What do you think?
Rate this book
Pranešėjas ir Prezidentas
Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.
Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.
Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas" tęsia „Kabinete 339" pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.
Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.
Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas" tęsia „Kabinete 339" pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.
300 pages, Paperback
First published February 20, 2023
63 people are currently reading
1022 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 212 reviews
Read
February 19, 2023Jau įsivaizduoju kaip G. Nausėda kuria goodreads'ų paskyras ir deda po vieną žvaigždutę, kad knygos reitingą sugadintų :D.
March 24, 2023
5/5
Vienu metu skaitant ir nuo AiG norisi vemti, ir žavu, kad yra tokie kaip Davidonytė ir Pancerovas, kurie viską sukala į labai kietai parašytą, labai įtraukiantį, greitai skaitomą politinį trilerį, gąsdinantį tuo, kad jame gyvename. Tiems, kurie politika domisi, labai daug naujienų čia nebus, bet jos aiškiai susistemintos, įdomiai aprašytos ir tobulai papildančios bendrą valstybės valdymo paveikslą. O ir smulkmenas primenančios. Čia gąsdina viskas – pirmosios poros (ypač ponios) susireikšminimas (ir antivakseriškumas, ir seksizmas, ir ribotumas...), ir AiG požiūris į aplinkinius, ir abejotinos, ant ribos laviruojančios draugystės. O baisiausia, kai daug sau leisti lengva, nes leidžia ir kiti. Vienu metu skaitant ir baisingai ilgu Dalios, ir gaila dėl Ingridos, ir kraupu suvokiant, kiek daug aukščiausia valdžia ne padeda, o kaišioja pagalių į ratus. Per karą, per marą (ok, ok, kovidą), per jautriausius ir skaudžiausius, politinio subtilumo ir diplomatiškumo reikalaujančius iššūkius. Kiek daug gina, bet ne žmonių interesus, o savus. Ir dar ego, žinoma. Kiek skaito ne knygų ir ne kokių svarbių dokumentų, o komentarų apie save. Tas aprašomas infantilumas, ego žaidimai visiškai nesiderina su stipraus, europietiško lyderio įvaizdžiu.
Tikriausiai priešingos stovyklos nuomonės ši knyga (kaip ir jokia kita) pakeisti negali. Bet ji reikalinga, o ateity, tikiu, veiks kaip labai nebloga mokomoji priemonė. Žinoma, kad knygos aktualumas nuslūgs ir beliks dėl to džiaugtis – tikėkimės, kad didžioji dalis aprašomųjų taip ir liks istorijos paraštėse ir pajuokose. Ir memuose, žinoma. O kol dar aktuali, skaitykim ir, svarbiausia, nepamirškim savo herojų. Ir tų, kurie niekada, kad ir kaip stengtųsi, kad ir kiek klausimų berniukai užduotų, nepajėgs tokiais tapti. O mano herojai jau nuo pirmųjų žingsnių žurnalistikoje buvo Dovydas ir Birutė. Tokie ir lieka. Ačiū jiems.
Vienu metu skaitant ir nuo AiG norisi vemti, ir žavu, kad yra tokie kaip Davidonytė ir Pancerovas, kurie viską sukala į labai kietai parašytą, labai įtraukiantį, greitai skaitomą politinį trilerį, gąsdinantį tuo, kad jame gyvename. Tiems, kurie politika domisi, labai daug naujienų čia nebus, bet jos aiškiai susistemintos, įdomiai aprašytos ir tobulai papildančios bendrą valstybės valdymo paveikslą. O ir smulkmenas primenančios. Čia gąsdina viskas – pirmosios poros (ypač ponios) susireikšminimas (ir antivakseriškumas, ir seksizmas, ir ribotumas...), ir AiG požiūris į aplinkinius, ir abejotinos, ant ribos laviruojančios draugystės. O baisiausia, kai daug sau leisti lengva, nes leidžia ir kiti. Vienu metu skaitant ir baisingai ilgu Dalios, ir gaila dėl Ingridos, ir kraupu suvokiant, kiek daug aukščiausia valdžia ne padeda, o kaišioja pagalių į ratus. Per karą, per marą (ok, ok, kovidą), per jautriausius ir skaudžiausius, politinio subtilumo ir diplomatiškumo reikalaujančius iššūkius. Kiek daug gina, bet ne žmonių interesus, o savus. Ir dar ego, žinoma. Kiek skaito ne knygų ir ne kokių svarbių dokumentų, o komentarų apie save. Tas aprašomas infantilumas, ego žaidimai visiškai nesiderina su stipraus, europietiško lyderio įvaizdžiu.
Tikriausiai priešingos stovyklos nuomonės ši knyga (kaip ir jokia kita) pakeisti negali. Bet ji reikalinga, o ateity, tikiu, veiks kaip labai nebloga mokomoji priemonė. Žinoma, kad knygos aktualumas nuslūgs ir beliks dėl to džiaugtis – tikėkimės, kad didžioji dalis aprašomųjų taip ir liks istorijos paraštėse ir pajuokose. Ir memuose, žinoma. O kol dar aktuali, skaitykim ir, svarbiausia, nepamirškim savo herojų. Ir tų, kurie niekada, kad ir kaip stengtųsi, kad ir kiek klausimų berniukai užduotų, nepajėgs tokiais tapti. O mano herojai jau nuo pirmųjų žingsnių žurnalistikoje buvo Dovydas ir Birutė. Tokie ir lieka. Ačiū jiems.
February 19, 2023
Realiai tai autoriai labai stipriai patobulėjo nuo pirmosios knygos "Kabinetas 339" rašymo prasme - knyga tikrai nuoseklesnė, parašyta labai skaitomai, geras sudėtas ir išlaikytas "timeline", dėl to bendras flow geras ir skaitosi puikiai. Pora pastebėjau redaktūros klaidų su neteisingais metais, bet kam nepasitaiko.
Pati knyga kažkokių skandalingų "didžiosios politikos" faktų neatskleidžia - pagrindiniai įvykiai jau žinomi ir žiniasklaidoje nušviesti. Naujienos daugiau pikantiškoje linijoje, kur kalbama apie prezidentūros kasdienybę, patarėjų gyvenimą, prezidento elgesį ir pan. - niekada turbūt nesužinosim, ar iki galo tikslūs. Bendrai knyga sustiprina tokį pataikaujančio ir besimėtančio prezidento įvaizdį - kaip ir nieko naujo, bet įdomiai sujungta.
Knyga neturi kažkokios kulminacijos ir realiai susidariau įspūdį, jog autoriai pripažįsta, jog pirmų kelių chaoso metų Nausėda susitupėjo ir pramoko savo vaidmens (atviras klausimas ar čia galime valstybėje tokį leisti), todėl realiai ir pati knyga tokia, jog jeigu būtų komedinis filmas, tai juokingiausi bajeriai yra pirmoje pusėje, o į pabaigą "išsivadėja".
Kuom turbūt galima bendrai džiaugtis, jog mūsų valstybės sandara jau tokia, jog sistema ir kultūra gali užglaistyti klaidas ir nesąmones - silpni žmonės svarbiausiuose postuose nenuveda valstybės žemyn. Teikia vilčių, jog susitvarkytume ir su Paksu 2 ar Trumpu.
Pati knyga kažkokių skandalingų "didžiosios politikos" faktų neatskleidžia - pagrindiniai įvykiai jau žinomi ir žiniasklaidoje nušviesti. Naujienos daugiau pikantiškoje linijoje, kur kalbama apie prezidentūros kasdienybę, patarėjų gyvenimą, prezidento elgesį ir pan. - niekada turbūt nesužinosim, ar iki galo tikslūs. Bendrai knyga sustiprina tokį pataikaujančio ir besimėtančio prezidento įvaizdį - kaip ir nieko naujo, bet įdomiai sujungta.
Knyga neturi kažkokios kulminacijos ir realiai susidariau įspūdį, jog autoriai pripažįsta, jog pirmų kelių chaoso metų Nausėda susitupėjo ir pramoko savo vaidmens (atviras klausimas ar čia galime valstybėje tokį leisti), todėl realiai ir pati knyga tokia, jog jeigu būtų komedinis filmas, tai juokingiausi bajeriai yra pirmoje pusėje, o į pabaigą "išsivadėja".
Kuom turbūt galima bendrai džiaugtis, jog mūsų valstybės sandara jau tokia, jog sistema ir kultūra gali užglaistyti klaidas ir nesąmones - silpni žmonės svarbiausiuose postuose nenuveda valstybės žemyn. Teikia vilčių, jog susitvarkytume ir su Paksu 2 ar Trumpu.
February 18, 2023
Knygoje daug sensacijų nėra: viskas daug mažiau žinoma, girdėta, skaityta. Bet viskas sudėliota chronologiškai ir paaiškinta. Todėl atsiveria truputį kitoks vaizdas. Kas nemėgo Nausėdos, tas dar labiau jo nekęs, kas jį mėgsta - turbūt knygos net neskaitys.
February 16, 2023
Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.
Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.
https://petras.kudaras.lt/archyvas/20...
Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.
https://petras.kudaras.lt/archyvas/20...
January 14, 2024
Neslėpsiu, politika yra ta sritis, su kuria man sunkiausiai sekasi susidraugauti. Turiu daug spragų, vietų, kurias reikėtų užkamšyti žiniomis ir informacija, o ir šiaip, gal dar pradžiai padidinti susidomėjimą. Matant, kaip ši knyga, kuri yra žurnalistinis tyrimas, vis šmėžuoja skaitytojų tarpe ir ją skaitantys žmonės sako, kad irgi nedraugauja su politika, bet čia viskas labai įdomu ir aišku, negalėjau susilaikyti ir aš!
Ir išties, knygos formatas man naujas, bet nei trukdė, nei darė tekstą sausu. Atvirkščiai, manau, kad tai buvo didelis pliusas. Su tiek atskleistų paslapčių, melo, manipuliacijų, ir kitų prezidento rinkimų peripetijų, kurios taip paprastai ir sistemiškai pateiktos, kad tikrai nesijautė, jog skaityčiau negrožinę literatūrą! Dar ir truputį gąsdina, kad viskas vyksta čia pat, po mūsų nosimis, ypač, kai artėja dar vieni prezidento rinkimai.
Man, kurios dažniausiai politika nesudomina, ši knyga buvo įdomi ir naudinga, nes sužinojau daug naujų dalykų, apie kuriuos nebuvau net girdėjusi. Žurnalistų atliktas darbas pagirtinas, tiek kapstytis, tiek narplioti paslaptis, ir po to dar viską taip įdomiai aprašyti, tikrai manau, kad ne kiekvienas gali. Vien dėl to šią knygą galėčiau rekomenduoti!
Bet ir be to, jei domitės politika, norite praplėsti akiratį, pagilinti žinias apie prezidento rinkimų tamsiąją pusę ar šiaip, tiesiog smalsu, kodėl toks sujudimas - visom keturiom rekomenduoju!
April 27, 2024
Su nauja knyga autoriai gerokai paaugo - rašo nuosekliau, nebe keistu trečiu asmeniu, tad ir skaitosi lengviau, ir palieka geresnį įspūdį. Didelių skandalų knygoje nerasite - jei bent truputėlį domitės Lietuvos įvykiais, jie jau n kartų išnarstyti žiniaklaidoje, tačiau pasakojimas čia papildytas nematoma, užkulisine puse, prezidento reakcijomis į įvykius, kasdienio elgesio nuotrupomis. Sunku pasakyti, ar viskas taip tendencingai sudėta, ar tiesiog objektyviai nušviesta, bet knygoje dėliojasi prisitaikėliško, garbėtroškos, įžeidaus prezidento paveikslas. Knygoje pateiktų liudininkų pasakojimų patikrinti vargu ar negalim, tad belieka pasitikėti autoriais. O jie savo darbais tikrai kelia vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo.
November 11, 2023
Per daug nesidomiu politika, tačiau ši knyga man paliko ne mažą įspudį. Daug dalykų jau žinojau, tačiau ne mažai naujų dalykų sužinojau kurių paprastas Lietuvos pilietis nežino. Ši knyga man įsimins dar labai ilgam.
June 14, 2023
Visiškai bestselerio vardą atitinkantis negrožinės literatūros kūrinys. Ir pačia geriausia šio termino prasme. Pačiam teko skaityti Birutės ir Dovydo pirmąjį didžiulio įdirbio pareikalavusį darbą "Kabinetas 339", bet "Pranešėjas ir Prezidentas" tiesiog pramušė kosmosą.
Skaitant knygą netrūko nieko ir akis už nieko taip ir neužkliuvo. Buvo smagu prisiminti ir pakikenti iš tų nesąmoningų G. Nausėdos palyginimų, bet taip pat kartu labai įdėmiai skaityti vietas, kurių niuansų nežinojai, tarkim, kad ir Protasevičiaus bei Sapegos ar Taivano atstovybės istorijose.
Na, ir aišku, pati pagrindinė tema - kai skaitai apie vidines, povandenines ir visokias kitokias -nes sroves valstybės saugumo institucūjose, apie nuolatinį nešvarios reputacijos personų išsisukinėjimą nuo tiesioginių klausimų tiesioginiais atsakymais, kai matai, jog į klausimus tiesiog įžūliai neatsakoma, o yų klausimų palietus kiekvieną giją vis daugėja - tuomet tikrai šiurpai pagaugais nueina.
Puikiai padirbėta, lenkiu galvą, nukeliu kepurę ir esu dėkingas už tiek daug įdėto darbo.
Skaitant knygą netrūko nieko ir akis už nieko taip ir neužkliuvo. Buvo smagu prisiminti ir pakikenti iš tų nesąmoningų G. Nausėdos palyginimų, bet taip pat kartu labai įdėmiai skaityti vietas, kurių niuansų nežinojai, tarkim, kad ir Protasevičiaus bei Sapegos ar Taivano atstovybės istorijose.
Na, ir aišku, pati pagrindinė tema - kai skaitai apie vidines, povandenines ir visokias kitokias -nes sroves valstybės saugumo institucūjose, apie nuolatinį nešvarios reputacijos personų išsisukinėjimą nuo tiesioginių klausimų tiesioginiais atsakymais, kai matai, jog į klausimus tiesiog įžūliai neatsakoma, o yų klausimų palietus kiekvieną giją vis daugėja - tuomet tikrai šiurpai pagaugais nueina.
Puikiai padirbėta, lenkiu galvą, nukeliu kepurę ir esu dėkingas už tiek daug įdėto darbo.
June 27, 2023
Cirkas be pinigų arba kitaip sakant cirkas išvažiavo, o klounai pasiliko. Taip galėčiau pasakyti apie šią knygą. Šiaip politika nesidomiu, visiškai ne mano sritis, bet tai jau yra antroji knyga, dviejų išskirtinių žurnalistų bendras tyrimas, kurį tikrai "suskaičiau" su malonumu. Na kaip čia pasakius dėl to malonumo, skaitant jautėsi toks kartumo poskonis burnoje, kai skaitai ir stebiesi, kaip dideli vyrai žaidžia nešvarius žaidimus ir bando iš viso to išeiti, kitaip sakant išlipti sausi iš balos. Niekaip kitaip negalėčiau pasakyti.
Žurnalistų darbas aišku yra įdėtas nepakartojamas, tiek gilintis, tiek kapstytis ir taip gražiai viską atskleisti, ir parašyti taip įtraukiančiai, tai, aš manau, tikrai ne kiekvienas moka.
Na, bet pats tas knygos turinys, nežinau, nežinau. Manipuliacijos, melas, intrigos, išsišokimai ir visokios kvailystės. Žodžiu kažkaip galvoju, ar čia mes vis ne tą išsirenkam ar tiesiog nelabai yra iš ko rinktis ir kad ir ką besirinktume, galų gale viskas bus taip pat.
Šiaip ar taip, tikrai rekomenduoju knygą neskaičiusiems. Kartais visai neblogai yra išlipti iš savo komforto zonos ir paskaityti šiek tiek kitokias knygas. O ir visada yra gerai skaityti knygas, kurios atveria akis. Va taip va.
Žurnalistų darbas aišku yra įdėtas nepakartojamas, tiek gilintis, tiek kapstytis ir taip gražiai viską atskleisti, ir parašyti taip įtraukiančiai, tai, aš manau, tikrai ne kiekvienas moka.
Na, bet pats tas knygos turinys, nežinau, nežinau. Manipuliacijos, melas, intrigos, išsišokimai ir visokios kvailystės. Žodžiu kažkaip galvoju, ar čia mes vis ne tą išsirenkam ar tiesiog nelabai yra iš ko rinktis ir kad ir ką besirinktume, galų gale viskas bus taip pat.
Šiaip ar taip, tikrai rekomenduoju knygą neskaičiusiems. Kartais visai neblogai yra išlipti iš savo komforto zonos ir paskaityti šiek tiek kitokias knygas. O ir visada yra gerai skaityti knygas, kurios atveria akis. Va taip va.
November 11, 2023
žvilgsnis pro prezidentūros rakto skylutę
Džiaugiuosi, kad tokios knygos kaip ‘Kabinetas 339’ ar ‘Pranešėjas ir Prezidentas’ atsiranda Lietuvoje. Gerbiu autorius už jų triūsą tiek atliekant žurnalistinius tyrimus, tiek rašant apie juos knygas, nors jos pačios man ir atrodo toli gražu iki galo neišdirbtos.
Klaikų šleikštulį kelia knygoje vaizduojami epizodai apie narcizą, kažkokiu būdu išrinktą prezidentu, jo kelią į tas pareigas ir klystkelius valdžioje. Dauguma dalykų ir taip žinoma, bet sukonspektuota ir sudėliota taip, kad ne juokais varo į neviltį. Labai tikiuosi, kad per kažkokį stebuklą jo neišrinks antrai kadencijai ir kad gink dieve nereiks pačiai už jį balsuoti.
Bet nežinau, ar ši knyga labai prisidės prie to tikslo, nes man joje trūko svorio. Ji tokia šiek tiek pletkų lygyje. Nesakau, kad kažkur meluojama ir suprantu, kad informacijos šaltinių patiekti nebuvo įmanoma, bet man tiesiog trūko kažkokios konkretesnės informacijos, nes į viską žiūrima lyg pro raktų skylutę - pateikiama įvykių suvestinė, itin lengvai bet kam prieinama internete ir šiandien net atmintyje gyva, ir pagardinama ji kažkiek apibendrintomis anoniminėmis patarėjų nuomonėmis. Vargu ar ši knyga galėtų įtikinti net ir kiek svyruojančius gerbėjus persvarstyti savo lojalumą.
Apskritai toks šiek tiek chaosėlis man ten viskas pasirodė. Pranešėjo ir Prezidento dalys itin mažai koreliuoja, atrodo kaip atskiros istorijos, kurių kiekviena turėjo būti atskira knyga. Pateikiama daug aktualijų, kurių vienos detaliai ir itin vaizdžiai aprašomos, kaip lėktuvo nutupdymas, kurio gyvi aprašymai buvo tikrai įdomūs, bet visiškai ne į temą. Kita vertus kovido kontekstas pateiktas prabėgomis. Aš aišku visas aplinkybes skausmingai ir pati žinau, bet po penkiolikos metų ne visiems gali būti taip pat aišku, o jeigu knyga ir nesikėsina į išliekamumą, tai kam tada išvis pateikinėti kažkokį kontekstą.
Nesu skaičiusi užsienio šio žanro literatūros, tai nelabai turiu su kuo palyginti ir gal tikiuosi iš tokių knygų tiesiog per daug ir tuos nerealius lūkesčius man suformavo filmai, o ir lietuviškas kontekstas turbūt nesuteikia tokių galimybių žurnalistikai kaip galbūt suteiktų amerikietiškas. Kad ir kaip būtų ‘Pranešėjas ir Prezidentas’ pasirodė įdomi ir tikrai reikalinga knyga, nors ir ne viskas joje man patiko.
Džiaugiuosi, kad tokios knygos kaip ‘Kabinetas 339’ ar ‘Pranešėjas ir Prezidentas’ atsiranda Lietuvoje. Gerbiu autorius už jų triūsą tiek atliekant žurnalistinius tyrimus, tiek rašant apie juos knygas, nors jos pačios man ir atrodo toli gražu iki galo neišdirbtos.
Klaikų šleikštulį kelia knygoje vaizduojami epizodai apie narcizą, kažkokiu būdu išrinktą prezidentu, jo kelią į tas pareigas ir klystkelius valdžioje. Dauguma dalykų ir taip žinoma, bet sukonspektuota ir sudėliota taip, kad ne juokais varo į neviltį. Labai tikiuosi, kad per kažkokį stebuklą jo neišrinks antrai kadencijai ir kad gink dieve nereiks pačiai už jį balsuoti.
Bet nežinau, ar ši knyga labai prisidės prie to tikslo, nes man joje trūko svorio. Ji tokia šiek tiek pletkų lygyje. Nesakau, kad kažkur meluojama ir suprantu, kad informacijos šaltinių patiekti nebuvo įmanoma, bet man tiesiog trūko kažkokios konkretesnės informacijos, nes į viską žiūrima lyg pro raktų skylutę - pateikiama įvykių suvestinė, itin lengvai bet kam prieinama internete ir šiandien net atmintyje gyva, ir pagardinama ji kažkiek apibendrintomis anoniminėmis patarėjų nuomonėmis. Vargu ar ši knyga galėtų įtikinti net ir kiek svyruojančius gerbėjus persvarstyti savo lojalumą.
Apskritai toks šiek tiek chaosėlis man ten viskas pasirodė. Pranešėjo ir Prezidento dalys itin mažai koreliuoja, atrodo kaip atskiros istorijos, kurių kiekviena turėjo būti atskira knyga. Pateikiama daug aktualijų, kurių vienos detaliai ir itin vaizdžiai aprašomos, kaip lėktuvo nutupdymas, kurio gyvi aprašymai buvo tikrai įdomūs, bet visiškai ne į temą. Kita vertus kovido kontekstas pateiktas prabėgomis. Aš aišku visas aplinkybes skausmingai ir pati žinau, bet po penkiolikos metų ne visiems gali būti taip pat aišku, o jeigu knyga ir nesikėsina į išliekamumą, tai kam tada išvis pateikinėti kažkokį kontekstą.
Nesu skaičiusi užsienio šio žanro literatūros, tai nelabai turiu su kuo palyginti ir gal tikiuosi iš tokių knygų tiesiog per daug ir tuos nerealius lūkesčius man suformavo filmai, o ir lietuviškas kontekstas turbūt nesuteikia tokių galimybių žurnalistikai kaip galbūt suteiktų amerikietiškas. Kad ir kaip būtų ‘Pranešėjas ir Prezidentas’ pasirodė įdomi ir tikrai reikalinga knyga, nors ir ne viskas joje man patiko.
February 27, 2023
Neblogai padirbėta su politikos virtuve. Ypač dėl rinkimų finansavimo. Leidžiama suprasti, kaip iš tiesų veikia sistema.
February 28, 2023
Gal ir gerai, kad nesidomiu politika, nes liūdna neišpasakytai, kad tokie dalykai vyksta. Liūdna, kad žmonės su vertybėmis ir tvirtu stuburu lieka niekam nežinomi, neišgirsti, sumaišyti su žemėmis. O šalies vadovai, patikėtiniai, vaikšto iškėlę galvas su nešvariu vidumi, be sąžinės.
Tikiu, kad daugelis ateina į politiką nuoširdžiai norėdami kažką pakeisti, bet greitai valdžia ir laisvė daryti ką nori apakina. Kiti greitai palieka postus, pamatę sugedusią sistemą, negana to, išeidami būna apjuodinti viešumoje. Nežinau, ką reiktų daryti, kad visa tai pasikeistų, tai per daug įsišaknijusios problemos. Viena aišku, tokio pobūdžio knygos labai reikalingos. Kokį didelį ir naudingą darbą dirba šie žurnalistai. 😕
Tikiu, kad daugelis ateina į politiką nuoširdžiai norėdami kažką pakeisti, bet greitai valdžia ir laisvė daryti ką nori apakina. Kiti greitai palieka postus, pamatę sugedusią sistemą, negana to, išeidami būna apjuodinti viešumoje. Nežinau, ką reiktų daryti, kad visa tai pasikeistų, tai per daug įsišaknijusios problemos. Viena aišku, tokio pobūdžio knygos labai reikalingos. Kokį didelį ir naudingą darbą dirba šie žurnalistai. 😕
February 26, 2023
Net nežinau ką čia ir pasakyt. Suskaičiau greitai, kažkokio blogo žodžio neturiu, bet ir nebuvo čia kažkoks revoliucinis skaitinys - jei negyvenot po akmeniu ir sekėt politinį gyvenimą, žinot visą siužetą. O bet tačiau šis žanras Lietuvoje kaip ir neegzistuojantis, tai verta paskaityti vien dėl to.
November 22, 2023
"Pranešėjas ir Prezidentas" yra puikus ir labai iliustratyvus pavyzdys, kad nors ir labai kartais norisi pabėgt iš komforto zonos ir praart neartus dirvonus, vis tik reiktų daryti tai, ką geriausiai išmanai. Čia aliuzija į maniškę "Medžiojant tėvą" apžvalgą - ant kiek man nepatiko anoji, tiek ši, kaip ir "Kabinetas 339", yra puiki.
Jau visi, kas norėjo, prirašė apie šią knygą daug, tai tik paantrinsiu. Taip, politiniai užkulisiai - dar įdomiau, nei patys skandalai. Taip, su tuo tikruoju (moraliniu) teisingumu mūsų šalyje vis dar nekas, nepaisant kaip tik šios apžvalgos rašymo metu nuaidėjusio hito, kad Masiulio 106k bonkės dėžutėje nu vistik nelabai paskola ir teks biškelį atsėdėt. Ir labiausiai - deja, bet taip. Tas ilganosis, kuris žadėjo vienyti, o ne skaldyti, panašesnis į Česlovą iš Radioshow, o ne prezidentą.
Tai ką čia bepridursi... Nebent stick to your guns, Johnny.
Jau visi, kas norėjo, prirašė apie šią knygą daug, tai tik paantrinsiu. Taip, politiniai užkulisiai - dar įdomiau, nei patys skandalai. Taip, su tuo tikruoju (moraliniu) teisingumu mūsų šalyje vis dar nekas, nepaisant kaip tik šios apžvalgos rašymo metu nuaidėjusio hito, kad Masiulio 106k bonkės dėžutėje nu vistik nelabai paskola ir teks biškelį atsėdėt. Ir labiausiai - deja, bet taip. Tas ilganosis, kuris žadėjo vienyti, o ne skaldyti, panašesnis į Česlovą iš Radioshow, o ne prezidentą.
Tai ką čia bepridursi... Nebent stick to your guns, Johnny.
December 29, 2023
Pirmas sakinys: 2018-ųjų liepos 13-ąją, penktadienio popietę, Valstybės saugumo departamento pareigūnui, toliau vadinamam Pranešėju, tarnybiniu telefonu paskambino direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bridikis ir pakvietė užeiti į kabinetą.
Daugelis dalykų žinomi, literatūrinė pusė (pasakojimas, nuoseklumas, įtampa ir pan.) irgi galėjo būti stipresnė, tačiau tokios knygos vertinamos ne dėl to, kaip mėgaujiesi (ar nesimėgauji) tekstu, o dėl tiesos. Šia prasme Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas verti visų pagyrų, visų šios knygos tiražų ir kartojimų.
Perskaitoma greitai ir lengvai. Susitvarkoma sunkiai ir ilgai.
Daugelis dalykų žinomi, literatūrinė pusė (pasakojimas, nuoseklumas, įtampa ir pan.) irgi galėjo būti stipresnė, tačiau tokios knygos vertinamos ne dėl to, kaip mėgaujiesi (ar nesimėgauji) tekstu, o dėl tiesos. Šia prasme Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas verti visų pagyrų, visų šios knygos tiražų ir kartojimų.
Perskaitoma greitai ir lengvai. Susitvarkoma sunkiai ir ilgai.
April 23, 2024
“Pranešėjas ir Prezidentas” recenzija
Ah, knyga, kuri galėjo būti esė.
Pradžia įtraukianti, lygtais politinis trileris ar detektyvas.
Pagrindinis veikėjas — Pranešėjas, ilgametis, apdovanotas VSD darbuotojas, kuris pastebi, kad jo darbovietėje ne viskas gerai.
Prieš 2019 metų prezidento rinkimus Pranešėjas gauna keistas užduotis, kurios jį įtikina, jog VSD proteguoja kandidatą Gitaną Nausėdą, jo užsakymu tikrindami su kandidato kampanija susijusių žmonių reputaciją.
Nusikaltimas, ne? Pranešėjas kreipiasi į institucijas. Prasideda tyrimas. Ir miršta. Pranešėjo tapatybė išviešinama, jis darbe patiria spaudimą, galiausiai turi iš jo išeiti.
Susitikęs su knygos autoriais, pranešėjas dovanoja auksinę istoriją. Knyga tampa bestseleriu ir užsuka parlamentinį tyrimą, kuris patvirtina kelias knygos tezes. Tiesa, kol kas su slaptumo žyma — beveik nieks nemato įrodymų. Parlamentinio tyrimo išvados:
— Prokurorai netinkamai tyrė Pranešėjo pateiktą informaciją.
— Nausėda yra pažeidžiamas dėl savo ryšių su baltarusiškų trąšų verslu.
— Nausėda pažeidė priesaiką, atsisakydamas atsakytį į komisijos klausimus.
Kaip publicistikai — tikrai neblogai.
Vis tik, Pranešėjo istorija yra kur kas stipresnė nei knyga, kurioje ji aprašyta.
Šalia Pranešėjo vargų ir tiesos paieškų, autoriai padengia ir prezidento vidaus virtuvę. Tai stebėtinai efektyvi kombinacija. Skaitai apie Pranešėjo karjerą, jo vidines dvejones, tada — kaip Diana prašo didesnio prezidentienės biudžeto, nes jai neužtenka šaibų ant suknelių.
Korupcija ir tuštybė viename kokteilyje. Kontrastas tarp skandalo, kuris gali atnešti apkaltą, ir kasdienio prezidentinio pizduko Nausėdos. Pavyzdžiui, Nausėda užpavydi dėmesio, kurį gauna užsienio reikalų ministras Linkevičius, tai parašo jam žinutę: “Jeigu ministras nori vykdyti savo užsienio politiką, tegul susiranda respubliką, kuriai atstovautų.”
Skamba kaip Prezidento parodija, jos ekscelencijos iškamša, ši saldi realybė.
Bet tada Pranešėjo naratyvas dingsta. Pasikeičia stilius. Pancerovas ir Davidonytė iš autorių virsta veikėjais. Apie save kalbėdami trečiu asmeniu, jie serviruoja tokius prozos šedevrus:
“Pancerovas pagaliau surinko Pranešėjo telefono numerį. Niekas neatsakė. Parašė žinutę, prisistatė ir paprašė perskambinti. Pranešėjas perskambino vėliau vakare, bet Pancerovas neišgirdo skambučio. Galiausiai apie aštuntą vakaro pasikalbėti pavyko.”
Vau vau vau, Pancerovai, pristabdyk arklius, nespėju sekti paskui šį nutrūktgalvišką tempą.
Autoriai nori būti pagrindiniais herojais, net kai nieko neveikia. Davidonytė aprašo kaip ji pamatė VSD vadovą, bandė užkalbinti, bet anas nieko neatsakęs nuėjo. Šiurpuma.
Knyga pereina prie klausimo kaip Nausėda kampanijai išleido vos 330 tūkstančių, kai Skvernelis suplojo 590 tūkstančių, o Šimonytė — 690.
Žurnalistai įtaria, kad Nausėda paramos gavo neoficialiai, gryniaku, pažeidžiant įstatymus. Šaltiniai sako, kad vienas SEB chebriukas varinėjo per verslininkus, prašė šaibų.
Gerai, žurnalistai pradeda tyrimą. Skambina verslininkams. Verslininkai viską neigia. Žurnalistai baigia tyrimą. Vau.
Man kyla klausimas — kodėl Nausėda rizikuotų paramą imti neteisėtai? Kodėl rizikuotų verslai? Autoriams klausimas neįdomus.
Knygoje minimi trys verslai: “Mantinga”, “Pieno žvaigždždės” ir “Lytagra”. Ar šie verslai turi reputacinių rizikų, dėl kurių parama geriau eitų slapta? O gal interesų, kuriuos norėtų įgyvendinti per Prezidentą Nausėdą? Autoriai to neanalizuoja.
Tai, kad nėra motyvo, autoriams nerūpi. Šaltinis kažką pakuždėjo, skaičiai nesueina, tai važiojem.
Savo hipotezę žurnalistas privalo bandyti sudaužyti į šipulius, sudeginti alternatyviu paaiškinimu, kad ji būtų užgrūdinta. Žurnalistas privalo kvestionuoti savo teoriją.
Vietoj to, autoriai rodo procedūrą be turinio: kaip jiems kilo įtarimas, kaip bandė aiškintis, visiškai nieko neatrado, bet vis tiek paviešino, nes reikia kažkuo užpildyti puslapius.
Tada, ta pati eiga apie Nausėdos ryšius su baltarusiškų trąšų verslu.
Nausėda buvo prieš Belaruskalij sudaužymą. Tada pakeitė nuomonę. Jo aplinkoje sukosi baltarusiškų trąšų vyrukai. Galbūt jie darė įtaką Prezidentui?
Autoriai kalba su šaltiniais, skambina įtartinukams — vėl nieko aiškaus.
Argumentai prieš Belaruskalij buvo: be kalio trąšų pasaulis žlugs. Lietuva mokės baudas. Iš viso to išloš Rusija.
Vyriausybė lakstė susiėmusi už galvos. Ministrai norėjo atsistatydinti. Prezidentas mėtėsi. Atėjo tarptautinės sankcijos, Lietuva jas įgyvendino. Pasaulis stovi kaip stovėjęs. Kodėl? Kur platesnis vaizdas. Autoriai paima informaciją iš antraščių, perpasakoja viešą istoriją, bet prideda mažai naujo.
Baigiasi belekaip. Iš serijos: Nausėda buvo lopas, bet tada atėjo karas ir viskas pasikeitė. PA-BAI-GA.
Knyga kur kas stipresnė nei pirmas autorių bandymas. Pasirodo jie sugeba padoriai rašyti. Tik gaila, kad kaip studentui rašančiam bakį, autoriams reikėjo sumušt puslapių limitą, tai atsirado “Pancerovo ir Davidonytės nuotykiai skambinant žmonėm ir nieko iš jų nesužinant”.
Sakyčiau, kad viskam užsirišus — kada tai beįvyktų — reiktų knygos tęsinio arba papildymo. Kol kas istorija laukia, kol ateis jos pabaiga.
Galui, 3 citatos.
1.
Savirefleksiškasis Nausėda, Prezidento citata:
“Klaidas aš darau, bet nedideles. Prisipažinsiu, aš esu karštas žmogus. Kas patikėtų? Aš esu karštas žmogus, kuris įprato savo karštį slopinti.”
Ar tikrai įprato, Nausėda? Ar tikrai įprato?
2.
““Aš ateinu į kabinetą, — pasakojo vienas patarėjas, — ir randu jį visą susierzinusį, nes prisiskaitė kažkokių nuomonių.” Tai ėmė trukdyti darbui, todėl patarėjai prašė Nausėdos riboti laiką socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.”
Vau, Prezidentas, kuriam reikėjo uždėti ekrano laiko limitus.
3.
Pastraipa pavadinimu: “Pancerovas galvojo kad ten Pranešėjas, bet ten nebuvo Pranešėjas.”
“Nepažįstamasis su per petį permesta vyriška rankine atitiko Pancerovo įsivaizdavimą, kaip galėtų atrodyti žvalgybininkas, tačiau praėjo pro Pancerovą į jį nedirstelėjęs ir pasuko į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvę.”
Vau vau vau vau, Pancerovai, tu praktiškai slaptas agentas. Bent jau šioj knygoj žymiau mažiau šitų beprasmių vietų nei pirmoj.
Ah, knyga, kuri galėjo būti esė.
Pradžia įtraukianti, lygtais politinis trileris ar detektyvas.
Pagrindinis veikėjas — Pranešėjas, ilgametis, apdovanotas VSD darbuotojas, kuris pastebi, kad jo darbovietėje ne viskas gerai.
Prieš 2019 metų prezidento rinkimus Pranešėjas gauna keistas užduotis, kurios jį įtikina, jog VSD proteguoja kandidatą Gitaną Nausėdą, jo užsakymu tikrindami su kandidato kampanija susijusių žmonių reputaciją.
Nusikaltimas, ne? Pranešėjas kreipiasi į institucijas. Prasideda tyrimas. Ir miršta. Pranešėjo tapatybė išviešinama, jis darbe patiria spaudimą, galiausiai turi iš jo išeiti.
Susitikęs su knygos autoriais, pranešėjas dovanoja auksinę istoriją. Knyga tampa bestseleriu ir užsuka parlamentinį tyrimą, kuris patvirtina kelias knygos tezes. Tiesa, kol kas su slaptumo žyma — beveik nieks nemato įrodymų. Parlamentinio tyrimo išvados:
— Prokurorai netinkamai tyrė Pranešėjo pateiktą informaciją.
— Nausėda yra pažeidžiamas dėl savo ryšių su baltarusiškų trąšų verslu.
— Nausėda pažeidė priesaiką, atsisakydamas atsakytį į komisijos klausimus.
Kaip publicistikai — tikrai neblogai.
Vis tik, Pranešėjo istorija yra kur kas stipresnė nei knyga, kurioje ji aprašyta.
Šalia Pranešėjo vargų ir tiesos paieškų, autoriai padengia ir prezidento vidaus virtuvę. Tai stebėtinai efektyvi kombinacija. Skaitai apie Pranešėjo karjerą, jo vidines dvejones, tada — kaip Diana prašo didesnio prezidentienės biudžeto, nes jai neužtenka šaibų ant suknelių.
Korupcija ir tuštybė viename kokteilyje. Kontrastas tarp skandalo, kuris gali atnešti apkaltą, ir kasdienio prezidentinio pizduko Nausėdos. Pavyzdžiui, Nausėda užpavydi dėmesio, kurį gauna užsienio reikalų ministras Linkevičius, tai parašo jam žinutę: “Jeigu ministras nori vykdyti savo užsienio politiką, tegul susiranda respubliką, kuriai atstovautų.”
Skamba kaip Prezidento parodija, jos ekscelencijos iškamša, ši saldi realybė.
Bet tada Pranešėjo naratyvas dingsta. Pasikeičia stilius. Pancerovas ir Davidonytė iš autorių virsta veikėjais. Apie save kalbėdami trečiu asmeniu, jie serviruoja tokius prozos šedevrus:
“Pancerovas pagaliau surinko Pranešėjo telefono numerį. Niekas neatsakė. Parašė žinutę, prisistatė ir paprašė perskambinti. Pranešėjas perskambino vėliau vakare, bet Pancerovas neišgirdo skambučio. Galiausiai apie aštuntą vakaro pasikalbėti pavyko.”
Vau vau vau, Pancerovai, pristabdyk arklius, nespėju sekti paskui šį nutrūktgalvišką tempą.
Autoriai nori būti pagrindiniais herojais, net kai nieko neveikia. Davidonytė aprašo kaip ji pamatė VSD vadovą, bandė užkalbinti, bet anas nieko neatsakęs nuėjo. Šiurpuma.
Knyga pereina prie klausimo kaip Nausėda kampanijai išleido vos 330 tūkstančių, kai Skvernelis suplojo 590 tūkstančių, o Šimonytė — 690.
Žurnalistai įtaria, kad Nausėda paramos gavo neoficialiai, gryniaku, pažeidžiant įstatymus. Šaltiniai sako, kad vienas SEB chebriukas varinėjo per verslininkus, prašė šaibų.
Gerai, žurnalistai pradeda tyrimą. Skambina verslininkams. Verslininkai viską neigia. Žurnalistai baigia tyrimą. Vau.
Man kyla klausimas — kodėl Nausėda rizikuotų paramą imti neteisėtai? Kodėl rizikuotų verslai? Autoriams klausimas neįdomus.
Knygoje minimi trys verslai: “Mantinga”, “Pieno žvaigždždės” ir “Lytagra”. Ar šie verslai turi reputacinių rizikų, dėl kurių parama geriau eitų slapta? O gal interesų, kuriuos norėtų įgyvendinti per Prezidentą Nausėdą? Autoriai to neanalizuoja.
Tai, kad nėra motyvo, autoriams nerūpi. Šaltinis kažką pakuždėjo, skaičiai nesueina, tai važiojem.
Savo hipotezę žurnalistas privalo bandyti sudaužyti į šipulius, sudeginti alternatyviu paaiškinimu, kad ji būtų užgrūdinta. Žurnalistas privalo kvestionuoti savo teoriją.
Vietoj to, autoriai rodo procedūrą be turinio: kaip jiems kilo įtarimas, kaip bandė aiškintis, visiškai nieko neatrado, bet vis tiek paviešino, nes reikia kažkuo užpildyti puslapius.
Tada, ta pati eiga apie Nausėdos ryšius su baltarusiškų trąšų verslu.
Nausėda buvo prieš Belaruskalij sudaužymą. Tada pakeitė nuomonę. Jo aplinkoje sukosi baltarusiškų trąšų vyrukai. Galbūt jie darė įtaką Prezidentui?
Autoriai kalba su šaltiniais, skambina įtartinukams — vėl nieko aiškaus.
Argumentai prieš Belaruskalij buvo: be kalio trąšų pasaulis žlugs. Lietuva mokės baudas. Iš viso to išloš Rusija.
Vyriausybė lakstė susiėmusi už galvos. Ministrai norėjo atsistatydinti. Prezidentas mėtėsi. Atėjo tarptautinės sankcijos, Lietuva jas įgyvendino. Pasaulis stovi kaip stovėjęs. Kodėl? Kur platesnis vaizdas. Autoriai paima informaciją iš antraščių, perpasakoja viešą istoriją, bet prideda mažai naujo.
Baigiasi belekaip. Iš serijos: Nausėda buvo lopas, bet tada atėjo karas ir viskas pasikeitė. PA-BAI-GA.
Knyga kur kas stipresnė nei pirmas autorių bandymas. Pasirodo jie sugeba padoriai rašyti. Tik gaila, kad kaip studentui rašančiam bakį, autoriams reikėjo sumušt puslapių limitą, tai atsirado “Pancerovo ir Davidonytės nuotykiai skambinant žmonėm ir nieko iš jų nesužinant”.
Sakyčiau, kad viskam užsirišus — kada tai beįvyktų — reiktų knygos tęsinio arba papildymo. Kol kas istorija laukia, kol ateis jos pabaiga.
Galui, 3 citatos.
1.
Savirefleksiškasis Nausėda, Prezidento citata:
“Klaidas aš darau, bet nedideles. Prisipažinsiu, aš esu karštas žmogus. Kas patikėtų? Aš esu karštas žmogus, kuris įprato savo karštį slopinti.”
Ar tikrai įprato, Nausėda? Ar tikrai įprato?
2.
““Aš ateinu į kabinetą, — pasakojo vienas patarėjas, — ir randu jį visą susierzinusį, nes prisiskaitė kažkokių nuomonių.” Tai ėmė trukdyti darbui, todėl patarėjai prašė Nausėdos riboti laiką socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.”
Vau, Prezidentas, kuriam reikėjo uždėti ekrano laiko limitus.
3.
Pastraipa pavadinimu: “Pancerovas galvojo kad ten Pranešėjas, bet ten nebuvo Pranešėjas.”
“Nepažįstamasis su per petį permesta vyriška rankine atitiko Pancerovo įsivaizdavimą, kaip galėtų atrodyti žvalgybininkas, tačiau praėjo pro Pancerovą į jį nedirstelėjęs ir pasuko į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvę.”
Vau vau vau vau, Pancerovai, tu praktiškai slaptas agentas. Bent jau šioj knygoj žymiau mažiau šitų beprasmių vietų nei pirmoj.
February 17, 2023
10/10. Suvalgiau per diena
March 5, 2023
Sakyciau, butina perskaityti kiekvienam Lietuvos pilieciui.
July 9, 2023
Jeigu ši knyga būtų patiekalas, tai ji būtų cepelinai. Su mėsa. Grietine. Ir spirgučiais ant viršaus. Taip skaniai susiskaitė, kad net nesinorėjo užbaigti porcijos. Gerai, kad galima bus užsisakyti ir kitų, dar neskaitytų, patiekalų.
July 8, 2023
Mano politologijos žinios yra vos ne pradinukų lygio gal net ir silpnesnės, kadangi labai sunkiai perprantu tuos politinius vandenis. Tad buvo kažkas nuostabaus, kad skaitai knygą apie tau nesuprantamus dalykus ir tau yra įdomu. Ir tu daugiau ar mažiau supranti apie ką eina kalba. Va čia tai kažkas nerealaus. 😇
March 8, 2023
Jausmus kelianti knyga, kurią perskaičius klausimų ir abejonių liko daugiau, nei atsakymų.
Žurnalistinio tyrimo dalis aprašyta gerai. O dabar apie blogus dalykus.
Pirmas skyrius, kurio pagrindinis šaltinis yra pranešėjo liudijimas, skaitėsi labai prastai. Naratyvas lyg ir nuoseklus, daugumoje nesipjauna su viešai prieinama informacija, tačiau pasakojimas labai vienašališkas, vis kirba jausmas, kad kažkas svarbaus lieka nutylėta. Pranešėjo liudijimas labai primena prastus filmus/serialus/knygas, kuriuose personažo vystymas būna vykdomas atmestinai, svarbūs gyvenimo sprendimai priimami spontaniškai, be išsamesnės aplinkybių analizės, kontempliacijos. Žinoma, gyvenimas nėra filmas, bet šitoks subjektyvus įspūdis man pasiliko. Gaila, kad ši dalis nebuvo aprašyta išsamiau - gal būtų išsklaidžiusi mano abejones.
Truputį keistas pasirodė kontekstas, kad interviu su pranešėju imamas po rusijos invazijos pradžios. Kontekstas yra paaiškinamas, tačiau turint galvoje šios knygos galimą efektą - sėjamas nepasitikėjimas VSD ir prezidento institucija - tokios knygos išleidimas šitokiu laikotarpiu gali būti laikomas pavojingu, nepaisant joje pateikiamų versijų tikrumo. O dar ypač, kai tos versijos nėra paremtos tvirtais, teismo procesą atlaikyčiančiais faktais.
Laikausi nuomonės, kad autoriai yra nepriklausomi žurnalistai, tačiau bijau, kad jų reputacija po šios knygos gali suprastėti. Ir ne dėl to, ką sako knygos įvadinė citata, bet dėl, mano manymu, per mažai praėjusio laiko tarp pranešėjo pasakojimo gavimo ir knygos išleidimo. Geriau būtų palaukę kitos knygų mugės.
Fun fact: patikrinau LRS balsavimą dėl Jauniškio skyrimo VSD vadovu naujai kadencijai. Balsavimas įvyko jau po to, kai Bakas žurnalistams paviešino informaciją dėl sąrašų tikrinimo, tad seimo nariai mano manymu turėjo būti sąlyginai neblogai informuoti. Už Jauniškio skyrimą pasisakė absoliuti dauguma (90%+), o "prieš" balsavo arba susilaikė tokie veikėjai kaip Bakas, Gražulis, Puteikis ir dar keli vienetai. Gal šitie asmenys iš tiesų yra tikrasis mūsų valstybės skydas?
Žurnalistinio tyrimo dalis aprašyta gerai. O dabar apie blogus dalykus.
Pirmas skyrius, kurio pagrindinis šaltinis yra pranešėjo liudijimas, skaitėsi labai prastai. Naratyvas lyg ir nuoseklus, daugumoje nesipjauna su viešai prieinama informacija, tačiau pasakojimas labai vienašališkas, vis kirba jausmas, kad kažkas svarbaus lieka nutylėta. Pranešėjo liudijimas labai primena prastus filmus/serialus/knygas, kuriuose personažo vystymas būna vykdomas atmestinai, svarbūs gyvenimo sprendimai priimami spontaniškai, be išsamesnės aplinkybių analizės, kontempliacijos. Žinoma, gyvenimas nėra filmas, bet šitoks subjektyvus įspūdis man pasiliko. Gaila, kad ši dalis nebuvo aprašyta išsamiau - gal būtų išsklaidžiusi mano abejones.
Truputį keistas pasirodė kontekstas, kad interviu su pranešėju imamas po rusijos invazijos pradžios. Kontekstas yra paaiškinamas, tačiau turint galvoje šios knygos galimą efektą - sėjamas nepasitikėjimas VSD ir prezidento institucija - tokios knygos išleidimas šitokiu laikotarpiu gali būti laikomas pavojingu, nepaisant joje pateikiamų versijų tikrumo. O dar ypač, kai tos versijos nėra paremtos tvirtais, teismo procesą atlaikyčiančiais faktais.
Laikausi nuomonės, kad autoriai yra nepriklausomi žurnalistai, tačiau bijau, kad jų reputacija po šios knygos gali suprastėti. Ir ne dėl to, ką sako knygos įvadinė citata, bet dėl, mano manymu, per mažai praėjusio laiko tarp pranešėjo pasakojimo gavimo ir knygos išleidimo. Geriau būtų palaukę kitos knygų mugės.
Fun fact: patikrinau LRS balsavimą dėl Jauniškio skyrimo VSD vadovu naujai kadencijai. Balsavimas įvyko jau po to, kai Bakas žurnalistams paviešino informaciją dėl sąrašų tikrinimo, tad seimo nariai mano manymu turėjo būti sąlyginai neblogai informuoti. Už Jauniškio skyrimą pasisakė absoliuti dauguma (90%+), o "prieš" balsavo arba susilaikė tokie veikėjai kaip Bakas, Gražulis, Puteikis ir dar keli vienetai. Gal šitie asmenys iš tiesų yra tikrasis mūsų valstybės skydas?
February 21, 2023
Davidonytė ir Pancerovas yra tikrai geri rašytojai - knyga parašyta sklandžiai, pritraukia dėmesį, lengvai skaitosi. Tačiau knyga atrodo tarsi sulipinta iš dviejų ar trijų atskirų istorijų. Tarsi pirmos istorijos, pagal kurią ir pavadinta visa knyga, nepakako pilnai knygai ir nutarta dar kažkuo papildyti ir papildyta tiesiog pastarųjų metų įvykiais. Nesakau, kad nėra įdomu sužinoti ir apie juos, bet tuo pačiu, tos bendros linijos nebuvimas knygą paverčia novelių rinkiniu.
Džiaugiuosi, kad knygoje yra aptarta ir prezidento teigiama pusė (jei jau vadiname žurnalistiniu pasakojimu, objektyvumas svarbu). O labiausiai vertinu, kad galima chronologiškai prisiminti visus įvykius, geriau suprasti politikų veiksmų motyvaciją ir rasti autorių asmeninį tokių įvykių vertinimą.
Džiaugiuosi, kad knygoje yra aptarta ir prezidento teigiama pusė (jei jau vadiname žurnalistiniu pasakojimu, objektyvumas svarbu). O labiausiai vertinu, kad galima chronologiškai prisiminti visus įvykius, geriau suprasti politikų veiksmų motyvaciją ir rasti autorių asmeninį tokių įvykių vertinimą.
May 15, 2023
Net sunku vienareikšmiškai vertint. Iš vienos pusės - stipriai intriguoja istorijos startas, autoriai moka užkabint. Tema ritasi kaip koks siūlų kamuolys, darosi itin įdomu. Bet tada atsitinka toks įdomus dalykas - istorijos finalas, fanfaros ir panašiai, bet knyga nesibaigia. Taip, suprantu, lyg ir reikia tolimesnio konteksto, bet iš kitos pusės istorija lyg ir baigės, o toliau tik kaip visa surinkta medžiaga, lyg studentai parodytų, kad daug dirbo. Kiek atmenu čia jau tradicija - su “kabinetu” buvo tas pats :)
May 25, 2023
Wow! Niekada nebuvau skaiciusi tiriamosios zurnalistikos ir niekada negalvojau, jog gali buti taip idomu, ir taip lengvai , suprantamai skaitoma. Buvo idomu praskleisti prezidenturos ir kitu zinomu zmoniu uzkuliusius ir kaip viskas vyksta, bet labiausiai nustebino atskleistas is po sirmos prezidento charakteris. Griebsiu Kabinetas 339!
April 5, 2023
Dvejopi jausmai, perskaičius , nes nemanau ar kas pasikeis .
February 20, 2023
Knyga įtraukianti, įdomi. Man asmeniškai, visada įdomu skaityti tiriamąją žurnalistiką, tad šis kartas ne kitoks. O ypač Lietuvos ir valstybės klausimus nagrinėjančią. Skaitant, dar kartą supranti, politika yra ryšių ir pažinčių mokslas. Ir kaip viskas vyksta, kai tu tiesiog žinai kam paskambinti, ko paprašyti, su kuo pasikalbėti. Kai žiūrėjau serialą "Kortų namelis", galvojau, kaip viskas ten toj Amerikoj vyksta, kaip baisu. Kažkodėl tikrai viso to nesinorėjo pritaikyti mažai šaliai kaip Lietuva. Atrodo, čia tie galios žaidimai ne tokie svarbūs. O pasirodo - jie visur. Visur ta pati politika, tas pats žaidimas. Vieni gauna darbus, nes kažką pažįsta, kiti praranda. O grįžtant prie knygos, ji įdomi, bent jau pirma jos pusė, ar du trečdaliai knygos. Antroje pusėje jutaus taip, tarsi turėčiau galimybę apžvelgti visus įvykius, nuo trašų skandalo iki karo Ukrainoje, iš tos vidinės pusės. Valstybinės. Jau nebesiritulioja viskas taip detaliai, tiesiog apeinami įvykiai. Ir ką tais momentais darė valstybė ar prezidentas. Jei p. Maldeikienė rašys knygą apie Nausėdą, tikiuosi rasti gerą dozę kitokios informacijos.
August 25, 2023
Pranešėjas ir Prezidentas 🏛️
Šioje knygoje rasite išsamią “Laisvės TV” atlikto tyrimo informaciją.
2019-aisiais vykę prezidento rinkimai vienaip ar kitaip palietė kiekvieną Lietuvos pilietį. Toks svarbus ir reikšmingas įvykis turėtų būti sąžiningumo ir skaidrumo pavyzdžiu visai tautai. Tačiau jį dengia neaiškumo ir įtartinų poelgių rūkas. Davidonytė ir Pancerovas, nori sužinoti kaip viskas buvo iš tikrųjų, tad pasineria į daug drąsos ir pastangų reikalaujantį tyrimą. Jo metu žurnalistai ne kartą atranda nustebti ir suklusti verčiančių detalių. Valstybės saugumo departamento žvalgybos darbuotojas ryžtasi atskleisti tiesą ir tampa tyrimui vykti padedančiu pranešėju. Ar mūsų šalį valdo teisėtai išrinktas žmogus? Ar jis gali savo žmonėms rodyti tinkamą pavyzdį?
Ši knyga - nuostabus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys. Tai ne sausas faktų, datų ir vardų kratinys, o įtraukianti istorija, kuri priverčia permąstyti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Nors ilgai galvojau, kad neįdomu būtų skaityti knygą apie Lietuvoje vykstančius dalykus, ypač apie Lietuvos politiką, tačiau autoriai privertė pakeisti savo nuomonę. Knyga viduje sujudino daug skirtingų emocijų, nemažai iš jų buvo negatyvios, tačiau kita jų puokštė buvo teigiamos - dėkingumas, pagarba. Pagarba tyrėjams bei liudininkams už jų drąsą. Nes parašyti tokią knygą ir kalbėti tokiomis temomis reikia milžiniško ryžto ir pasiruošimo rizikuoti savo statusu, garbe ar net saugumu. Knyga puiki ir galiu tik pasakyti, kad nekantriai laukiu daugiau panašių tyrimų.
Rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems! Visiems, kurie žavisi knygomis apie tikrus įvykius bei norintiems pažvelgti šiek tiek atidžiau į tam tikrus Lietuvos politikos aspektus.
5 ⭐ 2023 - 56 📚
Šioje knygoje rasite išsamią “Laisvės TV” atlikto tyrimo informaciją.
2019-aisiais vykę prezidento rinkimai vienaip ar kitaip palietė kiekvieną Lietuvos pilietį. Toks svarbus ir reikšmingas įvykis turėtų būti sąžiningumo ir skaidrumo pavyzdžiu visai tautai. Tačiau jį dengia neaiškumo ir įtartinų poelgių rūkas. Davidonytė ir Pancerovas, nori sužinoti kaip viskas buvo iš tikrųjų, tad pasineria į daug drąsos ir pastangų reikalaujantį tyrimą. Jo metu žurnalistai ne kartą atranda nustebti ir suklusti verčiančių detalių. Valstybės saugumo departamento žvalgybos darbuotojas ryžtasi atskleisti tiesą ir tampa tyrimui vykti padedančiu pranešėju. Ar mūsų šalį valdo teisėtai išrinktas žmogus? Ar jis gali savo žmonėms rodyti tinkamą pavyzdį?
Ši knyga - nuostabus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys. Tai ne sausas faktų, datų ir vardų kratinys, o įtraukianti istorija, kuri priverčia permąstyti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Nors ilgai galvojau, kad neįdomu būtų skaityti knygą apie Lietuvoje vykstančius dalykus, ypač apie Lietuvos politiką, tačiau autoriai privertė pakeisti savo nuomonę. Knyga viduje sujudino daug skirtingų emocijų, nemažai iš jų buvo negatyvios, tačiau kita jų puokštė buvo teigiamos - dėkingumas, pagarba. Pagarba tyrėjams bei liudininkams už jų drąsą. Nes parašyti tokią knygą ir kalbėti tokiomis temomis reikia milžiniško ryžto ir pasiruošimo rizikuoti savo statusu, garbe ar net saugumu. Knyga puiki ir galiu tik pasakyti, kad nekantriai laukiu daugiau panašių tyrimų.
Rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems! Visiems, kurie žavisi knygomis apie tikrus įvykius bei norintiems pažvelgti šiek tiek atidžiau į tam tikrus Lietuvos politikos aspektus.
5 ⭐ 2023 - 56 📚
January 7, 2024
Aš ir politika? Esam priešai, ir niekada nebuvom net pažįstami. Aš visiškai, ir kai sakau, visiškai, tą ir turiu omenyje, nesidomiu ja. Kiek “pamatau” netyčia per tv tiek. Tad šią knygą man buvo rizikinga imti, bet labai sudomino mane ja viena bookstagramer’ė. Ir surizikavau, o įvertinimą patys matot. Kiek čia visko atskleista! Ir puikiai suprantu, kiek dar visko nutylėta… ir šlykštu skaityti, apie “veikėjus”, ir apie tuos niuansus visus, kurie lietė Lietuvą paskutinius metus. Bet och, kaip visa tai buvo reikalinga! Reikalinga, kad apšviesti, tokius žmones, kaip aš, kas iš tikro darosi tarp valdančių žmonių. Ir kas jie per vieni.
Displaying 1 - 30 of 212 reviews