What do you think?
Rate this book
Ką veikia Japonija
Kaip atrodo Japonija iš vidaus, ką apie save ir kitus galvoja salų šalies žmonės, kai lietuvis su jais kalbasi japoniškai? Kas jiems svarbu?
„Ką veikia Japonija" – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko.
Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.
Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą – nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms" tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus", todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų" Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai skaitytojui bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. - DR. ARŪNAS GELŪNAS, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius.
Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija". Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija".
Andrius Kleiva sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija" ir dabar nori sužinoti „Ką". Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje."
„Ką veikia Japonija" – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko.
Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.
Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą – nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms" tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus", todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų" Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai skaitytojui bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. - DR. ARŪNAS GELŪNAS, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius.
Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija". Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija".
Andrius Kleiva sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija" ir dabar nori sužinoti „Ką". Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje."
384 pages, Paperback
First published January 1, 2023
78 people are currently reading
942 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 71 reviews
February 4, 2023
5/5
Žavinga knyga, papirkusi viskuo – tekstu ir nuotraukomis, interviu ir gebėjimu parinkti tokias įdomias asmenybes, autoriaus rašymo stiliumi, knygos maketu ir nuostabiu viršeliu, net naudojamu popieriumi. Kaip man patinka tokie kokybiški leidiniai! Mano skoniui nuotraukų galėjo būti dar daugiau – kiekvienam skyreliui po vieną ar kelias! Tačiau esmė – tekstas. Akivaizdu, kad autorius ne tik nori papasakoti, bet ir, visų pirmiausia, suprasti žmones ir kultūrą, apie kurią rašo. Ne tik suprasti – Kleiva į japonus žvelgia empatiškai, optimistiškai, tačiau ne kaip į kokias įdomybes, truputį zoologijos sode esančias. Kartais, kai kalbama apie „kitokius“ ta takoskyra jaučiama, gal net bandoma paryškinti. Šiuo atveju autorius gilinasi į tai, kas japonus ir lietuvius sieja, o ir ne pritempinėja – tikrai randa gausybę panašumų. Nebūtina Japonijos laikyti svajonių šalimi, kad skaityti būtų įdomu. Sunku būtų įsivaizduoti žmogų, ne Japonijos ekspertą, kurio knygoje nei vienas aspektas nenustebintų – tikrai buvo gausu vietų paaikčioti! Skyrius apie banginius – magiškas. O autoriaus užduodami klausimai – žavingi, apgalvoti, jautrūs.
Patiko jausti ir paties autoriaus požiūrį svarbiomis temomis – ypač stipriai pasireiškiantį lyčių lygybės temomis. Galvojau, kad norėjosi ir dar daugiau paties Kleivos – kaip jis rado šiuos herojus? Kokių sunkumų Japonijoje patyrė? Neabejoju, kad daugiau Kleivos knygų sulauksime ir kur kas įdomiau už japonų maistą ar anime man rodosi būtent feminizmo, seksizmo, socialinių skirtumų temos. Jos čia tik paviršiumi užkabinamos. Užsimaniau perskaityti ir pirmąją Kleivos knygą „Kaip veikia Japonija“ – gal joje rasčiau atsakymų į klausimus, kurie man beskaitant šią knygą kilo. Ir nors šalis mano svajonių nepatapo, patyriau nepaprastą skaitymo malonumą. Nenustojau aplinkiniams pasakoti ką perskaičiusi! Nuoširdžiai rekomenduoju.
Žavinga knyga, papirkusi viskuo – tekstu ir nuotraukomis, interviu ir gebėjimu parinkti tokias įdomias asmenybes, autoriaus rašymo stiliumi, knygos maketu ir nuostabiu viršeliu, net naudojamu popieriumi. Kaip man patinka tokie kokybiški leidiniai! Mano skoniui nuotraukų galėjo būti dar daugiau – kiekvienam skyreliui po vieną ar kelias! Tačiau esmė – tekstas. Akivaizdu, kad autorius ne tik nori papasakoti, bet ir, visų pirmiausia, suprasti žmones ir kultūrą, apie kurią rašo. Ne tik suprasti – Kleiva į japonus žvelgia empatiškai, optimistiškai, tačiau ne kaip į kokias įdomybes, truputį zoologijos sode esančias. Kartais, kai kalbama apie „kitokius“ ta takoskyra jaučiama, gal net bandoma paryškinti. Šiuo atveju autorius gilinasi į tai, kas japonus ir lietuvius sieja, o ir ne pritempinėja – tikrai randa gausybę panašumų. Nebūtina Japonijos laikyti svajonių šalimi, kad skaityti būtų įdomu. Sunku būtų įsivaizduoti žmogų, ne Japonijos ekspertą, kurio knygoje nei vienas aspektas nenustebintų – tikrai buvo gausu vietų paaikčioti! Skyrius apie banginius – magiškas. O autoriaus užduodami klausimai – žavingi, apgalvoti, jautrūs.
Patiko jausti ir paties autoriaus požiūrį svarbiomis temomis – ypač stipriai pasireiškiantį lyčių lygybės temomis. Galvojau, kad norėjosi ir dar daugiau paties Kleivos – kaip jis rado šiuos herojus? Kokių sunkumų Japonijoje patyrė? Neabejoju, kad daugiau Kleivos knygų sulauksime ir kur kas įdomiau už japonų maistą ar anime man rodosi būtent feminizmo, seksizmo, socialinių skirtumų temos. Jos čia tik paviršiumi užkabinamos. Užsimaniau perskaityti ir pirmąją Kleivos knygą „Kaip veikia Japonija“ – gal joje rasčiau atsakymų į klausimus, kurie man beskaitant šią knygą kilo. Ir nors šalis mano svajonių nepatapo, patyriau nepaprastą skaitymo malonumą. Nenustojau aplinkiniams pasakoti ką perskaičiusi! Nuoširdžiai rekomenduoju.
March 4, 2023
Puiki knyga, sveikas ir nuoseklus šiuolaikinės Japonijos paveikslas. Vienus stereotipus sulaužė, kitus pagrindžia, bet labiausiai patiko pagrindimas kontekstu (kultūriniu, religiniu, politiniu ir kt.), kas suteikia svori suvokti ne tik “ką ir kaip veikia” Japonija, bet ir “kodėl taip, o ne kitaip”. Pradžioje kiek išsigandau, kad bus parašyta interviu principu, nes per laiką toks formatas pradėtų erzinti, bet labai organiškai buvo pereita prie išsamaus įvairių temų aprašymų. Ypatingai patiko apie nekilnojamąjį turtą. Svajočiau perskaityti tokią knygą apie Lietuvą, kaip mato mus, juk patys negalime pastebėti to, kas yra kiekvieną dieną. (Kažkada tikėjausi, kad tokia knyga bus “Labai blogai arba liux” parašyta vokiečio gyvenusio Lietuvoje, bet jei ketinate skaityti, tai to nerasite, iš kart įspėju)
February 8, 2023
Andriau, tu tik rašyk! Matchą jau pradėjau gerti (kur aš buvau anksčiau). Gal ir manga pradėsiu skaityti😉
November 22, 2024
● "Pavienė laimė gali būti įmanoma tik tada, jei laimingi kiti, esantys šalia, todėl, užuot džiaugęsi kaimyno gaisru, japonai ieško būdų spręsti situaciją."
Ši knyga man į akiratį pateko per šiais metais vykusią knygų mugę. Labai panorėjau perskaityti ją, nes Japonija - tai šalis, kuri man labai patraukli ir kurią norėčiau pažinti bei aplankyti. Andriaus Kleivos knyga būtent tai ir leidžia padaryti. Tai tikrai "ne sausas" kūrinys: yra keletas labai įdomių interviu, gausu labai gražių foto, kurios pagyvina tekstą, o kas svarbiausia - daug įdomios ir svarbios informacijos apie Japoniją iš savo asmeninės patirties ir žinių.
Kas man labiausiai patiko šioje knygoje, tai interviu su įdomiais žmonėmis apie jų verslą - ypač mačią auginančią šeimą. Taip pat apie pačių japonų gyvenseną, įpročius, sveikatos sistemą, grožio supratimą ir kuo svarbus slenkstis - genkan. Mane labai nustebino ir tas faktas, kad japonai turi ir savo šakočio variantą.☺️
Tikrai begalo įdomi knyga, kurią labai rekomenduoju, nes apima absoliučiai visas temas: nuo japonų charakterio bruožų ir gyvensenos iki namų pasirinkimo, vestuvių ir laidotuvių. Jei norėtume iš arčiau pažinti šią šalį ir žmones - tai puiki knyga. ☺️
Ši knyga man į akiratį pateko per šiais metais vykusią knygų mugę. Labai panorėjau perskaityti ją, nes Japonija - tai šalis, kuri man labai patraukli ir kurią norėčiau pažinti bei aplankyti. Andriaus Kleivos knyga būtent tai ir leidžia padaryti. Tai tikrai "ne sausas" kūrinys: yra keletas labai įdomių interviu, gausu labai gražių foto, kurios pagyvina tekstą, o kas svarbiausia - daug įdomios ir svarbios informacijos apie Japoniją iš savo asmeninės patirties ir žinių.
Kas man labiausiai patiko šioje knygoje, tai interviu su įdomiais žmonėmis apie jų verslą - ypač mačią auginančią šeimą. Taip pat apie pačių japonų gyvenseną, įpročius, sveikatos sistemą, grožio supratimą ir kuo svarbus slenkstis - genkan. Mane labai nustebino ir tas faktas, kad japonai turi ir savo šakočio variantą.☺️
Tikrai begalo įdomi knyga, kurią labai rekomenduoju, nes apima absoliučiai visas temas: nuo japonų charakterio bruožų ir gyvensenos iki namų pasirinkimo, vestuvių ir laidotuvių. Jei norėtume iš arčiau pažinti šią šalį ir žmones - tai puiki knyga. ☺️
August 31, 2025
Beskaitant galimai googlinau bilietus į Japoniją
May 24, 2025
Lengvai duotas 5-tukas!
Autorius liečia įvairiausias Japonijos žmonių kasdienybės temas: nuo darbo iki laisvalaikio, nuo religijos iki kultūros. O knygos pradžioje esantys interviu dar labiau sustiprina visą turinį.
Japonija šalis su milžinišku identitetu. Savotiška, ne viską prisileidžianti, bet kai su ja susipažįsti - pradedi ją mylėti net ten dar neapsilankęs.
“Kai pats nenusprendi, ar tikrai to nori, ir darai tai, ko nenori daryti kurią nors diena vis tiek pasidarys sunku tverti gyvenimą. Gyvenime man likę gal 50 metu - turiu rinktis, su kuo tikrai noriu dirbti, kam tikrai noriu skirti savo laiką.”
Autorius liečia įvairiausias Japonijos žmonių kasdienybės temas: nuo darbo iki laisvalaikio, nuo religijos iki kultūros. O knygos pradžioje esantys interviu dar labiau sustiprina visą turinį.
Japonija šalis su milžinišku identitetu. Savotiška, ne viską prisileidžianti, bet kai su ja susipažįsti - pradedi ją mylėti net ten dar neapsilankęs.
“Kai pats nenusprendi, ar tikrai to nori, ir darai tai, ko nenori daryti kurią nors diena vis tiek pasidarys sunku tverti gyvenimą. Gyvenime man likę gal 50 metu - turiu rinktis, su kuo tikrai noriu dirbti, kam tikrai noriu skirti savo laiką.”
February 8, 2025
Ne taip svarbu, ar žengti žingsniai iškart duos naudos. Svarbu nuoseklumas, vieno gerumo statymas ant kito (toku o tsumu).
Mes, japonai, nesame drovūs - tiesiog reikia atrasti kelią į širdį.
Automobiliai apskritai neparduodami tiems, kurie nepateikia dokumentų, patvirtinančių, kad turima kur tą automobilį pasidėti 2 km nuo namų, o pareigūnai dar ir ateina tai patikrinti.
Pavienė laimė įmanoma tik tada, jei laimingi ir kiti, esantys šalia, todėl, užuot džiaugęsi kaimyno gaisru, japonai ieško būdų spręsti situaciją.
Japonija savo širdį nešioja ne krūtinėje, o pilve.
Japonijai amžius yra skaičius, o ne taisyklių ir motyvacijos nustatytojas.
Japoniškai keliauti - grįžti su tokia neužmirštama, į kelis maišus sudėta momentų ir įspūdžių kolekcija, kad ja norėtųsi dalytis ir su kitais.
Už kiekvieno kliento - kad ir koks būtų jo amžius, profesija ar kostiumas - slepiasi tas pats paprastas žmogus, kuris tiesiog nori būti mylimas. (Buvusi kyabakura pokalbių namų darbuotoja)
Kuchi sabishii - burna vieniša - įvardija jausmą, kai tiesiog būtinai nori ką nors suvalgyti, nors ir nebūtinai žinai, ką tiksliai.
Kobara ga suku - mažo pilvo alkis - kai viso patiekalo per daug, bet nieko nevalgyti irgi ne išeitis. Reikia tiesiog ko nors, kas užpildytų mažo pilvo problemą.
Betsubara - atskiras pilvas - desertams ir užkandžiams visada lieka atskiras, kitas pilvas.
,,Esu šalia, einam kavos?" - tokio posakio nėra japonų žodyne. Ir kavą, ir pasivaikščiojimus, ir keliones įprasta susidėlioti į kalendorių ir būti nusiteikus susitikimams bent savaitę prieš.
Mes, japonai, nesame drovūs - tiesiog reikia atrasti kelią į širdį.
Automobiliai apskritai neparduodami tiems, kurie nepateikia dokumentų, patvirtinančių, kad turima kur tą automobilį pasidėti 2 km nuo namų, o pareigūnai dar ir ateina tai patikrinti.
Pavienė laimė įmanoma tik tada, jei laimingi ir kiti, esantys šalia, todėl, užuot džiaugęsi kaimyno gaisru, japonai ieško būdų spręsti situaciją.
Japonija savo širdį nešioja ne krūtinėje, o pilve.
Japonijai amžius yra skaičius, o ne taisyklių ir motyvacijos nustatytojas.
Japoniškai keliauti - grįžti su tokia neužmirštama, į kelis maišus sudėta momentų ir įspūdžių kolekcija, kad ja norėtųsi dalytis ir su kitais.
Už kiekvieno kliento - kad ir koks būtų jo amžius, profesija ar kostiumas - slepiasi tas pats paprastas žmogus, kuris tiesiog nori būti mylimas. (Buvusi kyabakura pokalbių namų darbuotoja)
Kuchi sabishii - burna vieniša - įvardija jausmą, kai tiesiog būtinai nori ką nors suvalgyti, nors ir nebūtinai žinai, ką tiksliai.
Kobara ga suku - mažo pilvo alkis - kai viso patiekalo per daug, bet nieko nevalgyti irgi ne išeitis. Reikia tiesiog ko nors, kas užpildytų mažo pilvo problemą.
Betsubara - atskiras pilvas - desertams ir užkandžiams visada lieka atskiras, kitas pilvas.
,,Esu šalia, einam kavos?" - tokio posakio nėra japonų žodyne. Ir kavą, ir pasivaikščiojimus, ir keliones įprasta susidėlioti į kalendorių ir būti nusiteikus susitikimams bent savaitę prieš.
March 20, 2025
Puikiai nuteikė prieš kelionę į Japoniją. Žymiai geriau už pirmą knygą, pagyrimai autoriui :)
April 19, 2023
Knyga labai įdomi, nes apie Japoniją nežinojau beveik nieko. Įdomiai parinktos temos, išskirtiniai žmonės pakalbinti. Sužinojau apie eilinių japonų kasdienį gyvenimą, būsto nuomos, darbo, laisvalaikio, valgymo, gydymosi ypatumus. Bet labiausiai užkliuvo iliustracijos. Jos labai jau bendro pobūdžio. Ypač pritrūko jų skaitant apie maistą. Arba viską reikia "googlinti", nes daug nesuprantamų žodžių. Ir palikta redagavimo klaidų.
August 5, 2024
Įpusėjus susidomėjimas išsikvėpė. Trūko pradžioje buvusių asmeninių gyventojų istorijų.
November 16, 2025
Norėjau pabėgt nuo kasdienybės — puikiai susiskaitė!
March 2, 2023
Superinė knyga, labai patiko! Tačiau nors knygoje yra nemažai nuotraukų, prie kai kurių teksto dalių, norėjosi pamatyti iliustruojančio vaizdo (pavydžiui, apie vonios kambarius). Nuostabi iliustracija viršelyje.
September 3, 2023
Knyga apie neturistinę Japoniją.
Buvo labai įdomu skaityti skyrių apie NT rinką, būsto nuomos subtilybes. Atrodo, visai neaktualu, nebent tarp skaitytojų būtų planuojančių ilgesniam laikui kraustytis į Tokiją. Bet gerai atskleidžia dar vieną Japonijos kitoniškumo pusę.
Iš interviu su japonais tikėjausi kiek daugiau. Kalbinami įdomūs žmonės, bet kai kurie klausimai gan paviršutiniški ir nelabai apgalvoti. Pavyzdžiui, klausimas: "Kei, turbūt visąlaik svajojote būti kavos meistru". Pašnekovo atsako: "Būdamas vaikas visiškai apie nieką nesvajojau". Kitame interviu autorius klausia: "Makoto, jūs čia garantuotai nuo pat pradžių, ar ne?" Atsakymas: "Tai kad visiškai ne".
Knygoje daug trumpų tekstų apie maistą, sveikatą, laisvalaikį. Nesistengiant apimti visko, toks labiau kaleidoskopas su daug įdomių detalių - apie vaisių rinką, bananus, kopūstus, kvepalus, barzdas ir t.t. ir t.p.
Kiek nustebino, kad pakankamai daug rašoma apie televiziją, bet net neužsimenama apie kompiuterinius žaidimus - kas Japonijoje yra didžiulė industrija (Nintendo, Sega, Sony PlayStation ir pan.).
Rekomenduoju norintiems daugiau sužinoti apie kasdienį gyvenimą Japonijoje.
Buvo labai įdomu skaityti skyrių apie NT rinką, būsto nuomos subtilybes. Atrodo, visai neaktualu, nebent tarp skaitytojų būtų planuojančių ilgesniam laikui kraustytis į Tokiją. Bet gerai atskleidžia dar vieną Japonijos kitoniškumo pusę.
Iš interviu su japonais tikėjausi kiek daugiau. Kalbinami įdomūs žmonės, bet kai kurie klausimai gan paviršutiniški ir nelabai apgalvoti. Pavyzdžiui, klausimas: "Kei, turbūt visąlaik svajojote būti kavos meistru". Pašnekovo atsako: "Būdamas vaikas visiškai apie nieką nesvajojau". Kitame interviu autorius klausia: "Makoto, jūs čia garantuotai nuo pat pradžių, ar ne?" Atsakymas: "Tai kad visiškai ne".
Knygoje daug trumpų tekstų apie maistą, sveikatą, laisvalaikį. Nesistengiant apimti visko, toks labiau kaleidoskopas su daug įdomių detalių - apie vaisių rinką, bananus, kopūstus, kvepalus, barzdas ir t.t. ir t.p.
Kiek nustebino, kad pakankamai daug rašoma apie televiziją, bet net neužsimenama apie kompiuterinius žaidimus - kas Japonijoje yra didžiulė industrija (Nintendo, Sega, Sony PlayStation ir pan.).
Rekomenduoju norintiems daugiau sužinoti apie kasdienį gyvenimą Japonijoje.
March 24, 2023
Neslėpsiu - kai po kažkurio susitikimo su Andriumi galutinai supratau, kad jis apleidžia žurnalistikos kryptį ir jau pasuko geopolitikos kryptimi (Science Po ir visi kiti reikalai), apėmė toks melancholiškas jausmas – va, dar vienas žmogus, kuris tiesiog yra gimęs TAM, turi visus reikiamus gabumus, moka mokytis ir jau daug kartų įrodė, kad gali – va ima ir visa tai palieka.
Bet va po antrosios Andriaus knygos esu VISIŠKAI, ABSOLIUČIAI ramus – Andrius gal ir bandė pabėgti nuo žurnalistikos, bet žurnalistika nuo jo nepabėgo :)
Gerai, gal trumpai apie autorių, jei kas netyčia negirdėjo. Andrius Kleiva turbūt tik dabar baigia atsikratyti „jauniausio blogerio“ titulo (nors po truputį jau artėja link 30) - nes pradėjo rašyti tinklaraštį, kai jam buvo berods vienuolika metų. Tai vyko Lietuvos tinklaraštijos Aukso eroje – daugmaž apie 2007. Atsimenu, buvo teorija, kad Andrius Kleiva yra ne realus asmuo, o kažkokio patyrusio rašytojo, žurnalisto ar blogerio sukurtas, bet ne visai įtikinamai rašomas personažas. Nes nu blemba, negali taip vienuolikmetis rašyti. Atsimenu, kol pats pirmąkart konferencijoje nepamačiau Andriaus gyvai, pats galutinai neatmečiau šitos teorijos. Bet taip, Andriui tuo metu buvo 11 - ir jis rašė. Rašė taip, lyg jam būtų buvę mažiausiai 18.
Su Andriumi asmeniškai susidūriau tada, kai redagavau „Naująją Komunikaciją“ - o jis pasisiūlė į ją rašyti. Va tada supratau: tai yra mandagus, bet pačia geriausia prasme ambicingas žmogus, kuris oi kaip toli eis - jei tik pats norės.
Ir nuėjo. Iki Japonijos. Ir dar iki darbovietės… ai, jo reikalas, kokios. Jei norės – pats kur pasipasakos. Bet žinokit, gana įspūdinga.
O „Ką veikia Japonija“ yra antroji Andriaus knyga. Nors - ar tikrai?
Sakykit, ką norit, o man vis dėlto įspūdis, kad vis dėlto tai ne tiek antra, kiek gerokai atnaujinta, patobulinta ir papildyta pirmoji knyga. Ne, pasikartojimų beveik nėra, bet griaučiai ir tai, kas priauginta ant jų – iš esmės tas pats, kas pirmojoje knygoje. Tik viskas toliau. Ir geriau. Ne dėl to, kad pirma knyga buvo bloga, bet matyt tiesiog daugiau gerų dalykų susikaupė.
Tiesa, dar nepradėjus skaityti, bet pažiūrėjus nugarėlę, mane kiek išgąsdino LNM direktoriaus, buvusio kultūros ministerio A.Gelūno anotacija. Kur ten sakoma, kad „autorius ne tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį, […] o virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu“.
Vo blyn, pagalvojau. Bet kažkaip nepatikėjau, kad Kleiva galėtų viską nubraukti ir suskystėti. Ir laimei, nuojauta neklydo - laimei, dr. nusikalbėjo, o Andrius knygoje dirba pagal žurnalistikos standartus – pasakoja istoriją, bet nepamiršta jos pagrįsti konkrečiais duomenimis bei nurodyti jų šaltinius. Žodžiu, ir įdomu skaityti, ir naudinga, ir scientifically proven :)
Didžiausia knygos problema – jos apimtis. Ta prasme – Japonijos knygoje yra itin daug, ji japoniškai kruopščiai koncentruota ir suvartoti tokį dalyką greitai – nesakau, kad neįmanoma, bet diskomfortas.
Turiu omenyje – pirmą dalį surijau per vieną parą, o tada iškėliau letnas, atsipūkščiau ir su pasimėgavimu imdavau po vieną skyrių po dieną.
Ir žinote, dabar taip sakyčiau, kad „Ką veikia Japonija“ yra populiariosios antropologijos studija. Kultūroantropologinis Japonijos pjūvis europiečio – ir dar lietuvio – akimis.
Antra pagal didumą knygos problema? Iliustracijos. Taip, jos gražios, atmosferiškos – bet jų kiek per mažai, ir jos per bendros.
Nežinau, gal čia aš jau pernelyg enciklopedijos iš tokio dalyko noriu, bet skaitant knygą nebūdavo pusvalandžio, kad nereiktų mesti skaitymo ir pradėti googlinimą, kaip atrodo vienas ar kitas knygoje minimas objektas. Na bet gal čia tik mano tokios problemos.
Tad taip, skaityti tikrai verta. Tiek Japonijos fanams, tiek Andriaus fanams (nė kiek neabejoju, kad jis jų turi) - o jau ypač tiems, kuriems įdomu, kaip žmonės gyvena kitur – ir kur tas pasakojimas apie kitur gyvenančius žmones vyksta ne pernelyg asmeniškai, bet išlaikant puikų, sveiką balansą, įžvalgią akį ir svarbiausia – taktišką humorą.
Ačiū, Andriau!
Bet va po antrosios Andriaus knygos esu VISIŠKAI, ABSOLIUČIAI ramus – Andrius gal ir bandė pabėgti nuo žurnalistikos, bet žurnalistika nuo jo nepabėgo :)
Gerai, gal trumpai apie autorių, jei kas netyčia negirdėjo. Andrius Kleiva turbūt tik dabar baigia atsikratyti „jauniausio blogerio“ titulo (nors po truputį jau artėja link 30) - nes pradėjo rašyti tinklaraštį, kai jam buvo berods vienuolika metų. Tai vyko Lietuvos tinklaraštijos Aukso eroje – daugmaž apie 2007. Atsimenu, buvo teorija, kad Andrius Kleiva yra ne realus asmuo, o kažkokio patyrusio rašytojo, žurnalisto ar blogerio sukurtas, bet ne visai įtikinamai rašomas personažas. Nes nu blemba, negali taip vienuolikmetis rašyti. Atsimenu, kol pats pirmąkart konferencijoje nepamačiau Andriaus gyvai, pats galutinai neatmečiau šitos teorijos. Bet taip, Andriui tuo metu buvo 11 - ir jis rašė. Rašė taip, lyg jam būtų buvę mažiausiai 18.
Su Andriumi asmeniškai susidūriau tada, kai redagavau „Naująją Komunikaciją“ - o jis pasisiūlė į ją rašyti. Va tada supratau: tai yra mandagus, bet pačia geriausia prasme ambicingas žmogus, kuris oi kaip toli eis - jei tik pats norės.
Ir nuėjo. Iki Japonijos. Ir dar iki darbovietės… ai, jo reikalas, kokios. Jei norės – pats kur pasipasakos. Bet žinokit, gana įspūdinga.
O „Ką veikia Japonija“ yra antroji Andriaus knyga. Nors - ar tikrai?
Sakykit, ką norit, o man vis dėlto įspūdis, kad vis dėlto tai ne tiek antra, kiek gerokai atnaujinta, patobulinta ir papildyta pirmoji knyga. Ne, pasikartojimų beveik nėra, bet griaučiai ir tai, kas priauginta ant jų – iš esmės tas pats, kas pirmojoje knygoje. Tik viskas toliau. Ir geriau. Ne dėl to, kad pirma knyga buvo bloga, bet matyt tiesiog daugiau gerų dalykų susikaupė.
Tiesa, dar nepradėjus skaityti, bet pažiūrėjus nugarėlę, mane kiek išgąsdino LNM direktoriaus, buvusio kultūros ministerio A.Gelūno anotacija. Kur ten sakoma, kad „autorius ne tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį, […] o virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu“.
Vo blyn, pagalvojau. Bet kažkaip nepatikėjau, kad Kleiva galėtų viską nubraukti ir suskystėti. Ir laimei, nuojauta neklydo - laimei, dr. nusikalbėjo, o Andrius knygoje dirba pagal žurnalistikos standartus – pasakoja istoriją, bet nepamiršta jos pagrįsti konkrečiais duomenimis bei nurodyti jų šaltinius. Žodžiu, ir įdomu skaityti, ir naudinga, ir scientifically proven :)
Didžiausia knygos problema – jos apimtis. Ta prasme – Japonijos knygoje yra itin daug, ji japoniškai kruopščiai koncentruota ir suvartoti tokį dalyką greitai – nesakau, kad neįmanoma, bet diskomfortas.
Turiu omenyje – pirmą dalį surijau per vieną parą, o tada iškėliau letnas, atsipūkščiau ir su pasimėgavimu imdavau po vieną skyrių po dieną.
Ir žinote, dabar taip sakyčiau, kad „Ką veikia Japonija“ yra populiariosios antropologijos studija. Kultūroantropologinis Japonijos pjūvis europiečio – ir dar lietuvio – akimis.
Antra pagal didumą knygos problema? Iliustracijos. Taip, jos gražios, atmosferiškos – bet jų kiek per mažai, ir jos per bendros.
Nežinau, gal čia aš jau pernelyg enciklopedijos iš tokio dalyko noriu, bet skaitant knygą nebūdavo pusvalandžio, kad nereiktų mesti skaitymo ir pradėti googlinimą, kaip atrodo vienas ar kitas knygoje minimas objektas. Na bet gal čia tik mano tokios problemos.
Tad taip, skaityti tikrai verta. Tiek Japonijos fanams, tiek Andriaus fanams (nė kiek neabejoju, kad jis jų turi) - o jau ypač tiems, kuriems įdomu, kaip žmonės gyvena kitur – ir kur tas pasakojimas apie kitur gyvenančius žmones vyksta ne pernelyg asmeniškai, bet išlaikant puikų, sveiką balansą, įžvalgią akį ir svarbiausia – taktišką humorą.
Ačiū, Andriau!
February 24, 2025
Wow, what a fantastic read!
The book is an absolute gem, offering a captivating glimpse into the daily life in Japan. From the very first page to the last, it's an absolute joy to read.
The book is an absolute gem, offering a captivating glimpse into the daily life in Japan. From the very first page to the last, it's an absolute joy to read.
September 29, 2023
Nors knyga skaičiau gan ilgai, bet mėgavausi kiekvienu jos puslapiu, kartais kraipydama galvą iš nuostabos, kartais pritariamai linkčiodama. Galbūt net įkyrėjau savo kolegomis, su kuriais entuziastingai dalinausi perskaitytais faktais apie japonus.
Knyga suskirstyta į kelias dalis. Pirmojoje aprašomi knygos autoriaus pakalbinti Japonai, įvairių profesorių atstovai: puoselėjantys šimtmečių šeimos verslą, saugantys šalies tradicijas, Lietuvoje gyvenančią japone ir .t.t.
Perskaičiusi apie moterį vardu Masako Yokogawa, turinčią Tokijuje lietuviškų prekių parduotuvę, skyriaus gale randu nurodytą instagramo profilį. Smalsumo vedama, užsuku pasižvalgyti. Ir ką gi aš matau?! Vos prieš kelias akimirkas įkelti vaizdai iš tuo metu Vilniuje vykstančių Sostinės dienų. Galbūt Japonija yra kur kas arčiau mūsų, nei mes manome?
Knyga suskirstyta į kelias dalis. Pirmojoje aprašomi knygos autoriaus pakalbinti Japonai, įvairių profesorių atstovai: puoselėjantys šimtmečių šeimos verslą, saugantys šalies tradicijas, Lietuvoje gyvenančią japone ir .t.t.
Perskaičiusi apie moterį vardu Masako Yokogawa, turinčią Tokijuje lietuviškų prekių parduotuvę, skyriaus gale randu nurodytą instagramo profilį. Smalsumo vedama, užsuku pasižvalgyti. Ir ką gi aš matau?! Vos prieš kelias akimirkas įkelti vaizdai iš tuo metu Vilniuje vykstančių Sostinės dienų. Galbūt Japonija yra kur kas arčiau mūsų, nei mes manome?
May 20, 2024
Man buvo vietoj kelių žurnalų - tekstą skaityti lengva, nuotraukos gražios ir kokybiškos, yra kažko įdomaus ir galva per daug neapsikrauna. Prisiminiau, kad panašių knygų tekę skaityti vaikystėje, laikas iki interneto ir įdomesnių žurnalų, ir pagalvojau, kad dabar tą darydama pati sau keista atrodau :D
Buvo klausimas, kiek autoriaus matoma Japonija yra tikroji, o kiek jo burbulo dalis, bet šito turbūt nesužinosiu ten pati ilgiau nepabuvusi.
Buvo klausimas, kiek autoriaus matoma Japonija yra tikroji, o kiek jo burbulo dalis, bet šito turbūt nesužinosiu ten pati ilgiau nepabuvusi.
August 5, 2023
Smagi, su kokybiško humoro doze labai įvairiapusiška knyga apie kitoje pasaulio pusėje gyvenančius žmones. Bene geriausia knygos pusė - empatija ir įvairiaspusiškumas - nuo istorijų su įdomiais žmonėmis iki japonams kasdieniško, bet europiečiams neįprastos gyvenimo kasdienybės fiksavimo. Autorius fiksuoja mentaliteto skirtumus, bet kartu paaiškina, kaip jie susiformavo, kodėl japonams vieni ar kiti dalykai tokie svarbūs. Pasakojimuose nėra turistinių objektų, bet užtat jauti tarsi žvilgsnį iš vidaus. Įdomi ir pateikiama statistinė informacija, istorinio konteksto apžvalga. Gaila, kad informaciniu požiūriu kokybiškam tekstui pritrūko atidesnio teksto redaktoriaus žvilgsnio, bent jau skyrybos klaidų norėtųsi kiek mažiau.
June 10, 2023
Visiškai viršijo lūkesčius. Pradėjau skaityti pati grįžusi iš kelionės po Japoniją ir tikėjausi tiesiog pagilinti įspūdį, tačiau gavau daug daugiau. Autorius, pats gyvenantis Japonijoje, pasirūpino perteikti didžiausius skirtumus atkreipdamas dėmesį į Lietuvoje savaime suprantamus dalykus, o ne lygindamas su bendromis abstrakcijomis. Knyga įtrauks ir visiškai Japonija "neužsidegusius" žmones. Modernus pateikimas, įtraukiantis turinys, prie ko prisideda ir bendra knygos kokybė. Nustebino, kaip seniai laikiau tokią malonią knygą rankose, kur atrodo, jog iliustracijų, lapų ir spausdinimo kokybė - viskas taip preciziška ir netgi atspindi Japoniško standarto principus.
August 15, 2023
4.5 ⭐
Labai labai patiko knygos apipavidalinimas, tai knyga, kurią norisi liesti ir turėti namuose. Rašymo stilius irgi vietomis, autoriaus žodžiais tariant, "įkalė vinį be plaktuko", tačiau iki maksimalaus pavergimo truputį man asmeniškai pritrūko svorio į knygos pabaigą. Ar tai temos man buvo mažiau įdomios, ar visa knygos magija tiesiog truputį nugaravo. Vis dėlto, tai tikrai puiki, rekomenduotina, nes labai universali, knyga.
Labai labai patiko knygos apipavidalinimas, tai knyga, kurią norisi liesti ir turėti namuose. Rašymo stilius irgi vietomis, autoriaus žodžiais tariant, "įkalė vinį be plaktuko", tačiau iki maksimalaus pavergimo truputį man asmeniškai pritrūko svorio į knygos pabaigą. Ar tai temos man buvo mažiau įdomios, ar visa knygos magija tiesiog truputį nugaravo. Vis dėlto, tai tikrai puiki, rekomenduotina, nes labai universali, knyga.
March 12, 2023
Neitiketinai daug faktu, istoriju ir puikus autoriaus humoro jausmas. Man idomiausia buvo skaityti apie maisto kultura. Galejau atsipusti ir ziuredama nuotraukas.
March 7, 2023
Skaityti lengva tiek dėl struktūros, tiek dėl aiškių skyrių ribų. Žavi autoriaus stebėtojo ir dalyvio, o ne kritiko ar vertintojo pozicija. Tai turbūt vertingiausia dalis. Nors patirti teigiamų jausmų verčiant puslapius buvo lengva, visgi nuolat galvoje tūnodavo mintis – kas iš to, kokia išliekamoji vertė, kas ir kodėl skaitytų antrą kartą. Suprantama, ne visiems skaitymo antrą kartą kriterijus aktualus.
Kokybiškai, estetiškai išleista knyga, kuri drąsiai gali būti dovana.
Kokybiškai, estetiškai išleista knyga, kuri drąsiai gali būti dovana.
February 26, 2023
Pirmą kartą įsimylėjau į šią knygą, pamačiusi jos dizainą, antrą kartą - perskaičiusi jos turinį. Viršelio dizainas, nuotraukos, puslapių maketas, rašymo stilius, interviu ir teksto turinys - viskas siekia viršūnes. Skaitydama apie japonų gyvenimo būdą, jų maistą ir virtuvę, mediciną, sveikatą, religiją ir laisvo laiko praleidimą dar kartą įsitikinau, kad kada nors turėsiu aplankyti salų šalį ir visa tai pamatyti savo akimis.
O čia yra gražūs ir prasmingi, mačią auginančio Shimizu šeimos nario pasakyti žodžiai, kuriuos Kleiva užrašė knygoje:
,,MIKIO: Ne taip svarbu, ar žengti žingsniai iškart duos naudos. Svarbu nuoseklumas, vieno gerumo statymas ant kito (toku o tsumu). Paimi gatvėje nukritusią šiukšlę - gerumas, sutvarkai namus - gerumas. Tokie gerumai statosi vienas ant kito ir pats nepajunti, kaip galų gale jie kada nors grįžta pas tave. Kiote ir aplink jį daug nuo senų laikų gyvuojančių šeimų valdomų verslų ir parduotuvių. Beveik visi jie turi posakį omouke shindemo ii - užsidirbus didelius pinigus galima ir numirti. Nelieka gyvenimo prasmės. Todėl dirbti reikia ne labai pelningai, labai trumpai ir sukčiaujant, o sunkiai, bet sąžiningai ir ilgą laiką."
O čia yra gražūs ir prasmingi, mačią auginančio Shimizu šeimos nario pasakyti žodžiai, kuriuos Kleiva užrašė knygoje:
,,MIKIO: Ne taip svarbu, ar žengti žingsniai iškart duos naudos. Svarbu nuoseklumas, vieno gerumo statymas ant kito (toku o tsumu). Paimi gatvėje nukritusią šiukšlę - gerumas, sutvarkai namus - gerumas. Tokie gerumai statosi vienas ant kito ir pats nepajunti, kaip galų gale jie kada nors grįžta pas tave. Kiote ir aplink jį daug nuo senų laikų gyvuojančių šeimų valdomų verslų ir parduotuvių. Beveik visi jie turi posakį omouke shindemo ii - užsidirbus didelius pinigus galima ir numirti. Nelieka gyvenimo prasmės. Todėl dirbti reikia ne labai pelningai, labai trumpai ir sukčiaujant, o sunkiai, bet sąžiningai ir ilgą laiką."
September 9, 2023
Puiki knyga keliaujantiems. Čia nieko nėra apie lankytinas vietas ar istoriją, bet daug apie pačius japonus, jų požiūrį į gyvenimą ir kasdienybę. Andrius moka rašyti, bet dar labiau stebina, kaip jam pavyko pakalbinti tiek skirtingų žmonių. Na ir dar fotkina gerai 📷⛩️🍣
April 9, 2024
Vaizdinga, išsami, detali ir apžvelgianti plačiai visą Japonijos šių dienų gyvenimą. Parašyta lengu stiliumi. Sakyčiu, kad labai daug sužinojau. Daug kartų pagavau save sakant ‘oho’ arba ‘tai va kaip čia yra’ ir pan. Rekomenduoju!
May 11, 2025
Pradėjau skaityti prieš kelionę į Japoniją ir baigiau jos metu. Knygos autorius puikiai aprašo paprasto japono gyvenimą ir mums, lietuviškoms akims, atskleidžia, kas yra kitaip, o tai, kas man labiausiai patiko – paaiškina ir to priežastį. Labai rekomenduoju!
January 22, 2024
Knyga parašyta bloger'io stiliumi. Bet tai nėra blogai.
Galbūt įdomiausia yra tai, kad viską pasakoja ir aiškina lietuvis lietuviams.
Tiems, kuriems Japonija bent kiek imponuoja, tikrai ras įdomių faktų.
Galbūt įdomiausia yra tai, kad viską pasakoja ir aiškina lietuvis lietuviams.
Tiems, kuriems Japonija bent kiek imponuoja, tikrai ras įdomių faktų.
August 20, 2023
Kaip pažįstančiai Japoniją tik iš japonų, su kuriais teko studijuoti Kinijoje, ir iš bendrų stereotipų, buvo išties įdomu. Kaip neiškeptai antropologei, buvo smagu stebėti, kad Andriaus Kleivos žvilgsnis yra išmintingai antropologiškas - japonija "nesukitoninama", niekaip neteisinama ir iš pastebėjimų nedaroma pigi pramoga. Tiesiog įdomus kasdienio gyvenimo stebėjimas.
Vietomis šiek tiek kliuvo pasakojimo stilius - Kleiva labai stengiasi įpaišyti savo stiliaus humoro, na bet man jis nevisada "veikė". Iš kai kurių metaforų ir palyginimų atrodė, tarsi neišlipta iš mokyklinio rašinėlio laikų. Pirmuose skyriuose akis dar užkliuvo ir už poros korektūros klaidų - bet lyg toliau nebemačiau.
Fantastiškas paskutinis skyrius, apibendrinantis visą knygą. Pradžioj interviu atrodė trumpoki, labiau tinkantys soc tinklų medžiagai nei knygai - gal būtų geriau suveikę kaip interliudijos tarp vėlesnių stambiųjų teminių skyrių? Taip pat labai vietoj ir laiku nuotraukos - tik kartais jų norėjosi dar, ir dar iliustratyvesnių, pvz. parodančių tuos objektus, kurie taip vaizdžiai aprašomi žodžiais.
Vietomis šiek tiek kliuvo pasakojimo stilius - Kleiva labai stengiasi įpaišyti savo stiliaus humoro, na bet man jis nevisada "veikė". Iš kai kurių metaforų ir palyginimų atrodė, tarsi neišlipta iš mokyklinio rašinėlio laikų. Pirmuose skyriuose akis dar užkliuvo ir už poros korektūros klaidų - bet lyg toliau nebemačiau.
Fantastiškas paskutinis skyrius, apibendrinantis visą knygą. Pradžioj interviu atrodė trumpoki, labiau tinkantys soc tinklų medžiagai nei knygai - gal būtų geriau suveikę kaip interliudijos tarp vėlesnių stambiųjų teminių skyrių? Taip pat labai vietoj ir laiku nuotraukos - tik kartais jų norėjosi dar, ir dar iliustratyvesnių, pvz. parodančių tuos objektus, kurie taip vaizdžiai aprašomi žodžiais.
Read
February 28, 2023Gerai, kad prieš skrisdama į Japoniją "Kaip veikia Japonija" buvau primiršusi, o dar geriau, kad "Ką veikia Japonija" dar nebuvo išleista. Būčiau vaikščiojusi nuolatiniame šiktelėjime, kad ką ne taip padarysiu. Iškart prisiminiau viešbučio administratorių akivaizdų sumišimą, kai bandžiau aiškintis dėl skambinimo į avialinijų Tokijo ofisą. Gal problemos su kalba, bet spėju, kad ryškiai kažką prasileidau. Tikriausiai išsigelbėjau ir nuo daugiau potencialiai gėdingų situacijų pirma laiko privalėjusi grįžti pačiu paskutiniu lėtuvu prieš Lietuvai užsidarant dėl koronaviruso.
"Ką veikia Japonija" toks knyginis "Mandalorian" - pasiilgtas paprastumas, gerumas ir gražumas.
"Ką veikia Japonija" toks knyginis "Mandalorian" - pasiilgtas paprastumas, gerumas ir gražumas.
November 18, 2023
Japonijoje namai turi galiojimo laiką. Kodėl svarbu, į kurią pusę žiūri tavo buto langai? Ką žiūri per tv Japonai? Ką valgo japonai? Kaip atrodo eilinė japoni diena? Tokių ir kitų įdomių faktų galima sužinoti šioje knygoje.
Kadangi Japonija yra viena iš norimų aplankyti šalių, tad ir knygą apie ją reik paskaityti juk ;) ir labai gerai, kad ta knyga parašyta tokio pat užsieniečio kaip aš akimis. Nors vietomis atrodė per daug žurnalistiškai detaliai viskas norima išaiškinti, tačiau taip pat jaučiau ir tą paprastumą ir nuoširdumą žmogaus, pasakojančio apie savo gyvenimą kitoje šalyje ir ką jis joje rado įdomaus. Paskaitykit, gal ir jūs rasit ką įdomaus ;)
Kadangi Japonija yra viena iš norimų aplankyti šalių, tad ir knygą apie ją reik paskaityti juk ;) ir labai gerai, kad ta knyga parašyta tokio pat užsieniečio kaip aš akimis. Nors vietomis atrodė per daug žurnalistiškai detaliai viskas norima išaiškinti, tačiau taip pat jaučiau ir tą paprastumą ir nuoširdumą žmogaus, pasakojančio apie savo gyvenimą kitoje šalyje ir ką jis joje rado įdomaus. Paskaitykit, gal ir jūs rasit ką įdomaus ;)
Displaying 1 - 30 of 71 reviews