Viena šauniausių Jurgos Tumasonytės knygų: baugi, groteskiška, atpažįstama. Perskaitai ir galvoji – geras, kas čia buvo?
Tumasonytė kuria plokščią, syvų pritvinkusį pasaulį, dėl kurio vargų širdies neskauda, vietom norisi kikenti į saują. Į visa, kas galėtų būti dvasinga, kilnu, herojiška, paslaptinga, čia žiūrima racionaliai, tarsi į egzotiką, kuri yra šalia mūsų. Šįkart knygoje tokia tampa „gyvybės paslaptis“, laipsniški žmogaus norai dominuoti. Mokslas ir ezoteriški tikėjimai žmonijai padeda mutuoti. Labai gerbiu autorę už natūralistinį vaizdavimo būdą, kuriuo be skrupulų išviešina bet kokį bergždumą, iš žmogaus atima renesansinį žavesį. Jos sukurtame pasaulyje – mums jokių prošvaisčių.
Stebina, kiek daug galima padaryti iš trafaretų. Čia laumė kaip laumė, kunigas toks, kaip įsivaizduočiau iš socialinių medijų ir skaitytų knygų, bet kai juos Tumasonytė išdidina ir šaržuoja, schemos pasidaro įdomios (mąstymo trafaretus perneša ir kalba). Tačiau dideliame, su mūsų tikrove susisiejančiame pasaulyje darosi sunku Tumasonytės tekstus skaityti neutraliai.
„Naujagimių“ turinys siejamas su mitiniu laumių pasauliu ir su konkrečiomis istorinėmis tautos patirtimis (okupacija, tremtis, egzilis)... ir viskas tik mutuota. Laikai keičiasi, keičiasi pažiūros, žmogus aplinkybių (istorijos) dantračiuose. Na, taip, Tumasonytės prozoje tai jau seniai nuspėjama. Bet kodėl tai vyksta? Ar yra kokia priežastis, kodėl šaržui nėra taikinio? Kai skaitau Herkaus Kunčiaus karnavalą, visada gaunu patvirtinimų, į ką jo vulgarios baikos nukreiptos (Kunčius – grynas desovietizatorius). O kai susiduriu su Tumasonytės tekstais, teatralizuotai ironijai negaunu koordinačių.
Skaitydama kitą jos šaunią novelių knygą „Undinės“ (rekomenduoju!), to nelaikiau trūkumu. Atrodė, kad kuriamas tiesiog bendresnis vaizduotės pasaulis, nejaukiai kalbantis apie bendražmogiškus dalykus. O romanuose, kurio pasaulis dar sudėtingesnis ir arčiau mūsų realijų, man trūksta posluoksnio, kuris pranoktų tik žaidimą (nors žaidimų irgi reikia).
Manau, gabi autorė turi savitą braižą kaip galingą įrankį, tačiau toks jausmas, kad juo nesinaudoja kapstyti dar giliau. Taip viskas greitai pasidarys ribota. Linkiu jai, kad ne tik „perplauktų“ trafaretais ir natūralistiniu stiliumi, bet ir padėtų gaudytis, kodėl ji taip interpretuoja pasaulį, ypač romanuose. Su įtarumu laukiu naujų puikių sumanymų ir įtaresnių diskusijų, kaip juos perskaitome.