What do you think?
Rate this book
Was suchst du, Wolf?
Ryna ist auf dem Weg von Darmstadt in ihr belarussisches Heimatdorf. Dort ist im 101. Lebensjahr ihre Großmutter gestorben – „fast blind und dürr wie eine Bohnenstange, aber bei vollem Bewusstsein und Kräften“. Bis zum Schuleintritt ist Ryna einst bei ihr aufgewachsen: Sie lauschte den Geschichten, in denen nichts verschwiegen wurde, sie sah zu, wie Kinder und Erwachsene von Verwünschungen befreit und Wunden weggezaubert wurden.
In ihrem Zwiegespräch mit der geliebten Großmutter lässt die heute in Warschau lebende Eva Viežnaviec das ganze 20. Jahrhundert mit all seinen Grausamkeiten vorbeiziehen und setzt der Überzeugung einer ganzen Generation von Frauen ein Denkmal, dass das Leben weitergehen wird, selbst auf verbrannter Erde.
In ihrem Zwiegespräch mit der geliebten Großmutter lässt die heute in Warschau lebende Eva Viežnaviec das ganze 20. Jahrhundert mit all seinen Grausamkeiten vorbeiziehen und setzt der Überzeugung einer ganzen Generation von Frauen ein Denkmal, dass das Leben weitergehen wird, selbst auf verbrannter Erde.
144 pages, Hardcover
First published January 1, 2020
About the author
Ева Вежнавец
3 books16 followersBorn on 9 January 1972 in the village of Zahallie (Liuban district), where she spent her childhood. She was often ill as a child, experienced clinical death, and, by her own recollection, was saved by local village folk healers.
In 1994 she graduated from the Philology Faculty of Belarusian State University. After her assignment, she worked as a teacher in her home village and as a kindergarten educator, but soon left the education system. In the 1990s she joined the Belarusian national movement, became a member of the BPF, and worked as an intern at Belarusian radio. She actively participated in the life of the Minsk creative bohemia of that time, and was friends with many popular cultural figures such as Anatol Sys, Michal Anempadystaŭ, and Artur Klinaŭ.
In 2006 she moved to Poland to work at Euroradio, where she worked for 13 years. She also collaborated with the Belsat TV channel until 2020. She lived in Warsaw. As a translator, she collaborated with the Zbigniew Raszewski Theatre Institute in Warsaw (2019). She was a member, author, and translator for Da Teatra Society of Young Creators in Poznań. In 2013, Kurs was a Feuchtwanger Fellow at the Villa Aurora cultural institute in Pacific Palisades in California, which is maintained by the government of Germany.
In 2020, during the COVID-19 pandemic and after losing her job at the radio, she went to work as a social worker (caregiver) — looking after elderly and seriously ill Poles. According to her, she took this step consciously, in order to overcome her own fear of old age and death. Due to her civic activism and the threat of political persecution, she could not return to Belarus after the events of 2020.
In May 2025, Viežnaviec was diagnosed with late-stage cancer. The writer underwent chemotherapy and fought the illness for over a year. She died from cancer in Warsaw in July 2026, aged 54.
In 1994 she graduated from the Philology Faculty of Belarusian State University. After her assignment, she worked as a teacher in her home village and as a kindergarten educator, but soon left the education system. In the 1990s she joined the Belarusian national movement, became a member of the BPF, and worked as an intern at Belarusian radio. She actively participated in the life of the Minsk creative bohemia of that time, and was friends with many popular cultural figures such as Anatol Sys, Michal Anempadystaŭ, and Artur Klinaŭ.
In 2006 she moved to Poland to work at Euroradio, where she worked for 13 years. She also collaborated with the Belsat TV channel until 2020. She lived in Warsaw. As a translator, she collaborated with the Zbigniew Raszewski Theatre Institute in Warsaw (2019). She was a member, author, and translator for Da Teatra Society of Young Creators in Poznań. In 2013, Kurs was a Feuchtwanger Fellow at the Villa Aurora cultural institute in Pacific Palisades in California, which is maintained by the government of Germany.
In 2020, during the COVID-19 pandemic and after losing her job at the radio, she went to work as a social worker (caregiver) — looking after elderly and seriously ill Poles. According to her, she took this step consciously, in order to overcome her own fear of old age and death. Due to her civic activism and the threat of political persecution, she could not return to Belarus after the events of 2020.
In May 2025, Viežnaviec was diagnosed with late-stage cancer. The writer underwent chemotherapy and fought the illness for over a year. She died from cancer in Warsaw in July 2026, aged 54.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 112 reviews
Read
July 31, 2022Якщо ви читали "Амадоку", то це - така дуже концентрована й білоруська версія тієї самої проблематики: переплетіння всіх травматичних сторінок історії ХХ століття на прикладі однієї етнічно змішаної родини у провінційному містечку.
Рина, тиха алкоголічка, повертається з Німеччини, де гляділа старих, на похорон своєї бабусі в рідне село серед білоруських боліт, де страшні народні казки сусідують зі страшними історіями колективізації, предковічні забобони - з Голокостом, архаїчне міфологічне бачення природи - з масштабним нищенням екології в ході радянських проєктів підкорення світу. Чудова, подекуди нестерпна, однак, хай би що там казали, оптимістична історія, де болота врешті повертаються, змиваючи шмат того поганого, що було в інтервалі.
Рина, тиха алкоголічка, повертається з Німеччини, де гляділа старих, на похорон своєї бабусі в рідне село серед білоруських боліт, де страшні народні казки сусідують зі страшними історіями колективізації, предковічні забобони - з Голокостом, архаїчне міфологічне бачення природи - з масштабним нищенням екології в ході радянських проєктів підкорення світу. Чудова, подекуди нестерпна, однак, хай би що там казали, оптимістична історія, де болота врешті повертаються, змиваючи шмат того поганого, що було в інтервалі.
January 20, 2023
Па што ідзеш воўча? - Па астатняе. Вельмі моцны твор. Мабыць нават жудасны. Гісторыя Беларусі ХХ стагодзьдзя ў кароткім пераказе старой шаптухі, які даходзіць да нас празь яе ўнучку, якой веды старой мала чым дапамаглі ў жыцьці. Крывавая мешаніна з камісараў, балахоўцаў, палякаў, немцаў, пыліцаяў, партызанаў ды яўрэйскіх пагромаў пасярод палескай тхлані з пункту погляду жанчыны, якая бегае балотамі як здань, лякуе, прымае роды, труціць, хавае ад сьмерці. Але менавіта з гэтага напаўмёртвага балота, залітага крывёй беларусаў, яўрэяў, немаўлят, жанчын, злодзеяў і ахвяр зноў і зноў прабіваецца крыніца з самага цэнтру зямлі.
Read
February 23, 2026Kokia apgaulinga knyga! Vos 126 psl., o kiek istorijų ir emocinių registrų. Moters istorija, šeimos istorija ir Baltarusijos pastarojo šimtmečio istorija. Dėžutė dvigubu ar net trigubu dugnu. Ir emociškai ne vien juodojo humoro ir magiškojo realizmo gausite. Gausite dar ir daug skausmo, tamsos ir nevilties verpetą, pelkę tokią, kad jau atrodo, nebeišklamposi. Patiks, jei patiko Danutės Kalinauskaitės "Baltieji prieš juoduosius" ar Nijolės Marytės Šerniūtės "Vilkų kampo Eliza". Greičiausiai nepatiks ethno-fantasy gerbėjams ir gerbėjoms. Nepramoginė knyga, labiau sunki nei lengva, istorinis kontekstas čia nėra atraktyvus fonas, magijos šaltinis. O kam romanas patiks, rekomenduoju Kateřinos Tučkovos "Baltųjų Karpatų raganas" - knyga, mūsuose išversta per anksti.
July 18, 2026
Īsais kurss baltkrievu 20.gs. vēsturē (maiteklis - šiem ir gājis vēl švakāk kā mums) un Māras Poļakovas tulkojums. Vai lasīšanai būtu vajadzīgs vēl kāds iemesls? Ne šajās mājās.
May 7, 2026
Stovėti sargyboje.
Kažkodėl prisiminiau vieną geriausių konferencijų, kurioje teko būti. Organizatoriai pranešimams skaityti skyrė vos 10–12 minučių. Manyta, kad tiek laiko turėtų pakakti išdėstyti temą nepersiplečiant, koncentruotai ir akcentuojant tai, kas svarbiausia, įdomiausia.
Kodėl analogija šovė į galvą būtent dabar? Nes baltarusių autorė į 127 puslapius sutraukė kone 100-metį savo tautos istorijos, skaitytoją vedžiodama po skurdų velnio vėmalų kraštą, kuriame niekas nesilaiko. Priverstą išgyventi išbuožinimus, išdavystes, prievartą, klaiką, badą, neteisybę, socialistinius/komunistinius marazmus, pervartas, naganais įtvirtintą valdžią ir galią. Laikmečius, kada klestėjo melas ir netiesa, žmogaus vertė tapo minusinė, galvas kėlė niekšai, menkystos ir vidutinybės, žmogus žmogui buvo vilkas, savi šaudė į savus etc. Tam, kad skaitytojui būtų skaniau, pabarstydama magijos ir senųjų tikėjimų, gyvenimo tiesų ir papročių.
Knyga, kokių mums reikia ne vienos. Tam, kad nepamirštume ir budėtume sargyboje. Nes istorija linkusi kartotis, o analogijų su mūsų šalimi daugybė.
Atskiras pagiriamasis žodis kalbos grožiui ir vertėjos darbui.
Kažkodėl prisiminiau vieną geriausių konferencijų, kurioje teko būti. Organizatoriai pranešimams skaityti skyrė vos 10–12 minučių. Manyta, kad tiek laiko turėtų pakakti išdėstyti temą nepersiplečiant, koncentruotai ir akcentuojant tai, kas svarbiausia, įdomiausia.
Kodėl analogija šovė į galvą būtent dabar? Nes baltarusių autorė į 127 puslapius sutraukė kone 100-metį savo tautos istorijos, skaitytoją vedžiodama po skurdų velnio vėmalų kraštą, kuriame niekas nesilaiko. Priverstą išgyventi išbuožinimus, išdavystes, prievartą, klaiką, badą, neteisybę, socialistinius/komunistinius marazmus, pervartas, naganais įtvirtintą valdžią ir galią. Laikmečius, kada klestėjo melas ir netiesa, žmogaus vertė tapo minusinė, galvas kėlė niekšai, menkystos ir vidutinybės, žmogus žmogui buvo vilkas, savi šaudė į savus etc. Tam, kad skaitytojui būtų skaniau, pabarstydama magijos ir senųjų tikėjimų, gyvenimo tiesų ir papročių.
Knyga, kokių mums reikia ne vienos. Tam, kad nepamirštume ir budėtume sargyboje. Nes istorija linkusi kartotis, o analogijų su mūsų šalimi daugybė.
Atskiras pagiriamasis žodis kalbos grožiui ir vertėjos darbui.
May 29, 2021
Галоўная мальфарка сучбелліту Святлана Свет Curse выдала новую кнігу. Кароткая інструкцыя па выкарыстанні. Для прачытання добра падыйдуць сямейныя маршруты, хаты дзяцінства, сені і ганкі гаспадыні, з якой вы прыехалі развітацца. Самагон і крафт дадаць па гусце і настроі. Калі жарэш зямлю, чапляй кавалкі з дзмюхаўцамі.
May 11, 2026
Knyga plona, bet ją atvertus atsiveria lyg bedugnis istorijos šulinys – semk, ir kas kartą vis naujai pasemsi.
Vilkas čia - represinių valdžių metafora, o autorė pasakoja viso XX amžiaus Baltarusijos istoriją ir tokius baisumus, kad stebuklas, kaip apskritai kas nors išgyveno badą, žudymus, tremtį, alkoholizmą. O tie, kurie išgyveno, ir šiandien renkasi gyventi prievartaujami vilko, nes kitaip dar neišmoko.
Vertimo grožis tiesiog atima žadą – ta dzūkiška tarmė gaivina lyg ledinis vanduo tvankią dieną.
Vilkas čia - represinių valdžių metafora, o autorė pasakoja viso XX amžiaus Baltarusijos istoriją ir tokius baisumus, kad stebuklas, kaip apskritai kas nors išgyveno badą, žudymus, tremtį, alkoholizmą. O tie, kurie išgyveno, ir šiandien renkasi gyventi prievartaujami vilko, nes kitaip dar neišmoko.
Vertimo grožis tiesiog atima žadą – ta dzūkiška tarmė gaivina lyg ledinis vanduo tvankią dieną.
April 8, 2023
кароткая аповесць, здаецца, лепшая за ўсе сённяшнія афіцыйныя падручнікі гісторыі. тое, што мы - кожны і кожная - чулі ад бабулі (бо нешта мужчыны ў нас радзей дажываюць да сталага веку), дзе спакойным голасам пераказаныя і войны, і голад, і то смешныя, а калі і страшныя забабоны і прымхі, і ўсё гэта нашае балота з крывёю. і ў кожным радку - боль разам з сумнай пасмешкай.
насамрэч першая кніжка, якую я чытала і літаральна чула, як мая бабуля і яе сёстры распавядалі свае гісторыі. у мяне няма ў сям'і шаптух і камісараў, мы крыху далей ад багны (хоць і ў нас ёсць у анамнэзе габрэйскае мястэчка, як ні дзіўна, Ліпень), але вельмі моцнае адчуванне, што ўся аповесць пра мяне і для мяне. нешта кшталту таго калі ўпершыню паслухаць колькі трэкаў Троіцы - вось калі ніколі іх дагэтуль не чула, але адразу адчуваеш, што музыка ідзе не звонку, а ў мяне знутры.
чатыры зорачкі толькі за тое, што фінал атрымаўся крыху пакамечаны і кароткі (так, хацелася яшчэ).
насамрэч першая кніжка, якую я чытала і літаральна чула, як мая бабуля і яе сёстры распавядалі свае гісторыі. у мяне няма ў сям'і шаптух і камісараў, мы крыху далей ад багны (хоць і ў нас ёсць у анамнэзе габрэйскае мястэчка, як ні дзіўна, Ліпень), але вельмі моцнае адчуванне, што ўся аповесць пра мяне і для мяне. нешта кшталту таго калі ўпершыню паслухаць колькі трэкаў Троіцы - вось калі ніколі іх дагэтуль не чула, але адразу адчуваеш, што музыка ідзе не звонку, а ў мяне знутры.
чатыры зорачкі толькі за тое, што фінал атрымаўся крыху пакамечаны і кароткі (так, хацелася яшчэ).
January 26, 2026
Nos encontramos ante una obra de memoria familiar e historia del siglo XX en Bielorrusia, centrada en varias generaciones de mujeres. Un relato escrito de una forma lírica que reconstruye la vida de cinco generaciones en una pequeña aldea bielorrusa, en un momento duro debido a la violencia política.
La historia comienza con el regreso de Ryna, que tras emigrar a Alemania vuelve a su aldea tras perder su trabajo, acaba de morir su abuela, una curandera respetada.
Aunque la historia es una novela, la autora se ha apoyado en testimonios directos y en mucha investigación documental para contar como a pesar de todo, la supervivencia cotidiana es obligada.
Asique en esta breve novela vas a encontrarte una mezcla de esos “milagros” que han ido apareciendo a lo largo de la historia, como fue la llegada de la televisión, con las grandes catástrofes que han ido ocurriendo en el país, como fueron revoluciones, guerras, ocupaciones y persecuciones.
Una novela de memoria familiar con un buen trasfondo histórico, con voces femeninas potentes donde la vuelta a tu ciudad natal no es nostálgica, es un choque de lo que fue, y lo que la sociedad arrastra.
La historia comienza con el regreso de Ryna, que tras emigrar a Alemania vuelve a su aldea tras perder su trabajo, acaba de morir su abuela, una curandera respetada.
Aunque la historia es una novela, la autora se ha apoyado en testimonios directos y en mucha investigación documental para contar como a pesar de todo, la supervivencia cotidiana es obligada.
Asique en esta breve novela vas a encontrarte una mezcla de esos “milagros” que han ido apareciendo a lo largo de la historia, como fue la llegada de la televisión, con las grandes catástrofes que han ido ocurriendo en el país, como fueron revoluciones, guerras, ocupaciones y persecuciones.
Una novela de memoria familiar con un buen trasfondo histórico, con voces femeninas potentes donde la vuelta a tu ciudad natal no es nostálgica, es un choque de lo que fue, y lo que la sociedad arrastra.
July 31, 2026
Pēkšņi visi lasītmīļi gandrīz vienbalsīgi sāka runāt par šo baltkrievu autores darbu, turklāt atsauksmes bija lieliskas. Daži gan atzina, ka ne viss ir saprotams. Tas biedēja arī mani, tomēr, kad redzēju šo "jaunumu" bibliotēkas plauktā, manas rokas pašas aiztiecās tam pretim.😏🤷
Šo darbu sarakstījusi baltkrievu autore, kas tieši pirms 10 dienām atstāja mūsu pasauli, jo pirms gada viņai atklāja vēzi smagā stadijā. Ilgu laiku viņa dzīvoja Polijā, kur bija žurnāliste un tulkotāja. Mūsdienu politiskā režīma ietvaros viņa nespēja atgriezties dzimtajā Baltkrievijā, tomēr, uzzinot par viņas slimību, baltkrievi 3h laikā savāca nepieciešamo naudu viņas ārstniecībai. Manuprāt, tas liecina, cik ļoti cienīta un mīlēta viņa bija mājās...
Šī grāmata ir kā veltījums skaistajai, bet politisko varu nomocītajai Baltkrievijai un tās mierīgajiem iedzīvotājiem. Šajā darbā mijas tagadne un senatne. Tas ir vēsturisks romāns, jo stāsta par baltkrieviem kā tautu, kas nežēlīgi un brutāli malta starp strauji mainīgajiem varas dzirnakmeņiem! Tāda izjūta, ka šī tauta bez mitas tiek šaustīta, pērta un peldināta krāčainā upē. Paskaties pa labi, tur vilks, paskaties pa kreisi tur jau gaida cits! Un aizbēgt nevari, jo visapkārt baismīgs purvs.
Kāda jauna sieviete, kas sirgst ar alkoholismu, no dzīves ārzemēs atgriežas uz savas simtgadīgās vecmammas - riebējas, zintnieces, dziednieces, vēstures pierakstītājas, bērēm. Tur viņa sāk lasīt savas vecmammas pierakstus un iepazīst gan savas dzimtas, gan kaimiņu, gan visas tautas skarbo vēsturi 20.gs. pirmajā pusē.
Grāmata ir par atgriešanos pie savām saknēm, izdzīvošanu drausmīgos laikos, par cilvēku briesmīgo ļaunumu un brutalitāti vienam pret otru, bet arī svarīgā turpināšanu...
Šo grāmatu izlasīju priekšā sev skaļi. Ja ir iespējams to darīt, tas palīdz saslēgties ar stāstu un ienirt tajā. Šajā grāmatā ir diezgan daudz senvārdu, kas paspilgtina folkloras un maģijas lomu šajā darbā. Valoda ļoti interesanta. Noskaņa agresīvi drūma, bet ar burvestību pieskaņu.
Man ne visai patika risinājums ar tulkotājas piezīmēm. Pirmkārt, ja nepašķirsta grāmatu pirms lasīšanas, šo svarīgo informāciju var nepamanīt. Varēja vismaz pie skaidrotajiem terminiem pielikt zvaigznīti. Otrkārt, kāpēc norādītās lapaspuses neiet pēc kārtas? Kaut kā varēja to visu lasītājam ērtāk sakārtot.🤔
Tā kā par Baltkrievijas vēsturi neko nezināju, bija interesanti gūt nelielu ieskatu tajā. Iespējams, šeit pilnībā visu neizpratu, jo mainījās deviņas varas un reizēm šķita, ka te derētu plašāka vēstures izpratne, tomēr tas netraucēja. Visvairāk mani aizskāra ebreju vajāšana vēl pirms Hitlera ārprāta. Tiešām tiem ebrejiem kāds tur augšā laikam aizmirsis iedalīt mierīgu pastāvēšanu, vienkārši drausmīgi... Un tas, ka reizēm atrodies starp divām varām un vairs nezini, uz kuru pusi rauties, jo tik un tā kādam būsi nodevējs, bet tam pa vidu tev vienkārši gribas izdzīvot un tikai kaut ko apēst.
Visvairāk man patika tieši tas reālais + maģiskais; tas, kā autore savērpj mūsdienu sākumu un noslēgumu ar vidū esošo vecmātes uzrakstīto sarunu ar galveno varoni.
Starp citu, arī ļoti atbilstošs un skaists grāmatas vāks.🤍💔
Šo darbu sarakstījusi baltkrievu autore, kas tieši pirms 10 dienām atstāja mūsu pasauli, jo pirms gada viņai atklāja vēzi smagā stadijā. Ilgu laiku viņa dzīvoja Polijā, kur bija žurnāliste un tulkotāja. Mūsdienu politiskā režīma ietvaros viņa nespēja atgriezties dzimtajā Baltkrievijā, tomēr, uzzinot par viņas slimību, baltkrievi 3h laikā savāca nepieciešamo naudu viņas ārstniecībai. Manuprāt, tas liecina, cik ļoti cienīta un mīlēta viņa bija mājās...
Šī grāmata ir kā veltījums skaistajai, bet politisko varu nomocītajai Baltkrievijai un tās mierīgajiem iedzīvotājiem. Šajā darbā mijas tagadne un senatne. Tas ir vēsturisks romāns, jo stāsta par baltkrieviem kā tautu, kas nežēlīgi un brutāli malta starp strauji mainīgajiem varas dzirnakmeņiem! Tāda izjūta, ka šī tauta bez mitas tiek šaustīta, pērta un peldināta krāčainā upē. Paskaties pa labi, tur vilks, paskaties pa kreisi tur jau gaida cits! Un aizbēgt nevari, jo visapkārt baismīgs purvs.
Kāda jauna sieviete, kas sirgst ar alkoholismu, no dzīves ārzemēs atgriežas uz savas simtgadīgās vecmammas - riebējas, zintnieces, dziednieces, vēstures pierakstītājas, bērēm. Tur viņa sāk lasīt savas vecmammas pierakstus un iepazīst gan savas dzimtas, gan kaimiņu, gan visas tautas skarbo vēsturi 20.gs. pirmajā pusē.
Grāmata ir par atgriešanos pie savām saknēm, izdzīvošanu drausmīgos laikos, par cilvēku briesmīgo ļaunumu un brutalitāti vienam pret otru, bet arī svarīgā turpināšanu...
Šo grāmatu izlasīju priekšā sev skaļi. Ja ir iespējams to darīt, tas palīdz saslēgties ar stāstu un ienirt tajā. Šajā grāmatā ir diezgan daudz senvārdu, kas paspilgtina folkloras un maģijas lomu šajā darbā. Valoda ļoti interesanta. Noskaņa agresīvi drūma, bet ar burvestību pieskaņu.
Man ne visai patika risinājums ar tulkotājas piezīmēm. Pirmkārt, ja nepašķirsta grāmatu pirms lasīšanas, šo svarīgo informāciju var nepamanīt. Varēja vismaz pie skaidrotajiem terminiem pielikt zvaigznīti. Otrkārt, kāpēc norādītās lapaspuses neiet pēc kārtas? Kaut kā varēja to visu lasītājam ērtāk sakārtot.🤔
Tā kā par Baltkrievijas vēsturi neko nezināju, bija interesanti gūt nelielu ieskatu tajā. Iespējams, šeit pilnībā visu neizpratu, jo mainījās deviņas varas un reizēm šķita, ka te derētu plašāka vēstures izpratne, tomēr tas netraucēja. Visvairāk mani aizskāra ebreju vajāšana vēl pirms Hitlera ārprāta. Tiešām tiem ebrejiem kāds tur augšā laikam aizmirsis iedalīt mierīgu pastāvēšanu, vienkārši drausmīgi... Un tas, ka reizēm atrodies starp divām varām un vairs nezini, uz kuru pusi rauties, jo tik un tā kādam būsi nodevējs, bet tam pa vidu tev vienkārši gribas izdzīvot un tikai kaut ko apēst.
Visvairāk man patika tieši tas reālais + maģiskais; tas, kā autore savērpj mūsdienu sākumu un noslēgumu ar vidū esošo vecmātes uzrakstīto sarunu ar galveno varoni.
Starp citu, arī ļoti atbilstošs un skaists grāmatas vāks.🤍💔
March 16, 2026
Así, de esta forma tan impactante, comienza esta historia. La historia de Ryna, una mujer completamente rota a la que ya no le queda nada. Después de intentar durante años salir adelante en otro país una fuerte adicción al alcohol ha podido con ella y le ha hecho perder su trabajo. Por ello, y por la reciente pérdida de su abuela, debe volver a su aldea bielorrusa natal y, en ese viaje de vuelta a sus orígenes, se reencuentran pasado y presente.
Los recuerdos, las historias que le contaba su abuela, nos llevan a un relato de memoria histórica y familiar, de varias generaciones de mujeres, de abuelas, madres, hijas y nietas en un rincón de Europa del este. De un país atravesado por la violencia, la guerra, el hambre y la pobreza, las revoluciones y ocupaciones, los cambios políticos... De la tragedia que parece perseguirlas como un lobo hambriento a su presa.
La narración es cruda y también poética, se mezclan historias y recuerdos y se evidencia cómo ese pasado ha arrastrado consecuencias en la presente generación. Aunque es ficción la autora hizo un gran trabajo de investigación documental y se basó en testimonios reales directos para construir esta historia. Es el retrato brillante de una época y una sociedad devastada por las circunstancias.
Por algo fue galardonado con el premio al mejor libro bielorruso y ha sido recomendado por la ganadora del Nobel Svetlana Alexievich.
Una historia muy impactante pero que recupera unas voces totalmente necesarias.
Los recuerdos, las historias que le contaba su abuela, nos llevan a un relato de memoria histórica y familiar, de varias generaciones de mujeres, de abuelas, madres, hijas y nietas en un rincón de Europa del este. De un país atravesado por la violencia, la guerra, el hambre y la pobreza, las revoluciones y ocupaciones, los cambios políticos... De la tragedia que parece perseguirlas como un lobo hambriento a su presa.
La narración es cruda y también poética, se mezclan historias y recuerdos y se evidencia cómo ese pasado ha arrastrado consecuencias en la presente generación. Aunque es ficción la autora hizo un gran trabajo de investigación documental y se basó en testimonios reales directos para construir esta historia. Es el retrato brillante de una época y una sociedad devastada por las circunstancias.
Por algo fue galardonado con el premio al mejor libro bielorruso y ha sido recomendado por la ganadora del Nobel Svetlana Alexievich.
Una historia muy impactante pero que recupera unas voces totalmente necesarias.
March 16, 2026
Nuostabus vertimas, bet jau girdėtas sulyginimas su “Baltieji prieš juoduosius”, - labai tikslus. Abi žavi įspūdinga kalba, bet ne mano.
July 17, 2026
Labai vaizdinga kalba, kaip mezginys pinama istorija ir puikiai sukurti personažai. Nuostabus vertimas!
July 8, 2026
Сярод аматараў беларускай літаратуры няма чалавека, каторы б не чуў пра гэтую кнігу. І ў большасці выпадкаў яе ўжо даўно прачытаў. Што ж мяне спыняла?
Не мела асобніку. Спрабавала аўдыёверсію, але не зайшло зусім. Не кожная кніга добра ўспрымаецца на слых. Але ж праз пэўны час прымусіла сябе купіць кнігу - і як жа добра, што я гэта зрабіла.
Менавіта ад папяровага варыянту не магла адцягнуцца. Фундаментальная праца Святланы Курс (Евы Вежнавец) даўжынёй у 10 гадоў. Канцэнтрат гісторыі гаротных простых людзей на беларусай зямлі ў танюткай кніжаццы, дзе няма лішняга слова. Вялізарная падзяка аўтарцы! Гэтая кніга стаіць на паліцы абавязковых да прачытання кніг беларускай літаратуры.
Не мела асобніку. Спрабавала аўдыёверсію, але не зайшло зусім. Не кожная кніга добра ўспрымаецца на слых. Але ж праз пэўны час прымусіла сябе купіць кнігу - і як жа добра, што я гэта зрабіла.
Менавіта ад папяровага варыянту не магла адцягнуцца. Фундаментальная праца Святланы Курс (Евы Вежнавец) даўжынёй у 10 гадоў. Канцэнтрат гісторыі гаротных простых людзей на беларусай зямлі ў танюткай кніжаццы, дзе няма лішняга слова. Вялізарная падзяка аўтарцы! Гэтая кніга стаіць на паліцы абавязковых да прачытання кніг беларускай літаратуры.
December 25, 2024
Балотная казка, гэта жанр што найбольш пасуе каб апісаць балотнае жыццё
![Profile Image for Ieva Strazdiņa [mrs.lasitaja].](https://i.gr-assets.com/images/S/compressed.photo.goodreads.com/users/1659017528i/124023459._UX200_CR0,0,200,200_.jpg)
April 13, 2026
Un libro para quien no conozca la historia de los judíos y los progromos en Rusia y Bielorrusia, la Segunda Guerra Mundial con los nazis y colaboracionistas y partisanos.
Los estalinistas y la colectivización salvaje sin horizonte productivo ninguno, hambres y miserias.
Lo más interesante es la historia de Ryna y su abuela que era curandera y algunas descripciones de los lobos. Por lo demás me ha parecido un déjà vu de otros libros, te puedes hacer una idea de una tierra quemada por la guerra, imágenes espeluznantes en carrusel de quién pasará por allí.
Los estalinistas y la colectivización salvaje sin horizonte productivo ninguno, hambres y miserias.
Lo más interesante es la historia de Ryna y su abuela que era curandera y algunas descripciones de los lobos. Por lo demás me ha parecido un déjà vu de otros libros, te puedes hacer una idea de una tierra quemada por la guerra, imágenes espeluznantes en carrusel de quién pasará por allí.
June 17, 2026
Retai taip būna, kad romane visko per daug: ir veikėjų, ir natūralizmo, ir necenzūrinės leksikos, ir alkoholizmo, ir šeimų nenormalumo, ir suvelto siužeto, ir mistikos, ir publicistikos, ir istorinių nukrypimų, ir nemeilės savo kraštui. Yra ir magiškojo realizmo, bet ne per daug.
Galėčiau vardinti ir vardinti, ko man buvo per daug, bet jei knygą perskaičiau, vis laukdamas, kuo tai baigsis, vadinasi esmė ne romano kokybėje, o autorės sugebėjime įtraukti skaitytoją į skaitymo pelkę ir jo nebepaleisti. Prisiklampojau, pavargau ir... nežinau, kaip ją vertinti. Jeigu perskaičiau, vadinasi, mažiau 6 balų skirti negaliu, bet daugiau irgi.
Romane netrūksta baltarusių autorės drąsos, bet kai gyveni Varšuvoje, apie Baltarusiją gali rašyti ir taip. Noras sutalpinti šimtmetį trunkančias istorijas į vieną 127 psl. knygą buvo didelis, bet nemanau, kad pavyko sklandžiai jį įgyvendinti. Užtat nustebinti skaitytojus, tiek baltarusius, tiek iš kitų šalių, manau, pasisekė.
O apie meilę ar nemeilę savo kraštui tegu sprendžia patys baltarusiai. Ačiū Dievui, knygoje nerašoma apie lietuvius, kurie antrojo pasaulinio karo metais negražiai „pasidarbavo“ Baltarusijoje.
Galėčiau vardinti ir vardinti, ko man buvo per daug, bet jei knygą perskaičiau, vis laukdamas, kuo tai baigsis, vadinasi esmė ne romano kokybėje, o autorės sugebėjime įtraukti skaitytoją į skaitymo pelkę ir jo nebepaleisti. Prisiklampojau, pavargau ir... nežinau, kaip ją vertinti. Jeigu perskaičiau, vadinasi, mažiau 6 balų skirti negaliu, bet daugiau irgi.
Romane netrūksta baltarusių autorės drąsos, bet kai gyveni Varšuvoje, apie Baltarusiją gali rašyti ir taip. Noras sutalpinti šimtmetį trunkančias istorijas į vieną 127 psl. knygą buvo didelis, bet nemanau, kad pavyko sklandžiai jį įgyvendinti. Užtat nustebinti skaitytojus, tiek baltarusius, tiek iš kitų šalių, manau, pasisekė.
O apie meilę ar nemeilę savo kraštui tegu sprendžia patys baltarusiai. Ačiū Dievui, knygoje nerašoma apie lietuvius, kurie antrojo pasaulinio karo metais negražiai „pasidarbavo“ Baltarusijoje.
April 5, 2026
Matydama, kad knyga lyginama su Baltieji prieš juoduosius nerimavau, nes toji buvo mane nuvylusi, o kad būtų ir su šita taip nenorėjau - per daug jau man gražus viršelis. Palyginimas su Baltųjų Karpatų raganomis džiugino labiau, tačiau pagal apimtį atrodė, kad taip būti tiesiog negali.
Perskaičiusi sakyčiau, kad "Baltieji prieš juoduosius" artimesni ir pasakojimo būdui, ir istorijos sudėtingumui, tik tamsos šioje knygoje daugiau, istorija vienu metu ir paprastesnė (kažkaip su II pasaulinio pabaiga detalės užsibaigia), ir sudėtingesnė, nes veikiančiųjų ir besimainančių gyva pekla. Vietomis norėjosi padėt tašką, o vietomis atrodė, kad apie šitą galima ir daugiau parašyti.
Bet retas atvejis, kai viską atperka viršelis. Net nesitiki, kad ne šiai knygai jis nupieštas.
Atradau įdomų, daugiau konteskto duodantį interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Perskaičiusi sakyčiau, kad "Baltieji prieš juoduosius" artimesni ir pasakojimo būdui, ir istorijos sudėtingumui, tik tamsos šioje knygoje daugiau, istorija vienu metu ir paprastesnė (kažkaip su II pasaulinio pabaiga detalės užsibaigia), ir sudėtingesnė, nes veikiančiųjų ir besimainančių gyva pekla. Vietomis norėjosi padėt tašką, o vietomis atrodė, kad apie šitą galima ir daugiau parašyti.
Bet retas atvejis, kai viską atperka viršelis. Net nesitiki, kad ne šiai knygai jis nupieštas.
Atradau įdomų, daugiau konteskto duodantį interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
January 21, 2023
Чытаючы кнігу я нібы апынуўся ў хаце бабулі. Хадзіў да дзеда, які пасля вайны і лагера ў Сябіры быў глухаваты.
Быццам бы наведаўся у тыя часы, калі маці цягала мяне да шаптух, каб вылечыць маю астму. А я стаяў і слухаў гэтыя ні то спевы ні то вершы-заклёны.
Кніга як ліхаманка, якой хварэе краіна пакуль жыць людзям не даюць, а ўсё таўкуць у плечы як трэба. Пакуль над былым гаманлівым балотам не пачынае насіцца сухі торф.
Асаблівая асалода, гэта мова якой напісан твор. Праз яе паўстае і старая шаптуха і маладая пьяніца, а ты нібыта сядзіш і слухаеш аповед.
Быццам бы наведаўся у тыя часы, калі маці цягала мяне да шаптух, каб вылечыць маю астму. А я стаяў і слухаў гэтыя ні то спевы ні то вершы-заклёны.
Кніга як ліхаманка, якой хварэе краіна пакуль жыць людзям не даюць, а ўсё таўкуць у плечы як трэба. Пакуль над былым гаманлівым балотам не пачынае насіцца сухі торф.
Асаблівая асалода, гэта мова якой напісан твор. Праз яе паўстае і старая шаптуха і маладая пьяніца, а ты нібыта сядзіш і слухаеш аповед.
July 21, 2022
Праслухала аўдыёкнігу ў выкананні Алены Зуй-Вайцяхоўскай. Напачатку чытанне падалося манатонным, але хутка стала зразумела, што такая інтэрпрэтатацыя - гэта адбітак жыцця персанажа.
Кніга нагадала, што добрых часоў не бывае. Што за дрэннымі прыходзяць горшыя. Потым цыклы паўтараюцца. Сумна і бесперспектыўна.
Кніга нагадала, што добрых часоў не бывае. Што за дрэннымі прыходзяць горшыя. Потым цыклы паўтараюцца. Сумна і бесперспектыўна.
May 9, 2026
Truputį pabodo vidurys, bet rimta knyga.
P. S. Labai geras viršelio paveikslo pavadinimas!
P. S. Labai geras viršelio paveikslo pavadinimas!
September 24, 2025
Па шчырасці здаецца, гэта лепшае, што я прачытала за белліта апошнім часам. Яно такое блізкае, такое свае, такое знаёмае. Сапраўды палеская казка. І героі ўсе знаёмыя і ва ўсіх адзін і той жа. Бабуля шаптуха, хтосьці на вайну сышоў, а хтосьці хаваўся ад саветаў, ад паліцаяў. Жывелу хавалі і ад партызанаў і ад саветаў. Немцаў амаль ніхто не бачыў у балатах, а вось свае ж і перабілі людзей. Карацей нібы з матуляй паразмаўляла, дарэчы ёй таксама параіла і ўсім палескім і не палескім, беларусікам, украінцам і нават палякам вельмі раю. Вельмі ў сэрцайка!
June 29, 2023
Цяжкая кніжка пра жыццё некалькіх пакаленняў жанчын з адного хутара. Гісторыя Беларусі, якая не пішацца ў падручніках, і складаннее за 'мы коцікі нас усе катуюць'. Пра беларускія габрэйскія пагромы я нават дагэтуль не чула і тое, што выкарыстоўваюцца сапраўдныя прозвішчы, цікава наколькі гэтая аповесць заснавана на сапраўдных падзеях і асобах
March 22, 2026
Me tuve que comprar este libro porque empezaba chupando una llave, no necesito más, soy una persona fácil. Después vi que hablaba de la Bielorrusia del XX y dije, genial, aprenderé cosas. Ya en casa a las quince páginas no podía parar de pensar: “tremenda cagada, esto te pasa por ir de lista”. En las siguientes quince la cosa mejoró tan poco que cuando vi a mi madre leyendo este libro al haberse quedado sin móvil pensé: “de lujo, diez años intentando que lea, después de esto a ver quién remonta”. Bueno, pues resulta que he remontado yo, que esto de ser tremenda rata y que me duelan los euros en este mundo de pirateo me ha hecho que tire pa’lante y al final lo disfrute. No sé si es a partir de la cuarenta, pero empieza a coger ritmo y ya no para. Y qué desgracia que no pueda parar, porque qué de violencia sufre esta gente. El trauma intergeneracional está entretenidísimo con los bielorrusos. Por otro lado, se agradece el esfuerzo del rigor histórico y las mujeres, más si son brujas, eso siempre. Nada, que muy interesante, muy duro y muy bien escrito. Eso sí, a mí que no se me pregunte por ningún nombre que no esté en la contraportada (y pensar que estaba jodida con los personajes del Vaivén…)
May 24, 2026
Las abuelas no tienen precio.
May 20, 2025
niebywałe, uwielbiam
November 25, 2024
Алкаголь, тхлань, гора, смерці, здзекі. Як у большасці беларускай літаратуры. Чытаць лёгка, прыгожая мова. А паслясмак такі сабе. Падзеі і факты апісаныя цікавыя, жыццёвыя, але зноў пра "вайну і вёску". Па анатацыі думалася, што будзе больш містычна і больш энергічна, але кніга - больш аповед, чым дзеянне і дыялогі.
Displaying 1 - 30 of 112 reviews