What do you think?
Rate this book
The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine
Rosa Achmetowna is the outrageously nasty and wily narrator of this rollicking family saga from the author of Broken Glass Park. When she discovers that her seventeen-year-old daughter, "stupid Sulfia," is pregnant by an unknown man she does everything to thwart the pregnancy, employing a variety of folkloric home remedies. But despite her best efforts the baby, Aminat, is born nine months later at Soviet Birthing Center Number 134. Much to Rosa's surprise and delight, dark eyed Aminat is a Tartar through and through and instantly becomes the apple of her grandmother's eye. While her good for nothing husband Kalganow spends his days feeding pigeons and contemplating death at the city park, Rosa wages an epic struggle to wrestle Aminat away from Sulfia, whom she considers a woefully inept mother. When Aminat, now a wild and willful teenager, catches the eye of a sleazy German cookbook writer researching Tartar cuisine, Rosa is quick to broker a deal that will guarantee all three women a passage out of the Soviet Union. But as soon as they are settled in the West, the uproariously dysfunctional ties that bind mother, daughter and grandmother begin to fray.
Told with sly humor and an anthropologist's eye for detail, The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine is the story of three unforgettable women whose destinies are tangled up in a family dynamic that is at turns hilarious and tragic. In her new novel, Russian-born Alina Bronsky gives readers a moving portrait of the devious limits of the will to survive.
262 pages, Paperback
First published January 1, 2010
100 people are currently reading
3697 people want to read
About the author
Alina Bronsky
22 books324 followersAlina Bronsky was born in Yekaterinburg, an industrial town at the foot of the Ural Mountains in central Russia. She moved to Germany when she was thirteen. Her first novel, Broken Glass Park, was nominated for one of Europe’s most prestigious literary awards, the Ingeborg Bachmann Prize.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 635 reviews
August 29, 2025
ROSA ADORABILE CAROGNA
Leonìd Il'ìč Brèžnev, dal 1964 al 1982 segretario del Partito Comunista, di fatto, capo dell'URSS, e Erich Honecker, dal 1976 al 1989 presidente della RDT, in una foto del 1979.
Nonostante il titolo, non è un libro di cucina.
È la storia in tono dark comedy di tre generazioni di donne che nell'arco di trent'anni passano attraverso il comunismo, la povertà, l'emigrazione e vari traumi psicologici.
Una separazione su tre è colpa della suocera è il titolo di un articolo sul quotidiano di oggi – e tutta la pagina è dedicata ai matrimoni che si sfasciano, e non durano.
In questo romanzo c’è una teoria di matrimoni sfasciati, e mi sembra che la responsabilità della protagonista in veste di suocera sia lampante ed eclatante.
Quel che resta del Muro.
Alina Bronsky regala un personaggio speziato, forte, cattivo, a tratti perfido, trascinante, irriverente, contro, magnetico, che conserva qualcosa di Sasha, la protagonista dell’esordio di Bronsky (La vendetta di Sasha. Però, a me il titolo originale, Le regole di Sasha, piace di più): una donna, moglie madre e più volte suocera, che si vorrebbe non incontrare mai, alla larga alla larga, e ugualmente conquista l’attenzione e la simpatia di me lettore, è istintivo parteggiare proprio per lei simpatica carnefice e non per la noiosa vittima, giustificarla anche quando commette nefandezze che fanno arricciare la pelle.
Viene voglia di chiamarla Rosacara come fa sempre l'inutile marito, e chiederle di continuare a suo piacimento, che tanto noi siamo d'accordo.
E per capirla meglio è consigliata la visione della serie “Feud” con Jessica Lang-Joan Crawford e Susan Sarandon-Bette Davis: Rosacara è un mix dell’una e dell’altra, anzi una somma delle due.
Susan Sarandon-Bette Davis e Jessica Lang-Joan Crawford nella serie tv “Feud-Faida”.
Appena il racconto sembra cominciare a girare a vuoto, quando la sensazione di ripetitività accenna a fare capolino, Bronsky è bravissima a sorprendere e cambiare registro in un attimo, ci fa entrare in un altro livello di narrazione, ci conduce in una realtà altra.
Il successo è assicurato, io sono rimasto catturato e divertito fino all’ultima parola.
Alina Bronsky
Leonìd Il'ìč Brèžnev, dal 1964 al 1982 segretario del Partito Comunista, di fatto, capo dell'URSS, e Erich Honecker, dal 1976 al 1989 presidente della RDT, in una foto del 1979.
Nonostante il titolo, non è un libro di cucina.
È la storia in tono dark comedy di tre generazioni di donne che nell'arco di trent'anni passano attraverso il comunismo, la povertà, l'emigrazione e vari traumi psicologici.
Una separazione su tre è colpa della suocera è il titolo di un articolo sul quotidiano di oggi – e tutta la pagina è dedicata ai matrimoni che si sfasciano, e non durano.
In questo romanzo c’è una teoria di matrimoni sfasciati, e mi sembra che la responsabilità della protagonista in veste di suocera sia lampante ed eclatante.
Quel che resta del Muro.
Alina Bronsky regala un personaggio speziato, forte, cattivo, a tratti perfido, trascinante, irriverente, contro, magnetico, che conserva qualcosa di Sasha, la protagonista dell’esordio di Bronsky (La vendetta di Sasha. Però, a me il titolo originale, Le regole di Sasha, piace di più): una donna, moglie madre e più volte suocera, che si vorrebbe non incontrare mai, alla larga alla larga, e ugualmente conquista l’attenzione e la simpatia di me lettore, è istintivo parteggiare proprio per lei simpatica carnefice e non per la noiosa vittima, giustificarla anche quando commette nefandezze che fanno arricciare la pelle.
Viene voglia di chiamarla Rosacara come fa sempre l'inutile marito, e chiederle di continuare a suo piacimento, che tanto noi siamo d'accordo.
E per capirla meglio è consigliata la visione della serie “Feud” con Jessica Lang-Joan Crawford e Susan Sarandon-Bette Davis: Rosacara è un mix dell’una e dell’altra, anzi una somma delle due.
Susan Sarandon-Bette Davis e Jessica Lang-Joan Crawford nella serie tv “Feud-Faida”.
Appena il racconto sembra cominciare a girare a vuoto, quando la sensazione di ripetitività accenna a fare capolino, Bronsky è bravissima a sorprendere e cambiare registro in un attimo, ci fa entrare in un altro livello di narrazione, ci conduce in una realtà altra.
Il successo è assicurato, io sono rimasto catturato e divertito fino all’ultima parola.
Alina Bronsky
August 7, 2021
Viena tų knygų, kurias perskaitai ir galvoji: aha ok, o ką dabar su gyvenimu darysma? Nuostabi, įtraukianti, puikiai išversta, bittersweet juokinga, iki skausmo pažįstama. Nežinau kaip apie akmens sunkumo dalykus įmanoma rašyti TOKIA lengva ranka, bet Bronsky sugeba. Mano širdy šioji dar aukščiau gula nei Dunja. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, pažinau visus aprašomus žmones ir jų nuodėmes. Daug savęs radau jų skausme, jų žiaurume, paprastume, apatijoje, pragmatiškume, bet ir idealizme, rūpestyje.
Gula į šių metų top10, laisvai.
Gula į šių metų top10, laisvai.
November 7, 2020
Published in English, as The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine
These days, most horrific parenting tales are told from the view of the victim. Just imagine the terrible things those poor kids have had to suffer! As soon as anyone even tries to give the parent's view a chance, people's minds just explode ... especially after reading a certain type of articles, in The Wall Street Journal.
Rosalinda Achmetovna is one such tyrannical mother, though obviously not from where she stands. After all when one's daughter gets impregnated by the tried and true method of "dreaming", she doesn't just idly stand by.
Rosa forces her daughter to go through several highly dangerous abortion methods, but 9 months later she still finds herself a grandmother of the "surprisingly" pretty Aminat. Our heroine, quickly gets over her disillusion, keen on raising her granddaughter the right way. You'd never believe how easy it is to bribe people to let them abduct a child. And when that fails, she can always resort to emotional blackmail.
Although there is no doubt in my mind that Rosa is the mother-in-law from Hell, I couldn't help but occasionally sympathize with her. Yeees, I would immediate take that back on the next page, where she would once again resort to another egregious method of child-rearing (eg: comparing Aminat to an animal) ... but at least her initial instincts were not entirely misplaced.
Score: 4/5 stars
A surprisingly easy and addictive read, in spite of Rosa's numerous horrifying schemes. And in the end, I couldn't help but admire the woman's ambition and resilience.
If you're the type to get horrified at the prospect of the hard life in communism, don't bother with this book. However if you can treat it as the train wreck that it is meant to showcase, by all means give it a chance.
These days, most horrific parenting tales are told from the view of the victim. Just imagine the terrible things those poor kids have had to suffer! As soon as anyone even tries to give the parent's view a chance, people's minds just explode ... especially after reading a certain type of articles, in The Wall Street Journal.
Rosalinda Achmetovna is one such tyrannical mother, though obviously not from where she stands. After all when one's daughter gets impregnated by the tried and true method of "dreaming", she doesn't just idly stand by.
I knew that such cases existed. A virgin would have a dream, and nine months later she'd give birth to a child. Or worse: my cousin Rafaella had allegedly found her only daughter amongst the leaves of an unknown exotic house plant, whose seed she had gotten from somewhere in the south.
Rosa forces her daughter to go through several highly dangerous abortion methods, but 9 months later she still finds herself a grandmother of the "surprisingly" pretty Aminat. Our heroine, quickly gets over her disillusion, keen on raising her granddaughter the right way. You'd never believe how easy it is to bribe people to let them abduct a child. And when that fails, she can always resort to emotional blackmail.
Although there is no doubt in my mind that Rosa is the mother
Score: 4/5 stars
A surprisingly easy and addictive read, in spite of Rosa's numerous horrifying schemes. And in the end, I couldn't help but admire the woman's ambition and resilience.
If you're the type to get horrified at the prospect of the hard life in communism, don't bother with this book. However if you can treat it as the train wreck that it is meant to showcase, by all means give it a chance.
June 4, 2017
Rosalinda Achmetowna about her husband, Kalganow:
‘that amoeba, that spineless creature, the venom-less jellyfish’
‘tarantula’
Rosalinda Achmetowna about her daughter, Sulfia:
‘The ugliest girl on the block’
‘A woman who looked like a mangy old crow’
‘Sulfia had about as much drive as a garden slug’
Rosalinda Achmetowna about herself:
‘I looked beautiful and eternally young’
‘If I really wanted to, I could teach even a guinea pig to cook’
‘Everything I did was significant: I was a role model after all’
The excerpts quoted above tell you more about the intense relationships in Kalganow family and eccentric personalities of its members than I would ever be able to.
‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ is not a cookbook, though culinary motives are brilliantly incrusted in it. It’s a three generation family saga set in the Soviet Union and Germany. Alina Bronsky takes us for a ride on an emotional rollercoaster, steered by the narrator called Rosalinda Achmetowna, 'a graceful swan', whose 'gaze was enough to make other people jump out of a window'. Please, remember to fasten your seatbelts. This rollercoaster ride may even make you feel sick at times.
It was love at first sight. When I was reading Orsodimondo’s excellent review of ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine', I just suddenly realized that I must read this book. The result? I've logged off the reality for three days and got absorbed into Alina Bronsky’s novel. I have been drawn to it since the very beginning. Like Dorothy and Toto in ‘The Wonderful Wizard of Oz’ by L. Frank Baum, I was caught up in a cyclone that deposited me into the USSR in the seventies. By the way, when you get to know Rosalinda, you might find giving her name to a cyclone or hurricane justified.
I usually feel uneasy when I start a read labeled as hilarious. Sometimes I don’t find it funny at all and instead of cracking me up it makes me feel deluded. A sense of humour seems to be like a scent of a perfume – different on my skin, different on someone else's. Fortunately I shouldn’t have worried this time.
Alina Bronsky’s darkly ironic and grimly comical book overflows with black humour. It turned out to be a perfect tool for painting the absurdities of everyday life in a communist country. Oddly enough, though I'm not especially fond of black comedy, ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ made me chuckle hysterically a few times. I must confess it made my eyes wet too. Such an emotionally intense book! For a few reasons it reminded me of ‘Terms of Endearment’ movie, although Aurora compared to Rosalinda seems an angel.
Rosalinda Achmatowna is one of the most unforgettable characters I’ve ever encountered in literature. If you make a list of decent and respectable personality traits and write NOT!!! in huge, red letters next to each adjective, you will have an idea what she is like.
On the other hand, chances are you’d end up feeling a bit fascinated with this selfish queen of manipulation, as if she managed to terrorize emotionally readers as well. To my dismay, it’s happened to me. I guess it’s a huge success if a writer makes a reader stop thinking logically about the book he or she has written. Strangely enough, this novel has got so many things that usually irritate me in books, a repulsive narrator and gross scenes included, and nevertheless I loved it!
I suspect this shrewdly perceptive novel might have been inspired by author's family history. Alina Bronsky has presented Galganow family with masterful completeness. It would have been so easy to turn Rosalinda into a simple caricature. She is sometimes ridiculous, no doubt about it, but so incredibly vivid and real as well. While reading ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ I had the impression that I could hear Rosalinda grumbling in my kitchen! The other portraits are outstanding too. My absolutely favourite character is gloomy Aminat as a baby and than a little girl. In my opinion it's one of the funniest and touching at the same time portraits of a child in literature ever.
I could have overlooked this book. So few ratings and reviews compared to other titles... Huge thanks to dear Orsodimondo for the amazing reading experience! Actually, I think ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ would make a superb book club read – I can imagine lively discussions it could provoke! And I can almost see Rosalinda watching the commotion she caused with a victorious smile.
‘that amoeba, that spineless creature, the venom-less jellyfish’
‘tarantula’
Rosalinda Achmetowna about her daughter, Sulfia:
‘The ugliest girl on the block’
‘A woman who looked like a mangy old crow’
‘Sulfia had about as much drive as a garden slug’
Rosalinda Achmetowna about herself:
‘I looked beautiful and eternally young’
‘If I really wanted to, I could teach even a guinea pig to cook’
‘Everything I did was significant: I was a role model after all’
The excerpts quoted above tell you more about the intense relationships in Kalganow family and eccentric personalities of its members than I would ever be able to.
‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ is not a cookbook, though culinary motives are brilliantly incrusted in it. It’s a three generation family saga set in the Soviet Union and Germany. Alina Bronsky takes us for a ride on an emotional rollercoaster, steered by the narrator called Rosalinda Achmetowna, 'a graceful swan', whose 'gaze was enough to make other people jump out of a window'. Please, remember to fasten your seatbelts. This rollercoaster ride may even make you feel sick at times.
It was love at first sight. When I was reading Orsodimondo’s excellent review of ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine', I just suddenly realized that I must read this book. The result? I've logged off the reality for three days and got absorbed into Alina Bronsky’s novel. I have been drawn to it since the very beginning. Like Dorothy and Toto in ‘The Wonderful Wizard of Oz’ by L. Frank Baum, I was caught up in a cyclone that deposited me into the USSR in the seventies. By the way, when you get to know Rosalinda, you might find giving her name to a cyclone or hurricane justified.
I usually feel uneasy when I start a read labeled as hilarious. Sometimes I don’t find it funny at all and instead of cracking me up it makes me feel deluded. A sense of humour seems to be like a scent of a perfume – different on my skin, different on someone else's. Fortunately I shouldn’t have worried this time.
Alina Bronsky’s darkly ironic and grimly comical book overflows with black humour. It turned out to be a perfect tool for painting the absurdities of everyday life in a communist country. Oddly enough, though I'm not especially fond of black comedy, ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ made me chuckle hysterically a few times. I must confess it made my eyes wet too. Such an emotionally intense book! For a few reasons it reminded me of ‘Terms of Endearment’ movie, although Aurora compared to Rosalinda seems an angel.
Rosalinda Achmatowna is one of the most unforgettable characters I’ve ever encountered in literature. If you make a list of decent and respectable personality traits and write NOT!!! in huge, red letters next to each adjective, you will have an idea what she is like.
On the other hand, chances are you’d end up feeling a bit fascinated with this selfish queen of manipulation, as if she managed to terrorize emotionally readers as well. To my dismay, it’s happened to me. I guess it’s a huge success if a writer makes a reader stop thinking logically about the book he or she has written. Strangely enough, this novel has got so many things that usually irritate me in books, a repulsive narrator and gross scenes included, and nevertheless I loved it!
I suspect this shrewdly perceptive novel might have been inspired by author's family history. Alina Bronsky has presented Galganow family with masterful completeness. It would have been so easy to turn Rosalinda into a simple caricature. She is sometimes ridiculous, no doubt about it, but so incredibly vivid and real as well. While reading ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ I had the impression that I could hear Rosalinda grumbling in my kitchen! The other portraits are outstanding too. My absolutely favourite character is gloomy Aminat as a baby and than a little girl. In my opinion it's one of the funniest and touching at the same time portraits of a child in literature ever.
I could have overlooked this book. So few ratings and reviews compared to other titles... Huge thanks to dear Orsodimondo for the amazing reading experience! Actually, I think ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ would make a superb book club read – I can imagine lively discussions it could provoke! And I can almost see Rosalinda watching the commotion she caused with a victorious smile.
September 3, 2021
5/5
Nors A. Bronsky romano pavadinimas apgaulingai skamba beveik kaip receptų knyga, autorė visgi atskleidžia mums vieną – puikaus ir daugialypio romano receptą. Jam prireiks tvirto ir skoniu prisotinto pagrindo, kuriuo šiame kūrinyje tampa puikiai išpildyti ir įvairialypiai veikėjai bei autentiška atmosfera, kurios su niekuo nesupainiotum. Pridėkim šlakelį nepriekaištingo juodo humoro, einančio kartu su komunizmo absurdiškumu ir žiupsnelį (gerai gerai, daugiau nei žiupsnelį) melancholijos bei skausmo, kylančio tiek iš tarpusavio santykių, tiek iš gyvenimo, į kurį teko gimti. Vyšnelė ant torto – dinamiškas stilius ir ne ką mažiau gyvas Vytenės Saunoriūtės vertimas, puikiai užčiuopiantis tiek knygos nuotaiką, tiek veikėjų dvasią. Ingredientų šiame nuostabiame romane yra kur kas daugiau, bet mieliau leisčiau jums atrasti juos patiems ir patirti tą patį malonumą, kurį patyriau aš. Mat nors įsimylėjau Babą Dunją ir nesitikėjau, kad ši knyga ją perspjaus, nebijau pripažinti klydusi – „Totoriškos virtuvės aštrumai“ neabejotinai keliauja į šių metų topą ir apskritai gula labai arti mano širdies.
Sukurti veikėjus, kurių nemėgsti visa savo širdimi – tikras talentas. Šio romano pasakotoja Roza yra būtent tokia. Tačiau ji, kaip ir viskas šioje istorijoje, nėra tik juoda ir balta. Pasitikėti jos žodžiu sunku, todėl nepatikimo pasakotojo aspektas šiame romane išpildomas su kaupu, mat viską matome šios moters žvilgsniu, ir kai kurie žiaurumai minimi tik tarp kitko, o jos asmeniniai pasiekimai hiperbolizuojami. Ant Rozos lengva pykti, o ir tikrai yra už ką – tokio kruopščiai sudėlioto manipuliacijos, realybės neigimo, traumų ir tuo pačiu rūpesčio paveikslo nebuvau mačiusi jau senokai. Ir visgi skaitant pagauni save mąstant, kad gali suprasti tam tikrus jos poelgius ar bent jau jų motyvaciją. Na, iki tol, kol susigriebi, jog autorė meistriškai žaidžia tavo jausmais ir kuria pasaulį, kuriame nėra aiškių ribų ar vieno atsakymo.
Kūrinyje tobulai perteikta komunizmo režimo atmosfera ir šios ideologijos pasekmės, puikiai vaizduojamos praplautos smegenys ir apskritai visas to meto absurdas. Nepamokslaujama ir neieškoma teisių, veikiau neriama į gilius vandenis ir nebijoma parodyti realybės, į kurią kartais sunku žiūrėti. Daug skausmo, tačiau daug ir šalia einančio humoro, iš kurio kartais net atrodo neteisinga juoktis. Ir visgi daug čia ir pažįstamo – nemeluosiu, kad neatradau panašių personažų į tuos, kurie egzistuoja ir kur kas arčiau manęs, nei norėčiau. Toks tas A. Bronsky talentas – jos kūryboje randi tiek praeities aidus, tiek dabarties blyksnius, ir viskas yra taip užbaigta, tikra ir arti, kad neįvelti į tai savo širdies neįmanoma. Todėl galiu jau drąsiai vadinti save prisiekusia autorės gerbėja ir nekantrauju atrasti kitus jos kūrinius. O jūs, jei dar neatradot šio, ilgai nelaukit.
Nors A. Bronsky romano pavadinimas apgaulingai skamba beveik kaip receptų knyga, autorė visgi atskleidžia mums vieną – puikaus ir daugialypio romano receptą. Jam prireiks tvirto ir skoniu prisotinto pagrindo, kuriuo šiame kūrinyje tampa puikiai išpildyti ir įvairialypiai veikėjai bei autentiška atmosfera, kurios su niekuo nesupainiotum. Pridėkim šlakelį nepriekaištingo juodo humoro, einančio kartu su komunizmo absurdiškumu ir žiupsnelį (gerai gerai, daugiau nei žiupsnelį) melancholijos bei skausmo, kylančio tiek iš tarpusavio santykių, tiek iš gyvenimo, į kurį teko gimti. Vyšnelė ant torto – dinamiškas stilius ir ne ką mažiau gyvas Vytenės Saunoriūtės vertimas, puikiai užčiuopiantis tiek knygos nuotaiką, tiek veikėjų dvasią. Ingredientų šiame nuostabiame romane yra kur kas daugiau, bet mieliau leisčiau jums atrasti juos patiems ir patirti tą patį malonumą, kurį patyriau aš. Mat nors įsimylėjau Babą Dunją ir nesitikėjau, kad ši knyga ją perspjaus, nebijau pripažinti klydusi – „Totoriškos virtuvės aštrumai“ neabejotinai keliauja į šių metų topą ir apskritai gula labai arti mano širdies.
Sukurti veikėjus, kurių nemėgsti visa savo širdimi – tikras talentas. Šio romano pasakotoja Roza yra būtent tokia. Tačiau ji, kaip ir viskas šioje istorijoje, nėra tik juoda ir balta. Pasitikėti jos žodžiu sunku, todėl nepatikimo pasakotojo aspektas šiame romane išpildomas su kaupu, mat viską matome šios moters žvilgsniu, ir kai kurie žiaurumai minimi tik tarp kitko, o jos asmeniniai pasiekimai hiperbolizuojami. Ant Rozos lengva pykti, o ir tikrai yra už ką – tokio kruopščiai sudėlioto manipuliacijos, realybės neigimo, traumų ir tuo pačiu rūpesčio paveikslo nebuvau mačiusi jau senokai. Ir visgi skaitant pagauni save mąstant, kad gali suprasti tam tikrus jos poelgius ar bent jau jų motyvaciją. Na, iki tol, kol susigriebi, jog autorė meistriškai žaidžia tavo jausmais ir kuria pasaulį, kuriame nėra aiškių ribų ar vieno atsakymo.
Kūrinyje tobulai perteikta komunizmo režimo atmosfera ir šios ideologijos pasekmės, puikiai vaizduojamos praplautos smegenys ir apskritai visas to meto absurdas. Nepamokslaujama ir neieškoma teisių, veikiau neriama į gilius vandenis ir nebijoma parodyti realybės, į kurią kartais sunku žiūrėti. Daug skausmo, tačiau daug ir šalia einančio humoro, iš kurio kartais net atrodo neteisinga juoktis. Ir visgi daug čia ir pažįstamo – nemeluosiu, kad neatradau panašių personažų į tuos, kurie egzistuoja ir kur kas arčiau manęs, nei norėčiau. Toks tas A. Bronsky talentas – jos kūryboje randi tiek praeities aidus, tiek dabarties blyksnius, ir viskas yra taip užbaigta, tikra ir arti, kad neįvelti į tai savo širdies neįmanoma. Todėl galiu jau drąsiai vadinti save prisiekusia autorės gerbėja ir nekantrauju atrasti kitus jos kūrinius. O jūs, jei dar neatradot šio, ilgai nelaukit.
September 17, 2022
Baisi, žiauri, slegianti knyga ir tuo pačiu - visiškai tikroviška, nuosekli, įtikinanti, puikiai parašyta, mažai pasitaiko tokių nuoseklių veikėjų paveikslų, bet ir gyvenime, neduok Dieve, tokių būna. Tad nusiteikite atsivertę - čia jums ne šilta ir graudi Baba Dunja, čia - tamsa, sovietmetis, sukąsti dantys ir “teisingo žmogaus” teisingas portretas.
August 22, 2021
Žinau, durnai galvojau, bet po babos Dunjos nesitikėjau, kad Bronsky gali rašyti taip sunkiai. Tikėjausi pažvengti, mielų-nemielų personažų, absurdų. O radau - tą patį linksmą stilių kaip pas "Dunją", bet sunkų, net žiaurų turinį. Pasakotoja / pagrindinė veikėja - visa tokia easy, veikli (tiksliausiai būtų delovaja), tu, kaip ir turėtum, su ja smagiai tapatiniesi ir jai linki sėkmės. Bet jau praktiškai nuo pat pradžių matai, KIEK ji žiauri. Ne kaip American Psycho, bet: pastojusiai dukrai visais būdais bando daryti abortą, vos nenuvaro į kapus. Paskui, jau pagimdžiusią ir susituokusią dukrą nuolat "lanko" namuose ir viską TVARKO (nepaisant dukros maldavimų palikti ramybėj, nesiliesti prie daiktų), reguliuoja, tvarko ir metaforiškai - pačią dukrą, jos gyvenimą, jos vyrą, savo anūkę, daro iš jų "tvarkingus" tarybinius žmones. Ir nuolatos tau pumpuoja savo linksmą, veiklią perspektyvą.
Nepatikusių dalykų nebuvo, tik kad ta moteris labai iš lėto, bet stabiliai kėlė vis didesnį šiurpą. Bet stiprus antiherojus - knygos pliusas, o dar toks, kuri/s vis tiek lieka pilkojoj zonoj - bet kokį fizinį, psichologinį Rozalindos smurtą tu vis tiek visą laiką matai sykiu ir kaip žvėriškas pastangas išgyventi, bent kiek pasigerinti sąlygas, gauti bent paties minimaliausio patogumo. Net manipuliavimas dar net paauglystės nesulaukusia anūke, siekiant patraukt neaiškaus vokiečio dėmesį - žiauriai šlykštu, skaitai ir pyksti, - bet ji kažkaip sugeba iškalbėti savo kailį net ir iš tokios situacijos, galiausiai pagauni save galvojant: nu gal ten nieko ir nebuvo, duok dieve? Nors, pabaigusi knygą, supranti, kad buvo visokio šūdo ir dar 6x jo.
Patiko:
1. Nevienaplaniai žmonių santykiai - tiek keisčiausios Rozos dukters santuokos, tiek pačios Rozos gerbėjai, negerbėjai, draugai - nors draugystės ji pati ant tiek nesupranta, kad jai galiausiai lieka taip ir neaišku, ko tie žmonės iš jos nori, nu tai ką - ji tiesiog ima ir leidžiasi pasroviui.
2. Vis dėlto ta žiauri Rozos ironija, kaip ir babos Dunjos, yra vau.
Skaitydama galvojau, kad Rozos / Bronsky humoras - grynai kaip iš Radvilavičiūtės tekstų. Ir dar stebėjausi, kaip įmanoma taip parašyti ir išversti - kai žmogus evil, plika akim tai matai, ir vis tiek... negali savotiškai nesižavėti, nors ir dėl to nesmagu.
Gal tik per tokį tipažą ir įmanoma parodyti baisius dalykus? Černobylį ("Baboje"), sovietinę nykumą, baisų sisteminį skurdą, baisią vienatvę ir totalią nemeilę. Čia vienas iš būdų, kaip tą padaryti nesudramatizuojant taip, kaip daro, pvz, Zviagincevas, bet iš tikrųjų ne mažiau šiurpiai, nes per aplinkui. Puiki, nors ir tokia - kaip dabar suprantu - liūdna rašytoja.
Nepatikusių dalykų nebuvo, tik kad ta moteris labai iš lėto, bet stabiliai kėlė vis didesnį šiurpą. Bet stiprus antiherojus - knygos pliusas, o dar toks, kuri/s vis tiek lieka pilkojoj zonoj - bet kokį fizinį, psichologinį Rozalindos smurtą tu vis tiek visą laiką matai sykiu ir kaip žvėriškas pastangas išgyventi, bent kiek pasigerinti sąlygas, gauti bent paties minimaliausio patogumo. Net manipuliavimas dar net paauglystės nesulaukusia anūke, siekiant patraukt neaiškaus vokiečio dėmesį - žiauriai šlykštu, skaitai ir pyksti, - bet ji kažkaip sugeba iškalbėti savo kailį net ir iš tokios situacijos, galiausiai pagauni save galvojant: nu gal ten nieko ir nebuvo, duok dieve? Nors, pabaigusi knygą, supranti, kad buvo visokio šūdo ir dar 6x jo.
Patiko:
1. Nevienaplaniai žmonių santykiai - tiek keisčiausios Rozos dukters santuokos, tiek pačios Rozos gerbėjai, negerbėjai, draugai - nors draugystės ji pati ant tiek nesupranta, kad jai galiausiai lieka taip ir neaišku, ko tie žmonės iš jos nori, nu tai ką - ji tiesiog ima ir leidžiasi pasroviui.
2. Vis dėlto ta žiauri Rozos ironija, kaip ir babos Dunjos, yra vau.
[Rozą paliko vyras, dukra guodžia, Roza nėra labai susikrimtusi]
- Juk niekas nemirė, - pridūriau dėl visa ko, jei ji kartais būtų neteisingai supratusi.
- Negi tau būtų geriau, jei jis būtų numiręs?
Aš trumpam susimąsčiau:
- Taip, greičiausiai šitaip būtų buvę geriau.
Sulfija daugiau nieko nebeklausinėjo. (p. 64)
Mūsų pirmaisiais bendro gyvenimo metais jis daug apie tai šnekėdavo, o aš jo klausydavausi - žinojau, kaip žmonai privalu elgtis. Svarbiausia neparodyti vyrui, kad manai, jog jis kalba nesąmones. (p.70)
Net keista, bet nuo to laiko, kai dingo Kalganovas, įskaičiuojant ir jo atlyginimą, turėjau daugiau pinigų. Žinau, tai prieštarauja gamtos dėsniams, bet yra malonus faktas. (p. 79)
- Lipk, - paraginau.
- Per karšta, - pasiskundė Aminat, prieš tai panardinusi savo pėdos nykštį į vandenį.
- Pragare dar karščiau, - pasakiau aš. (p. 88)
Žydas jau buvo išėjęs namo, ir toks poelgis man patiko. Vyras, per ilgai norintis užsilikti svečiuose, būtų įtartinas. Pasakiau Sulfijai, kad jo gražūs dantys. Bet Sulfija nesusigaudė, ką jai iš tiesų norėjau pasakyti: kad man tas žydas patinka ir aš linkiu jiems daug laimės. (p. 109)
Skaitydama galvojau, kad Rozos / Bronsky humoras - grynai kaip iš Radvilavičiūtės tekstų. Ir dar stebėjausi, kaip įmanoma taip parašyti ir išversti - kai žmogus evil, plika akim tai matai, ir vis tiek... negali savotiškai nesižavėti, nors ir dėl to nesmagu.
Gal tik per tokį tipažą ir įmanoma parodyti baisius dalykus? Černobylį ("Baboje"), sovietinę nykumą, baisų sisteminį skurdą, baisią vienatvę ir totalią nemeilę. Čia vienas iš būdų, kaip tą padaryti nesudramatizuojant taip, kaip daro, pvz, Zviagincevas, bet iš tikrųjų ne mažiau šiurpiai, nes per aplinkui. Puiki, nors ir tokia - kaip dabar suprantu - liūdna rašytoja.
February 12, 2020
Dieses Buch hat mir nicht nur nicht gefallen. Ich fand es zunehmend unerträglich wie die Hauptperson Rosalinda uns an ihrem Selbstmitleid teilhaben lässt, dass nur noch von der Kaltschnäuzigkeit übertroffen wird, mit der sie andere Personen behandelt und manipuliert. Selbst ihre Enkelin benutzt sie als Lockvogel um einen pädophilen Deutschen als Mann für ihre Tochter zu gewinnen. Da war für mich die Grenze des Erträglichen überschritten. Abbruch.
Das Belastende ist, dass ich mir sehr wohl bewusst bin, dass solche Menschen real existieren und durch Umstände, wie in der Endphase der Sowjetunion und der Russland unter Jelzin, begünstigt werden, in denen jegliche Wertesystem abhanden gekommen sind.
Das Belastende ist, dass ich mir sehr wohl bewusst bin, dass solche Menschen real existieren und durch Umstände, wie in der Endphase der Sowjetunion und der Russland unter Jelzin, begünstigt werden, in denen jegliche Wertesystem abhanden gekommen sind.
December 31, 2023
Ein wirklich schockierendes Buch und zwar von der ersten bis zur 150. Seite. Weiter kam ich nicht, denn dann empfand ich, dass es Zeit für einen Abbruch war.
Wenn man es einem Genre zuordnen will, dann gehört dieses Buch eindeutig in die Rubrik Humor. Die Autorin will uns mit bissigem Humor unterhalten. Hier geht es nicht, um Gesellschaftsstudien oder die realistische Darstellung einer anderen Kultur. Das Buch ist ganz bewusst total überzeichnet bei der Ausgestaltung der auftretenden Figuren. Das ist ja eine legitime Vorgehensweise, um Menschen zum Lachen zu bringen. Diese Überzeichnungen sind für manche Leute witzig und für andere Leser schockierend. Wenn gleich zu Beginn die geifernde Hauptperson Rosa ihre einzige Tochter als dumm und hässlich bezeichnet, den eigenen Mann als willenlose Amöbe abqualifiziert und ansonsten eigentlich kein gutes Haar an niemand läßt, dann weiß man: hier wird es keinen feinsinnigen Wortwitz oder tiefgründigen, humoristische Sprachspielerei geben. Hier gibt es voll auf die burleske Fresse, wie wenn man mit einem tatarischen Champion im Oktagon stehen würde.
Der erste Brüller war dann die Schilderung einer nur halb geglückten Abtreibung mit einer Stricknadel in der Wohnung unserer tatarischen Familie. Die hässliche Tochter war nämlich schwanger, sehr zum Missfallen der Mutter Rosa. Also wurde von der Nachbarin mit der Stricknadel einwenig in medias res gestochert, bis Blut kam. Alle waren glücklich, bis der Bauch trotzdem wuchs. Die Tochter hätte nämlich Zwillinge zur Welt gebracht und so traf die Nadel nur ein Kind. Brüller. Fehlte nur noch, dass der Vater währenddessen Sodomie mit dem Hausschaf auf dem Balkon getrieben und anschließend geschächtet hätte zur Feier des Tages. Dann wären wir auf dem Niveau von BORAT: Touristic Guidings to Minor Nation of U.S. and A. and Touristic Guidings to Glorious Nation of Kazakhstan oder Molwanien gewesen. Weil die Turk-Völker offensichtlich die Ostfriesen der Sowjetunion waren.
Das Niveau wurde dann am Verlauf weniger blutig, aber stets war die einzige Witzigkeitsgrundlage, dass Eigen- und Fremdbild von Rosa nicht übereinstimmten. Ohne sie würde gar nichts laufen und das Enkelkind wächst natürlich bei ihr und nicht der dämlichen Tochter auf. Dieses Schema hatte sich dann bei mir zur Hälfte des Buchs abgenutzt und ich warf die Klamotte in die Ecke. Das ist einfach nicht mein Humor. Und so etwas schaffte es auf die Longlist des Deutschen Buchpreises...
Wenn man es einem Genre zuordnen will, dann gehört dieses Buch eindeutig in die Rubrik Humor. Die Autorin will uns mit bissigem Humor unterhalten. Hier geht es nicht, um Gesellschaftsstudien oder die realistische Darstellung einer anderen Kultur. Das Buch ist ganz bewusst total überzeichnet bei der Ausgestaltung der auftretenden Figuren. Das ist ja eine legitime Vorgehensweise, um Menschen zum Lachen zu bringen. Diese Überzeichnungen sind für manche Leute witzig und für andere Leser schockierend. Wenn gleich zu Beginn die geifernde Hauptperson Rosa ihre einzige Tochter als dumm und hässlich bezeichnet, den eigenen Mann als willenlose Amöbe abqualifiziert und ansonsten eigentlich kein gutes Haar an niemand läßt, dann weiß man: hier wird es keinen feinsinnigen Wortwitz oder tiefgründigen, humoristische Sprachspielerei geben. Hier gibt es voll auf die burleske Fresse, wie wenn man mit einem tatarischen Champion im Oktagon stehen würde.
Der erste Brüller war dann die Schilderung einer nur halb geglückten Abtreibung mit einer Stricknadel in der Wohnung unserer tatarischen Familie. Die hässliche Tochter war nämlich schwanger, sehr zum Missfallen der Mutter Rosa. Also wurde von der Nachbarin mit der Stricknadel einwenig in medias res gestochert, bis Blut kam. Alle waren glücklich, bis der Bauch trotzdem wuchs. Die Tochter hätte nämlich Zwillinge zur Welt gebracht und so traf die Nadel nur ein Kind. Brüller. Fehlte nur noch, dass der Vater währenddessen Sodomie mit dem Hausschaf auf dem Balkon getrieben und anschließend geschächtet hätte zur Feier des Tages. Dann wären wir auf dem Niveau von BORAT: Touristic Guidings to Minor Nation of U.S. and A. and Touristic Guidings to Glorious Nation of Kazakhstan oder Molwanien gewesen. Weil die Turk-Völker offensichtlich die Ostfriesen der Sowjetunion waren.
Das Niveau wurde dann am Verlauf weniger blutig, aber stets war die einzige Witzigkeitsgrundlage, dass Eigen- und Fremdbild von Rosa nicht übereinstimmten. Ohne sie würde gar nichts laufen und das Enkelkind wächst natürlich bei ihr und nicht der dämlichen Tochter auf. Dieses Schema hatte sich dann bei mir zur Hälfte des Buchs abgenutzt und ich warf die Klamotte in die Ecke. Das ist einfach nicht mein Humor. Und so etwas schaffte es auf die Longlist des Deutschen Buchpreises...
February 16, 2022
Pagrindinė mintis ta pati, kaip Babos Dunjos, ir kyla klausimas, kam reikia dar vienos knygos apie močiučių meilę anūkėms ir "perestroiką". Tik kad Rozalinda ne Dunja, tad ir jos meilė kaip koks kalavijas: kerta viską, kas atrodo nereikalinga, o jei pakeliui užkabino ir kažką, dėl ko skauda - ką darysi, kaip nors užgis.
Ir tiesą sakant galima ją suprasti - gyvenimas žiaurus, tačiau vis pasiūlo visokių galimybių, o žmonės kvaili ir nenuspėjami, tai kaip čia nesisuksi ir visko nereguliuosi. Man gražiausia tai, kad visame savo aštrume ir apsukrume Rozalinda švelniai ir nuolankiai tiki Dievu, nepamiršdama jam padėkoti vien tik tam, kad jis netyčia nepasijustų vienišas, ir nors ji pati nei mato, nei moka parodyti, atsiranda žmonių, atrandančių jos didelę širdį.
Ir tiesą sakant galima ją suprasti - gyvenimas žiaurus, tačiau vis pasiūlo visokių galimybių, o žmonės kvaili ir nenuspėjami, tai kaip čia nesisuksi ir visko nereguliuosi. Man gražiausia tai, kad visame savo aštrume ir apsukrume Rozalinda švelniai ir nuolankiai tiki Dievu, nepamiršdama jam padėkoti vien tik tam, kad jis netyčia nepasijustų vienišas, ir nors ji pati nei mato, nei moka parodyti, atsiranda žmonių, atrandančių jos didelę širdį.
January 12, 2023
Wow…
Dar neteko skaityti knygos su tokiu poveikiu- mano net kūnas reagavo: pykino, šiaušėsi, kaito. Bariausi, aikčiojau, piktai juokiausi, šnypščiau. Draugė, pasidalinus apie tai, atliepė-“nu tu mėgsti iššūkius!”.
Jeigu babos Dunjos ( iš kitos autorės knygos) gyvumas buvo jaukus ir išmintingas, tai Rozalija iš “Totoriškos virtuvės aštrumų” kėlė nemalonius jausmus- retai kada alfa narcisistinė, ribinė asmenybė bus maloni, priimtina.
Galvoju, kad todėl taip emociškai paveikia šitaip gyvai nupieštas moters paveikslas/charakteris, kad tai pažįstama, tai iš mano asmeninių bei visų possovietinių psichologinių traumų. Kai kurie elementai knygoje ir patys traumuoja. Ir trūko labiausiai turbūt suvedimo/ išvedimo iš visos šitos “peklos”. Dabar taip ir liko kyboti… Todėl labai atsargiai rekomenduočiau kažkam eiti į pažintį su Rozalija.
Na, kadangi poveikis yra toks-bravo autorei. Bet matyt dabar atsargiau imsiu Bronsky knygas į rankas-jos gali kąsti.
Dar neteko skaityti knygos su tokiu poveikiu- mano net kūnas reagavo: pykino, šiaušėsi, kaito. Bariausi, aikčiojau, piktai juokiausi, šnypščiau. Draugė, pasidalinus apie tai, atliepė-“nu tu mėgsti iššūkius!”.
Jeigu babos Dunjos ( iš kitos autorės knygos) gyvumas buvo jaukus ir išmintingas, tai Rozalija iš “Totoriškos virtuvės aštrumų” kėlė nemalonius jausmus- retai kada alfa narcisistinė, ribinė asmenybė bus maloni, priimtina.
Galvoju, kad todėl taip emociškai paveikia šitaip gyvai nupieštas moters paveikslas/charakteris, kad tai pažįstama, tai iš mano asmeninių bei visų possovietinių psichologinių traumų. Kai kurie elementai knygoje ir patys traumuoja. Ir trūko labiausiai turbūt suvedimo/ išvedimo iš visos šitos “peklos”. Dabar taip ir liko kyboti… Todėl labai atsargiai rekomenduočiau kažkam eiti į pažintį su Rozalija.
Na, kadangi poveikis yra toks-bravo autorei. Bet matyt dabar atsargiau imsiu Bronsky knygas į rankas-jos gali kąsti.
November 5, 2015
Lately, I seem to be reading a lot of "unreliable narrator" fiction featuring women with deteriorating minds, and I’m not sure what this says about me, but I could not put this book down!
Rosalinda is the ultimate mother, grandmother and mother-in-law from hell. She’s arrogant, vain, abrasive, highly meddling, and dangerously abusive . The writing is sarcastic and bitterly amusing and I can’t even tell if I was moved by the desperate loneliness of Rosalinda because she was downright hateful and selfish. Well, maybe I was moved a little. She was an awful, rotten woman, with really no redeeming qualities; but so delusional, lost and uncared for that it was sad.
There was a ton of quirky supporting characters and Soviet satire that moved the story along quickly to a strange, hallucinogenic ending. Recommended.
Rosalinda is the ultimate mother, grandmother and mother-in-law from hell. She’s arrogant, vain, abrasive, highly meddling, and dangerously abusive . The writing is sarcastic and bitterly amusing and I can’t even tell if I was moved by the desperate loneliness of Rosalinda because she was downright hateful and selfish. Well, maybe I was moved a little. She was an awful, rotten woman, with really no redeeming qualities; but so delusional, lost and uncared for that it was sad.
There was a ton of quirky supporting characters and Soviet satire that moved the story along quickly to a strange, hallucinogenic ending. Recommended.
March 14, 2022
Pradėjusi skaityti trumpam nusivyliau: negi laukia antra Baba Dunja? Nors pastaroji patiko, visgi norėjosi ko nors kitoniško. Bet, o vaikeli, Rozalinda yra visai kitas lygis! Skaičiau ir mėgavausi kiekvienu sakiniu, kiekvienu skyriumi. Tiek daug toksiškumo, manipuliacijos, savęs pervertinimo jau seniai neteko sutikti. O geriausia (kartu ir baisiausia), kad dalelę Rozos atpažintum kone kiekvienoje kontroliuojančioje sovietų laikais augusioje moteryje. Net savęs joje radau – taip stipriai persismelkia tie įsitikinimai iš kartos į kartą. Kurdama tokį tirštą, klampų personažą autorė atskleidžia neabejotiną talentą. Ir knyga baigiasi pačiu laiku – dar 100 psl., ir Rozalindos jau būtų per daug.
February 9, 2020
Was für ein merkwürdiges Buch. Im Mittelpunkt stehen drei Generationen Frauen, die zunächst in der Sowjetunion leben, später in der BRD. Oder besser gesagt: Im Mittelpunkt steht Rosa, die Großmutter. Ein durch und durch grausamer, manipulativer Mensch, gleichzeitig pragmatisch, zupackend, attraktiv. Dass sie keinerlei Selbstkritik oder Selbstzweifel kennt, macht sie genauso unsympathisch wie die Tatsache, dass sie für ihre eigene Tochter nur Verachtung übrig hat, sie nennt sie dumm und häßlich. Anders dagegen ihre Enkelin – die liebt sie abgöttisch, was sie aber nicht davon abhält, auch diese zu manipulieren und nach ihren Vorstellungen formen zu wollen. Die Tochter Sulfia bleibt über weite Strecken des Buches blass, doch ab circa der Mitte begann ich sie – als kompletten Gegenentwurf zu ihrer Mutter – sehr zu schätzen.
Die Geschichte lebt von Zuspitzungen, die wohl humorig sein sollen. Allerdings konnte ich bei dem Buch an keiner einzigen Stelle lachen. Was mich bei der Stange hielt, war meine immer wieder aufkeimende Wut auf Rosa. Stellenweise denkt man aber auch wieder, Rosa verstehen zu können – als Produkt ihrer Zeit, ihres Umfelds, der politischen Umständen, in denen sie lebt. Nur so kann/konnte man vielleicht unter bestimmten Verhältnissen überleben. Dann wieder kann man sie nur hassen, denn nichts davon erklärt ihre grausame Kälte.
Zu meiner Überraschung hatte ich am Ende doch ein wenig Mitgefühl mit Rosa. Sie bezahlt einen hohen Preis für das, was sie in ihrem Leben angerichtet hat. Und der Klappentext lässt einen ahnen, dass die Autorin mit der Enkelin viel gemein hat, also dass Rosa womöglich ihrer Großmutter durchaus ähnlich war. Und wenn man die Geschichte ein wenig sacken lässt, wird einem klar, dass die meisten von uns eine solche Rosa kennen – vielleicht in der eigenen Familie, vielleicht im weiteren Bekanntenkreis. Frauen, die gleichermaßen erzürnen, wie beeindrucken.
Die Geschichte lebt von Zuspitzungen, die wohl humorig sein sollen. Allerdings konnte ich bei dem Buch an keiner einzigen Stelle lachen. Was mich bei der Stange hielt, war meine immer wieder aufkeimende Wut auf Rosa. Stellenweise denkt man aber auch wieder, Rosa verstehen zu können – als Produkt ihrer Zeit, ihres Umfelds, der politischen Umständen, in denen sie lebt. Nur so kann/konnte man vielleicht unter bestimmten Verhältnissen überleben. Dann wieder kann man sie nur hassen, denn nichts davon erklärt ihre grausame Kälte.
Zu meiner Überraschung hatte ich am Ende doch ein wenig Mitgefühl mit Rosa. Sie bezahlt einen hohen Preis für das, was sie in ihrem Leben angerichtet hat. Und der Klappentext lässt einen ahnen, dass die Autorin mit der Enkelin viel gemein hat, also dass Rosa womöglich ihrer Großmutter durchaus ähnlich war. Und wenn man die Geschichte ein wenig sacken lässt, wird einem klar, dass die meisten von uns eine solche Rosa kennen – vielleicht in der eigenen Familie, vielleicht im weiteren Bekanntenkreis. Frauen, die gleichermaßen erzürnen, wie beeindrucken.
September 17, 2021
Pirmas impulsas, aišku, yra baisėtis pagrindine veikėja-pasakotoja. Kad ji visus reguliuoja, tvarko, sunaikina viską, kas jos artimosioms ir artimiesiems atsitinka gero, sužlugdo, sunaikina ir numarina.
Ir tikrai baisi knyga, nežinau ką galvojo žmogus, blurbse rašantis, kad čia maždaug visokių smagių dialogų pasiskaitysit. Man tai ji viena iš labiausiai slegiančių knygų - nyki ir baisi tiek, kad pasidaro net labai gera.
Galima sakyti, kad ta pagrindinė baba Rozalinda yra sociopatė ar kitokia x-patė, bet ne tai liūdniausia. Liūdniausia, kad būdama tokia plastikinių visuomenės įsitikinimų prižiūrėtoja, ji yra tiksliai nuėmusi ir labai aršiai saugo visus dominuojančius elgesio štampus ir vertinimo standartus. T.y., visiškai bet ką dėl to standarto gali padaryti. Ir toje skalėje (kurios ji nesukūrė, o tik atspindi kaip prūdas) pvz. santuoka su užsieniečiu yra daug didesnė vertybė, negu pedofilo nekankinamas vaikas. Puiki racionalaus pasirinkimo principo iliustracija - mažesnis gėris (vaikas) paaukojamas didesniam gėriui (prestižui). Tam didesniam gėriui aukojami vienas po kito visi Rozalindos artimieji. Nesipriešina aukojami, nes tą pačią plastikinę verčių hierarchiją yra įtikėję. Būtent tai yra liūdniausia, ir, tiesą sakant, atpažįstama iki pykinimo. Atvejų, kai ginant verčių skalę nukapojamos galvos gyviems aplinkiniams (o jie jas nuolankiai palenkia), yra apsčiai ir dabar, ne tik tame galutinai išsunktame ir visiškai sufrykintame sovietmetyje. Jeigu nebūtų, tada gal tikrai šita knyga būtų tokia istorinė tragikomedija.
Ir tikrai baisi knyga, nežinau ką galvojo žmogus, blurbse rašantis, kad čia maždaug visokių smagių dialogų pasiskaitysit. Man tai ji viena iš labiausiai slegiančių knygų - nyki ir baisi tiek, kad pasidaro net labai gera.
Galima sakyti, kad ta pagrindinė baba Rozalinda yra sociopatė ar kitokia x-patė, bet ne tai liūdniausia. Liūdniausia, kad būdama tokia plastikinių visuomenės įsitikinimų prižiūrėtoja, ji yra tiksliai nuėmusi ir labai aršiai saugo visus dominuojančius elgesio štampus ir vertinimo standartus. T.y., visiškai bet ką dėl to standarto gali padaryti. Ir toje skalėje (kurios ji nesukūrė, o tik atspindi kaip prūdas) pvz. santuoka su užsieniečiu yra daug didesnė vertybė, negu pedofilo nekankinamas vaikas. Puiki racionalaus pasirinkimo principo iliustracija - mažesnis gėris (vaikas) paaukojamas didesniam gėriui (prestižui). Tam didesniam gėriui aukojami vienas po kito visi Rozalindos artimieji. Nesipriešina aukojami, nes tą pačią plastikinę verčių hierarchiją yra įtikėję. Būtent tai yra liūdniausia, ir, tiesą sakant, atpažįstama iki pykinimo. Atvejų, kai ginant verčių skalę nukapojamos galvos gyviems aplinkiniams (o jie jas nuolankiai palenkia), yra apsčiai ir dabar, ne tik tame galutinai išsunktame ir visiškai sufrykintame sovietmetyje. Jeigu nebūtų, tada gal tikrai šita knyga būtų tokia istorinė tragikomedija.
February 8, 2018
A zany, propulsive novel about Rosa, a middle-aged mother and eventually grandmother in late-Soviet Russia, whose emotional manipulativeness, delusions of grandeur, and larger-than-life ego are so compelling that her unreliable narration destabilizes and entertains you at the same time as you’re confusedly rooting for her.
My full Booktube review here: https://youtu.be/DQ1VBoXnEb8
My full Booktube review here: https://youtu.be/DQ1VBoXnEb8
February 23, 2019
This started funny but alas Rosa reminded me so much of my grandmother that it was at points at bit frightening... Still a great read and will certainly pick up more by this author.
May 26, 2025
Su didžiuliu pasimėgavimu suklausiusi babą Dunją, nieko nelaukusi puoliau klausyti ,,Totoriškos virtuvės aštrumus". Pirmas dalykas, kuris krito į akis (o gal reiktų sakyti ausį) - įgarsinimas. Čia jau nebe Larisa Kalpokaitė, o Nijolė Narmontaitė įgarsino. O, dievai, koks didžiulis skirtumas nuo Larisos, bet ir vėl - kaip puikiai Nijolės balsas tiko Rozai. Neįsivaizduoju, kad kažkas kitas galėtų įgarsinti geriau. Visa istorija - tarsi vaikščiojimas lynu ir didelė dalis tos įtampos - įgarsintojos nuopelnas.
Jau praeitoje apžvalgoje kalbėjau apie Bronsky, tad per daug nesiplėsiu, bet, kas, manau, svarbu šios knygos supratimui - faktas, kad autorė gimusi rusijoje, bet nuo trylikos gyveno Vokietijoje ir šitai ji sumaniai išnaudoja savo kūriniuose. Autorė labai mėgsta pastatyti homo sovieticus prieš vakarietišką žmogų ir atverti to sovietinio žmogaus pačią šerdį.
Šis kūrinys - tarsi vidinis Rozos monologas. Gimusi vaikų namuose ir susitvarkiusi gyvenimą taip kaip privalo kiekviena moteris (aš čia, žinoma, ironizuoju): vyras, dukra, namai, darbas, Roza nuolat sprendžia gyvenimo pamėtėjamus galvosūkius. Galiausiai kūrinys tampa ironiška, despotiška ir tragikomiška trijų kartų šeimos saga.
Istorija linijinė, šokinėjimo laike čia nebus, tad ir siužetą sekti lengva, bet į tą tekėjimą vis įsiterpia netikėti siužeto vingiai, kas nuolat priverčia aikčioti. Ir kai sakau aikčioti, neperdedu, nes netikėtumų čia bus labai labai netikėtų!!! Be to ir pasakotojos patirtis užburia - galime vertinti iš savo postmodernaus pasaulio suvokimo kaip toli nuėjome, kaip gerai gyvename ir kiek kančios slypi moteryse, kurios turėjo būti tobulos ir nuolat vaidinti vaidinti vaidinti.
Sakiniai lakoniški, tiklūs, o skaitomi griežto Nijolės Narmontaitės balso tampa dar ir nepaprastai įtikinami. Čia ištisas radio teatras. Koks tonas, kokios intonacijos, pauzės. Roza turi skambėti kaip Nijolė. Be jokių abejonių. Ironija ir sarkazmas taip pat žengia koja kojon, bet labiau ne kaip meninė priemonė, o gynybos mechanizmas, slepiantis traumas, motinystės sunkumą, emigracijos iššūkius ir apskritai sunkumą savyje, kai esi neišmylėtas, nelauktas ir nepriimtas. Klausant vis sukosi mintys - kaip sunku pasaulyje, kai neturi tos centrinės ašies savyje, kad esi priimtas, kad esi geras ir pakankamas. Tikiu, kad dauguma Rozoje atpažins savo motinas. Gal ne pilna apimtimi, gal tik blyksniais, bet tokių momentų bus. O tada... Liūdna, sunku, nes ir tam žmogui sunku tik ar jis pats suvokia kas jame dedasi.
Kiek daug temų gvildena šis kūrinys - ką reiškia būti moterimi, mama, dukra, močiute, kultūrinis identitetas, emigracija. Mes stebime kaip puikiai Roza tvarkosi. Jai kliūtys neegzituoja ir niekaip neapleido jausmas, kad mes linkę tokiomis savarankiškomis bei nepasiduodančiomis moterimis gėrėtis, o autorė leido pažiūrėti kas gi slepiasi už viso šio fasado - griežta kotrolė sau ir savo aplinkai. Niekas negali tiesiog būti, viskas turi būti sukontroliuota, sustyguota, sudėliota, nes jei jau paleisi, atleisti, leisi būti - viskas grius. O juk kontrolė realiai yra tik iliuzija ir itin nesaugiai besijaučiančių žmonių būdas išgyventi.
Alinos Bronsky šioje knygoje kuriamas pasaulis labai realus, tačiau jo dualumas - judėjimas iš rusijos į Vakarus sukuria kažkokią nerealumo atmosferą. Mes puikiai suvokiame kaip skiriasi šie du pasauliai išoriškai, o ir mentaliai. Viena aišku, kokiais aukštais dvasiniais idealais vaidintų besivadovaujantis sovietinis žmogus, niekas nėra didesnis daiktų vergas už jį. Atrodyti, turėti, pasirodyti, parodyti - štai dėl ko gyvena. Na, o būti, jausti, išbūti - čia jau ne jiems suprasti. Jausmus užglušinam ir pirmyn veikti.
Emociškai šita knyga - tikri amerikietiški kalneliai. Jūs kvatositės už pilvo susiėmę, o paskui galimai nemiegosite naktį galvodami ar tikrai tai juokinga. Greičiausiai ne. Čia toks savotiškas būdas maksimaliai, kiek įmanoma dabartinėmis sąlygomis, pajausti sovietinės moters gyvenimo būdą ir jo tragiškumą sau pačiai ir ją supantiems artimiesiems. Neišjudins ši knyga tik visiško bejausmio, nes joje tie užslėpto skausmo, nesuvoktos traumos ir neįsisąmoninto noro tą visą brūdą perduoti kitai kartai, kad tai tęstųsi be galo.
Seniai klausiau kažką labiau įsimintino. Nijolė Narmontaitės įgarsinimas ir nuostabus Alinos Bronsky tekstas yra bomba. Čia ne tiesiog klausymas, čia patirtis, išgyvenimas, kuri išjudins, prajuokins, pakraupins ir tikrai nepaliks jūsų minčių dar ilgą laiką. Daug sarkazmo, mamos dukros, močiutės anūkės ir moterų tarpusavio santykių intymiausių užkulisių, kurie nepaliks abejingais. Norintiems tikros šeimos sagos. Ne tos nupoliruotos iki blizgesio, bet skaudžios, saldžiai karčios ir kandančios visai kaip tie totoriškos virtuvės aštrumai.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Jau praeitoje apžvalgoje kalbėjau apie Bronsky, tad per daug nesiplėsiu, bet, kas, manau, svarbu šios knygos supratimui - faktas, kad autorė gimusi rusijoje, bet nuo trylikos gyveno Vokietijoje ir šitai ji sumaniai išnaudoja savo kūriniuose. Autorė labai mėgsta pastatyti homo sovieticus prieš vakarietišką žmogų ir atverti to sovietinio žmogaus pačią šerdį.
Šis kūrinys - tarsi vidinis Rozos monologas. Gimusi vaikų namuose ir susitvarkiusi gyvenimą taip kaip privalo kiekviena moteris (aš čia, žinoma, ironizuoju): vyras, dukra, namai, darbas, Roza nuolat sprendžia gyvenimo pamėtėjamus galvosūkius. Galiausiai kūrinys tampa ironiška, despotiška ir tragikomiška trijų kartų šeimos saga.
Istorija linijinė, šokinėjimo laike čia nebus, tad ir siužetą sekti lengva, bet į tą tekėjimą vis įsiterpia netikėti siužeto vingiai, kas nuolat priverčia aikčioti. Ir kai sakau aikčioti, neperdedu, nes netikėtumų čia bus labai labai netikėtų!!! Be to ir pasakotojos patirtis užburia - galime vertinti iš savo postmodernaus pasaulio suvokimo kaip toli nuėjome, kaip gerai gyvename ir kiek kančios slypi moteryse, kurios turėjo būti tobulos ir nuolat vaidinti vaidinti vaidinti.
Sakiniai lakoniški, tiklūs, o skaitomi griežto Nijolės Narmontaitės balso tampa dar ir nepaprastai įtikinami. Čia ištisas radio teatras. Koks tonas, kokios intonacijos, pauzės. Roza turi skambėti kaip Nijolė. Be jokių abejonių. Ironija ir sarkazmas taip pat žengia koja kojon, bet labiau ne kaip meninė priemonė, o gynybos mechanizmas, slepiantis traumas, motinystės sunkumą, emigracijos iššūkius ir apskritai sunkumą savyje, kai esi neišmylėtas, nelauktas ir nepriimtas. Klausant vis sukosi mintys - kaip sunku pasaulyje, kai neturi tos centrinės ašies savyje, kad esi priimtas, kad esi geras ir pakankamas. Tikiu, kad dauguma Rozoje atpažins savo motinas. Gal ne pilna apimtimi, gal tik blyksniais, bet tokių momentų bus. O tada... Liūdna, sunku, nes ir tam žmogui sunku tik ar jis pats suvokia kas jame dedasi.
Kiek daug temų gvildena šis kūrinys - ką reiškia būti moterimi, mama, dukra, močiute, kultūrinis identitetas, emigracija. Mes stebime kaip puikiai Roza tvarkosi. Jai kliūtys neegzituoja ir niekaip neapleido jausmas, kad mes linkę tokiomis savarankiškomis bei nepasiduodančiomis moterimis gėrėtis, o autorė leido pažiūrėti kas gi slepiasi už viso šio fasado - griežta kotrolė sau ir savo aplinkai. Niekas negali tiesiog būti, viskas turi būti sukontroliuota, sustyguota, sudėliota, nes jei jau paleisi, atleisti, leisi būti - viskas grius. O juk kontrolė realiai yra tik iliuzija ir itin nesaugiai besijaučiančių žmonių būdas išgyventi.
Alinos Bronsky šioje knygoje kuriamas pasaulis labai realus, tačiau jo dualumas - judėjimas iš rusijos į Vakarus sukuria kažkokią nerealumo atmosferą. Mes puikiai suvokiame kaip skiriasi šie du pasauliai išoriškai, o ir mentaliai. Viena aišku, kokiais aukštais dvasiniais idealais vaidintų besivadovaujantis sovietinis žmogus, niekas nėra didesnis daiktų vergas už jį. Atrodyti, turėti, pasirodyti, parodyti - štai dėl ko gyvena. Na, o būti, jausti, išbūti - čia jau ne jiems suprasti. Jausmus užglušinam ir pirmyn veikti.
Emociškai šita knyga - tikri amerikietiški kalneliai. Jūs kvatositės už pilvo susiėmę, o paskui galimai nemiegosite naktį galvodami ar tikrai tai juokinga. Greičiausiai ne. Čia toks savotiškas būdas maksimaliai, kiek įmanoma dabartinėmis sąlygomis, pajausti sovietinės moters gyvenimo būdą ir jo tragiškumą sau pačiai ir ją supantiems artimiesiems. Neišjudins ši knyga tik visiško bejausmio, nes joje tie užslėpto skausmo, nesuvoktos traumos ir neįsisąmoninto noro tą visą brūdą perduoti kitai kartai, kad tai tęstųsi be galo.
Seniai klausiau kažką labiau įsimintino. Nijolė Narmontaitės įgarsinimas ir nuostabus Alinos Bronsky tekstas yra bomba. Čia ne tiesiog klausymas, čia patirtis, išgyvenimas, kuri išjudins, prajuokins, pakraupins ir tikrai nepaliks jūsų minčių dar ilgą laiką. Daug sarkazmo, mamos dukros, močiutės anūkės ir moterų tarpusavio santykių intymiausių užkulisių, kurie nepaliks abejingais. Norintiems tikros šeimos sagos. Ne tos nupoliruotos iki blizgesio, bet skaudžios, saldžiai karčios ir kandančios visai kaip tie totoriškos virtuvės aštrumai.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
August 12, 2021
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#143
Skaičiau pirmą šios autorės knygą apie babą Dunją, tai nelabai kažkaip buvo sudominusi, tačiau šita sudomino nuo pačių pirmųjų puslapių. Buvo labai įdomu skaityti ir savaime įsivaizduoti veikėjų kasdienybę gūdžiais sovietmečio laikais. Labai daug dalykų buvo artima, atrodo lyg skaitydamas butum šalia ir dalyvautum.
Patiko šitas kartų bendravimas ir bandymas sutarti, net jei kiekviena iš jų yra savotiškai kitokia. Lengvai skaitėsi visos komiškos situacijos, bei bandymas suvokti kas mes tokie ir kodėl.
Knyga rekomenduoju, pretenduoja į mano mėgstamiausių knygų sąrašą.
www.facebook.com/miciausknygos
#143
Skaičiau pirmą šios autorės knygą apie babą Dunją, tai nelabai kažkaip buvo sudominusi, tačiau šita sudomino nuo pačių pirmųjų puslapių. Buvo labai įdomu skaityti ir savaime įsivaizduoti veikėjų kasdienybę gūdžiais sovietmečio laikais. Labai daug dalykų buvo artima, atrodo lyg skaitydamas butum šalia ir dalyvautum.
Patiko šitas kartų bendravimas ir bandymas sutarti, net jei kiekviena iš jų yra savotiškai kitokia. Lengvai skaitėsi visos komiškos situacijos, bei bandymas suvokti kas mes tokie ir kodėl.
Knyga rekomenduoju, pretenduoja į mano mėgstamiausių knygų sąrašą.
June 9, 2019
The memorable thing about this novel is the character of our narrator, Rosa Achmetowna The archetypal feared Mother-in-law, unable-to-show-her-love mother, & excessively doting grandmother. Strong, independent, a voice that easily directs the narrative, I was honestly torn between understanding/almost liking and/or hating her. Sometimes, it seemed like she was the woman that might not realize how hurtful she was being to her loved ones. Other times it seemed she was fully cognizant of this but saw it as inevitable, as she was in the right and/or simply did not care. Most of the time, the essential thing was that she would come through when it really counted, unveiling that she might have a heart after all. I was shocked at these times, her previous words, decisions, etcetera being so contradicting, and genuinely so.
She very clearly discusses her dislike, sometimes regret regarding her only daughter Sulfia. She says the worst things about her, negative things that would be better suited for a most hated enemy. Nicknamed "Stupid Sulfia", she has no faith in her looks finding her any sort of husband, let alone a quality one. She does not believe in her daughter at all, in any way. In order to, how she sees it, "compensate", she does things such as setting her up with bachelors, filing paperwork to move her across the continent, visiting the three husbands she eventually has; the general scheming and conning in order to create the life for her she sees to be right, because she knows best, of course.
Rosa treats her husband the same way, a not-so-reserved dislike bordering on hatred. But, she remains married to him, as much for image reasons as for an affinity for him she herself may be in denial about.
Aminat, named by her of course, Sulfia's daughter from the first marriage, is a ray of sunshine in Rosa's family members. She falls in love with her granddaughter as she almost single-handedly decides to raise her, going so far as to kidnap Aminat, audaciously stating that Aminat belongs to her.
The other two female heroines are also memorable, but their presence is not as strong (obviously in part due to their not directly narrating their side of the story).
A humorous but also sad (wartime, underprivileged countries) story with three unique leading heroines. Three generations: grandmother, mother, daughter. The intertwining familial dynamics, their laughable adventures across countries, scenes that remind readers of their own family drama, while the men fade into the background, because we all know the women run the show.
She blames her husband Kalganow, completely illegitimately, for Sulfai's death. To place that kind of guilt on someone, especially when they are ill themselves, already depressed, is inexcusable. And this was not something retracted once she came to her senses. Another time, she tries to commit suicide in part, I am convinced, in hopes that she would not succeed and guilt Sulfia into not relocating with her current husband so she can still have Aminat. She succeeds in this, and not only feels no remorse, but also expresses no inkling how selfish this is. These are only a few examples, but, even though she does in her own way ensure the well being of Aminat, Sulfia, and even all five of their combined husbands/serious love interests (none, three, two, respectively), such decisions cannot be forgiven, most definitely without evidence of any remorse whatsoever.
She very clearly discusses her dislike, sometimes regret regarding her only daughter Sulfia. She says the worst things about her, negative things that would be better suited for a most hated enemy. Nicknamed "Stupid Sulfia", she has no faith in her looks finding her any sort of husband, let alone a quality one. She does not believe in her daughter at all, in any way. In order to, how she sees it, "compensate", she does things such as setting her up with bachelors, filing paperwork to move her across the continent, visiting the three husbands she eventually has; the general scheming and conning in order to create the life for her she sees to be right, because she knows best, of course.
Rosa treats her husband the same way, a not-so-reserved dislike bordering on hatred. But, she remains married to him, as much for image reasons as for an affinity for him she herself may be in denial about.
Aminat, named by her of course, Sulfia's daughter from the first marriage, is a ray of sunshine in Rosa's family members. She falls in love with her granddaughter as she almost single-handedly decides to raise her, going so far as to kidnap Aminat, audaciously stating that Aminat belongs to her.
The other two female heroines are also memorable, but their presence is not as strong (obviously in part due to their not directly narrating their side of the story).
A humorous but also sad (wartime, underprivileged countries) story with three unique leading heroines. Three generations: grandmother, mother, daughter. The intertwining familial dynamics, their laughable adventures across countries, scenes that remind readers of their own family drama, while the men fade into the background, because we all know the women run the show.
She blames her husband Kalganow, completely illegitimately, for Sulfai's death. To place that kind of guilt on someone, especially when they are ill themselves, already depressed, is inexcusable. And this was not something retracted once she came to her senses. Another time, she tries to commit suicide in part, I am convinced, in hopes that she would not succeed and guilt Sulfia into not relocating with her current husband so she can still have Aminat. She succeeds in this, and not only feels no remorse, but also expresses no inkling how selfish this is. These are only a few examples, but, even though she does in her own way ensure the well being of Aminat, Sulfia, and even all five of their combined husbands/serious love interests (none, three, two, respectively), such decisions cannot be forgiven, most definitely without evidence of any remorse whatsoever.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 9, 2020
Respekt an die Autorin für eine derart unsympathische und unangenehme Hauptfigur - die sie nicht nur zum Leben erweckt, sondern sie "ihr Ding" auch mehr oder weniger kompromisslos von Anfang bis Ende durchziehen lässt.
Wir haben es hier mit einer eher seltenen Erzählperspektive zu tun: Missbrauch, vor allem emotionaler Natur, aus Sicht der Täterin. Dabei handelt es sich um Rosalinde, eine grausame, aus eigener Anschauung aber allen anderen in allen Belangen deutlich überlegene Ehefrau, Mutter und später auch Großmutter. Rosalinde lebt gewissermaßen in einer völlig eigenen Welt, in der sie die einzige ist, die Durchblick hat und überhaupt dafür sorgt, dass alles läuft - ohne sie wären ihre Angehörigen hoffnungslos verloren. Vielleicht kennt ihr ähnliche dominante Frauengestalten aus eurem eigenen Umfeld, mir zumindest kamen einige Szenen und Aussagen Rosas - wenn man das völlig Überzeichnete mal abzieht - durchaus bekannt vor.
Die Geschichte beginnt Ende der 70er Jahre in einem abgelegenen Teil der Sowjetunion, Rosalindes noch junge (und völlig dumme, häßliche und unfähige) Tochter Sulfia ist schwanger. Was folgt ist ein Familiendrama über drei Generationen hinweg, das in der Fastgegenwart in Deutschland endet.
Grob gesagt habe ich das Buch in vier Teilen "erlebt". Der Anfang war ziemlich heftig, denn die innerfamilären Beziehungen werden in ihrer brutalen Direktheit gleich auf dem Silbertablett präsentiert. Das hat mich zunächst einmal interessiert: Schafft die Autorin es, Rosalinde durchgängig zu unsympathisch zu erzählen, ohne dass es am Ende ins Kitschige oder gar Belanglose abdriftet? Nun, grundsätzlich hat sie das für mich geschafft, auch wenn der Weg nicht immer ganz leicht war. Denn nach dem Auftakt kam für mich eine ziemliche Durststrecke, ca. das zweite Viertel. Da passierte nichts genug, um mich mitzunehmen, und ich fand es eher langweilig.
Dann wartet der Plot ab ca. der Hälfte allerdings mit drei nacheinanderfolgenden dramatischen Wendungen auf, die mich ziemlich mitgenommen haben. Da war das Buch ganz stark: Zwar weiterhin größtenteils sehr unangenehm zu lesen, denn der emotionale Missbrauch schlug wirklich sehr eklige Wege ein, aber ich war fasziniert, auf eine angewiderte-mitfühlende Weise.
Das Ende, also ca. das letzte Viertel, fiel dann wieder etwas ab, da wurde es mir ein wenig zu "schrill". Ich bin mir ehrlich gesagt auch nicht ganz sicher, ob da am Ende alle Erzählstränge der tatsächlichen Realität entsprechen oder Rosa sich nicht immer weiter in ihre eigenen Illusionen und falschen Wahrnehmungen geflüchtet ist. Ihr ursprüngliches Verhalten wurde durch die grausame Kindheit und zahlreichen damit verbundenen Entbehrungen angedeutet: Verdrängen, Vergessen, das Schaffen einer eigenen Realität - das half Rosalinde beim Überleben. Nicht ausgeschlossen, dass sie bei den späteren Schicksalsschlägen wieder in diese psychologischen Muster zurückfiel.
So oder so, ein mutiges Buch, mit dem die Autorin ein ziemliches Wagnis eingegangen ist. Fröhlich geht anders, auch würde ich es nicht als "schwarzen Humor" klassifizieren - eher nur schwarz. Also nicht für jeden, aber wer mal Lust auf etwas Abgründiges aus sehr ungewöhnlicher, unbequemer Perspektive hat, kann ja mal reichschauen.
Wir haben es hier mit einer eher seltenen Erzählperspektive zu tun: Missbrauch, vor allem emotionaler Natur, aus Sicht der Täterin. Dabei handelt es sich um Rosalinde, eine grausame, aus eigener Anschauung aber allen anderen in allen Belangen deutlich überlegene Ehefrau, Mutter und später auch Großmutter. Rosalinde lebt gewissermaßen in einer völlig eigenen Welt, in der sie die einzige ist, die Durchblick hat und überhaupt dafür sorgt, dass alles läuft - ohne sie wären ihre Angehörigen hoffnungslos verloren. Vielleicht kennt ihr ähnliche dominante Frauengestalten aus eurem eigenen Umfeld, mir zumindest kamen einige Szenen und Aussagen Rosas - wenn man das völlig Überzeichnete mal abzieht - durchaus bekannt vor.
Die Geschichte beginnt Ende der 70er Jahre in einem abgelegenen Teil der Sowjetunion, Rosalindes noch junge (und völlig dumme, häßliche und unfähige) Tochter Sulfia ist schwanger. Was folgt ist ein Familiendrama über drei Generationen hinweg, das in der Fastgegenwart in Deutschland endet.
Grob gesagt habe ich das Buch in vier Teilen "erlebt". Der Anfang war ziemlich heftig, denn die innerfamilären Beziehungen werden in ihrer brutalen Direktheit gleich auf dem Silbertablett präsentiert. Das hat mich zunächst einmal interessiert: Schafft die Autorin es, Rosalinde durchgängig zu unsympathisch zu erzählen, ohne dass es am Ende ins Kitschige oder gar Belanglose abdriftet? Nun, grundsätzlich hat sie das für mich geschafft, auch wenn der Weg nicht immer ganz leicht war. Denn nach dem Auftakt kam für mich eine ziemliche Durststrecke, ca. das zweite Viertel. Da passierte nichts genug, um mich mitzunehmen, und ich fand es eher langweilig.
Dann wartet der Plot ab ca. der Hälfte allerdings mit drei nacheinanderfolgenden dramatischen Wendungen auf, die mich ziemlich mitgenommen haben. Da war das Buch ganz stark: Zwar weiterhin größtenteils sehr unangenehm zu lesen, denn der emotionale Missbrauch schlug wirklich sehr eklige Wege ein, aber ich war fasziniert, auf eine angewiderte-mitfühlende Weise.
Das Ende, also ca. das letzte Viertel, fiel dann wieder etwas ab, da wurde es mir ein wenig zu "schrill". Ich bin mir ehrlich gesagt auch nicht ganz sicher, ob da am Ende alle Erzählstränge der tatsächlichen Realität entsprechen oder Rosa sich nicht immer weiter in ihre eigenen Illusionen und falschen Wahrnehmungen geflüchtet ist. Ihr ursprüngliches Verhalten wurde durch die grausame Kindheit und zahlreichen damit verbundenen Entbehrungen angedeutet: Verdrängen, Vergessen, das Schaffen einer eigenen Realität - das half Rosalinde beim Überleben. Nicht ausgeschlossen, dass sie bei den späteren Schicksalsschlägen wieder in diese psychologischen Muster zurückfiel.
So oder so, ein mutiges Buch, mit dem die Autorin ein ziemliches Wagnis eingegangen ist. Fröhlich geht anders, auch würde ich es nicht als "schwarzen Humor" klassifizieren - eher nur schwarz. Also nicht für jeden, aber wer mal Lust auf etwas Abgründiges aus sehr ungewöhnlicher, unbequemer Perspektive hat, kann ja mal reichschauen.
April 3, 2022
Po "Paskutinės babos Dunjos meilės" tapau Alinos Bronsky gerbėja ir net neabejojau, kad ši knyga irgi man patiks. Tiesa, šiame romane pagrindinės veikėjos nebesinori glausti prie širdies. Knygos pradžioje norėjau ją pasmaugti: buvo sunku iškęsti tą jos aplink save sukurtą iškreiptą pasaulį, kuris yra bejėgis pasipriešinti jos kuriamai neteisybei. Šlykšti manipuliatorė, dėl kurios pirmiausiai kenčia patys artimiausieji. Ir labiausiai skauda, kai supranti, kad nuo tokio žmogaus, ypač jei jis yra tavo motina, praktiškai nėra būdų pabėgti.
Įdomiausia, kad toliau skaitant jau ir pats pasiduodi toms manipuliacijoms ir netgi pradedi ją mėgti, pateisinti ir netgi žavėtis jos neeiliniu apsukrumu. Kokia maladec visgi ta Rozalinga. Ir pamiršti viską, ką ji blogo yra padariusi. Kokia vargšė moteris, kuriai tik trūksta meilės, pagailėkim.
Vis dar neatsižaviu autorės sugebėjimais sukurti tokius ryškius personažus. Nuostabu. Laukiu kitų knygų.
Įdomiausia, kad toliau skaitant jau ir pats pasiduodi toms manipuliacijoms ir netgi pradedi ją mėgti, pateisinti ir netgi žavėtis jos neeiliniu apsukrumu. Kokia maladec visgi ta Rozalinga. Ir pamiršti viską, ką ji blogo yra padariusi. Kokia vargšė moteris, kuriai tik trūksta meilės, pagailėkim.
Vis dar neatsižaviu autorės sugebėjimais sukurti tokius ryškius personažus. Nuostabu. Laukiu kitų knygų.
July 7, 2025
Knygos apie komplikuotas moteris, kurios – ir pyndos, ir gerietės man yra tikras saldainis!Nekantrauju perskaityti visas Alinos Bronsky knygas, tapau jos didžiausia fane!
August 7, 2025
Tai Kalganavų šeimos istorija, papasakota iš valdingosios Rozalindo perspektyvos, o ji ne iš kelmo spirta sovietinė graži moteris, vadovaujasi tik savo nuomone, nes ji totali narcizė. Knyga dramatiška, gili ir tikrai įtraukianti. Bet visgi man Paskutinė Babos Dunjos meilė labiau patiko 👌😌Audio knyga 🎧😌
February 14, 2020
Ich sage es mal so: Die Tatarin Rosalinda hat ein gesundes Selbstbewusstsein. Sie ist schön, sieht viel jünger aus als sie ist, und sie ist clever. Sie kann es daher immer noch nicht so recht fassen, dass sie eine Tochter wie Sulfia bekommen hat, die ihrer Meinung nach hässlich und dumm ist. Die Schwangerschaft der 17-Jährigen ist daher wohl nur durch Übernatürliches zu erklären. Der brutale Abtreibungsversuch misslingt. Rosa wird Großmutter. Wider Erwarten ist sie jedoch begeistert von der Enkelin. Die Erziehung kann man natürlich nicht der unfähigen Sulfia überlassen...
Alina Bronskys Roman, der 2010 auf der Longlist für den Deutschen Buchpreis stand, macht es den Lesern nicht leicht. Rosalinda ist keine sympathische Protagonistin und dass das Buch in der ersten Person geschrieben ist, verstärkt den Widerwillen. Mit kaum fassbarer Arroganz regiert sie über ihre Familie und hat keinerlei Zweifel, dass sie stets im Recht ist.
"Es machte mir nichts aus, Sulfia bei der Erziehung meiner Enkelin zu unterstützen und sie auf ihre vielen Fehler hinzuweisen. Ich wollte ja schließlich, dass sie sich besserte". (S. 29).
Das Kind wird hin- und hergerissen zwischen der schwachen Mutter und der übermächtigen Großmutter. Ich konnte das Ganze eine Zeit lang mit Interesse beobachten und erwartete, dass die Enkelin Aminat zur eigentlichen Hauptperson werden würde, dass Bronsky zeigen würde, wie der Konflikt sich auf ihre Entwicklung auswirken würde. So ähnlich kommt es dann auch, doch Aminats Persönlichkeit kommt nicht an gegen Rosalinda als Charakter, Bronsky lässt sie nicht wirklich die Hauptrolle einnehmen, sie bleibt für die Leser blass. (Ich frage mich, ob das beabsichtigt war oder ob die Figuren da eine Eigendynamik entwickelt haben, gegen die die Autorin nicht ankam.) Etwa ab der Hälfte des Romans werden Rosalindas Wirken und die Einmischerei in das Leben ihrer Tochter und Enkelin unerträglich. Sulfia hat die Chance auf Glück, doch da die gegen Rosas Interessen sind, kann sie das Glück ihrer Tochter und Enkeltochter nicht hinnehmen. Die Entscheidungen, die sie schließlich trifft, um nach Deutschland auswandern zu können, zerstören auch den letzten Rest Sympathie, den die Leser für die Protagonistin vielleicht noch empfinden konnten.
So ist die zweite Hälfte des Buches auch die für mich schwächere Hälfte, in der ich nicht mehr viel mit der Geschichte anfangen konnte. Ich komme klar mit unsympathischen Charakteren, aber die Entwicklungen nach dem Umzug nach Deutschland schienen mir regelrecht abstrus. Eine Mitleserin äußerte den Verdacht, dass sich da einiges vielleicht nur in Rosas Vorstellung abspielte. So stelle ich fest, dass ich das Buch zumindest bis zur Hälfte mit Interesse gelesen habe, insgesamt konnte Bronsky mich mit diesem Buch aber nicht überzeugen. Ich kann mir jedoch durchaus vorstellen, es mit einem anderen Buch der Autorin zu versuchen.
Alina Bronskys Roman, der 2010 auf der Longlist für den Deutschen Buchpreis stand, macht es den Lesern nicht leicht. Rosalinda ist keine sympathische Protagonistin und dass das Buch in der ersten Person geschrieben ist, verstärkt den Widerwillen. Mit kaum fassbarer Arroganz regiert sie über ihre Familie und hat keinerlei Zweifel, dass sie stets im Recht ist.
"Es machte mir nichts aus, Sulfia bei der Erziehung meiner Enkelin zu unterstützen und sie auf ihre vielen Fehler hinzuweisen. Ich wollte ja schließlich, dass sie sich besserte". (S. 29).
Das Kind wird hin- und hergerissen zwischen der schwachen Mutter und der übermächtigen Großmutter. Ich konnte das Ganze eine Zeit lang mit Interesse beobachten und erwartete, dass die Enkelin Aminat zur eigentlichen Hauptperson werden würde, dass Bronsky zeigen würde, wie der Konflikt sich auf ihre Entwicklung auswirken würde. So ähnlich kommt es dann auch, doch Aminats Persönlichkeit kommt nicht an gegen Rosalinda als Charakter, Bronsky lässt sie nicht wirklich die Hauptrolle einnehmen, sie bleibt für die Leser blass. (Ich frage mich, ob das beabsichtigt war oder ob die Figuren da eine Eigendynamik entwickelt haben, gegen die die Autorin nicht ankam.) Etwa ab der Hälfte des Romans werden Rosalindas Wirken und die Einmischerei in das Leben ihrer Tochter und Enkelin unerträglich. Sulfia hat die Chance auf Glück, doch da die gegen Rosas Interessen sind, kann sie das Glück ihrer Tochter und Enkeltochter nicht hinnehmen. Die Entscheidungen, die sie schließlich trifft, um nach Deutschland auswandern zu können, zerstören auch den letzten Rest Sympathie, den die Leser für die Protagonistin vielleicht noch empfinden konnten.
So ist die zweite Hälfte des Buches auch die für mich schwächere Hälfte, in der ich nicht mehr viel mit der Geschichte anfangen konnte. Ich komme klar mit unsympathischen Charakteren, aber die Entwicklungen nach dem Umzug nach Deutschland schienen mir regelrecht abstrus. Eine Mitleserin äußerte den Verdacht, dass sich da einiges vielleicht nur in Rosas Vorstellung abspielte. So stelle ich fest, dass ich das Buch zumindest bis zur Hälfte mit Interesse gelesen habe, insgesamt konnte Bronsky mich mit diesem Buch aber nicht überzeugen. Ich kann mir jedoch durchaus vorstellen, es mit einem anderen Buch der Autorin zu versuchen.
August 11, 2020
Refreshing. Off-beat. Unique. Irreverent. Troubling. Fun!
Rosalinda Achmetowna is a strong character. She uses some sketchy measures to achieve her goals--some benign, like sprouting onions on her windowsill to fulfill her family’s vitamin needs, and some, well not so much. But she’s a problem-solver. She can learn anything, cook anything, fix anything, and look fabulous while doing all of it. Her opinionated, biting voice carries this story from beginning to end.
“I think it tickled Sergej to have such a graceful swan like me as his mother-in-law, especially given that he had married such an ugly duckling.”
“You could see that I had vitality and was intelligent. I often had to mask my expression to keep other people from reading my thoughts and stealing my ideas.”
You’ve probably known someone like Rosa, someone who has absolutely no doubt in their abilities and the worthiness of their judgments. These people can be extremely annoying in real life! But in fiction … I don’t know. There was something reassuring to me about Rosa’s confidence, and I enjoyed discovering how she met each of the many challenges that came rolling her way.
I’m looking forward to trying more of Alina Bronsky’s work.
Rosalinda Achmetowna is a strong character. She uses some sketchy measures to achieve her goals--some benign, like sprouting onions on her windowsill to fulfill her family’s vitamin needs, and some, well not so much. But she’s a problem-solver. She can learn anything, cook anything, fix anything, and look fabulous while doing all of it. Her opinionated, biting voice carries this story from beginning to end.
“I think it tickled Sergej to have such a graceful swan like me as his mother-in-law, especially given that he had married such an ugly duckling.”
“You could see that I had vitality and was intelligent. I often had to mask my expression to keep other people from reading my thoughts and stealing my ideas.”
You’ve probably known someone like Rosa, someone who has absolutely no doubt in their abilities and the worthiness of their judgments. These people can be extremely annoying in real life! But in fiction … I don’t know. There was something reassuring to me about Rosa’s confidence, and I enjoyed discovering how she met each of the many challenges that came rolling her way.
I’m looking forward to trying more of Alina Bronsky’s work.
April 2, 2022
Gera knyga apie pasyviai agresyvų žmonių tipą, turintį polinkį tvarkyti kitų gyvenimus, kad kiti pagal jo suvokimą būtų kaip žmonės. Bronsky romane tie žmonės priklauso sovietinei visuomenei, ši laikosi sovietinių papročių, išlikimo strategijų ir prie jų įvairiais lygiais pakančiai prisitaikė kaip prie normos. Tai va, Rozos tipažas būtent toks: disciplinuotai konservatyvus ir praktiškas, specifiškai (po)sovietinis. Skaityti apie tai žiauriai įdomu ir aktualu, nes pasakojimas per meilę anūkei krypsta radikaliom kryptim.
Pagalvojau, kad jeigu apie tai rašytų lietuvių rašytojas, turbūt neišvengtume politikos. O Bronsky tiesiog sukuria neigiamą veikėją, veikiančią šeimos lygmeniu. Per trijų kartų moteris pažinti traumuojantį psichologinį tipą mums yra svarbiau, nei dar kartą suskaičiuoti tautos nelaimes.
Net jei realybėje vis rečiau jį sutinku, elgesio rudimentų lengvai įžvelgčiau tėvų kartoje. Totoriškos virtuvės aštrumuose daug ironijos ir dažnai galima juoktis, tačiau puikiai žinau, kam nerekomenduočiau skaityti: tai negelbėtų, nes per daug atpažįstama. Tokia ta gerai sukurtos, autorės neteisinamos pagrindinės veikėjos jėga.
Pagalvojau, kad jeigu apie tai rašytų lietuvių rašytojas, turbūt neišvengtume politikos. O Bronsky tiesiog sukuria neigiamą veikėją, veikiančią šeimos lygmeniu. Per trijų kartų moteris pažinti traumuojantį psichologinį tipą mums yra svarbiau, nei dar kartą suskaičiuoti tautos nelaimes.
Net jei realybėje vis rečiau jį sutinku, elgesio rudimentų lengvai įžvelgčiau tėvų kartoje. Totoriškos virtuvės aštrumuose daug ironijos ir dažnai galima juoktis, tačiau puikiai žinau, kam nerekomenduočiau skaityti: tai negelbėtų, nes per daug atpažįstama. Tokia ta gerai sukurtos, autorės neteisinamos pagrindinės veikėjos jėga.
November 10, 2022
Šis kūrinys patiko kiek mažiau nei "Paskutinė babos Dunjos meilė", nors kai kada skaitydama nežinodavau ar čia juoktis, ar čia verkti, tiek daug buvo komiškų nutikimų. Ir vėl puikiai buvo atskleistas sovietinis laikotarpis: kaip sekėsi žmonėms kaip jie vertėsi su tuo ką turėdami. Pagrindinė veikėja Rozalinda buvo ne iš kelmo spirta moteriškė, mėgstanti kištis į kitų gyvenimus su savo patarimais ar nurodymais, nepasimetanti tarp situacijų ir greitai randanti sprendimą iš jų... Retai taip būna, bet ši veikėja nebus mano mėgstamiausia - su tokia kaip ji net realiame gyvenime nenorėčiau turėti jokių reikalų.
September 1, 2025
Alina Bronsky yra viena iš tų rašytojų, kurių knygas į rankas imu nė neskaičiusi anotacijos. Baba Dunja patiko nesvietiškai, nors pasakojimas buvo liūdnas, slogus, o ir laikmetis nedėkingas. O štai ši knyga mane apgavo. Pradžioje skaitydama krizenau, o vėliau norėjau verkti. Ypač tada, kai supratau, kad tam tikri dalykai yra pažįstami ir nepaprastai skausmingi.
Gyvena sau Rozalinda. Ramiai gyvena, sovietmetis į pabaigą, o šita ciocė rūpinasi tik savimi ir visus kitus šokdina ant ausų. Dabar labai greitai tokiai asmenybei priklijuotume etiketę, susijusią su labai gražiomis pavasario gėlėmis. Moteris augina sukrą Sulfiją ir turi vyrą, kurį uja kiekvieną dieną. Tačiau viskas apsiverčia kai dukra pagimdo Rozalindai anūkę. Nieko nemylinti moteris staiga pameta galvą dėl anūkėlės ir visus savo neišsipildžiusius lūkesčius projektuoja jai. Romane autorė pasakoja apie moterų likimus, nedėkingą laikmetį ir suvis labiausiai – apie motinų ir dukrų santykius.
Juokas juokais, bet pradėjus skaityti šį romaną pirma mintis buvo – o ne. O ne, prašau, tik ne vėl motina narcizė. Tik ne manipuliacijos. Tik ne emociniai žaidimai, kurie dažniausiai būna be laimėjimo. Man ir pačios gyvenime viso to pakako. Bet viskas prasisklaidė, nes autorė meistriškai valdo plunksną – čia ir sarkazmo apstu, ir humoro, ir net juodesnio. O kur dar Rozalindos vidiniai monologai, kuriais labai aiškiai atskleidžiama, kaip tokie žmonės mąsto, kokie jų tikslai, poreikiai ir tai, kiek daug jie yra pasiryžę padaryti, kad pasiektų savo. Kad būtų geriausi, teisiausi, mylimiausi.
Kažkodėl nujaučiu, kad šitokios veikėjos sukurti neįmanoma, jei niekad nesi susidūręs su tokiomis asmenybėmis. Ir labai linkiu visiems, kad tokias rozalindas tik knygose ir sutiktumėte. Man ši knyga sukėle begales minčių. Tiesiog begales. Gal taip yra todėl, kad brendu per labai klampias pelkes savo gyvenime; o gal dėl to, kad čia buvo įžodinti tie dalykai, kurių pati sau ilgą laiką nepripažinau.
Puiki knyga. Tiesiog puiki. Džiaugiuosi, kad turiu dar porą neskaitytų šios autorės kūrinių ir viliuosi, kad jie paliks ne ką mažesnį įspūdį.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Gyvena sau Rozalinda. Ramiai gyvena, sovietmetis į pabaigą, o šita ciocė rūpinasi tik savimi ir visus kitus šokdina ant ausų. Dabar labai greitai tokiai asmenybei priklijuotume etiketę, susijusią su labai gražiomis pavasario gėlėmis. Moteris augina sukrą Sulfiją ir turi vyrą, kurį uja kiekvieną dieną. Tačiau viskas apsiverčia kai dukra pagimdo Rozalindai anūkę. Nieko nemylinti moteris staiga pameta galvą dėl anūkėlės ir visus savo neišsipildžiusius lūkesčius projektuoja jai. Romane autorė pasakoja apie moterų likimus, nedėkingą laikmetį ir suvis labiausiai – apie motinų ir dukrų santykius.
Juokas juokais, bet pradėjus skaityti šį romaną pirma mintis buvo – o ne. O ne, prašau, tik ne vėl motina narcizė. Tik ne manipuliacijos. Tik ne emociniai žaidimai, kurie dažniausiai būna be laimėjimo. Man ir pačios gyvenime viso to pakako. Bet viskas prasisklaidė, nes autorė meistriškai valdo plunksną – čia ir sarkazmo apstu, ir humoro, ir net juodesnio. O kur dar Rozalindos vidiniai monologai, kuriais labai aiškiai atskleidžiama, kaip tokie žmonės mąsto, kokie jų tikslai, poreikiai ir tai, kiek daug jie yra pasiryžę padaryti, kad pasiektų savo. Kad būtų geriausi, teisiausi, mylimiausi.
Kažkodėl nujaučiu, kad šitokios veikėjos sukurti neįmanoma, jei niekad nesi susidūręs su tokiomis asmenybėmis. Ir labai linkiu visiems, kad tokias rozalindas tik knygose ir sutiktumėte. Man ši knyga sukėle begales minčių. Tiesiog begales. Gal taip yra todėl, kad brendu per labai klampias pelkes savo gyvenime; o gal dėl to, kad čia buvo įžodinti tie dalykai, kurių pati sau ilgą laiką nepripažinau.
Puiki knyga. Tiesiog puiki. Džiaugiuosi, kad turiu dar porą neskaitytų šios autorės kūrinių ir viliuosi, kad jie paliks ne ką mažesnį įspūdį.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Displaying 1 - 30 of 635 reviews