What do you think?
Rate this book
Storie di uno scemo di guerra
Nel giorno della Liberazione di Roma un padre e un bambino avanzano contromano nella folla da Porta Pia verso il Quadrato: nel loro racconto i fatti salienti della guerra a Roma si mescolano al libero scorrere della fantasia narrativa. Il testo nasce da una storia vera raccontata all'autore dal padre, Gaetano Celestini detto Nino. Lo spettacolo "Scemo di guerra" ha esordito alla Biennale di Venezia e questo libro, a differenza degli altri volumi di Celestini pubblicati da Donzelli, non è il testo dello spettacolo ma una versione romanzesca dello stesso spunto.
158 pages, Paperback
First published January 1, 2005
3 people are currently reading
99 people want to read
About the author
Ascanio Celestini
39 books28 followersAscanio Celestini è un attore teatrale, regista cinematografico, scrittore e drammaturgo italiano.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 35 reviews
November 29, 2020
Turiu kažkokį keistą santykį su šiuolaikine italų proza - lyg ir patinka, bet savitas sakinių ritmas, tas lengvumas, pauzės kažkaip niekada neleidžia iki galo įsitraukti į kūrinį. Nors pvz Luther Blissett Q labai labai patiko - apsidžiaugiau pamačiusi, kad ir čia vertėja ta pati.
Šioje knygoje per įvairius personažus pasakojama apie II pasaulinio karo pabaigą Italijoje - kadangi paraleliai skaičiau ir 22-oji išlyga apie tą pačią vietą ir tą patį periodą, susidarė visiškai siurrealus stereo.
Yra labai gražių vietų:
Personažų istorijos pinasi tarpusavyje, atskleisdamos netikėtas sąsajas, vietomis pereidamos į fantastinę erdvę. Vis dėlto pasakojimas atrodė kažkoks truputį falšyvas, performatyvus. Kodėl, išaiškėjo paskaičius paskutinį skyrių. Kažkaip man atrodo, kad autoriai informaciją apie savo asmeninį santykį su istorija ir kodėl nusprendė ją pasakoti verčiau pasiliktų sau, bet žinau, kad kartais žmonėms patinka sužinoti tokius dalykus, tai ką jau darysi.
Šioje knygoje per įvairius personažus pasakojama apie II pasaulinio karo pabaigą Italijoje - kadangi paraleliai skaičiau ir 22-oji išlyga apie tą pačią vietą ir tą patį periodą, susidarė visiškai siurrealus stereo.
Yra labai gražių vietų:
Šuo susirangė ant žemės ir daugiau nekrustelėjo. Atrodė, lyg jį taip pat kažkas būtų tvarkingai sulankstęs, tarsi išlygintus marškinius prieš įdėdamas į stalčių.
Bedantis senis įsisprendė į plyšį sienoje taip, jog rodėsi joje įstrigęs nuo seniausių laikų. Lyg toji skylė būtų buvusi jo skylė, kurią jis užsivilko tarsi drabužį.
Personažų istorijos pinasi tarpusavyje, atskleisdamos netikėtas sąsajas, vietomis pereidamos į fantastinę erdvę. Vis dėlto pasakojimas atrodė kažkoks truputį falšyvas, performatyvus. Kodėl, išaiškėjo paskaičius paskutinį skyrių. Kažkaip man atrodo, kad autoriai informaciją apie savo asmeninį santykį su istorija ir kodėl nusprendė ją pasakoti verčiau pasiliktų sau, bet žinau, kad kartais žmonėms patinka sužinoti tokius dalykus, tai ką jau darysi.
December 17, 2020
Ascanio Celestini „Karo kvailio istorijos“
„Sargybiniai sako mums, kad tai gyvulių mėsa, bet dalis pastatų liepsnojo tris dienas su žmonėmis viduje, ir deginamos mėsos kvapas visad toks pat. Tai smarvė, kuri maišosi su irimo ir purvo kvapais. Viena bendra smarvė. Tai žmonijos smarvė, kurios kare niekaip nenuslėpsi. Smarvė, lydinti žmoniją amžių amžiais, sena ir pirmykštė kaip pati nuodėmė“ (40 p.).
Tai ir asmeniškas, ir istoriškas, ir estetine prasme vertingas kūrinys. Autorius romane perteikia savo tėvo, vaikystėje mačiusio Antrojo pasaulinio karo tragedijas, pasakojimus, suteikdamas jiems modernistinę išraišką: tikrovė perteikiama chaotiškai, egzistencinės problemos absurdinamos, o ir pats naratyvas pildomas modifikuotais krikščioniškais intertekstais, istorine pasakojimo dalimi, nerealistiškais epizodais.
Aptarsiu keletą labiausiai „įstrigusių“ detalių. Gana įdomiai pažvelgiama į žmogaus ir jo antrininko teoriją. Romane epizodiškai išryškėja idėja, kad pasaulyje žmogus turi savo antrininką. Tai perteikiama Primo panašumu į tėvą, per vaikino su pigmentine dėme tapatinimą ir su italu, ir su vokiečiu, dviejų merginų, Majokiečio dukros ir tarnaitės, vienodumą, jų vaikų prigimtinį panašumą. Lyg ir galima daryti prielaidą, kad taip atskleidžiamas žmonių vienodumas, į žmogų pasižiūrint iš skirtingų perspektyvų (Primas ir tėvas – skirtingos kartos, vaikinas su dėme ant veido – okupantas ir okupuotasis, merginos – pasiturinti ir vargšė). Po kartų, politinių stovyklų, visuomenės sluoksnių skirtumais slypi tas pats vienas ir vėnintelis ŽMOGUS. Karo kontekste į žmogaus egzistenciją pažiūrėta per tragizmo prizmę, mat, visos aptartų veikėjų istorijos baigiasi tragiškai.
Iš dalies būtų galima teigti, kad krikščioniški autoritetai – Marija ir Jėzus – perteikiami groteskiškai. Per daug nesiplėsiu, kad neišduočiau turinio, bet tiek Jėzaus palaikų istorija, tiek Marijos „dovana“ musėms pažeidžia tradicinį jų sakralumą, gal net priartina prie to karo metu sudestruktyvėjusio, iškankinto žmogaus. Iš religinio konteksto paimta ir nuodėmės sąvoka, kuri tekste pakartotinai atsiranda, siejama su smarve.
Dar daug dalykų būtų galima pasakyti, bet čia ne ta plotmė rašyti visą kūrinio analizę. Manau, iš apžvelgtų dalykų susidarė įspūdis apie kūrinį ir atsiskleidė mano pačios vertinimas.
Ir dar, dar! Tiek kūrinio anotacijoje, tiek jo pabaigoje kalbama apie komiškumą. Gal, greičiau, tai tragikomiškumas, bet... Jis tikrai yra. Be galo skausmingos istorijos pasakojamos su tokiu... Pamišėlišku, vaikiškai tyru humoro prieskoniu. Manyčiau, tai itališko charakterio bruožas. Visi puikiai pamename, kas Italijoje vyko pavasarį, viruso iškankinti italai buvo pirmieji pradėję organizuoti koncertus, pasilinksminimus balkonuose. Apie italus savo dienoraštyje „Tremties tragizmas“ rašė ir latvių autorė Zenta Maurina: „Albatrosas kelių darbininkų, kurie stovi atsirėmę į krantinės sieną, klausia vieno ir to paties: - Jūs esate laimingas ar nelaimingas? Visais atvejais jie atsako darniai: - Kodėl aš turėčiau būti nelaimingas, jei gyvenu?“. Šią ištrauką iš karto prisiminiau, kai baigiau skaityti „Karo kvailio istorijos“.
Tad prieš Jus kūrinys, kupinas tragizmo, gyvenimo džiaugsmo, pamišėliškumo, istoriškumo ir, mano nuomone, labai labai neprastai parašytas.
„Sargybiniai sako mums, kad tai gyvulių mėsa, bet dalis pastatų liepsnojo tris dienas su žmonėmis viduje, ir deginamos mėsos kvapas visad toks pat. Tai smarvė, kuri maišosi su irimo ir purvo kvapais. Viena bendra smarvė. Tai žmonijos smarvė, kurios kare niekaip nenuslėpsi. Smarvė, lydinti žmoniją amžių amžiais, sena ir pirmykštė kaip pati nuodėmė“ (40 p.).
Tai ir asmeniškas, ir istoriškas, ir estetine prasme vertingas kūrinys. Autorius romane perteikia savo tėvo, vaikystėje mačiusio Antrojo pasaulinio karo tragedijas, pasakojimus, suteikdamas jiems modernistinę išraišką: tikrovė perteikiama chaotiškai, egzistencinės problemos absurdinamos, o ir pats naratyvas pildomas modifikuotais krikščioniškais intertekstais, istorine pasakojimo dalimi, nerealistiškais epizodais.
Aptarsiu keletą labiausiai „įstrigusių“ detalių. Gana įdomiai pažvelgiama į žmogaus ir jo antrininko teoriją. Romane epizodiškai išryškėja idėja, kad pasaulyje žmogus turi savo antrininką. Tai perteikiama Primo panašumu į tėvą, per vaikino su pigmentine dėme tapatinimą ir su italu, ir su vokiečiu, dviejų merginų, Majokiečio dukros ir tarnaitės, vienodumą, jų vaikų prigimtinį panašumą. Lyg ir galima daryti prielaidą, kad taip atskleidžiamas žmonių vienodumas, į žmogų pasižiūrint iš skirtingų perspektyvų (Primas ir tėvas – skirtingos kartos, vaikinas su dėme ant veido – okupantas ir okupuotasis, merginos – pasiturinti ir vargšė). Po kartų, politinių stovyklų, visuomenės sluoksnių skirtumais slypi tas pats vienas ir vėnintelis ŽMOGUS. Karo kontekste į žmogaus egzistenciją pažiūrėta per tragizmo prizmę, mat, visos aptartų veikėjų istorijos baigiasi tragiškai.
Iš dalies būtų galima teigti, kad krikščioniški autoritetai – Marija ir Jėzus – perteikiami groteskiškai. Per daug nesiplėsiu, kad neišduočiau turinio, bet tiek Jėzaus palaikų istorija, tiek Marijos „dovana“ musėms pažeidžia tradicinį jų sakralumą, gal net priartina prie to karo metu sudestruktyvėjusio, iškankinto žmogaus. Iš religinio konteksto paimta ir nuodėmės sąvoka, kuri tekste pakartotinai atsiranda, siejama su smarve.
Dar daug dalykų būtų galima pasakyti, bet čia ne ta plotmė rašyti visą kūrinio analizę. Manau, iš apžvelgtų dalykų susidarė įspūdis apie kūrinį ir atsiskleidė mano pačios vertinimas.
Ir dar, dar! Tiek kūrinio anotacijoje, tiek jo pabaigoje kalbama apie komiškumą. Gal, greičiau, tai tragikomiškumas, bet... Jis tikrai yra. Be galo skausmingos istorijos pasakojamos su tokiu... Pamišėlišku, vaikiškai tyru humoro prieskoniu. Manyčiau, tai itališko charakterio bruožas. Visi puikiai pamename, kas Italijoje vyko pavasarį, viruso iškankinti italai buvo pirmieji pradėję organizuoti koncertus, pasilinksminimus balkonuose. Apie italus savo dienoraštyje „Tremties tragizmas“ rašė ir latvių autorė Zenta Maurina: „Albatrosas kelių darbininkų, kurie stovi atsirėmę į krantinės sieną, klausia vieno ir to paties: - Jūs esate laimingas ar nelaimingas? Visais atvejais jie atsako darniai: - Kodėl aš turėčiau būti nelaimingas, jei gyvenu?“. Šią ištrauką iš karto prisiminiau, kai baigiau skaityti „Karo kvailio istorijos“.
Tad prieš Jus kūrinys, kupinas tragizmo, gyvenimo džiaugsmo, pamišėliškumo, istoriškumo ir, mano nuomone, labai labai neprastai parašytas.
January 16, 2021
Knygos aprašyme paminėta, kad iš pradžių tai buvo spektaklis, kuris vėliau virto knyga. Spektaklio variantą labai norėčiau pamatyti - man smalsu, kaip scenoje atsiskleistų pasikartojantys motyvai ir karo absurdas.
September 13, 2025
Pirmas sakinys: Mano tėvas buvo antrasis iš keturių brolių.
"Karo kvailio istorijos" (it. "Storie di uno scemo di guerra. Roma, 4 giugno 1944", 2005 m.) prasidėjo kaip spektaklis "Scemo di guerra. Roma, 4 giugno 1944" (2004 m., premjera Venecijos bienalėje), pagrįstas tėvo karo istorijomis ir kuriame Ascanio Celestini buvo ir režisierius, ir aktorius.
Knyga "Karo kvailio istorijos" nėra pjesė – tai romanas: "Turiu pasakyti, kad mano tėvas šią istoriją pasakojo, kiek kitaip. Turiu pasakyti, kad tam tikrus dalykus aš išgirdau iš kitų žmonių lūpų, o daugelį jų išsigalvojau." (154 p.).
Romanas apie ilgą, sekinantį, žiaurų karą. Kurį išgyventi, jeigu pasiseks ir mirtis aplenks, galima tik išprotėjant arba juokiantis. Ginamasi visais būdais: commedia dell'arte, groteskas, juodas humoras, absurdiškas humoras, fiziologinis humoras ir t. t.
Romanas priminė itališkus filmus: klasikus (Federico Fellini, Michelangelo Antonioni) ar, pavyzdžiui, konkrečiai Roberto Benigni'io "Gyvenimas yra gražus" (it. "La vita è bella", 1997 m.). Pats Ascanio Celestini kūrybinę veiklą pradėjo kaip teatro aktorius, tačiau vėliau atrado kino režisūrą.
Romane negalima nepastebėti dramaturginių sprendimų, tačiau man jie patiko: UAB "Pirk kiaulę" (gija, ant kurios veriama visos istorijos), pasikartojimai ("Per karą naktis yra pasaulio pabaiga.", "Jaunutis karys, virtęs suaugusiuoju fiurerio nutarimu. Vienas tų, kuriuos pasiuntė į karą vos pramokus užsirišti batraiščius.", "ponia Irma iš užeigos netoli kino teatro Iris turinti Fraskatyje giminaitį, kuris iš vokiečių nušvilpęs kiaulę ir norėtų ją parduoti. Kaip tik steigiame bendrovę gyvuliui nupirkti. Ponia Irma duodanti tris šimtus lirų. Kitus du šimtus paklosiu aš...").
Patiko veikėjų sąrašas pradžioje, kuris kartu priminė ir spektaklį, ir uždavė toną visai istorijai.
Visai kitaip pradėjau žiūrėti į muses:
"Vieni žmonės privalo valgyti liesą maistą, antraip sutrinka virškinimas. Kiti minta vien daržovėmis, o kai kuriems reikia kepsnio su krauju. Esama tam tikrų paukščių rūšių, kurios mainantis metų laikams ieškodamos maisto įveikia tūkstančius kilometrų... perskrenda žemynus dėl kokio vabzdžio ar žolės kupstelio. O musė ėda šūdą... Ne kokį ypatingą šūdą... tai gali būti bet koks šūdas! Ir šūdo nestinga visais metų laikais. Nereikia jokio ypatingo jį nokinančio medžio. Pakanka surasti bet kokio gyvio šiknaskylę. Šūdo fabrikų pilna visur ir jie niekada neištuštėja. Be to, šūdas yra nemokamas!" (99 p.).
"Reikia turėti daug kantrybės... Kai praleidi visą gyvenimą ėsdamas šūdą ir lavonieną... tik kantrybė leidžia judėti į priekį." (109 p.)
Ir dar Marijos ir musių istorija (106-109 p.).
Kaip tokios apimties romane buvo daug dalykų, kurių nežinojau. Ir ne tik apie karą – kad ir apie tų pačių musių fiziologiją. Kai kas buvo neįtikėtina, tačiau, kiek tikrinau internete, autorius nieko neišsigalvojo – viskas yra teisybė. Kliedesys buvo vienintelis – kad Romą išvadavo rusai.
Romanas (4 valandų kelionė), kurį norisi skaityti iš naujo: nagrinėti autoriaus-režisieriaus sprendimus, atkreipti dėmesį į detales, lyginti humorą.
Ad se ipsum: Kodėl romane tik vienas veikėjas pavadintas karo kvailiu, jeigu vienaip ar kitaip pamišę yra visi?
4.3/5✰
"Karo kvailio istorijos" (it. "Storie di uno scemo di guerra. Roma, 4 giugno 1944", 2005 m.) prasidėjo kaip spektaklis "Scemo di guerra. Roma, 4 giugno 1944" (2004 m., premjera Venecijos bienalėje), pagrįstas tėvo karo istorijomis ir kuriame Ascanio Celestini buvo ir režisierius, ir aktorius.
Knyga "Karo kvailio istorijos" nėra pjesė – tai romanas: "Turiu pasakyti, kad mano tėvas šią istoriją pasakojo, kiek kitaip. Turiu pasakyti, kad tam tikrus dalykus aš išgirdau iš kitų žmonių lūpų, o daugelį jų išsigalvojau." (154 p.).
Romanas apie ilgą, sekinantį, žiaurų karą. Kurį išgyventi, jeigu pasiseks ir mirtis aplenks, galima tik išprotėjant arba juokiantis. Ginamasi visais būdais: commedia dell'arte, groteskas, juodas humoras, absurdiškas humoras, fiziologinis humoras ir t. t.
Romanas priminė itališkus filmus: klasikus (Federico Fellini, Michelangelo Antonioni) ar, pavyzdžiui, konkrečiai Roberto Benigni'io "Gyvenimas yra gražus" (it. "La vita è bella", 1997 m.). Pats Ascanio Celestini kūrybinę veiklą pradėjo kaip teatro aktorius, tačiau vėliau atrado kino režisūrą.
Romane negalima nepastebėti dramaturginių sprendimų, tačiau man jie patiko: UAB "Pirk kiaulę" (gija, ant kurios veriama visos istorijos), pasikartojimai ("Per karą naktis yra pasaulio pabaiga.", "Jaunutis karys, virtęs suaugusiuoju fiurerio nutarimu. Vienas tų, kuriuos pasiuntė į karą vos pramokus užsirišti batraiščius.", "ponia Irma iš užeigos netoli kino teatro Iris turinti Fraskatyje giminaitį, kuris iš vokiečių nušvilpęs kiaulę ir norėtų ją parduoti. Kaip tik steigiame bendrovę gyvuliui nupirkti. Ponia Irma duodanti tris šimtus lirų. Kitus du šimtus paklosiu aš...").
Patiko veikėjų sąrašas pradžioje, kuris kartu priminė ir spektaklį, ir uždavė toną visai istorijai.
Visai kitaip pradėjau žiūrėti į muses:
"Vieni žmonės privalo valgyti liesą maistą, antraip sutrinka virškinimas. Kiti minta vien daržovėmis, o kai kuriems reikia kepsnio su krauju. Esama tam tikrų paukščių rūšių, kurios mainantis metų laikams ieškodamos maisto įveikia tūkstančius kilometrų... perskrenda žemynus dėl kokio vabzdžio ar žolės kupstelio. O musė ėda šūdą... Ne kokį ypatingą šūdą... tai gali būti bet koks šūdas! Ir šūdo nestinga visais metų laikais. Nereikia jokio ypatingo jį nokinančio medžio. Pakanka surasti bet kokio gyvio šiknaskylę. Šūdo fabrikų pilna visur ir jie niekada neištuštėja. Be to, šūdas yra nemokamas!" (99 p.).
"Reikia turėti daug kantrybės... Kai praleidi visą gyvenimą ėsdamas šūdą ir lavonieną... tik kantrybė leidžia judėti į priekį." (109 p.)
Ir dar Marijos ir musių istorija (106-109 p.).
Kaip tokios apimties romane buvo daug dalykų, kurių nežinojau. Ir ne tik apie karą – kad ir apie tų pačių musių fiziologiją. Kai kas buvo neįtikėtina, tačiau, kiek tikrinau internete, autorius nieko neišsigalvojo – viskas yra teisybė. Kliedesys buvo vienintelis – kad Romą išvadavo rusai.
Romanas (4 valandų kelionė), kurį norisi skaityti iš naujo: nagrinėti autoriaus-režisieriaus sprendimus, atkreipti dėmesį į detales, lyginti humorą.
Ad se ipsum: Kodėl romane tik vienas veikėjas pavadintas karo kvailiu, jeigu vienaip ar kitaip pamišę yra visi?
4.3/5✰
July 21, 2020
,,Per karą naktis yra pasaulio pabaiga."
August 14, 2016
Chi già lo conosce per gli spettacoli teatrali non avrà difficoltà a riconoscere la sua "voce" nelle pagine del libro. Con la semplicità del linguaggio di un bambino viene raccontata la liberazione di Roma, tra storia, aneddoti e personaggi pittoreschi. Consiglio di leggere "Storie di uno scemo di guerra" e di vedere Ascanio Celestini a teatro alla prima occasione possibile, se non lo avete già fatto.
August 25, 2023
Buvo smagių skyrelių, bet visuma padrika.
January 2, 2024
o be paskutinio skyriaus galėjo būt visai gerai.
December 30, 2020
Knygų serija "Keliautojai laiku" - geriausias šių metų atradimas.
Dar viena puiki knyga, neįtikėtina, bet nuostabiai papasakota istorija!
Dar viena puiki knyga, neįtikėtina, bet nuostabiai papasakota istorija!
February 17, 2020
Barzdaskutys nušovė šunį, jam nugaišus viduryje gatvės, nusprendė, kad šuo vertas būti palaidotas. Komendanto valandą paėmė jį ir nešė palaidoti. Pasiekęs jį balsas pasakė, užuot laidojęs šunį, geriau mano tėvą palaidotum, kuris mirė šiandien. Tad dar užsimetęs ant pečių, toliau ėjo link upės. Paėjęs kiek, pasigirsta kitas, jau moters balsas, klausiantis kur eina su šuniu ir seniu ant pečių. Atsako einantis laidoti. Siūlo šunį palikti juk jis tik gyvulys, kad geriau jos vyrą palaidotų. Barzdaskutys ir vėl masto, kad ir šis kaip ir anas senis taip pat vertas būti palaidotas. Tad moteris dar ir vežimą davė, kad visus mirusius su savimi turimus, sugildytų. Toliau einant, jau su vežimu atsitiko panašiai, mat dar ir gandas pasklido apie kareivį pravažiuojantį, ir iš namų surinkinėjantį mirusiuosius.
Taip pat pasakojimas buvo ir apie kiaulę, kurią reikėjo už tukstantį nupirkti, bet niekas tiek neturėjo. Tad ėjo, ieškojo kas prisidėtų po kiek kas gali, nes nei po puse, nei po dalį kiaulės niekas nepardavė, o tik cielą, ir gyvą.
Čia kaip priminė praminta pasakaitę. Ėjo zuikis į svečius pas ežį, sutiko lapę, paklausus zuikio kur eina, pasisiūlė eiti kartu. Einant sutinka mešką ir pnš ir t.t.
Buvo ir apsurdiškų vietų, kurių taip ir nesupratau. Apie muses ir šūdus.
Skaitėsi šeip sau, bet nesunkiai, tad buvo smalsu kuo baigsis bendrovės sudarymas, surenkant tūkstantį lirų, norint nusipirkti kiaulę
Taip pat pasakojimas buvo ir apie kiaulę, kurią reikėjo už tukstantį nupirkti, bet niekas tiek neturėjo. Tad ėjo, ieškojo kas prisidėtų po kiek kas gali, nes nei po puse, nei po dalį kiaulės niekas nepardavė, o tik cielą, ir gyvą.
Čia kaip priminė praminta pasakaitę. Ėjo zuikis į svečius pas ežį, sutiko lapę, paklausus zuikio kur eina, pasisiūlė eiti kartu. Einant sutinka mešką ir pnš ir t.t.
Buvo ir apsurdiškų vietų, kurių taip ir nesupratau. Apie muses ir šūdus.
Skaitėsi šeip sau, bet nesunkiai, tad buvo smalsu kuo baigsis bendrovės sudarymas, surenkant tūkstantį lirų, norint nusipirkti kiaulę
August 29, 2019
Sicuramente aiuta a valutare più che positivamente aver ascoltato Celestini a teatro e conoscere il suo stile. Qui non si tratta di un pezzo teatrale, nonostante lo abbia portato per anni nelle sale, ma di un romanzo. Un romanzo dove il narrato, il ricordato e l'inventato si fondono come nella memoria dell'io narrante, in quell'io narrante che è in ciascuno di noi quando tramanda a voce quel che ha ascoltato dagli altri. Un libro sulla guerra, che può adattarsi a qualsiasi guerra raccontata da un bambino di otto anni che l'ha vissuta e sentita tramandare dal proprio padre. Un misto di ricordo e racconto. Personaggi e ali nella loro assurdità, che poi tanto assurdità non è.
December 12, 2019
Absolutely adored the way this books twists and tosses and turns and hides and reappears and dies and gets born and shrinks and grows and runs and falls and jumps and lies and wraps you around its little finger. Never read Celestini before, but it's a discovery and a jewel to me.
April 28, 2023
Una matrioska di racconti concatenati l'un l'altro come una filastrocca; sono i giorni della liberazione di Roma dal nazifascismo e tante voci si mescolano raccontando le proprie storie personali che si intrecciano con la Storia con la s maiuscola e con elementi fantastici. Ci sono le bombe e cani che resuscitano, carri armati e mosche che parlano, fucilazioni e bambini che diventano vecchi in un momento, deportazioni e madonne che chiedono agli insetti di salvare Gesù. E poi la puzza della guerra, una puzza originaria e antica quanto il peccato.
July 28, 2020
Vienos dienos karo istorija. Satyriškai.
April 30, 2025
Keistai smagi, nors ir nelabai įdomu skaityti.
August 24, 2021
Dar viena labai keista knyga į tų “kitokių” knygų kolekciją. Lyg ir nieko ypatingo, lyg ir nieko įsimintino, tačiau įdomu tai, jog tai belenkaip unikaliai parašyta dar viena knyga apie karą. Apie karą Italijoje. Apie fašizmą, apie karo baisumus, patirtis ir skaudulius. Su gana nemaža doze humoro.
Tai istorija, kurią dešimtis metų tėvas pasakojo sūnui. Tai pasikartojimų ir pakartojimų kratinys. Apie tai, kaip kompanija metėsi pinigus ir ėjo pirkti kiaulės, apie Romos išlaisvinimą, apie italų gyvenimą ir kasdienybę. Knyga, kuri man priminė tokius romanus kaip „Kaukiantis malūninkas“ (stiliumi), „Amo sūpuokles“ - dėl knygos temos… Knyga ir juokinga, ir graudi vienu metu. Norisi krizenti iš situacijos, tačiau skaitant ateina akimirka, kai juoktis nebegali. Supranti, kad juodas humoras irgi turi tam tikras moralės ribas ir gali būti juokingas ne visuose kontekstuose. Juokeliai kartais reikalauja kitokio diskurso.
Labai sunku kalbėti apie knygą, kuri nepaliečia. Kuri nesupurto, nors pasakojama apie skaudžius dalykus, tačiau gana sklandžiai slystama paviršiumi, skaitai, ir tarsi susimąstai, kad tarsi rašytojas daugiau pasiekti norėjo stiliaus, o ne turinio dėka. Ir man tai ne visai patiko.
Stipri Italijos dvasia ir atmosfera. Dar stipresnis kraujo kvapas ir tarsi viską užtvenkiantys jo kiekiai. Knygos pradžioje taip patiko stilius, jog buvau tikra, kad bus pats aukščiausias įvertinimas, tačiau su kiekvienu puslapiu likau vis labiau suglumusi, nes visko ėmė trūkti. Emocijos, logikos, o gražaus rašymo stiliaus bei puikaus vertėjos darbo man čia nepakako, kad knygą pulčiau visiems rekomenduoti.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Tai istorija, kurią dešimtis metų tėvas pasakojo sūnui. Tai pasikartojimų ir pakartojimų kratinys. Apie tai, kaip kompanija metėsi pinigus ir ėjo pirkti kiaulės, apie Romos išlaisvinimą, apie italų gyvenimą ir kasdienybę. Knyga, kuri man priminė tokius romanus kaip „Kaukiantis malūninkas“ (stiliumi), „Amo sūpuokles“ - dėl knygos temos… Knyga ir juokinga, ir graudi vienu metu. Norisi krizenti iš situacijos, tačiau skaitant ateina akimirka, kai juoktis nebegali. Supranti, kad juodas humoras irgi turi tam tikras moralės ribas ir gali būti juokingas ne visuose kontekstuose. Juokeliai kartais reikalauja kitokio diskurso.
Labai sunku kalbėti apie knygą, kuri nepaliečia. Kuri nesupurto, nors pasakojama apie skaudžius dalykus, tačiau gana sklandžiai slystama paviršiumi, skaitai, ir tarsi susimąstai, kad tarsi rašytojas daugiau pasiekti norėjo stiliaus, o ne turinio dėka. Ir man tai ne visai patiko.
Stipri Italijos dvasia ir atmosfera. Dar stipresnis kraujo kvapas ir tarsi viską užtvenkiantys jo kiekiai. Knygos pradžioje taip patiko stilius, jog buvau tikra, kad bus pats aukščiausias įvertinimas, tačiau su kiekvienu puslapiu likau vis labiau suglumusi, nes visko ėmė trūkti. Emocijos, logikos, o gražaus rašymo stiliaus bei puikaus vertėjos darbo man čia nepakako, kad knygą pulčiau visiems rekomenduoti.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
February 18, 2020
Ironija katastrofos akivaizdoje nėra labai reta ar išskirtinė, bet man šiame kūrinyje ji pasirodė išties vykusi. Kiaulės pirkimo istorija vieną II pasaulinio karo dieną Romoje ir komiška, ir, atsižvelgiant į situaciją, tragiška. Gal todėl, kad Karo kvailio istorijų autorius susijęs su teatru, o gal todėl, kad tekste minimos Romos vietos gerai pažįstamos ir ne kartą lankytos, man tekstas atrodė vaizdingas ir įtraukiantis.
Pats Karo kvailio istorijas skaičiau trumpos kelionės metu, tad galiu tik patikinti, kad laikas oro uoste tikrai neprailgo.
Pats Karo kvailio istorijas skaičiau trumpos kelionės metu, tad galiu tik patikinti, kad laikas oro uoste tikrai neprailgo.
August 22, 2022
"Vieni žmonės privalo valgyti liesą maistą, antraip sutrinka virškinimas. Kiti minta vien daržovėmis, o kai kuriems reikia kepsnio su krauju. Esama tam tikrų paukščių rūšių, kurios mainantis metų laikams ieškodamos maisto įveikia tūkstančius kilometrų... perskrenda žemynus dėl kokio vabzdžio ar žolės kupstelio. O musė ėda šūdą... Ne kokį ypatingą šūdą... tai gali būti bet koks šūdas! Ir šūdo nestinga visais metų laikais. Nereikia jokio ypatingo jį nokinančio medžio. Pakanka surasti bet kokio gyvio šiknaskylę. Šūdo fabrikų pilna visur ir jie niekada neištuštėja. Be to, šūdas yra nemokamas !
Tai todėl mąstau, kad musė yra tobuliausias gyvis pasaulyje."
"Valstybė siekė pasirodyti prieš kitus Europos ir pasaulio valdovus, tad elgėsi kaip visi šlykštūs šeimininkai, verčiantys tarnus valgyti virtuvėje, o svarbius svečius susodinantys gražiausiame kambaryje.
Romos miestas po truputį virto prekystaliu, nukrautu piligrimams skirtais mažmožiais, ar paauksuota pakyla dučės paradams.
Miestu, kur baltas Kararos marmuras dangstė fašizmo šūdą."
Tai todėl mąstau, kad musė yra tobuliausias gyvis pasaulyje."
"Valstybė siekė pasirodyti prieš kitus Europos ir pasaulio valdovus, tad elgėsi kaip visi šlykštūs šeimininkai, verčiantys tarnus valgyti virtuvėje, o svarbius svečius susodinantys gražiausiame kambaryje.
Romos miestas po truputį virto prekystaliu, nukrautu piligrimams skirtais mažmožiais, ar paauksuota pakyla dučės paradams.
Miestu, kur baltas Kararos marmuras dangstė fašizmo šūdą."
April 25, 2020
Dvejopi jausmai ties šia knyga. Viena vertus, tekstas labai gražus ir sodrus, vertėja (T.Gudelytė) tikrai padirbėjo, tik čia man jau kyla klausimas, ar nebus net geriau nei originale :) Bet siužetas kabino iki knygos vidurio, ėmė kartotis neaiškūs vaizdiniai, pats dėstymas pasirodė kiek padrikas.
Iš esmės tai istorija apie Romos išlaisvinimo dieną besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, bent taip teigia anotacija. Istorija, kurią tėvas pasakoja sūnui. Tekstas pripildytas maginio realizmo detalių (kalbanti pranašė musė; prisikeliantys numirėliai), tačiau būtent šioje istorijoje toks pasirinkimas atrodė keistai. Visas siužetas sukasi apie kiaulės bendrijos (keletas žmonių sukuria bendriją, kad galėtų nusipirkti kiaulę. Kiekvienas narys įsijungdamas pasakoja savo gyvenimo istoriją) "nuotykius" karo fone. Tekstas ir istorijos kūrimas knygoje gan originalus, tačiau abejotinas.
Iš esmės tai istorija apie Romos išlaisvinimo dieną besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, bent taip teigia anotacija. Istorija, kurią tėvas pasakoja sūnui. Tekstas pripildytas maginio realizmo detalių (kalbanti pranašė musė; prisikeliantys numirėliai), tačiau būtent šioje istorijoje toks pasirinkimas atrodė keistai. Visas siužetas sukasi apie kiaulės bendrijos (keletas žmonių sukuria bendriją, kad galėtų nusipirkti kiaulę. Kiekvienas narys įsijungdamas pasakoja savo gyvenimo istoriją) "nuotykius" karo fone. Tekstas ir istorijos kūrimas knygoje gan originalus, tačiau abejotinas.
November 26, 2020
É un libro veramente bellissimo. Direi che è necessario a conoscere Roma un po’ per apprezzarlo, e.g. sapere che cos’è la Cinecittà, dove si trova Trastevere per capire perché è così maligno che Mussolini ha buttato fuori tutti i poveri di là, etc., ma è pure il fascino di questa storia tanto cinematografica. Le storie dei personaggi si intrecciano in maniera quasi pasoliniana, che potrebbe essere proprio strano per chi non legge in italiano. A proposito di linguaggio, le parole romanesche c’erano un sacco, fortunatamente, il Google è stato di aiuto (http://www.trattoria-romana.it/romane... - un elenco figo del dialetto romanesco). A chi mi può spiegare che cosa significa “zallazzaro” però, la ringrazio in anticipo!
January 3, 2021
Kitokia knyga apie karą. Bent jau man neteko dar nieko panašaus skaityti. Viskas joje taip susiję, taip susukta, kad perskaičius ir padėjus į šalį pradedi savo gyvenime ieškoti panašių momentų, ir, turiu pripažinti, randi.
Iš pradžių knyga atrodė tiesiog įdomi, išsiskirianti, bet tiek skaitant, tiek užvertus paskutinį puslapį, ji vis labiau įsigeria į mane ir suprantu, kad ji liks su manim dar ilgam. Bet tokia dažniausiai ir būna tų mažų, trumpų knygelių galia...
Iš pradžių knyga atrodė tiesiog įdomi, išsiskirianti, bet tiek skaitant, tiek užvertus paskutinį puslapį, ji vis labiau įsigeria į mane ir suprantu, kad ji liks su manim dar ilgam. Bet tokia dažniausiai ir būna tų mažų, trumpų knygelių galia...
July 30, 2020
La rappresentazione teatrale di "Scemo di guerra", messa in scena dall'autore, per solito simpaticamente istrionico, probabilmente mi piacerebbe. Il libro, con questo testo che è un mix di italiano e romanesco e con la narrazione caratterizzata da una capacità inventiva troppo esuberante, no, non l'ho gradito. (Forse leggerò ancora Celestini: un suo libro in italiano, però.)
June 22, 2024
neperskaičiau vienu ypu (nors galima), skirtingi lydėjo jausmai - lyg infantilumas ir pasakorizmas, lyg nostalgija ir meilė, lyg poezija ir šypsena. pabaigiau pakilime ir švelnume, gal todėl ir keturios, o ne trys su puse.
o šiaip juk tai tik dar vienos paprastos musės žodis.
o šiaip juk tai tik dar vienos paprastos musės žodis.
January 10, 2025
Bellissimo
Di solito i libri risultano noiosi rispetto ai rispettivi spettacoli teatrali, non questo
Di solito i libri risultano noiosi rispetto ai rispettivi spettacoli teatrali, non questo
December 29, 2023
Susipynusių istorijų verpetas, tragiškų, bet ir šiltų, su žiupsneliu šviesaus humoro, istorijų, kurios nutiko karo mėsmalėj, o gal galėjo nutikti... o gal ta mėsmalė per daug skaudi, ir ją kalbėti galima tik įvilkus į šviesesnės prasmės rūbą... Tas pasakojimo žanras, kurį labai lengva skaityti.
"Gyvenime nutinka dalykų, kurių neįmanoma papasakoti... O kai kas nors pradeda pasakoti... tai pasakoja ir pasakoja...ir iš pradžių pasakoja, kas tikrai nutiko, bet galiausiai ima pasakoti ir tai, ką būtų norėjęs, kad nutiktų."
"Gyvenime nutinka dalykų, kurių neįmanoma papasakoti... O kai kas nors pradeda pasakoti... tai pasakoja ir pasakoja...ir iš pradžių pasakoja, kas tikrai nutiko, bet galiausiai ima pasakoti ir tai, ką būtų norėjęs, kad nutiktų."
Read
November 13, 2010Amo Ascanio Celestini. Lo amo come posso amare qualcuno che si occupa di memoria, di raccontare, di condividere: quindi lo amo. Tanto.
Quando Valentina mi ha proposto di leggere questo libro l'ho fatto con la stessa strana sensazione che ti coglie quando stai per conoscere un nuovo pezzo del tuo amore: un misto d'attrazione curiosa che non puoi frenare e di venerazione impaurita.
Leggendo Ascanio, ho visto una Roma che non ho mai visto. Ho conosciuto dei romani che non ho mai conosciuto. Ho sentito il freddo, la puzza di merda, di morto, ho visto l'ex voto, le file de "l'americani" e quelle dei tedeschi.
Restituisco il libro con dispiacere. Ne comprerò una copia solo per me. E per la mia memoria.
"Schiacciare una zanzara sul muro e godersi la macchia rossa di sangue è pure una soddisfazione, perché ti congratuli d'avere ammazzato una bestia che t'ha appena succhiato il sangue. Ma schiacciare centinaia di zanzare sul muro, migliaia di mosche, milioni di pidocchi... significa aver compiuto uno sterminio.
E lo sterminio non è una cosa di poco conto.
Non lo è nemmeno quando a morire sono i pidocchi.
Allo sterminio non ci si abitua."
Displaying 1 - 30 of 35 reviews