, motiną, visuomenę, papročius, smurtaujantį sutuoktinį ar net visą Pasaulį. Kartais net prieš patį save. Nes tai, kas galvoje, nebūtinai atliepia tai, kas širdyje. Ir atvirkščiai. Šokoladas čia padeda sukonfigūruoti moralinį kompasą. Jis skiria gėrį ir blogį, o svarbiausia – parodo pačius skirtingiausius šių dviejų atspalvius ir šešėlius. Šokoladas įgarsina nutylėjimus. Prakalbina tuos, kurie buvo užčiaupti. Sujungia tuos, kurie turėjo būti kartu ir išskiria tuos, kuriems atėjo metas pasukti skirtingais keliais. Nes pokyčių vėjas pučia visiems. Bet ne visi, toli gražu ne visi gali ir nori jį girdėti. Ne visi moka klausytis.