Jau kurį laiką taip smagiai ir susidomėjusi neskaičiau non-fiction knygos (kokį porą mėnesių tai tikrai). Kadangi daug konspektavau facebooke, gabalus nukopijuosiu čia. Kas jau skaitė facebooke, nespauskit "more", nes išmes baisaus dydžio paklodę.
Stilius, tiesa, sausokas, bet medžiaga žiauriai įdomi - autorius seka kalbų gyvenimus, kaip vienos išpopuliarėja, išstumia kitas, o vėliau jų vietą užima dar kitos. Kaip kalbos fragmentuojasi ir beveik neatpažįstamai keičiasi.
Kas itin smagu, kad pasakodamas apie paskiro regiono kalbų situaciją, autorius nebando joms primesti savo iš anksto susigalvotos sitemos, o tik vėliau apibendrina, kokie veiksniai galbūt galėjo daryti įtaką tos ar kitos kalbos įsigalėjimui / išnykimui. Tiesa, panašu, kad jam itin patinka sanskritas ir kad apskritai autorius labai vertina krikščionybės vaidmenį išsaugant kalbas liturgijoje.
Ok, ateina paklodė!
---
Prie Persijos įlankos gyveno šumerai ir elamitai. Ir vieni, ir kiti kalbėjo su niekuo nesusijusiomis kalbomis. Ir vieni, ir kiti sugalvojo raštą, bet šumerų visiems labiau patiko.
Apie 2000 m. pr. Kr. visi kaip pasiutę pradėjo rašyti dantiraščiu – ir semitų grupės kalba kalbantys babiloniečiai, ir indoeuropiečiai hetitai, ir neaišku kas tokie hurai ir mitaniai (huro-urarto kalbų šeima dabartinėje Armėnijoje, kai kas sieja su Kaukazo kalbom, bet bbz). Juokinga tai, kad šumeriškas dantiraštis buvo geriausiai pritaikytas būtent šumerų kalbai, todėl juo užrašyta pvz akadų atrodė taip, lyg kažkas bandytų kalbėti akadų kalba su stipriu šumerišku akcentu. Bet nėr kas daryt, nes niekas daugiau neturi fainos rašto sistemos (Elamas paskutinėj eilėj kelia ranką, bet niekas į jį nežiūri).
Bam! Iškilo Babilonas. Viešajame gyvenime pradėjo dominuoti akadų kalba, bet šumerų išliko kaip fancy kultūringa kalba, skirta visokiai poezijai ir pan. Kurį laiką laikėsi dvikalbystė, bet kadangi dauguma aplinkinių buvo semitai, jie netruko pastebėti, kad nafig jiems mokytis šumerų, jei akadų (semitų grupės kalbą) jie jau gatavai supranta. Taip derlingajame pusmėnulyje buvo sutarta, kad tik lochai nekalba akadų kalba.
Apie 600 m. pr. Kr. visur priėjo tokių aramėjų, kurie tarnavo Asirijos kariuomenėje, pakeisdavo asirų ištremtus žmones ir t.t. Kodėl gi visiems nepradėjus kalbėti aramėjų kalba? Ji irgi semitų grupės, tai nesunku suprasti, be to, vietoj sudėtingo dantiraščio naudoja šaunų alfabetą. It’s simple, it’s easy and it’s free – pagalvojo visi ir persimetė ant aramėjų.
V a. pr. Kr. - atėjo Darėjas. Administracine kalba tampa persų. Ok. Vis tiek visi kalba aramėjiškai. Paskui ateina Makedonietis ir ilgą laiką graikų kalba yra fancy schmancy.
O kas ten? Jėzus! Jėzus su kompanija beveik garantuotai kalbėjo aramėjiškai, bet Naująjį Testamentą chebra surašė graikiškai, nes žr.aukščiau. Tada Edesos mieste įsikūrė krikščionių, kurie norėjo skleisti tikėjimą, bet visi aplink kalbėjo aramėjiškai, tai krikščionys viską išvertė į tokią aramėjų tarmę – syriac. Dar spėjo krikščionybę perduoti armėnams (beje, armėnų alfabetą koks tai vyskupas sukūrė iš aramėjų alfabeto, dailiai užapvalinęs raides), bet tada tie Edesos krikščionys sugalvojo, kad Jėzaus prigimtis yra tik dieviška (o ne žmogiška), ir už tai kiti krikščionys juos išvarė. Išvarytieji nukeliavo labai toli, į Indiją, Mongoliją ir Kiniją, kur įkūrė krikščioniškas bendruomenes. Paskui tos benduromenės išnyko padedamos Čingischano, bet kai kurios Babilonijoje liko, o kartu su jomis išliko ir akadų kalba – iki šių dienų! Jei ne šitie keistuoliai krikščionys, ji vargiai būtų išlikusi, nes...
VI a. atsirado islamas ir ėmė visus nukariauti. Arabų kalba pakeitė vietines ne tik derlingajame pusmėnulyje, bet ir Šiaurės Afrikoje. Argi jos plitimo niekas nesustabdys? Sustabdys – sako autorius, nes arabų kalba įsitvirtino tik ten, kur buvo kalbama afroazijinėmis kalbomis (pvz semitų). O Persijoje gyvenę indoeuropiečiai perėmė islamo religiją ir arabų kalbą liturginėms reikmėms, o kasdien toliau linksmai šnekėjo persiškai. Arabų nukariavimai Centrinėje Azijoje ten išplatino būtent persų (ne arabų) kalbą, kuri išstūmė vietines indoeuropiečių kalbas, pvz mano mylimų sogdų.
Toliau autorius klausia: kodėl egiptiečių ir kinų kalbos taip gerai laikėsi tiek tūkstantmečių, bet pernelyg už savo teritorijos neplito? Randa tokių atsakymų: labai centralizuota valdžia, palyginti didelis populiacijos tankis (t.y. atėjūnai atsidurdavo egiptiečių arba kinų minioje, kurios tiesiog nėjo perrėkti) ir vidun orientuota politika. Beje, prisidėjo ir rašymais hieroglifais, kurį galėjo suprasti ir tie žmonės, kurie kitaip taria tuos pačius žodžius.
Egiptiečių kalba priklauso afroazijinių kalbų šeimai. Nuo finikiečių laikų šios kalbos jei jau ką užrašinėja, tai dažnai tik priebalsius. Egiptiečiams irgi patiko priebalsiai, bet jie pradėjo rašyti gerokai anksčiau negu atsirado alfabetas, todėl sugalvojo kitą, gerokai sudėtingesnį būdą. Egipto hieroglifai reikšdavo arba objektą, kurį vaizduoja, arba kitą žodį su tokiais pačiais priebalsiais.
Norėdami pasiekti kaimiečius šie egiptiečių kalbą užrašė graikišku alfabetu, o tuos garsus, kurių graikiškoj abėcėlėj nebuvo, pasiskolino iš demotinio (beveik neatpažįstamai supaprastinto hieroglifinio) rašto.
Paskui egptiečių kalba ir išliko būtent koptų (Egipto krikščionių) liturgijoje, nes visur kitur ją galiausiai pakeitė arabų. Ačiū, koptai! Šitas (beveik) išnykimas ir buvo bene didžiausias nuotykis egiptiečių kalbos istorijoje, nes nei ji labai plito, nei labai keitėsi.
Kinijos istorijoje buvo visokio mėšlo, dinastijos keitėsi, imperija traukėsi pietuosna ir vėl išplisdavo šiaurėn, Kiniją užkariaudavo svetimšaliai ir ilgai ją valdydavo – bet kalba, standartizuota dar Qin Shi Huang Di 秦始皇帝 laikais (III a. pr. Kr.) keitėsi nebaisiai daug.
Pvz 1651 m. Kiniją užkariavo mandžiūrai, kurie kalbėjo tungusų šeimos kalba (nedidelė šeimynėlė tokių kalbų kaip Sibiro evenkų ir co, nieko bendro su kinais). Bet pradėję valdyti Kiniją taip smarkiai persimetė ant kinų kalbos, kad net regione, kuris originaliai kalbėjo mandžiūriškai, visi ėmė kalbėti kiniškai. Tiesa, autorius sako, kad kažkokia mandžiūrų karių divizija buvo išsiųsta į miestelį, kur jie visi nieko nepastebėdami daug metų toliau kalbėjo mandžiūriškai ir kalba iki šiol. Turėjo labai nustebti, kai grįžo namo ir visi ten jau kalbėjo kiniškai, mandžiūriškai nėjo net cigarečių nusipirkti.
Gyveno Indijoje dravidų šeimos kalbomis kalbantys žmonės. Paskui atėjo indoeuropiečiai ir juos nukariavo, nes turėjo aukštesnę dvasinę kultūrą, t.y. arklių. Iš dravidų naujieji užkariautojai perėmė tokius garsus, kurie vadinasi “retroflex stops”. Jei gerai supratau, jie tariami kaip “t” arba “d”, tik užrietus liežuvį, kad liežuvio apačia remtųsi į burnos skliautą. Mainais atvykėliai jiems padovanojo kastų sistemą, kur vietiniams atiteko žemesnės kastos, nes jiems tiesiog nepasisekė. Bet dravidų kalbos gyvuoja toliau, nebijokite.
Sanskritas ir budistinis jo variantas – pali kalba – daug kur aplink išplito grynai su religijomis (hinduizmu ir budizmu), bet niekur nepakeitė vietinių kalbų, o kai pasikeitė dominuojančios religijos, iš ten dingo ir sanskritas.
Graikai visai nesistengė “populiarinti” savo kultūros, bet buvo taip smarkiai įsitikinę, kad jų kalba ir kultūra pati geriausia, kad visiems kitiems nieko neliko, kaip patikėti. Makedonietis, kaip žinome, užėmė didelį žemės gabalą ir ten kažkiek paplito graikų kalba, bet vietinių kalbų nepakeitė - graikai valdytojai šnekėjosi tarpusavyje ir net nepastebėdavo, kad kiti tai ne graikiškai kalba. O kodėl romėnams taip patiko graikų kultūra? - klausia autorius ir iškart atsako – tikrai ne dėl epų, o dėl bendro graikų sugebėjimo mėgautis gyvenimu. Romėnai turėjo terminą “pargraecari”, kuris reiškė gerą gyvenimą ir mokėjimą šventę švęsti. Aš sau asmeniškai tą terminą išverčiau kaip “pasigraikinti”, kas nežinau, ar teisinga, bet labai gražu. Kas gi nenorėtų bent sykiais pasigraikinti!
Keltai į Europą atėjo gana anksti, išsimėtė visur pakrantėse. Romėnams galai (tokia keltų rūšis) visai patiko, nes anie mėgo spalvotus rūbus, balinosi plaukus ir šnekėjo mįslėmis. Paklausdavo romėnas tiesiai šviesiai, o tas išvartydavo kokią pasakėčią. "Ir kokio galo taip išsidirbinėti?" - klausdavo romėnas, taip ir pavadinimas prigijo - "galai". Žinoma, juokauju, čia visiška nesąmonė. Bet galai nebuvo labai sentimentalūs savo kalbos atžvilgiu – tarnaudavo romėnų kariuomenėje ir išmokdavo lotyniškai, koks jiems skirtumas, kaip kalbėti.
Galai įsikūrė Britanijoje ir ten pradėjo kalbėti savo kalba. BET! Britanijos galų kalba turėjo labai keistų bruožų, nebūdingų kitoms indoeuropiečių kalboms, tokių kaip žodžių tvarka VSO. Dar jie mėgo veiksmus nusakyti tokiomis konstrukcijomis, kaip “Jis yra karvių melžime” vietoj “Jis melžia karves”. Kodėl? Iš kur? Tam, pasirodo, yra kelios hipotezės:
1. Šiuos bruožus jie perėmė iš vietinių Britanijos gyventojų, apie kuriuos nieko nežinom, tik kad jie pastatė tuos megalitus.
2. Kadangi galai vykdė prekybą laivais po Viduržemio jūros pakrantę, kur prekiavo su finikiečiais, gal jie tuos bruožus perėmė iš semitų kalbų? Semitų kalbos turi 17 bendrų bruožų su Britanijos galų kalba (taip tiesiog buvo parašyta, neįsivaizduoju, kokie tie visi 17 bruožų), o apkritai pasaulio kalbose tie bruožai gana reti.
Į Britaniją šiaip visi eidavo ir eidavo, taigi jų kalba pasidarė tokia makalynė, kad norėdamas tokios nesugalvotum. Buvo tie kažkokie megalitų vietiniai, tada galai (keltų grupės kalba), tada romėnai, tada į pietus atėjo saksai, o į šiaurę – vikingai, vidury susitiko, pasilabino, pamatė, kad jų kalbos nėra labai skirtingos (germanų) ir problemų nebus, ir pasiliko. Paskui dar atėjo normanai ir įnešė fancy prancūziško žodyno.
Dar į Europą atėjo slavai, kuriuos graikų šaltiniai apibūdina maždaug kaip orkus.
Baskai buvo Europoje dar prieš ateinant visiems indoeuropiečiams ir pasiliko, ir ką tu jiems. Iš vietovardžių sprendžiama, kad jų kalba buvo visai paplitusi, bet dabar ji liko viena be jokių giminių.
Suirus Romos imperijai, visi ir toliau vartojo lotynų kalbą, bet, kadangi nebebuvo centrinės valdžios, ėmė atskirai savo bendruomenėse šnekėti lotyniškai kaip išėjo. Vieniems išėjo labiau prancūziškai, kitiems - labiau ispaniškai, itališkai ar net portugališkai. O jei reikėdavo rašyti, rašydavo lotyniškai. Ilgainiui šnekėjimo standartas ir rašymo standartas taip atitolo vienas nuo kito, kad chebra pradėjo rašytinę kalbą laikyti visai kita kalba (lotynų). O tada pasipurtė ir pastebėjo, kad šneka tai jie jau kurį laiką skirtingomis kalbomis. Ar reikėtų sakyti, kad lotynų kalba išnyko? - klausia autorius. - O gal kaip tik, ji gyva kaip niekad, tik kad išsklidusi į visą pluoštą romanų grupės kalbų?
Ką daryti, jei tavo darbas yra skleisti tikėjimą, o tavęs niekas nesupranta? - Tokį klausimą sau iškėlė ispanų dvasininkai, atvykę į Vidurio ir Pietų Ameriką. Ispanai pastebėjo, kad Amerikose irgi buvo imperijų, o kur imperijos, ten žmonės linkę išmokti kažkokią vieną pagrindinę kalbą. Vadinasi, tam tikram regione tave supras, jei ja šnekėsi. Vadinasi, galima versti Biblijas ir visokius katekizmus į tas kalbas ir nesukti per daug sau galvos.
Vidurio Amerikoje buvo Actekų imperija, kur chebra kalbėjo nahuatl kalba, o Andų regione – Inkų imperija, kur quechua kalba buvo visai suprantama. Tai vienuoliai ar kas ten tomis kalbomis ir naudojosi visą XVII amžių, kol XVIII amžiuje iš Ispanijos atėjo įsakymas, kad WTF, ir viską priverstinai ėmė versti į ispanų.
Pabaigai – tai kodėl kai kurios kalbos išplinta taip smarkiai? Užkariavimai nebūtinai padeda. Reikia, kad būtų pakankamai ta kalba kalbančių žmonių, kurie tarpusavyje kalbėtųsi ir kitiems nebūtų kur dėtis. Prestižas, turtas ir technologijos – gerai, taip anglų kalba daug kur išplito ir įvairiose pasaulio dalyse tapo daugelio žmonių antrąja kalba. Kadangi pvz Indija ir JAV jau dabar šneka kiek skirtingomis anglų kalbos atmainomis, gal kažkada anglų išsivystys į atskirą kalbų šeimą, kaip kad padarė lotynų? Būtų faina! O net jei užkariauji gabalą žemės ir ten atsivedi daug tavo kalba kalbančių žmonių, reikia turėti omenyje, kad labiausiai ji prigis ten, kur kalbos ir šiaip į ją panašios (pvz tos pačios grupės.
Čia beveik neminėjau kalbų plitimo moderniais laikais, tai jei kam įdomu, paskaitykite knygą:)