Didižiai nustebau, kad dauguma santykių problemų ir elgesio būdų, aprašytų kaip būdingi suaugusiems alkoholikų vaikams, bent mano patirtyje būdingi labai daug kam aplinkui, bet ne man, alkoholiko vaikui.
Jeigu knygą matuočiau pagal tai, kiek ji atitinka mano gyvenimą, mąstymą ir elgesį, tai tiesos čia ne daugiau kaip 30%.
Pavyzdžiui, rašoma: „Suaugę alkoholikų vaikai nemoka spręsti problemų drauge, todėl ir nenutuokia, kaip elgtis, kai supyksta“ (p. 57). Man regis, tai galioja daugumai žmonių nepriklausomai nuo to, kiek gėrė jų tėvai. Paprasčiausiai per menkai vadovaujamasi racionalumu. Viskas labai paprasta: jei kažkas įsižeidė, įsiskaudino ar supyko, tereikia susėsti drauge ir ramiai pasikalbėti išdėstant, kad tavo toks ir toks elgesys man sukėlė tokius ir tokius jausmus, mintis, būsenas, nes jį supratau taip ir taip. Kitas irgi supranta, ką blogai padarė arba ką partneris ne taip suprato. Pasikalbi, išsiaiškini, ir problema išspręsta. Tai elgesio formulė, kuri niekada nepaveda.
Bet ne, vietoj to žmonės ims vienas kitą (arba tik vienas jų) ignoruoti, rėkti, kaltinti, sarkastiškai įžeidinėti, priskirti nebūtas intencijas, matyti blogas potekstes, atsitverti tylos siena, neduoti kitam pasitikėjimo kredito, kaupti nesusipratimus ir nuoskaudas – tai psichologinio smurto prieš save ir prieš kitą formulė, kuri niekada neveikia, bet jos griebiamasi lyg dar vienos dozės turint priklausomybę. Kodėl? Kam šito reikia? Man regis, patirtos nuoskaudos dėl tėvo smurto ir alkoholizmo kaip tik mane išmokė niekada nenaudoti tokio emocinio smurto prieš save ir prieš kitą, o problemas spręsti racionalumo ir empatijos keliu. Nors gal tai su tėvo alkoholizmu apskritai nesusiję. Vienok tai tik vienas pavyzdys, kur autorė perspaudžia ir, mano supratimu, nėra teisi.
Dar keisčiau skamba tezė, kad „suaugę alkoholikų vaikai niekada nešneka apie jausmus“ (p 63). Apie juos šneku gal net per daug. Mane amžinai slegia, kad kiti tą daro nepakankamai, neatsiveria ir netgi jaučia, kad mano atvirumo jiems per daug. Nors ką aš išmanau – gal daugumai uždaras ir destruktyvus elgesys kaip tėvų girtavimo (ir kitokio smurtavimo) pasekmė tinka. Kitaip juk jie taip nesielgtų?..
Yra knygoje ir taiklių pastabų apie stiprų ir staigų prieraišumą, polinkį save kaltinti, net kai esi nekaltas, kone besąlyginę ištikimybę net ir žmonėms, kurie galbūt to neverti, susimenkinimą, nedrąsumą reikšti savo poreikius, pripratimą, kad su tavimi elgiasi tarsi tavęs apskritai nebūtų, polinkį rūpintis kitu nepaisant savęs paties ir pan., kas ilgainiui gali išvirsti į ligas ir kitas problemas.
Bet kalbos apie impulsyvumą, baimę būti pažintam, užsisklendimą, staigų atšalimą – tai kaip tik dalykai, kurie siutina kituose žmonėse. Man baisu ne būti pažintam, o kad mane per mažai nori pažinti, kad nemato, koks esu iš tikrųjų. Tai yra mano nerimo šaltinis – būtent kitų toks elgesys, jų šaltas abejingumas ir nežinios siena mano ar kitų atžvilgiu, kas man pačiam niekad nebūdinga.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad knyga parašyta kaip labai kategoriška ir vienpusiška sąlyginai menko išsilavinimo ir žemesnio intelekto žmogaus charakteristika, kurioje, pagret naudingų patarimų, apstu ir perspaustų apibendrinimų, radikalių vertinimų ir teiginių, kurie tinka daugybei žmonių, besielgiančių lygiai priešingai nei elgiuosi aš, apie kurį tarsi ir turėtų būti ši knyga.
Gal dėl to, siekiant kompensacijos, ir apžvalga yra labiau apie mane nei knygą. 😬
Na, o galutinai mane pribaigė šita vieta: „Sveikuose santykiuose dėl monogaminio ryšio apsisprendžiama santykiams jau įsibėgėjus“ (p. 96). Žinau, kad daug žmonių taip daro, ypač pažinčių programėlių kultūroje, kuri užprogramuoja žmogų traktuoti kaip prekę, kurią gali pasirinkti ir bet kada pakeisti kita. Jokio sveikumo tame nematau. Tai nužmoginantis požiūris, verčiantis į kiekvieną naują pažintį žvelgti kaip į naują anonimą su atitinkamu savybiu karkasu, už kurio paties žmogaus nebematoma. Todėl galima jį ignoruoti, eiti su kitu, nustoti bendrauti nepranešus, tuo pat metu manyti, kad gal kažkas rimto bus, bet šalia susitikinėti ir net miegoti su kitais. Jeigu nežiūri į žmogų pilnai kaip į tą akimirką unikaliausią žmogų pasaulyje, su kuriuo vienu tuo metu tenori būti, ir leidi sau šalia turėti „atsarginių variantų“, rinktis pagal savybes, o ne kurti gilų santykį su žmogumi dėl jo paties, tai tokie tariamai sveiki santykiai bus pasmerkti nuolatiniams kivirčams, abipusei degradacijai ir neišvengiamam žlugimui. Tai nepagarbu ir neoru kito žmogaus atžvilgiu, ir jei tokia pradžia laikoma sveika, tai ne ką sveikesni bus vidurys bei pabaiga. Ką jau padarysi, jei abejingumas, nepagarba, kito poreikių nepaisymas ir susireikšminimas vis labiau tampa sveikumo standartu...
Nepaisant viso to, vertingų įžvalgų apie save, nors ir ne daug, vis tik pavyko knygoje surasti.