augi bet tai ne progresas vysti bet tai ne regresas o mirti vis tiek reikia rudenį tuštybių tuštybė giltinės akivaizdoje šaukti kaip anas imperatorius: „O koks menininkas miršta!“ matyt geležis ligi šiolei neatitirpus to romėno galvoj, be to nesuprasi šventųjų ar siaurakakčių įkarštis klausti: o kas atpirks šėtoną? užtat tauru būtų tykiai išeit rudeniop, dar tykiau pagalvojus – kaip minkštai šiandien sąmonė gęsta...
aš tik – atbulas atbulas, keturiomis kaip vaikas tolyn nuo pirmagimio teisės nuo tavo akies lęšio nuo leišių viralo nuo musės melsvumo angelo ir angelo baisumo rilkės, išsigandęs suabejojęs pasiruošęs pravirkti garsiau nei išgąstis verčia, birželio tryliktąją, patiltės dilgėlynan, laižydamas kraują nuo riešo
viena maža princesė kas vakarą stebėjosi: kur einu – mėnulis seka iš paskos! Vaikštinėju parko alėja – ir mėnuo braunasi pro šakas, bėgu nuo lango prie lango – ir jis neatsilieka, kad nors per nago juodymą, paskui ji užaugo
2.
gyveno kartą gražaus veido berniukas paskui jis užaugo ir buvo gražaus veido vyras, paskui paseno ir vaikštinėjo gražaus veido kanauninkas, paskui jis mirė
3.
tada atžygiavo barbarai prie miesto, ginkluoti karingi o miestas atviras o mieste orgija paskutinioji – juk barbarai prie miesto! Baisu pasidarė barbarams kad taip intensyviai kad deginami kad gyvenimai, pasuko jie atgal o miestas kitą rytą išsipagiriojo ir nežino ką daryti, šiandien