LT/ENG
Ar galima istorijas skaityti nepriartinant jų prie savo gyvenimo, savos patirties? Man kitaip neišeina. Ši istorija tarsi iškirptas kadras iš mūsų daugelio gyvenimų: esamų, buvusių, o ir būsimų. Sunku pripažinti, kad tai esi tu ir tai vyksta su tavimi..gera dirva papurtyti save- iškrauti atidesniam peržiūrėjimui kaip mes mylime, jaučiame, atsiveriame, bendraujame.
Tėvai-vaikai, mama-duktė, vyras-žmona, jaunas-senas, kaimas-miestas, ateitis-praeitis, būti reikalingu-būti našta, gyvenimas-mirtis...
Mama. Pamėgino būti naudinga, pamėgino rūpintis, būti reikalinga, prarado sprendimo laisvę, atrado tylą, baimę pasielgti netinkamai, liko apsupta tik prisiminimų..
Dukra. Mylinti tėvus, pareiginga rūpintis tėvais, bet susidūrus su neišvengiama realybe tenka pripažinti sau, kad erzina viskas, kas griauna jos prisijaukintą gyvenimo ritmą, sukurta asmeninę erdvę...
**************************************
Is it possible to read stories without bringing them closer to your life, your experience? There is no other way for me. This story is like a cut-out frame from our many lives: present, past, and future. It's hard to admit that it's you and it's happening to you.. it's a good ground to shake yourself - unload for a closer look at how we love, feel, open up, communicate.
Parents-children, mother-daughter, husband-wife, young-old, village-city, future-past, being needed-being a burden, life-death...
Mother. Tried to be useful, tried to take care, to be needed, while lost freedom of decision, discovered silence, fear of doing wrong, and remained surrounded only by memories...
Daughter. Loving parents, as a duty taking care of parents, but when facing inevitable reality,she has to admit to herself that everything irritates her that destroys her tamed rhythm of life, and personal space...
🖋️Vadinasi, viskas, ką ji, gyvendama skurde, iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti nuo sudūlėjimo, dingo, ir visiems laikams; daugiau nebus šalia nebylių liudytojų, mačiusius, kaip ji sumaniai, tiesiog virtuoziškai, priešinosi tam viską griaunančiam laikui.
🖋️Nejaugi kiekvienas, kas myli myli va šitaip, pretenduodamas į kiekvieną tavo gyvenimo dieną ir kiekvieną akimirksnį?
🖋️Namie, šalia tėvo, mama atrodė lyg kokia geroji fėja, linksma ir neikyri. Jos rūpinimasis buvo malonus, ji visuomet sukurdavo jaukią aplinką...O dabar ji niekaip nesupranta, jog aš jau visiškai suaugusi ir daugiau man motinos nebereikia...O man nereikia nei per kraštus besilaikančių jausmų, nei kieno nors pagalbos, -as noriu tiktai tylos, aš pavargau. Ar ji tai ištvers? Ar ištversiu aš?
🖋️ mirusieji numiršta visiems laikams, jų niekuo neapdovanosi ir nepradžiuginsi-nei iš noro užglaistyti savo kaltę, nei iš galesčio, nei iš meilės.
🖋️Tu numirei, betgi aš padariau dėl tavęs viską, ką tik galėjau, tik tu pati nemokėjai tuo naudotis..