What do you think?
Rate this book
Naujagimiai
Tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę, ir stiprų troškimą gyventi.
Novelių romanas „Naujagimiai" – aiškiai išsiskiria savita pasaulio vizija, ryškiais personažais, magiškojo realizmo elementais. Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia maišomas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis, autorė kuria savitą, hipnotizuojantį pasaulį ir lydi skaitytoją nuo menamų XIX amžiaus įvykių iki tolimos ateities.
Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė" (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės" (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai" penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. Skaitytojų neliko nepastebėtas ir realistiniu stiliumi parašytas, istoriškai dokumentuotas J. Tumasonytės romanas „Remontas" (2020).
Novelių romanas „Naujagimiai" – aiškiai išsiskiria savita pasaulio vizija, ryškiais personažais, magiškojo realizmo elementais. Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia maišomas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis, autorė kuria savitą, hipnotizuojantį pasaulį ir lydi skaitytoją nuo menamų XIX amžiaus įvykių iki tolimos ateities.
Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė" (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės" (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai" penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. Skaitytojų neliko nepastebėtas ir realistiniu stiliumi parašytas, istoriškai dokumentuotas J. Tumasonytės romanas „Remontas" (2020).
- GenresFictionMagical Realism
248 pages, Hardcover
First published January 1, 2023
3 people are currently reading
320 people want to read
About the author
Jurga Tumasonytė
6 books35 followersProzininkė, literatūros kritikė.
Gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune.
Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“. 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Vilniaus literatūrinis festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010-2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. Šiuo metu dirba laisvai samdoma tekstų kūrėja.
Jurga Tumasonytė apie save: „Gimiau, kai Lietuvoje plito dainuojanti revoliucija, aižėjo geležinė uždanga, o poetai stadionuose virkdė žmones. Augau kaip ir visi vaikai. Gal tik per daug sirgau. Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose. Norėjau kuo greičiau užaugti. Vėliau nebenorėjau, bet vis tiek užaugau.“
Gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune.
Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“. 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Vilniaus literatūrinis festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010-2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. Šiuo metu dirba laisvai samdoma tekstų kūrėja.
Jurga Tumasonytė apie save: „Gimiau, kai Lietuvoje plito dainuojanti revoliucija, aižėjo geležinė uždanga, o poetai stadionuose virkdė žmones. Augau kaip ir visi vaikai. Gal tik per daug sirgau. Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose. Norėjau kuo greičiau užaugti. Vėliau nebenorėjau, bet vis tiek užaugau.“
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 47 reviews
March 8, 2023
Rekomenduoju neskaityti jokių šios knygos aprašymų, nes tokios knygos neapsirašo, jos tik suslysta į smegenis svaigindamos savo fantazija, pasaulių ir galvos sumaišymu, ir absoliučiu malonumu į novelių dėlionę teisingai įdėjus dar vieną detalę. Eina sau, kaip kietai, žinokit, čia. Baisulingai rekomenduoju visiems magiškojo realizmo gerbėjams ir gerbėjoms, užsidėkite skafandrus, nes bus kosmosas!
https://knyguziurkes.com/2023/03/08/n...
https://knyguziurkes.com/2023/03/08/n...
August 4, 2023
Nesinori per daug ir komentuoti. Jaučiuosi lyg gavusi kokių grybukų ir pakeliavusi laike bei erdvėje. Tokių dalykų, mano galva, neprisijungęs prie Šaltinio neparašysi.
Novelės šauniai susisieja tarpusavyje, daug formos ir tono žaismo. Tik be Elžbietos kiti veikėjai, regis, neteko charizmos – norėjosi skaitant dar ilgiau su ja pabendrauti.
Novelės šauniai susisieja tarpusavyje, daug formos ir tono žaismo. Tik be Elžbietos kiti veikėjai, regis, neteko charizmos – norėjosi skaitant dar ilgiau su ja pabendrauti.
December 13, 2023
Gal bėda ta, kad lūkesčiai, prisiklausius teigiamų atsiliepimų buvo per dideli. Gal.
Anotacija žada savitą pasaulio viziją, ryškius personažais, magiškojo realizmo elementus. Negali sakyti, kad čia kažkur apgaudinėja. Gal tik dėl ryškių personažų padiskutuočiau. Kiek ryškesnė Elžbieta, bet jos (na, dar Paulės) čia ir daugiau, nei kitų. Va, su savita vizija – viskas ok. Ir tai turbūt stipriausia knygos pusė. Fantazija, atmosferiškumas – puiku.
Labai patiko pati pradžia ir nevalingai tikėjausi, kad viskas taip ir tęsis – bus tikrai nemažai to tautosakinio, mitologinio elemento. Bet jis tiktai silpo, o gaila.
Tai, kad pasakojimas dėliojasi tarsi mozaika – iš atskirų elementų-novelių, man nenauja. Ir suprantamas tas sprendimas, kaip suvėrus tas noveles tarsi karoliukus ant siūlo gauname išties platų (laiko ir erdvės požiūriu) paveikslą. Bet pačių novelių kompozicija po truputį vis labiau erzino – nuolat lydėjo pojūtis, kad yra arba keliais sakiniais per daug, arba per mažai. Dažniau – per mažai. Mus tarsi suvilioja kažkokios istorijos užuomazga, o paskui sako – bet ne apie tai aš čia.
Trys iš penkių. Tvirti, bet trys.
Anotacija žada savitą pasaulio viziją, ryškius personažais, magiškojo realizmo elementus. Negali sakyti, kad čia kažkur apgaudinėja. Gal tik dėl ryškių personažų padiskutuočiau. Kiek ryškesnė Elžbieta, bet jos (na, dar Paulės) čia ir daugiau, nei kitų. Va, su savita vizija – viskas ok. Ir tai turbūt stipriausia knygos pusė. Fantazija, atmosferiškumas – puiku.
Labai patiko pati pradžia ir nevalingai tikėjausi, kad viskas taip ir tęsis – bus tikrai nemažai to tautosakinio, mitologinio elemento. Bet jis tiktai silpo, o gaila.
Tai, kad pasakojimas dėliojasi tarsi mozaika – iš atskirų elementų-novelių, man nenauja. Ir suprantamas tas sprendimas, kaip suvėrus tas noveles tarsi karoliukus ant siūlo gauname išties platų (laiko ir erdvės požiūriu) paveikslą. Bet pačių novelių kompozicija po truputį vis labiau erzino – nuolat lydėjo pojūtis, kad yra arba keliais sakiniais per daug, arba per mažai. Dažniau – per mažai. Mus tarsi suvilioja kažkokios istorijos užuomazga, o paskui sako – bet ne apie tai aš čia.
Trys iš penkių. Tvirti, bet trys.
January 20, 2024
Kelis šimtmečius aprėpiantis mindfuck elementais apkaišiotas pasakojimas apie iš vienos kartos į kitą keliaujantį gyvybės ir motinystės instinktą. O ir mirties neišvengiamybė čia visad šalia. Dosniai pašlakstyta istorinių, folkloro ir magiškojo realizmo pagardų. Gal ir ne “Michelin”, bet vis tik aukšto lygio restoranas.
Ir dar… Būtina viršelio grožį paminėti. Aplodismentai dailininkei Linai Sasnauskaitei💛
Ir dar… Būtina viršelio grožį paminėti. Aplodismentai dailininkei Linai Sasnauskaitei💛
November 17, 2024
Nieko sau magišką kelionę per veikėjų ir laiko perspektyvas autorė užtaisė.
Rekomendavo draugė - išgirdus, kad man patiko Mylimi kaulai. Labai dėkinga - draugei ir autorei.
Rekomendavo draugė - išgirdus, kad man patiko Mylimi kaulai. Labai dėkinga - draugei ir autorei.
August 23, 2023
Tai pati keisčiausia, pati įdomiausia ir pati kiečiausia knyga, kurią perskaičiau šiais metais! Apie ką ji? Aš jums nesugebėsiu atpasakoti ar aprašyti. Aš nežinau, ką reikia sapnuoti ir iš kur semtis fantazijos, kad viskas taip persipintų, apsisuktų ir susidėliotų į visumą. Tai tarsi labirintas, dėlionė ir spąstai viename.
Aišku tik tiek, kad niekas čia neaišku. Tik tiek, kad tai novelių romanas, kuriame pasakojama giminės, miestelio istorija. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis. Jas skaitydamas tarsi keliauji laiku, nuo pat XIXa iki dabarties. Kelionėje susipažįsti su avių augintoju Anicetu, kuris paslaptingai virsta kunigu, Paule, kuri iš mažos mergaitės tampa paslaptinga sene, chirurgu Vytautu, kuris vargsta operuodamas kiaulių širdis, kol vieną dieną yra pakviečiamas asistuoti tikrai, pirmajai žmogaus širdies transplantacijai. Visas šis kūrinys tarsi viena didelė operacija - panašiausia į smegenų transplantaciją, tik į širdies vietą. Norint viską suprasti ir įsigilinti, tikrai teks pasukti galvą ir išjausti širdimi.
Aš net pati nesitikėjau, kad man taip patiks magiškasis realizmas. Jis tarsi atskira visata, kurioje tarpsta realistiniai ir maginiai pasauliai. Čia suliejami tautosakos elementai, mistinės būtybės, istoriniai įvykiai, karas, šeimos tragedijos ir gražiausi sapnai. Atrodo, tarsi viena koja braidytum sapne, o kita jau tvirtai žengtum ant žemės. Tai tarsi būsena tarp sąmonės ir pasąmonės.
Ir aš žinau, kad atsiras žmonių, kurie perskaitę sakys, kad čia nesąmonė, kad neina suprasti, ką čia perskaičiau.. ir tegul, ir tegul! Bet man ši knyga pasirodė stebuklinga, magiška ir paslaptinga! Vertinu 5/5. Rekomenduoju perskaityti mįslių, paslapčių ir keistenybių mėgėjams.
Skaitėte šią knygą? O gal planuojate?
Aišku tik tiek, kad niekas čia neaišku. Tik tiek, kad tai novelių romanas, kuriame pasakojama giminės, miestelio istorija. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis. Jas skaitydamas tarsi keliauji laiku, nuo pat XIXa iki dabarties. Kelionėje susipažįsti su avių augintoju Anicetu, kuris paslaptingai virsta kunigu, Paule, kuri iš mažos mergaitės tampa paslaptinga sene, chirurgu Vytautu, kuris vargsta operuodamas kiaulių širdis, kol vieną dieną yra pakviečiamas asistuoti tikrai, pirmajai žmogaus širdies transplantacijai. Visas šis kūrinys tarsi viena didelė operacija - panašiausia į smegenų transplantaciją, tik į širdies vietą. Norint viską suprasti ir įsigilinti, tikrai teks pasukti galvą ir išjausti širdimi.
Aš net pati nesitikėjau, kad man taip patiks magiškasis realizmas. Jis tarsi atskira visata, kurioje tarpsta realistiniai ir maginiai pasauliai. Čia suliejami tautosakos elementai, mistinės būtybės, istoriniai įvykiai, karas, šeimos tragedijos ir gražiausi sapnai. Atrodo, tarsi viena koja braidytum sapne, o kita jau tvirtai žengtum ant žemės. Tai tarsi būsena tarp sąmonės ir pasąmonės.
Ir aš žinau, kad atsiras žmonių, kurie perskaitę sakys, kad čia nesąmonė, kad neina suprasti, ką čia perskaičiau.. ir tegul, ir tegul! Bet man ši knyga pasirodė stebuklinga, magiška ir paslaptinga! Vertinu 5/5. Rekomenduoju perskaityti mįslių, paslapčių ir keistenybių mėgėjams.
Skaitėte šią knygą? O gal planuojate?
March 12, 2024
Viena šauniausių Jurgos Tumasonytės knygų: baugi, groteskiška, atpažįstama. Perskaitai ir galvoji – geras, kas čia buvo?
Tumasonytė kuria plokščią, syvų pritvinkusį pasaulį, dėl kurio vargų širdies neskauda, vietom norisi kikenti į saują. Į visa, kas galėtų būti dvasinga, kilnu, herojiška, paslaptinga, čia žiūrima racionaliai, tarsi į egzotiką, kuri yra šalia mūsų. Šįkart knygoje tokia tampa „gyvybės paslaptis“, laipsniški žmogaus norai dominuoti. Mokslas ir ezoteriški tikėjimai žmonijai padeda mutuoti. Labai gerbiu autorę už natūralistinį vaizdavimo būdą, kuriuo be skrupulų išviešina bet kokį bergždumą, iš žmogaus atima renesansinį žavesį. Jos sukurtame pasaulyje – mums jokių prošvaisčių.
Stebina, kiek daug galima padaryti iš trafaretų. Čia laumė kaip laumė, kunigas toks, kaip įsivaizduočiau iš socialinių medijų ir skaitytų knygų, bet kai juos Tumasonytė išdidina ir šaržuoja, schemos pasidaro įdomios (mąstymo trafaretus perneša ir kalba). Tačiau dideliame, su mūsų tikrove susisiejančiame pasaulyje darosi sunku Tumasonytės tekstus skaityti neutraliai.
„Naujagimių“ turinys siejamas su mitiniu laumių pasauliu ir su konkrečiomis istorinėmis tautos patirtimis (okupacija, tremtis, egzilis)... ir viskas tik mutuota. Laikai keičiasi, keičiasi pažiūros, žmogus aplinkybių (istorijos) dantračiuose. Na, taip, Tumasonytės prozoje tai jau seniai nuspėjama. Bet kodėl tai vyksta? Ar yra kokia priežastis, kodėl šaržui nėra taikinio? Kai skaitau Herkaus Kunčiaus karnavalą, visada gaunu patvirtinimų, į ką jo vulgarios baikos nukreiptos (Kunčius – grynas desovietizatorius). O kai susiduriu su Tumasonytės tekstais, teatralizuotai ironijai negaunu koordinačių.
Skaitydama kitą jos šaunią novelių knygą „Undinės“ (rekomenduoju!), to nelaikiau trūkumu. Atrodė, kad kuriamas tiesiog bendresnis vaizduotės pasaulis, nejaukiai kalbantis apie bendražmogiškus dalykus. O romanuose, kurio pasaulis dar sudėtingesnis ir arčiau mūsų realijų, man trūksta posluoksnio, kuris pranoktų tik žaidimą (nors žaidimų irgi reikia).
Manau, gabi autorė turi savitą braižą kaip galingą įrankį, tačiau toks jausmas, kad juo nesinaudoja kapstyti dar giliau. Taip viskas greitai pasidarys ribota. Linkiu jai, kad ne tik „perplauktų“ trafaretais ir natūralistiniu stiliumi, bet ir padėtų gaudytis, kodėl ji taip interpretuoja pasaulį, ypač romanuose. Su įtarumu laukiu naujų puikių sumanymų ir įtaresnių diskusijų, kaip juos perskaitome.
Tumasonytė kuria plokščią, syvų pritvinkusį pasaulį, dėl kurio vargų širdies neskauda, vietom norisi kikenti į saują. Į visa, kas galėtų būti dvasinga, kilnu, herojiška, paslaptinga, čia žiūrima racionaliai, tarsi į egzotiką, kuri yra šalia mūsų. Šįkart knygoje tokia tampa „gyvybės paslaptis“, laipsniški žmogaus norai dominuoti. Mokslas ir ezoteriški tikėjimai žmonijai padeda mutuoti. Labai gerbiu autorę už natūralistinį vaizdavimo būdą, kuriuo be skrupulų išviešina bet kokį bergždumą, iš žmogaus atima renesansinį žavesį. Jos sukurtame pasaulyje – mums jokių prošvaisčių.
Stebina, kiek daug galima padaryti iš trafaretų. Čia laumė kaip laumė, kunigas toks, kaip įsivaizduočiau iš socialinių medijų ir skaitytų knygų, bet kai juos Tumasonytė išdidina ir šaržuoja, schemos pasidaro įdomios (mąstymo trafaretus perneša ir kalba). Tačiau dideliame, su mūsų tikrove susisiejančiame pasaulyje darosi sunku Tumasonytės tekstus skaityti neutraliai.
„Naujagimių“ turinys siejamas su mitiniu laumių pasauliu ir su konkrečiomis istorinėmis tautos patirtimis (okupacija, tremtis, egzilis)... ir viskas tik mutuota. Laikai keičiasi, keičiasi pažiūros, žmogus aplinkybių (istorijos) dantračiuose. Na, taip, Tumasonytės prozoje tai jau seniai nuspėjama. Bet kodėl tai vyksta? Ar yra kokia priežastis, kodėl šaržui nėra taikinio? Kai skaitau Herkaus Kunčiaus karnavalą, visada gaunu patvirtinimų, į ką jo vulgarios baikos nukreiptos (Kunčius – grynas desovietizatorius). O kai susiduriu su Tumasonytės tekstais, teatralizuotai ironijai negaunu koordinačių.
Skaitydama kitą jos šaunią novelių knygą „Undinės“ (rekomenduoju!), to nelaikiau trūkumu. Atrodė, kad kuriamas tiesiog bendresnis vaizduotės pasaulis, nejaukiai kalbantis apie bendražmogiškus dalykus. O romanuose, kurio pasaulis dar sudėtingesnis ir arčiau mūsų realijų, man trūksta posluoksnio, kuris pranoktų tik žaidimą (nors žaidimų irgi reikia).
Manau, gabi autorė turi savitą braižą kaip galingą įrankį, tačiau toks jausmas, kad juo nesinaudoja kapstyti dar giliau. Taip viskas greitai pasidarys ribota. Linkiu jai, kad ne tik „perplauktų“ trafaretais ir natūralistiniu stiliumi, bet ir padėtų gaudytis, kodėl ji taip interpretuoja pasaulį, ypač romanuose. Su įtarumu laukiu naujų puikių sumanymų ir įtaresnių diskusijų, kaip juos perskaitome.
February 10, 2025
Vienas tų atvejų, kur tikriausiai būčiau norėjusi mažiau išgirsti apie knygą iki pradedant ją skaityti (šiuo atveju – klausyti). Jurgos Tumasonytės novelių rinkinys buvo apipintas pagyromis ir liaupsėmis, nominacijomis ir apdovanojimais. Anotacija žadėjo kūrinį, kuris atitinka mano stilių – magiškasis realizmas, trumpos istorijos, kažkas tikro, lietuviško ir savo. Ir visgi perklausiusi knygą labai greitai pajutau, kaip ją primiršau ir jokių ryškesnių vaizdinių iš jos ilgai neužsiliko.
Galbūt kaltę galiu versti faktui, kad pirma perklausiau „Mylimus kaulus“ ir juos įsimylėjau. Šie du kūriniai man neabejotinai turėjo panašumų, tik pirmasis, kurį perklausiau, visgi pasirodė gerokai stipresnis. Nežinau, čia kalta ta vientisa istorija, gilesnis žvilgsnis į veikėjus ir proga prie jų prisirišti, o gal tiesiog viena rašytoja yra man artimesnė nei kita. Stipriausia šio rinkinio dalis man be abejonės pasirodė kalba – stilius čia nepriekaištingas, tekstas labai dinamiškas, jo gera klausytis, o ir novelė nuo novelės savo pasakojimo balsu skyrėsi, ką visuomet smagu atrasti. Dėl kažko pykti ant „Naujagimių“ labai negaliu – patiko stilius, patiko, kaip panaudotas lietuvių magiškų istorijų ir būtybių palikimas, patiko, kaip autorė dėlioja didesnį paveikslą iš trumpų fragmentų. Tik tie fragmentai man kai kur atrodė turintys daugiau potencialo, nei buvo parodyta, daugiau gyvybės ir spalvų, kurių kartais norėjosi, nes į pabaigą viskas man ėmė mažiau rūpėti, veikėjai susipynė ir pati nebeatsekiau, kas su kuo siejasi, todėl turbūt ir to wow efekto nepajutau. Personažus irgi rimčiau įsiminiau vos kelis, mat jie, pastatyti visko centre, ir švietė ryškiausiai, kiti – nublanko, nors norėjosi apie juos sužinoti daugiau. O gal audio formatas nepasidavė tokio tipo pasakojimui?
Nepaisant tam tikrų minusų, kūrinys tikrai įdomus, intriguojantis ir išskirtinis Lietuvos padangėje. Neabejoju, kad skaitysiu ir tolesnę autorės kūrybą, nors dėl šito atvejo šiek tiek liūdžiu – vienas tų kartų, kai labai labai nori, jog tau labai labai patiktų, tačiau gaunasi kiek kitaip.
Galbūt kaltę galiu versti faktui, kad pirma perklausiau „Mylimus kaulus“ ir juos įsimylėjau. Šie du kūriniai man neabejotinai turėjo panašumų, tik pirmasis, kurį perklausiau, visgi pasirodė gerokai stipresnis. Nežinau, čia kalta ta vientisa istorija, gilesnis žvilgsnis į veikėjus ir proga prie jų prisirišti, o gal tiesiog viena rašytoja yra man artimesnė nei kita. Stipriausia šio rinkinio dalis man be abejonės pasirodė kalba – stilius čia nepriekaištingas, tekstas labai dinamiškas, jo gera klausytis, o ir novelė nuo novelės savo pasakojimo balsu skyrėsi, ką visuomet smagu atrasti. Dėl kažko pykti ant „Naujagimių“ labai negaliu – patiko stilius, patiko, kaip panaudotas lietuvių magiškų istorijų ir būtybių palikimas, patiko, kaip autorė dėlioja didesnį paveikslą iš trumpų fragmentų. Tik tie fragmentai man kai kur atrodė turintys daugiau potencialo, nei buvo parodyta, daugiau gyvybės ir spalvų, kurių kartais norėjosi, nes į pabaigą viskas man ėmė mažiau rūpėti, veikėjai susipynė ir pati nebeatsekiau, kas su kuo siejasi, todėl turbūt ir to wow efekto nepajutau. Personažus irgi rimčiau įsiminiau vos kelis, mat jie, pastatyti visko centre, ir švietė ryškiausiai, kiti – nublanko, nors norėjosi apie juos sužinoti daugiau. O gal audio formatas nepasidavė tokio tipo pasakojimui?
Nepaisant tam tikrų minusų, kūrinys tikrai įdomus, intriguojantis ir išskirtinis Lietuvos padangėje. Neabejoju, kad skaitysiu ir tolesnę autorės kūrybą, nors dėl šito atvejo šiek tiek liūdžiu – vienas tų kartų, kai labai labai nori, jog tau labai labai patiktų, tačiau gaunasi kiek kitaip.
January 25, 2025
Nors ir reikėjo duoti laiko įsivažiuoti, t.y. rastis vaizdiniams galvoje, ilgainiui knyga tiesiog susiubė. Meistriškai parašyta, perpintos atskiros istorijos, kuriose atpažįsti veikėjus iš ankstesnių. Unikalus, manau, pasakojimo stilius, leidžiantis aprėpti itin daug istorijos ir taip trimatiškai pamatyti. O dar tos šamanės/Raganos paveikslas!.. 🤌 Ačiū autorei, buvo gera keliauti po tuos vaizdinius :)
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
February 4, 2025
Tikra kelionė. Neįtikėtinas kalbos pajautimas ir išmonė, subtilios sąsajos tarp novelių. Labai džiaugiuosi atradusi.
April 19, 2024
Knyga, kuriai anotacijos neparašysi. Vienu sakiniu neįmanoma, o pastraipos nepakaks, nes gausis nei šis nei tas.
O ir keliaujama laiku ir veikėjų gyvenimais. Kai kurie susipina, kai kurie nutrūksta.
Svarbiausia, knygoje radau tai ko ieškojau. :)
O ir keliaujama laiku ir veikėjų gyvenimais. Kai kurie susipina, kai kurie nutrūksta.
Svarbiausia, knygoje radau tai ko ieškojau. :)
October 8, 2023
"Naujagimiai" man labai išsiskyrė iš paskutinių skaitytų knygų - tai buvo kažkas gaiviai kitokio, mitiškai magiško, istoriško ir gero.
Sunku būtų papasakoti, apie ką yra knyga - tiesiog apie gyvenimą ir nenutrūkstamą jo tėkmę. Čia nesikeičia tik viena - vieta (Lietuva arba su ja susijusios vietos), o laikas joje bėga žaibo greičiu - prasideda nuo mitinių laikų su garbinama gigantiška šerne, peršoka į XIX a., po to į XX a. - atpažįsti I ir II pasaulinius karus, tarpukarį, okupaciją, šiuos laikus, o galiausiai užsibaigia futuristinėje ateityje.
"Naujagimius" sudaro atskiros novelės, bet jos tarpusavyje jungiasi, pinasi, papildo viena kitą - per veikėjus ir jų likimus. Vienoje novelėje pasakojama apie mistiškąją ir laumiškąją Elžbietą, kitoje apie jos dukrą, o dar kitoje jau apie jos anūkus. Vienoje matai grafų kūdikį Jaceką, kitoje tas pats Jacekas jau vargšas chronius. Man patiko čia labai gerai suderinta samplaika tarp pasakyto ir nepasakyto - kai iš detalių, paminėtų vardų gali sudėlioti istoriją, bet paliekama ir vietos vaizduotei - gali tik numanyti, kas ir kaip įvyko tarp vienos ir kitos novelės. Pradėjus skaityti, tik po keletos novelių pradėjau suprasti, kad nuo pat pradžių svarbu nepamesti veikėjų ir jų vardų, nes vėliau jų tik daugėja - vos pabaigus knygą, vėl norėjosi ją skaityti iš naujo - dėl to, kad pasižiūrėčiau, kokias įdomias tarpusavio gijas aš praleidau.
Dar kas labai patiko, tai tas autorės santūrus, bet ne mažiau fantastiškas magiškas realizmas, kuris čia nebuvo per daug užgožiantis ar primityviai pasakiškas, o kaip tik suskambantis labai natūraliai ir artimai - turbūt dėl atpažįstamų mitiškų detalių ir aplinkos.
Jurga Tumasonytė - man labai malonus atradimas. Manau, knyga tikrai pateks į šių metų -iausių knygų topus. Ji ne tik gerai parašyta, bet ir nuoširdžiai sudominanti savo istorijomis ir fantazija, kuri skatino nekantriai versti vis kitą novelę.
Sunku būtų papasakoti, apie ką yra knyga - tiesiog apie gyvenimą ir nenutrūkstamą jo tėkmę. Čia nesikeičia tik viena - vieta (Lietuva arba su ja susijusios vietos), o laikas joje bėga žaibo greičiu - prasideda nuo mitinių laikų su garbinama gigantiška šerne, peršoka į XIX a., po to į XX a. - atpažįsti I ir II pasaulinius karus, tarpukarį, okupaciją, šiuos laikus, o galiausiai užsibaigia futuristinėje ateityje.
"Naujagimius" sudaro atskiros novelės, bet jos tarpusavyje jungiasi, pinasi, papildo viena kitą - per veikėjus ir jų likimus. Vienoje novelėje pasakojama apie mistiškąją ir laumiškąją Elžbietą, kitoje apie jos dukrą, o dar kitoje jau apie jos anūkus. Vienoje matai grafų kūdikį Jaceką, kitoje tas pats Jacekas jau vargšas chronius. Man patiko čia labai gerai suderinta samplaika tarp pasakyto ir nepasakyto - kai iš detalių, paminėtų vardų gali sudėlioti istoriją, bet paliekama ir vietos vaizduotei - gali tik numanyti, kas ir kaip įvyko tarp vienos ir kitos novelės. Pradėjus skaityti, tik po keletos novelių pradėjau suprasti, kad nuo pat pradžių svarbu nepamesti veikėjų ir jų vardų, nes vėliau jų tik daugėja - vos pabaigus knygą, vėl norėjosi ją skaityti iš naujo - dėl to, kad pasižiūrėčiau, kokias įdomias tarpusavio gijas aš praleidau.
Dar kas labai patiko, tai tas autorės santūrus, bet ne mažiau fantastiškas magiškas realizmas, kuris čia nebuvo per daug užgožiantis ar primityviai pasakiškas, o kaip tik suskambantis labai natūraliai ir artimai - turbūt dėl atpažįstamų mitiškų detalių ir aplinkos.
Jurga Tumasonytė - man labai malonus atradimas. Manau, knyga tikrai pateks į šių metų -iausių knygų topus. Ji ne tik gerai parašyta, bet ir nuoširdžiai sudominanti savo istorijomis ir fantazija, kuri skatino nekantriai versti vis kitą novelę.
February 11, 2024
Niekada, prieš imant į rankas knygą, neskaitau jokių jos aprašymų, atsiliepimų ir pan. Tą galiu padaryti ir vėliau. Noriu susikurti savo ir tik savo pirmą įspūdį.
Taigi. Oi, koks gėris. Knyga tikrai su savo "cinkeliu". Lyg ir pratęsia toliau tą mistinį įspūdį, kuri man sukėlė "Undinės". Kažkas žmogiško, kažkas išgalvota, bet riba tarp jų visai plonytė. Labai sunku aprašyti apie ką ši knyga: gal apie gyvenimą, šiek tiek apie mirtį, tautosaką, Lietuvos istoriją. Nerealu. Tą jausmą apibūdina net knygos viršelis.
Taigi. Oi, koks gėris. Knyga tikrai su savo "cinkeliu". Lyg ir pratęsia toliau tą mistinį įspūdį, kuri man sukėlė "Undinės". Kažkas žmogiško, kažkas išgalvota, bet riba tarp jų visai plonytė. Labai sunku aprašyti apie ką ši knyga: gal apie gyvenimą, šiek tiek apie mirtį, tautosaką, Lietuvos istoriją. Nerealu. Tą jausmą apibūdina net knygos viršelis.
July 21, 2025
Kokia gyva kalba! Kaip džiugu skaityti! Ir kaip smagu buvo sieti noveles tarpusavyje.
November 18, 2023
Ši knyga yra dar vienas įrodymas, kad magiškasis realizmas - stilius, kuris man labai patinka!
Aš mėgstu skaityti lietuvių autorius, mėgstu klausyti lietuvių kūrėjų dainų. Is esmės dėl to, kad tikiu ir esu patyrus, kad geriausiai širdies gaidas, mano melancholiją, ar net humoro supratimą "pagauna" tie, kurie ne tik supranta mūsų tautos istoriją, bet tuo neapčiuopiamu būdu turi tam tikrą tautos kolektyvinę pasąmonę. Ir tikrai nepameluosiu sakydama, kad paskutiniais metais mane labai džiugina lietuvių autorių kūryba! 💛
O knyga - nereali. Mačiau, kad @knygos_pjuvis labai patiko ir pati užsinorėjau pabandyt. Iš jos aprašymo atsimenu - "nežinau, ką čia perskaičiau". O aš šypsaus ir galvoju, kad tikėjaus visos knygos taip, kaip ji prasidėjo - mitais ir legendomis.
Man joje patiko viskas. Patiko kuriama atmosfera, patiko novelėse ieškot ir atrast pažįstamus vardus, patiko kaip dėlionę po dalelę dėliot galvoje bendrą genties vaizdą, patiko įsivaizduot kuri karta jau yra ta maniškė (vis dar nesu tikra). Susižavėjau ir rašymo stiliumi, ir realistiniu atžarumu ir grubumu kai kuriuose sakiniuose ir veikėjuose. Ir dar tuo, kad žodžiai nebuvo vyniojami į vatą. 💛 Kai kurios scenos kraupino šlykštumu, kai kurie sakiniai išplėsdavo akis ir šypseną - nes nieko nebuvo bijoma.
Sakinių favoritai:
"Užsidengė galvą antra pagalve ir mėgino toliau miegoti, tačiau miegas aižėjo tarsi verdančiu vandeniu apipiltas ledas."
"Geismas burbuliavo ir spragsėjo tarsi įkaitintas lajus."
"...girtutėlė sėdėjo užsirangiusi kažkokiam čiuvui ant kelių ir žvengė paskutinės stadijos kiaunės juoku."
Ir visiškai kitoje šviesoje, kone futuristiškai šių dienų miškų Lietuvoje aktualijų fone skambėjo šie žodžiai:
"Nors ir nesinorėdavo, plaukdavo į ašaringąją salą - ten nebuvo medžių, žėlė vien aukšta žolė. O toje žolėje telkšodavo purvo balos. Balas kadaise priverkė labai liūdni žmonės - jų saloje nebeliko.[..]"
Gerai, man buvo išties labai gerai. 💛 Kažkuo priminė ir man labai patikusias "Iš dangaus nukrito trys obuoliai", "Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą", bei "Praamžiai ir kiti laikai". Jei žinot dar panašių - lauksiu rekomendacijų. 💛
Aš mėgstu skaityti lietuvių autorius, mėgstu klausyti lietuvių kūrėjų dainų. Is esmės dėl to, kad tikiu ir esu patyrus, kad geriausiai širdies gaidas, mano melancholiją, ar net humoro supratimą "pagauna" tie, kurie ne tik supranta mūsų tautos istoriją, bet tuo neapčiuopiamu būdu turi tam tikrą tautos kolektyvinę pasąmonę. Ir tikrai nepameluosiu sakydama, kad paskutiniais metais mane labai džiugina lietuvių autorių kūryba! 💛
O knyga - nereali. Mačiau, kad @knygos_pjuvis labai patiko ir pati užsinorėjau pabandyt. Iš jos aprašymo atsimenu - "nežinau, ką čia perskaičiau". O aš šypsaus ir galvoju, kad tikėjaus visos knygos taip, kaip ji prasidėjo - mitais ir legendomis.
Man joje patiko viskas. Patiko kuriama atmosfera, patiko novelėse ieškot ir atrast pažįstamus vardus, patiko kaip dėlionę po dalelę dėliot galvoje bendrą genties vaizdą, patiko įsivaizduot kuri karta jau yra ta maniškė (vis dar nesu tikra). Susižavėjau ir rašymo stiliumi, ir realistiniu atžarumu ir grubumu kai kuriuose sakiniuose ir veikėjuose. Ir dar tuo, kad žodžiai nebuvo vyniojami į vatą. 💛 Kai kurios scenos kraupino šlykštumu, kai kurie sakiniai išplėsdavo akis ir šypseną - nes nieko nebuvo bijoma.
Sakinių favoritai:
"Užsidengė galvą antra pagalve ir mėgino toliau miegoti, tačiau miegas aižėjo tarsi verdančiu vandeniu apipiltas ledas."
"Geismas burbuliavo ir spragsėjo tarsi įkaitintas lajus."
"...girtutėlė sėdėjo užsirangiusi kažkokiam čiuvui ant kelių ir žvengė paskutinės stadijos kiaunės juoku."
Ir visiškai kitoje šviesoje, kone futuristiškai šių dienų miškų Lietuvoje aktualijų fone skambėjo šie žodžiai:
"Nors ir nesinorėdavo, plaukdavo į ašaringąją salą - ten nebuvo medžių, žėlė vien aukšta žolė. O toje žolėje telkšodavo purvo balos. Balas kadaise priverkė labai liūdni žmonės - jų saloje nebeliko.[..]"
Gerai, man buvo išties labai gerai. 💛 Kažkuo priminė ir man labai patikusias "Iš dangaus nukrito trys obuoliai", "Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą", bei "Praamžiai ir kiti laikai". Jei žinot dar panašių - lauksiu rekomendacijų. 💛
August 17, 2024
tikrai išsiskiria savita vizija, magiškais, stebuklinių ir siaubo pasakų persmelktais vaizdiniais. Bet ar “ apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą”? Gal labiausiai ir pritrūko džiaugsmo, šviesos ar gražių idėjų. Bent jau man. Klampumo, sutemų, paslapčių ir nuodėmių - taip, per akis.
“Paulės ir Elžbietos kelionės” - tikras spindulys🔥vaikiško žvilgsnio ir jausmo grožis👏🏻🙌🏻
Laiko ir vienišumo pajauta💫 ach tie bebro kailiniai, piktasis šuo, arkliai, žiema❄️ ir be abejo - žiurkių augintojas 🌟
Ši novelė🚀 kelia į padanges visų likusių istorijų reitingą⭐️⭐️⭐️⭐️
“Paulės ir Elžbietos kelionės” - tikras spindulys🔥vaikiško žvilgsnio ir jausmo grožis👏🏻🙌🏻
Laiko ir vienišumo pajauta💫 ach tie bebro kailiniai, piktasis šuo, arkliai, žiema❄️ ir be abejo - žiurkių augintojas 🌟
Ši novelė🚀 kelia į padanges visų likusių istorijų reitingą⭐️⭐️⭐️⭐️
July 11, 2023
Na labai gera. Taip sugalvoti, apjungti- negalėjau atsitraukti. Puiki magiško realizmo knyga.
June 10, 2024
norėčiau, kad privaloma literatūra būtų tokia. vaibai juk panašūs, ne? tik žymiau linksmiau ir labiau kabina
December 13, 2023
Knyga tokia, kur skaitant tinginiauti negalima. Sprendimas sudaryti romaną iš novelių sukuria tam tikrą atmosferą - nors pasakojimas linijinis, reikia aktyviai ieškoti ryšių tarp vietų, įvykių, veikėjų. Ryšiai gležni, neryškūs - kiekvienas skyrius turi skirtingą temą, atmosferą, nuotaiką, kas irgi kuria jausmą, tarsi ragauji skirtingų tortų gabaliukus, bet iš panašių ingredientų. Norėjosi arba pačiai giminės medžius piešti, arba knygos gale tokį rasti.
Patiko epo aspektas, tam tikri švelnūs istoriniai atgarsiai. Lengva knygą priimti kaip savotišką tautos mito imitaciją. Bet visos sąsajos trapios, kas palieka mane abejonėse, ar tos užuominos, kurias pagavau, buvo įrašytos į pasakojimą, ar čia tik mano vaizduotė bando tarpuose kažkokią reikšmę kurti. O tarpų tikrai jautėsi daug. Erdvė - gerai, mankština smegenis, bet čia reikia meistriško balanso, ir man norėjosi stipresnio pasakojimo valdymo.
Kliuvo magiško realizmo naudojimas. Jausmas toks, kad į jį eita ne subtiliai, o tiesiog nedrąsiai arba neapibrėžtai. Vietoj to, kad pastovi fantastinę detalė yra įnešama į realybę, čia (gal dėl to, kad kiekvienas pasakojimas biškutį kitoks) aš mačiau vietomis tiesiog fantaziją, vietomis įspūdžių blyksnius, ypač kai parodomas iš pažiūros fantastinis dalykas, bet jis nėra paaiškinamas ar dar kažkur minimas. Bet čia vėl grįžtu prie erdvės klausimo - man norėjosi aiškesnio vedimo, o ne mistikos blyksnių.
Visgi knyga ir stilius sudomino. Noriu kažką dar autorės paskaityti, kad suprasčiau kūrybos kryptį.
Viršelis gerai atitinka nuotaiką.
Patiko epo aspektas, tam tikri švelnūs istoriniai atgarsiai. Lengva knygą priimti kaip savotišką tautos mito imitaciją. Bet visos sąsajos trapios, kas palieka mane abejonėse, ar tos užuominos, kurias pagavau, buvo įrašytos į pasakojimą, ar čia tik mano vaizduotė bando tarpuose kažkokią reikšmę kurti. O tarpų tikrai jautėsi daug. Erdvė - gerai, mankština smegenis, bet čia reikia meistriško balanso, ir man norėjosi stipresnio pasakojimo valdymo.
Kliuvo magiško realizmo naudojimas. Jausmas toks, kad į jį eita ne subtiliai, o tiesiog nedrąsiai arba neapibrėžtai. Vietoj to, kad pastovi fantastinę detalė yra įnešama į realybę, čia (gal dėl to, kad kiekvienas pasakojimas biškutį kitoks) aš mačiau vietomis tiesiog fantaziją, vietomis įspūdžių blyksnius, ypač kai parodomas iš pažiūros fantastinis dalykas, bet jis nėra paaiškinamas ar dar kažkur minimas. Bet čia vėl grįžtu prie erdvės klausimo - man norėjosi aiškesnio vedimo, o ne mistikos blyksnių.
Visgi knyga ir stilius sudomino. Noriu kažką dar autorės paskaityti, kad suprasčiau kūrybos kryptį.
Viršelis gerai atitinka nuotaiką.
June 20, 2024
Įsimylėjau į šią knygą išgirdus jos atskirus fragmentus per "Vakaras su knyga"! Nuostabus magiškas realizmas, įtraukia, įsuka ir norisi dar. Labai patiko.
Gal tik ta pabaiga kažkaip tą įspūdį truputį pagadino... Bet pagal atsiliepimus, daugumai tai kliuvo.
Tačiau tai nesumenkina šios knygos vertės! Nes kiekvienas pasimatuojame kūrinį pagal save.
Rekomenduoju! Man tai viena iš šių metų TOP.
Gal tik ta pabaiga kažkaip tą įspūdį truputį pagadino... Bet pagal atsiliepimus, daugumai tai kliuvo.
Tačiau tai nesumenkina šios knygos vertės! Nes kiekvienas pasimatuojame kūrinį pagal save.
Rekomenduoju! Man tai viena iš šių metų TOP.
December 12, 2024
Esu pasakojus, kaip po truputį įsileidau į gyvenimą audio formato knygas, ir vis plėčiau knygų kategorijas, kurių galiu klausytis. Paskutinė gi tokių knygų sekcija - lietuvių autorių knygos, kurių gal ir nesirinkčiau skaityti, bet suklausyti - kodėl ne?
Taip pasirinkau ir Jurgos Tumasonytės Naujagimius. Esu skaičiusi autorės knygą Remontas, tačiau ji nepaliko didesnio įspūdžio, nors nebuvo ir bloga. Taigi Naujagimių kaip ir neketinau skaityti, bet pamačius naujieną Audiotekoje - ilgai nesvarsčiau.
Rizikavau tai dvigubai, ne tik, kad antru šansu autorei. Aprašymas man žadėjo magiškojo realizmo apraišką lietuvių literatūroje, o aš tik tik juk atsikankinau su Marquezu popieriuje.
Bet kas gėrė šampaną? Kas rizikavo.
Knyga labai patiko, įtraukė, klausytis buvo lengva, ir net visi sapniški siužetai nepabėgo, šios knygos klausantis. Tiesa, nors dažniausiai mėgstu autorių įgarsinimus, šįkart kūrinio intonacijai matyt būčiau priderinisi kokį mistiškesnio tono, manieros įskaitytoją. Visgi tikrai rekomenduoju, matyt, tiek skaityti - tiek klausytis šios hipnotizuojančios istorijos, kelių kartų, šeimų, likimų raizgalynės.
Sorry not sorry Marquezui ir visiem, kam jo Šimtas Metų Vienatvės yra geriausia knyga, man šią, netyčia įvykusią, dvikovą laimėjo Tumasonytė.
Taip pasirinkau ir Jurgos Tumasonytės Naujagimius. Esu skaičiusi autorės knygą Remontas, tačiau ji nepaliko didesnio įspūdžio, nors nebuvo ir bloga. Taigi Naujagimių kaip ir neketinau skaityti, bet pamačius naujieną Audiotekoje - ilgai nesvarsčiau.
Rizikavau tai dvigubai, ne tik, kad antru šansu autorei. Aprašymas man žadėjo magiškojo realizmo apraišką lietuvių literatūroje, o aš tik tik juk atsikankinau su Marquezu popieriuje.
Bet kas gėrė šampaną? Kas rizikavo.
Knyga labai patiko, įtraukė, klausytis buvo lengva, ir net visi sapniški siužetai nepabėgo, šios knygos klausantis. Tiesa, nors dažniausiai mėgstu autorių įgarsinimus, šįkart kūrinio intonacijai matyt būčiau priderinisi kokį mistiškesnio tono, manieros įskaitytoją. Visgi tikrai rekomenduoju, matyt, tiek skaityti - tiek klausytis šios hipnotizuojančios istorijos, kelių kartų, šeimų, likimų raizgalynės.
Sorry not sorry Marquezui ir visiem, kam jo Šimtas Metų Vienatvės yra geriausia knyga, man šią, netyčia įvykusią, dvikovą laimėjo Tumasonytė.
October 18, 2023
Neįprasta. Unikali. Stebinanti rašytojos fantazija. Kažkuo priminė Olgos Tokarczuk romaną “Praamžiai ir kiti laikai”. Labai rekomenduoju!
June 29, 2024
Puiki knyga!Magiška dėlionė!
December 26, 2024
Jurga, ačiū, tai buvo kažkas tokio! Esu labai išranki knygoms, bet jūsiškės negalėjau paleisti iš rankų!
March 12, 2025
Skydliaukės ligų ddx. papildyta homoseksualumo diagnoze.
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 17, 2025
magiškasis realizmas pamažu virsta vienu mėgstamiausių žanrų 🪸
April 5, 2023
Nuo šiol - mėgstamiausias Jurgos Tumasonytės kūrinys. Autentiškai, magiškai, tiksliai, paprastai, bet klaikiai įtraukiančiai parašytas, priverčiantis trumpam stabtelėti po kiekvienos novelės, kad galėtum greitai mintyse suklijuoti visą giminės medį ir veikėjų tarpusavio ryšius. Prasidedantis nuo pradžių pradžios ir chronologine, istorine seka judantis link pabaigų pabaigos.
June 10, 2024
Seniai taip “skaniai” suskaičiau knygą. Kalba labai graži, istorijos tikros ir vaizdingos. Įpinta magija, kaip šokolado gabaliukai ant sausainio, sukūrė savitą ir šiltą jausmą.
Patiko, kad visų istorijų veikėjai vienaip ar kitaip susieti, buvo smalsu kiekvieną kartą atrasti kaip būtent.
Patiko, kad visų istorijų veikėjai vienaip ar kitaip susieti, buvo smalsu kiekvieną kartą atrasti kaip būtent.
Displaying 1 - 30 of 47 reviews