Buvo smalsu ir norėjau pabandyti, o kadangi kalbėjau daug, išėjo taip, kad bandėme keturiese :D Ir aš manau, kad tai buvo didžiausiais "dietos" pliusas, nes galėjom kalbėtis, aptarinėti ir šaipytis viena iš kitos :)
Per tas 30 dienų tikrai pykau ir pykau ne kartą - neįskaičiau to, kad viskas, pykti nebegalima. Tačiau knyga siūlo pasižiūrėti į savo pyktį per įvairias patirtis, prisiminimus ir galbūt prisigalvojimus, kas jau iš karto lėmė, kad pykau kitaip arba kitaip apie savo pyktį galvojau. Pvz., atradau, kad ilgai pykstu ir nešioju nuoskaudas, jei nesudarau sau progos iš karto arba kuo greičiau pasakyti, kaip jaučiuosi, ko noriu arba kodėl kito elgesys man atrodo durnas. Stebuklo nesitikiu, suprantu, kad matyt ir ateityje tokių situacijų dar bus, ir vis tiek manau, kad reaguosiu greičiau.
Dar pamačiau, kad tikrai mažai pykčio turiu visokiems abstraktiems deriniams - valdžiai, kažkokioms grupėms, visatai, likimui, Dievui ir t.t., ir pan., ir tikrai galiu smarkiai ir tyliai pykti ant šalia esančiųjų. Iš vienos pusės kaip ir gerai nesuabsoliutinti ir žinoti konkretų adresatą, iš kitos pusės suprantu, kad pražiūriu ir ant žmogaus pyktu, nors problemą sukuria sistemos.
Žodžiu, įdomi patirtis. Karantiną tikrai paįvairino :)