Ieva Simonaitytė > Quotes

“Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori...”
― Ieva Simonaitytė

“Ir eina dienos, kupinos darbų, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Žmogus svajoja, o Dievas valdo.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Savo širdies aš nenešioju ant delno. Esu daug kentėjus, daug nusivylus. Naje... Visko buvo! Visko! Ale to - niekas niekada nesužinos! Niekada.”
― Ieva Simonaitytė

“O tos mintys, mintys! Kad būtų galima jas išplėšti iš galvos, saldžiąsias svajones, išdraskyti iš krūtinės, numesti, sutrypti! Ne, ne! Jei ir būtų galima, ji to nedarytų, nes kaip saldu svajoti, miela atsiminti tą vieną, vienintelį ano vakaro meilų žodelį: "Urtike!" - Aukštujų Šimonių likimas.”
― Ieva Simonaitytė

“Aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir
verkdavau, ir džiaugdavausi.
O tai todėl, kad verkiama arba džiaugiamasi
tik dėl saviškių. O savi – visas mano kraštas.”
― Ieva Simonaitytė

“Ir jis mato tėvo mėlynąsias akis, kuriose atsispindi kaži kas tokio,
ko jis kitų akyse niekada dar nepastebėjęs.
Ir jo krūtinėje staiga baisi tuštuma,
kurios užpildyti jau niekuo negalima. Ir - ir miegas užspaudžia akis.
O sąžinė atsitraukė į tolimiausią širdies kampelį”
― Ieva Simonaitytė

“Gimtinė! Kol to žodžio prasmė savo vertę palaikys, tolei kiekvienam išeiviui, atminus gimtinę arba sugrįžus į ją, teks braukti ašarą nuo veido. O nors jo lūpos ir tylės, bet žibanti ant veido ašara daug ką pasakys.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Gražūs auksiniai ratai, ryto aušros vainikai nukloja Rožės lovelę, ugningi kamuoliai ritinėjasi vienas per kitą po stubą, ir linksma tuomet pasidaro mergaitei.”
― Ieva Simonaitytė

“Laikas bėga, metai banguoja lyg jūrės tolyn ir tolyn: ar į krantą - užuomaršą, kur sudūžta ir išnyksta lyg putojančios bangos ir
niekas jų daugiau nebemini; ar daužosi į uolas - grūmojantį likimą.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Žaliosios pievos su margais žiedais, linksmosiomis pleštekutėmis ir auksinioji saulė – beliko tik svajonė.”
― Ieva Simonaitytė

“Kada bėda pro šalį, tai ji jau nebe tokia baisi.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Mes visi turime su vienas kitu vienybėje stovėti ir meilėje dirbti, o ne su įnirtusia dvasia, lyg iš proto išėję, su dūkstančiu įnirtimu prieš kits kitą kariauti...”
― Ieva Simonaitytė, Vilius Karalius

“Menas? Garbė? Populiarumas? Tai aukso grūdelių nuotrupos, kurios dingsta tarp pirštų...”
― Ieva Simonaitytė

“Nors iš karto ir skaudžiai apsiverkė Šimonienė,
bet greit nusiramino: kas tokia šypsena ant lūpų gali numirti,
tas jau mirdamas dangų atvirą mato”
― Ieva Simonaitytė

“Juk žmogus vis tiek lieka
mįslingas kitam žmogui”
― Ieva Simonaitytė

“Aš noriu būti savistovi.
Aš noriu turėti savo kampelį, koks jis bebūtų, ir tame kampelyje pasistatyti savo lovelę, savo stalą, ir ant stalo savo lempą...”
― Ieva Simonaitytė

“Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.”
― Ieva Simonaitytė

“Niekada nereikia taip labai karščiuotis ir pirm laiko išsižioti.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Metai bėga, virsta amžiais, ir toks trumpas atrodo laikas - nuo vakar iki šiandien. Bet šičia tik momentas, gal sekundė, gal dvi kaip juodu stovi vienas priešais kitą, o tai atrodo amžinybė. Kiekvienas su savo našta, kiekvienas su savo kerštu, kiekvienas spaudžiamas savo gėdos, gnybiamas savo kaltės...”
― Ieva Simonaitytė, Vilius Karalius

“Kai po mirties Priekulėje bus mano muziejus, pažiūrėkit, kad jokios atsiliepimų knygos. Pažiūrėkit! Aš nenoriu, kad
žmonės kvailystes rašytų.”
― Ieva Simonaitytė

“Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote, iš ko ir kaip pasidaro rašytojas.”
― Ieva Simonaitytė

“Ir lengvai, be jokios baimės, tuomet užmigdavo mergaitė. Nes pasimeldus, vis viena kaip, - manydavo ji sau, - dievas visada
apsaugos nuo vagių, žmogžudžių, piktų dvasių ir perkūnijos. O kito ko bijoti nebuvo.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Kiek tingiai užteka saulutė iš rudens rytų ir baimingai stengiasi kopti aukštyn į padanges, lyg ne visai gryną turėdama sąžinę. Juk ji tolinasi nuo šiaurės vis daugiau ir daugiau pietų link, lyg ir ji pabūgtų parsibaldančio iš
šiaurės žiemos šalčio.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Jo krūtinę pripildė keistas jausmas, lyg stačiai į širdį kaži kas būtų įtrėškęs šalto vandens striūklę.”
― Ieva Simonaitytė

“Pamačius šitokį gamtos žaismą, ir negali kitaip, turi likti poetu. Dėl to kiekvienas lietuvis poetas.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“„Juk žmogus vis tiek lieka
mįslingas kitam žmogui”
― Ieva Simonaitytė

“Rašiau vakarais, rašiau
naktimis. Jeigu neišdėsiu ant
popieriaus, sprogs galva – taip
man atrodė...”
― Ieva Simonaitytė

“Tiesa, visi žino, kad vieną kartą reikia mirti. Bet kada ana valanda jau ateina ir amžinybės vartai pamažu atsiveria, vis dėlto
baugu pasidaro ir tikinčiam žmogui žengti vienam per aną tamsią daubą, kur niekam gelbėt nevalia...”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas

“Ryto rasoj atsipraususi, užtekėdama skaisčiai prašvito pavasario saulutė. Lyg mergaitė, jauna, daili, pasipuošusi, ji nori
pamatyti savo veidą Įsros upės vandeny. Bet krantus sergstą krūmeliai, rodosi", tyčia lankstosi vienas prie kito lyg išdykaują
vaikučiai, kurie dedasi turį kaži kiek paslapčių į vienas kito ausį pripasakoti, ir niekur negali saulutė pro juos prasiskverbti.”
― Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas