What do you think?
Rate this book
Aukštujų Šimonių likimas
Tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Romane vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romano veikėjų Šimonių gyvenimą.
Kurdama bajorų Šimonių istoriją, I. Simonaitytė dabartį sujungia su praeitimi. Romano veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, parodydama, kaip garbingi bajorai Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais bet kokias vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėždama likimo neišvengiamybę.
Kurdama bajorų Šimonių istoriją, I. Simonaitytė dabartį sujungia su praeitimi. Romano veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, parodydama, kaip garbingi bajorai Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais bet kokias vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėždama likimo neišvengiamybę.
336 pages
First published January 1, 1935
26 people are currently reading
450 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 56 reviews
April 23, 2021
www.instagram.com.miciausknygos
www.facebook.com.miciausknygos
Puiki knyga, įdomus siužetas. Labai daug ką galima sužinoti, kaip tuometinėje Mažojoje Lietuvoje gyveno žmonės. Ryškūs veikėjų paveikslai, žmogiški santykiai vieni su kitais. Galima matyti, kad laikui bėgant niekas nesikeičia, visada pilna pavydo, nepasitikėjimo. Bet kokiu atveju šis kūrinys tikrai laiko patikrinta lietuvių klasika kurią kiekvienas lietuvis turėtų perskaityti.
www.facebook.com.miciausknygos
Puiki knyga, įdomus siužetas. Labai daug ką galima sužinoti, kaip tuometinėje Mažojoje Lietuvoje gyveno žmonės. Ryškūs veikėjų paveikslai, žmogiški santykiai vieni su kitais. Galima matyti, kad laikui bėgant niekas nesikeičia, visada pilna pavydo, nepasitikėjimo. Bet kokiu atveju šis kūrinys tikrai laiko patikrinta lietuvių klasika kurią kiekvienas lietuvis turėtų perskaityti.
November 30, 2021
Nepagailesiu visu 5*, nes ne tik kad knyga graziai parasyta, bet tai graziai iskaityta, kad grozejausi kiekvienu zodziu.
Simoniai, buvo bajorai, po to pasiturintys ukininkai ir galu gale ju turtas aukcione parduodamas.
Neikainuojama seimos saga su viskuo ko jai reikia, gerumo, sykstumo, pavydo... Kelias dienas gyvenau ir jauciau su Simoniais, gerais ar nelabai gerais.
Nuosirdziai galiu pasakyt, kad tai si knyga paklius i paciu geriausiu knygu sarasa ir galiu tik visiems remomenduoti!!!
Simoniai, buvo bajorai, po to pasiturintys ukininkai ir galu gale ju turtas aukcione parduodamas.
Neikainuojama seimos saga su viskuo ko jai reikia, gerumo, sykstumo, pavydo... Kelias dienas gyvenau ir jauciau su Simoniais, gerais ar nelabai gerais.
Nuosirdziai galiu pasakyt, kad tai si knyga paklius i paciu geriausiu knygu sarasa ir galiu tik visiems remomenduoti!!!
October 23, 2019
Ačiū Ievai už rekomendaciją. Graudi ir sunkiai pakeliama istorija apie marą, vokiečių užimtus namus ir tragišką likimą. Slegianti knyga, nu bet taaaiiiip gerai parašyta!
November 12, 2021
Koks gražus, poetiškas kūrinys! Ir įtraukianti istoriją, kol neperskaičiau, nepaleidau iš rankų. Šio romano dėka nuodugniau pasidomėjau Mažosios Lietuvos istorija, apie kurią nelabai daug žinojau.
November 10, 2024
Ieva Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ 1936 m. jai buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Romane vaizduojamas Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimas per vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raidą. Ji pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą – net tvirtino apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti.
May 17, 2015
Liūdna, kad šis kūrinys neįtrauktas į mokyklų programą. Paprastos gyvenimo tiesos, kurias jaunimui visgi reiktų žinoti bei vaizdinga kalba, kurios skambesį reiktų išgirsti.
May 9, 2021
Lietuviškos prozos aukso fondas.
O kiek to aukso fondo? Visai nedaug... Ir rinktis nelabai yra iš ko, jei minėti vien XX a. pirmos pusės apysakas ir romanus: Lazdynų Pelėdos "Klaida", Šatrijos Raganos "Sename dvare", Antano Vienuolio "Prieš dieną", Vinco Krėvės "Skerdžius" ir "Raganius", Vaižganto "Dėdės ir dėdienės", V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly", K. Borutos "Baltaragio malūnas", J. Paukštelio "Kaimynai", I Simonaitytės 'Vilius Karalius", P. Cvirkos "Žemė maitintoja" ir "Meisteris ir sūnūs".
O kiek to aukso fondo? Visai nedaug... Ir rinktis nelabai yra iš ko, jei minėti vien XX a. pirmos pusės apysakas ir romanus: Lazdynų Pelėdos "Klaida", Šatrijos Raganos "Sename dvare", Antano Vienuolio "Prieš dieną", Vinco Krėvės "Skerdžius" ir "Raganius", Vaižganto "Dėdės ir dėdienės", V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly", K. Borutos "Baltaragio malūnas", J. Paukštelio "Kaimynai", I Simonaitytės 'Vilius Karalius", P. Cvirkos "Žemė maitintoja" ir "Meisteris ir sūnūs".
January 25, 2026
Gailu Šimonių likimo, ypač Urtės ir Roželės, bet to laikmečio piešinys ryškiai nusitapė, dainų, giesmių melodija ausyse raiškiai suskambėjo, o širdis nuo likimo kirčių ne kartą skaudžiai suvirpėjo.
Jei knyga būtų daina - Luko Pilkausko “Sodų dainos”
Jei knyga būtų daina - Luko Pilkausko “Sodų dainos”
April 2, 2022
Su didele nostalgija suskaičiau, priminė mokyklos laikais skaitytą literatūrą. Graži kalba, įdomu sužinoti apie tuometinį gyvenimą, personažų peripetijas. Tekstas toks šiltas ir savas jautėsi.
Tačiau kažkaip itin giliai nepaveikė, nesukretė. Man kartų istorijos yra viena iš tų temų, kurios knygose nelabai patinka, tai dažniausiai ties anūkais jau pradeda atsibosti ir painiotis viskas. GR visada vertinu ne knygą, o skaitymo malonumą ir potyrį, tai šį kart per vidurį.
Tačiau kažkaip itin giliai nepaveikė, nesukretė. Man kartų istorijos yra viena iš tų temų, kurios knygose nelabai patinka, tai dažniausiai ties anūkais jau pradeda atsibosti ir painiotis viskas. GR visada vertinu ne knygą, o skaitymo malonumą ir potyrį, tai šį kart per vidurį.
January 14, 2025
Miką suspardyt reikia
April 16, 2023
Skaitydamas knygą susidariau įspūdį, kad visą lietuvių literatūra yra praktiškai sukurta pagal vieną ir tą patį, identišką, šabloną. Pirma, aprašai koks gražus Lietuvos peizažas, tada trenki bobai snukin, tada užstatai vaiką ir merga eina skandintis ir būtinai, būtinai, turi būti vaizdingas mažažemių valstiečių kasdienybės aprašymas su visom jų trobom, akėčiom, daržais ir pavydais. Platesnėje literatūros formoje, dar reikia pridėti kaip gerai būti kunigu ir nužudyt brutualiai kokį gyvūną. Taigi jeigu viską randate savo skaitomoje knygoje, tai jūs tikrai skaitote - tipišką lietuvių literatūros šedevrą.
Taip ir čia...Prasidėjo knyga ir maždaug per visą knygą tęsiėsi siužetinė linija apie tai kokia graži Lietuva, kaip gražiai paukšteliai čiulba, kaip tykiai upelis čiurlena, kaip ošia vėlyje nendrės ir laukuose smilgos. Tada pasirodė I. Simonaitytės menkas suvokimas apie istoriją (nors ko norėt, kai ji mokyklos nelankė) ir pradėjo aiškinti kaip bemaž prie Marių lietuvių bajorų pilis stovėjo ir kaip Didysis kunigaikštis (po kelių puslapių jau karalius) prie ąžuolo meldėsi. Tada pusę knygos ėjo kokie lietuviai geri žmonės ir skyrius apie marą, kuris per dieną maždaug visą Rytų Prūsiją išnešė.
O tada jau prasidėjo bajorų šeimos virtimas mužikais. Toks akimirksninis. Nuo mūrinės pilies iki žeminės ir su visais iš to išplaukiančiais padariniais: girtuokliavimu, bobų mušimu, mergų su vaikais ir psichologiniu smurtu (vaikas koją susilaužė, tai jį dar motina primušė, o teta sako, geriau kad jis numirtų). Tiesa, vienam šeimos asmeniui pavyko iki Karaliaučiaus dasikapstyt, tai jį visi kaime pasmerkė ir bemaž atsižadėjo. Nes tikras lietuvis negali jokiame mieste gyvent, nes prie žemės jį traukia. Vienu žodžiu visa knyga cielas didelis tarpukarinis stereotipas (kūrinys parašytas 1935 m.), kuris to meto šalyje pelnė Lietuvos valstybinė literatūros premiją. Turbūt už lietuvišką nacionalistinę propagandą. Nežinau, gal Ievai bent A. Šapoką perskaityt reikėjo prieš rašant, nes biški į faktus tai nepataikė, o veikėjai visi tokie vienodi, kaip ir visas veiksmas - susiženijau, pasimušiau, pasikeikiau, vaikams bobą suradau, tada jau mirties laukiu.
Ką galiu pasakyt, nesistebiu kodėl pas mus šalyje toks niūrus gyvenimas. Pas mus net literatūra depresiją varo su tokiais pasakymais: "kaip norėčiau numirti ir danguje atsidurti, - pasakė mažiausias berniukas." Ir kas baisiausiai, kad pas mus ta literatūra praktiškai neevoliucionuoja, jeigu pradžioje visioms boboms sniukius daužėm, tai dabar visos bobos orgazmą jaučia žolyne gulėdamos. Baisu net pagalvot kokie manęs perliukai lietuvių literatūroje dar laukia ateityje.
Taip ir čia...Prasidėjo knyga ir maždaug per visą knygą tęsiėsi siužetinė linija apie tai kokia graži Lietuva, kaip gražiai paukšteliai čiulba, kaip tykiai upelis čiurlena, kaip ošia vėlyje nendrės ir laukuose smilgos. Tada pasirodė I. Simonaitytės menkas suvokimas apie istoriją (nors ko norėt, kai ji mokyklos nelankė) ir pradėjo aiškinti kaip bemaž prie Marių lietuvių bajorų pilis stovėjo ir kaip Didysis kunigaikštis (po kelių puslapių jau karalius) prie ąžuolo meldėsi. Tada pusę knygos ėjo kokie lietuviai geri žmonės ir skyrius apie marą, kuris per dieną maždaug visą Rytų Prūsiją išnešė.
O tada jau prasidėjo bajorų šeimos virtimas mužikais. Toks akimirksninis. Nuo mūrinės pilies iki žeminės ir su visais iš to išplaukiančiais padariniais: girtuokliavimu, bobų mušimu, mergų su vaikais ir psichologiniu smurtu (vaikas koją susilaužė, tai jį dar motina primušė, o teta sako, geriau kad jis numirtų). Tiesa, vienam šeimos asmeniui pavyko iki Karaliaučiaus dasikapstyt, tai jį visi kaime pasmerkė ir bemaž atsižadėjo. Nes tikras lietuvis negali jokiame mieste gyvent, nes prie žemės jį traukia. Vienu žodžiu visa knyga cielas didelis tarpukarinis stereotipas (kūrinys parašytas 1935 m.), kuris to meto šalyje pelnė Lietuvos valstybinė literatūros premiją. Turbūt už lietuvišką nacionalistinę propagandą. Nežinau, gal Ievai bent A. Šapoką perskaityt reikėjo prieš rašant, nes biški į faktus tai nepataikė, o veikėjai visi tokie vienodi, kaip ir visas veiksmas - susiženijau, pasimušiau, pasikeikiau, vaikams bobą suradau, tada jau mirties laukiu.
Ką galiu pasakyt, nesistebiu kodėl pas mus šalyje toks niūrus gyvenimas. Pas mus net literatūra depresiją varo su tokiais pasakymais: "kaip norėčiau numirti ir danguje atsidurti, - pasakė mažiausias berniukas." Ir kas baisiausiai, kad pas mus ta literatūra praktiškai neevoliucionuoja, jeigu pradžioje visioms boboms sniukius daužėm, tai dabar visos bobos orgazmą jaučia žolyne gulėdamos. Baisu net pagalvot kokie manęs perliukai lietuvių literatūroje dar laukia ateityje.
September 3, 2022
2022 || 71 📖 (256 psl.)
3,25⭐
Tikra lietuvių literatūros klasika - romanas apie Mažosios Lietuvos gyventojus, nuolat kintančią buitį bei Šimonių giminę ir jos likimą 🤎
Kūrinys apima net du šimtmečius. Čia pinasi daugybė veikėjų, jų problemos ir istorijos. Pasakojimas prasideda Mato Šimonio šeimos istorija. Po maro epidemijos, neaplenkusios ir Šimonių, Matas lieka vienas ir įsikuria Aukštujuose. O toliau seka ir visos Šimonių giminės (Mato Šimonio vaikų, anūkų, proanūkių) gyvenimai, iššūkiai, su kuriais tenka susidurti, bei tragiški likimai.
Vos pradėjus, istorija įtraukė. Tačiau vėliau, veiksmui įsibėgėjant, visai pasimečiau ir pasiklydau tarp gausybės personažų ir nebesupratau, kas dedasi 🙈 Bet kuo toliau, tuo aiškiau darėsi. Pripratau ir prie nuolatinės veikėjų bei veiksmo kaitos, ir prie išsamių aprašymų, kurių čia tikrai netrūksta. Antroji knygos pusė susiskaitė tikrai greičiau, įdomiau ir suprantamiau. Nors tai - visiškai ne "mano" žanro kūrinys, man patiko. Tikrai įdomu buvo skaityti apie XVIII - XIX a. žmonių gyvenimą, jausmus, buitį, sunkumus bei tai, kaip jie su jais tvarkosi. Džiaugiuosi šia pažintimi su I. Simonaitytės kūryba, kuri tikrai praturtino žiniomis apie senovės lietuvių gyvenimą.
Manau, tai - knyga, kurią perskaityti turėtų kiekvienas. O patiks šis kūrinys istorijos, lietuvių klasikos, ryškių veikėjų bei knygų, kuriose susipina daugybės veikėjų likimai, mėgėjams.
3,25⭐
Tikra lietuvių literatūros klasika - romanas apie Mažosios Lietuvos gyventojus, nuolat kintančią buitį bei Šimonių giminę ir jos likimą 🤎
Kūrinys apima net du šimtmečius. Čia pinasi daugybė veikėjų, jų problemos ir istorijos. Pasakojimas prasideda Mato Šimonio šeimos istorija. Po maro epidemijos, neaplenkusios ir Šimonių, Matas lieka vienas ir įsikuria Aukštujuose. O toliau seka ir visos Šimonių giminės (Mato Šimonio vaikų, anūkų, proanūkių) gyvenimai, iššūkiai, su kuriais tenka susidurti, bei tragiški likimai.
Vos pradėjus, istorija įtraukė. Tačiau vėliau, veiksmui įsibėgėjant, visai pasimečiau ir pasiklydau tarp gausybės personažų ir nebesupratau, kas dedasi 🙈 Bet kuo toliau, tuo aiškiau darėsi. Pripratau ir prie nuolatinės veikėjų bei veiksmo kaitos, ir prie išsamių aprašymų, kurių čia tikrai netrūksta. Antroji knygos pusė susiskaitė tikrai greičiau, įdomiau ir suprantamiau. Nors tai - visiškai ne "mano" žanro kūrinys, man patiko. Tikrai įdomu buvo skaityti apie XVIII - XIX a. žmonių gyvenimą, jausmus, buitį, sunkumus bei tai, kaip jie su jais tvarkosi. Džiaugiuosi šia pažintimi su I. Simonaitytės kūryba, kuri tikrai praturtino žiniomis apie senovės lietuvių gyvenimą.
Manau, tai - knyga, kurią perskaityti turėtų kiekvienas. O patiks šis kūrinys istorijos, lietuvių klasikos, ryškių veikėjų bei knygų, kuriose susipina daugybės veikėjų likimai, mėgėjams.
May 29, 2021
Tai privaloma knyga, manęs labai neįtraukė, bet aš suprantu tokių knygų būtinybę. ,,Aukštujų Šimonių likimas" - tai skirtingų Šimonių kartų istorijų rinkinys. Tačiau svarbiausias dalykas šioje knygoje yra ne Šimonių istorijos, o Šimonių likimas. Sekant šią giminę ir jos kartas matoma, kaip vis labiau prarandamos amžinosios vertybės ir tautinė tapatybė, Šimonių likimas išties tragiškas. Siūlau paskaityti, jeigu norite labiau įsigilinti į senesnius laikus ir Lietuvos germanizaciją.
May 15, 2021
Visa knygos esmė telpa vienoje citatoje- "žmogus svajoja, o Dievas valdo"
May 27, 2023
priklausau etmės hate klubui
October 1, 2023
Be galo gera knyga.Skaudi ir tuo pačiu labai gražiai aprašyta Lietuva ir (sugalvotas)Aukštujų kaimas.
This entire review has been hidden because of spoilers.
December 28, 2020
„𝑻𝒆𝒏 𝒖ž𝒂𝒖𝒈𝒂𝒖, 𝒊š𝒌𝒆𝒏𝒕ė𝒋𝒂𝒖
𝑨š 𝒌𝒂𝒏č𝒊𝒂𝒔 𝒗𝒊𝒔𝒂𝒔
𝑰𝒓 𝒑𝒂𝒎ė𝒈𝒂𝒖, 𝒑𝒂𝒎𝒚𝒍ė𝒋𝒂𝒖
𝑽𝒂𝒓𝒈𝒅𝒊𝒆𝒏𝒊𝒐 𝒅ū𝒎𝒂𝒔.“ —𝑴𝒂𝒊𝒓𝒐𝒏𝒊𝒔
Su privalomąja literatūra susidraugauti man ne visada pavyksta. Tiesa, ši knyga jau pašalinta iš to sąrašo, tačiau pasirinkau kalbėjimo temą, kuriai priskirta ir ši autorė, tad visgi nusprendžiau susipažinti su jos kūriniais. Iš anksto buvau nusiteikusi nekaip, mat klasikos kūriniai dažniausiai man mieli nepasirodo, tad ir šiam didelių lūkesčių neišsikėliau, nors ir girdėjau, kad kūrinys tikrai geras. Ir turiu prisipažinti, jog Simonaitytė mane nemenkai nustebino.
„Aukštujų Šimonių likimas“ – romanas, apimantis net du šimtmečius, pasakojantis tuo metu gyvuojančios Šimonių giminės gyvenimus, Mažosios Lietuvos germanizacijos problemą. Knygoje daug veikėjų, visos istorijos tarpusavyje susipina giminystės ryšiais ir taip įgauna dar daugiau reikšmės. Skaitydami knygą nagrinėjame Šimonių „sluoksnius“, susiduriame su įvairiomis giminės problemomis (susvetimėjimas, turto netekimas, ankstyva motinystė, šeimų santykiai, krašto germanizacija ir t.t.), pamatome veikėjus kritinėse situacijose ir kaip jie su jomis tvarkosi. Romane pradedama pasakoti nuo Mato Šimonio ir jo šeimos istorijos, kaip tragiškai pasisuka jų visų gyvenimai įsisukus marui. Galiausiai Matas lieka vienas ir įsitvirtina Aukštujuose, kur ir prigija jo giminės šaknys.
Istorija pasakojama chronologiškai, pradedama nuo Mato Šimonio ir jo brolių gyvenimų, vėliau, jiems suaugus, pratęsiama pasakojant jų vaikų (Katrės, Ansio, Etmono) likimus. Tuomet, ir vaikams suaugus, pasakojamos jau jų palikuonių istorijos. Taip nuosekliai ir rutuliojasi kūrinio siužetas. Knygoje gausu netikėtų ir kartais net neįtikinamų nutikimų, kurie išmuša iš vėžių, priverčia suklusti, ar taip tikrai galėtų nutikti? Tačiau net ir tokios neįprastos vietos, rodos, visiškai tinka kūrinyje, atitinka jo nuotaiką bei istorijos unikalumą. Taip pat knygoje ryškus veikėjų ryšys su gimtine. Kad ir kas benutiktų, kad ir kiek žmogus prarastų, tėvynė jo niekuomet neapleis ir leis prisiglausti prie karčios, tačiau tokios artimos ir širdžiai mielos žemės.
Romanas iš tiesų man pasirodė kiek keistas ir kartais net šokiruojantis, tačiau tuo ir patiko. Skaitant mane apėmė smalsumas, sudominta nagrinėjau Šimonių kartos gyvenimus, kaskart artimiau susipažinus su veikėjais retkarčiais net bandžiau nuspėti jų likimus. Man patiko tai, jog knyga turėjo „tragiškumo“ atspalvį, tačiau tuo pačiu ir išlaikė kažkokį jaukų, artimą ir kažin kodėl rudenišką jausmą, mane apėmusį ją skaitant. Tikriausiai labiausiai sujaudino Urtės Šimonytės istorija bei tai, kaip pasisuko jos gyvenimas į jį įsipainiojus jaunatviškos meilės gijoms.
Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ – nepaprasta ir neprasta istorija, sekanti Šimonių giminės gyvenimus, pasakojanti dažnai netikėtus jų posūkius ir pabaigas. Retkarčiais pasimesdavau tarp veikėjų ir susimaišydavau, mat jų nemažai ir jie gan greitai keičiasi, tačiau vėliau įsiskaičiau ir prie to pripratau, dėl to antroji knygos dalis skaitėsi lengviau. Buvo smagu prisiminti jau anksčiau mokykloje nagrinėtą kūrinį, perskaityti jį visą ir dabartinę nuomonę palyginti su mintimis, kilusiomis pirmą kartą skaitant tik knygos ištraukas. Manau, jog susipažinusi su šiuo kūriniu ankstesnėse klasėse dar nebuvau tokia subrendusi, kokia esu dabar, tad ir nesupratau daugelio dalykų bei visa rodėsi nuobodu. Tačiau perskaičiusi knygą džiaugiuosi, kad ištiesiau link jos ranką antrąjį kartą, mat dabar mano nuomonė visiškai pasikeitė ir ši Simonaitytės klasika mane paliko su teigiamais jausmais ir mintimis. Nesitikėjau, kad istorija man patiks, nes tai visiškai ne „mano“ knyga, tačiau likau maloniai nustebinta. Tai tik dar kartą man įrodė, kad turiu dažniau išeiti iš savo komforto zonos ir į rankas imti net tas knygas, kurios neatitinka mano įprasto skaitinių žanro. Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ patiks lietuvių klasikos mėgėjams, besidomintiems istorija ir visiems, kuriems patinka knygos apie šeimų/giminių gyvenimus, jų likimus.
𝑨š 𝒌𝒂𝒏č𝒊𝒂𝒔 𝒗𝒊𝒔𝒂𝒔
𝑰𝒓 𝒑𝒂𝒎ė𝒈𝒂𝒖, 𝒑𝒂𝒎𝒚𝒍ė𝒋𝒂𝒖
𝑽𝒂𝒓𝒈𝒅𝒊𝒆𝒏𝒊𝒐 𝒅ū𝒎𝒂𝒔.“ —𝑴𝒂𝒊𝒓𝒐𝒏𝒊𝒔
Su privalomąja literatūra susidraugauti man ne visada pavyksta. Tiesa, ši knyga jau pašalinta iš to sąrašo, tačiau pasirinkau kalbėjimo temą, kuriai priskirta ir ši autorė, tad visgi nusprendžiau susipažinti su jos kūriniais. Iš anksto buvau nusiteikusi nekaip, mat klasikos kūriniai dažniausiai man mieli nepasirodo, tad ir šiam didelių lūkesčių neišsikėliau, nors ir girdėjau, kad kūrinys tikrai geras. Ir turiu prisipažinti, jog Simonaitytė mane nemenkai nustebino.
„Aukštujų Šimonių likimas“ – romanas, apimantis net du šimtmečius, pasakojantis tuo metu gyvuojančios Šimonių giminės gyvenimus, Mažosios Lietuvos germanizacijos problemą. Knygoje daug veikėjų, visos istorijos tarpusavyje susipina giminystės ryšiais ir taip įgauna dar daugiau reikšmės. Skaitydami knygą nagrinėjame Šimonių „sluoksnius“, susiduriame su įvairiomis giminės problemomis (susvetimėjimas, turto netekimas, ankstyva motinystė, šeimų santykiai, krašto germanizacija ir t.t.), pamatome veikėjus kritinėse situacijose ir kaip jie su jomis tvarkosi. Romane pradedama pasakoti nuo Mato Šimonio ir jo šeimos istorijos, kaip tragiškai pasisuka jų visų gyvenimai įsisukus marui. Galiausiai Matas lieka vienas ir įsitvirtina Aukštujuose, kur ir prigija jo giminės šaknys.
Istorija pasakojama chronologiškai, pradedama nuo Mato Šimonio ir jo brolių gyvenimų, vėliau, jiems suaugus, pratęsiama pasakojant jų vaikų (Katrės, Ansio, Etmono) likimus. Tuomet, ir vaikams suaugus, pasakojamos jau jų palikuonių istorijos. Taip nuosekliai ir rutuliojasi kūrinio siužetas. Knygoje gausu netikėtų ir kartais net neįtikinamų nutikimų, kurie išmuša iš vėžių, priverčia suklusti, ar taip tikrai galėtų nutikti? Tačiau net ir tokios neįprastos vietos, rodos, visiškai tinka kūrinyje, atitinka jo nuotaiką bei istorijos unikalumą. Taip pat knygoje ryškus veikėjų ryšys su gimtine. Kad ir kas benutiktų, kad ir kiek žmogus prarastų, tėvynė jo niekuomet neapleis ir leis prisiglausti prie karčios, tačiau tokios artimos ir širdžiai mielos žemės.
Romanas iš tiesų man pasirodė kiek keistas ir kartais net šokiruojantis, tačiau tuo ir patiko. Skaitant mane apėmė smalsumas, sudominta nagrinėjau Šimonių kartos gyvenimus, kaskart artimiau susipažinus su veikėjais retkarčiais net bandžiau nuspėti jų likimus. Man patiko tai, jog knyga turėjo „tragiškumo“ atspalvį, tačiau tuo pačiu ir išlaikė kažkokį jaukų, artimą ir kažin kodėl rudenišką jausmą, mane apėmusį ją skaitant. Tikriausiai labiausiai sujaudino Urtės Šimonytės istorija bei tai, kaip pasisuko jos gyvenimas į jį įsipainiojus jaunatviškos meilės gijoms.
Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ – nepaprasta ir neprasta istorija, sekanti Šimonių giminės gyvenimus, pasakojanti dažnai netikėtus jų posūkius ir pabaigas. Retkarčiais pasimesdavau tarp veikėjų ir susimaišydavau, mat jų nemažai ir jie gan greitai keičiasi, tačiau vėliau įsiskaičiau ir prie to pripratau, dėl to antroji knygos dalis skaitėsi lengviau. Buvo smagu prisiminti jau anksčiau mokykloje nagrinėtą kūrinį, perskaityti jį visą ir dabartinę nuomonę palyginti su mintimis, kilusiomis pirmą kartą skaitant tik knygos ištraukas. Manau, jog susipažinusi su šiuo kūriniu ankstesnėse klasėse dar nebuvau tokia subrendusi, kokia esu dabar, tad ir nesupratau daugelio dalykų bei visa rodėsi nuobodu. Tačiau perskaičiusi knygą džiaugiuosi, kad ištiesiau link jos ranką antrąjį kartą, mat dabar mano nuomonė visiškai pasikeitė ir ši Simonaitytės klasika mane paliko su teigiamais jausmais ir mintimis. Nesitikėjau, kad istorija man patiks, nes tai visiškai ne „mano“ knyga, tačiau likau maloniai nustebinta. Tai tik dar kartą man įrodė, kad turiu dažniau išeiti iš savo komforto zonos ir į rankas imti net tas knygas, kurios neatitinka mano įprasto skaitinių žanro. Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ patiks lietuvių klasikos mėgėjams, besidomintiems istorija ir visiems, kuriems patinka knygos apie šeimų/giminių gyvenimus, jų likimus.
May 23, 2025
Buvo skaudu skaityti, graudinausi, bet knyga praturtinanti ir paliečianti sielą.
May 18, 2025
Nuostabi Šimonių šeimos kartų istorija. Taip glaustai, bet išsamiai ir vaizdingai aprašytas mažosios Lietuvos būrų gyvenimas, kultūrinė ir religinė kaita, germanizacijos politika ir įtaka, o svarbiausia, kad autorė visa tai taip neįtikėtinai supina į plataus, 18o ir 19o amžiaus, laikotarpio atkarpą.
Net ir subtiliai nutylėtos vietos tekste pasako tiek daug!
Labai netikėtai nustebinusi ir sužavėjusi lietuviškoji klasika.
Tikras nacionalinis turtas ♡
Net ir subtiliai nutylėtos vietos tekste pasako tiek daug!
Labai netikėtai nustebinusi ir sužavėjusi lietuviškoji klasika.
Tikras nacionalinis turtas ♡
February 20, 2018
Nepaprastai jautri, graži ir lietuviška knyga. Pilna senovinių žodžių, graudenimų ir trupučio džiaugsmo. Iš istorijos vadovėlių juk nepažinsi senovinių lietuvių minčių bei godų. Šis kūrinys bent truputėlį nušviečia protėvių gyvenimą. Ačiū, Ieva!
February 2, 2023
Turbūt niekada nesigailėsiu, kad perskaičiau. Viena iš gražiausiai parašytų, labiausiai paprastų, lengviausių lietuvių klasikų. Ašarėlė viena kita nuslinko ant galo, nemeluosiu.
November 7, 2023
Knygą teko prisijaukinti. Panašaus tipo romaną teko skaityti tik mokykloje. Skaitant šį kūrinį yra primenamas paprasto kaimo žmogaus gyvenimas: ūkis, darbas, dievobaimingumas didžiausios vertybės. Ten žmonės neišlepę, jiems daug nereikia. Veikėjai išgyvena išdavystę, meilę, praradimus artimųjų bei gimtinės, jaunystės kvailystes, neteisybę. Knyga savyje neša lietuvišką artumą ir šilumą. Negalvojau, kad įvertinisu 5, bet, manau, kad knyga to verta.
Read
June 7, 2025Įsijungėm klausyti, kai devintokui sūnui reikėjo “Šimonių likimą” per literatūros pamoką atsiskaityti. Pradžioj purkštavom abudu - labai lėtai įsivažiavo veiksmas, erzino gamtos aprašymai. Na bet galiausiai įdomių istorijų pažėrė Simonaitytė.
April 29, 2023
it wasn’t bad, just too long
February 4, 2023
kiek neteisybės, skausmo, liūdesio, visų blogų dalykų gyvenime priėmimo kaip duotybės iš aukščiau galima rasti šitame kūrinyje.
skaičiau vėl jau praėjus visai nemažai metų po skaitymo mokykloje, jau viską primiršusi, bet sukrėtė ir prikaustė kaip ir pirmąjį kartą
skaičiau vėl jau praėjus visai nemažai metų po skaitymo mokykloje, jau viską primiršusi, bet sukrėtė ir prikaustė kaip ir pirmąjį kartą
May 28, 2023
Mane sužavėjo Simonaitytės kalbos vaizdingumas. Veikėjų, aplinkos aprašymai buvo nuostabūs. Tiesa, kartais skaityti pasidarydavo kiek nuobodoka, trūko veiksmo. Porą kartų pasiklydau Šimonių šeimos medyje, jų tarpusavio ryšius ir panašiai. Tiesa, man patiko, jog buvo aprašoma germanizacija, kaip skirtingai ji paveikė žmones. Labiausiai man patiko pabaiga, kai Rožė persikelė gyventi į kitos šeimos namus. Kaip ji važiavo į Vokietiją ir ten sakė, jog Lietuva yra ir bus. Man patiko jos veikėjos portretas, jos priešiškumas vokiečiams ir germanizacijai. Jos sunkus gyvenimas ją užgrūdino ir užaugino, o Simonaitytė tai puikiai pavaizdavo.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 29, 2020
Knyga apie Mažąją Lietuvą, lietuvių gyvenimą ten, akistatą su germanizacija; apie laikų kismą ir lietuvių bajorų virtimą būrais - apie tai, kaip bajoriškasis lietuvių identitetas ištrinamas vos per kelias kartas.
Tai istorija apie vieną giminę, kuri "(...) gimė, augo, karšo ir mirė, kaip visi kiti pasaulio piliečiai (...)", bet ji paliečia itin asmeniškai ir skaudžiai, nes visa labai artima, lietuviška - visa, kas vyko ir vyksta su lietuviais nuolat - naujos tapatybės formavimas.
Puiki knyga, kuri per dažnai paliekama dūloti lentynose; puiki autorė, kuri per retai minima dėl savo nuopelnų.
Tai istorija apie vieną giminę, kuri "(...) gimė, augo, karšo ir mirė, kaip visi kiti pasaulio piliečiai (...)", bet ji paliečia itin asmeniškai ir skaudžiai, nes visa labai artima, lietuviška - visa, kas vyko ir vyksta su lietuviais nuolat - naujos tapatybės formavimas.
Puiki knyga, kuri per dažnai paliekama dūloti lentynose; puiki autorė, kuri per retai minima dėl savo nuopelnų.
May 7, 2022
it was the most boring book i have ever read but also it had some cool plot twists and some parts weren’t THAT bad. i mean when there was actual action it was intresting but when the author is telling you how the sun is going up for five pages it just gets so annoying😒. Overall if we took out the boring sunrise and cows in the meadow scenes it would be an actually intresting book about rural dramas😁.
May 25, 2023
slamstas o ne knyga, popieriaus gadinimas.
Read
April 20, 2021ew:)
Displaying 1 - 30 of 56 reviews